- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-20
- Bylos Nr.
- e2A-1106-1187/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05751-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė, Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- R. K.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui R. K. dėl įpareigojimo nukelti laikinąjį metalinį garažą ir sutvarkyti teritoriją, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovą R. K. (toliau – atsakovas, apeliantas) per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tekusią teritoriją; 2) atsakovui per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nenukėlus metalinio garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir / arba nesutvarkius garažui tekusios teritorijos, leisti ieškovei nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tekusią teritoriją, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad gavo daug gyventojų nusiskundimų dėl tvarkos taisyklių nesilaikymo metaliniais garažais užstatytuose valstybinės žemės plotuose. Atsižvelgdama į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktus išaiškinimus (toliau – NŽT), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ metalinių garažų savininkams nustatė garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai. 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2261/20 „Dėl administracijos direktoriaus 2020-06-18 įsakymo Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ įgyvendinimo tvarkos“ buvo nustatyta, kad metalinių garažų savininkams 2020 m. birželio 18 d. įsakymu nustatytas garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminas gali būti pratęsiamas seniūno sprendimu, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriumi, kai yra pradėti vykdyti garažo (-ų) nukėlimo darbai, tačiau dėl objektyvių, nuo garažo (-ų) savininko (-ų) nepriklausančių, priežasčių garažo (-ų) nukėlimo darbai negali būti baigti iki nustatyto termino. Nustatyta, kad galutinis su visais pratęsimais garažo (-ų) iškėlimo iš valstybinės žemės terminas negali būti vėlesnis kaip 2020 m. gruodžio 31 d. Nepaisant to, atsakovas ne tik nenusikėlė savo metalinio garažo Nr. (duomenys neskelbtini) per nustatytą terminą, tačiau ir neprašė šio termino pratęsti. Atsakovui nenusikėlus savo metalinio garažo (ir nesikreipus dėl termino pratęsimo), administracijos direktoriui nebeliko kitos išeities kaip tik inicijuoti laikinųjų metalinių garažų nukėlimą kreipiantis į teismą.
3. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad metalinių garažų savininkams pareiga nukelti garažus, visų pirma, atsirado ne iš nurodyto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, bet iš teisės aktų reikalavimų bei leidimų tuos laikinus metalinius garažus įsirengti – metalinius garažus leista įsirengti tik laikinai – 3 ar 5 metų terminui. Suėjus šiam terminui, metalinių garažų savininkai neturi teisinio pagrindo toliau naudotis valstybine žeme ir jau seniai turėjo patys, be jokio papildomo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, metalinius garažus nukelti – valstybinę žemę atlaisvinti. Nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip laikinojo metalinio garažo savininkas, neturi teisės toliau naudotis valstybine žeme, nes tokia teisė jam buvo suteikta tik laikinai, todėl privalo savo lėšomis nusikelti jam priklausantį metalinį garažą.
Atsiliepimas
4. Atsakovas R. K. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jam priklausantis garažas yra pastatytas ir eksploatuojamas Vilniaus miesto Karoliniškių mikrorajone esančiame metalinių garažų masyve ties A. P. Kavoliuko ir Sietyno gatvėmis, konkrečiai – 39-ojoje metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje „Karoliniškės“. Nurodytoje teritorijoje garažai buvo statomi tuo pačiu metu, kai buvo statomas Karoliniškių mikrorajonas (maždaug nuo 1975 metų). Teisė statyti metalinius garažus šioje vietoje buvo suteikta Vilniaus miesto Spalio rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1975 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 19, kuriuo leidimas pastatyti metalinius garažus aikštelėje Sietyno g. buvo suteiktas konkretiems sprendimo priedėlyje nurodytiems asmenims, tačiau, priešingai nei teigia ieškovė, leidimas pastatyti metalinius garažus nebuvo apribotas kokiu nors terminu, t. y. teisė pastatyti metalinį garažą suteikta neterminuotai, be to, metalinis garažas nėra įvardytas kaip laikinas statinys. Dėl to darytina išvada, kad minėtame leidime nurodyti asmenys, gavę leidimą pastatyti garažą, turėjo teisėtą lūkestį naudotis juo neterminuotai, o statomas garažas nebuvo statomas laikinam naudojimui.
5. Taip pat nurodė, kad 39-osios metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Karoliniškės“ nariu tapo 2004 metais, kai bendrijos eksploatuojamame garažų masyve įsigijo metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovui teisė naudotis garažu (taigi ir garažo užimama valstybine žeme) buvo suteikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Karoliniškių seniūno 2004 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 64 „Dėl metalinio garažo laikinos vietos“, kuriame nurodyta, kad atsakovui leidžiama laikinai naudotis vieta metalinių garažų aikštelėje „Karoliniškės“, kol ši vieta nebus reikalinga miesto poreikiams; esant miesto plėtimo būtinumui ir likviduojant metalinių garažų aikštelę, atsakovui bus suteikta pirmumo teisė statytis arba įsigyti garažą; sprendimas dėl metalinio garažo likvidavimo įsigalios ne anksčiau kaip po pusės metų nuo jo priėmimo dienos. Taigi atsakovui priklausantis garažas galėtų būti nukeliamas tik esant visoms trims sąlygoms: 1) garažo užimama vieta reikalinga miesto poreikiams; 2) atsakovui siūloma pasinaudoti pirmumo teise kitoje vietoje statyti arba įsigyti garažą; 3) nuo sprendimo likviduoti garažų aikštelę (39-ąją metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendriją „Karoliniškės“) yra praėję ne mažiau kaip šeši mėnesiai. Atsakovui ir kitiems asmenims priklausantys metaliniai garažai, esantys 39-ojoje metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje „Karoliniškės“, nėra laikinieji statiniai, be to, atsakovui priklausantis garažas yra pastatytas valstybinėje žemėje, kuria atsakovui ir kitiems garažų bendrijos nariams priklausančius garažus eksploatuojanti 39-oji garažų bendrija „Karoliniškės“ naudojasi valstybinės žemės nuomos teisinių santykių pagrindu, t. y. teisėtai.
6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, NŽT atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Ieškovė, kaip Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto funkcijų perėmėja, turi ir gali imtis veiksmų dėl laikinų metalinių garažų laisvoje valstybinėje žemėje pašalinimo, todėl pagrįstai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 30-1418/20 įpareigojo metalinių garažų savininkus nukelti metalinius garažus iš valstybinės žemės, o metalinių garažų savininkams nevykdant šio įsakymo, pagrįstai kreipėsi į teismą dėl priverstinio garažo nukėlimo. Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 papunktį, valstybinė žemė laikiniems metaliniams garažams nenuomojama/neparduodama, todėl atsakovas, būdamas garažo savininku, ne tik negali metalinio garažo įteisinti, bet ir kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybą dėl žemės sklypo valdymo teisės suteikimo.
7. Atsakovas teismo posėdžio metu prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą; jei teismas netaikytų ieškinio senaties, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas 509,75 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 5 510,48 Eur nuostolių dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis – aiškiai nepagrįsti ieškinio, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnyje, atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovą per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tenkančią teritoriją; atsakovui per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius teismo sprendimo, leido ieškovei pačiai nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tenkančią teritoriją, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo. Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Atsakovui priklausantis garažas Nr. (duomenys neskelbtini) yra Vilniaus miesto Karoliniškių mikrorajone 39-ojoje metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje „Karoliniškės“. Atsakovas garažą 2020 m. rugsėjo 18 d. įsigijo iš G. U. Duomenų apie tai, kad atsakovas kreipėsi dėl laikinojo metalinio garažo nukėlimo termino pratęsimo, nėra, todėl laikytina, kad atsakovas jam priklausantį laikinąjį metalinį garažą privalėjo nukelti iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Vadovaujantis 2021 m. vasario 10 d. nuotraukose užfiksuotais duomenimis, laikinasis metalinis garažas, priklausantis atsakovui, vis dar stovi valstybinėje žemėje. Ginčo metalinis garažas nėra registruotas viešame registre. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui priklausantis garažas vis dar nėra nukeltas.
8.2. Byloje nėra duomenų, kad pasibaigus leistinam laikinojo metalinio garažo eksploatavimo terminui, atsakovui buvo suteikta teisė ir toliau naudotis ieškovei priklausančia žeme eksploatuojant atsakovui priklausantį laikinąjį metalinį garažą. Atsakovo naudojimasis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, nenukeliant ir nedemontuojant laikino metalinio garažo, pripažįstamas neteisėtu ir tai laikytina ieškovės teisių pažeidimu. Ieškovė neturi galimybės disponuoti nuosavybe, todėl ji turi teisę reikalauti, kad atsakovas savo lėšomis nukeltų (demontuotų) nurodytą metalinį garažą iš žemės sklypo.
Šalies argumentai
8.3. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas su atskiru ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti su ieškovu R. K. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo be aukciono sutartį arba nuomos 99 metų terminui be aukciono sutartį (ieškovo pasirinkimu) dėl valstybinės žemės, reikalingos ieškovui naudotis garažu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu 39-ojoje metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 20 d. sprendimu ieškovo R. K. ieškinį tenkino. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 25 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-865-640/2024 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 20 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmetė.
8.4. Prejudiciniais faktais nustatyta, kad ginčo metalinis garažas yra laikinas statinys, kuris nėra įregistruotas viešame registre kaip nekilnojamasis daiktas, jam būdingas laikinas pobūdis, ieškovui nebuvo suteiktas leidimas valstybinėje žemėje statyti būtent tokio tipo garažą (CPK 182 straipsnis). Remiantis išdėstytu, laikytina, kad atsakovas neįrodė, jog jis teisėtai yra užėmęs žemės sklypo dalį metaliniu garažu.
Žemesnės instancijos teismas
8.5. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu neturi būti vadovaujamasi nagrinėjamojoje byloje, tačiau teismas su šiuo atsakovo argumentu nesutinka, kadangi apeliacinės instancijos teismas tyrė ir analizavo bei vertino atsakovo argumentus, kuriais atsakovas įrodinėjo, jog ginčo metalinis garažas nėra laikinas statinys, jis laikytinas nekilnojamuoju daiktu ir padarė priešingas nei atsakovo nurodomas išvadas. Todėl teismas nevertina ir nepasisako dėl atsakovo išsakytos kritikos dėl apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ir jame padarytų išvadų.
8.6. Atmestini kaip teisiškai nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog jam teisė pastatyti metalinį garažą suteikta neterminuotai, kadangi metaliniai garažai priskiriami laikiniesiems statiniams, ką tvirtina ir nustatyti prejudiciniai faktai, išsami teisminė praktika, Statybos įstatymo 2 straipsnio 24 dalis apibrėžianti, kad laikinasis statinys (ir metalinis garažas) yra statinys, kurį leidžiama statyti numatant naudoti ribotą terminą.
8.7. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovas yra sudaręs žemės sklypo nuomos sutartį ar kitu teisėtu pagrindu naudojasi žemės sklypu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ metalinių garažų savininkams, įskaitant ir atsakovui, nustatytas garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminas (iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai), todėl laikytina, kad atsakovas užėmęs valstybinės žemės sklypą neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo.
8.8. Atmestinas atsakovo argumentas, kad ieškovės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ teisėtumas nėra patvirtintas ir jis yra neteisėtas, kadangi bylos nagrinėjimo metu pastarasis Įsakymas yra galiojantis ir nenuginčytas. Teismas nevertina atsakovo argumentų dėl Įsakymo teisėtumo, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
8.9. Ieškovė, kaip Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto funkcijų perėmėja, turi ir gali imtis veiksmų dėl laikinų metalinių garažų laisvoje valstybinėje žemėje pašalinimo, todėl pagrįstai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ įpareigojo metalinių garažų savininkus nukelti metalinius garažus iš valstybinės žemės, o metalinių garažų savininkams nevykdant šio įsakymo, pagrįstai kreipėsi į teismą dėl priverstinio garažų nukėlimo. Taigi, ieškovė byloje reiškiamus reikalavimus ir atsakovo prievolę nukelti jam nuosavybės teise priklausantį metalinį garažą iš valstybinės žemės kildina iš teisės aktų reikalavimų ir leidimų tuos metalinius garažus statyti laikinai, taip pat iš teisminės praktikos.
8.10. Teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, šis pažeidimas tebesitęsė ir ieškinio pareiškimo dieną, todėl spręstina, kad ieškovė reikšdama negatorinį ieškinį nepraleido ieškinio senaties termino, todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį atmestinas.
8.11. Tenkinus ieškovės reikalavimus, laikant juos pagrįstai ir įrodytais, atmestinas atsakovo prašymas priteisti nuostolių, atsiradusių dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis – aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimo – atlyginimą.
8.12. Nagrinėjamu atveju teismas laiko, kad ieškinyje yra tinkamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas, byloje yra aiškiai apibrėžtos jos ribos, pateiktų įrodymų yra pakankamai tam, kad būtų galima bylą išnagrinėti iš esmės, atsakovui sudarytos galimybės parengti plačius atsikirtimus, taip užtikrinant šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į nurodytą, nenustačius ieškinio trūkumų, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo ieškinį palikti nenagrinėtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Apeliantas (atsakovas) R. K. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; 2) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 3) priteisti iš ieškovės atsakovo patirtus nuostolius dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis – aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimo, kaip tai detalizuota atsakovo 2022 m. vasario 21 d. prašyme, iš viso 5 510,48 Eur; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas priėmė nagrinėti ieškinį, neatitinkantį ieškiniui ir procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, kadangi ieškovė nepašalino teismo nustatytų trūkumų.
9.2. Ieškovė pateikė Karoliniškių seniūnijos 2020 m. lapkričio 27 d. raštą N. A6-3576/20(3.3.2.26-SEN), kuriuo atsakovas neva buvo informuotas apie reikalavimą nukelti Garažą. Šis raštas nelaikytinas įrodymu apie tinkamą atsakovo informavimą nukelti Garažą, nes: 1) rašte nurodytas gavėjo adresas neatitinka atsakovo adreso; 2) rašte nėra nurodytas konkretaus garažo numeris; 3) raštas yra nepasirašytas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalies nustatyto reikalavimo; 4) raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-7 punktuose nustatytų reikalavimų (nenurodytas administracinio sprendimo faktinis ir teisinis pagrindas; nenurodyti administracinio sprendimo motyvai; nenurodyta administracinio sprendimo apskundimo tvarka); 5) ieškovė nepateikė duomenų (įrodymų) apie tai, kad raštas buvo išsiųstas ir įteiktas atsakovui, kaip tai nustatyta Pašto įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje. Prie ieškinio nebuvo pridėti įrodymai, patvirtinantys ieškovės teiginį, kad Garažą buvo leista statyti laikinai – 3 arba 5 metams.
9.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad žemės sklypas, ant kurio pastatytas Garažas, priklauso ieškovei. NŽT, o ne ieškovė įgyvendina valstybinės žemės patikėtinio teises, savo ruožtu ieškovė jokių teisių į Žemės sklypą neturi. Atsakovas objektyviai negali pažeisti ieškovės teisės disponuoti Žemės sklypu, kadangi ieškovė nėra nei Žemės sklypo savininkė, nei patikėtinė. Ieškovė, neturėdama atitinkamos subjektinės teisės, neturi ir teisės kreiptis į teismą reikalaudama tariamos subjektinės teisės teisminės gynybos.
9.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį. Ieškovė pareikštame ieškinyje nurodė ieškinio teisinį pagrindą – Statybos įstatymo 2 straipsnio 24 dalis ir 40 straipsnio 3 punktas. Nei viena iš nurodytų teisės normų nėra susijusi su negatorinio ieškinio pareiškimu.
9.5. Ieškovė neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo reikšti negatorinį ieškinį, kadangi ieškovė nėra Žemės sklypo, ant kurio pastatytas Garažas, nei savininkė, nei patikėtinė. Todėl ieškinys turėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu.
9.6. Teismui nepagrįstai pripažinus, kad ieškovė, net nebūdama Žemės sklypo nei savininke, nei patikėtine, pareiškė negatorinį ieškinį, lygiai taip pat nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
9.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad Garažas yra laikinasis statinys. Sprendžiant, ar konkretus metalinis garažas laikomas laikinuoju statiniu, turi būti vertinama atitiktis visiems Statybos įstatyme nurodytiems laikinojo statinio požymiams. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 427/2008 išaiškinęs, kad statinys gali būti pripažintas laikinu statiniu, jei įvertinami ir išdėstomi teisiniai argumentai dėl statinio atitikties laikinojo statinio kriterijams (požymiams), kurių pagal dabartinę Statybos įstatymo redakciją yra tik vienas – ribotas terminas statiniui statyti. Analogiškos pozicijos laikosi ir kompetentinga institucija – Statybos inspekcija, kuri tiek 2022 m. sausio 21 d. atsakyme atsakovui, tiek byloje pateiktoje išvadoje nurodė, kad laikinuoju statiniu laikomas statinys, jei šio statinio statybą leidžiančiame dokumente nustatytas ribotas jo naudojimo terminas. Vadinasi, nesant duomenų apie statinio statybą leidžiančiame dokumente nurodytą ribotą statinio naudojimo terminą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad statinys laikomas laikinuoju statiniu.
9.8. Teismas nepagrįstai Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-865-640/2023 nenustatytas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais. Minėtoje byloje nenustatyta ir nenurodyta kada ir kieno sprendimu buvo leista statyti Garažą, taip pat nenurodyta, kuriam terminui buvo leista statyti Garažą ir kada tas terminas, jei jis apskritai buvo nustatytas, pasibaigė, dėl to konstatuotina, kad Garažo atitikties laikinojo statinio požymiams individualaus vertinimo teismas neatliko. Be to, abejose bylose dalyvavo ne visos tos pačios šalys.
Atsiliepimas
9.9. Atsakovo byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad leidimai statyti garažus buvo išduoti neribotam terminui. Atsakovas kartu su atsiliepimu į bylą pateikė 1975 m. sausio 23 d. Vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 19, pagal kurį Bendrijos eksploatuojamus garažus buvo leista statyti nenustatant jokio riboto termino. Analogiškai, joks ribotas terminas nebuvo nustatytas ir 2004 m. vasario 24 d. Karoliniškių seniūno įsakyme Nr. 64, kuriuo atsakovui buvo leista naudotis valstybine žeme, reikalinga kitam Atsakovui priklausančiam garažui Nr. (duomenys neskelbtini) eksploatuoti, o šios teisės panaikinimas, laikantis pačiame įsakyme nustatytos tvarkos, galėtų būti vykdomas tik laikantis sąlygų, kurioms esant turtas paimamas visuomenės poreikiams.
9.10. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas turėjo pateikti duomenis (įrodymus), jog Garažo statyba nėra savavališka. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, įrodymus, patvirtinančius tam tikrų įrodinėtinų aplinkybių egzistavimą, turi pateikti jas teigianti, o ne neigianti šalis.
9.11. Teismas nepagrįstai pripažino, kad kitose civilinėse bylose nustatyti faktai (konkrečių garažų pripažinimas laikinais statiniais) turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Civilinėse bylose, kurias nurodė ieškovė, tų bylų dalyku buvę statiniai (metaliniai garažai) buvo pripažinti laikinaisiais statiniais, kadangi leidimai statyti garažus ir (arba) naudotis valstybine žeme garažams statyti ir eksploatuoti buvo išduoti ribotam terminui.
9.12. Ieškovė pareikštą ieškinį, be kita ko, grindė ieškovės administracijos direktoriaus Įsakymu, kuriuo buvo nustatytas garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminas – iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo įvertinti atsakovo argumentus dėl Įsakymo neteisėtumo, kurie nebuvo nagrinėti administraciniams teismams nusprendus, kad ginčas yra civilinio pobūdžio ir kurie išsamiai išdėstyti atsakovo 2024 m. sausio 17 d. pateiktuose argumentuose ir išdėstyti atsakovo pasisakymuose (atsikirtimuose) vykstant žodiniam bylos nagrinėjimui. Teismo motyvai, kad bylos nagrinėjimu metu įsakymas yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl teismas nevertina atsakovo argumentų dėl Įsakymo teisėtumo, kadangi nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, yra nepagrįsti, kadangi atsižvelgiant į LVAT 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-577-502/2021, būtent bendrosios kompetencijos teismas turėjo vertinti Įsakymo teisėtumą ir dėl jo pasisakyti priimdamas sprendimą.
Šalies argumentai
9.13. Nors ieškovė ieškinyje nurodė ginanti viešąjį interesą, teismas nepagrįstai atleido ieškovę nuo žyminio mokesčio paduodant ieškinį sumokėjimo. Tiek ieškinio pareiškimo metu ieškovė neturėjo jokių teisių į nesuformuotą valstybinės žemės plotą, tiek ir vėliau neįgijo jokių teisių į Žemės sklypą, todėl laikytina, kad pareikštas ieškinys nesusijęs su viešojo intereso gynimu.
9.14. Teismas padarė procesinius pažeidimus, kadangi: 1) nepasisakė ir neįvertino Statybos inspekcijos 2022 m. sausio 21 d. rašto Nr. 2D-1333, Statybos inspekcijos išvados nagrinėjamoje byloje, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-341-258/11; 2) nesudarė galimybių užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams – NŽT ir Statybų inspekcijai; 3) netenkino atsakovo prašymo apklausti liudytoju teismo ekspertą prof. dr. S. Mitkų; 4) teisėja buvo šališka; 5) 2021 m. gruodžio 6 d. teismo nutartį pasirašė ne bylą nagrinėjanti teisėja D. Sadauskaitė, bet teisėja Rūta Poniškaitytė - Liatukė, kuri nagrinėjamoje byloje jokių procesinių veiksmų neatliko, taigi ir nutarties pasirašyti negalėjo; 6) skundžiamo sprendimo 19 p. surašytas nesuprantamai, iš šio punkto formuluotės neaišku, kas ir ką turėjo įrodyti ir kas, teismo vertinimu, yra teisėtas žemės sklypo valdytojas.
9.15. Atsakovo vertinimu, teikiamas apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tam, kad būtų galima užtikrinti atsakovo teisę užduoti klausimus proceso dalyviams ir liudytojui.
Atsiliepimas
10. NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Laikinasis statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinojo statinio sąvoka ne kartą keitėsi, tačiau esminis jo požymis – laikinas pobūdis buvo pabrėžiamas visose teisės aktų redakcijose. Taip pat net lingvistinis garažų bendrijos pavadinimo vertinimas leidžia daryti išvadą, kad garažai yra laikinieji statiniai.
Šalies argumentai
10.2. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė nėra žemės sklypo, esančio adresu Sietyno g. 40, Vilnius, patikėtinė. Vadovaujantis VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, nuo 2024 m. sausio 25 d. ieškovė yra šio Žemės sklypo patikėtinė, taigi ji ir turi teisę reikšti tokio pobūdžio ieškinį civilinėje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumą įvertinant tiek ir imperatyvius teisės aktų reikalavimus sprendžiant dėl metalinio garažo laikinumo bei pašalinimo iš Žemės sklypo. Apeliantas neįrodė skundžiamo sprendimo neteisėtumo.
Atsiliepimas
11. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Ieškovė 2021 m. kovo 8 d. su pareiškimu dėl trūkumų šalinimo pateikė teismui 2020 m. rugsėjo 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, kurią atsakovas sudarė su G. U. dėl ginčo garažo įsigijimo. Taip pat ieškovė pateikė Karoliniškių seniūnijos atsakovui siųsto priminimo kopiją dėl nenukelto metalinio garažo ir paaiškino, kad metalinių garažų savininkai, tame tarpe ir atsakovas, apie būtinybę nusikelti metalinius garažus galėjo sužinoti ir iš plačiai šį klausimą apšvietusios žiniasklaidos, televizijos, interneto naujienų portalų, be to, informaciją viešai skelbė ir Vilniaus miesto savivaldybė savo tinklalapyje www.vilnius.lt. Taigi, ieškinio trūkumai buvo pašalinti ir ieškinio priėmimo klausimas išspręstas.
11.2. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2020 m. kovo 6 d. raštu Nr. A51-33671/20(3.3.10.4E-AD24) „Dėl metaliniais garažais užstatytos valstybinės žemės atlaisvinimo“ kreipėsi į NŽT ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyrių su prašymu pateikti poziciją sprendžiant susiklosčiusią situaciją dėl tvarkos taisyklių nesilaikymo metaliniais garažais užstatytuose valstybinės žemės plotuose. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atsakydama 2020 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 1SD-768-(9.14 E.) nurodė, kad pagal tuomečius Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimus laikinus metalinius garažus laisvoje valstybinėje žemėje buvo leista statyti ir eksploatuoti laikinai 3 metus, o tam tikrais atvejais 5 metus. Taip pat Nacionalinė žemės tarnyba išreiškė poziciją, kad „savivaldybė, kaip Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto funkcijų perėmėja, turėtų ir galėtų imtis efektyvių veiksmų dėl laikinų metalinių garažų laisvoje valstybinėje žemėje pašalinimo“. Todėl ieškovė pagrįstai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ metalinių garažų savininkams nustatė garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminą. Taip pat pagrįstai nustatė, kad galutinis terminas su visais pratęsimais negali būti vėlesnis kaip 2020 m. gruodžio 31 d.
11.3. Ieškovė byloje reiškiamus reikalavimus ir atsakovo prievolę nukelti jam nuosavybės teise priklausantį metalinį garažą iš valstybinės žemės pagrįstai kildino iš teisės aktų reikalavimų ir leidimų tuos metalinius garažus statyti laikinai, taip pat iš teisminės praktikos.
11.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 32 „Dėl valstybinės žemės sklypų (jų dalių) ir žemės sklypais nesuformuotos valstybinės žemės plotų perdavimo valdyti savivaldybėms patikėjimo teise“ Vilniaus miesto savivaldybei patikėjimo teise valdyti perduotas ir Žemės sklypas.
Šalies argumentai
11.5. Kadangi ieškiniu ieškovė prašė įpareigoti atsakovą per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nukelti metalinį Garažą ir sutvarkyti jam tekusią teritoriją, todėl remiantis teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika, teismas sprendė, jog ieškovė turėtų įrodyti, kad ji yra žemės sklypo, kuriame yra prašomas nukelti Garažas, savininkė (valdytoja) ir, kad metalinių garažų buvimas jai priklausančiame žemės sklype pažeidžia savininko teises ir saugomus interesus, o atsakovui kilo pareiga įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.
11.6. Kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, įvertinus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė, jog ieškovė yra teisėta Žemės sklypo valdytoja, ant kurio pastatytas atsakovo laikinas metalinis garažas. Byloje nėra duomenų, kad pasibaigus leistinam laikinojo metalinio garažo eksploatavimo terminui, atsakovui buvo suteikta teisė ir toliau naudotis ieškovei priklausančia žeme, eksploatuojant atsakovui priklausantį laikinąjį metalinį garažą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo naudojimąsi ieškovei priklausančiu žemės sklypu, nenukeliant ir nedemontuojant laikino metalinio garažo, pripažino neteisėtu ir tai laikė ieškovės teisių pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
11.7. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, šis pažeidimas tebesitęsė ir ieškinio pareiškimo dieną, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovė reikšdama negatorinį ieškinį nepraleido ieškinio senaties termino ir atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė.
11.8. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas atsakovo skundžiamą sprendimą, priešingai nei teigia atsakovas, pagrįstai rėmėsi byloje Nr. e2A-865-640/2023 nustatytais prejudiciniais faktais.
Šalies argumentai
11.9. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-865-640/2023 negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Kaip nurodoma apelianto skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, apeliacinės instancijos teismas tyrė ir analizavo bei vertino atsakovo argumentus, kuriais atsakovas įrodinėjo, jog ginčo metalinis garažas nėra laikinas statinys, jis laikytinas nekilnojamuoju daiktu ir padarė priešingas, nei atsakovo nurodomos, išvadas, aptartas sprendimo 22 punkte. Todėl teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo išsakytos kritikos dėl apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ir jame padarytų išvadų.
11.10. Aplinkybė, jog atsakovui nenurodytas konkretus terminas (nėra apibrėžtas metų skaičiumi) garažui eksploatuoti, neeliminuoja metalinio garažo laikinumo ir nesuteikia atsakovui teisės pastatyti metalinį garažą neterminuotai. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovas yra sudaręs žemės sklypo nuomos sutartį ar kitu teisėtu pagrindu naudojasi žemės sklypu.
11.11. Metalinių garažų, kaip laikinų statinių statuso klausimas, ne kartą jau buvo išnagrinėtas ir pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Taigi, tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek pagal nuoseklią ir labai aiškią teisminę praktiką, visi metaliniai garažai atitinka laikino statinio sąvoką, kadangi juos buvo numatyta naudoti tik ribotą terminą, teisės į juos nebuvo ir nėra registruojamos. Net ir tais atvejais, kai garažų savininkai teismuose įrodinėja (net ir su ekspertų nuomonėmis), kad garažai nėra laikini statiniai, kadangi jie turi pamatus, duobes, yra tvirtai pritvirtinti prie žemės paviršiaus, atlikti kokie nors kiti garažų patobulinimo darbai, garažai naudojami ilgą laiką, teismai vis tiek laiko, kad tokie garažai yra laikini statiniai.
11.12. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymas Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ yra galiojantis ir nenuginčytas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino atsakovo argumentų dėl Įsakymo teisėtumo, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Žemesnės instancijos teismas
12. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. gegužės 20 d. gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai ir prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovas įpareigotas nukelti metalinį garažą ir sutvarkyti garažui tenkančią teritoriją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir papildomų rašytinių paaiškinimų (ne)prijungimo prie bylos
16. Apeliantas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šį prašymą apeliantas grindžia, tuo, jog tokiu būdu būtų galima užtikrinti atsakovo teisę užduoti klausimus proceso dalyviams ir liudytojui.
17. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
18. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią vilkinti procesą, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas).
19. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o teismas sprendžia, kiek pateikti argumentai reikšmingi ir ar jie pagrindžia poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 52 punktas).
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas pateiktame prašyme nepagrindžia išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų būtina bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje. Apelianto teisė būti išklausytam apeliaciniame procese buvo įgyvendinta jam pateikus savo poziciją apeliaciniame skunde. Be to, šią bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo žodinio proceso tvarka, įvyko aštuoni teismo posėdžiai, kurių trukmė ir turinys leidžia daryti išvadą, kad tiek atsakovui, tiek kitiems proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės žodžiu išdėstyti savo poziciją, pasisakyti dėl nagrinėjamų klausimų bei įrodymų.
21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose apeliaciniam teismui suformulavo savo pozicijas pakankamai aiškiai, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Taigi, apelianto prašymas netenkintinas ir byla pagal CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
22. Apeliantas 2024 m. gegužės 20 d. pateikė apeliaciniam teismui papildomus rašytinius paaiškinimus. CPK 323 straipsnis numato, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Ši nuostata lemia išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį (atskirąjį) skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį apeliacinį (atskirąjį) skundą bei atsiliepimą į jį, ir kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai.
23. Kadangi papildomais rašytiniais paaiškinimais apeliantas iš esmės kvestionuoja atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, o CPK normos, kaip išdėstyta pirmiau, nenumato atsiliepimo į atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikimo galimybės, todėl rašytinius paaiškinimus atsisakoma priimti.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
24. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2020 m. kovo 6 d. raštu Nr. A51-33671/20(3.3.10.4E-AD24) „Dėl metaliniais garažais užstatytos valstybinės žemės atlaisvinimo“ kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyrių ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyrių su prašymu pateikti poziciją sprendžiant susiklosčiusią situaciją dėl tvarkos taisyklių nesilaikymo metaliniais garažais užstatytuose valstybinės žemės plotuose. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, teikdama 2020 m. balandžio 8 d. atsakymą Nr. 1SD-768-(9.14 E.), ieškovei nurodė, kad pagal tuomečius Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimus laikinus metalinius garažus laisvoje valstybinėje žemėje buvo leista statyti ir eksploatuoti laikinai 3 metus, o tam tikrais atvejais 5 metus. Remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pastatytas statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas kai baigiasi laikinojo statinio naudojimo terminas – per viešojo administravimo subjekto, išdavusio statybą leidžiantį dokumentą, reikalavime nurodytą terminą arba per šio subjekto ieškinio pagrindu priimtame teismo sprendime nurodytą terminą.
25. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2020 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ (toliau – Įsakymas) metalinių garažų savininkams nustatė garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminą – iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai, kartu nustatant jo įgyvendinimo tvarką. 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2261/20 „Dėl administracijos direktoriaus 2020-06-18 įsakymo Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ įgyvendinimo tvarkos“ nustatyta, kad metalinių garažų savininkams 2020 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 30-1418/20 nustatytas garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminas gali būti pratęsiamas seniūno sprendimu, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriumi, kai yra pradėti vykdyti garažo (-ų) nukėlimo darbai, tačiau dėl objektyvių, nuo garažo (-ų) savininko (-ų) nepriklausančių, priežasčių garažo (-ų) nukėlimo darbai negali būti baigti iki nustatyto termino, o 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2261/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ galutinis terminas su visais pratęsimais negali būti vėlesnis kaip 2020 m. gruodžio 31 d.
26. Vilniaus miesto Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1975 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 19 nuspręsta leisti pastatyti metalinius standartinius garažus aikštelėje Sietino gt. pagal priedelį.
27. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Karoliniškių seniūno 2004 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 64 leista atsakovui laikinai naudotis vieta metalinių garažų aikštelėje „Karoliniškės“ skl. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri anksčiau priklausė S. R. skirta Vilniaus miesto Karoliniškių seniūnijos 1996 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 7/G kol ši vieta bus reikalinga miesto poreikiams. Įsakyme nurodyta, kad esant miesto plėtimo būtinumui ir likviduojant metalinių garažų aikštelę, R. K. bus suteikta pirmumo teisė statytis arba įsigyti garažą. Sprendimas dėl metalinio garažo likvidavimo įsigalios ne anksčiau kaip pusės metų nuo jo priėmimo dienos.
28. Atsakovui priklausantis garažas Nr. (duomenys neskelbtini) yra Vilniaus miesto Karoliniškių mikrorajone 39-ojoje metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje „Karoliniškės“. Atsakovas garažą 2020 m. rugsėjo 18 d. įsigijo iš G. U..
29. 2020 m. lapkričio 27 d. priminimu dėl nenukelto metalinio garažo Nr. A6-3576/20(3.3.2.26-SEN) ieškovė informavo atsakovą, kad jis turėjo iki 2020 m. rugsėjo 30 d. nusikelti garažą. Tuo atveju, jeigu nespėjo nusikelti dėl objektyvių priežasčių, gali prasitęsti terminą garažui nukelti, tačiau terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Dėl termino pratęsimo susisiekti su Karoliniškių seniūnu arba parašyti prašymą per savivaldybės e. paslaugą https://paslaugos.vilnius.lt/service-list/prasymu-pratesti-metaliniu-garazu-nukelimo-termina-priemimas.
30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, ieškovės ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovą per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tenkančią teritoriją; atsakovui per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius teismo sprendimo, leisti ieškovei pačiai nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tenkančią teritoriją, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo. Atsakovas, nesutikdamas su sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl ieškiniui keliamų reikalavimų ir jo priėmimo
31. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas priėmė nagrinėti ieškinį, neatitinkantį ieškiniui ir procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, nors buvo nustatęs ieškinio trūkumus, o ieškovė jų nepašalino.
32. Ieškinio turinio reikalavimus nustatančio CPK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisme pareiškiamas ieškinys turi atitikti ir bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis). Ieškovas ieškinyje turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t. y. faktinį ieškinio pagrindą; įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimą – ieškinio dalyką; dalyvaujančių byloje asmenų procesines padėtis, vardus, pavardes, asmens kodus (jeigu jie žinomi), gyvenamosios vietos, pareiškėjui žinomų kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kitus adresus, o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, – jo visą pavadinimą, buveinę, pareiškėjui žinomus kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kitus adresus, kodus, atsiskaitomųjų sąskaitų numerius (jeigu jie žinomi) ir kredito įstaigų rekvizitus (jeigu jie žinomi) (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2–5 punktai, 135 straipsnio 2–4 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-381/2021).
33. Jeigu ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka (CPK 138 straipsnis). Pagal procesinių dokumentų trūkumų šalinimo tvarką reglamentuojančio CPK 115 straipsnio 2 dalį, jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti.
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 25 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti: pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas yra metalinio garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statytojas ar savininkas; pateikti duomenis, kad atsakovas buvo informuotas apie reikalavimą nukelti nurodytą metalinį garažą ir atlaisvinti valstybinę žemę; pateikti duomenis, kad metalinius garažus buvo leista įsirengti tik laikinai – 3 ar 5 metų terminui, o suėjus šiam terminui, metalinių garažų savininkai, tarp jų – ir atsakovas, privalėjo nukelti metalinius garažus ir atlaisvinti valstybinę žemę. Ieškovė, vykdydama teismo įpareigojimą, pateikė prašymą dėl trūkumų šalinimo, kuriuo pateikė rašytinius paaiškinimus tiek dėl atsakovo informavimo, tiek dėl metalinių garažų įsirengimo termino ir atlaisvinimo būtinybės, taipogi pateikė įrodymus: 2020 m. rugsėjo 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, kurią atsakovas sudarė su G. U. dėl ginčo garažo įsigijimo ir Karoliniškių seniūnijos atsakovui siųsto priminimo kopiją dėl nenukelto metalinio garažo.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, tačiau vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas, juolab įrodymų (ne)pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio. Teismo vaidmuo renkant įrodymus apibrėžtas CPK 179 straipsnyje: jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
36. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ieškinio priėmimo stadijoje įrodymų (ne)pakankamumas nesudaro pagrindo nei nustatinėti ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nei atsisakyti priimti ieškinį, tačiau yra pagrindas pasiūlyti dalyvaujančiam byloje asmeniui pateikti papildomus įrodymus. Be to, kaip nustatyta, ieškovė šalino ieškinio trūkumus, tuo tarpu spręsti ar ieškinio trūkumai yra tinkamai pašalinti, yra išimtinai teismo prerogatyva. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo pasisakė bylą išnagrinėjęs iš esmės ir priimdamas skundžiamą sprendimą.
37. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, jog jis nebuvo tinkamai informuotas apie reikalavimą nukelti garažą. Minėta informacija viešai buvo skelbiama ne tik Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje www.vilnius.lt, bet ir žiniasklaidoje, taip pat siunčiant pranešimą Karoliniškių bendrijos pirmininkui. Be to, ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog jam buvo žinoma, kad toje teritorijoje, kur stovi jo garažas, yra nukėlinėjami kiti metaliniai garažai bei jis atstovavo Bendriją, ginčydamas ieškovės direktoriaus sprendimą dėl garažų nukėlimo (2024 m. vasario 8 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 13 min. 30 s. iki 1 val. 15 min.). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo informavimas yra tinkamas ir atsakovas žinojo apie ieškovės reikalavimą nukelti garažą.
Dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį ir ginčo teisinių santykių kvalifikavimo
38. Nuosavybės teisė – tai teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį.
39. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas ir 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).
40. Byloje neginčijama, kad žemė, ant kurios stovi Garažas nuosavybės teise priklauso valstybei. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą savo lėšomis nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tekusią teritoriją. Toks reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio sampratą.
41. Nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjekto – Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu, laikinus metalinius garažus laisvoje valstybinėje žemėje buvo leista statyti ir eksploatuoti laikinai 3 metus (kai kuriais atvejais 5 metus). Lietuvos Respublikos 1992 m. liepos 7 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios valstybinės valdžios institucijos pavadinimo pakeitimo“, Aukščiausioji Taryba buvo pavadinta Lietuvos Respublikos Seimu, vietinės liaudies deputatų tarybos – savivaldybių tarybomis. Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame įstatyme buvo nustatyta, kad šiame įstatyme, taip pat kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose žodžiai „vietinės Liaudies deputatų tarybos“ keičiami žodžiais „savivaldybių tarybos“. Vadinasi, Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto funkcijų̨ vykdymą̨ iš esmės perėmė savivaldybių tarybos. Pagal Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pastatytas statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, nebaigtas statinys išardomas, kai baigiasi laikinojo statinio naudojimo terminas – per viešojo administravimo subjekto, išdavusio statybą leidžiantį dokumentą, reikalavime nurodytą terminą arba per šio subjekto ieškinio pagrindu priimtame teismo sprendime nurodytą terminą. Taigi, ieškovė, perėmusi Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto funkcijų̨ vykdymą̨, kuris būtent ir buvo suteikęs leidimą statyti laikinus metalinius garažus valstybinėje žemėje, turėjo teisę imtis atitinkamų veiksmų, dėl laikinojo statinio nugriovimo, kadangi šiuo atveju veikė kaip žemės valdytoja. Be to, šią aplinkybę patvirtino ir byloje trečiuoju asmeniu įtraukta valstybinės žemės patikėtinė NŽT, kuri taipogi pritarė ieškinio tenkinimui. Šiame kontekste pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas laikosi analogiškos pozicijos, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pareiškus ieškinį dėl metalinio garažo nukėlimo iš valstybinės žemės, šis atitinka negatorininio ieškinio sampratą ir ieškovė turi teisę tokį ieškinį reikšti (pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2721-430/2023).
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai tvirtina, jog teismas negalėjo vertinti, kad ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį, kadangi ieškovė ieškinyje rėmėsi Statybos įstatymu, o ne CK normomis dėl negatorinio ieškinio. Pagal CPK 2 straipsnį, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas yra vienas iš civilinio proceso tikslų. Tinkamas įstatymo taikymas yra pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu teismai tinkamai teisiškai kvalifikuoja tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. CPK nenustato ieškovo pareigos nurodyti ieškinio teisinį pagrindą ar atsakovo pareigos, atsikertant į ieškovo reikalavimus, nurodyti atsikirtimo teisinį pagrindą. Kitaip tariant, šalys neturi pareigos nurodyti, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojamas šalių teisinis santykis ar kokia teisės norma turėtų būti taikoma nagrinėjant civilinį ginčą. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 22 punktas; 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024 33 punktas).
43. Minėta, kad ieškinio reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio sampratą. Todėl, pirmosios instancijos teismas, kuriam būtent kyla pareiga tinkamai teisiškai kvalifikuoti tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius, atsižvelgdamas į ieškovės nurodytas faktines aplinkybes ir suformuluotą reikalavimą, pagrįstai teisiškai kvalifikavo šalių ginčą bei pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį.
44. Nustačius, kad ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį, kuris kvalifikuotinas kaip negatorinis ieškinys, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, kadangi atsakovas ginčydamas minėtą teismo išvadą iš esmės remiasi tuo, jog ieškovė neturėjo teisės reikšti ieškinio bei pareikštas ieškinys nelaikytinas negatoriniu.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-865-640/2023 prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje
45. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog ginčo metalinis garažas yra laikinas statinys, kuris nėra įregistruotas viešame registre kaip nekilnojamasis daiktas, jam būdingas laikinas pobūdis, atsakovui nebuvo suteiktas leidimas valstybinėje žemėje statyti būtent tokio tipo garažą, rėmėsi įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-865-640/2023 (toliau – Sprendimas), nustatytomis aplinkybėmis bei laikė, jog jos turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.
46. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, tvirtina, kad išnagrinėtoje ir nagrinėjamojoje civilinėje byloje dalyvavo skirtingos šalys, taip pat Sprendime teismas neatliko Garažo atitikties laikinojo statinio požymiams individualaus vertinimo.
47. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
48. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).
49.1. Ieškovas R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti NŽT per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovu valstybinės žemės pirkimo-pardavimo be aukciono sutartį arba nuomos 99 metų terminui be aukciono sutartį (ieškovo pasirinkimu) dėl valstybinės žemės sklypo, reikalingo ieškovui naudotis garažu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu 39-ojoje metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje (duomenys neskelbtini).
49.2. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, jog ieškovui nuosavybės teise priklauso iš metalinių konstrukcijų pastatytas garažas (angaras) Nr. (duomenys neskelbtini), esantis 39-osios metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Karoliniškės“, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrija), eksploatuojamų garažų masyve. Garažas buvo ir yra teisėtas civilinės apyvartos objektas ir jokių apribojimų garažo perleidimui nei teisės aktais, nei civiliniais sandoriais, nei kitais pagrindais nebuvo nustatyta. Ieškovui priklausantis garažas yra pastatytas valstybinėje žemėje, o valstybinės žemės sklypas nėra suformuotas (duomenų bazės Regia.lt išrašas (žemėlapio nuotrauka)); ieškovui priklausančio garažo buvimo vieta pažymėta „X“). Garažas buvo pastatytas daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius gavus tuometinio Vilniaus miesto Spalio rajono Darbo žmonių tarybos Vykdomojo komiteto (toliau – Vykdomasis komitetas) leidimą. Ieškovo nuomone, jam nuosavybės teise priklausantis garažas turi nekilnojamo daikto savybes, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad jam būtų parduotas arba išnuomotas valstybinės žemės sklypas, reikalingas priklausančiam garažui eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį. Ieškovas nurodė, jog garažas laikytinas statiniu ir nelaikytinas laikinuoju statiniu bei nuosavybės teise priklauso ieškovui.
49.3. NŽT nesutiko su ieškiniu ir nurodė, jog laikinųjų metalinių garažų savininkai neturi teisės naudotis valstybine žeme, kadangi tokia teisė jiems buvo suteikta tik laikinai. Pabrėžtina, kad teisėje galioja principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus). Metalinis Garažas, stovintis ant valstybinės žemės, yra laikinas statinys, o laikiniems statiniams valstybinė žemė neparduodama ir nenuomojama.
49.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-869-545/2023 ieškinį tenkino. NŽT pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
49.5. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas įsigijo būtent metalinį garažą (2020 m. rugsėjo 18 d. sutartis) 39-oje metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje „Karoliniškės“. Iš juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog minėta bendrija yra įkurta ir jos tikslas aprūpinti narius laikinaisiais individualiais garažais ir šiuos garažus eksploatuoti. Iš Vilniaus miesto Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1975 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 19 matyti, jog sprendimu buvo leista pastatyti tik standartinius metalinius garažus. Kolegija atkreipia dėmesį, jog prie minėto sprendimo pridėtame sąraše nei ieškovo, nei asmens, iš kurio ieškovas pirko garažą, nėra. Pagal Ministrų tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo, sutvarkymo” metaliniai garažai galėjo būti statomi tik iš konstrukcijų, pagamintų pramoniniu būdu. Būtent todėl pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokio tipo metaliniai garažai yra laikomi laikinais statiniais. Byloje nėra duomenų, jog ginčo garažo statyboms būtų buvęs gautas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas valstybinėje žemėje lieti pamatus ir statyti būtent tokio tipo garažą, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad tokio statinio pastatymas traktuotinas kaip savavališka statinio statyba, užimant valstybinę žemę.
49.6. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo garažas buvo pastatytas 1975–1976 m., tai šių statinių statybos teisėtumui turėjo būti taikomos tuo metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių statybos procesą, nuostatos. Lietuvos Aukščiausiasis teismo praktikoje nurodyta, kad pagal tuometinius įstatymus garažų statybai sklypus išskyrė vykdomieji komitetai (Ministrų Tarybos 1974 m. rugpjūčio 13 nutarimas Nr. 292 „Dėl individualių lengvųjų automobilių garažų naudojimo, sutvarkymo“); garažą asmeniniam automobiliui laikyti buvo galima statyti tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą (Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“); buvo leidžiama pradėti garažų naudojimą tik valstybinėms komisijoms priėmus juos naudoti, atlikus jų inventorizaciją ir teisinę registraciją (Ministrų Tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo, sutvarkymo“); be to, asmeniniams automobiliams laikyti buvo leidžiama statyti sublokuotus, vieno ar daugiau aukštų antžeminius bei požeminius kooperatinius garažus pagal projektavimo organizacijų parengtus projektus. Visi kooperatiniai garažai turėjo būti valstybinių komisijų priimti naudoti ir teisiškai įregistruoti (Ministrų Tarybos 1986 m. liepos 15 nutarimas Nr. 249 „Dėl garažų statybos kooperatyvų“) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis Nr. e3K-3-73-403/2021). Taigi pagal ginčo garažo statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, garažo statyba galėjo būti pradėta, tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Duomenų apie tai, jog ginčo garažas buvo pastatytas gavus atitinkamus leidimus, byloje nėra, o ieškovo nurodyto Vilniaus miesto Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1975 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 19, negalima vertinti kaip statybą leidžiančio dokumento. Kaip jau paminėta, ieškovas nurodo ir pateikė sutartį, jog ginčo garažą pirko iš ankstesnės garažo savininkės G. U. Tačiau ieškovo kartu su ieškiniu pateiktame Spalio rajono Tarybos vykdomojo komiteto 1975 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 19 priedėlyje „Piliečių, kuriems leidžiama pastatyti standartinius metalinius garažus Sietyno g. aikštelėje sąrašas“ G. U. sąraše nėra, todėl darytina išvada, kad nei ieškovui, nei G. U. nebuvo suteiktas leidimas valstybinėje žemėje statyti būtent tokio tipo garažą. Kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, jog ginčo garažas būtų teisiškai įregistruotas tuo metu, kai buvo pastatytas. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, jog ir ieškovas įsigijęs ginčo garažą jo neįteisino ir neįregistravo nekilnojamo turto registre kaip nekilnojamo daikto.
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą spręsti, jog Sprendime, priešingai nei tvirtina apeliantas, buvo išsamiai vertinama ar Garažas yra laikytinas laikinu statiniu, taipogi ir tai, ar Garažas pastatytas teisėtai. Tiek nagrinėtoje byloje, tiek šioje byloje apeliantas ir NŽT dalyvavo skirtingais procesiniais statusais. Aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nedalyvavo minėtoje byloje jokiu procesiniu statusu, nereiškia, jog išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog Garažas yra laikinas statinys, kuris nėra įregistruotas viešame registre kaip nekilnojamasis daiktas, jam būdingas laikinas pobūdis, ir, kad atsakovui nebuvo suteiktas leidimas valstybinėje žemėje statyti būtent tokio tipo garažą, neturi prejudicinės reikšmės. Šiuo atveju svarbu tai, jog NŽT ir ieškovė šioje byloje laikosi tos pačios pozicijos bei yra suinteresuotos vienoda bylos baigtimi. Be to, ieškovei buvo žinoma apie minėtos bylos nagrinėjimą, kadangi šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 28 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą, iki tol, kol bus išspręstas ginčas ir įsiteisės procesinis sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-869-545/2023 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-13380-2022-0).
51. Apibendrindama nurodytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-865-640/2023 nustatytas prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčias aplinkybes ir, remdamasis jomis, padarė pagrįstas išvadas šioje byloje nagrinėjamo ginčo aspektu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl apelianto argumentų, kuriais jis kvestionuoja Sprendimą, nepasisako.
52. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-865-640/2023 nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su Ginčo garažu, turi prejudicės reikšmės šiai bylai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstas išvadas, jog Garažas yra laikinas statinys ir atsakovas yra užėmęs valstybinės žemės sklypą neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai, nesant teisinio pagrindo naudotis valstybei priklausančiu žemės sklypu, atsakovas privalo nutraukti sklypo tolesnį neteisėtą naudojimą bei jį atlaisvinti.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
53. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl ieškovės Įsakymo teisėtumo, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje sprendė, kad būtent bendrosios kompetencijos teismas turėjo vertinti Įsakymo teisėtumą.
54. LITEKO duomenimis, R. K. su skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ (toliau – Įsakymas) 1 punktą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-4211-426/2021 R. K. skundą atsisakė priimti ir pareiškėjui išaiškino, kad jis su (skundu) ieškiniu dėl ginčo, susijusio su metalinių garažų iškeldinimu iš valstybinės žemės, turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-577-502/2021 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 20 d. nutartį paliko nepakeistą.
55. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad Įsakymo teisėtumas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl jo (ne)teisėtumo nagrinėjamojoje byloje. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Remiantis dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis) ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pasirenka ir gali keisti tik ieškovas. Tuo tarpu atsakovas nuo pareikšto ieškinio ginasi atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnis) ar priešieškinio (CPK 143 straipsnis) forma. Atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą nulemia šalių materialieji teisiniai santykiai, tačiau konkretų gynybos būdą visais atvejais pasirenka pats atsakovas priklausomai nuo jo siekiamo rezultato.
56. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 12 punktas; 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 46 punktas; 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-701/2022, 42 punktas).
57. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį pareiškė dėl atsakovo įpareigojimo nukelti Garažą ir sutvarkyti Garažui tekusią teritoriją. Atsakovas gindamasis nuo ieškinio teikė atsiliepimą ir rašytinius paaiškinimus, tvirtindamas, jog Garažas neturi būti nukeltas. Nors atsakovas kvestionavo Įsakymo teisėtumą, tačiau priešieškinio dėl Įsakymo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu nereiškė. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl atsakovo įpareigojimo nukelti Garažą ir sutvarkyti Garažui tekusią teritoriją bei atsakovui byloje nepareiškus priešieškiniu reikalavimo dėl Įsakymo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, nėra pagrindo svarstyti dėl jo pagrįstumo.
58. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog šiuo atveju atsakovo argumentai dėl Įsakymo teisėtumo nevertinti, kadangi nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (ne)pagrįstumo
59. Apeliantas, kaip skundžiamo sprendimo trūkumą nurodė tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų įrodymų, o būtent, dėl 2022 m. sausio 21 d. statybos inspekcijos rašto Nr. 2D-1333, Statybos inspekcijos išvados byloje; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-341-258/2011.
60. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Tačiau teismas, motyvuodamas savo išvadas, neprivalo detaliai aptarti kiekvieno byloje ginčo šalių pateikto įrodymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2012).
61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (CPK 176, 183, 185, 263 straipsniai). Tuo tarpu apeliantas tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų įrodymų skundžiamame sprendime, nepagrindė kokios įtakos ir kokiai išvadai turėjo kiekvienas įrodymas ir, kad jie turėtų įtakos darant priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, t. y. sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo teisėtumo ir pagrįstumo.
62. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti apeliantui, kad nesutikus apklausti liudytoju teismo eksperto Sauliaus Mitkaus, taip pat nesudarius galimybių užduoti klausimus NŽT ir Statybų inspekcijai, buvo apribotos atsakovo galimybės naudotis CPK 42 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo nurodomas liudytojas, taip pat NŽT ir Statybų inspekcijos atstovai būtų galėję paliudyti kokias nors reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybes. Apeliantas tokių neįvardijo. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad byloje NŽT ir Statybų inspekcija pateikė atsiliepimą į ieškinį, o ekspertas teismo ekspertizės aktą. Byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu.
63. Apeliantas taip pat nepagrįstai tvirtina, jog bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai minėtų teiginių nepagrindžia.
64. CPK 21 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą.
65. Tinkama teisės į nešališką teismą užtikrinimo garantija yra CPK normų, reglamentuojančių nušalinimo institutą, taikymas. CPK 64 straipsnis nustato, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas, negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios sukelia abejonių dėl jų nešališkumo. Pagrindai teisėjui (teisėjams) nušalinti išvardinti CPK 65 ir 66 straipsniuose. Vadovaujantis teismų praktika asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).
66. Nešališkumas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina, ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu, vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73). Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020 27 punktą; 2022 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022 34–37 punktus, 2023 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-1120/2023 20 punktą).
67. Nagrinėjamu atveju apeliantas pareiškimą dėl nušalinimo teisėjai buvo pateikęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi jo manymu, teisėja negalėjo nagrinėti dviejų bylų, kurios savo esme yra panašios, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2021 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovo pareiškimas buvo atmestas. Apeliantas apeliaciniame skunde nepateikia jokių motyvų dėl nesutikimo su šia nutartimi. Teisėjų kolegija taipogi neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Apeliantas taip pat nepagrįstai tvirtina, jog teisėjos šališkumas pasireiškė tuo, jog iš pradžių teisėja bylą atsisakė sustabdyti, tačiau vėliau visgi dėl to paties pagrindo sustabdė bylą. Byloje nėra duomenų, jog teisėja būtų nepagrįstai sustabdžius civilinę bylą, taip pat, CPK nenumato apribojimų, jog teismui netenkinus prašymo sustabdyti civilinę bylą, šis vėliau negali jos sustabdyti savo iniciatyva. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apelianto argumentai, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, atmestini kaip nepagrįsti.
68. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, jog ieškovė byloje negina viešojo intereso, todėl turėjo mokėti žyminį mokestį už ieškinio pateikimą, kadangi apeliantas iš esmės remiasi tuo, jog ieškovė negalėjo kreiptis į teismą ir pareikštas ieškinys nėra negatorinis, kurie šia teismo nutartimi jau atmesti.
69. Atmetus apelianto apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo priteisti nuostolių, atsiradusių dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis – aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimo, atlyginimą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
70. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.
71. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias negatorinį ieškinį, kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą teismas daro išvadą, jog apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
72. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
73. Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, jog būtų patyrę bylinėjimosi išlaidos, todėl jų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas byloje nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atmesti apelianto (atsakovo) R. K. apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.