Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.1. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo garažas, priklausantis ieškovui, yra statinys/nekilnojamasis daiktas, kuris negali būti perkeliamas į kitą vietą nepakeitus jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo vertės, o ši išvada paneigia atsakovės atsikirtimus į ieškinį, kad metalinis garažas yra laikinas statinys, todėl yra pagrindas taikyti Žemės įstatymo 9, 10 straipsnius. Pagal tuomečius Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimus, laikinus metalinius garažus laisvoje valstybinėje žemėje buvo leista statyti ir eksploatuoti laikinai 3 metus (kai kuriais atvejais 5 metus). Pažymi, kad išsami ir nuosekli teisminė praktika patvirtina, kad metaliniai garažai laikytini tik laikinais statiniais (pvz. žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-9574-728/2016, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-570-275/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-716/2014 ir t. t.). Teismai pripažįsta, kad teisės aktai nenustato laikinųjų statinių – metalinių garažų savininkų teisės įsigyti ar išsinuomoti valstybinę žemę, būtiną metalinio garažo eksploatavimui. Tokie savininkai neturi jokių teisių į valstybinę žemę (pvz., žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 2-9574-728/2016, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-570-275/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-716/2014, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-8878-955/2016, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S2560-555/2016, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2576-431/2013, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1357-104/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-466-14, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2588590/2012 ir t. t.).

14.2. Nagrinėjamos civilinės bylos dalyku esantis garažas pastatytas daugiau kaip prieš 40 metų, gavus tuometinės kompetentingos institucijos – Vykdomojo komiteto – leidimą statyti garažą. Garažas yra eksploatuojamas garažų bendrijos, kuriai suteiktą teisę naudotis valstybinės žemės sklypu yra patvirtinęs (konstatavęs) Vilniaus apygardos teismas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl apeliacinio skundo

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei NŽT dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, 2023 m. sausio 20 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti visiškai ir įpareigojo atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovu valstybinės žemės pirkimo-pardavimo be aukciono sutartį arba nuomos 99 metų terminui be aukciono sutartį (ieškovo pasirinkimu) dėl valstybinės žemės sklypo, reikalingo ieškovui naudotis garažu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės 94 Eur žyminio mokesčio, 299,35 Eur antstolės išlaidų, 1210 Eur ekspertizės išlaidų ieškovo naudai.

17. Atsakovė, nesutikdama su sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktinę situaciją – kilusį teisminį ginčą, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą, taip pažeisdamas Civilinio proceso kodekso 263 straipsnį, kuris įtvirtina, jog teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas.

18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso iš metalinių konstrukcijų pastatytas garažas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), eksploatuojamų garažų masyve. Garažą ieškovas įgijo 2020 m. rugsėjo 18 d. pagal rašytinį sutartį iš G. U. ir užregistravo bendrijos narių knygoje. Sutartis nebuvo įregistruota valstybės įmonėje „Registrų centras“ ir ieškovo garažas nėra registruotas nekilnojamo turto registre. Garažas yra valstybinėje žemėje, o žemės sklypas nustatyta tvarka nesuformuotas.

20. Iš LITEKO duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme yra iškelta ir nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-221-1080/2023, kurioje ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškiniu atsakovui R. K. prašo įpareigoti atsakovą per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tekusią teritoriją, o atsakovui per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nenukėlus metalinio garažo Nr. (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini), ir / arba nesutvarkius garažui tekusios teritorijos, leisti ieškovei nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tekusią teritoriją, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo. Minėta civilinė byla sustabdyta dėl šios nagrinėjamos bylos.

21. Kolegija nurodo, jog žemės sklypai po statiniais yra formuojami tam, kad šių statinių savininkams būtų sudarytos galimybės naudotis turimais statiniais. Taigi, valstybinė žemė, esanti po privatiems asmenims priklausančiais statiniais, formuojama tam, kad ateityje toks žemės sklypas galėtų būti parduotas ar išnuomotas statinio savininkui. Atsižvelgiant į tai, valstybinės žemės sklypo formavimas po statiniais yra tiesiogiai susijęs su tokio žemės sklypo pardavimu ar nuoma.

22. Vadovaujantis Žemės įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatomis, valstybinė žemė, užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui), parduodama ir (ar) išnuomojama lengvatinėmis sąlygomis, t. y. ne aukciono būdu.

23. Valstybinės žemės sklypai parduodami ir (ar) išnuomojami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Analogiškos nuostatos numatomos ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 3 ir 28 punktuose.

24. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šalių ginčą konstatavo, jog ieškovui priklausantis garažas yra nekilnojamas daiktas, todėl nurodė, jog yra pagrindas ieškinį tenkinti. Su tokia išvada kolegija nesutinka.

25. Byloje yra konstatuota, jog ieškovui priklausantis metalinis garažas nėra registruotas nekilnojamo turto registre kaip nekilnojamas daiktas. Pažymėtina, kad išsami ir nuosekli teisminė praktika patvirtina, kad metaliniai garažai laikytini tik laikinais statiniais (pvz. žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-9574-728/2016, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-570-275/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-716/2014 ir t. t.).

26. Kolegija nurodo, jog būtent atsakovės nurodoma teismų praktika yra aktuali nagrinėjamoje byloje, priešingai nei ieškovo, nes ieškovo kasacinio teismo nurodyta praktika nėra aktuali nagrinėjamu atveju. Ieškovo nurodyta 2012 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012, nėra pagrindo vadovautis nagrinėjamu atveju, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas klausimas dėl įpareigojimo sudaryti sandorį. Be to, ieškovo nurodytos ir byloje pateiktos valstybinių institucijų išvados savaime nepatvirtina ir neįrodo, jog būtent ieškovui priklausantis garažas yra teisėtai sukurtas nekilnojamas daiktas.

27. Galiojantis Statybos įstatymas nustato, kad laikinas statinys (t. y. ir metaliniai garažai) – tai statinys, kurį leidžiama statyti numatant naudoti ribotą terminą (Statybos įstatymo 2 str. 24 d.). Remiantis Statybos įstatymu, laikinasis statinys nugriaunamas, kai baigiasi laikinojo statinio naudojimo terminas – per viešojo administravimo subjekto, išdavusio statybą leidžiantį dokumentą, reikalavime nurodytą terminą arba per šio subjekto ieškinio pagrindu priimtame teismo sprendime nurodytą terminą (Statybos įstatymo 40 straipsnio 3 punktas). Tokiu būdu konstatuotina, jog teisės aktai nenustato laikinųjų statinių – metalinių garažų savininkų teisės įsigyti ar išsinuomoti valstybinę žemę, būtiną metalinio garažo eksploatavimui. Tokie savininkai neturi jokių teisių į valstybinę žemę. Vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos“ 1 punktu, Nacionalinė žemės tarnyba yra Lietuvos Respublikos valstybės institucija, kuri dalyvauja formuojant ir įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo, nekilnojamojo turto kadastro, apskaitos, geodezijos, kartografijos, valstybinių georeferencinių erdvinių duomenų rinkinių rengimo bei Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros kūrimo srityse. Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra visos valstybinės žemės patikėtinė, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 1 punktu Nacionalinė žemės tarnyba įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo srityje. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje apibrėžta, kad „Laikinasis statinys – statinys, kurį leidžiama statyti numatant naudoti ribotą terminą“. Pabrėžtina, kad laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinojo statinio sąvoka ne kartą keitėsi, tačiau esminis jo požymis – laikinas pobūdis buvo pabrėžiamas visose teisės aktų redakcijose. Taip pat net lingvistinis garažų bendrijos pavadinimo vertinimas leidžia daryti išvadą, kad garažai yra laikinieji statiniai. Galiojantis Statybos įstatymas nustato, kad laikinas statinys (t. y. ir metaliniai garažai) – tai statinys, kurį leidžiama statyti numatant naudoti ribotą terminą (Statybos įstatymo 2 straipsnio 24 dalis). Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje yra nurodyta, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių.

28. Be to, pažymėtina, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr.e2-221-1080/2023, kurioje ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškiniu atsakovui R. K. prašo įpareigoti atsakovą per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nukelti metalinį garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti garažui tekusią teritoriją, patvirtina poziciją, jog ginčo garažas vertinamas kaip laikinas statinys, kurio naudojimo laikas baigėsi ir atitinkama institucija – šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija - reikalauja jį nugriauti.

29. Ieškovas nurodo, jog garažas yra eksploatuojamas garažų bendrijos, kuriai suteiktą teisę naudotis valstybinės žemės sklypu yra patvirtinęs (konstatavęs) Vilniaus apygardos teismas. Kolegija nurodo, jog vien tas faktas, jog garažų bendrija naudojosi valstybinės žemės sklypu, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog ieškovui atsirado teisė įsigyti valstybinės žemės dalį ar ją išsinuomoti. Ieškovo nurodytoje civilinėje byloje Nr.2-341-258/2011 buvo sprendžiamas klausimas tik dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo. Pabrėžtina, jog iš ankščiau minėtos civilinės bylos Nr.e2-221-1080/2023 matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybės vykdomoji institucija – administracijos direktorius 2020 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ metalinių garažų savininkams nustatė garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminą – iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai.

30. Pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo tuo, jog ieškovui priklausantis garažas yra nekilnojamas daiktas. Tačiau tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė tik remdamasis teismo ekspertizės aktu. Nors ekspertizės akte nurodoma, jog ginčo garažas atitinka statinių rūšies – pastatų požymius ir atitinka neypatingųjų statinių kategorijos pastatams keliamus reikalavimus ir tyrimo metu nustatyta, kad garažas neturi laikiniesiems statiniams nustatytų požymių, tačiau vien remiantis šiais argumentais šioje byloje negalima konstatuoti, jog ginčo garažas yra teisėtai pastatytas nekilnojamas daiktas.

31. Sutiktina su apeliantės argumentais, jog šiuo atveju ieškovas bando įteisinti garažą, stovintį valstybiniame žemės sklype, kaip nekilnojamą daiktą. Kolegija nurodo, jog visų pirma turi būti vertinama visuma duomenų, nustatytų byloje. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, ieškovas įsigijo būtent metalinį garažą (2020 m. rugsėjo 18 d. sutartis) (duomenys neskelbtini) metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“. Iš juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog minėta bendrija yra įkurta ir jos tikslas aprūpinti narius laikinaisiais individualiais garažais ir šiuos garažus eksploatuoti. Iš Vilniaus miesto Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1975 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 19 matyti, jog sprendimu buvo leista pastatyti tik standartinius metalinius garažus. Kolegija atkreipia dėmesį, jog prie minėto sprendimo pridėtame sąraše nei ieškovo, nei asmens, iš kurio ieškovas pirko garažą, nėra. Pagal Ministrų tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo, sutvarkymo” metaliniai garažai galėjo būti statomi tik iš konstrukcijų, pagamintų pramoniniu būdu. Būtent todėl pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokio tipo metaliniai garažai yra laikomi laikinais statiniais. Byloje nėra duomenų, jog ginčo garažo statyboms būtų buvęs gautas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas valstybinėje žemėje lieti pamatus ir statyti būtent tokio tipo garažą, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad tokio statinio pastatymas traktuotinas kaip savavališka statinio statyba, užimant valstybinę žemę. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo garažas buvo pastatytas 1975–1976 m., tai šių statinių statybos teisėtumui turėjo būti taikomos tuo metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių statybos procesą, nuostatos. Lietuvos Aukščiausiasis teismo praktikoje nurodyta, kad pagal tuometinius įstatymus garažų statybai sklypus išskyrė vykdomieji komitetai (Ministrų Tarybos 1974 m. rugpjūčio 13 nutarimas Nr. 292 „Dėl individualių lengvųjų automobilių garažų naudojimo, sutvarkymo“); garažą asmeniniam automobiliui laikyti buvo galima statyti tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą (Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“); buvo leidžiama pradėti garažų naudojimą tik valstybinėms komisijoms priėmus juos naudoti, atlikus jų inventorizaciją ir teisinę registraciją (Ministrų Tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo, sutvarkymo“); be to, asmeniniams automobiliams laikyti buvo leidžiama statyti sublokuotus, vieno ar daugiau aukštų antžeminius bei požeminius kooperatinius garažus pagal projektavimo organizacijų parengtus projektus. Visi kooperatiniai garažai turėjo būti valstybinių komisijų priimti naudoti ir teisiškai įregistruoti (Ministrų Tarybos 1986 m. liepos 15 nutarimas Nr. 249 „Dėl garažų statybos kooperatyvų“) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-03-31 nutartis Nr. e3K-3-73-403/2021). Taigi pagal ginčo garažo statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, garažo statyba galėjo būti pradėta, tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Duomenų apie tai, jog ginčo garažas buvo pastatytas gavus atitinkamus leidimus, byloje nėra, o ieškovo nurodyto Vilniaus miesto Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1975 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 19, negali vertinti kaip statybą leidžiančio dokumento. Kaip jau paminėta, ieškovas nurodo ir pateikė sutartį, jog ginčo garažą pirko iš ankstesnės garažo savininkės G. U. Tačiau ieškovo kartu su ieškiniu pateiktame Spalio rajono Tarybos vykdomojo komiteto 1975 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 19 priedėlyje „Piliečių, kuriems leidžiama pastatyti standartinius metalinius garažus (duomenys neskelbtini) aikštelėje sąrašas“ G. U. sąraše nėra, todėl darytina išvada, kad nei ieškovui, nei G. U. nebuvo suteiktas leidimas valstybinėje žemėje statyti būtent tokio tipo garažą. Kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, jog ginčo garažas būtų teisiškai įregistruotas tuo metu, kai buvo pastatytas. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, jog ir ieškovas įsigijęs ginčo garažą jo neįteisino ir neįregistravo nekilnojamo turto registre kaip nekilnojamo daikto.

32. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Vadovaujantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu ir 11 straipsnio 5 dalies 1 punktu, valstybinė žemė išnuomojama ir parduodama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Panašios nuostatos laikomasi ir Taisyklių 28 punkte. Taigi privalomos sąlygos, kurioms esant valstybinė žemė gali būti nuomojama ne aukciono būdu, yra pakankamai aiškiai suformuluotos nurodytose teisės normose ir teisminė praktika, jas aiškinant yra nuosekliai plėtojama – nuomojamame ar parduodamame žemės sklype turi būti savarankiški, realūs, registruoti Nekilnojamojo turto registre eksploatuojami statiniai. Valstybinės žemės patikėtinis vertindamas ar yra teisinis ir faktinis pagrindas išnuomoti valstybinę žemę be aukciono, turi įvertinti ne tik Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis apie žemės sklype esančius pastatus / statinius / įrenginius ir jų teisinę registraciją, tačiau taip pat atsižvelgti į šių statinių naudojimo paskirtį, jų nusidėvėjimą, fizinį egzistavimą, ar gali toks statinys funkcionuoti kaip atskiras objektas, ar jame gali būti vykdoma tam tikro ūkinio pobūdžio veikla, ar tokio pobūdžio statinys galimas eksploatuoti pagal tiesioginę paskirtį, įrašytą Nekilnojamojo turto registre. Kolegija pažymi, jog iš byloje pateiktų duomenų (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) nėra pagrindo teigti ir konstatuoti, jog ginčo garažas yra naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Byloje pateiktos nuotraukos leidžia teigti, jog garažas yra pakankamai nusidėvėjęs, metalinės konstrukcijos surūdijusios; garaže yra daug daiktų, tame tarpe automobilis, tačiau iš nuotraukų matomas garažo užstatymo viduje vaizdas kelia abejonių, ar garažas naudojamas pagal tiesioginę savo paskirtį, t. y. važiuojančio automobilio laikymui.

33. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2018 m. kovo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018 konstatavo, kad, ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio statinys turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį. Įvertinus teisės aktų nuostatas, konstatuotina, kad teisės aktų leidėjas bei kasacinio teismo praktika reikalauja valstybinę žemę nuomoti/parduoti tik realiai egzistuojančių, registruotų eksploatuojamų statinių eksploatacijai. Ne bet kokių statinių buvimas žemės sklype sudaro pagrindą išsinuomoti ar įsigyti valstybinę žemę ne aukciono būdu – tik tokie statiniai, kurie turi aiškią funkcinę priklausomybę, apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, atitinka Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą. Taigi nagrinėjamu atveju, kai valstybinis žemės sklypas nėra suformuotas, ir byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo garažas yra teisėtai pastatytas nekilnojamas daiktas bei ginčo garažas nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės pardavimo bei nuomos santykius ir nepagrįstai įpareigojo atsakovę sudaryti su ieškovu valstybinės žemės pirkimo-pardavimo arba nuomos sutartį.

34. Teisinio santykio šalis nuo jai teisme reiškiamų reikalavimų gali gintis ieškinio senatimi, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (pagal pareigas). Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).

35. Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vertino ir pasisakė, jog atsakovė praleido ieškinio senaties terminą pažeistoms teisėms apginti, nes savo galimai pažeistų teisių negynė ilgą laiką. Pažymėtina, jog byloje sprendžiamas ieškovo reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti sandorį, tuo tarpu atsakovė byloje reikalavimų nėra pareiškusi. Byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas taikyti ieškinio senatį, nebuvo vertinamos galimos jos praleidimo priežastys ar atnaujinimo galimybės.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškinio tenkinimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

37. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetus visiškai, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Ieškinį atmetus ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė nepateikė duomenų, jog būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidas byloje. Pašto išlaidos byloje nėra priteisiamos pagal CPK 96 straipsnio 6 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu,

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Ieškovo R. K. ieškinį atmesti.

Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.