Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu a) papunkčiu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta neatlikta bausmė, paskirta 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, visiškai sudedant ir S. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų 24 (dvidešimt keturioms) dienoms.

Iš S. P. nukentėjusiajai M. L. priteista 3400 Lt turtinei žalai ir 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. P. nukentėjusiajai S. M. priteista 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. nuteistas už tai, kad nužudė J. K..

S. P. 2012 m. lapkričio 20 d., apie 22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio Alytuje, (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia peiliu smogė vieną kartą J. K. į kairę pilvo pusę ir padarė jam durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo kairės pusės žaizdą su kiauryminiu kepenų kairės skilties ir skrandžio sužalojimu, tai komplikavosi ūmiu nukraujavimu į pilvo ertmę, dėl ko nukentėjusysis J. K. 2012 m. lapkričio 20 d., apie 22.00 val., įvykio vietoje mirė.

S. P. nuteistas ir už tai, kad įgijo ir neteisėtai savo bute laikė narkotines medžiagas.

S. P. nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir nenustatytu būdu įgijo žalios spalvos, sausą dalinai susmulkintą augalinės kilmės medžiagą iš augalinės kilmės medžiagų mišinio – kanapes (ir jų dalis) ir rudos spalvos supresuotą augalinės kilmės medžiagą - kanapių dervą, kurios pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą Nr. 1 yra narkotinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams, ir šias narkotines medžiagas – 2,912 g kanapių (ir jų dalių) bei 1,168 g kanapių dervos neteisėtai laikė iki 2012 m. lapkričio 21 d. 13.59 val. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame Alytuje, Topolių g. 7-11, kol kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

S. P. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį už J. K. nužudymą. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad jis sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gyvy­bę ki­tam žmo­gui ir no­rė­jo ją at­im­ti. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ne­tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kaltininkas su­pra­to, kad sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ir, nors ir ne­no­rė­jo at­im­ti gy­vy­bės, są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti. Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti) arba nusikalstamam nerūpestingumui (kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti). Baudžiamoji atsakomybė už neatsargų gyvybės atėmimą numatyta Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. K. mirė dėl tyčinių S. P. veiksmų – smūgio peiliu nukentėjusiajam į kairę pilvo pusę sudavimo, t. y. konstatavo, jog S. P. nužudė J. K., veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis S. P. apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir prašo jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį. Nuteistasis S. P. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde neneigia, jog J. K. namuose tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas ir grumtynės, tačiau tvirtina, jog tyčia peiliu jis J. K. nesužalojo, peilis į nukentėjusiojo pilvą įsmigo jam su R. K. griūnant ant žemės, t. y. nukentėjusysis mirtinai susižalojo pats užgriuvęs ant peilio. Visi šie nuteistojo S. P. išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti, juos paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo S. P., tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. S. P. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. tyčia nužudžius J. K., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Iš visų byloje liudytojais apklaustų asmenų, tik du – A. C. ir A. B. tiesiogiai matė S. P. ir J. K. konfliktą. Liudytojas A. C. parodė, kad 2012 m. lapkričio 20 d. su J. K., šio bute vartojo alkoholinius gėrimus. Pasigirdus durų skambučiui, J. K. paėmė peilį ir nuėjo jų atidaryti. Liudytojo A. C. teigimu, iš koridoriaus pasigirdo triukšmas, į kambarį įėjo A. B. ir sudavė jam smūgį į ausį, tada į kambarį grumdamiesi įgriuvo S. P. su J. K., J. K. griuvo ant nugaros, o S. P. užgriuvo ant J. K., nugriuvę ant žemės S. P. su J. K. grūmėsi, keikėsi. Po šių grumtynių jis matė, kad S. P. rankoje laikė J. K. peilį. Liudytojas A. C. nurodė, jog nematė, kuriuo metu S. P. sužalojo J. K., kad nukentėjusysis yra sužalotas ir negyvas jis suprato jau S. P. su A. B. išėjus iš J. K. namų. Kartu su nuteistuoju S. P. į nukentėjusiojo namus ėjęs A. B. parodė, kad nukentėjusysis J. K., atidaręs duris, turėjo rankoje peilį ir puolė S. P.. Liudytojo A. B. teigimu, paties J. K. nužudymo jis nematė, kadangi buvo kambaryje su A. C., tačiau suprato, kad S. P. susigrūmus su J. K., kažkuriuo tai momentu J. K. peilis atsidūrė S. P. rankose, tuo peiliu S. P. ir sužalojo J. K.. Iš specialisto išvados Nr. M 455/12(06) matyti, kad J. K. mirtis įvyko nuo ūminio nukraujavimo į pilvo ertmę dėl durtinės – pjautinės kiauryminės pilvo kairės pusės žaizdos su kiauryminiu kepenų kairės skilties ir skrandžio sužalojimo. Kepenų kairės skilties ir skrandžio sužalojimu padaryta aštraus duriamai pjaunančio daikto poveikyje galimai peiliu. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad, zonduojant mediniu zondu žaizdą, žaizdos kanalas eina nedideliu kampu iš kairės į dešinę beveik statmenai. Žaizdos kanalo ilgis apie 11 cm, o tai parodo, kad smūgis peiliu suduotas beveik statmenai į nukentėjusįjį (117 - 124 b. l., 1 t.). Specialisto išvadoje Nr. MK 117/12(01) nurodyta, kad J. K. pilvo kairės pusės viršutinės dalies odos žaizda yra durtinė - pjautinė, padaryta plokščiu, vienašmenių savybių duriančiu - pjaunančiu įrankiu. Tikėtina, kad J. K. durtinė – pjautinė pilvo kairės pusės viršutinės dalies odos žaizda padaryta tirti pateiktu peiliu (134 - 140 b. l., 1 t.). Aptartų įrodymų analizė paneigia nuteistojo S. P. iškeltą versiją apie tai, kad grumtynių su J. K. metu įvyko nelaimingas atsitikimas ir, jog mirtinas sužalojimas į pilvą buvo padarytas nukentėjusiajam pačiam užgriuvus ant peilio. Teismo medicinos specialisto nustatytas J. K. padaryto sužalojimo pobūdis (pakankamai ilgas žaizdos kanalas), kryptingumas (smūgis peiliu suduotas statmenai į pilvą), taip pat liudytojo A. C. parodymai apie tai, kad nugriuvę ant žemės S. P. su J. K. dar kurį laiką grūmėsi, keikėsi paneigia atsitiktinio J. K. sužalojimo pačiam nukentėjusiajam užgriuvus ant peilio galimybę bei patvirtina, jog grumtynių metu S. P. atėmė iš J. K. peilį ir juo smūgiavo J. K. į pilvą padarydamas sužalojimą, sukėlusį J. K. mirtį. Nors nuteistasis S. P. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde neigia tyčia nužudęs J. K., tačiau apie kaltininko tyčios turinį, veikos motyvus, tikslus sprendžiama ne vien iš kaltininko parodymų. Kaltininko parodymai gretinami su bylos įrodymų visetu. Kaltininko tyčios turinį, kitus subjektyviuosius požymius įrodo ne tik faktiniai duomenys, esantys nusikaltimo subjekto parodymuose, bet ir kiti faktiniai duomenys apie kaltininko elgesį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu, po nusikaltimo padarymo momento, apie nusikaltimo padarymo metu naudotus įrankius, priemones ir pan. Kaip matyti iš liudytojų A. M., B. M., tai pat ir nuteistojo sutuoktinės N. P. parodymų, prieš įvykį S. P. buvo susinervinęs, keikė J. K., vadino nukentėjusįjį „barščialūpiu“, piktinosi, kad šis įkyriai lenda prie jo žmonos ir kitų turgaus prekiautojų bei kalbėjo, jog reikia važiuoti pas „barščialūpį“ išsiaiškinti. Liudytojas A. B. parodė, kad su S. P. pas J. K. įvykio vakarą užvažiavo ,,vyriškai išsiaiškinti“, nes J. K. užgauliojo S. P. žmoną. Liudytojas A. M. parodė, kad po įvykio, S. P. su A. B. sugrįžus, S. P. pirštai buvo kruvini ir jis prisipažino, kad nudūrė J. K.. Liudytoja B. M. taip pat parodė, kad S. P. su A. B. sugrįžus, ji iš S. P. kalbos suprato, kad, tik atidaręs duris, J. K. S. P. puolė su peiliu, abu jie susimušė, S. P. atėmė peilį ir juo dūrė J. K.. Liudytoja N. P. nurodė, jog iš J. K. namų sugrįžęs jos sutuoktinis pasakė, kad nuramino „barščialūpį“ ir šis daugiau nekalbės. Liudytojų A. M., B. M., N. P., A. B. parodymai apie nuteistojo S. P. elgesį iki nusikaltimo bei po nusikaltimo padarymo, kartu su kitomis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis – mirtinai peiliu sužalojęs J. K., S. P. nusikaltimo įrankį (peilį) pasiėmė su savimi ir bandė paslėpti įmesdamas jį į pečių Marcinkevičių namuose, rodo nuteistojo S. P. tyčios kryptingumą – į nukentėjusiojo J. K. namus S. P. vyko agresyviai nusiteikęs, grumtynių su nukentėjusiuoju metu atėmęs peilį iš J. K., nuteistasis nesistengė užbaigti konflikto, bet priešingai – peiliu smūgiavo nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – pilvą. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų vistas leidžia daryti išvadą, kad S. P., grumtynių metu atėmęs peilį iš J. K. ir juo suduodamas nukentėjusiajam į pilvo sritį, suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į J. K. gyvybę ir nors ir nenorėjo nukentėjusiajam atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. buvo abejingas kito žmogaus gyvybės atėmimui. S. P. padaryta veika – dūris peiliu nukentėjusiajam J. K. į pilvo sritį, buvo būtinoji padarinių - J. K. mirties kilimo sąlyga. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad J. K. S. P. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia bei nuteistojo veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis S. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tvirtina, jog įvykio metu jis buvo blaivas, todėl pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia.

Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos neigiamus momentus, kurie didina nusikalstamos veikos bei kaltojo asmens pavojingumą ir leidžia griežtinti baudžiamąją atsakomybę. Pagal Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti kaltininko nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir rodo didesnį jo pavojingumą, kadangi girtas asmuo gali netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, jis lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Girtu asmuo laikomas tada, jei galima išoriškai užfiksuoti faktus, liudijančius tokią jo būseną.

Iš bylos duomenų matyti, jog S. P. sulaikytas buvo tik kitą dieną po įvykio, t. y. 2012 m. lapkričio 21 d., jo girtumas nei įvykio dieną, nei sulaikymo dieną nebuvo nustatinėjamas. Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvados Nr. T-N 2317/12(01) matyti, jog 2012 m. lapkričio 23 d. 15.50 val. tyrimo atlikimui buvo paimtas nuteistojo šlapimas, tačiau S. P. šlapime opijatų, amfetaminų, benzodiazepinų ir etilo alkoholio nerasta. Imuninės analizės duomenimis kanabinoidų, kokaino ir kokaino metabolitų šlapime nerasta (142 b. l., 1 t.). Nesant medicininių duomenų, patvirtinančių, kad S. P. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, vieninteliai įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti šią aplinkybę, šiuo atveju yra įvykyje dalyvavusių ir įvykį mačiusių asmenų parodymai apie alkoholio vartojimo faktą arba apie asmens būseną, kuri išoriškai leistų daryti išvadą dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Nuteistasis S. P. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad įvykio metu buvo blaivas, išgėrė tik 50 g. brendžio, be to, nuteistasis pažymi, kad alkoholio jis negali vartoti dėl ligos. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad S. P. nusikalstamą veiką - nužudymą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, grindė liudytojų A. M. ir B. M. parodymais, taip pat teismas konstatavo, kad vykusias išgertuves patvirtina visi jų dalyviai. Tačiau kaip matyti iš liudytojos B. M. parodymų, liudytoja nurodė, jog įvykio dieną atvykęs pas juos S. P. nebuvo apgirtęs, ji vaikščiojo po kambarį, todėl nematė, kiek ir kas vartojo alkoholio. Liudytojos teigimu, prieš S. P. ir A. B. išvažiuojant pirkti likerio, brendžio buvo išgerta nedaug, gal po 50 g. Liudytojas A. M. parodė, jog įvykio dieną trys vyrai gėrė brendį – kiek jo tiksliai išgėrė, nepamena, nurodė, kad ragavo ir jo žmona, B. M., bet labai nedaug. Liudytojo A. M. teigimu, S. P. gėrė mažai, nes vartojo vaistus. Liudytoja N. P. parodė, kad įvykio dieną jos sutuoktinis S. P. buvo išgėręs 50 g. brendžio. Liudytojos teigimu, jos vyras šiaip negeria. Kaip matyti, nei vienas iš byloje apklaustų asmenų kategoriškai nenurodė, kad įvykio metu S. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio Kaip minėta, ir pats nuteistasis viso bylos proceso metu teigė, kad nebuvo neblaivus, buvo išgėręs tik taurelę, 50 g., brendžio. Bylos duomenimis nėra paneigta aplinkybė, jog prieš nusikaltimo padarymą S. P. buvo išgėręs ne daugiau kaip 50 g. brendžio. Tačiau, kaip jau minėta, ne bet koks alkoholio pavartojimo faktas sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybę, bet tik toks, kai apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti kaltininko nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Šiame nuosprendyje jau aptartais įrodymais nustatyta, kad pyktis ir noras išsiaiškinti su J. K., kodėl šis įkyriai lenda prie S. P. žmonos ir kitų turgaus prekiautojų buvo pagrindinės priežastys ir motyvas, dėl kurių tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko grumtynės, kurių metu S. P. atėmė peilį iš J. K. ir juo vieną kartą smogė nukentėjusiajam į pilvo sritį, padarydamas sužalojimą, sukėlusį J. K. mirtį. Nors S. P. prieš įvykį ir buvo pavartojęs alkoholio, tačiau byloje nėra neginčytinai nustatyta, kad S. P. suvartotas alkoholio kiekis sukėlė tokią būseną, kuri turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, darytina išvada, kad nuteistojo S. P. apsvaigimas nuo alkoholio įvykio metu nepagrįstai pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuteistojo S. P. atsakomybę sunkinančia pripažinta aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalintina.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. P., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė, atsižvelgė į tai, kad S. P. padarytas nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 6 dalis), padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, S. P. veikė netiesiogine tyčia, nusikaltimas baigtas, nusikalstama veika padaryta nukentėjusiojo bute, į kurį nuteistasis įsiveržė, nusikaltimą S. P. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, neatlikęs bausmės, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, paskyrė S. P. bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog nuteistojo S. P. apsvaigimas nuo alkoholio įvykio metu nepagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl ši aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalinama, tuo pačiu mažinama ir S. P. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 3 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuteistojo S. P. atsakomybę sunkinčią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

S. P., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 9 (devynerių) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį, ir S. P. paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu a) papunkčiu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti neatliktą bausmę, paskirtą Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir paskirti S. P. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams 24 (dvidešimt keturioms) dienoms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.