Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei D. S. dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. B., ir pagal atsakovės D. S. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Civilinė byla Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2021 m. gruodžio 2 d. nutartimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

15. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, teismas rėmėsi išimtinai ieškovei palankiais parodymais ir ignoruodamas atsakovės ir liudytojų nurodytas aplinkybes pažeidė konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, skirtingai vertino visų proceso dalyvių parodymus ir byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir neišsamiai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, formaliai vertino, kokia apimtimi draudėjo veiksmai nulėmė draudimo rizikos padidėjimą, nevertino, ar tie veiksmai buvo tyčiniai.

16. Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau –Taisyklės) 62 ir 63 punktus draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją, o grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Nurodo, kad ieškovė savo reikalavimą siejo su tuo, kad 2018 m. liepą įvykusių eismo įvykių metu automobilį vairavo 2 metų vairavimo stažo neturėjęs asmuo, kuris serga epilepsija. Pažymi, kad nei ieškovė, nei teismas nenagrinėjo ir nevertino transporto priemonės valdytojo vairavimo stažo įtakos eismo įvykio kilimui, nevertino įvykių aplinkybių ir priežasčių, nesiaiškino, kiek joms įtakos galėjo turėti mažesnis stažas, vairuotojo nuovargis, prastos kelio matomumo sąlygos ir pan. Pagal Taisykles draudikas turi pagrįsti, kodėl reikalauja būtent maksimalios 50 proc. dydžio draudimo išmokos sumos.

17. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog automobilio draudimo sutartis buvo sudaryta 2017 m. lapkričio 11 d., o automobilis A. B. perduotas 2018 m. liepos mėnesį pagal sudarytą panaudos sutartį. Tai reiškia, jog atsakovė draudimo sutartį sudarė pagal savo turimą vairavimo stažą ir automobilis buvo skirtas asmeniniams poreikiams tenkinti. Tuo metu A. B. vairavimo stažas buvo 1 metai ir 8 mėnesiai, jis atitiko Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo keliamus reikalavimus bei galėjo vairuoti nurodytą transporto priemonę, kuri atitiko jai keliamus techninius reikalavimus. Iki draudimo sutartyje numatytos sąlygos turėti 2 metų vairavimo stažą jam trūko tik 4 mėnesių, o tai negali būti vertinama kaip esminis sutarties sąlygų pažeidimas.

18. Pažymi, kad jokių duomenų apie A. B. sveikatos būklę neturėjo, aplinkybė, kad jis serga epilepsija, paaiškėjo tik 2021 metais teismo posėdyje, ji šios informacijos žinoti negalėjo. Be to, asmens sveikatos būklę ir galimybę vairuoti transporto priemonę gali vertinti tik sveikatos įstaigos gydytojas, išduodantis medicininę pažymą atitinkamos kategorijos vairuotojo pažymėjimui gauti. A. B. turėjo nustatyta tvarka išduotą vairuotojo pažymėjimą, atsakovei nebuvo pagrindo abejoti jo sveikatos būkle.

19. Teigia, kad ji nėra juridinio asmens, kuris užsiima keleivių ar krovinių pervežimu, savininkė ar vadovė ir tokia veikla neužsiima, A. B. taip pat nėra ir nebuvo nei jos, nei UAB „Viską veža“ darbuotojas, su juo nesudaryta jokia darbo sutartis, o automobilis jam buvo perduotas pagal panaudos sutartį jo asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne keleivių vežimui. Bylą nagrinėjęs teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo vykdoma sisteminga didelės rizikos ir atsakomybės keleivių vežimo veikla. Kilusių prieštaravimų tarp proceso dalyvių parodymų ir byloje esančių duomenų teismas nepašalino.

20. Nurodo, kad ieškovė, atsisakydama išmokėti draudimo išmoką pagal savanorišką transporto priemonės draudimo sutartį (KASKO) LD Nr. 109530657, argumentavo, kad įvykis nedraudžiamasis, tačiau pagal draudimo sutarties ir Taisyklių nuostatą įvykis nelaikomas nedraudžiamuoju, jei įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs priešieškinį, nepasisakė nei dėl jos, nei dėl ieškovės argumentų, tik formaliai nurodė, kad A. B. veiksmuose nėra Įstatymo 22 straipsnyje įtvirtintų sąlygų. Pažymi, kad jos veiksmuose taip pat nėra šių sąlygų. Teismas tuos pačius teisės aktus interpretavo skirtingai, ieškovei palankiais argumentais rėmėsi Taisyklių nuostatomis, o priešieškinį atmesdamas ignoravo Taisyklėse ir sutartyje šalių išreikštą ir suderintą valią. Pažymi, kad CK 6.1014 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo. Teigia, jog šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad 2018 m. liepos 31 d. eismo įvykis įvyko dėl jį vairavusio A. B. tyčios ar didelio neatsargumo.

21. Pažymi, kad kasko sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, šios sutarties sąlygos yra standartinės, t. y. vienašališkai parengtos draudiko, draudėjas pripažįstamas silpnesne sutarties šalimi. Kartu pats draudikas priėmė ir nustatė sąlygas, kurioms esant įvykis pripažįstamas draudžiamuoju, o kada nedraudžiamuoju. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalies reikalavimą, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sąžiningai, negali leisti draudikui vienašališkai keisti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus sau naudinga linkme, nes tai prieštarautų anksčiau minėtiems civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principams, o to paties straipsnio 4 dalis nustato, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

27. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

28. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl dalies išmokėtos draudimo išmokos priteisimo patenkintas, o atsakovės priešieškinis dėl draudimo išmokos priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškinio

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių atsakovės apeliacinio skundo argumentų.

30. Nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 11 d. šalys sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 01/452630958, kuria AB „Lietuvos draudimas“ apdraudė transporto priemonės „Mercedes-Benz Sprinter 315“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę. Transporto priemonės draudėja D. S. Sutarties 1.5.2 punkte buvo numatyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama sutarties 1.5.2 punkte nurodytomis sąlygomis, tarp jų – kad transporto priemonės nevairuos asmuo, jaunesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo, taip pat asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus, šis reikalavimas netaikomas draudimo sutartį sudariusiam draudėjui (sutarties 1.5.2.5 punktas); transporto priemonė nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais, net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų (sutarties 1.5.2.1 punktas). Sutarties 1.5.3 punkte numatyta, kad pasikeitus draudimo rizikai draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui, bet ne vėliau kaip per 3 dienas nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tame pačiame punkte nurodyta, jog aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui, nurodytos sutarties 1.5.1–1.5.2 punktuose, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktu draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties nuostatos, kad draudimo sutarties vykdymo metu turi būti keičiamasi informacija apie faktus, kurie gali turėti įtakos draudimo rizikos padidėjimui (pvz., apie transporto priemonės perdavimą vairuoti kitam asmeniui), skirtos šalių tarpusavio pasitikėjimui užtikrinti.

31. Nustatyta, kad automobilis, atsakovės teigimu, – panaudos sutarties pagrindu, buvo perduotas A. B., kuris vairuodamas automobilį sukėlė tris eismo įvykius ir dėl jų buvo pripažintas kaltu: Jungtinėje Karalystėje 2018 m. liepos 7 d., Vokietijoje 2018 m. liepos 28 d. ir Belgijoje 2018 m. liepos 31 d. Įvykių metu buvo sužaloti žmonės, sugadintas turtas. AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo draudimo išmokas, kadangi transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, ir pareiškė atsakovei pretenzijas dėl 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų grąžinimo argumentuodama, kad atsakovė pažeidė draudimo sutarties sąlygas, t. y. nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką, nes perdavė automobilį asmeniui, kuris neturėjo 2 metų vairavimo stažo, ir užsiėmė keleivių vežimo veikla. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčas kilo dėl to, ar atsakovė pažeidė draudimo sutarties sąlygas ir kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimo turi teisę reikalauti ieškovė. Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino transporto priemonės valdytojo vairavimo stažo įtakos eismo įvykių kilimui, nevertino įvykių aplinkybių ir priežasčių, o ieškovė nepagrindė, kodėl reikalauja maksimalios 50 proc. dydžio draudimo išmokos sumos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai nepagrįsti.

32. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra imperatyvių teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas 4 straipsnio 1 dalis). Ją sudarant turi būti vadovaujamasi ir Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (toliau – Sąlygos, aktuali redakcija galioja nuo 2011 m. birželio 19 d.) (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau gali nustatyti papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.

33. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris, ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kooperuotis tiek sudarydamos sutartį, tiek ją vykdydamos, pasitikėti viena kita ir tai leidžia draudikui prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Įstatymas atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, Sąlygų 14 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-313/2016; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2017; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020).

34. Remiantis Draudimo įstatymo 117 straipsnio 1 dalimi draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Sąlygose nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas); jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (38 punktas); padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (39 punktas).

35. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas, neąžiningumas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Įstatymo 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

36. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau –Taisyklės, eismo įvykių metu galiojusi redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.) 62.2 punkte numatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį – iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Pagal Taisyklių 63 punktą grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Taigi draudikas įgyja teisę iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dalį, jei draudėjas pažeidžia ikisutartines ar draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Tokiu atveju draudėjui kyla sutartinė civilinė atsakomybė. Nurodytos teisinio reguliavimo nuostatos suponuoja, kad ši draudėjo sutartinė civilinė atsakomybė yra ribojama trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos ir maksimaliai leistinu susigrąžinti šios išmokos dydžiu.

37. Pažymėtina, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Draudimo įmoka nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems). Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, paprastai būna žinomi tik draudėjui. Draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima riziką manydamas, kad šis nenuslėpė jokių draudžiamojo įvykio tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui reikšmingų aplinkybių. Draudėjo pateikta informacija gali lemti draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos dydį.

38. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantė draudimo sutartį sudarė pagal savo turimą vairavimo stažą, sutarties 1.6.1 punkte būtent ir nurodyta, kad draudėjas (atsakovė) teisę vairuoti draudžiamos kategorijos transporto priemonę įgijo 2007 m. sausio 11 d., ir automobilis buvo skirtas jos asmeniniams poreikiams tenkinti. Tačiau draudimo sutarties vykdymo metu pasikeitė – padidėjo – draudimo rizika. Nors apeliantė teigia, kad automobilio perdavimas asmeniui, kuriam iki draudimo sutartyje numatytos sąlygos turėti ne mažiau kaip 2 metų vairavimo stažą trūko tik 4 mėnesių, negali būti vertinamas kaip esminis sutarties sąlygų pažeidimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliantės teiginiais nesutinka.

39. Tarp šalių sudaryta draudimo sutartis buvo būtent su joje įtvirtintu vairavimo stažo apribojimu – transporto priemonė sutarties galiojimo laikotarpiu nėra ir nebus naudojama asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis kaip 2 metai. Tokia Sutarties sąlyga, tai pripažįsta ir pati atsakovė, jai buvo žinoma. Nepaisydama to atsakovė vis tiek perdavė transporto priemonę vairuoti asmeniui, neturinčiam 2 metų vairavimo stažo, tačiau draudikei apie tai nepranešė, t. y. neinformavo apie pasikeitusią riziką. Sutiktina su apeliante, kad mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas ne visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje esminė aplinkybė, neleidžianti vertinti, kad draudimo rizikos pasikeitimas buvo nežymus, yra ta, kad automobilį vairavęs asmuo pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d.) 2 straipsnio 52 dalį buvo laikomas pradedančiuoju vairuotoju, t. y. asmeniu, įgijusiu teisę vairuoti A, A1, A2, B, B1 kategorijos motorinę transporto priemonę ir turinčiu vairavimo stažą iki dvejų metų. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalį pradedantiesiems vairuotojams išduodamas 2 metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas, kurį jie vidaus reikalų ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turės teisę pakeisti į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą nebaigę papildomo vairuotojų mokymo, jeigu per 2 metus nepažeidė KET reikalavimo (reikalavimų), už kurį (kuriuos) šiame įstatyme numatytas papildomas vairuotojų mokymas, arba nesukėlė eismo įvykio, dėl kurio buvo sutrikdyta eismo dalyvio sveikata. Pradedantysis vairuotojas, pažeidęs KET reikalavimą (reikalavimus), už kurį (kuriuos) šiame įstatyme numatytas papildomas vairuotojų mokymas, papildomą vairuotojų mokymą privalo baigti per vienus metus nuo pažeidimo padarymo datos. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, draudimo sutartis sudaryta įvertinus aplinkybę, kad draudėja (atsakovė) teisę vairuoti draudžiamos kategorijos transporto priemonę įgijo 2007 m. sausio 11 d., t. y. aptariamos draudimo sutarties sudarymo metu turėjo beveik 11 metų vairavimo stažą. Įvertinus šią aplinkybę ir nurodytus reikalavimus, keliamus pradedantiesiems vairuotojams, pripažintinas nepagrįstu apeliantės argumentas, kad aplinkybė, jog automobilį vairavusiam asmeniui trūko tik 4 mėnesių vairavimo stažo iki draudimo sutartyje nurodytų 2 metų, negali būti vertinama kaip esminis sutarties sąlygų pažeidimas. Akivaizdu, kad skirtumas tarp draudimo rizikos laipsnio transporto priemonę valdant asmeniui, turinčiam daugiau kaip dešimties metų vairavimo stažą, ir asmeniui, neturinčiam dvejų metų vairavimo stažo, yra esminis. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad A. B. iki draudimo sutartyje numatyto minimalaus vairavimo stažo buvo likę 4 mėnesiai, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikoma neesmine. Priešingai, A. B., kaip pradedantysis vairuotojas, sukėlė tris eismo įvykius, kurių metu buvo sužaloti žmonės, todėl, pagal aptartus teisės aktų reikalavimus, norėdamas įgyti 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą, jis turėtų pabaigti papildomus mokymus.

40. Visuotinai žinoma ir kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu, todėl draudikas gali nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014; 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo požiūriu. Šią išvadą iš dalies patvirtina ir visų trijų įvykusių eismo įvykių aplinkybės. A. B., vairuodamas apdraustą transporto priemonę, 2018 m. liepos 7 d. sukėlė eismo įvykį, nes nesilaikė Kelių eismo taisyklių ir įvažiuodamas į žiedinę sankryžą nepraleido ja važiuojančio automobilio, nepristabdė ir nesustojo, atsitrenkė į žiedine sankryža važiavusį automobilį, įvykio metu buvo sužaloti kito automobilio keleiviai; iš 2018 m. liepos 28 d. įvykusio įvykio schemos matyti, jog A. B. posūkyje taip pat nepraleido važiuojančio automobilio ir į jį atsitrenkė; iš paties A. B. rašyto paaiškinimo dėl 2018 m. liepos 31 d. įvykusio įvykio aplinkybių matyti, jog jis vairavo automobilį naktį, įjungęs trumpąsias šviesas, lijo, buvo tamsu, jis buvo pavargęs, nepastebėjo stovėjimo juostoje stovinčios priekabos ir įspėjamojo ženklo ir į ją atsitrenkė, įvykio metu sužaloti kartu su A. B. vykę šeši keleiviai. Sutiktina su apeliante, kad A. B. sveikatos būklė jai objektyviai galėjo būti nežinoma, šiuos jos apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais, tačiau pažymėtina, kad draudžiamuosius įvykius sukėlė asmuo, kurio vairavimo stažas buvo mažesnis už minimalų stažą, įtvirtintą sutartyje, be to, argumentai dėl trečiojo asmens sveikatos būtų svarbūs, jeigu būtų nagrinėjamas jo civilinės atsakomybės klausimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. B. vairuodamas automobilį per vieną mėnesį sukėlė tris eismo įvykius, kurių metu buvo sužaloti žmonės, sugadintos transporto priemonės, ir jis patvirtino savo kaltę dėl visų eismo įvykių. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens, kuriam buvo perduotas automobilis, nepatyrimas vairuojant galėjo lemti eismo įvykių kilimą, o būtent apie šią padidintą riziką atsakovei buvo žinoma, tačiau ji nepranešė ieškovei, atitinkamai ieškovė neturėjo galimybės šios rizikos įvertinti. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad eismo įvykio kilimą būtų sąlygoję kiti asmenys ar veiksniai, o ne tik aptarti trečiojo asmens veiksmai, todėl apeliantės nuomonė, kad trečiojo asmens vairavimo stažas neturėjo įtakos (turėjo mažą įtaką) eismo įvykių kilimui ir žalos atsiradimui nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

41. Nagrinėjamu atveju, vertinant, kokio dydžio draudimo išmokos dalį grąžinti turi teisę reikalauti ieškovė, svarbu ir tai, jog apdrausto automobilio vairuotojas ne tik neturėjo reikiamo vairavimo stažo, tačiau ir užsiėmė keleivių ir krovinių pervežimo veikla, nors sutarties 1.5.2.1 punktu šalys susitarė ir draudimo rizika įvertinta pagal tai, kad transporto priemonė nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais, net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų. Nors apeliantė neigia šią aplinkybę teigdama, kad A. B. nebuvo įdarbintas jos sutuoktinio, užsiimančio šia veikla, įmonėje, kad ji pati tokios veiklos nevykdo, automobilį perdavė panaudos sutarties pagrindu ir pan., byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog transporto priemonė buvo naudojama mokamoms vežimo paslaugoms teikti, yra pagrįsta.

42. Nors apeliantė teigia, kad jos sutuoktinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ įkūrė 2020 metais, tačiau vieši Juridinių asmenų registro duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad įmonė įsteigta 2018 m. liepos 18 d. steigiamuoju aktu, įregistruotu 2018 m. liepos 26 d., o teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad krovinių ir keleivių pervežimo veikla atsakovės sutuoktinis užsiėmė ir anksčiau, iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1511-260/2019, kurioje nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog veikla buvo vykdoma dar 2018 m. balandį).

43. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad automobilio draudimo sutartis buvo sudaryta 2017 m. lapkričio 11 d. atsakovės asmeniniams poreikiams tenkinti, automobilis 2018 metais pagal panaudos sutartį perduotas taip pat A. B. asmeniniams poreikiams. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad apeliantės teiginiai nepagrįsti. Byloje esantys elektroniai laiškai, trumposios žinutės patvirtina, kad eismo įvykių metu apdraustas atsakovei priklausantis automobilis buvo naudojamas mokamam keleivių ir krovinių vežimui, su draudimo specialistais susirašinėję asmenys nurodė, jog vežėją surado internetu, tarėsi su moterimi telefonu, atsiskaitė su vairuotoju grynaisiais pinigais prieš paslaugos suteikimą, jokie patvirtinantys dokumentai užsakovams išduoti nebuvo. A. B. teismo posėdžio metu parodė, kad atsakovės sutuoktinis A. S. nurodė jam pervežti keletą žmonių ir daiktų, nors kaip liudytojas apklaustas A. S. teigė, jog radęs skelbimą internete apie tai, kad žmonės ieško pervežėjo, informavo apie šį skelbimą A. B., tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl taip padarė. Pažymėtina, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad A. S., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, yra baustas už tai, jog esant darbo santykių požymiams ir atlygintinumui asmeniui leido dirbti vairuotoju nesudaręs darbo sutarties, t. y. leido dirbti nelegaliam darbuotojui, taip pat šiuo metu Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. S., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, kaltinamas 2019 m. metais tyčia apgaulingai organizavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikęs duomenų apie už suteiktas siuntų gabenimo ir keleivių pervežimo paslaugas gautas pinigines lėšas, vairuotojų patirtas išlaidas ir grynąsias lėšas, nesumokėjęs mokesčių į valstybės ir socialinio draudimo fondo biudžetus, įdarbintiems ir neįdarbintiems asmenims išmokėjęs neoficialų darbo užmokestį, neįnešęs grynųjų piniginių lėšų į bendrovės kasą ir neįtraukęs į įmonės buhalterinę apskaitą ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėtinai išvadai, jog A. B. apdraustu atsakovei priklausančiu automobiliu vykdė mokamą keleivių ir krovinių pervežimo veiklą Europoje būtent A. S. nurodymu ir jo naudai, tikėtina, jog taip pat buvo nelegalus darbuotojas. Pažymėtina, jog pačios atsakovės teiginiai, kad visus su draudimu ir automobilio perdavimu trečiajam asmeniui susijusius klausimus tvarkė jos sutuoktinis, kuris užsiima keleivių ir krovinių pervežimo verslu, patvirtina šias išvadas. Taip pat ir transporto priemonės fotonuotrauka, kurioje matyti ant lango užklijuotas lipdukas, jog automobilyje griežtai draudžiama rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus, šiukšlinti, už tai numatyta 30 Eur bauda, sudaro pagrindą manyti, jog automobilis buvo skirtas ne asmeniniams poreikiams, o būtent keleivių vežimui. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje vertinamos ne pavienės aplinkybės, o jų visuma. Tuo tarpu, kaip minėta, draudimo sutartis sudaryta su sąlyga, jog transporto priemonė nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais, net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų. Aplinkybė, kad atsakovė nėra juridinio asmens, kuris užsiima keleivių ar krovinių pervežimu, savininkė ar vadovė ir tokia veikla neužsiima, nekeičia teisinio nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog sudarant automobilio draudimo sutartį 2017 m. lapkričio 11 d. automobilis galbūt galėjo būti skirtas atsakovės asmeniniams poreikiams tenkinti arba nurodant šią sąlygą galėjo būti siekiama išvengti didesnės draudimo įmokos mokėjimo, kadangi keleivių ir krovinių vežimo veikla akivaizdžiai yra didesnės rizikos veikla, transporto priemonė naudojama intensyviau, todėl padidėja ir rizika patekti į eismo įvykį. Bet kuriuo atveju, sutarties galiojimo metu pasikeitus aplinkybėms, t. y. padidėjus rizikai, atsakovė apie ją draudikei nepranešė (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis).

44. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovė pažeidė draudimo sutartyje nustatytą draudėjo pareigą draudimo sutarties galiojimo metu pranešti apie padidėjusią riziką (atsiradusią nestandartinę riziką), todėl apskųstame teismo sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų dalį išmokėtos draudimo išmokos (Įstatymo 22 straipsnio 2 dalis; Taisyklių 62.2 punktas).

45. Konstatuotina, jog atsakovė netinkamai vykdė draudimo sutartimi prisiimtą prievolę, t. y. draudimo sutartyje nustatyta tvarka nepranešė draudikei apie padidėjusią draudimo riziką. Jeigu atsakovė būtų tinkamai atlikusi savo prievolę pagal draudimo sutartį, finansinių pasekmių dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo nepatirtų. Nors eismo įvykių metu dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės vairuotojo kaltės buvo padaryta žala ir sužaloti žmonės, tačiau žalos atlyginimas vyko civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu, nuostolius atlyginti privalėjo draudikė, kuri į žalą padariusį asmenį turi ribotą reikalavimo teisę. Eismo įvykio metu padaryta žala yra draudikės nuostoliai, kurių neatlygina kaltasis asmuo ir kurie iš dalies gali būti padengiami tik transporto priemonės draudėjos, kuri nevykdė savo sutartinių pareigų. Kaltasis asmuo neprivalo atlyginti nuostolių draudikei, nes jo atsakomybė apdrausta, o atsakovei finansinės pasekmės kilo tik todėl, kad ji pažeidė sutartį. Kalto dėl eismo įvykio vairuotojo veiksmai sudarė pagrindą draudikei išmokėti draudimo išmoką, o išmokėtos draudimo išmokos dalies išreikalavimo pagrindas yra sutarties pažeidimas. Nesant šio pažeidimo draudikė neturėtų pagrindo reikalauti ir gauti išmokėtos draudimo išmokos dalį. Tai reiškia, jog draudimo išmokos dalies mokėjimo priežastis yra draudimo sutarties pažeidimas, o ne vairuotojo kalti neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl įvykių aplinkybių ir priežasčių, priežastinio ryšio tarp kaltų vairuotojo neteisėtų veiksmų ir sumokėtos draudimo išmokos dalies.

46. Minėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra rizikos sandoris. Draudėjas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, todėl abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Šiuo atveju ieškovė, sudarydama su atsakove sutartį individualiai aptartomis (jai žinomomis ir neginčijamomis) sąlygomis bei nustatydama atitinkamą įmoką, tokią riziką ir įvertino tikėdamasi, kad atsakovė laikysis bendradarbiavimo pareigos. Kadangi atsakovė netinkamai vykdė šalių sutartinius įsipareigojimus, iš to jai kilo neigiamos pasekmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikė nebuvo informuota, nagrinėjamu atveju buvo žymus, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovei iš apeliantės priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma (50 proc. draudimo išmokos) yra per didelė. Būtent atsakovė, neinformuodama ieškovės apie padidėjusią draudimo riziką, tačiau perduodama automobilį (padidinto pavojaus šaltinį) asmeniui, neturinčiam patirties jį valdyti, ir tikslui, neatitinkantiems draudimo sutarties sąlygų, pati prisiėmė galimų neigiamų pasekmių kilimo riziką.

47. Taip pat pažymėtina, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė, prašydama sumažinti iš jos priteistiną sumą, nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad priteista 22 866,80 Eur draudimo išmokos suma atsakovei bus nepakeliama finansinė našta. Neigiamos turtinės pasekmės už neteisėtus veiksmus yra civilinės atsakomybės esmė, todėl finansinė našta nėra priežastis mažinti iš atsakovės ieškovei priteistinos sumos dydį.

Dėl priešieškinio

48. Atsakovė D. S. priešieškiniu prašė iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ priteisti 7 507 Eur dydžio žalos pagal savanorišką transporto priemonių draudimo sutartį LD Nr. 109530657 atlyginimą už 2018 m. liepos 31 d. Belgijoje įvykusio įvykio metu nepataisomai sugadintą apdraustą transporto priemonę.

49. Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2017 m. lapkričio 30 d. sudarė transporto priemonės „Mercedes-Benz 315 Sprinter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį LD Nr. 109530657 (toliaus – kasko sutartis) (klaidingai nurodytas automobilio valstybinis numeris, tačiau identifikavimo numeris sutampa), kuria apdrausta ši transporto priemonė bei vairuotojas ir keleiviai nuo nelaimingų atsitikimų. AB „Lietuvos draudimas“ 2018 m. rugpjūčio 8 d. išmokėjo D. S. 2 599,56 Eur dydžio išmoką už transporto priemonės sugadinimą 2018 m. liepos 7 d. įvykio metu.

50. AB „Lietuvos draudimas“ 2020 m. vasario 19 d. pranešimu nurodė, jog 2018 m. liepos 31 d. įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju pagal kasko draudimo taisyklių 8.1.1 ir 8.1.16 punktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, AB „Lietuvos draudimas“ pagrįstai atsisakė atsakovei išmokėti draudimo išmoką.

51. Kasko draudimo taisyklių 8.1.1 punkte nurodyta, jog įvykis laikomas nedraudžiamuoju, jeigu atsitiko antras ir bet kurie kiti vėlesni įvykiai, kai transporto priemone naudojosi asmuo, kuris nėra draudimo sutartyje apibrėžtos valdytojų grupės valdytojas. Įvykis nelaikomas nedraudžiamuoju, jei įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką (galioja 9.11.3.2 punkto sąlygos); 8.1.16 punkte nurodyta, jog įvykis laikomas nedraudžiamuoju, jeigu įvykis atsitiko transporto priemonei, kuri yra skirta ir (ar) naudojama nestandartinei rizikai, išskyrus atvejus, kai tai numatyta draudimo sutartyje.

52. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2013; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-461-378/2017).

53. Iš Kasko draudimo taisyklių 8 punkto nuostatų matyti, jog šalys aiškiai susitarė, kokie įvykiai bus laikomi nedraudžiamaisiais, t. y. kada draudikė neturės pareigos išmokėti draudimo išmoką. Pažymėtina, jog draudimo sutartyje nurodyta, jog sudarydama sutartį draudėja patvirtino susipažinusi su šiomis taisyklėmis, kurios skelbiamos viešai draudikės interneto puslapyje, taip pat gavo jų kopiją. Sutiktina, kad šios sąlygos yra standartinės, dėl jų derėtis ir daryti įtaką draudėja joms negalėjo, tačiau, kaip pagrįstai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ne visos Kasko draudimo sutarties sąlygos yra standartinės. Draudimo sutartyje nurodytos individualiai aptartos sąlygos, jog draudimo apsauga galios vairuotojams, kurių amžius daugiau kaip 25 metai ir vairavimo stažas daugiau kaip 2 metai; nurodyta, jog esminė informacija ir papildomos sąlygos yra tai, kad draudėja teisę vairuoti draudžiamos kategorijos transporto priemonę įgijo 2007 m. sausio 11 d., transporto priemonės naudotoja bus jos savininkė (atsakovė), nėra išduota jokių įgaliojimų naudotis automobiliu. Taigi šios draudimo apsaugos galiojimo sąlygos su atsakove buvo individualiai aptartos ir jai žinomos arba turėjo būti žinomos.

54. Kaip nustatyta byloje, draudėja perdavė apdraustą transporto priemonę asmeniui, kuris neturėjo 2 metų vairavimo stažo, t. y. nebuvo draudimo sutartyje apibrėžtos valdytojų grupės valdytojas, kuris sukėlė tris eismo įvykius. Už 2018 m. liepos 7 d. eismo įvykio metu patirtą žalą (automobilio sugadinimą) AB „Lietuvos draudimas“ 2018 m. rugpjūčio 8 d. išmokėjo D. S. 2 599,56 Eur dydžio išmoką pagal aptariamą Kasko draudimo sutartį. Tuo tarpu 2018 m. liepos 31 d. įvykis, už kurio metu patirtą žalą atsakovė prašė priteisti 7 507 Eur dydžio draudimo išmoką pagal Kasko sutartį, atitinka Kasko draudimo taisyklių 8.1.1 punkte įtvirtintą sąlygą, kada įvykis nelaikomas draudžiamuoju, t. y. įvykis buvo antrasis, kai transporto priemone naudojosi asmuo, kuris nėra draudimo sutartyje apibrėžtos valdytojų grupės valdytojas.

55. Kasko draudimo taisyklių 8.1.1 punkte papildomai nurodyta, jog įvykis nelaikomas nedraudžiamuoju, jei įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką (galioja 9.11.3.2 punkto sąlygos). Kasko draudimo taisyklių 9.11.3.2 punkte nurodyta, jog jei draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, apskaičiuota suma nemažinama besąlyginės išskaitos ir (ar) procentinės išskaitos suma, kai kaltininkas: yra Lietuvoje registruota įmonė, įstaiga ar organizacija, Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės, nuolat gyvenantis Lietuvoje arba buvo sudaręs draudimo sutartį, pagal kurią gali būti atlyginama visa draudžiamojo įvykio metu patirta žala. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja regreso teisę ir turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos, neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šis atvejų sąrašas yra baigtinis. Sutiktina su apeliante, kad 2018 m. liepos 31 d. eismo įvykio kaltininkas yra nustatytas, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad egzistuotų viena iš Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies sąlygų. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįgijo regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš A. B.

56. Kaip minėta, draudikė atsisakė išmokėti draudimo išmoką ne tik Kasko draudimo taisyklių 8.1.1 punkto pagrindu, bet ir 8.1.16 punkto pagrindu. Vertinant ieškinio pagrįstumą nustatyta, kad transporto priemonė eismo įvykių metu buvo naudojama nestandartinei rizikai – mokamam keleivių ir krovinių vežimui. Tokia veikla transporto priemonės draudimo sutartyje nebuvo numatyta, todėl vien šio punkto pagrindu draudikė pagrįstai atsisakė sumokėti draudimo išmoką.

57. Draudimo sutarties sąlygos, kuriomis numatyti nedraudžiamieji įvykiai, negali būti laikomos nesąžiningomis. Minėta, jog atsakovė, sudarydama sutartį, patvirtino susipažinusi su šiomis sąlygomis, kurios skelbiamos viešai, taip pat gavo jų kopiją. Dėl to nėra teisinio pagrindo apeliantės argumentams, kad draudikė vienašališkai pakeitė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus sau naudinga linkme ar nesąžiningai atsisakė sumokėti draudimo išmoką. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio.

Dėl procesinės bylos baigties

58. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Apeliantė apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jos manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o faktines bylos aplinkybes interpretuoja kitaip, nei jas nustatė ir vertino bylą išnagrinėjęs teismas.

59. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

60. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

61. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

62. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo priteisti 210,27 Eur išlaidų už teisines paslaugas apeliacinėje instancijoje atlyginimą, t. y. už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, yra pagrįstos, protingos, todėl priteistinas jų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš D. S. priteisti 210,27 Eur (du šimtus dešimt eurų 27 centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.