Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01151-2021-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.3; 1.1.6.2; 1.1.6.6; 1.1.7.2.2; 1.1.8.1.1; 1.1.8.12; 1.2.24.15.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.8; 2.1.14; 2.1.16.1; 2.4.6.1; 2.4.6.5.3

2022 m. vasario 9 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. ir jo gynėjams advokatams Romualdui Mikliušui bei Algirdui Zakrasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. J., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos K. K. atsakomybei be užstato, nustatant 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminą; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 71 straipsniu, S. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 12 MGL (600 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 3 mėnesių jos sumokėjimo nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos terminą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad S. J., esant teigiamam 2021 m. sausio 3 d. laboratorinio tyrimo rezultatui, kuriuo jam patvirtinta SARS-CoV-2 viruso sukelta COVID-19 liga, ir 2021 m. sausio 3 d. būdamas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (duomenys neskelbtini) darbuoto nuotoliniu būdu supažindintas su 2020 m. kovo 12 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-352 „Dėl asmenų, sergančių COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), izoliavimo namuose“ taisyklių 11 punkto reikalavimais, turėdamas nuo 2021 m. sausio 3 d. izoliuotis gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), tai yra būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitiems asmenims užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiamąja liga – 2021 m. sausio 7 d. apie 15.30 val. atvyko į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė R. M. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir S. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 277 straipsnio 1 dalį bei paskirti 60 MGL dydžio baudą; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę bausmę – 40 MGL dydžio baudą.

2.1. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog S. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje, tačiau, vertindamas įrodymus ir bylos medžiagą, nuosprendyje netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Prokurorės įsitikinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo neginčijamai konstatuoti, kad yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, neišsamiai įvertinęs S. J. asmenybę ir neteisingai įvertinęs BK 40 straipsnio 2 dalies sąlygas, be pagrindo S. J. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

2.2. Prokurorės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad S. J. atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą. S. J. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, net keletą kartų nesutiko įvykdęs nusikalstamą veiką, dėl kurios yra kaltinamas, tačiau teisminio nagrinėjimo metu iš esmės pripažino kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos ir parodė, kad iš dalies supranta, kuo jis kaltinamas. Taigi jo prisipažinimas teisminio nagrinėjimo metu dėl veikos padarymo yra formalus ir parodo tai, kad S. J. nevertina savo elgesio kritiškai. Be to, tokie S. J. veiksmai rodo ne nuoširdų visišką savo kaltės pripažinimą ir gailestį, bet siekį dirbtinai sukurti BK 40 straipsnyje numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Tą atskleidžia kaltinamojo elgesys ikiteisminio tyrimo metu, vengiant savalaikiai atlikti procesinius veiksmus, duoti parodymus bei tuo padėti nusikaltimo atskleidimui, ir kaltinamojo elgesys teismo posėdžio metu, ieškant nusikalstamą elgesį pateisinančių motyvų, primetant kaltę kitoms institucijoms ir asmenims. Prokurorės nuomone, nemotyvuotas deklaravimas kitų institucijų netinkamo darbo, nekritiškas požiūris į savo elgesį, ieškojimas pasiteisinimų, nepripažinimas savo elgesio pavojingu ir keliančiu pavojų visuomenei, nesudaro dėl savo padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai besigailinčio asmens įspūdžio.

2.3. Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas S. J. atitikimą BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygoms, tik nurodė, kad medžiagos, kuri trukdytų manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, nėra, tačiau nevertino S. J. elgesio kritiškai. Pats teismas nuosprendyje pažymėjo, kad, S. J. neinformavus medikų apie savo ligą, o gydytojai D. G. pasakius, kad turi būti saviizoliacijoje, S. J. pasišalinimas iš ligoninės tik patvirtina, jog jis suprato pažeidžiantis saviizoliacijos reikalavimus ir vos šiam pažeidimui paaiškėjus pasišalino. Be to, teismas nuosprendyje taip pat sutiko ir su prokurorės teisme išsakytais argumentais, jog S. J. elgesys veikos padarymo ir proceso metu rodo jo asmens nekritišką požiūrį savo atžvilgiu ir kaltės perkėlimą kitiems asmenims bei institucijoms, todėl išlieka tam tikra abejonė, ar toks asmuo ateityje padarys tinkamas išvadas dėl savo elgesio. Prokurorės nuomone, šie teismo nuosprendyje išsakyti prieštaravimai ir po jų priimtas sprendimas atleisti S. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik parodo, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jog S. J. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

3. Apeliaciniu skundu atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 277 straipsnio 1 dalį išteisinti.

3.1. Apeliaciniame skunde atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. nurodo, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 277 straipsnio 1 dalį, teismas nepagrindė, kad jo veiksmuose yra visi šio nusikaltimo požymiai. Viso bylos nagrinėjimo metu jis juto teismo nepasitenkinimą, kodėl jis iš viso bando aiškinti, kad yra nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Teismas iš kaltinimo nepagrįstai pašalino faktinę aplinkybę, kad jis į ligoninės priėmimo skyrių atvežė savo tėvą A. J., kuriam taip pat buvo patvirtinta COVID-19 liga, nes būtent ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant, kad jo veiksmuose nebuvo nusikaltimo požymių. Šališka prokurorės pozicija pasireiškė jau ikiteisminio tyrimo metu, jam atsisakius duoti parodymus pagal įteiktą pranešimą apie įtarimą, nes tuo momentu neturėjo savo veiksmus paaiškinančių dokumentų. Vėliau prokurorė netenkino jo prašymo leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nesudarė galimybės pateikti parodymus dėl įtarimo, nesudarė galimybės pateikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo ir bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad jis nepripažįsta kaltės, nors visas su įvykiu susijusias aplinkybes jis išsamiai paaiškino.

3.2. Apelianto tvirtinimu, jo tėvas A. J., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), nuo 2019 metų buvo neįgalus, tėvui buvo nustatytas didelių specialiųjų poreikių dydis, nuolatinės slaugos poreikis. 2020 m. gruodžio pabaigoje tėvas pradėjo karščiuoti, dėl to 2020 m. gruodžio 30 d. buvo paguldytas į (duomenys neskelbtini) ligoninės infekcinį skyrių, kur jam buvo nustatyta COVID-19 infekcija. 2021 m. sausio 3 d. jam (S. J.) taip pat buvo patvirtinta COVID-19 infekcija. Jis izoliavosi tėvo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nes negalėjo būti savo namuose, kadangi jo draugė K. K. (laiduotoja) laukėsi, buvo paskutinis nėštumo mėnuo (dukra gimė (duomenys neskelbtini)). 2021 m. sausio 6 d. jo tėvą A. J., nepasveikusį nuo COVID-19, su greitąja iš (duomenys neskelbtini) ligoninės parvežė į namus. Tėvo būklė buvo labai sunki – neorientuotas, sunkiai vaikštantis. Tėvui buvo reikalingas visapusiškas aptarnavimas ir medicininė pagalba. 2021 m. sausio 7 d. šeimos gydytoja tėvui išdavė siuntimą į (duomenys neskelbtini) ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių. Jis paprašė, kad tėvą į ligoninę nuvežtų teta A. V., nes ji buvo persirgusi COVID-19 liga ir turėjo pasidariusi antikūnių tyrimą. Kadangi teta viena fiziškai nepajėgė tėvo įsodinti į automobilį prie namų, jis turėjo tai padaryti, be to, suprato, kad ir prie ligoninės tetai bus reikalinga pagalba iškeliant tėvą iš automobilio, todėl nusprendė iki ligoninės važiuoti tam atvejui, jei tetai niekas nepadės. Iš namų į ligoninę teta tėvą vežė savo automobiliu, o jis iš paskos važiavo savo automobiliu. Prie ligoninės priimamojo jis tėvą iškėlė iš automobilio ir nuvedė iki priimamojo, kur pasodino į vežimėlį. Toliau ligoninės priimamo prieangio jis nėjo, pasiliko prižiūrėti tėvą, kol teta nunešė medikams dokumentus. Kai teta nunešė dokumentus, girdėjo, kad priimamojo gydytojos ji buvo apšaukta, kad jo tėvo nepriims, varė lauk, nors teta aiškino, kad ji turi siuntimą, rodė savo pažymą, kad yra persirgusi COVID-19 liga. Po labai nemalonaus medikų elgesio tėvas į ligoninę visgi buvo priimtas.

3.3. Apelianto nuomone, jis niekam pavojaus nesukėlė, nes jokio kontakto neturėjo, toliau priimamojo prieangio nėjo, buvo su nosį ir burną dengiančia kauke. Į ligoninę savo automobiliu važiavo tik todėl, kad jo pagalbos reikėjo tėvui, teta viena nebūtų pajėgusi. Kad jo tėvo būklė buvo labai sunki, patvirtina tas faktas, kad po 17 dienų tėvas ligoninėje mirė. Apelianto teigimu, jis supranta, kad pažeidė saviizoliacijos sąlygas, tačiau saugojosi ir niekam pavojaus nesukėlė, artimo kontakto su niekuo neturėjo, buvo su apsaugos priemonėmis – po veidą dengiančia medžiagine kauke dar buvo užsidėjęs ir medicininę kaukę. Apelianto įsitikinimu, jo elgesio tikrai negalima vertinti kaip lengvabūdiško, neatsakingo ir itin pavojingo visos visuomenės sveikatai, nes jis nesiblaškė bet kur – tik kreipėsi medicininės pagalbos savo neįgaliam tėvui, elgėsi rūpestingai, kad niekam neigiamų pasekmių nesukeltų ir jų nesukėlė.

1. Atsiliepimų į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. apeliacinius skundus proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

2. Teismo posėdžio metu prokuroras Gintaras Misevičius prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės skundą tenkinti – S. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti 60 MGL dydžio bauda, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti S. J. 40 MGL baudą. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. ir jo gynėjas advokatas Romualdas Mikliušas prašė S. J. skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (tolau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).

4. Prokurorė apeliaciniu skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių S. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, S. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimu S. J. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Prokurorės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatytų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, todėl nėra pagrindo S. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 277 straipsnio 1 dalį, nes, jis niekam pavojaus užsikrėsti liga nesukėlė, buvo su apsaugos priemonėmis, elgėsi rūpestingai, kad niekam neigiamų pasekmių nesukeltų ir jų nesukėlė, todėl prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. apeliacinio skundo

5. Kaip jau minėta, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje, todėl prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu.

6. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

7. Nors pirmosios instancijos teismas (kaip jau buvo konstatuota teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, kuria buvo nutarta atnaujinti bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka ir atlikti įrodymų tyrimą (2 t., b. l. 119-122)) nesilaikė BPK XXI skyriaus nuostatų, nes išsamiai neištyrė ikiteisminio tyrimo metu byloje surinktų duomenų, jų nepatikrino teisiamajame posėdyje BPK numatytais proceso veiksmais (apklausė tik patį atleistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (tuo metu – kaltinamąjį) S. J., liudytoją K. K., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, tačiau tai nesutrukdė apylinkės teismui padaryti teisingos išvados dėl S. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje. O minėtas pirmosios instancijos teismo padarytas BPK pažeidimas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, apklausus liudytojus, kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme.

8. Nors S. J. pirmosios instancijos teisme teigė, kad pripažįsta kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (kad, žinodamas jog serga COVID-19 liga ir privalo izoliuotis, pažeidė saviizoliacijos taisykles, atvežė tėvą į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių) ir gailisi, tačiau (kaip ir viso proceso metu) faktiškai nepripažino esminės kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės – kad jis tokiais savo veiksmais sukėlė pavojų kitiems asmenims užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiamąja liga COVID-19, savo veiksmus bandė pateisinti iškilusia būtinybe padėti sergančiam tėvui bei neteisingais ligoninės personalo veiksmais. Be S. J. parodymų jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje, patvirtina nuoseklūs ir neprieštaringi liudytojų D. G. (VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus vedėjos), L. J. bei Z. P. (minėtos ligoninės bendrosios praktikos slaugytojų), N. M. (minėtos ligoninės valytojos) ir R. K. (VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojos) parodymai. Liudytojos D. G., L. J. ir N. M., apklaustos apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nors ant ligoninės Priėmimo skyriaus durų buvo uždėti aiškūs, ryškūs raudonos spalvos lipdukai, kad į Priėmimo skyrių įeiti draudžiama, tačiau S. J., nebūdamas pacientu ar ligoniu, kuriam reikėtų skubios pagalbos, įėjo į Priėmimo skyrių. Visas Priėmimo skyriaus personalas buvo su medicininėmis kaukėmis, o S. J. buvo su medžiagine kauke, ne su medicinine. S. J. neinformavo, kad jis ir jo tėvas serga COVID-19 liga. Tai, kad S. J. serga COVID-19 liga ir turi būti saviizoliacijoje, liudytoja D. G. sužinojo tik paskambinusi į Slaugos skyrių. Į Priėmimo skyriaus darbuotojų prašymus ir raginimus išeiti S. J. nereagavo, elgėsi iššaukiančiai. S. J. iš Priėmimo skyriaus pasišalino tik tuomet, kai išgirdo, kad kviečiama policija (2 t., b. l. 141-145, 170-172). Liudytoja R. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad S. J. yra jos pacientas. Byloje nagrinėjamo įvykio dieną ji S. J. ir jo tetos A. V. prašymu surašė siuntimą S. J. tėvo A. J. guldymui į Slaugos skyrių. Ji žinojo, kad S. J. serga COVID-19 liga ir privalo izoliuotis. Ji S. J. nurodė, kad jis turi izoliuotis, negali niekur išvykti, išskyrus atvejį, jei reikės daryti plaučių rentgenogramą ir tai tik suderinus su Visuomenės sveikatos centru, o pablogėjus būklei – kviesti greitąją medicinos pagalbą, taip pat rekomendavo vartoti skysčius ir vitaminus (2 t., b. l. 172-173). Liudytojos D. G., L. J., N. M. ir R. K. apeliacinės instancijos teisme parodymus davė būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Iš esmės tokius pačius parodymus liudytojos D. G., L. J., N. M. davė ir apklaustos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 37-38, 43-44, 74-75, 80-81).

9. Liudytoja Z. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. sausio 7 d. S. J. kartu su A. V. į ligoninę atvežė A. J.. Nors S. J. ir A. V. buvo kelis kartus pasakyta, kad jie privalo, medicinos personalui palikę A. J., išeiti iš skyriaus patalpų į lauką, kad būti bendrose skyriaus patalpose jie negali, nes tokios yra taisyklės dėl šiuo metu Lietuvoje įvesto karantino, tačiau pastarieji nereagavo. S. J. dėvėjo medžiaginę kaukę ir apie tai, kad jam nustatyta COVID-19 liga ir jis turi būti izoliacijoje, niekam nesakė, nors ir turėjo apie tai informuoti (1 t., b. l. 86-87). Šios liudytojos ikiteisminio tyrimo pareigūnei duoti parodymai buvo pagarsinti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka (2 t., b. l. 175).

10. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojos D. G., L. J., N. M., R. K. ir Z. P. galėjo apkalbėti S. J., apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Netikėti šių liudytojų parodymais bei jais nesivadovauti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes jie viso proceso metu dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, neprieštaringi, aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Liudytojos A. V. parodymai taip pat nepaneigia minėtų liudytojų parodymų, o tik juos papildo.

11. 2021 m. sausio 7 d. pranešime policijai (ROIK (duomenys neskelbtini)) užfiksuotos aplinkybės, kad 2021 m. sausio 7 d. 16.15 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus vedėja telefonu pranešė, jog S. J. šiandien buvo atvykęs į Priėmimo skyrių, atvežė guldyti į ligoninę tėvą (1 t., b. l. 9-10). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) departamento 2021 m. sausio 20 d. pateiktame pranešime nurodyta, kad S. J. 2021 m. sausio 3 d. patvirtinta COVID-19 liga ir asmuo yra užregistruotas Užkrečiamųjų ligų, galinčių išplisti ir kelti grėsmę, stebėsenos ir kontrolės informacinėje sistemoje; nuolatinės gyvenamosios vietos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), izoliacijos vietos adresas – (duomenys neskelbtini). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) departamentas duomenų, kad S. J. būtų pateikęs informaciją apie izoliacijos vietos palikimą, neturi (1 t., b. l. 20). Pagal pareikalavimą (1 t., b. l. 21) pateiktuose (1 t., b. l. 23) VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės vaizdo kamerų įrašuose užfiksuota, kad 2021 m. sausio 7 d. apie 15.30 val. S. J. buvo atvykęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t, b. l. 24-27). VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2021 m. vasario 1 d. pranešime nurodyta, kad į ligoninę karantino metu pacientai gali atvykti patys su gydytojo siuntimu, prieš tai iš anksto užsiregistravę pas gydytoją konsultantą ar planine tvarka stacionarizavimui į ligoninės stacionaro skyrių. Taip pat gali atvykti patys be siuntimo ar atvežti greitoji medicinos pagalba, kai reikalinga skubi ar būtinoji pagalba. Į ligoninės stacionaro skyrius gali būti perkeliami pacientai iš kitų stacionaro skyrių dėl tolimesnio gydymo ar slaugos, prieš tai suderinus dėl paciento perkėlimo tarp įstaigų. Asmuo, kuriam nustatyta COVID-19 liga, į bendras ligoninės patalpas patekti negali; ligoninėje yra skyrius, kuriame jie gydomi. Asmenys, sergantys COVID-19 liga, atvykę į ligoninę, prieš patekdami į ligoninės patalpas, turi informuoti, kad serga šia liga. Informacija pateikiama prie įėjimo į patalpas durų pasitikusiam darbuotojui. Atvykusį į ligoninę pacientą palydintys asmenys į Priėmimo – skubios pagalbos skyrių neįleidžiami (1 t., b. l. 31). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) departamento 2021 m. spalio 22 d. pateiktame pranešime, be kita ko, nurodyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus specialistė, atlikdama patvirtinto COVID-19 ligos židinio epidemiologinę diagnostiką, 2021 m. sausio 3 d. susiekė telefonu su S. J. ir bendraudama bei rinkdama epidemiologinės diagnostikos duomenis, tuo pačiu informavo S. J. apie izoliavimosi namuose ar kitoje gyvenamojoje vietoje būtinybę. Taip pat šiame pranešime pažymėta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. V-352 „Dėl asmenų, sergančių COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), asmenų, įtariamų, kad serga COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), ar turėjusių sąlytį su sergančiuoju COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), izoliavimo namuose ar kitoje gyvenamojoje vietoje taisyklių patvirtinimo“ 6.6 papunktyje numatyta asmenų, kuriems patvirtinta COVID-19 liga informavimo tvarka. Asmenį, kuriam patvirtinta COVID-19 liga, supažindinti su izoliacijos taisyklėmis privalo pirminės ambulatorines asmens sveikatos priežiūros šeimos medicinos paslaugas teikianti įstaiga (2 t., b. l. 133). VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2021 m. lapkričio 16 d. pateiktame pranešime nurodyta, kad 2021 m. sausio 3 d. (sekmadienį, nedarbo dieną) pacientas S. J. paskambino šeimos gydytojai R. K. į jos asmeninį telefoną ir informavo, kad jam nustatyta COVID-19 liga. 2021 m. sausio 4 d. (pirmadienį) šeimos gydytoja, patikrinusi duomenis ESPBI IS ir įsitikinusi, kad paciento tyrimas dėl COVID-19 ligos yra teigiamas, paskambino telefonu ir informavo apie izoliavimosi namuose taisykles. Prie šio pranešimo pridėta ambulatorinio apsilankymo aprašymo kopija, patvirtinanti pranešime nurodytas aplinkybes (2 t., b. l. 151-153). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią S. J. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 277 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, S. J. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 277 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent S. J..

13. S. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 277 straipsnio 1 dalį. Šiame BK straipsnyje numatyta atsakomybė už kovos su epidemijomis ar užkrečiamomis ligomis taisyklių pažeidimą. Pagal BK 277 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymu nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Šiai bylai aktualiu atveju COVID-19 yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą. Asmenų, kuriems patvirtinta COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) lengva forma ir kurių sveikatos būklė leidžia juos gydyti ambulatoriškai, asmenų, įtariamų, kad serga COVID-19 liga, ir asmenų, turėjusių sąlytį su sergančiuoju COVID-19 liga, ar grįžusių ar atvykusių iš užsienio valstybių, įrašytų į COVID-19 ligos paveiktų šalių sąrašą, patvirtintą Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. V-1463 „Dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) paveiktų šalių sąrašo patvirtinimo, izoliavimo namuose, kitoje gyvenamojoje vietoje ar savivaldybės administracijos numatytose patalpose tvarką, asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiksmus išrašant ligonį ar asmenį, įtariamą, kad serga, iš stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir stebint jo būklę, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmus, nustačius sąlytį turėjusius asmenis, izoliuotų asmenų atsakomybę bei jų asmens duomenų tvarkymo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-352 patvirtintos Asmenų, sergančių COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), asmenų, įtariamų, kad serga COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), ar turėjusių sąlytį su sergančiuoju COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), izoliavimo namuose ar kitoje gyvenamojoje vietoje taisyklės (toliau – ir Taisyklės. Šių Taisyklių 6.6 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros šeimos medicinos paslaugas teikianti įstaiga, prie kurios yra prisirašęs ligonis, asmuo įtariamas, kad serga, ar sąlytį turėjęs asmuo, privalo išduodama elektroninį nedarbingumo ar nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą, ligonį ar asmenį, įtariamą, kad serga, ar sąlytį turėjusį asmenį nuotoliniu būdu supažindinti su Taisyklėmis. S. J., būdamas 2021 m. sausio 3 d. medicinos įstaigos (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (duomenys neskelbtini)) nuotoliniu būdu informuotas apie tai, kad jis serga ypač pavojinga užkrečiama COVID-19 liga, ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis (2021 m. sausio 4 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytojos R. K. nuotoliniu būdu supažindintas su Taisyklėmis (tame tarpe pareigos nepalikti izoliavimo vietos be sveikatos priežiūros specialisto leidimo (Taisyklių 11.1 punktas)) (šių faktinių aplinkybių neginčija ir pats S. J.), 2021 m. sausio 7 d. apie 15.30 val. atvyko į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių, taip sukeldamas pavojų kitiems asmenims užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiama COVID-19 liga. S. J., žinodamas, kad serga ypač pavojinga užkrečiama COVID-19 liga, tačiau atvykdamas į ligoninės priėmimo skyrių, numatė, kad tokiais savo veiksmais gali sukelti pavojų kitiems asmenims užsikrėsti šia ypač pavojinga užkrečiama liga, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti, tai yra jam inkriminuotą veiką padarė dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo) (BK 16 straipsnio 2 dalis, 277 straipsnio 3 dalis).

14. Nėra abejonės, kad aukščiau paminėti S. J. veiksmai (atvykimas į ligoninę ir bendravimas su medicinos personalu) sukėlė pavojų kitiems asmenims užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiama COVID-19 liga, ir ne tik medicinos darbuotojams (apklaustiems liudytojais), kurie tuo metu buvo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriuje, tačiau ir visiems kitiems asmenims, kurie netrukus po to lankėsi ligoninės Priėmimo skyriuje. COVID-19 tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis plinta pirmiausia perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės, ir ypač uždarose patalpose. Visuotinai žinoma, kad ši liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu (COVID-19 visame pasaulyje plinta daugiau nei dvejus metus laiko, dėl jos protrūkio Pasaulio sveikatos organizacija 2020 m. kovo 11 d. paskelbė pandemiją). Todėl pagrindinė priemonė ligos plitimui suvaldyti yra mokslu pagrįstų kovos su liga priemonių laikymasis, ir priešingai – laikytina, kad jų nesilaikymas sąlygoja ligos plitimą. Viena pagrindinių tokių priemonių – šia liga sergančių asmenų izoliavimas nuo kitų asmenų. Kaip jau minėta, sužinojęs apie tai, kad serga COVID-19 liga, S. J. privalėjo izoliuotis Nacionalinio visuomenės sveikatos centrui nurodytoje vietoje ir be sveikatos priežiūros specialisto leidimo nepalikti izoliavimosi vietos (Taisyklių 11.1 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. J. privalėjo netik izoliuotis, tačiau visą izoliavimo laiką nepriimti svečių (lankytojų), o maistu, vaistiniais preparatais ir kitomis būtinomis priemonėmis pasirūpinti nuotoliniu būdu arba paprašyti, kad tuo pasirūpintų kiti asmenys, kuriems nėra taikomos izoliavimo priemonės, arba savivaldybės administracija (Taisyklių 11.2 ir 11.4 punktai). Akivaizdu ir tai, kad nosį ir burną dengiančios kaukės (net ir medicininės), apsaugo nuo COVID-19 plitimo, tačiau negali garantuoti, kad virusas neišplis. Kaip negali garantuoti nuo minėto viruso išplitimo ir tai, kad S. J. uždaroje patalpoje (ligoninės Priėmimo skyriuje) buvo pakankamai trumpą laiką, o šiame skyriuje buvę medicinos darbuotojai dėvėjo medicinines nosį ir burną dengiančias kaukes. Todėl atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis dėvėjo nosį ir burną dengiančią kaukę, ligoninės Priėmimo skyriuje buvo labai trumpą laiką, Priėmimo skyriuje buvę medicinos darbuotojai dėvėjo medicinines nosį ir burną dengiančias kaukes, nešalina jo atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje sukeliančiais pavojų kitiems asmenims užsikrėsti COVID-19 liga pripažįstami net tokie veiksmai, kai asmuo trumpam nesant kitų žmonių išeina iš izoliavimosi vietos į kiemą (Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-214-361/2021).

15. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, kad S. J. apie tai, kad jis serga COVID-19 liga, 2021 m. sausio 3 d. nuotoliniu būdu informavo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (duomenys neskelbtini) darbuotojas, o dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis (nepalikti izoliavimo vietos be sveikatos priežiūros specialisto leidimo ir vykdyti kitas Taisyklių 11 punkte nurodytas pareigas) jį 2021 m. sausio 3 d. taip pat nuotoliniu būdu įspėjo VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja R. K., todėl atitinkamai keistinos kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės, konstatuojant, kad S. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje, įvykdė tokiomis aplinkybėmis: S. J., esant teigiamam 2021 m. sausio 3 d. laboratorinio tyrimo rezultatui, kuriuo jam patvirtinta SARS-CoV-2 viruso sukelta COVID-19 liga, būdamas 2021 m. sausio 3 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (duomenys neskelbtini) darbuotojos nuotoliniu būdu informuotas apie šią ligą, be to, būdamas 2021 m. sausio 4 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytojos R. K. nuotoliniu būdu supažindintas su 2020 m. kovo 12 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-352 „Dėl asmenų, sergančių COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), izoliavimo namuose“ taisyklių 11 punkto reikalavimais, turėdamas nuo 2021 m. sausio 3 d. izoliuotis gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), tai yra būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitiems asmenims užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiamąja liga – 2021 m. sausio 7 d. apie 15.30 val. atvyko į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini). Toks kaltinimo pakeitimas teisme galimas, kadangi proceso dalyviai apie galimą tokį kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių pakeitimą nustatyta tvarka buvo informuoti (BPK 256 straipsnio 1 dalis).

16. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu S. J. gynėjas advokatas Romualdas Mikliušas nurodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu S. J. laikėsi visų tuo metu privalomų saugos priemonių, tai yra dėvėjo nustatytos formos kaukę, laikėsi atstumo nuo kitų asmenų, su kitais asmenimis bendravo labai trumpai, laikydamasis pakankamai tolimo atstumo, todėl teigti, kad jis sukėlė pavojų kitiems užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiamąja liga nėra pagrindo. Gynėjo nuomone, S. J. atžvilgiu galima taikyti administracinę atsakomybę arba BK 31 straipsnio nuostatas.

17. Kaip jau buvo minėta, BK 277 straipsnyje numatyta atsakomybė už kovos su epidemijomis ar užkrečiamomis ligomis taisyklių pažeidimą. Atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą, sukėlusį pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 45 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022 išaiškino, kad administracinė atsakomybė pagal ANK 45 straipsnį taikoma, kai asmenys pažeidžia Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir ŽULPKĮ) nustatytas jiems pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kai tokia veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, ir pažymėjo, kad tuo atveju, kai pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga sukėlė asmuo, jau būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, tokia veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 1 dalį. Realių pasekmių sukėlimo atveju, tai yra jeigu dėl sveikatos apsaugos reikalavimų ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės taisyklių pažeidimo išplito susirgimas ar kilo epidemija, veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 2 dalį. Taigi baudžiamoji ir administracinė atsakomybė už aukščiau nurodytas veikas atribojama pagal subjektą ir pasekmes. Kadangi S. J. jam inkriminuotą veiką įvykdė būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, todėl jis buvo pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

18. BK 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Nagrinėjamu atveju, priešingai negu teigia S. J. gynėjas, jokių tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų taikyti S. J. BK 31 straipsnio nuostatas, nenustatyta.

19. S. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad prieš 4 dienas iki byloje nagrinėjamo įvykio jo tėvui A. J. namuose pasidarė blogai, todėl greitoji medicinos pagalba jį išvežė į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Ten paaiškėjus, jog jo tėvas serga COVID-19 liga ir jam reikia nuolatinės priežiūros dėl neįgalumo, tėvą greitoji medicinos pagalba įvykio dieną parvežė į namus. Tą pačią dieną jo tėvui labai pablogėjo sveikata, o jis dėl šeimos padėties (jo sugyventinė turėjo netrukus gimdyti) negalėjo tėvu pasirūpinti. Todėl jis paskambino į (duomenys neskelbtini) ligoninę, tačiau ten atsisakė jo tėvu pasirūpinti. Tuomet teta (tėvo sesuo) A. V. paskambino tėvo šeimos gydytojai, susitarė tėvą paguldyti į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Slaugos skyrių ir gavo siuntimą. Į ligoninę tėvą su savo automobiliu vežė A. V., tačiau jis matė, kad viena ji su jo tėvu nesusitvarkys, kad prie ligoninės reikės jo pagalbos iškeliant tėvą iš automobilio, nes tėvas sunkiai paėjo, buvo labai blogos būklės, negalėjo pasirūpinti savimi, jo nei minutei nebuvo galima palikti vieno. Todėl jis taip pat nuvažiavo į ligoninę savo automobiliu ir padėjo tėvą nuvesti į Priėmimo skyrių, kur pasodino į vežimėlį, o toliau viską sprendė ir tvarkė A. V.. Jis žinojo, kad dėl jam nustatytos COVID-19 ligos jis privalo būti gyvenamojoje vietoje, tačiau į ligoninę važiavo ne šiaip sau, o esant būtinumui dėl tėvo itin blogos būklės. Su greitąja medicinos pagalba tėvo į ligoninę nevežė, nes A. V. (duomenys neskelbtini) greitoji medicinos pagalba liepė tėvą vežti patiems. Niekas kitas jo tėvo nuvežti negalėjo, nes tėvu rūpinosi jis, broliai gyvena užsienyje (2 t., b. l. 27-29, 79). Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. J. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje buvo pasakyta, kad jie patys (ligoninės darbuotojai) jo tėvo nepasiims, jo tėvas buvo labai sunkios būklės ir kitaip jo nuvežti nebuvo galimybių, niekas kitas jo įkelti ir iškelti iš automobilio negalėjo, todėl jis vykdė sūnaus pareigą (2 t., b. l. 145, 181).

20. Kaip matyti iš byloje esančio 2021 m. vasario 25 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono Pirminės sveikatos priežiūros centro rašto (1 t., b. l. 34 b. l.), greitoji medicinos pagalba pas A. J. vyko tik 2020 m. gruodžio 30 d. ir kvietimo informacijoje jau buvo pateikta, kad pacientas serga COVID-19 liga. Pacientas buvo transportuotas į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę. Daugiau pas A. J. greitoji medicinos pagalba nebuvo kviesta. Taip pat šiame rašte aiškiai pažymėta, kad pacientus, kurie serga COVID-19 liga, greitoji medicinos pagalba iš namų į gydymo įstaigą perveža, jei to reikalauja jų būklė (neįgalumas ar kitos svarbios priežastys). Šeimos gydytojas konsultuojasi su VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės personalu dėl stacionarizavimo į Slaugos skyrių. Greitosios medicinos pagalbos kvietimas vyksta bendra tvarka.

21. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tyrėjos apklausta liudytoja VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja R. K. parodė, kad 2021 m. sausio 7 d. ryte jai paskambinęs paciento A. J. sūnus S. J. pasakė, kad iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės išleisto jo tėvo A. J. būklė sunki, neturi galimybės jį prižiūrėti namuose, norėtų paguldyti jį į Slaugos skyrių. Po to į kabinetą atėjo A. V., kuri patvirtino, kad A. J. būklė yra sunki ir kad jau viskas suderinta dėl jo paguldymo į Slaugos skyrių. Taigi ji surašė siuntimą A. J. guldymui į Slaugos skyrių. (2 t., b. l. 53-54). Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja R. K. parodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad byloje nagrinėjamo įvykio dieną A. J. neapžiūrėjo, S. J. jai skambino tą dieną ir nurodė, kad jo tėvo būklė labai bloga ir pasiteiravo, ar būtų galima jo tėvą paguldyti į Slaugos skyrių. Ji tiesiog surašė siuntimą, nes atėjusi S. J. teta A. V. trumpai apibūdino A. J. būklę, apie A. J. sveikatos būklę, kad ji nebuvo gera, liudytoja žinojo ir anksčiau, nes jis turėjo daug lėtinių ligų (2 t., b. l. 172-173).

22. Atsižvelgus į minėtame 2021 m. vasario 25 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono Pirminės sveikatos priežiūros centro rašte bei atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. ir liudytojos R. K. nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju S. J. tėvo A. J. sveikata buvo bloga, tačiau ne tiek bloga, kad jam būtų reikalinga neatidėliotina medicinos pagalba (tai patvirtina ir aplinkybė, kad įvykio dieną A. J. greitoji medicinos pagalba nebuvo kviečiama). Byloje esančiais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad S. J. byloje nagrinėjamo įvykio dieną tiesiog kreipėsi į šeimos gydytoją, kad ši išduotų siuntimą dėl jo tėvo A. J. guldymo į Slaugos skyrių dėl to, kad jis pats neturėjo galimybės savo tėvo tinkamai prižiūrėti ir juo pasirūpinti. Taip pat pažymėtina, kad net ir esant tokiai situacijai, kai baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms kyla pavojus (šiuo atveju A. J. sveikatai), vien tokio pavojaus kilimo nepakanka, kad būtų eliminuota atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką. Kaip jau minėta BK 31 straipsnis nustato, kad būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik tuo atveju, kai kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis.

23. Nagrinėjamu atveju, A. V. vežė A. J. į ligoninę, o S. J. važiavo jiems iš paskos savo automobiliu, greitoji medicinos pagalba dėl A. J. gabenimo į ligoninę byloje nagrinėjamo įvykio dieną net nebuvo kviečiama ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų S. J. nurodytas aplinkybes, kad A. V. (duomenys neskelbtini) greitoji medicinos pagalba liepė tėvą į ligoninę vežti patiems. Be to, atvežus A. J. prie ligoninės, nei A. V., nei pats S. J. nesikreipė į ligoninės personalą dėl pagalbos vedant A. J. į Priėmimo skyrių, neperdavė jo ligoninės darbuotojų atsakomybėn, o patys atvežė A. J. į ligoninės patalpas. Taigi nagrinėjamu atveju buvo galimybė A. J. pristatyti į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių ir be S. J. pagalbos, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Tad pagrindo taikyti BK 31 straipsnio nuostatas ir atleisti S. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pripažinus, jog jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nėra.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti S. J. veikos mažareikšme (BK 37 straipsnis). Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (neatsargumo laipsnis, apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020 ir kitos). Vertinant veikos pavojingumą svarbu tai, kad S. J., sirgdamas COVID-19 liga ir privalėdamas izoliuotis, ne tik be leidimo išvyko iš izoliavimosi vietos, bet atvyko į ligoninės priėmimo skyrių, tokiais savo veiksmais ne tik sukeldamas realų pavojų susirgti šia ypač pavojinga užkrečiamąja liga asmenims, tuo metu buvusiems priėmimo skyriuje ar netrukus po to atvykusiems į priėmimo skyrių, tačiau ir visai ligoninės veiklai, kadangi S. J. atvykimo metu priėmimo skyriuje buvę medikai virusą (to patys nežinodami) galėjo perduoti kitiems ligoninės darbuotojams ar ligoniams. Todėl tokia S. J. veika negali būti pripažinta mažiau pavojinga (mažareikšme).

25. Apeliaciniame skunde S. J. nurodo, kad viso bylos nagrinėjimo metu jis juto pirmosios instancijos teismo nepasitenkinimą, kodėl jis iš viso bando aiškinti, kad yra nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat šališka buvo ir prokurorė, kurios pozicija pasireiškė jau ikiteisminio tyrimo metu, jam atsisakius duoti parodymus pagal įteiktą pranešimą apie įtarimą, prokurorė netenkino jo prašymų ikiteisminio tyrimo metu, o bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad jis nepripažįsta kaltės, nors visas su įvykiu susijusias aplinkybes jis išsamiai paaiškino.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-65-976/2017).

27. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnyje išvardytus teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę apie S. J. kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti proceso metu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, S. J. pateikti argumentai dėl teismo šališkumo nėra įtikinami ir neduoda pagrindo spręsti dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

28. Taip pat teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus S. J. apeliacinio skundo argumentus, kad prokurorė jo atžvilgiu buvo šališka. Teisėjų kolegija prokurorės šališkumo požymių nagrinėjamoje byloje neįžvelgė. Pažymėtina, kad prokuroras yra aktyvus proceso dalyvis, turintis kryptingą poziciją, formuluojantis įtarimus asmeniui ar palaikantis valstybinį kaltinimą, todėl tai, kad prokurorė, išklausiusi S. J. parodymus pirmosios instancijos teisme, nesutiko, kad S. J. pripažįsta savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, negali būti traktuojama kaip prokurorės šališkumo apraiška. Taip pat, iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorė atmetė ne visus S. J. prašymus (tenkino prašymą pateikti papildomus dokumentus). Tačiau tai, jog ne visi S. J. prašymai buvo tenkinami, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti prokurorę šališka. Be to, paminėta ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu S. J. turėjo galimybę skųsti prokurorės veiksmus, priimtus sprendimus ir ja naudojosi. Prokurorei nušalinimą S. J. reiškė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau prokurorės atliktų veiksmų neteisėtumas ar asmeninis suinteresuotumas nebuvo nustatytas.

29. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. J. išteisinti, nėra pagrindo, todėl atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. apeliacinio skundo

30. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos. Kartu teismų praktikoje išaiškinta, jog net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018, 2K-67-942/2019, 2K-81-895/2020).

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra visos BK 40 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad S. J. nusikalto pirmą kartą, įtakotas nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, įvykdė vieną nesunkų nusikaltimą, bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino kaltę ir gailisi (nors teismas taip pat pažymėjo, kad S. J. kaltės pripažinimas yra dalinai formalus, su išlygomis bei sutiko su prokurorės argumentais, jog S. J. elgesys veikos padarymo ir proceso metu rodo jo nekritišką požiūrį savo atžvilgiu ir kaltės perkėlimą kitiems asmenims bei institucijoms, todėl išlieka tam tikra abejonė, ar toks asmuo ateityje padarys tinkamas išvadas dėl savo elgesio), yra neteistas, nors itin daug kartų baustas administracine tvarka, bet už kitokio pobūdžio nusižengimus (nors teismas taip pat pažymėjo, kad daugelis iš jų tyčiniai ir patvirtina asmenį linkus nesilaikyti nustatytų elgesio taisyklių), užsiima individualia veikla, kitos jį neigiamai charakterizuojančios medžiagos, kuri trukdytų manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, nėra. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad tokioje prieštaringoje situacijoje teismas pagrindiniu argumentu priimant galutinį sprendimą pripažįsta faktą, jog S. J. privalomas apsaugos priemones pažeidė, kai sergantį tėvą atvežė į gydymo įstaigą, siekdamas pagal visas elgesio taisykles vienareikšmiškai socialiai teisingų tikslų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad S. J. sugyventinė K. K. laikytina tinkamu, teismo pasitikėjimo vertu laiduotoju, turinčiu realias galimybes daryti teigiamą įtaką S. J.. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai BK 40 straipsnio pagrindu S. J. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

32. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad S. J. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes jis neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, pagal kurią asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tik jeigu jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Prokurorės teigimu, S. J. prisipažinimas dėl veikos padarymo pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu yra formalus, jis nevertina savo elgesio kritiškai. Tai patvirtina aplinkybės, kad S. J. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, net keletą kartų nesutiko įvykdęs nusikalstamą veiką, dėl kurios yra kaltinamas, vengė laiku atlikti procesinius veiksmus, duoti parodymus bei tuo padėti nusikaltimo atskleidimui, o teisiamojo posėdžio metu ieškojo nusikalstamą elgesį pateisinančių motyvų, primetė kaltę kitiems asmenims ir institucijoms. Prokurorės nuomone, nemotyvuotas deklaravimas institucijų netinkamo darbo, nekritiškas požiūris į savo elgesį, ieškojimas pasiteisinimų, nepripažinimas savo elgesio pavojingu ir keliančiu pavojų visuomenei, nesudaro dėl savo padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai besigailinčio asmens įspūdžio. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su šiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais.

33. Teismų praktikoje visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015). Kaltininko prisipažinimas, padarius nusikalstamą veiką, yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kiek kaltinamojo parodymai prisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2012). Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015).

34. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. J. parodymai ir jo pozicija ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu nebuvo nuosekli. S. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas vieną kartą – 2021 m vasario 3 d. pateikus jam pranešimą apie įtarimą, tačiau jis, pasinaudodamas savo teise, duoti parodymus atsisakė ir nurodė parodymus duosią kitą kartą, dalyvaujant jo advokatui (1 t., b. l. 105-106). S. J. 2021 m. vasario 26 d. elektroniniu paštu pateikė prokurorei prašymą sudaryti jam galimybę pateikti paaiškinimus dėl įtarimo, o tokios teisės nesuteikus, atsiųsti rašytinį pranešimą apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą ir nustatyti protingą terminą susipažinimui su ikiteisminio medžiaga, gaunant jos kopiją, ir protingą terminą prašymams dėl ikiteisminio tyrimo papildymo pareikšti, kad suspėtų įgyvendinti savo teises (1 t., b. l. 172). Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2021 m. vasario 26 d. nutarimu S. J. pateiktas prašymas atmestas, nurodžius, kad S. J. susipažinimui su ikiteisminio tyrimo medžiaga atvykęs nebuvo ir prašymų, kurių įvykdymui būtų reikalingas papildomas terminas, nepateikė, be to, prijungimui prie ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentus turi teisę pateikti susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga metu, dėl kitų prašymų bus spręstina po susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga (1 t., b. l. 174). S. J., 2021 m. kovo 1 d. susipažinęs su bylos medžiaga, nepareiškė noro duoti paaiškinimus dėl jam įteikto pranešimo apie įtarimą, gynėjo nepageidavo, po susipažinimo su visa pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga S. J. nurodė, kad prašymus ir pageidavimus pateiks iki 2021 m. kovo 5 d. (1 t., b. l. 186-188). 2021 m. kovo 1 d. S. J. elektroniniu paštu pateikė prašymą supažindinti jį su ikiteisminio tyrimo medžiaga, prijungti prie bylos jo pateikiamus dokumentus apie tėvą A. J., jo dukros gimimo įrašo kopiją, jo paaiškinimus dėl jam pareikšto įtarimo ir ikiteisminį tyrimą nutraukti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 277 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nes jis niekam pavojaus užsikrėsti nesukėlė (1 t., b. l. 193). Iš šio prašymo turinio matyti, ikiteisminio tyrimo metu S. J. nepripažino esminės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu sukėlė pavojų kitiems asmenims užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiamąja liga.

35. Nors S. J. ikiteisminio tyrimo metu nepripažino esminės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu sukėlė pavojų kitiems asmenims užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiamąja liga, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-239-648/2020).

36. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dar iki pradedant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme A. V. teismui pateikė 2021 m. balandžio 7 d. prašymą atleisti S. J. nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant S. J. jos atsakomybėn pagal laidavimą (2 t., b. l. 25). Pirmojo apylinkės teismo posėdžio metu, prokurorei pagarsinus kaltinamąjį aktą, S. J. nurodė, kad jam COVID-19 buvo nustatytas sausio 3 d., apie tai jis buvo informuotas telefonu, kaltinimas jam suprantamas iš dalies ir kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažįsta iš dalies, sutinka duoti paaiškinimus (2 t., b. l. 27). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, S. J. nurodė, kad jis byloje nagrinėjamo įvykio dieną savo blogos būklės tėvą A. J. įsodino į A. V. mašiną, kuri nuvežė pastarąjį į ligoninę. Žinodamas, kad prie ligoninės reikės pagalbos iškelti tėvą iš automobilio, jis taip pat su savo automobiliu nuvažiavo prie ligoninės. Žino, kokia (duomenys neskelbtini) ligoninė, ne vieną kartą yra susidūręs su šia įstaiga, žino, kad ten pagalbos iškelti žmogų iš automobilio tikrai nesulauksi, žinojo, kad tėvu ten nepasirūpins. Nuvažiavęs jis tėvą išlaipino iš A. V. automobilio ir nuvedė į Priėmimo skyrių, kur tėvas buvo pasodintas į vežimėlį. Su daktare bendravo A. V.. Išgirdęs, kad įvyko konfliktas ir jo tėvo nenori guldyti, jis įėjo į vidų ir tėvą, sėdintį vežimėlyje, išsivežė į lauką. Jis kontakto su niekuo neturėjo, nebuvo priėjęs arčiau 2 metrų atstumu, buvo užsidėjęs medžiaginę kaukę, po kuria buvo medicininė kaukė, kad būtų papildoma apsauga, tiek daktarė, tiek seselė buvo su apsaugos priemonėmis. Jo tėvą vis dėlto paguldžius į Slaugos skyrių, jis išvažiavo namo. Jis pripažįsta ir sutinka, kad formaliai pažeidė taisykles, izoliacijos sąlygas, bet jis rūpinosi tėvu ir padėjo jį nuvežti į ligoninę, nes jį būtinai reikėjo nuvežti į gydymo įstaigą, tačiau realių veiksmų, kuriais būtų sudaręs galimybę kitiems asmenims užsikrėsti, jis neatliko. Be to, kitus asmenis užkrėsti galėjo ir jo tėvas, kuris taip pat sirgo COVID-19. Niekas kitas jo tėvo nuvežti negalėjo, nes tėvu rūpinosi jis, jo broliai gyvena užsienyje. Jis gailisi dėl to, ką padarė, bet tai padarė iš būtinybės padėti tėvui. Jis nesielgė neatsakingai, jeigu būtų taip elgęsis, tai nebūtų tėvo prižiūrėjęs. Nurodė, kad norėtų, jog byla būtų nutraukta, nes nenori turėti teistumo, teistumas jam sugadintų gyvenimą, palaikė prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (2 t., b. l. 27-29, 79).

37. Kaip matyti iš šių S. J. parodymų, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, taip ir pirmosios instancijos teisme, jis nepripažino esminės kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės – kad jis, 2021 m. sausio 7 d. apie 15.30 val. atvykęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių, sukėlė pavojų kitiems asmenims užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiamąja liga, be to, savo veiksmus bandė pateisinti iškilusia būtinybe padėti sergančiam tėvui. Taigi S. J., pirmosios instancijos teisme savaip aiškindamas ir interpretuodamas įvykio aplinkybes, nepripažino, kad jo elgesys buvo pavojingas, keliantis pavojų visuomenei, nesmerkė jo, o siekė jį pateisinti ir sušvelninti savo teisinę padėtį, siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o ne nuteistas, tad pripažindamas kaltę ir išreikšdamas gailėjimąsi, nebuvo nuoširdus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia S. J. pozicija negali būti laikoma visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką.

38. Taip pat pažymėtina, kad S. J., apeliaciniu skundu prašydamas jį išteisinti dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taip pat ginčija savo kaltę – nurodo, kad jo elgesio negalima vertinti kaip lengvabūdiško, neatsakingo ir itin pavojingo visos visuomenės sveikatai, kadangi jis tik kreipėsi medicininės pagalbos savo neįgaliam sunkios būklės tėvui, niekam pavojaus užsikrėsti ypač pavojinga liga nesukėlė, elgėsi rūpestingai, kad niekam neigiamų pasekmių nesukeltų. Apeliacinės instancijos teisme S. J. baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad jis nusikaltimo tikrai nepadarė, tik atliko sūnaus pareigą tėvui, nemano, kad turi kažko gailėtis ar teisintis, nes jis laikėsi visų saugojimosi priemonių, norėtų, kad teismas įvertintų ne tik jo elgesį, bet ir gydymo įstaigų, nes ne viskas buvo padaryta, kaip turėjo būti padaryta (2 t., b. l. 181-182). Vertinant tokius apeliacinio skundo argumentus ir S. J. baigiamąją kalbą apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad S. J. nelaiko savo padarytų veiksmų neteisėtais, kas taip pat paneigia S. J. deklaruojamą visišką prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Taigi, įvertinus S. J. viso proceso metu duotus parodymus, apeliacinio skundo turinį bei parodymus apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia S. J. pozicija viso proceso metu negali būti laikoma visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką.

39. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prokurorė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesutiko su tuo, kad S. J., duodamas parodymus, visiškai prisipažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailisi, todėl prokurorė nesutiko ir su sutrupintu įrodymų tyrimu (2 t., b. l. 28). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks S. J. kaltės formalus pripažinimas teisme ne tik neleido teismui taikyti sutrumpinto įrodymų tyrimo (BPK 273 straipsnis), tačiau iš esmės neprisidėjo ir prie tinkamo bylos išnagrinėjimo bei teisingo sprendimo priėmimo. S. J. savo kaltę iš dalies pripažino tik bylos nagrinėjimo teisme metu, teisėsaugos institucijoms surinkus jo kaltę grindžiančius įrodymus ir bylą perdavus nagrinėti teismui, taip pat byloje jau esant paduotam prašymui atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

40. Be to, ir S. J. veiksmai po byloje nagrinėjamo įvykio (2021 m. sausio 8 d. apie 14.09 val. S. J. buvo pastebėtas vairuojantis automobilį ir važiavo ne į tą pusę, kur nurodytas jo gyvenamosios vietos adresas, pamatęs policijos pareigūnus pakeitė važiavimo kryptį, sustabdžius automobilį, S. J. policijos pareigūnams nurodė, kad jam reikia pečių užkurti, augintinius pamaitinti ir nuvežti savo tėvui maisto į ligoninę (1 t., b. l. 16)) rodo, kad jis po apsilankymo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje, kai jam ten dirbančios gydytojos ir kitų darbuotojų buvo priminta, kad jis dėl jam nustatytos Covid-19 ligos turi izoliuotis namuose, savo elgesio, tai yra to, jog savo veiksmais jis kelia pavojų kitiems asmenims užsikrėsti ypač pavojinga užkrečiamąja liga, vis tiek nevertino kritiškai.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus duomenis, sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais ir aptartų aplinkybių kontekste konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs S. J. veiksmus ir elgesį, parodymų davimo aplinkybes ir turinį viso proceso metu ir kitas bylos aplinkybes, nepagrįstai nusprendė, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir galisi padaręs nusikalstamą veiką ir toks jo pripažinimas ir atgaila atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad šiuo atveju nėra sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (visiškai prisipažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas).

42. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad S. J. neatitinka ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos, pagal kurią asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik tada, kai yra pagrindo manyti, kad jis, be kita ko, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje sutikęs su tuo, kad S. J. elgesys veikos padarymo ir proceso metu rodo jo asmens nekritišką požiūrį savo atžvilgiu ir kaltės perkėlimą kitiems asmenims bei institucijoms, todėl išlieka tam tikra abejonė, ar toks asmuo ateityje padarys tinkamas išvadas dėl savo elgesio, nepagrįstai konstatavo, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jog S. J. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

43. Sprendžiant, ar yra pagrindo manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, asmens polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Be to, vertintinos ir aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. Vienokiai ar kitokiai išvadai gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-628/2021).

44. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas manyti, jog S. J. ateityje laikysis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nedarys, skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, nurodė, kad S. J. elgesys veikos padarymo ir proceso metu rodo jo nekritišką požiūrį savo atžvilgiu ir kaltės perkėlimą kitiems asmenims bei institucijoms, todėl išlieka tam tikra abejonė, ar toks asmuo ateityje padarys tinkamas išvadas dėl savo elgesio, taip pat pažymėjo, kad S. J. yra neteistas, tačiau itin daug kartų baustas administracine tvarka, bet už kitokio pobūdžio nusižengimus, kurių daugelis yra tyčiniai ir patvirtina asmenį linkus nesilaikyti nustatytų elgesio taisyklių, ir vis dėl to padarė išvadą, kad kitos S. J. neigiamai charakterizuojančios medžiagos, kuri trukdytų manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, nėra, todėl nurodytos aplinkybės netrukdo taikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos išvadomis.

45. S. J. padarė vieną neatsargų nusikaltimą (BK 16 straipsnio 1 dalis), nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis), jis anksčiau neteistas, nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), vykdo individualią veiklą, psichikos ir priklausomybės ligų nesigydė, nors per paskutinius penkerius metus administracine tvarka baustas daug kartų ir tai neigiamai jį charakterizuoja, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo abejoti, kad S. J. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai, kad S. J. požiūris savo ir padarytos veikos atžvilgiu buvo nekritiškas ir kad buvo linkęs kaltę perkelti kitiems asmenims bei institucijoms, buvo įvertinta nustatant, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog S. J. ateityje nesilaikys įstatymų ir darys nusikalstamas veikas.

46. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vis dėl to neteisingai nustatė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumą ir nepagrįstai taikė BK 40 straipsnio nuostatas S. J. atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti S. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra neteisėtas ir nepagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis (nėra sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte), todėl prokurorės apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas – pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl S. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, S. J. pripažįstant kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Dėl S. J. skirtinos bausmės

47. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).

48. Už nusikaltimą, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje, baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. S. J. įvykdė vieną neatsargų nusikaltimą žmonių sveikatai, anksčiau neteistas (1 t., b. l. 117-119), baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 121-140), vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 141, 2 t., b. l. 38), nusikalstamos veikos padarymo metu buvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1 t., b. l. 142, 2 t., b. l. 39), VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono psichikos sveikatos centre nesigydė (1 t., b. l. 145). S. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

49. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis pripažino kaltę ir gailisi, nors ir su išlygomis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši S. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta nepagrįstai. Pažymėtina, kad tiek BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tiek BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte prisipažinimo kaltu aplinkybės turinys yra toks pats. Štai vienoje paskutinių savo nutarčių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad sisteminė baudžiamųjų įstatymų normų analizė neleidžia įžvelgti principinių skirtumų tarp BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (visiškai prisipažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino S. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

50. Įvertinus S. J. asmenybę (neteistas, baustas administracine tvarka, vykdo individualią veiklą, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, po nusikaltimo, už kurį teisiamas, jokių naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys)) konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga S. J. gyvenimo pasekmė. Vertinant S. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atsižvelgtina į tai, kad juo buvo pasikėsinta į vieną iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, be to, kaip minėta, jis, sirgdamas ypač pavojinga užkrečiama liga, atvyko į ligoninę, tuo ne tik sukeldamas pavojų joje buvusiems asmenims ar asmenims, kurie netrukus po to atvyko į ligoninę, tačiau ir pačios ligoninės normaliai veiklai dėl galimo COVID-19 išplėtimo. Tuo pačiu atsižvelgtina ir į tai, kad S. J. į ligoninę vyko siekdamas padėti sergančiam savo tėvui, tai socialiai teisingų tikslų (tik nepasirinko tinkamų priemonių), į ligoninę atvyko dėvėdamas nosį ir burną dėvinčią kaukę, ligoninės priimamajame (uždaroje patalpoje) prabuvo pakankamai trumpą laikotarpį, taip šiek tiek sumažindamas pavojų kitiems asmenis užsikrėsti COVID-19. Nors šios aplinkybės, kaip jau buvo minėta, nešalina S. J. atsakomybės ir nesudaro pagrindo jo veikos pripažinti mažareikšme, tačiau į jas būtiuna atsižvelgti skiriant bausmę.

51. Pažymėtina, kad vadovaujantis BK 55 straipsniu, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir prokurorės apeliaciniame skunde išsakytą poziciją dėl S. J. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje, skirtinos bausmės, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad S. J. už BK 277 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą turi būti skirta švelniausia šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda. Atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, S. J. asmenybę, jam už BK 277 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skirtina bauda, artima BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytai minimaliai už neatsargų nusikaltimą skirtinai baudai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu 30 MGL dydžio baudos paskyrimas atitiktų S. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę, taip pat užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

52. Apeliaciniu skundu prokurorė, be kita ko, prašo S. J. atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Atsižvelgiant į šias nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad BK 64¹ straipsnis taikytinas tik esant minėtų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-697/2017, 2K-327-303/2015, 2K-569/2014). Atitinkamai, nesant bent vienos šių sąlygų, BK 64¹ straipsnio nuostatos netaikytinos. Pabrėžtina, jog BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo, BK įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms – BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, jiems skiriama bausmė mažinama vienu trečdaliu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-71-458/2020, 2K-238-699/2017, 2K-264-697/2017, 2A-7-1/2014).

53. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nors apylinkės teismas konstatavo, kad S. J. bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino kaltę ir gailisi, jo prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau byla pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėta viena iš trijų BK 64¹ straipsnyje nurodytų proceso formų (byla nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, išnagrinėjus bylą priimtas nuosprendis, o ne baudžiamasis įsakymas), S. J. už nusikaltimo, numatyto BK 277 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismui, atlikus įrodymų tyrimą, apklausus S. J., liudytojus, buvo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog S. J. pripažino savo kaltę dėl padarytos veikos. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų ir parodymų apeliacinės instancijos teisme, S. J. taip pat nepripažįsta savo kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką, nelaiko savo padarytų veiksmų neteisėtais. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo S. J. atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsižvelgus į tai, jog prokurorė apeliaciniu skundu vis dėl to prašo taikyti S. J. atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą netaikyti BK 64¹ straipsnio nuostatų S. J. atžvilgiu turi suderinti su iš non reformatio in peius (draudimo pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo kylančiais reikalavimais.

54. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-175-1073/2019, 2K-7-84-489/2018, 2K-19-1073/2018, 2K-380-942/2015, 2K-164/2014, 2K-276/2012). Laikoma, kad asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtis yra pabloginama, be kita ko, inkriminavus naujas faktines aplinkybes, sunkinančias asmens teisinę padėtį, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę, sugriežtinus nuosprendžiu paskirtą bausmę, kartu su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, nuteisus išteisintą asmenį ar asmenį, kuriam byla buvo nutraukta, priteisus didesnį nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir pan. (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-511/2019).

55. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nenustatytos BK 64¹ straipsnio taikymo sąlygos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio straipsnio taikymas apeliacinės instancijos teisme skiriant S. J. bausmę negalimas. Tačiau, nepaisant to, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, paskirdama bausmę S. J., atsižvelgia į prokurorės prašymą taikyti S. J. atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas bei į garantijas, kylančias iš non reformatio in peius principo, todėl S. J. skirtina bauda sumažintina tiek, kiek būtų buvusi sumažinta taikant BK 64¹ straipsnį, tai yra vienu trečdaliu (iki 20 MGL dydžio).

56. Atsižvelgus į tai, kad byloje nėra duomenų apie realią S. J. turtinę padėtį (jis vykdo individualią veiklą, tačiau yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), siekiant jam sudaryti realią galimybę sumokėti paskirtą baudą, nepažeidžiant ir jo socialinių interesų, baudos sumokėjimui nustatytinas 4 mėnesių terminas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnis).

57. S. J. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos A. V. 2021 m. vasario 3 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 109-110) panaikintina, nes, išnagrinėjus bylą ir paskyrus S. J. bausmę, kuri varžo tik jo turtines teises, tapo nebereikalinga (BPK 139 straipsnio 1 dalis).

Dėl daiktų, proceso išlaidų

58. Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. USB laikmena su vaizdo įrašu, saugoma prie bylos, paliktina prie bylos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

59. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi S. J. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. rugsėjo 1 d. ir 2021 m. lapkričio 18 d. gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažymos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kuriose, remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš S. J. valstybės naudai priteisti 93,06 Eur ir 250,75 Eur už S. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

60. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų jam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

61. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą S. J. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais – tai yra prašant pripažinti S. J. kaltu ir nuteisti pagal BK 277 straipsnio 1 dalį, pats S. J. taip pat skundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, prašydamas jį išteisinti. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė iš dalies tenkinti prokurorės apeliacinį skundą, laikydama jį iš dalies pagrįstu, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl S. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu panaikinti ir priimti naują nuosprendį, S. J. pripažįstant kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 straipsnio 1 dalyje, o S. J. apeliacinį skundą atmesti. Gynėjas S. J. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. 2021 m. lapkričio 16 d. į teismo posėdį atvykus S. J. pasirinktam gynėjui Romualdui Mikliušui, kuris toliau gynė S. J. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paskirtasis gynėjas Algirdas Zakrasas buvo atleistas nuo gynybos ir kituose teismo posėdžiuose nebedalyvavo (2 t., b. l. 155-157).

62. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, apeliacinio proceso trukmę, teismo posėdžių skaičių, kuriuose dalyvavo paskirtasis gynėjas, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už S. J. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma (iš viso 343,81 Eur) yra neprotinga ar neproporcinga S. J. turtinei padėčiai. Bylos duomenimis S. J. užsiima individualia veikla, yra darbingas, kitų objektyvių duomenų apie jo turtinę padėtį byloje nėra, todėl prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėtomis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažymomis ir gynėjo Algirdo Zakraso pateiktais pranešimais apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, išieškotina iš S. J. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

S. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti 20 (dvidešimties) MGL (1000 Eur (vieno tūkstančio eurų)) dydžio bauda.

Įpareigoti S. J. jam paskirtą baudą (20 MGL (1000 eurų)) sumokėti per 4 (keturis) mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Bauda turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų raštinei pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas. Išaiškinti S. J., kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

S. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

USB laikmeną su vaizdo įrašu palikti prie bylos.

Išieškoti iš S. J. valstybės naudai 343,81 Eur (tris šimtus keturiasdešimt tris eurus ir 81 centą) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.