Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Lapsta“ ieškinį atsakovams V. P., T. O., A. G. ir A. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

22. Nagrinėjamu atveju ieškovės LUAB ,,Lapsta“ nemokumo administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. G. ir V. P., kurie de jure (teisiškai) skirtingu metu buvo jos vadovais, A. Ž., kuris buvo ieškovės darbuotoju (statybos vadovu), ir T. O., kuris jokių oficialių pareigų bendrovėje neužėmė, bet, ieškovės tvirtinimu, buvo de facto (faktinis) jos vadovas, dėl jų solidariai, skirtingais epizodais, padarytos 425 342,83 Eur žalos atlyginimo. Ieškovė įrodinėjo, kad faktinis ir de jure vadovai, atitinkamai, T. O., V. P. ir A. G., bendrais veiksmais padarė 21 235,50 Eur žalą, V. P. ir T. O. – 324 107,33 Eur žalą, V. P. ir A. Ž. – 80 000 Eur žalą.

24. Apeliacinį skundą teikia tik viena šalis, atsakovas V. P., dėl teismo sprendimu iš jo solidariai su atsakovu T. O. priteisto, atitinkamai, 21 235,50 Eur ir 208 596,98 Eur žalos atlyginimo. Kadangi kiti byloje dalyvaujantys asmenys (atsakovai ir ieškovė) apeliacinių skundų nėra padavę, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinės neperžengdamas apelianto V. P. apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir jo nurodytų argumentų, nevertindama kitų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės atsiradimo prielaidų

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1–6 dalyse yra išvardintos juridinio asmens valdymo organo narių, taigi ir jų vadovų, bendrosios pareigos juridiniam asmeniui, be kita ko, pareiga veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui, vengti asmeninių ir juridinio asmens interesų priešpriešos. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą bendrovę sieja fiduciariniai santykiai, todėl nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai, būdami atsakingi už bendrovės komercinės veiklos organizavimą, turi elgtis protingai, rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o prieš priimdami konkretų sprendimą dėl bendrovės veiklos jie turi atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius. Vadovas, priešingai nei dalyvis, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020, 25–26 punktai; 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021, 63 punktas).

27. ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Ši bendrovės vadovo pareiga teismų praktikoje taip pat suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 50 punktas).

28. Kaip minėta, apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo solidariai su atsakovu T. O. yra priteistas 21 235,50 Eur žalos atlyginimas, o reikalavimas, susijęs su kitu epizodu, patenkintas iš dalies, priteisiant ieškovei solidariai su atsakovu T. O. mažesnę, nei ji prašė ieškinyje, sumą, t. y. 208 596,98 Eur, visų pirma grindžia tokiais argumentais, kad ne jis, o atsakovas T. O. buvo faktiniu bendrovės vadovu, todėl jam, kaip nominaliam ir tik atsakovo T. O. prašymu trumpam sutikusiam vadovauti ieškovei, vadovui civilinė atsakomybė negali kilti. Tokia apelianto pozicija visiškai nepagrįsta.

29. Konkretūs fiziniai ar juridiniai asmenys (ar asmuo), esantys teisiniais (lot. de jure) juridinio asmens valdymo organo nariais, kuriems pagal įstatymą gali būti taikoma civilinė atsakomybė už fiduciarinių ir kitų specialiųjų pareigų pažeidimą, identifikuojami remiantis rašytiniais įrodymais, t. y. juridinio asmens steigimo dokumentais, jo dalyvių (akcininkų, pajininkų ir pan.) atitinkamais sprendimais, viešųjų registrų duomenimis. Civilinė atsakomybė už juridinio asmens vadovui tenkančių pareigų pažeidimą (nevykdymą ar netinkamą vykdymą) jiems tenka nepriklausomai nei nuo realios jų vadovavimo trukmės, nei nuo susitarimų su juridinio asmens dalyviais ar kitais asmenimis dėl jų vadovavimo trukmės bei kitų sąlygų, jeigu vadovo pareigos yra pažeidžiamos jų vadovavimo laikotarpiu.

30. Tačiau civilinė atsakomybė gali kilti ne tik teisiniam, bet kartu su juo – ir faktiniam valdymo organo nariui (de facto juridinio asmens vadovui), jeigu rašytinių ir kitokių duomenų, grindžiamų leistinoms įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2–3 dalys), pagrindu galima pripažinti būtent tokį faktą (apie faktinio vadovo buvimą) nustatytu. Kitaip tariant, net ir nustačius, kad bendrovėje buvo keli vadovai – vadovas de jure ir vadovas de facto, tokia aplinkybė pati savaime neeliminuoja oficialaus, t. y. teisinio vadovo, civilinės atsakomybės už bendrovei padarytą žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą jau buvo išaiškinta, kad aplinkybė, jog, be formalaus vadovo, bendrovėje veikia de facto vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes abu vadovai gali būti pažeidę pareigą bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 54 punktas; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-403/2024, 40 punktas).

31. Tokiu atveju net ir nustačius, kad apeliantas tik formaliai buvo bendrovės direktoriumi, tai nešalintų jo, kaip ieškovės vadovo, teisinės atsakomybės. Vadovas iki teisinio ryšio su juridiniu asmeniu pabaigos yra saistomas jam įstatymu priskirtų pareigų, o šiam pasibaigus, lieka atsakingas už tuo laikotarpiu neteisėtais veiksmais sukurtus padarinius. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo T. O. prašymu direktoriumi jis buvo paskirtas trumpam laikui, apie ieškovės sudarytus sandorius su UAB ,,Lutora“, UAB ,,Dengsta“ ir kt. nežinojo, jokios įtakos apelianto civilinei atsakomybei neturi. Apeliantas, neabejotinai žinodamas, kad yra paskirtas bendrovės vadovu, veikdamas kaip atidus ir rūpestingas asmuo, turėjo domėtis bendrovės vykdoma veikla, jos sudarytais sandoriais, kontroliuoti jos darbuotojus ar, juo labiau, asmenis, kuriuos jis buvo įgaliojęs atstovauti bendrovei su iš esmės neribotomis teisėmis (teise perįgalioti ir t. t.).

32. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad apeliantas buvo ne tik nominalus (teisinis) bendrovės vadovas, bet ir faktiškai atliko jos vadovo funkcijas, viena vertus, teisiškai nereikšmingi, nes kito (faktinio) vadovo buvimo aplinkybė nešalintų jo paties asmeninės atsakomybės bendrovei. Kita vertus, skirtingai negu teigiama apeliaciniame skunde, apelianto elgesys objektyviai negali būti vertinamas tik kaip formalūs ir faktinio vadovavimo nepatvirtinantys veiksmai.

33. Priešingai, iš ieškovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas, veikdamas kaip jos vadovas, iš karto po paskyrimo į pareigas, t. y. 2019 m. birželio 25 d., su UAB ,,Buhalterinių paslaugų ir verslumo centras“ pasirašė buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį (3 t., b. l. 146–150), 2019 m. liepos 9 d. pateikė prašymą registro tvarkytojui įregistruoti naujus duomenis ir dokumentus, o kartu su juo – ir akcininkų susirinkimo protokolą, bendrovės įstatus, pažymą dėl ieškovės įstatinio kapitalo didinimo (2 t., b. l. 134–136), 2019 m. rugpjūčio 1 d. apeliantas, kaip ieškovės atstovas, su atsakovu T. O. sudarė ir pasirašė komercinio atstovavimo sutartį (1 t., b. l. 100–103), 2019 m. spalio 28 d. ieškovės vardu pasirašė atstovavimo sutartį su advokato padėjėju (2 t., b. l. 137), o 2019 m. gruodžio 19 d. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo atsakovą A. G. veikti ieškovės vardu. Tokie atlikti veiksmai patvirtina bendrovės vadovo teisių ir pareigų įgyvendinimą, bendrovės valdymą.

34. Taip pat apeliantas priėmė sprendimus, susijusius su ieškovės turtu ir turtiniais įsipareigojimais. Apeliantas ieškovės vardu 2019 m. rugpjūčio 7 d. su UAB ,,Transporto valdymas“ sudarė transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutartį (1 t., b. l. 89–90, 97–98, 151–170), pagal kurią ieškovei buvo perduotos trys transporto priemonės. Apeliantas 2019 m. rugpjūčio 16 d. su ,,SIA Unicredit Leasing“ pasirašė laidavimo sutartį (2 t., b. l. 31–32), kuria laidavo už ieškovės įsipareigojimų pagal tris lizingo sutartis tinkamą įvykdymą. Šie įrodymai patvirtina, kad apeliantas ne tik atliko bendrovės vadovui tenkančias pareigas, bet ir asmeniškai laidavo už jos įsipareigojimų įvykdymą. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas faktiškai nedalyvavo ieškovės veikloje kaip vadovas ar kad jo priimti sprendimai yra vienkartinio pobūdžio ir neesminiai, aiškiai stokoja pagrįstumo. Priešinga pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nepaneigta.

Dėl neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio kaip sąlygų vadovo civilinei atsakomybei kilti

35. Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Ieškovas turėtų įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Tokia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė bylose, kuriose siekiama žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo, yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 33 punktas).

36. Spręsdamas dėl 21 235,50 Eur žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad ieškovė, kaip pardavėja, 2020 m. vasario 21 d. ir 2020 m. vasario 28 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias jos vardu pasirašė atsakovas T. O. (1 t., b. l. 94, 180). Tose sąskaitose nurodyta pirkėja UAB ,,Lutora“, 2020 m. vasario 21 d. ir 2020 m. vasario 28 d. sąskaitas apmokėjo grynaisiais pinigais, iš viso 21 235,50 Eur, o pinigų priėmimo kvitus (1 t., b. l. 134, 139) ieškovės vardu taip pat pasirašė atsakovas T. O.. Atsakovas T. O. ieškovės vardu veikė pagal 2019 m. gruodžio 20 d. įgaliojimą, kurį jam išdavė atsakovas A. G. (1 t., b. l. 189), pastarajam įgaliojimą su teise perįgalioti kitą asmenį pasirašyti sutartis, mokėti pinigus ir juos gauti 2019 m. gruodžio 19 d. yra išdavęs bendrovės vadovas, apeliantas V. P. (1 t., b. l. 188).

37. Aplinkybes, susijusias su 297 407,33 Eur žalos jai padarymu, ieškovė įrodinėjo kitoje civilinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi nemokumo administratoriui bendrovės dokumentai ir turtas nebuvo perduoti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl šios ginčo dalies, vadovavosi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 15 d. sprendime (1 t., b. l. 25–35), kuriuo Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškovės LUAB „Lapsta“ ieškinys atsakovei UAB ,,Dengsta“ dėl 297 407,33 Eur skolos pritesimo atmestas, nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovė, kaip pardavėja, UAB ,,Dengsta“, kaip pirkėjai, 2019 m. balandžio 8 d. – 2020 m. kovo 31 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta bendra mokėtina 297 407,33 Eur suma ir kurios sumokėjimą patvirtina toje byloje atsakovės UAB ,,Dengsta“ pateikti 2019 m. lapkričio 8 d. – 2020 m. balandžio 3 d. pinigų priėmimo kvitai (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimo 18, 20 punktus).

38. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o apeliantas neneigia, vien tvirtindamas nežinojęs apie tokius sandorius ir pinigines operacijas, laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 8 d. iki 2020 m. balandžio 3 d. į ieškovės kasą ir (ar) banko sąskaitas turėjo būti įneštos iš UAB ,,Lutora“ ir iš UAB ,,Dengsta“ gautos lėšos, tačiau tokius faktus patvirtinančių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, ieškovės vadovu visą nurodytą laiką, t. y. nuo 2019 m. birželio 19 d. iki 2020 m. balandžio 5 d. (1 t., b. l. 122–127), buvo apeliantas. Ieškovė apeliantui nukreiptą reikalavimą grindė tuo, kad apeliantas V. P. be pagrindo perdavė savo, kaip bendrovės vadovo, įgaliojimus atsakovui A. G. ir suteikė jam teisę tokias pačias teises perduoti neapibrėžtam asmenų ratui, nekontroliavo bendrovės turto ir piniginių lėšų, sudarė sąlygas pinigines lėšas pasisavinti kitiems asmenims, t. y. nevykdė jam, kaip bendrovės vadovui, tenkančių fiduciarinių pareigų.

39. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad būtent šių apelianto veiksmų (neveikimo) teisėtumas jau yra įvertintas ir kitoje, ieškovės tyčinio bankroto byloje. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-440-910/2023 palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-1619-640/2023, kuria LUAB „Lapsta“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl jos vadovo V. P. kaltės ir, be kita ko, tokių neteisėtų veiksmų: V. P. savo vadovavimo LUAB „Lapsta“ laikotarpiu suteikė įgaliojimus neatskaitingam ir neatsakingam asmeniui, leidžiančius įgaliotiniui priimti reikšmingus bei esminius sprendimus; šie neatskaitingi asmenys iš bendrovės kontrahentų gavo pinigines lėšas grynaisiais pinigais, kurios nebuvo priimtos į bendrovės kasą ar sąskaitas bankuose; taip pat V. P. savo vadovavimo laikotarpiu neužtikrino, kad bendrovei priklausančios piniginės lėšos būtų grąžintos į bendrovės sąskaitą ir jomis būtų atsiskaitoma su kreditoriais; V. P. vadovavimo laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 18 d. ik 2019 n. lapkričio 4 d. pervedant įvairias sumas iš LUAB „Lapsta“ sąskaitos į UAB „Pator“ sąskaitą (iš viso 26 700 Eur), nors jokių prekių ar paslaugų iš pastarosios neįsigyta, o paskolos neužtikrinant jokiomis užtikrinimo priemonėmis, V. P. iš esmės sudarė sąlygas prarasti didelės vertės bendrovės turtą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutarties 16, 18, 45, 51, 53 punktus) (1 t., b. l. 37–48).

40. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti, o jos taikymui būtinų sąlygų įrodinėjimas yra specifinis. Asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendraisiais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai iš viso nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis). Kadangi juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl pripažinus bankrotą tyčiniu kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė, vadinasi, ir ši sąlyga negali būti kvestionuojama. Asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Tačiau prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).

41. Taigi, ankstesnėje byloje pripažinus ieškovės bankrotą tyčiniu dėl tų pačių neteisėtų ir kaltų apelianto veiksmų, su kuriais yra siejamas ir šioje byloje jam pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, dvi apelianto civilinės atsakomybės sąlygos – jo, kaip vadovo, neteisėti veiksmai ir kaltė – pripažintinos nustatytomis prejudiciniais faktais, o kitos dvi sąlygos – žala ir jos dydis bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

42. Apeliaciniame skunde išvardytų įrodymų visuma, kurių, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino, neteikia pagrindo teisėjų kolegijai padaryti kitokią išvadą dėl apelianto neteisėtų veiksmų (nes jų teisėtumo klausimas, kaip minėta pirmiau, negali būti iš naujo keliamas) ir žalos priežastinio ryšio buvimo. Priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, ikiteisminių tyrimų pradėjimas ir juose priimtų procesinių sprendimų turinys neteikia pagrindo vertinimui, kad jis faktiškai nevykdė bendrovės vadovo pareigų ir todėl negali būti atsakingas už žalą.

43. Apelianto nurodytu Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2023 m. liepos 26 d. nutarimu (2 t., b. l. 147–169) ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00753-21 apelianto atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje (didelės vertės svetimo turto iššvaistymas), t. y. dėl UAB ,,Transporto valdymas“ priklausiusių ir ieškovei pagal minėtas 2019 m. rugpjūčio 7 d. sudarytas transporto priemonių nuomos ir priežiūros sutartis perduotų transporto priemonių neteisėto perleidimo, buvo nutrauktas. Nors šiame 2023 m. liepos 26 d. nutarime yra aptariama, kad apklausti kaip liudytojai I. K. ir T. O. yra nurodę, kad apeliantas ieškovės direktoriumi buvo paskirtas laikinai, tačiau teisėjų kolegija pirmiau jau pasisakė dėl tokios aplinkybės nereikšmingumo sprendžiamo teisminio ginčo kontekste. Ar vadovo pareigos buvo laikinos, ar nuolatinės, tai atsakomybės už neteisėtais veiksmais sukeltą žalą neeliminuoja, nes vadovas savo vadovavimo metu turi veikti išimtinai bendrovės interesais. Pažymėtina, kad liudytojas I. K. yra nurodęs, jog su atsakovu T. O. kartu visur dalyvaudavo ir apeliantas. Dar daugiau, tiek apeliantas, tiek ir atsakovas T. O. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jie kartu planavo vykdyti bendrą verslą, apeliantas – statybos darbus, o atsakovas T. O. – automobilių nuomą Tenerifės saloje.

44. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarimas (3 t., b. l. 11–19), kuriuo panaikintas Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2023 m. liepos 31 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. M-2-02-00736-23 ir prokurorė įpareigota įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartį, t. y. išnagrinėti apelianto prašymą organizuoti ir atlikti išsamų UAB ,,Lapsta“, T. O., A. S. bei su jais susijusių asmenų padarytų nusikalstamų veikų tyrimą, pinigų išmokėjimo pagrįstumo iš UAB ,,Haec“, UAB ,,Dengsta“, UAB ,,Lutora“, UAB ,,Senatus Lt“, UAB ,,Pator“ fiktyvių sandorių pagrindu, panaudojant UAB ,,Lapsta“ rekvizitus, tyrimą, bei priimti motyvuotą procesinį sprendimą, taip pat nesudaro pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad jis nėra atsakingas už jo valdymo metu atsiradusią žalą.

45. Pažymėtina, kad apeliantas į bylą nėra pateikęs duomenų apie nutarime nurodyto veiklos tyrimo eigą ir (ar) jo rezultatą. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenų apie tokio tyrimo rezultatus, t. y. baudžiamosios bylos perdavimą teismui ar atitinkamos bylos išnagrinėjimą teisme nėra. Kitaip tariant, vien tai, kad atitinkamos aplinkybės, susijusios su sandorių, kurių pagrindu ieškovės vardu veikę asmenys gavo lėšas ir jų neperdavė bendrovei, o apeliantas nevykdė savo pareigos kontroliuoti šiuos asmenis, kuriems jis išdavė įgalinimus veikti bendrovės vardu, yra tiriamos ikiteisminiame tyrime, kol nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nepatvirtina tų sandorių fiktyvumo ir žalos ieškovei nepadarymo, nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo konstatuoto priežastinio ryšio tarp apelianto neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos buvimo.

46. Aplinkybės, susijusios su deklaracijų teikimu VMI (3 t., b. l. 87–123), šiuo atveju taip pat nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai prieiti prie išvados, kad apeliantas nėra atsakingas už žalą. Būtent bendrovės vadovas yra atsakingas už bendrovės finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (apelianto vadovavimo ir įrodinėjamos žalos kilimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis). Todėl būtent apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, turėjo užtikrinti savalaikį teisingų duomenų teikimą VMI. Tai, kad dalis duomenų, bendrovei vadovaujant kitam asmeniui, buvo pateikti pavėluotai, nėra susiję su apelianto atsakomybe, todėl teisinės reikšmės neturi.

47. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantas, eidamas ieškovės vadovo pareigas, išduodamas įgaliojimus kitiems asmenims veikti bendrovės vardu, gauti atsiskaitymus iš skolininkų, nekontroliuodamas jų veiklos, nesidomėdamas ir nekontroliuodamas lėšų panaudojimo, pažeidė savo kaip vadovo pareigas užtikrinti ūkinių operacijų teisingumą ir teisėtumą, tinkamą bendrovės turto panaudojimą. Apelianto veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovei padaryta žala, kadangi būtent jo atitinkamas veikimas ir neveikimas, t. y. įgaliojimo išdavimas bei ūkinių operacijų nekontroliavimas, lėmė žalos padarymą ir atsiradimą.

48. Visiškai pagrįsta ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto atsakomybė yra solidari su kitais asmenimis, kurie gavę atitinkamas lėšas jų bendrovei neperdavė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškina, kad solidarioji atsakomybė, be kita ko, taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus galbūt nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021, 28 punktas).

49. Taigi, solidarioji atsakomybė atsiranda ne tik subjektyvaus skolininkų bendrininkavimo atveju, kai skolininkai veikia turėdami bendrą tikslą padaryti žalą, bet ir esant objektyviajam jų bendrininkavimui. Šiuo atveju nustatyti bendri atsakovo T. O. ir apelianto veiksmai (neveikimas), kai apelianto išduoto įgaliojimo pagrindu perįgaliotas asmuo T. O. gavo ieškovei priklausančias lėšas iš sutarčių kontrahentų, tačiau bendrovei jų neperdavė, o apeliantas jų grąžinimo ir nereikalavo bei nekontroliavo, apelianto vadovavimo laikotarpiu be teisinio pagrindo atitinkamos pinigų sumos UAB ,,Pator“ sumokėjimas ir galimybės ją ieškovei susigrąžinti nebuvimas, būtent ir nulėmė tokius padarinius, kaip lėšų pasisavinimas, todėl jų pareiga atlyginti ieškovei žalą yra solidari.

50. Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį ginčą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jo išspręsti kitaip.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

51. Apelianto apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Dėl prašymo priimti naują įrodymą

52. Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. sausio 8 d., t. y. po to, kai byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta iš esmės ir teisėjų kolegija išėjo į sprendimų priėmimo kambarį priimti procesinio sprendimo, gautas apelianto prašymas priimti naują įrodymą – Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį netenkinti apelianto prašymo panaikinti jam specialiojo liudytojo statusą ikiteisminiame tyrime.

53. Teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie procesiniai prašymai, nauji duomenys, įrodymai jau negali būti teikiami bei vertinami, nes yra baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės. Apelianto prašymas gautas jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos Lietuvos apeliaciniame teisme, todėl jis negali būti priimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 75 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui V. P. 2025 m. sausio 8 d. pateiktą prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo.