Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1287-1184/2023 pagal ieškovės D. S. patikslintą ieškinį atsakovui A. B., trečiajam asmeniui A. S. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės D. S. reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo dėl nuostolių dydžio, jų atsiradimo aplinkybių ir skirtumo tarp vardinės ir likutinės sugadintos transporto priemonės vertės (atsakovas neginčija, kad dėl jo kaltės įvyko eismo įvykiai, dėl kurių ieškovė patyrė nuostolių, nereiškė prieštaravimų dėl žalos dydžio apskritai) nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

20. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas atsakovo A. B. argumentus dėl jo nurodytų sandorių apsimestinumo vertino kaip nepakankamus ir neteikiančius pagrindo automobilio panaudos sutartis teismo iniciatyva ex officio pripažinti apsimestiniais sandoriais bei priteisė iš atsakovo nuostolių atlyginimą ieškovei. Atsakovas nurodo, kad teismui panaudos sutartis pripažinus apsimestiniais sandoriais (nes realiai atsakovą ir trečiąjį asmenį siejo darbo santykiai) turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nustatytos materialinės atsakomybės taisyklės, bei teismas neteisingai paskirstė atsiradusios žalos naštą.

24. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai).

25. Vienas iš CK 1.87 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriam esant sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, yra tuomet, kai sandoris yra sudaromas kitam sandoriui pridengti, o apsimestinio sandorio atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017, 32 punktas).

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Tikrųjų šalių ketinimų nustatymas sudarant ginčijamą sandorį leidžia atskleisti, ar šalys sudarė apsimestinį sandorį, skirtą kitam sandoriui pridengti. Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 18–19 punktai). Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu.

27. Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Be to, šalies sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, todėl jis turi būti nustatinėjamas pagal kiekvienos bylos medžiagą. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam nustatyta tiek ikisutartiniuose, derybiniuose, santykiuose, tiek sudarant, vykdant ir nutraukiant sutartį, tai yra vienas fundamentalių sutarčių teisės principų (CK 6.158 straipsnis) (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-89-915/2019 50 punktas).

28. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad atsakovo A. B. argumentai dėl jo nurodytų sandorių apsimestinumo nepakankami ir neteikiantys pagrindo automobilio panaudos sutartis teismo iniciatyva ex officio pripažinti apsimestiniais sandoriais. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog atsakovas, siekdamas įrodyti apsimestinių sandorių faktines aplinkybes, nebuvo konkretus, nenurodė faktinių aplinkybių (teisme teikdamas, jog neprisimena arba teikdamas, jog tai buvo ne jo reikalas, viskuo turėjo rūpintis trečiasis asmuo A. S. ir pan.), tuo tarpu teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovas teigė, jog sudarydamas sutartis jis dėl sveikatos būklės nesuprato jų esmės, kitu atveju, teigė, jog minėtos sutartys buvo sudarytos su tikslu paslėpti tikruosius darbo santykius siejusius jį su ieškovės sutuoktiniu, trečiuoju asmeniu A. S.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas A. B. nebūdamas itin atidus, rūpestingas ir dėmesingas, sudarė transporto priemonės panaudos sutartis, nors turėjo visas sąlygas susipažinti tiek su teikiamos pasirašyti panaudos sutarties tekstu, tiek įvertinti šalis, kurios sudaro minėtas sutartis, tiek į(si)vertinti pasirašomų sutarčių pagrindu kilsiančias pasekmes, tačiau sąmoningai ir pilnai neatlikdamas šių veiksmų pasirašė minėtus sandorius, dėl ko kilo teisiniai padariniai. Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad sudarydamos ir pasirašydamos automobilio panaudos sutartis, abi sutarties šalys nebuvo itin dėmesingos, atidžios bei elgėsi gana lengvabūdiškai, tačiau sandorius sudariusių asmenų valia, išreikšta automobilio panaudos sutartyse, atitiko jų vidinę valią, t. y. transporto priemonę teisėtai valdyti įgijo ir ją eismo įvykių metu valdė atsakovas A. B..

29. Apeliantas taip pat nesutinka, kad jį ir ieškovę siejo panaudos teisiniai santykiai, bei nurodė, kad ieškovės automobilį jis naudojo, nes dirbo samdomu ieškovės sutuoktinio, trečiojo asmens A. S. darbuotoju ir naudojo automobilį A. S. reikalais, todėl ir perduota transporto priemonė jam buvo kaip darbo įrankis, ir su šia transporto priemone padaryta žala/žalos atlygintinumas, turėtų būti vertinama vadovaujantis DK nuostatomis.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal bendrąjį teisės principą ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė nekyla), todėl subjektinė teisė negali atsirasti iš teisės pažeidimo. CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus. Taigi, teisė netoleruoja situacijų, kad būtų ginamos teisės nesąžiningų asmenų, kurie teisminės gynybos kreipiasi siekdami, kad būtų apgintos jų teisės, kurias jie įgijo pažeisdami teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiaudami teise.

31. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, labiau tikėtina ir logiška pripažino atsakovo A. B. poziciją, jog jis dirbo A. S.. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 17 d. nutartimi (kuri šiame procese turi res judicata teisinę galią), kurioje teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą labiau tikėtinai išvadai, jog A. B. D. S. apdraustu ir jai priklausančiu automobiliu vykdė mokamą keleivių ir krovinių pervežimo veiklą Europoje būtent A. S. nurodymu ir jo naudai, tikėtina, jog taip pat buvo nelegalus darbuotojas. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino atsakovo A. B. paaiškinimus, kurie buvo teikti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmuose civilinėje byloje Nr. e2-2019-1106/2021, kurioje iš esmės buvo aiškinamos aplinkybės, susijusios su tais pačiais jo padarytais eismo įvykiais užsienyje, tuomet A. B. teigė, jog ieškovei D. S. priklausančią transporto priemonę jis vairavo panaudos sutarties pagrindu, nes „...tiesiog, taip, ją pasiskolino; tikslas buvo tiesiog nuvažiuoti į vietą, jeigu būtų prireikę ten persivežti, bet pasikeitė planai visiškai“. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo teiktus paaiškinimus Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų civilinėje byloje Nr. e2-2019-1106/2021 bei šios bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, teisingai vertino, kad vadovaujantis principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla), byloje taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų negalima, nes tiek atsakovui A. B., tiek trečiajam asmeniui A. S. tiko tokios susitartos veikimo (darbo) sąlygos (legaliai neįdarbinant A. B.) ir veiksmai, kurių ėmėsi abu asmenys, abiem buvo priimtini, todėl teismas pagrįstai pripažino, jog abu asmenys veikė neteisėtai, todėl ir jų veiksmų bei atsiradusių pasekmių vykdant neteisėtus (teisei prieštaraujančius) veiksmus, ginti atitinkamomis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis nėra galima. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantui aukščiau aptarta esama situacija tiko, jis net du kartus su atsakove sudarė automobilio panaudos sutartis ir nekėlė klausimo dėl darbo santykių įforminimo iki kol ieškovė nesikreipė į atsakovą dėl nuostolių jai atlyginimo.

Dėl nuostolių atlyginimo

33. Civilinio kodekso 6.245 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės samprata ir rūšys, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė.

34. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

36. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės prasme asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

38. Civilinė atsakomybė yra galima tik esant visoms būtinosioms jos sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai (nuostoliams), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) bei privalančio atsakyti subjekto kaltei. Byloje dėl žalos atlyginimo ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šios teisinės aplinkybės ištiriamos teikiant įrodymus apie konkrečias faktines bylos aplinkybes.

40. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad už nepataisomai apgadintą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakomybė atlyginti panaudos davėjai D. S. atsiradusius nuostolius 7507,00 Eur dydžio apimtyje, kyla panaudos gavėjui atsakovui A. B., nes dėl kaltų atsakovo veiksmų įvyko eismo įvykiai, draudimo bendrovė atsisakė ieškovei mokėti draudimo išmoką, o atsakovas automobilio panaudos sutarčių nuostatomis įsipareigojo panaudos davėjui atlyginti visus su šiuo automobiliu susijusius nuostolius, jeigu tokie nuostoliai buvo patirti dėl panaudos gavėjo kaltės. Šias išvadas teismas padarė atsižvelgdamas į tai, jog būtent dėl kaltų atsakovo A. B. veiksmų įvyko eismo įvykiai, kurių metu buvo nepataisomai apgadinta ieškovei D. S. priklausanti transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl to ieškovei atsirado papildomi nuostoliai. Teismas vertino, kad tarp atsakovo A. B. kaltų veiksmų (pažeisdamas Kelių eismo taisyklių nuostatas sukėlė trys eismo įvykius) ir kilusių pasekmių (nepataisomai apgadinta transporto priemonė) yra tiesioginis priežastinis ryšys.

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantas nurodo, kad jis ieškovei atlygino 3000,00 Eur žalą už išrašytus vekselius ir laiko, kad padaryti nuostoliai ieškovei yra atlyginti, tačiau teismas šį atsakovo teiginį vertina kaip deklaratyvų ir nepagrįstą rašytiniais įrodymais. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas A. B. savo ieškinyje, kurį teikė Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmams dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ir t. t., buvo nurodęs ir pripažinęs faktus, jog išduodant vekselius, jo atsakomybė prieš A. S. sutuoktinę pagal sudarytą panaudos sutartį nepasibaigė. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2019 m. kovo 15 d. nutartimi patvirtino A. B. ir atsakovo A. S. sudarytą taikos sutartį, kuria šalys susitarė: „...kad A. S. ne vėliau kaip šalims pasirašant šią taikos sutartį, perleidžia A. B. arba bet kuriam jo nurodytam trečiajam asmeniui abu ginčo vekselius bendrai 5 000 Eur sumai; vekselių perdavimo metu A. B. pagal pakvitavimą sumoka A. S. 3 000 Eur grynaisiais pinigais; A. S. gavus aukščiau paminėtą pinigų sumą, jis atsisako visų pretenzijų, reikalavimų, kurie kyla iš minėtų vekselių; taip pat atsisako notaro vykdomųjų įrašų padarymo ir priverstinio išieškojimo pagal nurodytus vekselius“. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog A. B. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmuose nagrinėtoje byloje buvo pripažinęs faktus, jog išduodant vekselius, jo atsakomybė prieš A. S. sutuoktinę D. S. pagal sudarytas panaudos sutartis nepasibaigė, o 3000 Eur sumą jis sumokėjo išpirkdamas vekselius, kurie buvo atsakovo A. B. išrašyti už kilusios žalos atlyginimą A. S., kuris po A. B. sukeltų eismo įvykių tiesiogiai pats turėjo nuostolių, susijusių su sugadinto mikroautobuso pergabenimu iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, taip pat keleivių pervežimu iš (duomenys neskelbtini) ligoninės į (duomenys neskelbtini) ir į Lietuvą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sumokėta 3000 Eur suma laikytina, jog tai A. B. atlyginti nuostoliai A. S., o ne ieškovei D. S..

42. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir priteisė ieškovei D. S. iš atsakovo A. B. 7507,00 Eur dydžio nuostolių atlyginimą.

Dėl įrodymų vertinimo

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

44. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos atsakovas įvardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis atsakovo įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

45. Pažymėtina, kad atsakovas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

46. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl procesinės teisės normų pažeidimo.

47. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

48. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

49. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovo priteistinos 500,00 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidos, ieškovės turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.