Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. O. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Solar energy LT“ prašymas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) bankroto pripažinimo tyčiniu dėl buvusio jos vadovo D. O. neteisėtų veiksmų ir teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo, suinteresuoti asmenys – D. O., likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškelta uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė) nemokumo (bankroto) byla, bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Bankrotė“ (toliau – nemokumo administratorė) (1 t., b. l. 43–47). Nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 13 d.

2. Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto (2 t., b. l. 120–121). Nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 16 d.

3. 2025 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėja UAB ,,Solar energy LT“ (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti LUAB (duomenys neskelbtini) bankrotą tyčiniu; 2) pripažinti, kad tyčinis bendrovės bankrotas kilo dėl buvusio vadovo D. O. (toliau – ir buvęs bendrovės vadovas) nesąžiningų veiksmų; 3) priteisti pareiškėjai iš suinteresuoto asmens D. O. patirtas bylinėjimosi išlaidas (3 t., b. l. 1–8).

4. Nurodė, kad tikslaus bendrovės nemokumo atsiradimo momento nėra galimybės nustatyti dėl įrodymų trūkumo, nulemto buvusio bendrovės vadovo veiksmų, neperdavus nemokumo administratorei bendrovės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentų. Pagal nemokumo administratorės turimus duomenis, bendrovės nemokumas atsirado nuo 2022 m.

5. Nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas, veikdamas sąmoningai ir sistemingai, išsigrynino reikšmingą pinigų sumą, kurią galimai pasisavino, tokiu būdu sąmoningai išvengdamas pareigos atsiskaityti su tuometiniais bendrovės kreditoriais, ir taip sąmoningai blogino bendrovės turtinę padėtį. Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12692-1192/2025 priteisė bendrovei iš buvusio bendrovės vadovo 48 545 Eur žalos atlyginimą, nes bendrovės nemokumo administratorė, patikrinusi bendrovės sandorius, nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovės kasos aparate turėjo būti 48 545 Eur grynųjų pinigų, kurių buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei neperdavė.

6. Nurodė, kad bendrovės turtinė padėtis buvo sąmoningai bloginama ir aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą – bendrovės apskaitos dokumentai nebuvo perduoti, iki šiol neatskleisti svarbūs finansiniai duomenys, liko neperduoti debitorių ir kreditorių sąrašai bei kiti bendrovės turto duomenys, tai reikšmingai apsunkino bankroto proceso administravimą bei trukdo nustatyti tikrąsias bendrovės nemokumo priežastis.

7. Nurodė, kad, bendrovei esant nemokia, buvęs bendrovės vadovas perkėlė įmonės veiklą į kitą įmonę – 2024 m. vasario 8 d. įsteigė naują mažąją bendriją (toliau – MB) „(duomenys neskelbtini)“, kurios pagrindinė veikla analogiška bendrovės veiklai, ir kurios steigėjas, vadovas, vienintelis dalyvis ir naudos gavėjas tas pats asmuo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Kauno apygardos teismas 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu, pripažino D. O. už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu, apribojo buvusio bendrovės vadovo teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (4 t., b. l. 42–49).

9. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškelta bendrovės nemokumo (bankroto) byla, bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Bankrotė“. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 13 d. Vadovaujantis Juridinių asmenų registro duomenimis, bendrovės paskutiniu vadovu nuo 2022 m. spalio 19 d. buvo D. O..

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja bendrovės tyčinį bankrotą grindžia: apgaulingu ir (ar) netinkamu įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu ir finansinės atskaitomybės nepateikimu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas); nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų juridiniam asmeniui sandorių sudarymu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas); turto pardavimu mažesne nei rinkos kaina ar perleidimu neatlygintinai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir įmonės veiklos ir (ar) turto perkėlimu į kitą juridinį asmenį (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

11. Teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, padarė išvadą, kad, įvertinus aplinkybių visumą, labiau tikėtina, jog 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė jau buvo nemoki. Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad bendrovė nemokia tapo 2022 m. gruodžio 31 d. Vien tik finansinės atskaitomybės duomenys, įvertinus bendrovės veiklos pelningumo (ar nuostolių) mastą ankstesniais finansiniais metais, leidžia abejoti pateiktais 2023 m. duomenimis, nesant pateiktų jokių kitų pagrįstų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių situaciją. Nors, kaip matyti iš 2023 metų bendrovės finansinės ataskaitos, bendrovės veikla pelninga, t. y. bendrovė uždirbo 37 422 Eur pelno, tačiau šie duomenys kvestionuotini, įvertinus aplinkybę, kad kelerius metus iš eilės bendrovės veikla buvo menko pelningumo arba net nuostolinga: 2020 m. bendrovė uždirbo 6 038 Eur pelno, 2021 m. patyrė 4 936 Eur nuostolio, 2022 m. patyrė 11 402 Eur nuostolio. Palyginus 2022 m. ir 2023 metų finansinės ataskaitos duomenis, matyti, kad bendrovės pelno pokytis įvyko nuo 11 402 Eur nuostolio (2022 m.) iki 37 422 Eur (2023 m.) pelno, t. y iš viso pokytis – beveik 50 000 Eur, tačiau, iš esmės, bendrovė tokio masto pelnu per savo veiklos istoriją nėra disponavusi.

12. Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu (toliau – Sprendimas) civilinėje byloje Nr. e2-12692-1192/2025 priteisė bendrovei iš buvusio bendrovės vadovo 48 545 Eur žalos atlyginimą, Sprendimas įsiteisėjęs. Sprendimas, kuriuo konstatuotas atsakovės vadovo veiksmų neteisėtumas, šioje byloje turi prejudicinę reikšmę. Bendrovės nemokumo administratorė, patikrinusi bendrovės sandorius, nustatė, jog bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovės kasos aparate turėjo būti 48 545 Eur grynųjų pinigų, kurių buvęs įmonės vadovas nemokumo administratorei neperdavė.

13. Teismas padarė išvadą, kad bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes 2022 m. pabaigoje pradėjo kauptis bendrovės kreditorių skolos, o šios vadovas, vietoj to, kad besikaupiančias skolas dengtų ir atsiskaitytų su įmonės kreditoriais, nuo 2022 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 2023 m. gruodžio mėn. pabaigos iš bedrovės sąskaitų išėmė lėšas, tačiau jų panaudojimo jos reikmėms nepagrindė, dėl to iš bendrovės sąskaitų išimtos lėšos Sprendimu priteistos iš buvusio bendrovės vadovo. Taigi, nuo 2022 m. pabaigos iki 2023 m. metų vis didėjanti bendrovės kreditorinių apimtis ir reikalavimų dydis, lygiagrečiai atliekami piniginių lėšų išgryninimo veiksmai, nepagrindžiant jų panaudojimo teisėtumo, leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad vadovas, sistemingai atlikdamas išgryninimo veiksmus, negalėjo nenumanyti, kad jo veiksmai prieštaringi kreditorinių atžvilgiu, nesąžiningi ir sąmoningai vedantys bendrovę prie bankroto.

14. Teismas nustatė, kad bendrovės vadovas, būdamas atsakingu už bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą Juridinių asmenų registrui, šios savo pareigos nevykdė ir Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitas ir kitus dokumentus pateikė tik už 2023 m., už 2024 m. finansinės atskaitomybės nepateikė.

15. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi buvęs bendrovės vadovas įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratorei bendrovės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis bei visus bendrovės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą bendrovės informaciją, susijusią su jos veikla, nemokumo administratorei bendrovės finansinių dokumentų neperdavė. Įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB ,,Deimega“ nurodė, kad 2024 m. spalio 9 d. aktu vadovui perduoti 6 bendrovės dokumentacijos segtuvai. Iš bylos duomenų galima suprasti, kad buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei perdavė tik dalį bendrovės dokumentų. Bendrovės vadovas nemokumo administratorei perdavė 5 segtuvus, tačiau vienas segtuvas liko vis dar neperduotas. Nemokumo administratorė nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas vis dar neperdavė informacijos apie debitorių ir kreditorių sąrašus, ilgalaikio turto sąrašo, piniginių lėšų ir jų ekvivalentų. Dėl to pastarajam teismo 2024 m. gruodžio 12 d. ir 2025 m. kovo 20 d. nutartimis buvo skirtos baudos, tačiau, ir po baudų paskyrimo, buvęs bendrovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei bendrovės apskaitos dokumentų.

16. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes dėl bendrovės dalies buhalterinės apskaitos neperdavimo ir 2024 m. bendrovės finansinės atskaitomybės nepateikimo, padarė išvadą, kad bendrovės direktoriaus veiksmuose yra sąmoningumo ir tyčios, tai suponuoja išvadą dėl tyčinio bankroto JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

17. Teismas nustatė, kad kreditorė teigia, jog, bendrovei esant nemokiai, 2024 m. vasario 8 d. buvęs bendrovės vadovas įsteigė naują bendriją identišku pavadinimu – MB „(duomenys neskelbtini)“.

18. Teismas iš JAR duomenų nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas 2024 m. vasario 9 d. įsteigė (duomenys neskelbtini), buvo šios bendrijos vadovas. Bendrijos pavadinimas iš esmės artimas bankrutuojančios įmonės pavadinimui, skiriasi juridinio asmens valdymo forma. Be to, iš JAR ir rekvizitai.lt duomenų matyti, kad tiek bendrovės, tiek (duomenys neskelbtini) vykdoma veikla iš esmės ta pati, t. y. elektros sistemos, jų rengimas ir kt. Iš viešai prieinamų rekvizitai.lt duomenų nustatyta, kad nuo 2024 m. vasario mėn. įmonės darbuotojų ėmė mažėti, o tuo pačiu nurodytu laikotarpiu naujai įsteigtos (duomenys neskelbtini) darbuotojų skaičius didėjo.

19. Teismas taip pat nustatė, kad 2024 m. sausio 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovė pardavė pirkėjai B. Z. automobilį „Peugeot Poxer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). B. Z. yra viena iš buvusių (duomenys neskelbtini) dalyvių (buvusi įmonės darbuotoja ir akcininkė). 2024 m. vasario 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovė pardavė (duomenys neskelbtini) transporto priemonę „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ši transporto priemonė parduota vos už 100 Eur ir praėjus vos 12 dienų po (duomenys neskelbtini) įsteigimo. 2023 m. gegužės 30 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovė už 1 000 Eur iš K. J. įsigijo transporto priemonę „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Bendrovės nemokumo administratorė kreipėsi į vadovą dėl šios transporto priemonės perdavimo, tačiau šios prievolės buvęs bendrovės vadovas nėra įvykdęs.

20. Teismas konstatavo, kad nurodytų aplinkybių visuma, vertinant vadovo veiksmus (neveikimą), leidžia daryti išvadą, jog yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp bendrovės vadovo veiksmų viseto ir sąmoningai blogo valdymo bei susiklosčiusios nemokumo situacijos. Nors nėra duomenų, kad konkretūs darbuotojai ir kokie, perėjo dirbti į (duomenys neskelbtini), tačiau visuma aplinkybių, t. y. aplinkybės, kad: buvęs bendrovės vadovas įsteigė (duomenys neskelbtini), užsiimančią ta pačia veikla; tarp įmonės ir įsteigtos bendrijos įvykęs darbuotojų disproporcinis pokytis; dėl ekonominio (ne)naudingumo kvestionuotinų transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas, įvertinus subjektus, kuriems parduota, ir kainos dydį; (duomenys neskelbtini) įsteigimas ir veiklos plėtojimas, kai tuo pačiu jo vadovaujama (duomenys neskelbtini) susidūrė su finansiniais sunkumais ir galimai turėjo nemokumo požymių 2022 m. pabaigoje; bendrovės finansinių apimčių mažinimas, neaiškiu pagrindu pasisavinant 48 545 Eur, nesiekiant atsiskaityti su įmonės kreditoriais, galimai siekiant neatskleisti aktualios informacijos apie (duomenys neskelbtini) veiką; vengimas perduoti visus įmonės dokumentus, kai turimi duomenys, jog bendrovės vadovas juos turi (jam perduota), – leidžia daryti išvadą, kad bendrovė prie bankroto privesta tyčia.

21. Teismas buvusį bendrovės vadovą pripažino atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu. Teismas įvertino, kad buvęs bendrovės vadovas netinkamai, blogai atliko savo pareigas, susijusias su įmonės valdymu, tikėtina tai darė sąmoningai, sudarydamas nuostolingus sandorius, tikėtina netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, neteikdamas finansinės atsakomybės dokumentų, galimai siekdamas nuslėpti realią įmonės finansinę padėtį, bei kad tokiais veiksmais jis veikė priešingai bendrovės interesams, ir atsižvelgė, kad duomenų, patvirtinančių, jog minėtus buvusio bendrovės vadovo veiksmus būtų pagrindo vertinti sąžiningais, atliktais bendrovės interesais, nepateikta.

22. Teismas, įvertinęs, kad nustatytos JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose numatytos sąlygos, nusprendė, jog tai sudaro pagrindą apriboti buvusio bendrovės vadovo teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Aptartoje situacijoje proporcinga buvusiam vadovui taikyti apribojimą trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

23. Suinteresuotas asmenys D. O. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį bei klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (4 t., b. l. 60–70). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Teismas nepagrįstai, pažeisdamas kasacinio teismo išaiškinimus, netinkamai vertindamas įrodymus, nesurinkęs visų įrodymų, pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu; nepagrįstai pripažino buvusį bendrovės vadovą už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu; nepagrįstai apribojo buvusio bendrovės vadovo teisę 3 metus viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

23.2. Bendrovė formaliai buvo nemoki dar iki suinteresuotam asmeniui tampant bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu, tai suinteresuotam asmeniui buvo žinoma. Iki suinteresuotam asmeniui tampant vieninteliu bendrovės akcininku ir vadovu, bendrovė turėjo prekių už 6 000 Eur, o bendrovės įsipareigojimai tiekėjams siekė 16 000 Eur. Suinteresuotas asmuo tapo bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu, nes norėjo padengti bendrovės turėtas skolas. Suinteresuotam asmeniui tapus vieninteliu akcininku ir vadovu, bendrovė vykdė veiklą ir iš gaunamų pajamų dengė turėtus įsiskolinimus tiekėjams. Bendrovė tapo nemoki ne dėl suinteresuoto asmens sąmoningai blogo bendrovės valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) suinteresuoto asmens vardu sudarytų sandorių.

23.3. Suinteresuotas asmuo nepateikė atsiliepimo į pareiškėjos prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu dėl tuo metu buvusių rimtų sveikatos problemų. Suinteresuotas asmuo nuolat lankėsi ir lankosi pas gydytojus dėl turimų (duomenys neskelbtini) susirgimų, tai patvirtina teikiamas išrašas iš interneto svetaines esveikata.lt.

23.4. Visus iš bendrovės banko sąskaitų išgrynintus pinigus suinteresuotas asmuo panaudojo bendrovės poreikiams ir visus tai patvirtinančius įrodymas suinteresuotas asmuo 2024 m. spalio 14 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 0001–2024 perdavė bendrovės nemokumo administratorei, todėl šiuo metu jais nedisponuoja ir negali pateikti teismui. Nors Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-12692-1192/2025 iš suinteresuoto asmens priteistas 48 545 Eur žalos atlyginimas dėl neva tai suinteresuoto asmens neperduotų 48 545 Eur grynųjų pinigų, kurie turėjo būti bendrovės kasoje, tačiau suinteresuotas asmuo neperdavė nemokumo administratorei 48 545 Eur, nes bendrovės bankroto bylos įsiteisėjimo dieną bendrovė neturėjo tokių piniginių lėšų, jos dar iki bankroto bylos iškėlimo buvo panaudotos bendrovės veikloje, mokant skolas. Nors Sprendimas įsiteisėjęs, tačiau juo nepagrįstai iš suinteresuoto asmens bendrovei priteistas 48 545 Eur žalos atlyginimo.

23.5. Suinteresuotas asmuo neteikė atsiliepimo Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu už akių išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-12692-1192/2025 dėl tuo metu buvusios labai sunkios jo finansinės padėties, nes neturėjo piniginių lėšų mokėti už teisines paslaugas.

23.6. Nesutinka, kad neperdavė nemokumo administratorei bendrovės dokumentų. 2024 m. spalio 9 d. perdavimo aktu bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Deimega“ direktorė perdavė suinteresuotam asmeniui bendrovės dokumentus. Suinteresuotas asmuo 2024 m. spalio 14 d. Dokumentų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 0001–2024 perdavė bendrovės nemokumo administratorės įgaliotam asmeniui buvusio bendrovės vadovo tiek iš bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Deimega“ 2024 m. spalio 9 d. perdavimo aktu gautus bendrovės dokumentus, buhalterinės apskaitos dokumentus, tiek paties turėtus bendrovės dokumentus. Suinteresuotas asmuo rūpinosi, jog būtų tinkamai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita – bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Deimega“.

23.7. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad suinteresuoto asmens veiksmuose yra sąmoningumo ir tyčios. Teismas nepagrįstai kaltina suinteresuotą asmenį neįvykdžius savo pareigos iki 2025 m. gegužes 1 d. teikti finansinės atskaitomybės dokumentus už 2024 m. Pagal teisinį reguliavimą, bendrovės finansinės atskaitomybės ataskaita už 2024 m. Juridinių asmenų registrui turėjo būti pateikta iki 2025 m. gegužės 1 d., suinteresuotas asmuo nuo 2024 m. rugsėjo 14 d. neteko bendrovės vadovo įgaliojimų.

23.8. Nesutinka, kad jis neperdavė nemokumo administratorei bendrovės finansinių dokumentų. 2024 m. spalio 9 d. perdavimo aktu bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Deimega“ direktorė perdavė suinteresuotam asmeniui bendrovės dokumentus. Suinteresuotas asmuo bendrovės nemokumo administratorei 2024 m. spalio 14 d. Dokumentų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 0001–2024 perdavė visus turėtus bendrovės dokumentus.

23.9. Neperkėlė bendrovės veiklos į MB „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovės ir MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos yra skirtingos: bendrovė pardavinėjo ir montavo saulės elektrines privatiems asmenims, o MB „(duomenys neskelbtini)“ užsiima elektros darbais. MB „(duomenys neskelbtini)“ nėra sudariusi sandorių su tais pačiais asmenimis kaip ir bendrovė, nėra perėmusi bendrovės nebaigtų vykdyti sutarčių ir (arba) reikalavimo teisių. Elgdamasis sąžiningai ir norėdamas nedidinti kreditorinių įsipareigojimų, suinteresuotas asmuo atleido bendrovės darbuotojus po to, kai sužinojo apie pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

23.10. Dėl transporto priemonės „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad minėta transporto priemonė buvo patekusi į eismo įvykį Vokietijoje. Po eismo įvykio su šiuo automobiliu nebuvo galima važiuoti, dėl to jis iš eismo įvykio vietos buvo išvežtas tralu. Sąskaitą už tralo paslaugas suinteresuotas asmuo perdavė bendrovės nemokumo administratorei 2024 m. spalio 14 d. Dokumentų perdavimo –priėmimo aktu Nr. 0001–2024. Teikia suinteresuoto asmens susirašinėjimą su buvusiu bendrovės darbuotoju apie įvykusi eismo įvykį, taip pat automobilio nuotraukas po įvykusio eismo įvykio. Dėl turėtų defektų po eismo įvykio šios transporto priemonės nebuvo verta remontuoti, todėl ji buvo parduota.

23.11. Dėl transporto priemonės „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neperdavimo nemokumo administratorei paaiškino, kad šios transporto priemonės nemokumo administratorei perduoti negalėjo, nes minėta transporto priemonė sudegė Vilniuje. Apie tai suinteresuotas asmuo informavo bendrovės nemokumo administratorę 2025 m. kovo 24 d. elektroniniu laišku. Minėtas aplinkybes patvirtina teikiamos transporto priemonės nuotraukos po gaisro.

23.12. Nesutinka su teismo išvadomis, kad bendrovė prie bankroto privesta tyčia, kad neva yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp įmonės vadovo veiksmų viseto ir sąmoningai blogo įmonės valdymo bei susiklosčiusios įmonės nemokumo situacijos, kad jis veikė priešingai bendrovės interesams. Suinteresuotas asmuo tinkamai atliko pareigas, susijusias su bendrovės valdymu. Teismas nepagrįstai pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu, nepagrįstai pripažino buvusį vadovą už bendroves tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu, taip pat nepagrįstai apribojo suinteresuoto asmens teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

24. Atsiliepimu į suinteresuoto asmens D. O. atskirąjį skundą pareiškėja UAB ,,Solar energy LT“ prašo atmesti atskirąjį skundą ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (4 t., b. l. 97–101). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Suinteresuotas asmuo neteikė atsiliepimo į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nepriėmė teismo siunčiamų dokumentų. Nors apeliantas teigia, kad jis nepateikė atsiliepimo į pareiškėjos prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu dėl tuo metu buvusių rimtų sveikatos problemų, tačiau kartu su atskiruoju skundu pateiktas išrašas iš e-sveikatos patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2025 m. birželio 5 d. iki 2025 m. lapkričio 25 d. suinteresuotas asmuo nesilankė gydymo įstaigose. Darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo sąmoningai nepriėmė teismo siunčiamų procesinių dokumentų, todėl tai turėtų būti laikoma jo paties aplaidumu ir nerūpestingumu, o ne svarbia priežastimi priimti naujus įrodymus apeliacijoje. Įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl pateiktus įrodymus turėtų būti atsisakyta priimti.

24.2. Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio nurodė, kad nors apeliantas teigia, kad 48 545 Eur grynųjų pinigų, kurie turėjo būti bendrovės kasos aparate, jis neperdavė bendrovės nemokumo administratorei todėl, kad šios lėšos dar iki bankroto bylos iškėlimo buvo panaudotos bendrovės veiklai, įsipareigojimų ir skolų dengimui, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

24.3. Suinteresuoto asmens išgryninta pinigų suma (42 435 Eur) yra daugiau kaip 2 kartus didesnė nei bendrovės kreditorių reikalavimų dydis (19 483,39 Eur), o tai atskleidžia, kad be suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų bendrovės kreditorių reikalavimai būtų įvykdyti ir bendrovė nebūtų tapusi nemoki. Aukščiau nurodytais sąmoningais ir kryptingais buvusio bendrovės vadovo veiksmais, susijusiais su reikšmingų piniginių lėšų išsigryninimu, kuomet bendrovė turėjo įsiskolinimų kreditoriams, ir jų neperdavimu nemokumo administratorei iškėlus įmonei bankroto bylą buvo pabloginta bendrovės ir jos kreditorių padėtis, suvaržytos galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą.

24.4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad perdavė visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai. 2024 m. rugsėjo 4 d. bankroto nutartimi vadovui buvo nustatyta pareiga per 15 dienų nuo jos įsiteisėjimo perduoti visą bendrovės dokumentaciją ir turtą nemokumo administratorei. Vadovas šios pareigos neįvykdė. Dėl to Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi jam skyrė 300 Eur baudą, o 2025 m. kovo 20 d. nutartimi – papildomą 500 Eur baudą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. spalio 9 d. aktu bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB „Deimega“ perdavė vadovui 6 segtuvus bendrovės dokumentų, tačiau 2024 m. gruodžio 17 d. buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei perdavė tik 5 segtuvus. Trūkstami dokumentai nėra perduoti. 2025 m. birželio 16 d. informaciniame rašte nemokumo administratorė nurodė, kad vadovas liko neperdavęs debitorių ir kreditorių sąrašo, ilgalaikio turto, piniginių lėšų ir jų ekvivalentų. Toks vadovo neveikimas laikytinas ne tik formalios pareigos pažeidimu, bet ir veiksniu, apsunkinančiu kreditorių interesų apsaugą bei trukdančiu išsiaiškinti tikrąsias bankroto priežastis. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės dokumentų perdavimas buvo atliktas iš dalies, o esminiai dokumentai – kreditorių ir debitorių sąrašai, piniginės lėšos ir apskaitos informacija – liko neperduoti, darytina išvada, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ar apgaulingai.

24.5. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės veikla buvo perkelta į naujai įsteigtą MB „(duomenys neskelbtini)“.

24.6. Į bylą pateikta 2024 m. vasario 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad vos po 12 dienų po MB „(duomenys neskelbtini)“ įregistravimo bendrovė, atstovaujama D. O., pardavė pirkėjai MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai to paties D. O., automobilį „ŠKODA OCTAVIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 100 Eur sumą. Nors atskirajame skunde teigiama, kad minėta transporto priemonė „ŠKODA OCTAVIA“ buvo patekusi į eismo įvykį Vokietijoje, tačiau apeliantas nenurodo, nei kada toks įvykis buvo, nei kurioje vietoje, nepateikia jokių tokio „eismo įvykio“ užregistravimo ar draudimo dokumentų. Dar daugiau, su atskiruoju skundu pateiktoje fotonuotraukoje užfiksuota transporto priemonė be valstybinių numerių, tai suponuoja išvadą, kad į bylą pateikta visai kito automobilio fotonuotrauka.

24.7. Apeliantas teigia, kad kitas automobilis „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudegė Vilniuje, apie tai jis 2025 m. kovo 24 d. elektroniniu laišku informavo nemokumo administratorę. Viena vertus, nors 2025 m. kovo 24 d. elektroniniame laiške nemokumo administratorei suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2023 m. birželio 21 d. autobusas sudegė, tačiau nepateikė priešgaisrinės apsaugos tarnybos dokumentų, nei kada toks įvykis buvo, nei kurioje vietoje.

24.8. Aplinkybė, kad apie sudegusį automobilį suinteresuotas asmuo pranešė nemokumo administratorei tik po 6 mėnesių po bankroto bylos iškėlimo, leidžia daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo sąmoningai siekė neatskleisti aktualios informacijos apie bendrovės turtą, tai leidžia daryti išvadą, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia.

24.9. Apeliantas neįrodinėjo kito, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrovės nemokumo momento, nepaneigė teismo nustatytų sąmoningai blogo bendrovės valdymo veiksmų. Tyčinis bendrovės bankrotas byloje nustatytas tinkamai, juo labiau kad vadovaujantis teismų praktika, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo valdymo ir tolesnio nemokios bedrovės padėties esminio pabloginimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

26. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

27. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

28. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

29. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

30. Suinteresuotas asmuo D. O. kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus dokumentus: 2024 m. spalio 9 d. perdavimo aktą (4 t., b. l. 73) ir 2024 m. spalio 14 d. Dokumentų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 0001–2024 (4 t., b. l. 81–83), kuriais suinteresuotas asmuo grindžia atskiroji skundo argumentus, kad perdavė nemokumo administratorei bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus; išrašą iš interneto svetainės esveikata.lt, kuriuo apeliantas grindžia atskirojo skundo argumentus, susijusius su vėlesniu rašytinių įrodymų pateikimu (4 t., b. l. 78–80); buvusio bendrovės vadovo susirašinėjimą su buvusiu bendrovės darbuotoju (4 t., b. l. 76–77) ir nuotraukas (4 t., b. l. 72, 75), kuriais grindžiami atskirojo skundo argumentai dėl eismo įvykio, kurio metu apgadintas automobilis „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 2025 m. kovo 24 d. elektroninį laišką (4 t., b. l. 71) ir nuotraukas (4 t., b. l. 84–88), kuriais suinteresuotas asmuo grindžia argumentus, susijusius gaisru, kurio metu sudegė transporto priemonė „VW Transporter“.

31. Pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad nesutinka, jog į bylą būtų priimti suinteresuoto asmens pateikti nauji rašytiniai įrodymai. Pareiškėjos vertinimu, suinteresuotas asmuo minėtus rašytinius įrodymus turėjo pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs suinteresuoto asmens pateikto 2024 m. spalio 14 d. Dokumentų perdavimo–priėmimo akto Nr. 0001–2024 (4 t., b. l. 81–83) turinį, nustatė, kad pastarasis dokumentas yra nagrinėjamoje byloje (1 t., b. l. 106–108), todėl pateiktas įrodymas nepriimamas, nes jis nėra naujas CPK 314 straipsnio prasme. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad kiti suinteresuoto asmens kartu su atskiruoju skundu pateikti dokumentai yra susiję su byloje nagrinėjamais klausimais dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir dėl pripažinimo, kad tyčinis bendrovės bankrotas kilo dėl buvusio vadovo nesąžiningų veiksmų, taip pat į tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę su jais susipažinti ir dėl jų pasisakyti, siekdamas teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bei nenustatęs suinteresuotų asmenų akivaizdžių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, apeliacinės instancijos teismas priima teikiamus įrodymus ir esant poreikiui juos vertins kitų byloje esančių įrodymų kontekste (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo

33. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) (JANĮ 153 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo bendrovės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32–33 punktai, 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 51 punktas).

34. Nagrinėjamu atveju bendrovės nemokumo (bankroto) byla iškelta Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi (1 t. b. l. 43–47), prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas 2025 m. rugpjūčio 27 d. (3 t., b. l. 1–8), bendrovės nemokumo momentas, kurį siekė įrodyti pareiškėja, susidarė 2022 m. gruodžio 31 d., buvusio bendrovės vadovo veiksmai (neveikimas), kuriais grindžiamas reikalavimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant JANĮ nuostatoms. Taigi, nagrinėjamoje byloje taikytinas JANĮ numatytas teisinis reguliavimas, kuriuo pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas.

Dėl tyčinio bankroto požymių

35. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

36. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

37. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas).

38. Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išlieka aktuali. Esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki bendrovė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

39. Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėja turėjo įrodyti konkrečių tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.

40. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2019 m. rugsėjo 13 d. (1 t., b. l. 53–55). Bendrovės akcininkas (100 proc. vardinių paprastųjų akcijų) nuo 2022 m. spalio 5 d. yra D. O. (1 t., b. l. 53–55). Bendrovės vadovas nuo 2022 m. spalio 6 d. – D. O. (1 t., b. l. 53–55).

41. Pareiškėja, vadovaudamasi JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktais, pateikė prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad tyčinis bendrovės bankrotas kilo dėl buvusio vadovo bendrovės vadovo nesąžiningų veiksmų.

42. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos prašymą – pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose numatytais pagrindais, pripažino D. O. už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu ir apribojo buvusio bendrovės vadovo teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis suinteresuotas asmuo D. O. pateikė atskirąjį skundą.

43. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į esminius apelianto atskirojo skundo argumentus, juos aptaria ir vertina toliau.

Dėl bendrovės nemokumo momento

44. Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius šį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp įvardytų veiksmų ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2024 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024, 87 punktas).

45. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Bendrovės nemokumas yra nustatomas išanalizavus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su bendrovės turto verte ir bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

46. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemingai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

47. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, konstatavo, kad labiau tikėtina, jog 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė jau buvo nemoki. Pagal bendrovės nemokumo administratorės turimus duomenis, bendrovė nemokia tapo 2022 m. gruodžio 31 d. Vien tik finansinės atskaitomybės duomenys, įvertinus bendrovės veiklos pelningumo (ar nuostolių) mastą ankstesniais finansiniais metais, leidžia abejoti pateiktais 2023 m. duomenimis, nesant pateiktų jokių kitų pagrįstų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių situaciją.

48. Suinteresuotas asmuo, buvęs bendrovės vadovas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, susijusiomis su nemokumo momento nustatymu. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad bendrovė formaliai buvo nemoki dar iki suinteresuotam asmeniui tampant bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu. Iki suinteresuotam asmeniui tampant vieninteliu bendrovės akcininku ir vadovu, bendrovė turėjo 6 000 Eur vertės prekių, tuo tarpu tuo metu bendrovės įsipareigojimai tiekėjams sieke 16 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas su šia apelianto pozicija nesutinka dėl toliau nurodytų argumentų.

49. Pirma, įvertinus bendrovės 2022 m. gruodžio 31 d. metinės finansinės atskaitomybės duomenis, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė jau buvo nemoki. Iš bendrovės balanso už 2022 m. matyti, kad bendrovė turėjo 28 783 Eur vertės turto, iš jo: 2 529 Eur ilgalaikio turto ir 26 254 Eur trumpalaikio turto (295 Eur pinigų ir pinigų ekvivalentų, 25 959 Eur per vienerius metus gautinų sumų), bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 36 225 Eur (1 t., b. l. 58). Taigi, 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai ir mokėtinos sumos (36 225 Eur) viršijo turimo turto vertę (28 783 Eur) (1 t., b. l. 58). Iš bendrovės 2024 m. rugsėjo 4 d. Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. patyrė 11 402 Eur nuostolių (1 t., b. l. 59). Aptartų aplinkybių visuma įrodo, kad 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo finansinių sunkumų, veikė nuostolingai, o turimas turtas nebuvo pakankamas finansiniams įsipareigojimams padengti (CPK 185 straipsnis).

50. Antra, kiti byloje pateikti (naujesni) bendrovės finansiniai duomenys nesuponuoja išvados, kad bendrovės finansinė padėtis 2023 m. ar 2024 m., lyginant su 2022 m., būtų pagerėjusi, juolab kad ir pats apeliantas teigia, kad bendrovė buvo nemoki dar iki suinteresuotam asmeniui tampant bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu. Nors iš bendrovės balanso už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. matyti, kad bendrovės 171 524 Eur turtą sudarė 360 Eur vertės ilgalaikis turtas, 171 164 Eur trumpalaikis turtas (160 114 Eur dydžio per vienerius metus gautinos sumos, 11 050 Eur grynieji pinigai), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 139 596 Eur (1 t., b. l. 51), tačiau nemokumo administratorei nepateiktas 2023 m. gruodžio 31 d. turto sąrašas, 2023 m. gruodžio 31 d. debitorių sąrašas, 2023 m. kreditorių sąrašas, bendrovės turtas neperduotas.

51. Pažymėtina, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011; 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017; 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-101-553/2022).

52. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų apie bendrovės 2023 m. gruodžio 31 d. turimo turto realumą ir tikrąją vertę 2023 m. gruodžio 31 d., minėta, nemokumo administratorei nepateiktas 2023 m. gruodžio 31 d. turto sąrašas, 2023 m. gruodžio 1 d. debitorių sąrašas, 2023 m. kreditorių sąrašas, bendrovės turtas neperduotas (2 t., b. l. 46–47). Atsižvelgdamas į pirmiau paminėtą teismų praktiką (žr. šios nutarties 51 punktą), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog bendrovės 2023 m. gruodžio 31 d. balanse įrašytas turtas realiai egzistuoja bei galėtų būti panaudotas bendrovės turtinių prievolių vykdymui, sprendžiant dėl bendrovės mokumo, jis nevertinas kaip realus.

53. Šiame kontekste pritartina pirmosios instancijos teismui, kad vien tik finansinės atskaitomybės duomenys, įvertinus bendrovės veiklos pelningumo (ar nuostolių) mastą ankstesniais finansiniais metais, leidžia abejoti pateiktais 2023 m. duomenimis, nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių realią situaciją. Apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad nors iš 2023 metų bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitos (1 t., b. l. 56) matyti, kad bendrovės veikla 2023 m. buvo pelninga, t. y. bendrovė uždirbo 37 422 Eur pelno, tačiau, įvertinus aplinkybę, jog kelerius metus iš eilės bendrovės veikla buvo mažai pelninga arba nuostolinga, negalima daryti patikimų išvadų dėl realios bendrovės finansinės padėties. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2022 m. bendrovė patyrė 11 402 Eur nuostolio (1 t., b. l. 59). Iš esmės analogiškai bendrovės 2023 m. sausio 1 d. – 2023 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės duomenis įvertino Kauno apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta nemokumo byla, konstatavęs, kad vien tik finansinės atskaitomybės duomenys, įvertinus bendrovės veiklos pelningumo (ar nuostolių) mastą ankstesniais finansiniais metais, leidžia abejoti pateiktais duomenis, nesant pateiktų jokių kitų pagrįstų ir objektyvų įrodymų (1 t., b. l. 43–47).

54. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes (žr. šios nutarties 50, 52–53 punktus), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien 2023 metų bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitos pagrindu negalima daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo.

55. Iš bendrovės 2024 m. rugsėjo 30 d. balanso už ataskaitinį laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 13 d., t. y. iki teismo nutarties dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo įsiteisėjimo dienos, matyti, kad 2024 m. rugsėjo 13 d. duomenimis bendrovė turėjo 12 025 Eur vertės turto, kurį sudarė trumpalaikis turtas (per vienerius metus gautinos sumos) (2 t., b. l. 163). Bendrovės mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai 2024 m. rugsėjo 13 d. duomenimis siekė 27 803 Eur (2 t., b. l. 163–164). Taigi, 2024 m. rugsėjo 13 d. bendrovės įsipareigojimai ženkliai viršijo bendrovės turimo turto apimtis.

56. Trečia, nors apeliantas nurodo, kad bendrovė formaliai buvo nemoki dar iki suinteresuotam asmeniui tampant bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu, nes iki suinteresuotam asmeniui tampant vieninteliu bendrovės akcininku ir vadovu, bendrovė turėjo 6 000 Eur vertės prekių, o tuo metu bendrovės įsipareigojimai tiekėjams sieke 16 000 Eur, tačiau nenurodė ir neįrodinėja konkretaus bendrovės nemokumo momento, nepateikė objektyvių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo aptariamą situaciją vertinti kitaip negu ji buvo įvertinta pirmosios instancijos teisme.

57. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes (žr. šios nutarties 49–55 punktus), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė jau buvo nemoki (bendrovė laiku negalėjo vykdyti turtinių prievolių, o įsipareigojimai viršijo turto vertę) (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Objektyvių duomenų, paneigiančių išvadą dėl bendrovės nemokumo momento, suinteresuotas asmuo nepateikė, o vien subjektyvūs samprotavimai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

Dėl nuostolingų sandorių sudarymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas)

58. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

59. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

60. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai bendrovė yra faktiškai nelikvidi ar nemoki, būtina tikrinti, ar tolesnė tokios bendrovės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti jos turtinę padėtį. Jei nemokios bendrovės turtinė padėtis sąmoningais vadovų veiksmais yra toliau bloginama, tokia veikla atitinka tyčinio bankroto požymius. Pažymėtina, kad šiuo požiūriu svarbūs ir tie atvejai, kai dėl vadovų veiksmų yra ribojama kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą arba sudaromos sąlygos išvengti tokio išieškojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 597/2013).

61. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, nes, apelianto vertinimu, Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-12692-1192/2025 iš suinteresuoto asmens 48 545 Eur žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, visus iš bendrovės banko sąskaitų išgrynintus pinigus suinteresuotas asmuo panaudojo bendrovės poreikiams ir tai patvirtinančius įrodymas perdavė bendrovės nemokumo administratorei. Apelianto teigimu, jis neteikė atsiliepimo Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu už akių išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-12692-1192/2025 dėl tuo metu buvusios sunkios jo finansinės padėties.

62. Visų pirma, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-12692-1192/2025 (Sprendimas įsiteisėjo 2025 m. gegužės 15 d.), be kita ko, bendrovei iš buvusio bendrovės vadovo priteista 48 545 Eur žalos atlyginimo (3 t., b. l. 9–11). Sprendime nurodyta, kad (žr. Sprendimo 1–2 lapus): nemokumo administratorė, patikrinusi bendrovės sudarytus sandorius, nustatė, jog bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovės kasos aparate turėjo būti 48 545 Eur grynųjų pinigų, kurių buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei neperdavė; patikrinus bendrovės banko sąskaitų išrašus, nustatyta, kad buvęs bendrovės vadovas laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 8 d. iki 2023 m. gruodžio 18 d. iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), nenurodant jokios paskirties ir nepateikiant dokumentų apie pinigų panaudojimo įmonės veiklos vykdymui, išėmė 7 260 Eur; laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 14 d. iki 2023 m. spalio 16 d. iš bendrovės sąskaitos (duomenys neskelbtini), nenurodant paskirties ir nepateikiant dokumentų apie pinigų panaudojimo įmonės veiklos vykdymui, išėmė 18 420 Eur; laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 22 d. iki 2023 m. spalio 17 d. iš bendrovės sąskaitos (duomenys neskelbtini), nenurodant paskirties ir nepateikiant dokumentų apie pinigų panaudojimo įmonės veiklos vykdymui, išėmė 11 455 Eur; nurodytas aplinkybes pagrindžia į bylą pateikta lentelė „Pinigų nuėmimas (išdavimas) atskaitingam asmeniui iš įmonės sąskaitų“. Taigi, įsiteisėjusiu Sprendimu konstatuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmai, kuriais jis, bendrovei esant nemokiai, išgrynino iš bendrovės banko sąskaitų 48 545 Eur bendrovės lėšų, tačiau nepagrindė jų panaudojimo, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jų nemokumo administratorei neperdavė.

63. Antra, apelianto samprotavimai apie tai, kad Sprendimas nepagrįstas bei nurodomos atsiliepimo nepateikimą lėmusios priežastys, nesudaro pagrindo juo nesivadovauti, kadangi Sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas (CPK 18 straipsnis), o ir byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų pateikęs teismui pareiškimą dėl Sprendimo peržiūrėjimo. Be to, apelianto teiginiai, kad priteistą sumą panaudojo bendrovės reikmėms, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

64. Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma (žr. šios nutarties 61–63 punktus) nepagrindžia buvusio bendrovės vadovo išgrynintų 48 545 Eur bendrovės lėšų, Sprendimu priteistų bendrovei iš buvusio bendrovės vadovo, panaudojimo pagrįstumo (3 t., b. l. 9–11) (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog buvęs bendrovės vadovas, išgryninęs 48 545 Eur bendrovės lėšų, Sprendimu priteistų bendrovei iš buvusio bendrovės vadovo, ir nepagrindęs jų panaudojimo bendrovės reikmėms, atliko bendrovei nenaudingus sandorius.

65. Trečia, šiame kontekste svarbu tai, kad pinigų išėmimai iš bendrovės sąskaitų sutampa su laikotarpiu, kai bendrovė jau turėjo daugelį kreditorių: UAB „Kauno saulėtekis“ (skola susidarė 2023 m. gegužės 17 d.) (1 t., b. l. 67), UAB „Juris LT“ (skola susidarė laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 3 d. iki 2023 m. spalio 13 d.) (1 t., b. l. 74–77), UAB „BK grupė“ (skola susidarė 2023 m. rugsėjo 5 d.) (1 t., b. l. 78) ir kt. Nemokumo administratorės parengtoje 2025 m. birželio 16 d. „Informacijoje apie įmonės turtą ir dokumentų perėmimą“ (2 t., b. l. 162–171), be kita ko, nurodyta, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 12 d., 2025 m. sausio 30 d., 2025 m. vasario 20 d., 2025 m. vasario 25 d., 2025 m. kovo 7 d. ir 2025 m. kovo 27 d. nutartimis patvirtintas bendrovės kreditorių sąrašas ir 19 483,39 Eur finansinis reikalavimas (2 t., b. l. 167–168).

66. Taigi, bendrovei esant nemokiai, buvęs bendrovės vadovas vykdė bendrovės lėšų išgryninimą, tačiau nepateikė jų panaudojimo pagrįstumo, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, minėtų lėšų bendrovės nemokumo administratorei neperdavė, taip sąmoningais veiksmais apribojo kreditorių galimybę nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą bei esmingai blogino bendrovės turtinę padėtį, tokia veikla atitinka tyčinio bankroto apibrėžtį (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai konstatavo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

Dėl (ne)tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

67. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

68. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis ir teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

69. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Bendrovės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai bendrovės veikloje lemia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (sąžiningumo, atvirumo) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

70. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi bendrovės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir bendrovės privedimo prie bankroto arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias bendrovės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

71. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jeigu bendrovės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

72. Teismų praktikoje aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje pasisakyta, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi bendrovės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

73. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvęs bendrovės vadovas: 1) nemokumo administratorei perdavė tik dalį bendrovės dokumentų, t. y. perdavė 5 segtuvus, tačiau vienas segtuvas liko vis dar neperduotas; 2) nemokumo administratorei neperdavė debitorių ir kreditorių sąrašų, ilgalaikio turto sąrašo, piniginių lėšų ir jų ekvivalentų; 3) būdamas atsakingu už bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą Juridinių asmenų registrui, šios savo pareigos nevykdė ir Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitas ir kitus dokumentus pateikė tik už 2023 m., už 2024 m. finansinės atskaitomybės nepateikė, tai patvirtina JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio buvimą.

74. Suinteresuotas asmuo, buvęs bendrovės vadovas, kvestionuodamas minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, atskirajame skunde nurodė, kad: 1) 2024 m. spalio 9 d. perdavimo aktu bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Deimega“ direktorė perdavė buvusiam bendrovės vadovui bendrovės dokumentus, kuriuos pastarasis 2024 m. spalio 14 d. Dokumentų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 0001–2024 perdavė bendrovės nemokumo administratorei; 2) buvęs bendrovės vadovas rūpinosi, jog būtų tinkamai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita – bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Deimega“; 3) teismas nepagrįstai kaltina suinteresuotą asmenį neįvykdžius pareigos iki 2025 m. gegužes 1 d. teikti finansinės atskaitomybės dokumentus už 2024 metus, nes buvęs bendrovės vadovas tokios pareigos neturėjo. Apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį dėl toliau nurodomų argumentų.

75. Visų pirma, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 12 punktų nuostatas bendrovės vadovas atsako bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą; metinių finansinių ataskaitų rinkinio ir vadovybės ataskaitos parengimą ir metinių finansinių ataskaitų rinkinio arba audituoto metinių finansinių ataskaitų rinkinio, jeigu bendrovės metinių finansinių ataskaitų auditas yra privalomas pagal įstatymus, pateikimą tvirtinti visuotiniam akcininkų susirinkimui, bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui. Pagal CK 2.66 straipsnio 4 dalį įstatymų nustatytais atvejais Juridinių asmenų registrui pateikiamas juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinys (metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys) ir (arba) metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) ar veiklos ataskaita arba metinė ataskaita kiekvienais metais per 30 dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kito termino. Bendrovės metinių finansinių atskaitų rinkinys turi būti patvirtintas eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo (ABĮ 58 straipsnio 2 dalis), kuris turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (ABĮ 24 straipsnio 1 dalis) ir kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) turi būti pateiktas Juridinių asmenų registrui per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo (ABĮ 58 straipsnio 3 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, finansinės ataskaitos turi būti parengiamos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas ir pinigų srautus, jeigu įmonė rengia pinigų srautų ataskaitą.

76. Viena vertus, būtent bendrovės vadovas yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą Juridinių asmenų registrui. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, 2024 m. rugsėjo 13 d. įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutarčiai (1 t., b. l. 43–47), kuria bendrovei iškelta bankroto byla, D. O. neteko bendrovės vadovo įgaliojimų, todėl neturėjo pareigos Juridinių asmenų registrų centrui teikti bendrovės metinę finansinę atskaitomybę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog buvęs bendrovės vadovas neįvykdė pareigos pateikti Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitas ir kitus dokumentus už 2024 m., tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia kitų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio buvimo pagrįstumo.

77. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos vadovo atsakomybė bendrovei nepasibaigia, kadangi JANĮ 57 straipsnio 1 dalies pagrindu jam atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.

78. Teismų praktikoje nurodyta, kad pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį pareiga organizuoti visų bendrovės dokumentų perdavimą nemokumo administratoriui tenka buvusiam (įgaliojimų netekusiam) bendrovės vadovui, o ta aplinkybė, jog dalis bendrovės dokumentų galimai yra pas bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusį juridinį asmenį ir nemokumo administratorius turi galimybę su jais susipažinti, neatleidžia buvusio bendrovės vadovo nuo nurodytos pareigos tinkamo įvykdymo. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar buhalterinė apskaita yra vedama pačios bendrovės, ar yra sudaryta buhalterinių paslaugų teikimo sutartis, už tinkamą buhalterinę apskaitą yra atsakingas bendrovės vadovas. Tai reiškia, kad, jei buvęs vadovas teigia, jog bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais disponuoja bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkęs juridinis asmuo, tai buvusiam bendrovės vadovui pirmiausia tenka pareiga šiuos dokumentus gauti ir pateikti nemokumo administratoriui ir pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-825-567/2024, 68 punktas).

79. Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį (nuo 2022 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis) bendrovės vadovas yra atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Dėl to bendrovės vadovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, dėl neperduotų dokumentų negali gintis teigdamas, kad perdavė tiek dokumentų, kiek jis turėjo. Buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas patvirtina netinkamą, aplaidų buhalterijos tvarkymą, be to, tai neatitinka juridinio asmens vadovui keliamų rūpestingo elgesio reikalavimų, teisės aktuose nustatytų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 39 punktas).

80. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (informacijos apie dokumentų perdavimą) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Šiuo atveju reikalavimas įrodyti, kad nemokumo administratorei buvo perduoti buhalteriniai dokumentai, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica). Priešingai, jei suinteresuotas asmuo mano, kad nemokumo administratorei buvo perduoti jo nurodyti dokumentai, jis turi būti pajėgūs įrodyti tokio fakto buvimą, juolab kad teisės aktai įpareigoja tokius duomenis perduoti (žr. šios nutarties 77 punktą). Taigi, tais atvejais, kai teisės aktai asmeniui numato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau tie veiksmai nėra atlikti (tinkamai įforminti), įrodinėjimo našta, kad veiksmai buvo atlikti, tenka tam asmeniui, kuris turėjo pareigą juos atlikti, o ne tam, kuris teigia, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti, t. y. būtent bendrovės vadovui tenka procesinė našta pagrįsti aplinkybę, kad jis yra tinkamai įvykdęs pareigą perduoti nemokumo administratorei visus bankrutuojančios bendrovės dokumentus ir turtą.

81. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 13 d.) bendrovei iškelta nemokumo (bankroto) byla, bendrovės valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratorei bendrovės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis bei visus bendrovės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą bendrovės informaciją, susijusią su jos veikla (1 t., b. l. 189–193), tačiau buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei perdavė ne visus bendrovės finansinius dokumentus.

82. Apelianto teiginiai, kad jis 2024 m. spalio 14 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 0001–2024 perdavė nemokumo administratorei tiek iš UAB „Deimega“ gautus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, tiek paties turėtus bendrovės dokumentus, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Priešingai negu nurodo apeliantas, iš 2024 m. spalio 14 d. dokumentų perdavimo – priėmimo akto Nr. 0001–2024 turinio matyti, kad buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei minėtu dokumentų perdavimo–priėmimo akto perdavė ne visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, o iš esmės tik bendrovės buhalterinius dokumentus už laikotarpį nuo 2020 iki 2022 metų, iš viso 44 segtuvus (1 t., b. l. 106–108). Aplinkybes, kad buvęs bendrovės vadovas 2024 m. spalio 14 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 0001–2024 (1 t., b. l. 106–108) perdavė nemokumo administratorei ne visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtina byloje esantys duomenys, kad buvęs bendrovės vadovas bendrovės nemokumo bylą nagrinėjančio Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. (1 t., b. l. 153–156) ir 2025 m. kovo 20 d. (2 t., b. l. 130–134) nutartimis, t. y. jau po bendrovės dokumentų pagal 2024 m. spalio 14 d. dokumentų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 0001–2024 (1 t., b. l. 106–108) perdavimo, vadovaujantis JANĮ 57 straipsnio 3 dalimi, baustas atitinkamai 300 Eur ir 500 Eur baudomis už bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, turto neperdavimą. Be to, kad 2024 m spalio 9 d. aktu bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB „Deimega“ perdavė buvusiam bendrovės vadovui 6 segtuvus bendrovės dokumentų (2 t., b. l. 50), tačiau 2024 m. gruodžio 17 d. buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei perdavė 5 segtuvus (2 t., b. l. 51), taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju liko neperduotas vienas segtuvas. Apeliantas dėl šios aplinkybės nepasisakė, neginčijo.

83. Be to, kaip matyti iš nemokumo administratorės 2025 m. birželio 16 d. „Informacijos apie įmonės turtą ir dokumentų perėmimą“ (2 t., b. l. 162–171), buvęs bendrovės vadovas yra nepateikęs 2023 m. gruodžio 31 d. debitorių sąrašo, nors pagal 2023 m. gruodžio 31 d. balansą debitoriniai įsipareigojimai sudarė 160 114 Eur, o taip pat ir 2023 m. gruodžio 31 d. kreditorių sąrašo, nors mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 139 596 Eur, taip pat nebuvo perduotas ilgalaikis turtas ir pinigai ir pinigų ekvivalentai, o tai sudaro 11 410 Eur sumą (2 t., b. l. 162–171).

84. Trečia, nurodyti teismų praktikos išaiškinimai suponuoja išvadą (žr. šios nutarties 71 punktą), kad, tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų (finansinės apskaitos dokumentų) ar kitų netiesioginių įrodymų, iš kurių turinio būtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, nėra privaloma atskirai nustatyti ryšį tarp šių aplinkybių ir bendrovės privedimo prie bankroto arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, nes nepakankamas tokių duomenų pateikimas pats savaime lemia išvadą apie sąmoningus bendrovės veiksmus.

85. Ketvirta, buvęs bendrovės vadovas neįrodė, jog jis dėl objektyvių priežasčių teismo nutartyje nustatytu terminu negalėjo pateikti nemokumo administratorei trūkstamų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų.

86. Aptartų aplinkybių visuma įrodo, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, aplaidžiai, buvęs bendrovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei visų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, debitorių ir kreditorių sąrašo, ilgalaikio turto, piniginių lėšų ir jų ekvivalentų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad buvęs bendrovės vadovas sąmoningais veiksmais siekė neatskleisti bendrovės tikrosios padėties, sudaryti kliūtis nemokumo administratorei išsiaiškinti tikrąsias bendrovės netinkamo valdymo aplinkybes, nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūrą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog egzistuoja pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, o objektyvių priežasčių, kurios galėtų lemti kitokią išvadą, apeliantas nepateikė.

Dėl veiklos ir (ar) turto (ne)perkėlimo į kitą juridinį asmenį (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktas)

87. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

88. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, jog kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai įmonei buvo perduotas įmonės skolininkės valdytas turtas, bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-445-330/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-700-407/2018; 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020).

89. Teisės doktrinoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl šio tyčinio bankroto požymio nepakanka nustatyti vien tai, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą, bendrovę perėjo dirbti bendrovės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Jam taikyti turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Tačiau vien ta aplinkybė, kad dalis įmonės darbuotojų perėjo dirbti į kitą įmonę, neleidžia daryti išvados, jog bankrutavusios atsakovės turtas ir veikla buvo perkelti į kitą įmonę (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 232).

90. Byloje kilo ginčas dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį. Pareiškėja nurodė, kad bendrovės veikla buvo perkelta į bendrovei esant nemokia įsteigtą naują MB „(duomenys neskelbtini)“, kurios pagrindinė veikla (elektros instaliacijos darbai) yra analogiška bankrutuojančios bendrovės veiklai ir kurios steigėjas, vadovas, vienintelis dalyvis ir naudos gavėjas yra tas pats asmuo – buvęs bendrovės vadovas. Nuo MB „(duomenys neskelbtini)“ įregistravimo (2024 m. vasario 9 d.) bendrovės darbuotojų skaičius mažėjo, o MB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų skaičius didėjo – 2024 m. gegužės mėnesį UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebeliko nei vieno darbuotojo, tuo tarpu MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti 4, o vėliau ir 15 darbuotojų.

91. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad buvęs bendrovės vadovas 2024 m. vasario 8 d. įsteigė naują juridinį asmenį – MB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 172–173; 3 t., b. l. 464), kurio pagrindinė veikla – elektros instaliacijos darbai (3 t., b. l. 464–465), mažosios bendrijos vadovas – D. O. (3 t., b. l. 460–431; 464–465). Nuo 2024 metų gegužės mėnesio bendrovėje nebeliko darbuotojų. MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti 4 darbuotojai, vidutinis metinis darbuotojų skaičiaus vidurkis – 9 (3 t., b. l. 468). Minėti duomenys patvirtina, bendrovė ir MB „(duomenys neskelbtini)“ turi tuos pačius valdymo organus.

92. Apeliantas nurodė, kad neperkėlė bendrovės veiklos į MB „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovės ir MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos yra skirtingos: LUAB (duomenys neskelbtini) pardavinėjo ir montavo saulės elektrines privatiems asmenims. Tuo tarpu MB „(duomenys neskelbtini)“ užsiima elektros darbais. MB „(duomenys neskelbtini)“ nėra sudariusi sandorių su tais pačiais asmenimis kaip ir UAB (duomenys neskelbtini). MB „(duomenys neskelbtini)“ nėra perėmusi UAB (duomenys neskelbtini) nebaigtų vykdyti sutarčių ir (arba) reikalavimo teisių. Apeliacinė instancijos teismas iš dalies sutinka su apelianto argumentais dėl bendrovės veiklos neperkėlimo į MB „(duomenys neskelbtini)“.

93. Visų pirma, byloje nėra duomenų, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises, taigi, atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką (žr. šios nutarties 88 punktą), nenustatyta būtina sąlyga taikyti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą prezumpciją.

94. Antra, pareiškėjos pozicija, kad bendrovė ir MB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo iš esmės analogišką veiklą, stokoja pagrįstumo. Pareiškėja šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė, o apeliantas nurodo, kad šių juridinių asmenų veikla skiriasi: bendrovė pardavinėjo ir montavo saulės elektrines privatiems asmenims, tuo tarpu MB „(duomenys neskelbtini)“ užsiima elektros darbais. Kita vertus, vien aplinkybė, kad bendrovės ir MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos galimai analogiškos, savaime nelemia išvados, jog bendrovės veikla buvo perkelta į MB „(duomenys neskelbtini)“. Teismų praktikoje pažymima, kad aplinkybės, jog bendrovės vykdo analogišką veiklą ir gauna atsiskaitymus už suteiktas paslaugas, nėra vertinamos kaip esminės ir lemiamos, ir nesudaro pagrindo spręsti apie veiklos perkėlimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-683-553/2023).

95. Trečia, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad įsteigus MB „(duomenys neskelbtini)“, joje buvo įdarbinti 2, o vėliau ir 15 darbuotojų, bei kad nuo MB „(duomenys neskelbtini)“ įregistravimo bendrovės darbuotojų skaičius mažėjo, o MB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų skaičius didėjo, nesudaro pakankamo pagrindo padaryti išvadą dėl bendrovės buvusių darbuotojų perkėlimo į naują juridinį asmenį, o tuo labiau dėl bendrovės veiklos perkėlimo į naują juridinį asmenį. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad aplinkybė, jog dalis darbuotojų faktiškai pradėjo dirbti kitame juridiniame asmenyje, savaime neįrodo bendrovės veiklos perkėlimo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme bei bendrovės vadovo sąmoningo siekio bloginti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-519-934/2025).

96. Ketvirta, nors D. O. buvo bendrovės vadovas, taip pat yra MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir steigėjas, tačiau, kaip buvo minėta šios nutarties 88–89 punktuose, vien tokių įrodymų nepakanka tyčiniam bankrotui konstatuoti, turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita juridinis asmuo turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises.

97. Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, byloje nesant duomenų, jog MB „(duomenys neskelbtini)“ būtų perėmusi vykdyti bendrovės sutartinius įsipareigojimus, reikalavimo teises, jog buvęs bendrovės vadovas būtų siekęs visus skolinius įsipareigojimus palikti bendrovėje, o vykdytą veiklą perkelti kitam juridiniam asmeniui MB „(duomenys neskelbtini)“, nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovės veikla buvo perkelta į kitą įmonę, tokiu būdu eliminuojant bendrovės kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš jos turto. Tačiau aptartas pirmosios instancijos teismo netinkamas įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo apskųstą teismo nutartį panaikinti ar pakeisti, kadangi jis nepaneigia kitų teismo išvadų dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo pagrįstumo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai). Kasacinio teismo išaiškinta, kad nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno ĮBĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).

Dėl automobilio „Škoda Octavia“ pardavimo ir „VW Transporter“, valst. Nr. EHD 189, neperdavimo

98. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad buvusio bendrovės vadovo veiksmai, be kita ko, dėl ekonominio (ne)naudingumo kvestionuotinų transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas, įvertinus subjektus, kuriems parduota, ir kainos dydį, leidžia daryti išvadą, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia.

99. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktą vienas iš tyčinio bankroto požymių yra tai, kad turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis.

100. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl transporto priemonės „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo kvalifikavimo, nurodė, kad minėta transporto priemonė buvo patekusi į eismo įvykį Vokietijoje. Po eismo įvykio su šia transporto priemone nebuvo galima važiuoti, dėl to ji buvo atvežta su tralu iš eismo įvykio vietos. Dėl turėtų defektų po eismo įvykio „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo verta remontuoti, todėl buvo parduota.

101. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad 2024 m. vasario 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrovė, atstovaujama tuometinio vadovo D. O., pardavė MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai vadovo D. O., automobilį „ŠKODA OCTAVIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 100 Eur (3 t., b. l. 467–468). Minėtoje automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti automobilio trūkumai: motoro defektas, kėbulo defektai, po eismo įvykio (3 t., b. l. 467–468).

102. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių duomenų, kad bendrovei priklausęs automobilis „ŠKODA OCTAVIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina. Apelianto su atskiruoju skundu pateikti įrodymai: buvusio bendrovės vadovo susirašinėjimas su buvusiu bendrovės darbuotoju (4 t., b. l. 76–77) ir nuotraukos (4 t., b. l. 72, 75) patvirtina apelianto nurodytas aplinkybes, kad transporto priemonė „ŠKODA OCTAVIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadinta eismo įvykio metu, taip pat patvirtina 2024 m. vasario 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas aplinkybes, kad minėtas automobilis pardavimo metu turėjo defektų. Nors pareiškėja nurodo, kad bendrovės dokumentuose nėra duomenų, jog šio automobilio rinkos vertė 2024 m. vasario 21 d. buvo 100 Eur, tačiau pati nenurodė, kokia, jos vertinimu, 2024 m. vasario 21 d. buvo minėto automobilio rinkos vertė, ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog minėto automobilio rinkos vertė 2024 m. vasario 21 d. buvo didesnė negu 100 Eur.

103. Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, byloje nesant duomenų, jog automobilis „ŠKODA OCTAVIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendrovės vadovo veiksmai, t. y. automobilio „ŠKODA OCTAVIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas leidžia daryti išvadą, jog įmonė prie bankroto privesta tyčia, nepagrįsta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog automobilio „ŠKODA OCTAVIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimas atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Tačiau ir šiuo atveju aptartas pirmosios instancijos teismo netinkamas įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo apskųstą teismo nutartį panaikinti ar pakeisti, kadangi jis nepaneigia kitų teismo išvadų dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo pagrįstumo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai).

104. 2023 m. gegužės 30 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovė už 1 000 Eur iš K. J. įsigijo transporto priemonę „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 475–476). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės nemokumo administratorė kreipėsi į vadovą dėl šios transporto priemonės perdavimo, tačiau šios prievolės buvęs bendrovės vadovas neįvykdė.

105. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad suinteresuotas asmuo bendrovės nemokumo administratorei negalėjo pristatyti transporto priemonės „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nes ši transporto priemonė sudegė. Aplinkybes, kad minėtas automobilis sudegė, patvirtina apelianto su atskiruoju skundu pateiktos automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuotraukos po gaisro (4 t., b. l. 84–88). Priešingų objektyvių duomenų byloje nėra. Vien tai, kad apeliantas nepateikė priešgaisrinės apsaugos tarnybos dokumentų, kada ir kurioje vietoje toks įvykis buvo, savaime nepaneigia aplinkybės, kad automobilis sudegęs. Kad minėta transporto priemonė sudegė 2023 m. birželio 21 d. Vilniuje, buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorę informavo 2025 m. kovo 24 d. elektroniniu laišku (4 t., b. l. 71). Atsižvelgiant į tai bei remiantis pareiškėjos nurodytais argumentais nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog aplinkybės, susijusios su transporto priemonės „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neperdavimu nemokumo administratorei, atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas tyčinio bankroto sąlygas, juolab kad aptarta aplinkybė nulėmė tai, jog neįmanoma visapusiškai nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir jo struktūros.

106. Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, todėl tiek dėl transporto priemonės „VW Transporter“, tiek dėl „ŠKODA OCTAVIA“ padarė nepagrįstas išvadas dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo, tačiau šis procesinės teisės normų pažeidimas nesudaro pagrindo apskųstą teismo nutartį panaikinti ar pakeisti, kadangi jis nepaneigia kitų teismo išvadų dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo pagrįstumo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai) (žr. šios nutarties 97 punktą).

Dėl atsakingo už tyčinį bankrotą asmens ir buvusio vadovo teisės eiti pareigas apribojimo

107. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

108. Iš bylos duomenų nustatyta, kad D. O. nuo 2022 m. spalio 6 d. iki Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2024 m. rugsėjo 13 d., buvo bendrovės vadovas (1 t., b. l. 43–47, 53–55).

109. Sprendžiant dėl įmonės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo, reikšminga kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (geru pasitikėjimu) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

110. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino buvusį vadovą už bendroves tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu, taip pat nepagrįstai apribojo suinteresuoto asmens teisę 3 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

111. Pirma, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendrovės vadovas netinkamai atliko savo pareigas, susijusias su įmonės valdymu: 1) sąmoningai blogai vykdė savo pareigas, sudarydamas nuostolingus sandorius, t. y. vykdė bendrovės lėšų išgryninimą, tačiau nepateikė jų panaudojimo pagrįstumo, išgrynintų lėšų nemokumo administratorei neperdavė, taip sąmoningais veiksmais apribojo kreditorių galimybę nukreipti išieškojimą į nemokios bendrovės turtą bei blogino nemokios bendrovės turtinę padėtį, tokia veikla atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį; 2) netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, nes bendrovės dokumentų perdavimas buvo atliktas iš dalies, be to, buvęs bendrovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei debitorių ir kreditorių sąrašo, ilgalaikio turto, piniginių lėšų ir jų ekvivalentų, tokiais veiksmais sąmoningai siekė neatskleisti bendrovės tikrosios padėties, sudaryti kliūčių nemokumo administratorei išsiaiškinti tikrąsias bendrovės netinkamo valdymo aplinkybes, toks buvusio bendrovės vadovo neveikimas apsunkino kreditorių interesų apsaugą, iš dalies nėra galimybės nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, įsipareigojimų struktūrą, tai rodo, kad egzistuoja pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad minėtus buvusio bendrovės vadovo veiksmus būtų pagrindo vertinti sąžiningais, kaip atliktus bendrovės interesais, nėra (nebuvo) pateikta (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiame nutarties punkte paminėtais argumentais, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas buvusį bendrovės vadovą pagrįstai pripažino atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu.

112. Antra, pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu.

113. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino šių aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankišku pagrindu atsakomybei kilti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018).

114. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas poveikio priemonę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus organo nariu apribojimą apeliantui taikė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1–3 punktų pagrindu.

115. Nagrinėjamu atveju bendrovės vadovas pripažintas atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu, taip pat nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, jis neįvykdė JANĮ 57 straipsnyje įtvirtintos pareigos perduoti nemokumo administratorei visą bendrijos turtą, visus dokumentus ir visą nemokumo procesams tinkamai vykdyti reikalingą informaciją. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą kilti apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinei atsakomybei JANĮ 13 straipsnio prasme, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė buvusiam bendrovės vadovui šio straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą.

116. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad aptartoje situacijoje proporcinga buvusiam bendrovės vadovui taikyti apribojimą trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliantas, nesutikdamas su aptariamos poveikio priemonės taikymu jo atžvilgiu, konkrečių argumentų, susijusių su šios priemonės taikymo terminu, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl poveikio priemonės taikymo termino nėra pagrįstas.

117. Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai taikė JANĮ 13 straipsnio 2 ir 3 dalių, 70 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir buvusį bendrovės vadovą pagrįstai pripažino atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu ir pagrįstai taikė buvusiam bendrovės vadovui JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą 3 metams.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

118. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nusprendė, jog egzistuoja pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindu, o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingas yra buvęs bendrovės vadovas. Šios nutarties 97 ir 106 punkte nustatyti procesinės teisės normų pažeidimai, vertinant įrodymus, nesudaro pagrindo apskųstą teismo nutartį panaikinti ar pakeisti.

119. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirajame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties s teisėtumo ir pagrįstumo.

120. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoto asmens atskirasis skundas iš esmės netekintas, suinteresuoto asmens apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Pareiškėja prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl pareiškėjos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausima s nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.