Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2813-603/2013 pagal ieškovų 2-osios metalinių garažų bendrijos „Kernavė“, 665-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Kernavė“, J. S., S. U., J. A., N. V., J. J., S. V., A. K., I. A., M. B., A. J., S. K., V. A., R. P., M. P., B. A., E. S., R. D., G. C., M. B., P. K., V. S., I. L., S. M., R. J., A. D., L. M., V. D., T. P., N. S., A. J., A. J., D. G., V. K., J. K., A. T., K. C., A. G., A. K., D. P. B., J. S., A. P., A. J., V. J., J. U., A. Š., P. M., A. B., A. S., E. S., V. J., S. B., A. S., O. V., V. A., R. B., L. S., S. K., M. J., V. G., A. K., V. Š., A. P., R. Š., V. M., Č. S., E. T., V. A., E. P., M. B., S. B., E. J., S. T., G. B., V. N., J. J., V. M., V. S., V. R., Z. M., I. V., I. G., V. D., J. J., H. J., M. J., D. R., A. N., J. R., B. G., J. E., B. K., L. R. Z., V. P., V. L., E. J., I. S., A. M., L. B., L. B., E. B., S. S., E. M., J. D., V. E., S. Z., M. A., P. B., I. K., D. K., A. J. B., L. K., S. R., G. P., J. G., J. P., I. J., I. J., M. J., A. I., D. V., V. K., R. D., N. M., M. A., P. J., D. M., A. P., A. G., Š. L., M. Z., E. Š., D. K., J. K., I. S., V. A., V. T., I. L., R. A., G. S., V. Ž., V. S., J. V., Č. L., I. Ž., G. S., V. T., L. P., Z. I., Č. M., B. K., J. D., A. Z., A. V., P. B., D. Š., A. D., A. A., A. Č., A. M., M. P., M. J., V. T., G. G., V. K., S. K., S. K., R. B., J. Ž., E. S., A. Ž., G. K., A. S., S. L., B. Š., D. K., Z. S., V. D., D. V., A. R., A. Š., V. S., F. A., R. P., J. G. Ž., F. P., F. Š., I. C., I. G., J. V., K. Š., F. B., N. F., A. G., P. D., A. P., L. B., J. Š., G. K., T. N., M. I., V. K., P. J., V. K., A. S., P. V., V. J., E. Z., A. B., D. J., S. V., N. K., Z. J., A. M., S. M., L. Š., V. O., D. B., M. D., V. Š., M. B., J. P., B. P., A. L., S. Ž., M. F., K. G., V. B., O. S., J. S., A. J., A. P., E. L., J. Č., N. Š., T. J., J. Z., E. B., A. S., M. M., G. L., A. R., V. P., K. G. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės ūkio tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nepažeidžiant jokių teisės normų reikalavimų. Apeliacinis skundas grindžiamas ne teisiniais argumentais, kurie galėtų pagrįsti skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, tačiau emocinio pobūdžio teiginiais, nereikšmingais nagrinėjamai bylai, nesusijusiais su šia byla. Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-499-110/2008 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-499-110/2008 dalyvavo tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje byloje. Todėl minėtose bylose nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais ir turi įrodomąją reikšmę šioje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl metalinių garažų statuso jau išspręstas kitoje civilinėje byloje, turinčioje prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo iš naujo nustatinėti jau nustatytų faktų.Nors ieškovai nesutinka su teismo sprendimu atmesti jų reikalavimus dėl žalos atlyginimo, tačiau jie neįrodė esant viešosios civilinės atsakomybės Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu taikymo sąlygų, t.y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovų argumentai dėl tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų yra visiškai nepagrįsti, prieštaraujantys tiek teisiniam reglamentavimui, tiek ir prejudicinę reikšmę šioje byloje turintiems teismo procesiniais sprendimais nustatytiems faktams bei aplinkybėms. Todėl skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad ieškovai neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Vilniaus miesto savivaldybė tinkamai įvykdė visas įstatymo jai priskirtas pareigas, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu į ginčo sklypus (nustatė suformuotų sklypų duomenis), o kitų pareigų, susijusių su minėtų sklypu naudojimu, teisės aktai savivaldybei nenumato.Teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra ir kitos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybės atsiradimui – žalos. Atsakovo teigimu, ieškovai niekada negalėjo tikėtis, jog ginčo žemės sklypas bus išnuomotas ilgam laikotarpiui, be to, jiems buvo žinoma apie žemės sklypo laikiną nuomos pobūdį. Todėl galėjo ir turėjo suvokti, kad pasibaigus žemės nuomos sutarčiai, ieškovai patys savo lėšomis privalės pasirūpinti jiems priklausančių, ant ginčo žemės sklypo buvusių laikinų statinių – metalinių garažų perkėlimu/pašalinimu. Be to, ir tariami nuostoliai nėra įrodyti, nepateikta jokių įrodymų, kad garažai buvo perkelti, kad už jų perkėlimą buvo sumokėta, kad perkeliant garažus sumažėjo jų vertė ir pan. Ieškovų pateikti paskaičiavimai lokalinėse sąmatose neįrodo, jog žala buvo patirta. Kadangi nebuvo įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, žalos faktas bei dydis, todėl teismui nebuvo pagrindo nustatyti ir priežastinio ryšio buvimą. Apeliacinio skundo argumentai neleidžia daryti išvados, kad teismas buvo neteisus atmesdamas ieškinio reikalavimą ir dėl neturtinės žalos priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas. Todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1981 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 25 nutarė Lenino rajono Tarybos vykdomojo komiteto gamybinei butų ūkio valdybai laikinai skirti naudotis apie 0,3 ha dydžio žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), metalinių garažų aikštelėms suprojektuoti ir įrengti (t. 1, b.l. 18). Vilniaus miesto valdyba 2000 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 1243V ,,Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir dydžio nustatymo” nusprendė 2-ajai metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai laikinai išnuomoti 10 373 kv. m dydžio žemės sklypą, kol jis nebus reikalingas visuomenės poreikiams, bet ne ilgiau kaip trejiems metams (t. 1, b.l. 28). Šio sprendimo pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė ir 2-oji metalinių garažų ir statybos eksploatavimo bendrija ,,Kernavė” 2000 m. liepos 25 d. sudarė sutartį dėl 10 373 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos trejų metų laikotarpiui (t. 1, b.l. 26). Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4884 į ginčo žemės sklypą atkurta nuosavybės teisė B. Z. G., o 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4882 - H. G., kurie 2007 m. birželio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi žemės sklypą perleido UAB „Molesta“. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-499-110/2008 ieškovai įpareigoti per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išsikelti (nukelti, demontuoti) metalinius garažus ir kitus bendram naudojimui skirtus statinius iš UAB „Molesta“ nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (t. 9, b.l. 125-129). Ieškovų teigimu, dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų ir kaltės jie patyrė tiek nuostolius dėl garažų perkėlimo, tiek neturtinę žalą. Ieškinys pirmosios instancijos teisme atmestas, ieškovai su tokiu sprendimu nesutinka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pageidauja dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pasisakyti bei reikalui esant atsakyti į iškilusius klausimus. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose pateiktuose tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui. Apeliantas nenurodo detalizuojančių argumentų, kurie sudarytų pagrindą žodinio bylos nagrinėjimo reikalingumui, t. y. neįvardija, kokių faktinių aplinkybių ir dėl kokių priežasčių jis negali nurodyti savo apeliaciniame skunde ir tai galėtų padaryti tik žodinio proceso metu. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neįžvelgia išimtinių aplinkybių, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Dėl papildomai pateiktų įrodymų

Ieškovas taip pat pateikė prašymą dėl rašytinių įrodymų - Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1981 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 25 kopijos, 665-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Kernavė“ 2003 m. gegužės 31 d. susirinkimo protokolo bei 665-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Kernavė“ ir 2-osios metalinių garažų bendrijos „Kernavė“ 2003 m. gegužės 31 d. bendrojo susirinkimo nutarimo Nr. 1 - priėmimo. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš bylos medžiagos matyti, kad byla pirmosios instancijos teisme tęsėsi daugiau kaip metus, vyko ne vienas parengiamasis teismo posėdis. Pateikti pirmosios instancijos teismui aukščiau nurodytus įrodymus kliūčių nebuvo, apeliantas taip pat neįrodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Dėl minėtų priežasčių prie apeliacinio skundo pateiktus rašytinius įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 str.).

Dėl juridinio fakto pripažinimo

Ieškovai pareiškė reikalavimą pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad metaliniai garažai, esantys 2-ojoje metalinių garažų bendrijoje ,,Kernavė“, yra nelaikini statiniai.

Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t.y. teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, o tik tokius, su kuriais susietas subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tuo tarpu klausimą dėl statinių priskyrimo atitinkamoms grupėms, be kita ko, nesudėtingų bei laikinų statinių grupėms nustato statybos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Statybos įstatymas, atitinkami statybos techniniai reglamentai ir kt.), beje, kuriomis plačiai remiamasi ir apeliaciniame skunde. Taigi, ieškovai pareikštu reikalavimu prašo ne nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kuris sukurtų, pakeistų ar panaikintų asmenines ar turtines teises, o nustatytų kitokį garažų statusą (statinių grupę) nei numato teisės aktai, be to, ir kitokį negu jau konstatuota įsiteisėjusiame Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-499-110/2008. Todėl, vertinant ieškovų reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo kaip savarankišką, teismas privalėtų atsisakyti priimti ieškinio dalį dėl šio reikalavimo kaip nenagrinėtiną teisme, o jį priėmus – šią bylos dalį nutraukti (CPK 293 str. 1 p.). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad bet kuriuo atveju šis klausimas nėra reikšmingas sprendžiant nagrinėjamą ginčą dėl nuostolių, susijusių su garažų perkėlimu, atlyginimu – dėl garažų nukėlimo jau yra priimtas ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-499-110/2008, todėl jis turės būti vykdomas net ir nepriklausomai nuo to, kokiai statinių grupei jie būtų priskirti, ši aplinkybė taip pat neturi įtakos ir žalos, jei ją būtų pagrindas priteisti, dydžiui. Kita vertus, iš ieškinio turinio matyti, kad grindžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovų argumentais apie metalinių garažų nepriskyrimą laikiniems statiniams įrodinėjami neteisėti atsakovo veiksmai atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, kritikuojamas minėtas teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimas. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šio teismo sprendimo išvadų reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad metalinių garažų statuso – kaip laikinų statinių -klausimas jau yra išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendime ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, todėl nėra teisinio pagrindo iš naujo nustatinėti jau nustatytų faktų (CPK 182 str. 2 d.). Be to, metaliniai garažai atitinka visus Statybos įstatyme nustatytus laikinų statinių požymius. Minėta, apeliantas teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi minėtu sprendimu bei nepagrįstai padarė išvadą, kad metaliniai garažai priskirtini laikiniems statiniams. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) res judicata galia, reiškianti draudimą šalims ir kitiems dalyvavusiems byloje asmenims, taip pat jų teisių perėmėjams iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Aiškindamas prejudicinio fakto definiciją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-214/2008;2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; kt.).Taigi, įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) res judicata galią lemia ginčo materialinio teisinio santykio šalių dalyvavimas teisminiame procese, suponuojantis draudimą pareikšti tapatų reikalavimą tuo pačiu pagrindu, taip pat ir kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) nustatytus faktus bei teisines išvadas.

Iš civilinėje byloje Nr. 2-499-110/2008 pagal UAB „Molesta“ ieškinį atsakovams 2-ajai metalinių garažų bendrijai „Kernavė“, 665-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai „Kernavė“ bei šių bendrijų nariams (nagrinėjamoje byloje ieškovams) dėl metalinių garažų nukėlimo priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, kad toje byloje dalyvavo tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje byloje, t.y. 2-oji metalinių garažų bendrija „Kernavė“, 665-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Kernavė“, šių bendrijų nariai, Vilniaus miesto savivaldybė bei Vilniaus apskrities viršininko administracija (jos teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba) (t. 9, b.l. 125-129, 130-135). Nors apeliantas ir nurodo, kad ne visi ieškovai dalyvavo civilinės bylos Nr. 2-499-110/2008 teismo posėdžiuose, tačiau tai, kad asmuo, kuriam tinkamai CPK nustatyta tvarka buvo pranešta apie teismo posėdį, jame nedalyvavo, nereiškia, jog šis asmuo nėra byloje dalyvaujančiu asmeniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens procesinį statusą byloje lemia ne jo faktinis (ne)dalyvavimas teismo posėdyje, o jo teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Toje byloje atsiliepimas į UAB „Molesta“ ieškinį grindžiamas tuo, kad metaliniai garažai nėra laikini statiniai, taigi, įrodinėjimo dalykas, be kita ko, buvo ir metalinių garažų (ne)pripažinimo laikinais statiniais klausimo nagrinėjimas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovų pareikštą ieškinį, galėjo remtis Vilnius miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendime bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kurios pripažintinos prejudiciniais faktais bei kurių nagrinėjamoje byloje nereikia įrodinėti, t.y. turinčiomis įrodomąją reikšmę nagrinėjamoje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad teismo eksperto S. M. 2009 m. spalio 23 d. atliktas tyrimas (ekspertizė) nepaneigia įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių nagrinėjamai bylai. Šiame kontekste atmestinas apelianto argumentas dėl procesinės teisės normų pažeidimo pirmosios instancijos teismui neišreikalavus civilinių bylų Nr. 2-499-110/2008, Nr. 2A-333-464/2011. Visų pirma, nagrinėjamoje byloje yra pateikti šiose bylose priimti galutiniai procesiniai sprendimai, iš kurių matyti šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka, teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai bei argumentai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Be to, apeliantas faktiškai apeliaciniame skunde ir nenurodo, kokie dar konkrečiai toje byloje esantys ir nepateikti į nagrinėjamą bylą įrodymai reikšmingi šiai bylai. Pažymėtina, kad teismas neprivalo visais atvejais reikalauti visų šalies prašomų duomenų, nes gali būti priimami nagrinėti tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybes (CPK 180 str.).

Todėl pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas pripažinti, kad klausimas dėl metalinių garažų statuso jau išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-499-110/2008.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Šias civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovai (CPK 178 straipsnis). Kai neįrodyta bent viena būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2012 ir kt.). Taigi, paminėtų taisyklių kontekste ieškovai turėjo įrodyti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį ryšį.

Todėl visų pirma reikia nustatyti, ar egzistuoja atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai. Kitaip tariant, atsakovo civilinės atsakomybės taikymui reikalinga įrodyti, kokius veiksmus atsakovas turėjo atlikti, bet neatliko, arba kokius veiksmus, kurių jis neturėjo atlikti, atliko. Ieškovai ieškinyje neteisėtais atsakovo veiksmais įvardijo tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, žinodami, kad žemės sklype įsikūrusios dvi garažų bendrijos, neišsprendė metalinių garažų likimo, neišsprendė bendrijų ir jų narių (ieškovų) prašymų parduoti arba ilgalaikiai išnuomoti žemės sklypą, t.y. ieškovų manymu, neatliko reikalingų veiksmų. Be to, anot ieškovų, žemės sklypo paėmimas buvo vykdomas šiurkščiai pažeidžiant įstatymus, tuo tarpu nuosavybės teisės į sklypą, teisėtai užstatytą metalinių garažų statiniais, neturėjo būti atkurtos, t.y. atlikti veiksmai, kurie neturėjo būti atlikti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad argumentai dėl nurodomų tokio pobūdžio neteisėtų atsakovo veiksmų laikytini nepagrįstais.

Kaip minėta, žemės sklypas buvo išnuomotas 1996 m. vasario 21 d., 2000 m. liepos 27 d. sutartimi trejų metų laikotarpiui (atitinkamai sutarčių 11.2, 12 punktai – t. 1, b.l. 25, 26), todėl laikytina, kad iki 2003 m. liepos 27 d. ši bendrija bei jos nariai (ieškovai) teisėtai šiuo sklypu naudojosi. Tai, kad apie žemės sklypo nuomos laikinumą ieškovams buvo žinoma, yra konstatuota įsiteisėjusiais minėtais teismų procesiniais sprendimais, šios aplinkybės neginčija ir patys ieškovai. Todėl spręstina, kad pasibaigus nuomos sutarties galiojimo terminui, ieškovai privalėjo pasirūpinti jiems priklausančių laikinų statinių - metalinių garažų – nukėlimu. Ieškovai jokiais įrodymais nepagrindė savo argumentų, kad būtent atsakovas privalėjo (ir kaip) pasirūpinti, bet nepasirūpino jiems priklausančių metalinių garažų likimu, taip pat nėra pateikta įrodymų ir argumentų, kad atsakovas būtų įstatymų ar sutarčių pagrindu privalėjęs ilgalaikiai išnuomoti ar parduoti ieškovams žemės sklypą pasibaigus nuomos sutarties terminui, tačiau to nepadarė ir būtent tai sąlygojo nuosavybės į žemės sklypą atkūrimą. Todėl byloje nesant duomenų, patvirtinančių atsakovo pareigą spręsti garažų nukėlimo klausimą įstatymų ar sutarčių pagrindu, sudaryti naujas sutartis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

Ginčo žemės sklypo savininkas yra UAB „Molesta“, ginčo sklypą nuosavybės teise įgijęs pagal 2007 m. birželio 8 d. pirkimo - pardavimo sutartį iš B. Z. G. ir H. G., kuriems ginčo sklypai buvo grąžinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 6 d. sprendimais Nr. 2.4-01-4884 ir Nr. 2.4-01-4882. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra pareikšta reikalavimų dėl administracinių aktų, kurių pagrindu atkurta nuosavybė, pripažinimo neteisėtais, jų neteisėtumas nėra konstatuotas ir kitų teismų sprendimais. Todėl esant nenuginčytiems sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo (o ir galimybės) pripažinti, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą buvo atkurta neteisėtai. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija Vilniaus miesto savivaldybės atliktus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į ginčo žemės sklypą, neturi pagrindo laikyti neteisėtais.

Nenustačius neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė negalima. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, apeliacinio skundo motyvai kitokiai išvadai pagrindo neteikia.

Dėl kitų procesinių prašymų

Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo išaiškinti CPK 43 straipsnio (procesinis bendrininkavimas) ir 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto (žyminio mokesčio dydis) taikymą ieškovų atžvilgiu. Tačiau padavus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimo, nagrinėtinas būtent šio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, o ne pagrįstumas jau įsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriose išspręsti atskiri procesiniai klausimai. Šiame kontekste atmestinas apelianto skundo motyvuojamoje dalyje išreikštas prašymas dėl už ieškinį permokėto žyminio mokesčio grąžinimo skunde nurodytiems ieškovams, nes tuo atveju, kai sumokama daugiau žyminio mokesčio negu pagal įstatymą reikalaujama, jis yra grąžinamas suinteresuoto asmens pareiškimu (CPK 87 str. 1 d. 1 p.), skundžiamu sprendimu sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimo pirmosios instancijos teismas nėra sprendęs.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.