Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-954-524/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-20
Bylos Nr.: e2A-954-524/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-43-3-00366-2022-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Erika Misiūnienė, Almantas Padvelskis, Giedrė Seselskytė
Ieškovas: individualios įmonės G
Atsakovas: A. L.
Trečiasis asmuo: I. R., R. A., Č. A.

Kategorijos

2.6.1.4Prievolių vykdymas
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.2.5Kiti su prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję klausimai
2.6.11.18Kitos pirkimo-pardavimo sutartys
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Civilinė byla Nr. e2A-954-524/2023Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00366-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.2.5; 2.6.11.18; 3.1.7.6 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 20 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės individualios įmonės G. V. įmonės ,,Šoklys“ ir atsakovo A. L. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės G. V. įmonės „Šoklys“ ieškinį atsakovui A. L., tretiesiems asmenims I. R., R. A., Č. A. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė IĮ G. V.įmonė ,,Šoklys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, atsakovui A. L. prašydama priteisti iš atsakovo 15 449,98 Eur skolos, 5 180,45 Eur palūkanų; 5 procentų mėnesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ūkininkui Č. A. 2017 metais tiekė dyzelinį kurą tris kartus: 2017 m. sausio 11 d. (už 1 425 Eur), 2017 m. sausio 31 d. (už 13 99,99 Eur) ir 2017 m. vasario 28 d. (už 1 425 Eur). Ieškovė atsakovui A. L. dyzelinį kurą tiekė 2019 metų rudenį (bendra suma už 18 694 Eur), tačiau A. L. tąkart už kurą laiku neatsiskaitė ir ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl priverstinio skolos iš jo išieškojimo. Ieškovė A. L. 2021 metais neabejotinai laikė nepatikimu pirkėju ir dyzelinio kuro tais metais jam nebūtų pardavęs. Ieškovė 2021 m. rudenį turėjo tikslą susisiekti su ūkininku Č. A., o A. L., kurio telefono numeris buvo nurodytas ieškovės duomenų bazėje prie buvusio kliento Č. A. kontaktinių duomenų, nesąžiningai pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir užsakė ginčo dyzelinį kurą kitų asmenų vardu, t. y. Č. A. ir R. A. vardu, nors, kaip vėliau paaiškėjo, šį dyzelinį kurą jis panaudojo savo ūkio reikmėms. Pristačius užsakytą dyzeliną, nekilo abejonių, kad galbūt kuras pristatytas netinkamam adresatui, nes kurą priėmė ir gabenimo dokumentuose pasirašė tie patys asmenys kaip ir 2017 metais tiekiant kurą Č. A. Visos 2017 metais išrašytos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitos faktūros buvo vėliau apmokėtos paties Č. A.

3. Ieškinyje pažymima, kad Atsakovui A. L. buvo žinoma tiek apie 2021 m. PVM sąskaitas faktūras ir jose nurodytas prekių tiekimo bei atsiskaitymo sąlygas, tiek apie ieškovės siunčiamus rašytinius raginimus, tačiau, tikėdamasis išvengti atsiskaitymo arba jį esmingai užvilkinti, jis sąmoningai priėmė sprendimą nevykdyti teisėtų ir pagrįstų ieškovės reikalavimų, sąmoningai klaidino ieškovę dėl tikrosios sandorio šalies. Atsakovas A. L. visiškai nepagrįstai sieja atsiskaitymo už patiektą dyzeliną išimtinai tik su ginčo PVM sąskaitų faktūrų perrašymo jo ūkio vardu aplinkybe. Tokiam jo reikalavimui ir situacijos vertinimui nėra jokio pagrindo. R. A. ir Č. A. 2022 m. lapkričio 30 d. teismo posėdyje patvirtino, kad sužinoję apie ieškovės pretenzijas jiems kreipėsi į A. L. ir paprašė spręsti susiklosčiusią situaciją. Savo ruožtu A. L. teigia šiuo klausimu parodęs iniciatyvą ir skambinęs ieškovei ir prašęs „perrašyti“ sąskaitas jo ūkio vardu, tačiau tokie jo paaiškinimai yra melas. Dar iki pretenzijų išsiuntimo ieškovės darbuotojai nuolat patys skambino telefono numeriu, kuris buvo nurodytas kaip Č. A. ir, kaip jiems atrodė, bendraudami su vienu iš brolių – R. A. ar Č. A. (o realiai tik su vienu iš jų prisistatančiu A. L.) reikalavo atsiskaityti už patiektą produkciją, tačiau reaguojama į tokius raginimus nebuvo. Jei A. L. teigia, kad užsakant ginčo prekes nebuvo susitarta dėl jokio atsiskaitymo termino, tai tokiu atveju atsiskaitymo pareiga jam turėjo kilti tuo pačiu metu, kai ieškovė įvykdė savo priešpriešinę pareigą pateikti užsakytą prekę – dyzelinį kurą. Vis dėlto, ieškovės vertinimu, prekių tiekimas A. L. buvo vykdomas iš esmės tomis pačiomis sąlygomis kaip ir ankstesniais laikotarpiais, tad netinkamo atsiskaitymo pasekmės jam buvo žinomos. Iš viso atsakovo įsiskolinimas pagal sąskaitas sudaro 15 449,98 Eur ir už laiku neapmokėtas sąskaitas apskaičiuota palūkanų suma 5 180,45 Eur.

Atsiliepimas

4. Atsakovas A. L. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis 50 proc. paskirtos baudos dydžio priteisiant atsakovo naudai.

5. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovei pateikus pasiūlymą dėl kuro pardavimo, atsakovas jį priėmė ir prekes gavo. Tačiau iki šiol iš pardavėjo atsakovas negavo jam išrašytos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimui. Pagal žodinio susitarimo sąlygas, atsakovas sutiko sumokėti už prekę per 30 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos. Prievolės ūkio subjektui atsiradimas yra siejamas su PVM sąskaitos faktūros gavimo momentu, t. y. prievolė atsiskaityti su prekių tiekėju atsiranda praėjus 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gauna sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą. Šiuo metu nėra suėjęs terminas prievolei įvykdyti, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės, todėl ieškovės ieškinys atsakovui turėtų būti atmestas. Būtent dėl ieškovės kaltės atsakovas nėra įvykdęs piniginės prievolės, kurios įvykdymo terminas nėra suėjęs. Todėl atsakovui nekyla pareiga mokėti ir palūkanas. Ieškovė ne tik kad neturi teisės reikalauti iš atsakovo palūkanų, tačiau tuo labiau neturi teisės reikalauti 5 procentų mėnesinio dydžio palūkanų, nes dėl tokio palūkanų dydžio šalys nėra ir nebuvo susitarusios.

6. Atsakovas atsiliepime į ieškinį teigė, jog ieškovė užsakymą pateikė A. L., tačiau nepagrįstai ir neteisėtai pareikalavo, kad už A. L. prekes mokėjimą atliktų Č. A. ir R. A. Kaip galima suprasti iš ieškovės atstovo teiginių, kad užsitikrintų atsiskaitymą, nes A. L., ieškovės nuomone, buvo nemokus, t. y. turėjo įsiskolinimų. Tačiau toks procesinis ieškovės elgesys negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu. Maža to, kad viso proceso metu, ieškovei žinant, kad pirkėjas yra A. L., ir jam prašant pateikti PVM sąskaitą faktūrą ir duomenis reikalingus apmokėjimui, ieškovė iki šiol buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikė, nors turėjo pareigą tai padaryti iš karto po prekių pateikimo.

7. Tretieji asmenys Č. A. ir R. A. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8. Tretieji asmenys atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad prekių neužsakinėjo, jų negavo, jų su ieškove nesieja jokie teisiniai santykiai. Dėl ieškovės darbuotojų veiksmų susidarė esama situacija. Byloje nustatyta, kad ieškovės darbuotojas susisiekė su atsakovu A. L., kuriam ir pasiūlė įsigyti dyzelinį kurą. Ieškovės darbuotojas, atvežęs dyzelinį kurą, jį perdavė A. L. darbuotojams. Tretieji asmenys jokia forma nedalyvavo ieškovės ir atsakovo teisiniuose santykiuose. Tretieji asmenys nepasisako dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo A. L. atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Tauragės apylinkės teismas 2023 m. birželio 27 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino iš dalies ir iš atsakovo A. L. ieškovei individualiai įmonei G. V. įmonei „Šoklys“ priteisė 15 449,98 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 15 449,98 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 979,12 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat iš atsakovo A. L. priteisė valstybei 60,10 Eur bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas patvirtino, kad prekes užsakė ir jas gavo, todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė prievolę, nes praleido prievolės įvykdymo terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.63 straipsnio l dalis 2 punktas, 6.205 straipsnis), ir tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Netinkamas prievolių, kylančių ir sutarties, vykdymas sąlygoja dėl sutarties nevykdymo kalto asmens civilinės atsakomybės atsiradimą. Nagrinėjamu atveju įrodyta, jog pagal ginčo sąskaitas faktūras kurą užsakė atsakovas, jo darbuotojai kurą priėmė. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad atsakovas atsakingas už ginčo sąskaitų apmokėjimą, kadangi jo iniciatyva kuras buvo pristatytas jam į talpyklas, esančias (duomenys neskelbtini). Esant nustatytoms aplinkybėms iš atsakovo ieškovei priteistina 15 449,98 Eur skola. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė susitarimą dėl netesybų egzistavimo įrodinėjo vieninteliu įrodymu – jos pačios parengta ir atsakovo bei jo darbuotojo parašais patvirtintomis PVM sąskaitomis faktūromis. Teismo vertinimu, remiantis vien jomis negalima konstatuoti abiejų šalių valios sutapimui dėl PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų netesybų mokėjimo, praleidus atsiskaitymo už prekes terminą. Todėl, nesant byloje kitų rašytinių įrodymų, be PVM sąskaitoje faktūroje esančio įrašo apie netesybas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad susitarimas dėl netesybų buvo ar atsakovas, PVM sąskaitoje faktūroje parašu patvirtinęs prekių gavimą, akceptavo ir šią sąlygą. Atsakovui gera valia nesutinkant mokėti palūkanas negali būti taikomos rašytinės sutarties pasekmės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177, 185 straipsniai, CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.162 straipsnio 1 dalis).

11. Teismas pažymėjo, kad, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 15 449,98 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Č. A. ir R. A. yra įtraukti trečiaisiais asmenimis, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovė manė, jog užsakant prekes telefonu bendrauja su minėtais asmenimis, dėl šios aplinkybės sąskaitos buvo išrašytos jų vardu. Vėliau paaiškėjo, kad prekes užsakė atsakovas, o jas priėmė atsakovo darbuotojai. Byloje nenustatyta, kad ieškovė išrašydama sąskaitas Č. A. ir R. A. vardu ir prašydamas jas apmokėti piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, kadangi buvo suklaidintas prekes užsakančio asmens, t. y. atsakovo.

13. Teismas nustatė, kad ieškovė byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas iš viso 3 978 Eur. Iš viso teismas tenkino 74,89 proc. ieškovė reikalavimų. Taigi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 2 979,12 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos. Byloje taip pat susidarė 60,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl jos priteisiamos valstybei iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

14. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei 5 180,45 Eur palūkanų, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

15. Pagrindiniai ieškovės apeliacinio skundo motyvai ir argumentai:

15.1. Ieškovė aplinkybę apie šalių susitarimą dėl palūkanų skaičiavimo įrodinėjo ne tik įrašais PVM sąskaitose faktūrose, bet ir kitais įrodymais, patvirtinančiais, kad atsakovas A. L. žinojo apie šalių susitarimą dėl palūkanų skaičiavimo ir jokių prieštaravimų iki pat ieškovės kreipimosi į teismą dienos šiuo klausimu ieškovei nereiškė.

15.2. Ieškovės 2021 m. rugsėjo 14 d. ir 2021 m. spalio 8 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog sąskaita faktūra turi būti apmokėta per 5 dienas, jeigu sutartyje nenumatytas kitoks atsiskaitymo terminas, o pirkėjas, apmokėdamas sąskaitą faktūrą vėliau, negu nurodyta, kartu sumoka pardavėjui 5 proc. mėnesio palūkanų už visą laikotarpį iki sąskaitos faktūros apmokėjimo dienos. 2022 m. lapkričio 30 d. teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad ginčo sąskaitas jo vardu priėmė ir pasirašė jo tuometiniai darbuotojai I. R. ir J. L.

Žemesnės instancijos teismas

15.3. Pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos laikytis analogiškoje byloje sukurto precedento, todėl atitinkamai ir sprendimo išvada, kad vien iš PVM sąskaitų faktūrų turinio nėra galimybės spręsti buvus šalių susitarimą dėl palūkanų skaičiavimo, pripažintina nepagrįsta ir neteisėta. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tiesiog turėjo pasiremti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1156-1092/2020 išdėstytomis išvadomis ir iš esmės analogiškų faktinių aplinkybių vertinimais.

Šalies argumentai

16. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-23-351/2023 ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

17. Atsakovo apeliacinio skundo pagrindiniai motyvai ir argumentai:

17.1. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovas sudarė žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovui parduoti sutartą kiekį kuro, o atsakovas įsipareigojo už gautas prekes atsiskaityti sutartu terminu. Šalys susitarė dėl atsiskaitymo sąlygų, t. y. atsakovas įsipareigojo sumokėti už prekę per 30 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos. Tačiau dėl palūkanų, netesybų ir pan. jokio susitarimo nebuvo.

17.2. Ieškovės byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros nėra aktualios atsakovui, neatitinka PVM sąskaitai faktūrai keliamų reikalavimų, kadangi jos išrašytos klaidingai, t. y. kitiems asmenims – Č. A. ir R. A., kurie nėra pirkimo–pardavimo santykių dalyviai. Visos bylos nagrinėjimo metu atsakovas aiškiai buvo nurodęs, kad ginčo iš esmės nėra dėl kainos už prekę sumokėjimo, kurią jis apmokės per sutartą 30 dienų laikotarpį nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo. Prievolė išrašyti teisės aktų reikalavimus atitinkančią PVM sąskaitą faktūrą ir ją pateikti apmokėjimui tenka būtent pardavėjui, šiuo atveju ieškovei. Tačiau iki šiol, net ir ieškovei žinant, kad pirkėjas yra atsakovas A. L. bei jam prašant pateikti PVM sąskaitas faktūras bei duomenis, reikalingus apmokėjimui, ieškovė buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikė, nors turėjo pareigą tai padaryti iš karto po prekių pateikimo. Pagal tarp šalių nusistovėjusią praktiką mokėjimo termino pradžia yra pradedama skaičiuoti nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo apmokėjimui momento. Todėl atsakovui prievolės įvykdymo terminas nėra suėjęs. Atsakovas nepažeidė šalių sudarytos žodinės pirkimo–pardavimo sutarties.

17.3. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų apskritai nevertino, teisinių santykių teisingai nekvalifikavo, o skundžiamame sprendime net nenurodė, kokiu pagrindu ir su kokiu juridiniu faktu sieja atsakovo prievolės sumokėti už prekę pradžią ir termino pabaigos momentą, t. y. ieškovės reikalavimo atsiradimo momentą. Remiantis atsakovo paaiškinimais, kurie nebuvo paneigti, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti įrodytu faktą, kad terminas prievolei įvykdyti yra 30 dienų, kuris skaičiuojamas nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo momento. Tuo labiau, kad kitų pirkimo–pardavimo teisinius santykius patvirtinančių įrodymų nėra. Teismas byloje nenustatinėjo terminuotos prievolės įvykdymo pabaigą, t. y. momentą, kada ieškovė įgytų teisę reikalauti sumokėti už parduotą prekę. Atsakovo pozicijos teisėtumą ir pagrįstumą byloje dėl terminų prievolei įvykdyti skaičiavimo iš esmės patvirtina ir teisės aktai. Teismas taip pat nevertino fakto, kad ieškovė yra verslininkas, t. y. jam neabejotinai yra žinoma naftos produktų pardavimo tvarka ir sąlygos, keliami reikalavimai PVM sąskaitoms faktūroms ir t.t.

Žemesnės instancijos teismas

17.4. Teismui neteisėtai ir nepagrįstai patenkinus ieškinį iš dalies, teismas neturėjo pagrindo priteisti tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos nuo 2022 m. gruodžio 16 d., t. y. nuo reikalavimų atsakovui A. L. pareiškimo, iš esmės yra nepagrįstos ir neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). O ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iki 2022 m. gruodžio 16 d. pareiškimo apskritai iš atsakovo negali būti priteisiamos, nes jos iš esmės yra atsiradusios dėl pačios ieškovės elgesio, pateikiant ieškinio reikalavimus netinkamiems atsakovams. Ieškovės pagrįstas bylinėjimosi išlaidų dydis galėtų būti laikomas 178,05 Eur.

Atsiliepimas

18. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Pagrindiniai atsakovo atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą motyvai ir argumentai:

19.1. Ieškovė savo reikalavimą dėl palūkanų iš esmės įrodinėja tik PVM sąskaitomis faktūromis, kurių atsakovas nėra pasirašęs ir jų nepripažįsta. Taip pat jos neatitinka teisės aktų reikalavimų, t. y. išrašytos ne tam asmeniui – išrašytos tretiesiems asmenimis R. A. ir Č. A. Ieškovės vienašališkai išrašytos PVM sąskaitos faktūros Atsakovui A. L. nesukuria jokių teisinių pasekmių. Iki šiol A. L. nėra gavęs PVM sąskaitos faktūros apmokėjimui, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės reikalauti sumokėti už pateiktas prekes, nes prievolės įvykdymo terminas nėra įvykęs.

19.2. Ieškovės byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros negali būti laikomos šalių susitarimu dėl palūkanų, nes šalys dėl palūkanų nesiderėjo, dėl jų nesitarė ir nesusitarė. Ieškovės akcentuoti netiesioginiai įrodymai nėra ne tik kad pakankami, kad būtų galima daryti išvadą, jog šalys susitarė dėl palūkanų mokėjimo, tačiau apskritai yra neteisėti.

Žemesnės instancijos teismas

19.3. Nagrinėjamu atveju byloje yra visiškai kitos esminės faktinės bylos aplinkybės nei minimoje Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1156-1092/2020, t. y. PVM sąskaitos faktūros išrašytos ne atsakovui, atsakovas su sąskaitomis faktūromis nesusipažino, jos nebuvo įteiktos atsakovui asmeniškai, atsakovas sąskaitų faktūrų nepasirašė, nepatvirtino sąskaitose nurodytų vienašališkų ieškovės nustatytų sąlygų dėl palūkanų, todėl teismo precedento taikymas yra negalimas.

Atsiliepimas

20. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Pagrindiniai ieškovės atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą motyvai ir argumentai:

21.1. Ginčo PVM sąskaitos faktūros ne tikrajam prekių užsakovui, o tretiesiems asmenims buvo išrašytos išimtinai tik dėl paties atsakovo kaltės ir nesąžiningumo. Teiginiai, kad šalys žodžiu susitarė dėl atsiskaitymo per 30 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros pateikimo dienos, yra visiškai niekuo nepagrįsti. Ieškovei 2021 metais pristačius užsakytą dyzeliną, negalėjo kilti abejonių, kad galbūt kuras pristatytas netinkamam adresatui. Ieškovė aplinkybę, kad tikrasis pirkėjas yra atsakovas A. L., sužinojo tik bylos nagrinėjimui organizuotų teismo posėdžių metu, kai proceso dalyviai pradėjo duoti paaiškinimus ir atsakė į teismo klausimus. Iki pat UAB „Teledema“ pažymos pateikimo ieškovė buvo įsitikinusi, kad šiuo telefono numeriu kontaktavo su broliais Č. A. arba R. A., o ne su A. L.

21.2. Ieškovės iniciatyva prekių tiekimas vyko tik 2021 m. rugsėjo 14 d., o dėl 2021 m. spalio 8 d. tiekimo pati ieškovė sulaukė skambučio iš A. L. vardu registruoto telefono numerio ir šiai datai kuras buvo užsakytas ne ieškovės, o paties A. L. iniciatyva, tačiau eilinį kartą nutylint aplinkybę apie tikrojo kuro užsakovo asmenybę. Atsižvelgiant į tai, kad prieš mėnesį laiko vykdyto kuro tiekimo metu išrašytos PVM sąskaitos faktūros atsakovui buvo jo darbuotojų perduotos, jam 2021 m. spalio 8 d. negalėjo būti nežinoma, kad sąskaitoje yra nurodytas netinkamas pirkėjas. Teiginiai, jog atsakovas informavo ieškovę apie susiklosčiusią situaciją, nepagrįsti.

21.3. Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste yra pagrindo teigti, kad ginčo prekių pirkimo–pardavimo sandoris, kurio sudarymo aplinkybes ir sąlygas patvirtina tiek į civilinę bylą surinkti rašytiniai įrodymai, tiek šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, tiek PVM sąskaitos faktūros, tiek ankstesnė panašių sandorių sudarymo praktika, savo esme gali būti laikomas apsimestiniu. Atitinkamai iš tokio apsimestinio sandorio kylančios pareigos – įskaitant ir pareigą atsiskaityti – atsiranda būtent atsakovui A. L.

21.4. Savo poziciją dėl PVM sąskaitų faktūrų perrašymo, kol vyksta teisminis procesas, ieškovė yra nurodžiusi į bylą pateiktame el. laiške, kuriuo informavo ir atsakovą, jog PVM sąskaitas faktūras galės perrašyti nedelsiant po to, kai atsakovas atliks gautų ir savo ūkyje sunaudotų prekių kainos apmokėjimą.

21.5. Teisės aktai nustato tik orientacinius kriterijus dėl atsiskaitymo terminų. Įstatymų leidėjas atsiskaitymo terminų skaičiavimą sieja būtent su faktinių prekių pateikimu, ne PVM sąskaitos faktūros pateikimu, ir šis terminas negali būti ilgesnis kaip 60 dienų. Tačiau nuo ieškovės kreipimosi į teismą dienos jau yra praėję daugiau nei 500 dienų, o atsakovas nėra atlikęs nė dalinio prekių apmokėjimo.

21.6. Būtent dėl atsakovo suklaidinimo ieškovė iš pradžių pateikė ieškinius tretiesiems asmenims, o vėliau buvo priversta imtis procesinių veiksmų netinkamą šalį keičiant į tinkamą. Todėl ir bylinėjimosi išlaidos, ieškovės patirtos iki 2022 m. gruodžio 16 d., kai buvo pateiktas pareiškimas dėl šalių pakeitimo, priteistinos iš atsakovo. Atsakovo užimta spekuliatyvi procesinė pozicija esmingai prisidėjo prie labai ilgos bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje trukmės. Savo veiksmais atsakovas nors ir netiesiogiai, bet yra pripažinęs savo kaltę dėl to, kad ieškovė į teismą pirma padavė trečiuosius asmenis, o ne jį, nes savo lėšomis apmokėjo didžiąją dalį trečiųjų asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų nustatytų dydžių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

24. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimas, kuriuo patenkino iš dalies ieškovės IĮ G. V.įmonės ,,Šoklys“ ieškinį atsakovui A. L. ir iš atsakovo A. L. ieškovei individualiai įmonei G. V. įmonei „Šoklys“ priteisė 15 449,98 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 15 449,98 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 979,12 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat iš atsakovo A. L. priteisė valstybei 60,10 Eur bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą.

25. Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija skundžiamo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 180,45 Eur palūkanų, iš esmės nurodydama tai, kad aplinkybė apie šalių susitarimą dėl palūkanų skaičiavimo buvo įrodyta.

26. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija skundžiamą sprendimą, iš esmės nurodydamas tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje surinktų įrodymų, nevertino jų visumos, dėl to buvo pažeistos CPK 176 ir CPK 185 straipsnio nuostatos ir teismų praktikoje suformuotos įrodinėjimą reglamentuojančios taisyklės, taip pat tinkamai nevykdė pareigos kvalifikuoti teisinius santykius.

Byloje nustatytos šalių neginčijamos faktinės aplinkybės

27. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės IĮ G. V.įmonė ,,Šoklys“ atstovai telefonu, konkrečiai skambindami telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui A. L., susitarė dėl naftos produktų – dyzelinio kuro pirkimo–pardavimo.

28. Ieškovė 2021 m. rugsėjo 14 d. ir 2021 m. spalio 8 d. atsakovui A. L. pristatė iš viso 20 000 l žemės ūkio veiklai skirto dyzelinio kuro.

29. Ieškovė 2021 m. rugsėjo 14 d. išrašė ir perdavė prekes priėmusiam asmeniui dvi PVM sąskaitas faktūras – Nr. SOK0359759 3 549,99 Eur sumos ir Nr. SOK0359760 3 549,99 Eur sumos, kurias dalyje „pirkėjo atstovas“ pasirašė atsakovo A. L., kaip asmens, vykdančio individualią žemės ūkio veiklą, darbuotojas I. R. Tačiau 2021 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SOK0359759 pirkėju nurodytas Č. A., o 2021 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SOK0359760 pirkėju nurodytas R. A.

30. Ieškovė 2021 m. spalio 8 d. išrašė ir perdavė prekes priėmusiam asmeniui dvi PVM sąskaitas faktūras Nr. SOK0362026 4 175 Eur sumos ir Nr. SOK0362027 4 175 Eur sumos, kurias dalyje „pirkėjo atstovas“ pasirašė atsakovo A. L., kaip asmens, vykdančio individualią žemės ūkio veiklą, darbuotojas J. L. Tačiau 2021 m. spalio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SOK0362026 pirkėju nurodytas Č. A., o 2021 m. spalio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SOK0362027 pirkėju nurodytas R. A.

31. Bendra pristatytų prekių kaina siekia 15 449,98 Eur sumą. Kiekvienoje iš minėtų PVM sąskaitų faktūrų nurodyta, jog ji turi būti apmokėta per 5 dienas, jeigu sutartyje nenumatytas kitoks atsiskaitymo terminas, be to, pirkėjas, apmokėdamas sąskaitą faktūrą vėliau negu nurodyta, kartu sumoka pardavėjui 5 proc. mėnesio palūkanų už visą laikotarpį iki sąskaitos faktūros apmokėjimo dienos.

32. Atsakovas A. L. neginčija ieškovės pristatytų prekių kainos, kiekio ar kokybės. Taip pat neginčija, kad prekės turėjo būti pristatytos jam ar kad jos negalėjo būti perduotos minėtiems ginčo PVM sąskaitas faktūras pasirašiusiems asmenims. Taip pat neginčija to, kad minėtos ginčo PVM sąskaitos faktūros jam buvo perduotos. Nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovas nėra sumokėjęs minėtose ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos kainos už prekes.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

33. Byloje iš esmės ginčas kyla dėl atsakovo prievolės sumokėti už ieškovės pateiktas prekes termino pažeidimo ir palūkanų už šį pažeidimą mokėjimo.

34. Ieškovė teigia, kad atsakovas pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras turėjo ieškovei sumokėti jose nurodytą prekių kainą per 5 dienas nuo PVM sąskaitų faktūrų pateikimo, t. y. per 5 dienas nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2021 m. spalio 8 d., o to nepadaręs turi ieškovei mokėti 5 proc. mėnesio palūkanas už visą laikotarpį iki PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo dienos.

35. Atsakovas teigia, kad jis pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras sumokėti jose nurodytos prekių kainos neprivalo, nes jose atsakovas nenurodytas kaip pirkėjas ir kad prievolės įvykdymo terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to momento, kai bus pateiktos tinkamos PVM sąskaitos faktūros, kuriose pirkėju nurodytas atsakovas. Be to, atsakovas nurodo, kad nebuvo susitarta dėl minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodyto prekių kainos sumokėjimo termino ir palūkanų pažeidus šį terminą, o buvo susitarta tik dėl to, kad pirkėjas sumokės prekių kainą per vieno mėnesio terminą nuo PVM sąskaitų faktūrų gavimo.

36. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010, 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012 ir kt.).

37. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, šalys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius sandorius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017).

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008, 2009 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008, 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

39. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Įvertinus PVM sąskaitos faktūros paskirtį, šalių paaiškinimus ir kt. bylos medžiagą galima daryti išvadą, jog tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, atsiradę žodinės sutarties pagrindu, ir šie santykiai buvo realizuoti ieškovei pateikiant prekes atsakovui.

40. Pagal CK 6.189 straipsnį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus, kuriais vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). CK 6.245 straipsnio 3 dalyje reglamentuota sutartinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovų neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius atsakovų neteisėtus veiksmus, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018, 20 punktas).

41. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022).

42. Pažymėtina, jog ieškovė yra verslo subjektas, kuriam yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas iš ieškovės dyzelinį kurą įsigijo ne asmeninėms reikmės, o žemės ūkio veiklai, t. y. kaip asmuo, vykdantis individualią žemės ūkio veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį ūkininkas – tai fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Ūkininkui taip pat kaip verslininkui taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018).

43. Kadangi, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta žodine forma, šalių nurodytų sutarties sąlygų įrodinėjimas pasunkėja. Byloje nėra jokių kitų duomenų (pvz., elektroninio susirašinėjimo) leidžiančių padaryti išvadą, kad šalys ginčo užsakymo pateikimo ar prekių pristatymo metu aptarė ir susiderėjo dėl 5 dienų apmokėjimo termino ir 5 proc. mėnesinių palūkanų mokėjimo, t. y. dėl sąlygų, kurios ieškovės buvo įrašytos į ginčo PVM sąskaitas faktūras. Apeliacinės instancijos vertinimu, atsakovo darbuotojų parašai ant ginčo PVM sąskaitų faktūrų patvirtina prekių gavimo faktą, o ne susitarimą dėl minėtų sąlygų, tuo labiau, kad šias PVM sąskaitas faktūras pasirašė ne pats atsakovas. Toks aiškinimas faktiškai atitinka ir įstatymu numatytą PVM sąskaitų faktūrų paskirtį.

44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). CK 6.72 straipsnis nustato, jog susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Šiuo atveju rašytinio susitarimo nebuvo.

45. Tai, kad tarp šalių jau anksčiau – 2020 metais – buvo kilęs teisminis ginčas (žr., Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1156-1092/2020) dėl atsiskaitymo už tokias pačias prekes tokiomis pačiomis sąlygomis, su kuriomis atsakovas taip pat nesutiko, nepatvirtina, kad šiuo atveju atsakovas su tokiomis sąlygomis vis dėlto sutiko.

46. Sutiktina, jog pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019).

47. Tačiau pažymėtina, kad ieškovės nurodomoje civilinėje byloje Nr. e2A-1156-1092/2020, skirtingai nei šioje byloje, nebuvo ginčo, jog dėl atsiskaitymo termino ir palūkanų mokėjimo pažeidus šį terminą apskritai buvo susitarta. Ieškovės minimoje byloje atsakovas PVM sąskaitas faktūras buvo pasirašęs asmeniškai ir argumentavo tuo, kad šalių nustatytas 5 dienų atsiskaitymo terminas yra neprotingas ir nesąžiningas, o ieškovė piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi. Todėl darytina išvada, kad šioje byloje ir ieškovės nurodomoje civilinėje byloje Nr. e2A-1156-1092/2020 skiriasi esminės aplinkybės, todėl nėra pagrindo kitoje byloje priimtu sprendimu vadovautis kaip teismo precedentu. Kita vertus, pavyzdžiui, tos pačios pakopos teismo naujesnėje teismo praktikoje (žr., Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-580-589/2022), kurioje taip pat ieškove buvo IĮ G. V.įmonė ,,Šoklys“ ir kurioje kilo ginčas dėl analogiškų ieškovės išrašytose ir atsakovo pasirašytose PVM sąskaitose faktūrose atsiskaitymo už pristatytas prekes sąlygų, teismas konstatavo, kad remiantis vien PVM sąskaita faktūra negalima vienareikšmiškai tvirtinti buvus abiejų šalių valios sutapimui.

48. Kad atsakovas sutiko su minėtomis atsiskaitymo už pristatytas prekes ginčo PVM sąskaitose faktūrose ieškovės įrašytomis sąlygomis, nepatvirtina ir tai, kad atsakovė galbūt siekė sudaryti sutartį su kitais asmenimis ir nežinojo, kad bendrauja būtent su atsakovu. Ieškovė būdama verslininke turėjo būti atidi ir rūpestinga ir įsitikinti, kas yra tikrasis užsakovas, kam pristato prekes, kas ir kieno įgaliotas pasirašo sąskaitas faktūras ir pan., o ne pasikliauti vien savo duomenų bazėje prie konkretaus pirkėjo atitinkamo telefono numerio nurodymu ar aplinkybėmis, kad 2017 metais, t. y. prieš 4 metus iki ginčo prekių pristatymo, pristatytas prekes yra priėmę tie patys asmenys ir kad tą kartą sąskaitos buvo apmokėtos kitų asmenų. Ieškovė turėjo teisę paprašyti pateikti įgaliojimą ar kitus atitinkamus dokumentus. Galiausiai ieškovė galėjo reikalauti dėl prekių pirkimo–pardavimo sudaryti rašytinę sutartį, iš kurios būtų aiškios tiek ją sudariusios šalys, tiek šalių sutartos sąlygos, tuo labiau, kad ginčai dėl ieškovės PVM sąskaitose faktūrose įrašomų atsiskaitymo už prekes sąlygų kyla jau ne pirmą kartą.

49. Abejonių dėl 5 dienų termino ir kitų atsiskaitymo už pristatytas prekes sąlygų kelia ir tos aplinkybės, jog ieškovė žinodama, kad pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras neatsiskaityta už 2021 m. rugsėjo 14 d. pristatytas prekes, 2021 m. spalio 8 d., t. y. po 23 dienų, ieškovė atsakovui vėl pristatė tokį patį kiekį tų pačių prekių. Be to, atsakovė su pretenzija į sąskaitose faktūrose nurodytus pirkėjus kreipėsi tik 2022 m. vasario 11 d., t. y. po 4–5 mėnesių.

50. Apibendrinant, darytina išvada, kad nėra pagrindo vertinti, jog dėl ginčo PVM sąskaitose faktūrose ieškovės įrašytų atsiskaitymo terminų ir sąlygų atsakovas nagrinėjamu atveju sutiko ir dėl jų tarp šalių buvo susitarta. Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovės argumentai dėl ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodyto 5 dienų atsiskaitymo termino ir nurodyto 5 proc. dydžio per mėnesį palūkanų mokėjimo.

51. Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tais atvejais, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas, be kita ko, turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą (CK 6.314 straipsnio 5 dalis).

52. Atsakovas būdamas verslininku taip pat turėjo būti atidus ir rūpestingas ir matyti, kad sąskaitose faktūrose nurodytas kitas pirkėjas, numatytas kitas atsiskaitymo terminas, palūkanos, dėl kurių, jo teigimu, nebuvo susitarta, todėl net jei manė, kad turi atsiskaityti per 30 dienų nuo PVM sąskaitų faktūrų gavimo, būtent per šį terminą turėjo kreiptis į ieškovę dėl klaidų ištaisymo ginčo PVM sąskaitose faktūrose, jų perrašymo, jose nurodyto atsiskaitymo termino. Tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, paaiškinimų teismo posėdžių metu, atsakovas, jo teigimu, telefonu paprašė ieškovės perrašyti ginčo PVM sąskaitas faktūras tik tuomet, kai ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai po ieškovės pretenzijų dėl apmokėjimo gavimo, t. y. 2022 m. vasario 11 d., kreipėsi į atsakovą. Pažymėtina, kad šią aplinkybę – atsakovo kreipimąsi į ieškovę telefonu dėl ginčo PVM sąskaitų faktūrų pataisymo ar perrašymo – patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Byloje pateiktas atsakovo ieškovei 2023 m. gegužės 11 d. siųstas elektroninis laiškas, kuriuo prašoma atsiųsti sąskaitą apmokėjimui už 2021 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais atvežtą kurą. Bet kokiu atveju toks atsakovo elgesys, kai jis, žinodamas, jog ginčo PVM sąskaitose faktūrose neteisingai nurodytas pirkėjas, o sutartas atsiskaitymo terminas, kaip jis pats teigia, 30 dienų nuo PVM sąskaitų faktūrų gavimo, kreipėsi į ieškovę po tokio ilgo laiko tarpo, t. y. po 5 mėnesių ar pusantrų metų jau prasidėjus teisminiams ginčams, laikytinas itin nesąžiningu. Tuo labiau, kad jau anksčiau – 2020 metais – tarp atsakovo ir ieškovės buvo teisminis ginčas dėl tokių pačių, kaip nurodytos ginčo PVM sąskaitose faktūrose, atsiskaitymo sąlygų už tokias pačias prekes.

53. Kita vertus, net ir ginčo PVM sąskaitose faktūrose esant minėtoms klaidoms tai netrukdė atsakovui atsiskaityti už gautas prekes per jo nurodomą susitartą terminą, t. y. per 30 dienų nuo ginčo PVM sąskaitų faktūrų gavimo. Byloje nėra ginčo, jog pardavėjas, jo atsiskaitomosios sąskaitos numeris ar kiti atsiskaitymui reikalingi duomenys ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodyti teisingai. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog ieškovė negalėtų ir atsakovas negalėtų reikalauti iš ieškovės išrašyti tinkamas PVM sąskaitas faktūras po atsiskaitymo už pristatytas prekes.

54. Atsakovui pripažįstant ir nesant kitų duomenų dėl sutarto atsiskaitymo termino už pristatytas prekes, laikytina, jog nagrinėjamu atveju sutartas terminas atsiskaityti už pateiktas prekes, kaip pats atsakovas nurodo, buvo 30 dienų nuo PVM sąskaitų faktūrų gavimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks terminas yra proporcingas, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei šalių interesų pusiausvyrai. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad terminai pagal bendrą prezumpciją yra nustatomi skolininko naudai, todėl, skolininkui elgiantis nesąžiningai, jis neturėtų būti ginamas terminu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2013). Taigi nagrinėjamu atveju laikytina, kad atsakovas privalėjo atsiskaityti už ieškovės pristatytas prekes per 30 dienų terminą būtent nuo ginčo PVM sąskaitų faktūrų gavimo dienos, t. y. nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2021 m. spalio 8 d. Atsižvelgiant į visa tai, nesant duomenų, kad atsakovas yra atsiskaitęs už ieškovės pristatytas prekes, konstatuojama, kad už jas mokėtiną sumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo.

55. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas, be kita ko, turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis). Pagal CK 210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

56. Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006, 2015 m kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

57. Byloje nėra duomenų, jog šalys buvo susitarusios apskritai neskaičiuoti palūkanų už prievolės termino įvykdymo pažeidimą. Taigi nors, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jog dėl ginčo PVM sąskaitose faktūrose ieškovės įrašytų atsiskaitymo terminų ir pažeidus šį terminą mokamų palūkanų dydžio atsakovas šiuo atveju sutiko ir dėl šių sąlygų tarp šalių buvo susitarta, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustačius, jog skolininkas praleido prievolės įvykdymo terminą, yra pagrindas ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkinti tokia dalimi, kurią nustato įstatymas (CK 210 straipsnio 2 dalis). Darytina išvada, jog skirtingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas ieškovei iš atsakovo už laikotarpį nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos iki bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 16 d.) priteisti 6 proc. dydžio metinės palūkanas (CK 210 straipsnio 2 dalis).

58. Ieškovė 2021 m. rugsėjo 14 d. pristatė prekes, išrašė ir perdavė prekes priėmusiam asmeniui dvi PVM sąskaitas faktūras bendros 7 099,98 Eur (3 549,99 Eur + 3 549,99 Eur) sumos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, atsakovo prievolės sumokėti už šias prekes įvykdymo terminas suėjo 2021 m. spalio 14 d. Todėl iš atsakovo už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 15 d. iki 2022 m. kovo 16 d. ieškovei priteistina 178,57 Eur palūkanų (7 099,98 Eur x 0,06 / 365 d. x 153 d.). Ieškovė 2021 m. spalio 8 d. pristatė prekes, išrašė ir perdavė prekes priėmusiam asmeniui dvi PVM sąskaitas faktūras bendros 8 350 Eur sumos (4 175 Eur + 4 175 Eur). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, atsakovo prievolės sumokėti už šias prekes įvykdymo terminas suėjo 2021 m. lapkričio 7 d. Todėl iš atsakovo už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 8 d. iki 2022 m. kovo 16 d. ieškovei priteistina 177,07 Eur palūkanų (8 350 Eur x 0,06 / 365 d. x 129 d.). Taigi iš viso iš atsakovo ieškovei už laikotarpį iki bylos teisme iškėlimo dienos (2022 m. kovo 15 d.) priteistina 355,64 Eur (178,57 Eur + 177,07 Eur) palūkanų.

59. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė skundžiamo sprendimo dalies, kuria jai iš atsakovo priteistos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 15 449,98 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, neginčija. Atsakovas šią skundžiamo sprendimo dalį ginčijo tik ta apimtimi, jog pirmosios instancijos teismui neteisėtai ir nepagrįstai priteisus skolą neturėjo būti priteistos ir palūkanos. Atsižvelgiant į tai, jog konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo15 449,98 Eur skolą ir į tai, kad konstatuota, jog ieškovei iš atsakovo priteistina 355,64 Eur palūkanų, nesant kitokių ginčų dėl šios skundžiamo sprendimo dalies, apeliacinės instancijos teismas pritardamas šios skundžiamo sprendimo dalies motyvams ir argumentams, plačiau dėl jos nepasisako ir konstatuoja, jog ieškovei iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 15 805,62 Eur (15 449,98 Eur + 355,64 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

60. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų plačiau nepasisakytina.

61. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu ta dalimi, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas priteisti 355,64 Eur dydžio palūkanas. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

62. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą papildomai priteisiant ieškovei iš atsakovo 354,26 Eur dydžio palūkanas ir priteisiant 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 15 805,62 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis). Kitą pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti remiantis tiek ieškovės, tiek atsakovo apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo

63. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

64. Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu iš atsakovo ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu.

65. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas; teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

66. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

67. Taigi CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020). Aiškindamas CPK 93 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021, 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2023).

68. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisinis ginčas kilo ne tik dėl abiejų šalių nepakankamo atidumo ir rūpestingumo, bet ir dėl atsakovo nesąžiningo elgesio, todėl kaltė (atsakomybė) dėl proceso, įskaitant ieškovės ieškinių pareiškimą netinkamiems atsakovams, tenka atsakovui.

69. Iš viso ieškovės materialiniai reikalavimai atsakovui sudarė 20 630,43 Eur. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog ieškovės reikalavimai pirmoje teismo instancijoje tenkintini ne tik priteisiant 15 449,98 Eur skolą, bet ir 355,64 Eur palūkanas, darytina išvada, kad tenkintina 76,61 proc. ieškovės reikalavimų.

70. Ieškovas byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro už ieškinį sumokėtas 198 Eur žyminis mokestis ir 3 780 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą, iš viso 3 978 Eur. Bylos duomenimis, ieškovė rengė du ieškinius, du atsiliepimus į prieštaravimus, du procesinio pobūdžio pareiškimus. Be to, ieškovės atstovas atstovavo ieškovei 6 teismo posėdžiuose (įskaitant atstovavimą iki civilinių bylų sujungimo), kurių bendra trukmė siekė apie 5 valandas. Ieškovės atstovo teigimu, kiekvienam iš šių posėdžių buvo ruošiamasi ne mažiau kaip po vieną valandą, tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neprieštarauja proporcingumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Taigi, vadovaujantis Rekomendacijų 2, 7, 8.2, 8.16, 8.17, 8.19, 9 punktais, konstatuotina, jog ieškovės sumokėta 3 780 Eur suma neviršija Rekomendacijose nurodytų rekomenduojamų maksimalių priteisti užmokesčio dydžių.

71. Atsižvelgiant į tai, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteistina 3 047,55 Eur (3978 Eur x 76,61 proc.) pirmojoje teismo instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovui ir trečiajam asmeniui I. R. pirmojoje teismo instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo priteistas ir dėl to ginčas nekilo. Dėl iš atsakovo priteistų 60,10 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų valstybei už procesinių dokumentų įteikimą taip pat ginčas nekilo. Pirmosios instancijos 2023 m. rugsėjo 7 d. papildomu teismo sprendimu trečiųjų asmenų R. A. ir Č. A. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintas. Dėl šio papildomo sprendimo paduotas apeliacinis skundas, kuris nėra dar išnagrinėtas. Atsižvelgiant į visa tai, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina tik dėl ieškovei iš atsakovo priteistų bylinėjimosi išlaidų, t. y. pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu ieškovei iš atsakovo priteista suma padidintina iki 3 047,55 Eur (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

72. Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 116 Eur dydžio žyminį mokestį ir 500 Eur advokato pagalbai rengiant apeliacinį skundą. Apeliacinėje instancijoje ieškovės materialiniai reikalavimai atsakovui sudarė 5 180,45 Eur. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog iš atsakovo ieškovei priteistina 355,64 Eur palūkanų, darytina išvada, kad tenkintina 6,87 proc. ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų. Proporcingai patenkintų ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 42,32 Eur ((116 Eur + 500 Eur) x 0,0687) dydžio apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas sumokėjo 500 Eur advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Proporcingai teismo atmestų ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų daliai atsakovui iš ieškovės priteistinos 465,65 Eur (500 Eur x 0,9313) dydžio apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos.

73. Be to, byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 347 Eur dydžio žyminį mokestį ir 1 000 Eur advokato pagalbai rengiant apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas netenkintas visiškai, šios bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės atsakovui nepriteistinos. Ieškovė sumokėjo 500 Eur advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistina 500 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

74. Paminėtos šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų rekomenduojamų maksimalių priteisti užmokesčio dydžių. Apibendrinant, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, konstatuotina, jog ieškovei iš atsakovo priteistina 76,67 Eur (500 Eur +42,32 Eur – 465,65 Eur) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Tenkinti iš dalies ieškovės apeliacinį skundą.

Atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

Tauragės apylinkės teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Patikslintą ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. L. ieškovei individualiai įmonei G. V. įmonei ,,Šoklys“ 15 449,98 Eur skolos, 355,64 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 15 805,62 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 047,55 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. L. 60,10 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei už procesinių dokumentų įteikimą.“.

Iš atsakovo A. L. ieškovei individualiai įmonei G. V. įmonei ,,Šoklys“ priteisti 76,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Atmesti atsakovo A. L. prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Erika MisiūnienėAlmantas PadvelskisGiedrė Seselskytė