Teisora
Registruotis

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2024-03-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-18-744/2024

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNuosprendis · 2024-03-06Šiaulių apygardos teismas
  2. T-121-771/2025Nutartis · 2025-03-13Šiaulių apylinkės teismas
  3. T-262-771/2025Nutartis · 2025-03-18Šiaulių apylinkės teismas
  4. T-485-771/2025Nutartis · 2025-06-12Šiaulių apylinkės teismas
  5. T-485-771/2025Nutartis · 2025-06-12Šiaulių apylinkės teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2024-03-06
Bylos Nr.
1A-18-744/2024
Teisminio proceso Nr.
1-05-6-00012-2018-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gražvydas Poškus, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis
G. S., K. B.
Civilinis ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Advokatai
Muradas Bakanas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-18-744/2024Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00012-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.1.7.2.2; 1.1.8.1.1; 1.2.18.10; 2.1.15.1.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorei Astai Mickevičiūtei,nuteistiesiems G. S. ir K. B. bei jų gynėjui advokatui Muradui Bakanui,pretendentams į laiduotojus V. K. ir S. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjo advokato Murado Bakano apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 270 MGL dydžio bauda; G. S. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje, padarymo;

K. B. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 160 MGL dydžio bauda;

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys dėl 10064,33 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkintas pilna apimtimi, priteisinat šią sumą iš G. S.; paliktas galioti Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2019 m. liepos 11 d. nutarimas skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą G. S. nuosavybės teise priklausančiam turtui: pastatui-gyvenamajam namui su prekybos patalpomis, esančiais (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daliai – ¾, kurios vidutinė rinkos vertė 43877,28 Eur, nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant G. S. disponuoti šiuo turtu, iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. G. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos vieta (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, sąmoningai neįformindamas buhalterinės apskaitos dokumentais įvykusių pardavimų, gautų apmokėjimo operacijų, išmokėto darbo užmokesčio, nepateikdamas apskaitą tvarkančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam asmeniui I. S. su tuo susijusių buhalterinės apskaitos dokumentų, o būtent, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nurodančius, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nurodančius, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius, ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, susitarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoja K. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išmokėti neoficialų darbo užmokestį ir, padedant K. B., laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini) “ darbuotojams išmokėjo didesnes darbo užmokesčio sumas, nei buvo įforminta apskaitos dokumentais ir įrašyta į bendrovės buhalterinę apskaitą, tai yra išmokėjo 19030,85 Eur neoficialaus darbo užmokesčio, neapskaityto buhalterinėje apskaitoje, o būtent:

- D. (turėtų būti – D.) M., dirbusiam picų kepėjo pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 2850,05 Eur, tame tarpe balandžio mėn. 368,75 Eur, gegužės mėn. 324,25 Eur, birželio mėn. 324,25 Eur, liepos mėn. 310,90 Eur, rugpjūčio mėn. 344,72 Eur, rugsėjo mėn. 395,45 Eur, spalio mėn. 392,10 Eur, lapkričio mėn. 389,63 Eur; 2017 m. 3877,89 Eur, tame tarpe vasario mėn. 433,25 Eur, kovo mėn. 444,86 Eur, balandžio mėn. 451,05 Eur, gegužės mėn. 415,45 Eur, birželio mėn. 415,15 Eur, liepos mėn. 415,01 Eur, rugpjūčio mėn. 392,18 Eur, rugsėjo mėn. 451,43 Eur, lapkričio mėn. 459,21 Eur - iš viso 6727,94 Eur;

- I. E., dirbusiai pagalbinės darbininkės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 773,78 Eur, tame tarpe gegužės mėn. 101,13 Eur, birželio mėn. 101,13 Eur, liepos mėn. 80,65 Eur, rugpjūčio mėn. 80,65 Eur, rugsėjo mėn. 174,96 Eur, lapkričio mėn. 235,26 Eur; 2017 m. 2512,04 Eur, tame tarpe vasario mėn.170,90 Eur, kovo mėn. 170,90 Eur, balandžio mėn. 170,90 Eur, birželio mėn. 318,87 Eur, liepos mėn. 329,44 Eur, rugpjūčio mėn. 396,18 Eur, rugsėjo mėn. 306,18 Eur, spalio mėn. 213,18 Eur, lapkričio mėn. 213,18 Eur, gruodžio mėn. 222,31 Eur; 2018 m. 320,92 Eur, tame tarpe sausio mėn. 50,99 Eur, kovo mėn. 269,93 Eur - iš viso 3606,74 Eur;

- S. B., dirbusiam vadybininko pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 1663,71 Eur, tame tarpe birželio mėn. 215,34 Eur, liepos mėn. 300,16 Eur, rugpjūčio mėn. 300,17 Eur, rugsėjo mėn. 300,17 Eur, spalio mėn. 156,72 Eur, lapkričio mėn. 183,97 Eur, gruodžio mėn. 207,18 Eur;

- J. G., dirbusiai virėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 281 Eur, tame tarpe liepos mėn. 100 Eur, rugpjūčio mėn. 101 Eur, rugsėjo mėn. 20 Eur, spalio mėn. 20 Eur, lapkričio mėn. 20 Eur, gruodžio mėn. 20 Eur; 2017 m. 299,32 Eur, tame tarpe sausio mėn. 20 Eur, vasario mėn. 20 Eur, kovo mėn. 20 Eur, balandžio mėn. 20 Eur, gegužės mėn. 20 Eur, birželio mėn. 100,06 Eur, liepos mėn. 99,32 Eur - iš viso 580,32 Eur;

- A. Š., dirbusiai pagalbinės darbininkės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 485,60 Eur, tame tarpe rugsėjo mėn. 121,40 Eur, spalio mėn. 121,40 Eur, lapkričio mėn. 121,40 Eur, gruodžio mėn. 121,40 Eur; 2017 m. 1075,26 Eur, tame tarpe sausio mėn. 108,65 Eur, vasario mėn. 108,65 Eur, kovo mėn. 108,65 Eur, balandžio mėn. 116,11 Eur, gegužės mėn. 214,75 Eur, birželio mėn. 108,65 Eur, rugsėjo mėn. 80,70 Eur, spalio mėn. 121,70 Eur, lapkričio mėn. 24,70 Eur, gruodžio mėn. 82,70 Eur; 2018 m. sausio mėn. 133,47 Eur - iš viso 1 694,33 Eur;

- D. L., dirbusiai kambarinės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. 960,27 Eur, tame tarpe birželio mėn. 115,45 Eur, liepos mėn. 115,01 Eur, rugpjūčio mėn. 115,01 Eur, spalio mėn. 262,19 Eur, lapkričio mėn. 114,75 Eur, gruodžio mėn. 237,86 Eur;

- M. M., dirbusiai pardavėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugsėjo mėn. 168,79 Eur, spalio mėn. 17,82 Eur, lapkričio mėn. 30,14 Eur - iš viso 216,75 Eur;

- D. Š., dirbusiai padavėjos pareigose, išmokėjo didesnę sumą 2017 m. rugsėjo mėn. 363,19 Eur;

- A. S., dirbusiai kambarinės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugsėjo mėn. 282,01 Eur, spalio mėn. 338,10 Eur - iš viso 620,11 Eur;

- K. S., dirbusiai padavėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugsėjo mėn. 38,19 Eur; 2018 m. sausio mėn. 26,40 Eur - iš viso 64,59 Eur;

- O. D., dirbusiai pardavėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugsėjo mėn. 176,19 Eur, spalio mėn. 176,19 Eur, lapkričio mėn. 14,02 Eur - iš viso 366,40 Eur;

- A. J., dirbusiai virėjos pareigose, išmokėjo didesnę sumą 2017 m. spalio mėn. 229,24 Eur;

- N. G., dirbusiai virtuvės pagalbinės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. spalio mėn. 9,70 Eur, gruodžio mėn. 55,70 Eur - iš viso 65,40 Eur;

- J. S., dirbusiai apskaitininkės pareigose, išmokėjo didesnę sumą 2017 m. spalio mėn. 16,64 Eur;

- E. T., dirbusiai picų kepėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. 325,74 Eur, tame tarpe spalio mėn. 12,46 Eur, lapkričio mėn. 96,64 Eur, gruodžio mėn. 216,64 Eur; 2018 m. sausio mėn. 153,68 Eur, vasario mėn. 42,68 Eur - iš viso 522,10 Eur;

- D. J., dirbusiai virtuvės darbuotojos pareigose, išmokėjo didesnę sumą 2018 m. vasario mėn. 55,85 Eur;

- D. D., dirbusiai virtuvės pagalbinės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugpjūčio mėn. 397,96 Eur, rugsėjo mėn. 453,55 Eur, spalio mėn. 426,03 Eur - iš viso 1277,54 Eur;

dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2016 metus, 2017 metus ir 2018 metų sausio-kovo mėnesius.

2. Be to, G. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis būdamas UAB „(duomenys neskelbtini) “ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos vieta (duomenys neskelbtini)), direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą, apgaulingai tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą, sąmoningai neįformindamas apskaitos dokumentais išmokėto darbo užmokesčio ir nepateikdamas apskaitą tvarkančios UAB „(duomenys neskelbtini) “ įgaliotam asmeniui I. S. su tuo susijusių buhalterinės apskaitos dokumentų, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išmokėdamas buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą neoficialų darbo užmokestį, iš viso 19030,85 Eur, siekdamas išvengti mokesčių į biudžetą - 13817,40 Eur, pateikė neteisingus duomenis valstybės įgaliotoms institucijoms - VMI ir VSDFV už 2016 m., 2017 m. ir 2018 m., o būtent:

- metinėse A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijų už 2016 m. (pateikta 2017 m. vasario 10 d.) ir už 2017 m. (pateikta 2018 m. vasario 15 d.) formos FR0573 - A dalyje 16-17 eil. „Išmokėtų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio ir PSD) ir neapmokestinamųjų išmokų suma“, „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“, neįtraukė priskaičiuoto papildomo darbo užmokesčio, atitinkamai 2016 m. - 7965,99 Eur ir 2017 m. - 16110,52 Eur bei neapskaičiavo ir nedeklaravo pajamų mokesčio už 2016 m. - 1194,90 Eur ir už 2017 m. - 2416,57 Eur. Pateiktoje metinėje gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms deklaracijoje (forma GPM312) už 2018 m. nedeklaravo 964,12 Eur papildomai išmokėtų išmokų (deklaracijos 4 eil.), neapskaičiavo bei nedeklaravo 144,61 Eur pajamų mokesčio (deklaracijos 5 eil.);

- pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM) - duomenis apie apdraustuosius, atitinkamai S4 stulpelio „Pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, suma“ P.20.4 laukelyje neįrašė, atitinkamai už 2016 m. - 7965,99 Eur, už 2017 m. - 16,110,52 Eur ir už 2018 m. - 964,12 Eur bei S5 stulpelio „Įmokų suma“ P20.5 laukelyje neįrašė valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų, privalomo sveikatos draudimo (PSD) įmokų ir įmokų į garantinį fondą, atitinkamai: už 2016 m. - 3200,73 Eur, už 2017 m. - 6473,22 Eur ir už 2018 m. - 387,38 Eur;

- metinėse pelno deklaracijose (forma PLN204) už 2016 m., 2017 m., 2018 m. - duomenis apie bendrovės veiklos rezultatą pelną, t. y. III d. 19 eil. „Pelno (nuostolių) ataskaitoje apskaičiuotas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą“, neįvertino papildomo darbo užmokesčio ir su juo susijusių sąnaudų, tai yra sumažino sąnaudas, atitinkamai 2016 m. - 7966 Eur, 2017 m. - 16110 Eur, 2018 m. - 964,12 Eur.

3. Pirmosios instancijos teismas G. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 1 dalį išteisino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), konstatavęs, kad G. S. nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta 2016-2018 metų laikotarpiu, todėl, atsižvelgus į įstatymo leidėjo reglamentuotas normas, į tai, kad naujoji BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d., yra asmens atsakomybę švelninanti norma, o asmens siekiama išvengti mokesčių suma neviršija 400 MGL, todėl G. S. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios sudėties požymių.

4. K. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos vieta (duomenys neskelbtini)), direktoriaus pavaduotoja, susitarė su UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriumi G. S. UAB „(duomenys neskelbtini) “ darbuotojams išmokėti neoficialų darbo užmokestį ir, jai padedant, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. G. S. UAB „(duomenys neskelbtini) “ darbuotojams išmokėjo didesnes darbo užmokesčio sumas, nei buvo įforminta apskaitos dokumentais ir įrašyta į bendrovės buhalterinę apskaitą, tai yra išmokėjo 19030,85 Eur neoficialaus darbo užmokesčio, neapskaityto buhalterinėje apskaitoje, o būtent:

- D. M., dirbusiam picų kepėjo pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 2850,05 Eur, tame tarpe balandžio mėn. 368,75 Eur, gegužės mėn. 324,25 Eur, birželio mėn. 324,25 Eur, liepos mėn. 310,90 Eur, rugpjūčio mėn. 344,72 Eur, rugsėjo mėn. 395,45 Eur, spalio mėn. 392,10 Eur, lapkričio mėn. 389,63 Eur; 2017 m. 3877,89 Eur, tame tarpe vasario mėn. 433,25 Eur, kovo mėn. 444,86 Eur, balandžio mėn. 451,05 Eur, gegužės mėn. 415,45 Eur, birželio mėn. 415,15 Eur, liepos mėn. 415,01 Eur, rugpjūčio mėn. 392,18 Eur, rugsėjo mėn. 451,43 Eur, lapkričio mėn. 459,21 Eur - iš viso 6727,94 Eur;

- I. E., dirbusiai pagalbinės darbininkės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 773,78 Eur, tame tarpe gegužės mėn. 101,13 Eur, birželio mėn. 101,13 Eur, liepos mėn. 80,65 Eur, rugpjūčio mėn. 80,65 Eur, rugsėjo mėn. 174,96 Eur, lapkričio mėn. 235,26 Eur; 2017 m. 2512,04 Eur, tame tarpe vasario mėn.170,90 Eur, kovo mėn. 170,90 Eur, balandžio mėn. 170,90 Eur, birželio mėn. 318,87 Eur, liepos mėn. 329,44 Eur, rugpjūčio mėn. 396,18 Eur, rugsėjo mėn. 306,18 Eur, spalio mėn. 213,18 Eur, lapkričio mėn. 213,18 Eur, gruodžio mėn. 222,31 Eur; 2018 m. 320,92 Eur, tame tarpe sausio mėn. 50,99 Eur, kovo mėn. 269,93 Eur - iš viso 3606,74 Eur;

- S. B., dirbusiam vadybininko pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 1663,71 Eur, tame tarpe birželio mėn. 215,34 Eur, liepos mėn. 300,16 Eur, rugpjūčio mėn. 300,17 Eur, rugsėjo mėn. 300,17 Eur, spalio mėn. 156,72 Eur, lapkričio mėn. 183,97 Eur, gruodžio mėn. 207,18 Eur;

- J. G., dirbusiai virėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 281 Eur, tame tarpe liepos mėn. 100 Eur, rugpjūčio mėn. 101 Eur, rugsėjo mėn. 20 Eur, spalio mėn. 20 Eur, lapkričio mėn. 20 Eur, gruodžio mėn. 20 Eur; 2017 m. 299,32 Eur, tame tarpe sausio mėn. 20 Eur, vasario mėn. 20 Eur, kovo mėn. 20 Eur, balandžio mėn. 20 Eur, gegužės mėn. 20 Eur, birželio mėn. 100 Eur, liepos mėn. 99,32 Eur - iš viso 580,32 Eur;

- A. Š., dirbusiai pagalbinės darbininkės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2016 m. 485,60 Eur, tame tarpe rugsėjo mėn. 121,40 Eur, spalio mėn. 121,40 Eur, lapkričio mėn. 121,40 Eur, gruodžio mėn. 121,40 Eur; 2017 m. 1075,26 Eur, tame tarpe sausio mėn. 108,65 Eur, vasario mėn. 108,65 Eur, kovo mėn. 108,65 Eur, balandžio mėn. 116,11 Eur, gegužės mėn. 214,75 Eur, birželio mėn. 108,65 Eur, rugsėjo mėn. 80,70 Eur, spalio mėn. 121,70 Eur, lapkričio mėn. 24,70 Eur, gruodžio mėn. 82,70 Eur; 2018 m. sausio mėn. 133,47 Eur - iš viso 1694,33 Eur;

- D. L., dirbusiai kambarinės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. 960,27 Eur, tame tarpe birželio mėn. 115,45 Eur, liepos mėn. 115,01 Eur, rugpjūčio mėn. 115,01 Eur, spalio mėn. 262,19 Eur, lapkričio mėn. 114,75 Eur, gruodžio mėn. 237,86 Eur;

- M. M., dirbusiai pardavėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugsėjo mėn. 168,79 Eur, spalio mėn. 17,82 Eur, lapkričio mėn. 30,14 Eur - iš viso 216,75 Eur;

- D. Š., dirbusiai padavėjos pareigose, išmokėjo didesnę sumą 2017 m. rugsėjo mėn. 363,19 Eur;

- A. S., dirbusiai kambarinės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugsėjo mėn. 282,01 Eur, spalio mėn. 338,10 Eur - iš viso 620,11 Eur;

- K. S., dirbusiai padavėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugsėjo mėn. 38,19 Eur; 2018 m. sausio mėn. 26,40 Eur - iš viso 64,59 Eur;

- O. D., dirbusiai pardavėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugsėjo mėn. 176,19 Eur, spalio mėn. 176,19 Eur, lapkričio mėn. 14,02 Eur - iš viso 366,40 Eur;

- A. J., dirbusiai virėjos pareigose, išmokėjo didesnę sumą 2017 m. spalio mėn. 229,24 Eur;

- N. G., dirbusiai virtuvės pagalbinės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. spalio mėn. 9,70 Eur, gruodžio mėn. 55,70 Eur - iš viso 65,40 Eur;

- J. S., dirbusiai apskaitininkės pareigose, išmokėjo didesnę sumą 2017 m. spalio mėn. 16,64 Eur;

- E. T., dirbusiai picų kepėjos pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. 325,74 Eur, tame tarpe spalio mėn. 12,46 Eur, lapkričio mėn. 96,64 Eur, gruodžio mėn. 216,64 Eur; 2018 m. sausio mėn. 153,68 Eur, vasario mėn. 42,68 Eur - iš viso 522,10 Eur;

- D. J., dirbusiai virtuvės darbuotojos pareigose, išmokėjo didesnę sumą 2018 m. vasario mėn. 55,85 Eur;

- D. D., dirbusiai virtuvės pagalbinės pareigose, išmokėjo didesnes sumas 2017 m. rugpjūčio mėn. 397,96 Eur, rugsėjo mėn. 453,55 Eur, spalio mėn. 426,03 Eur - iš viso 1277,54 Eur.

K. B., išmokėdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams neoficialų darbo užmokestį, padėjo UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriui G. S., pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, atsakingam už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, sąmoningai neįforminant buhalterinės apskaitos dokumentais išmokėto darbo užmokesčio, nepateikiant apskaitą tvarkančios UAB „(duomenys neskelbtini) “ įgaliotam asmeniui I. S. su tuo susijusių buhalterinės apskaitos dokumentų, pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nurodančius, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nurodančius, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius, ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2016 metus, 2017 metus ir 2018 metų sausio-kovo mėnesius.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

5. Apeliaciniu skundu nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjas advokatas Muradas Bakanas prašo apklausti teisme nuteistuosius G. S. ir K. B., nes pasikeitė jų pozicija; taip pat kviesti ir apklausti teisme laiduoti už G. S. sutikusią V. K. ir už K. B. sutikusį laiduoti S. B.; taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė - 270 MGL (13500 Eur) dydžio bauda, bei baudžiamąją bylą nutraukti; vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti G. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, perduodant jį V. K. atsakomybėn pagal laidavimą; taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. B. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta bausmė - 160 MGL (8000 Eur) dydžio bauda, bei baudžiamąją bylą nutraukti; vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti K. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, perduodant ją S. B. atsakomybėn pagal laidavimą; taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys dėl 10064,33 Eur žalos atlyginimo priteisimo tenkintas pilna apimtimi ir ši suma priteista iš G. S., bei palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą.

5.1. Apeliaciniame skunde nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjas advokatas Muradas Bakanas nurodo, kad nuteistieji pripažįsta kaltę padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas – G. S. pripažįsta kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, o K. B. pripažįsta kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Jie neteisti ir neturi galiojančių administracinių nuobaudų, pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai prisipažįsta dėl savo veiksmų, nuoširdžiai gailisi, todėl prašo, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jie pasižada laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Už nuteistąjį G. S. sutinka laiduoti jo motina V. K., o už nuteistąją K. B. sutinka laiduoti jos sutuoktinis S. B.. Toks prašymas reiškiamas tik su apeliaciniu skundu, nes kaltinimo apimtis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo sumažinta, be to, G. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisintas.

5.2. Apelianto tvirtinimu, iki pat skundžiamo nuosprendžio priėmimo nebuvo aišku, ar teismas vadovausis teismo eksperto išvada (Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. gruodžio 23 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)), nes byloje pateikus teismo ekspertizės aktą nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su akte nurodytais standartinio tyrimo procedūrų aprašymais nei nuteistiesiems, nei jų gynėjui. Būtent šiuo teismo ekspertizės aktu buvo konstatuoti būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje požymiai - negalėjimas nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini) “ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2016 sausio 1 d. iki 2018 kovo 31 d. Taigi, tik teismui nuosprendyje padarius išvadą, jog teismo ekspertizės aktu visgi galima vadovautis kaip įrodymu šioje byloje, nuteistieji pakeitė savo nuomonę dėl kaltės.

5.3. Apelianto teigimu, teismas nuosprendžiu neteisėtai ir nepagrįstai tenkino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį dėl 10064,33 Eur žalos atlyginimo priteisimo ir priteisė šią sumą iš G. S.. Apelianto nuomone, teismas turėjo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Mokestinė prievolė kyla iš mokestinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, kiti mokesčius reguliuojantys teisės aktai. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą neįvykdytos mokestinės prievolės atveju prievolė mokėti mokesčius pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą yra mokesčių mokėtojo, šiuo atveju - juridinio asmens (bendrovės) pareiga. Taigi, mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes ji kyla iš mokesčių administravimo teisinių santykių, kurių vienas iš dalyvių - mokesčių mokėtojas. Tačiau mokesčių nesumokėjimas gali būti vertinamas kaip žala, jeigu nustatoma, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais.

5.4. Apeliantas pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246-6.249, 2.45 straipsnių, 6.248 straipsnio 3 dalies, 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens teisinį savarankiškumą ir atsakomybės prisiėmimą pagal prievoles jam priklausančiu turtu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – toliau ir CK) 2.33, 2.50 straipsniai), seka, kad už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako juridinis asmuo, o juridinių asmenų vadovų civilinė atsakomybė pagal šias prievoles galima tik išskirtiniais atvejais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2006, 3K-3-130/2011, 3K-3-493/2012, 3K-3-176/2014, 3K-3-283/2014) atkreipiamas dėmesys į du įmonės vadovo civilinę atsakomybę ribojančius aspektus: pirma, bendrovės vadovo civilinė atsakomybė prieš kreditorius yra subsidiaraus pobūdžio ir atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų (bankrotas ir pan.); antra, vadovas neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams, todėl prieš kreditorius atsako tik savo bendrovei padarytos žalos ribose. Be to, civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę (net ir nusikalstamo mokesčių vengimo atveju), iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievolė. Tokia teismų praktika civilinėse bylose pagrįsta šiais argumentais: 1) iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams (tarp jų ir (duomenys neskelbtini)) ir veikia tik pačios bendrovės interesais, todėl vadovo turtinės atsakomybės apimtį lemia būtent bendrovei padaryta žala; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinis reikalavimas juridiniam asmeniui kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu, taigi bendrovės mokestinės prievolės nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, jos kyla mokesčių įstatymu nustatytais pagrindais ir yra būtinosios veiklos išlaidos, taigi tokia prievolė nelaikoma bendrovei padaryta žala. Todėl pareiga atlyginti valstybei juridinio asmens nesumokėtų mokesčių sumą iš civilinės atsakomybės prievolės vadovui nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-624/2013, 3K-3-54-701/2017). Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria teismas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį dėl 10064,33 Eur žalos atlyginimo priteisimo tenkino pilna apimtimi ir priteisė šią sumą iš G. S., turėtų būti panaikinta, o civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

5.5. Apeliantas nurodo, kad teismui nusprendus netenkinti nuteistųjų prašymo atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jie prašo sumažinti teismo jiems paskirtas baudas ir jų sumokėjimą išdėstyti vienerių metų laikotarpiui, nes ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme truko ilgą laiką - beveik penkis metus, tačiau teismas nuosprendyje į tai neatsižvelgė ir dėl to skiriamos baudos dydžio nesumažino. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, nuteistajam G. S. galėtų būti skirtas minimalus baudos dydis – 100 MGL (5000 Eur), o nuteistajai K. B. dar mažesnė bauda – 50 MGL (2500 Eur) bauda arba dar mažesnės baudos. Nuteistųjų pajamos yra nedidelės, jie turi išlaikyti mažamečius vaikus, todėl nuteistieji negali sumokėti visų baudų sumų iš karto.

6. Atsiliepimų į nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjo advokato Murado Bakano apeliacinį skundą negauta.

Atsiliepimas

7. Teismo posėdžio metu nuteistieji G. S. ir K. B. bei jų gynėjas advokatas Muradas Bakanas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Asta Mickevičiūtė prašė nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjo advokato Murado Bakano apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 18 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjo advokato Murado Bakano apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).

9. Nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjas advokatas Muradas Bakanas apeliaciniu skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių G. S. ir K. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, G. S. ir K. B. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų kvalifikacijos. Priešingai, nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistieji pakeitė savo poziciją ir pripažįsta kaltę padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas bei nuoširdžiai gailisi, todėl prašo nuteistųjų G. S. ir K. B. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, atleidžiant juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjas advokatas Muradas Bakanas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pateikto civilinio ieškinio išsprendimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl G. S. ir K. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

10. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos. Kartu teismų praktikoje išaiškinta, jog net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018, 2K-67-942/2019, 2K-81-895/2020, 2K-28-628/2023, 2K-74-594/2024).

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, G. S. ir K. B. savo kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiami pirmosios instancijos teisme.

11.1. Nuteistasis G. S., apklausiamas 2019 m. gegužės 31 d. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės klausimo dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, nekomentavo (7 t., b. l. 54), apklausiamas 2019 m. birželio 19 d. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino ir parodė, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nemokėjo neoficialaus darbo užmokesčio UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, taip pat nebuvo pavedęs savo dukrai K. B., užimančiai UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ direktoriaus pavaduotojos pareigas, mokėti darbuotojams neoficialų darbo užmokestį. Darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis toks, koks buvo paskaičiuotas ir nurodytas buhalterinės įmonės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterės I. S.. Darbuotojams atlyginimas buvo mokamas tik grynais pinigais, pasirašęs darbuotojas ant jam pateikto algalapio gaudavo pinigus, tokią sumą, kokia nurodyta. Atlyginimus mokėjo tiek jis, tiek jam nesant K. B.. Avansai buvo mokami tik kai kuriems darbuotojams jų prašymu. Išmokėtas avansas buvo išskaičiuojamas iš darbuotojui mokamo atlyginimo (7 t., b. l. 57-58). 2019 m. spalio 1 d. ir 2019 m. lapkričio 5 d. apklausiamas G. S. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų taip pat nepripažino, prašė vadovautis jau anksčiau duotais parodymais (7 t., b. l. 64-65, 72). K. B., apklausiama 2018 m. gruodžio 20 d. ir 2019 m. vasario 28 d. ikiteisminio tyrimo metu BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais parodė, kad ji dirba UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriaus G. S. pavaduotojos pareigose. Buhalterija pateikia jai suskaičiuotus atlyginimų žiniaraščius, pagal kuriuos tiek ji, tiek G. S. išmoka darbuotojams atlyginimus, darbuotojui pasirašant dėl atlyginimo išmokėjimo. Avansai buvo mokami tik žmogui paprašius sumomis, kurios prašydavo darbuotojas. Ji buhalterei nenurodydavo apie avansų išmokėjimą. Buhalterijai apskaičiavus pilną darbuotojo atlyginimą atlyginimo mokėjimo dieną darbuotojas gaudavo atlyginimą, iš kurio „išminusuodavo“ avansą. Tokia tvarka buvo nustatyta direktoriaus (2 t., b. l. 91-93, 98-100). K. B., apklausiama įtariamąja 2019 m. spalio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės klausimo dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, nekomentavo (7 t., b. l. 115), apklausiama 2019 m. lapkričio 19 d. savo kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo nepripažino ir parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes kaip ir 2018 m. gruodžio 20 d. apklausoje, taip pat pridūrė, kad išsamesnius savo parodymus yra išdėsčiusi raštu, kuriuos pateikia ir prašo remtis jos pateiktais parodymais (7 t., b. l. 118-119). Raštu pateiktuose parodymuose K. B. nurodė, kad kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, nepripažįsta ir paaiškino, kad darbo užmokestį darbuotojams mokėdavo tiek ji direktoriaus nurodymu, tiek pats direktorius G. S.. Atsiskaitymo su darbuotojais dokumentuose užfiksuotos sumos atitinka tikrovę, tai yra bendroje sumoje buvo išmokėta tiek, kiek ir nurodyta dokumentuose. Jokio didesnio darbo užmokesčio mokėjimo, nei nurodyta buhalterines paslaugas teikusios UAB „(duomenys neskelbtini) “ parengtuose dokumentuose, darbuotojams nebuvo mokoma. Darbuotojams anksčiau iki atlyginimo mokėjimo dienos išmokėti pinigai mokant darbo užmokestį buvo atimami iš darbo užmokesčio sumos (7 t., b. l. 122).

11.2. Pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, prokurorei pagarsinus kaltinamąjį aktą, G. S. ir K. B. nurodė, kad kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų neprisipažįsta ir sutinka duoti parodymus po visų liudytojų apklausos (8 t., b. l. 15). Pirmosios instancijos teisme apklausiamas nuteistasis G. S. parodė, kad nepripažįsta, jog mokėjo kitas pinigų sumas darbuotojams. Atlyginimus paskaičiuodavo UAB „(duomenys neskelbtini) “. Atlyginimus jis išmokėdavo grynais. K. B. taip pat kartais mokėdavo atlyginimus grynais. Apskaitos žiniaraštį pildydavo buhalterė. Jis su K. B. pateikdavo darbo grafikus ir darbo tabelius. Buhalterė apskaičiuodavo atlyginimus pagal pateiktas darbo sutartis ir darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Avansų neformindavo, jį mokėjo iš įmonės pinigų. „Išminusuodavo“ avansą iš atlyginimo sumos ir likusią sumą išmokėdavo, paimdavo parašą. Neapskaitytų pinigų nedavė K. B.. Nebuvo kitos apskaitos kompiuteryje, ten buvo skaičiavimo bandymai, maždaug, kiek kainuoja darbuotojas su visais mokesčiais, sau susidarė šiokį tokį balansą. Viskas buvo „Excel“ programoje, bet šie duomenys yra dėl savęs (9 t., b. l. 52-55). Nuteistoji K. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nepripažįsta, jog mokėjo nelegalų užmokestį darbuotojams. Įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė įmonė UAB „(duomenys neskelbtini) “. Atlyginimai buvo mokami grynais pinigais. Mokėdavo ji arba G. S. pagal atlyginimo žiniaraščius. Nemokėjo daugiau, nei žiniaraštyje buvo nurodyta. Taip pat buvo mokamas avansas, tačiau jis nebuvo įforminamas. „Excel“ programa buvo jos ir G. S., nepamena, kas ten buvo pažymėta, negali pasakyti, negali skaičių, nurodytų lentelėje, paaiškinti. Nebuvo gavusi iš G. S. nurodymų mokėti neapskaitytus pinigus, nėra gavusi daugiau pinigų, nei reikėtų išmokėti (9 t., b. l. 55). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė, atsižvelgdama į gauto Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. gruodžio 23 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas ir eksperto M. B. paaiškinimus, vadovaudamasi BPK 256 straipsnio nuostatomis, pateikė prašymą dėl G. S. ir K. B. pareikštuose kaltinimuose išdėstytų faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis (10 t., b. l. 58-62). Po pertraukos apklausus nuteistuosius G. S. ir K. B. dėl kaltinimuose nurodytų faktinių veikos aplinkybių pakeitimo, nuteistieji nurodė, kad kaltinimą supranta, tačiau neturi, ką papildomai pasakyti (10 t., b. l. 72). Suteikus paskutinį žodį, G. S. ir K. B. prašė juos išteisinti, nes jokių nusikalstamų veikų jie nepadarė (10 t., b. l. 101).

12. Nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjo advokato Murado Bakano apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistieji pakeitė savo poziciją, pripažįsta kaltę padarę nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteisti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, bei nuoširdžiai gailisi. Nuteistųjų gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuteistųjų G. S. ir K. B. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

13. Dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos laidavimui taikyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018). Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2013).

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, jog asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Pažymėtina, kad tokia kategoriška kaltės pripažinimo sąlyga neaptinkama jokiose kitose BK straipsniuose esančiose normose, reglamentuojančiose prisipažinimą padarius nusikaltimą (pvz., BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015). Kaltininko prisipažinimas, padarius nusikalstamą veiką, yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Taigi kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-239-648/2020). Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kiek kaltinamojo parodymai prisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2012). Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015).

15. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis G. S. nurodė, kad pakeitė savo poziciją ir jau pripažįsta savo kaltę bei labai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Jis supranta, kad buvo nuteistas, už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriumi, atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, registrų ir dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir nuosprendyje nurodytiems darbuotojams neteisėtai išmokėjo neapskaitytą darbo užmokestį – 19030,85 Eur. G. S. teigimu, jis prisipažinti nusprendė, nes nori pasitaisyti ir stengsis taip nebedaryti, jis mažai supranta, nes turi mažai buhalterinių žinių, todėl ateity tikrai taip nebedarys, konsultuosis su buhaltere, tvarkingai ves buhalteriją ir stengsis, kad daugiau nebūtų jokių pažeidimų. K. B. padėdavo jam, ji darydavo visus jo pavedimus, ji žinojo, suprato, kad tie pinigai, kurie buvo išmokėti darbuotojams yra neapskaityti. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme nuteistoji K. B. nurodė, kad supranta, jog yra nuteista už tyčinį nusikaltimą, gailisi jį padariusi, tačiau jai pritrūko žinių, ji tuo metu nelabai suprato, nes turi tik vidurinį išsilavinimą. Ji dirba pas tėtį G. S. ir padėjo jam, kaip įmonės direktoriui, išmokėti nuosprendyje nurodytus pinigus nurodytiems asmenims. Ji dabar suvokia, kad dalis pinigų buvo neapskaityta, tačiau veikos padarymo metu, kai mokėjo pinigus, jai trūko žinių. Ji tiesiogiai su tais darbuotojais bendraudavo ir dažniausiai, tėčio pavedimu, ji mokėjo jiems pinigus. Daugiau taip tikrai nebus.

16. Vertinant šiuos G. S. ir K. B. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, pažymėtina, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar dydžio ar struktūros (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, faktiškai neįvykusių operacijų fiksavimas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-168-719/2021). BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos tyčios turinį sudaro tai, kad kaltininkas suvokė, jog jis tvarkė apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-437-303/2015).

17. Atsižvelgus į paminėtus nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymius ir G. S. bei K. B. parodymus apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. S. ir K. B. savo kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų pripažino tik iš dalies, todėl nėra sąlygų, leidžiančių atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visumos. Kaip matyti nuteistieji G. S. ir K. B., duodami parodymus, nurodė pagrindines faktines nusikalstamų veikų aplinkybes, tai yra kad buvo apgaulingai tvarkoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems darbuotojams neteisėtai buvo išmokėtas neapskaitytas darbo užmokestis, tačiau tiek iš G. S., tiek iš K. B. pozicijos matyti, kad jie nepripažino, kad tai buvo daroma sąmoningai, abu nuteistieji nurodė, kad nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta, nes jiems trūko buhalterinių žinių, jie nesuvokė, jog buhalterinė apskaita buvo tvarkoma, pažeidžiant teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kaip minėta anksčiau, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Taigi G. S. ir K. B., apeliacinės instancijos teisme savaip aiškindami ir interpretuodami padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nepripažino, kad jų elgesys buvo tyčinis, nesmerkė jo, o siekė jį pateisinti ir sušvelninti savo teisinę padėtį, siekdamas būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o ne nuteisti, tad pripažindami kaltę ir išreikšdami gailėjimąsi, nebuvo nuoširdūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia G. S. ir K. B. pozicija negali būti laikoma visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad G. S. ir K. B. savo kaltę iš dalies pripažino tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, po to, kai teisėsaugos institucijos surinko jų kaltę grindžiančius įrodymus, kai bylą beveik ketverius metus buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kadangi laidavimo atveju asmens prisipažinimui keliamas itin griežtas reikalavimas, darytina išvada, kad nagrinėjimu atveju G. S. ir K. B. prisipažinimas šio reikalavimo neatitinka. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti G. S. ir K. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

18. Nors nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tik pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadą, jog kaip įrodymu galima vadovautis šioje byloje gautomis Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. gruodžio 23 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, kuriomis buvo konstatuoti būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje požymiai – negalėjimas nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2016 sausio 1 d. iki 2018 kovo 31 d., nuteistieji pakeitė savo nuomonę dėl kaltės, tačiau šis ekspertizės aktas byloje buvo gautas dar 2022 m. gruodžio 30 d., o po jo gavimo papildomai apklausus G. S. ir K. B. nuteistieji savo pozicijos dėl kaltės nepripažinimo nepakeitė (10 t., b. l. 72). Todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs.

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus duomenis ir įvertinusi G. S. ir K. B. veiksmus ir elgesį, parodymų davimo aplinkybes ir turinį viso proceso metu ir kitas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog G. S. ir K. B. visiškai pripažino savo kaltę ir galisi padarę nusikalstamą veiką ir toks jų pripažinimas ir atgaila atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad šiuo atveju nėra sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (visiškai prisipažino savo kaltę ir gailisi padarę nusikalstamas veikas).

20. Teismų praktikoje pažymima, kad jei teismas nustato, jog nėra bent vienos BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos (1–4 punktai), šio straipsnio taikymas tampa negalimas ir kitų sąlygų buvimo nagrinėjimas netenka prasmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2021). Taigi, šiuo atveju, nustatęs, kad nėra visiško prisipažinimo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų buvimo.

Dėl G. S. ir K. B. paskirtų bausmių

21. Apeliaciniame skunde nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjas prašo sumažinti nuteistiesiems paskirtas baudas ir jų sumokėjimą išdėstyti vienerių metų laikotarpiui

22. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

23. Už BK 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) numatytą apgaulingą apskaitos tvarkymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Pirmosios instancijos teismas G. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė 270 MGL (13500 Eur) dydžio bauda, o K. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė 160 MGL (8000 Eur) dydžio bauda. Skirdamas bausmę G. S. ir K. B. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad G. S. ir K. B. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), veikė tyčia, į kaltininkų asmenybes – į tai, kad G. S. ir K. B. neteisti, nusikalstamas veikas padarė pirmą kartą, bausti administracine tvarka, dirba. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra viena nuteistųjų G. S. ir K. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas)), o jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę – kad nuteistieji G. S. ir K. B. veikė bendrininkų grupe. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, tai yra mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-303/2017). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius įvykdė tik G. S.. K. B. yra pripažinta ne nusikaltimo vykdytoja, o padėjėja, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. S. ir K. B. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas veikdami bendrininkų grupėje, nepagrįsta. Šie nuteistieji nusikalstamą sumanymą realizavo bendromis pastangomis, tačiau jų bendrininkavimas neatitinka bendrininkų grupės, numatytos BK 25 straipsnio 2 dalyje, požymių. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad G. S. ir K. B. veikė bendrininkų grupe ir šią aplinkybę pripažindamas jų atsakomybe sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte), netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, naikinant šią nuosprendžio dalį (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

25. Apeliaciniame skunde nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjas advokatas Muradas Bakanas nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę (ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme truko beveik penkis metus) ir paskyrė nuteistiesiems per griežtas bausmes.

26. Pagal teismų praktiką, suformuotą remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-976/2019, 2K-189-1073/2019, 2K-31-511/2018, 2K-87-942/2017, 2K-7/2010, 2K-256/2009). Baudžiamojo proceso trukmės poveikis kaltinamojo teisėms paprastai pripažįstamas itin reikšmingu (negatyviu) tais atvejais, kai jis proceso metu yra suimtas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies (joje, be kita ko, įtvirtinta suimto asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisė būti paleistam proceso metu) nuostatas, pabrėžia iš jų išplaukiančią kompetentingų nacionalinių institucijų pareigą parodyti ypatingą stropumą (angl. special diligence) baudžiamajame procese prieš suimtą kaltinamąjį (2017 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36249/14; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-208-976/2019, 2K-189-1073/2019).

27. Konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-186-942/2015, 2K-147-677/2015, 2K-102/2011, 2K-503/2010, 2K-256/2009) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nustatyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-976/2019, 2K-189-1073/2019, 2K-192/2011, 2K-7-45/2007).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjo advokato Murado Bakano argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįgyvendino nuteistųjų atžvilgiu tinkamos ir pakankamos teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonės – bausmės švelninimo, yra pagrįsti. Šioje baudžiamojoje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2018 m. balandžio 10 d. Teismui baudžiamoji byla perduota 2019 m. gruodžio 18 d. Procese buvo daromos pertraukos įrodymų tyrimo metu ir patenkinus proceso dalyvių prašymus, ilgą procesą pirmosios instancijos teisme tik nedidele dalimi nulėmė nuteistųjų ar jų gynėjų neatvykimas į teismo posėdžius, buvo paskirta ir atliekama ekonominė ekspertizė, nors bylą sudaro 10 tomų, tačiau byla nėra labai sudėtinga. Įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad beveik 6 metų baudžiamosios bylos proceso trukmė yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, taikyti teisingumo principą ir priimti sprendimą skirti nuteistiesiems švelnesnes bausmes. Taigi įvertinus užsitęsusio proceso trukmės faktą, nuteistųjų G. S. ir K. B. asmenybes (neteisti (6 t., b. l., 190, 7 t., b. l. 19), G. S. baustas administracine tvarka (10 t., b. l. 177-196), K. B. nebausta administracine tvarka (10 t., b. l. 197), dirba (6 t., b. l. 160-161, 7 t., b. l. 10-14), po nusikaltimo, už kurį teisiami, jokių naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys)) bei jų padarytos nusikalstamos veikos rūšį, pavojingumo laipsnį, nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, o taip pat atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistieji iš esmės pripažino kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo (nors šis kaltės pripažinimas ir nelaikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe), darytina išvada, kad bausmės paskirtį užtikrinantis teisingumo principo įgyvendinimas bus pasiektas, paliekant nuteistiesiems BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudos bausmę, tačiau sumažinant šios bausmės dydį.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti ir įgyvendintas teisingumo principas, sumažinus G. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo paskirtą baudą iki artimos minimaliai BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytai baudai už apysunkį nusikaltimą, o K. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo paskirtą baudą sumažinus iki minimalios BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytos baudos už apysunkį nusikaltimą. Todėl G. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo paskirta 270 MGL (13500 eurų) bauda mažinama iki 130 MGL (6500 eurų), o K. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo paskirta 160 MGL (8000 eurų) bauda mažinama iki 100 MGL (5000 eurų). Būtent tokio dydžio baudos, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka bausmės tikslus, yra proporcingos padarytų nusikalstamų veikų ir G. S. bei K. B. pavojingumui, todėl teisingos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

30. Apeliaciniu skundu nuteistųjų gynėjas prašo nuteistajam G. S. skirti minimalią baudą – 100 MGL (5000 eurų), o nuteistajai K. B. dar mažesnę baudą – 50 MGL (2500 eurų) baudą arba dar mažesnes baudas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis anksčiau aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vien tik pernelyg ilgo baudžiamojo proceso trukmės konstatavimas, nesant kitų konkrečioje byloje nustatytų išimtinių aplinkybių, nesudaro pagrindo taikyti nuteistiesiems BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Minėta, kad tokiu atveju, įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų. Švelnesnė, nei sankcijoje nustatyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) gali būti skiriama tik tuomet, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nusprendžiama, jog pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

31. BPK 352 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam paskirtos bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarką, sąlygas, jo teises ir pareigas bei nustato terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 22 straipsnio 2 dalį, nuteistasis privalo sumokėti baudą per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį.

32. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistieji G. S. ir K. B. nebuvo įpareigoti jiems paskirtas baudas sumokėti per kokį nors konkretų teismo nustatytą terminą, todėl laikytina, kad jie jiems paskirtas baudas turi sumokėti per BVK 22 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą. Tačiau sisteminė BPK 352 straipsnio ir BVK 22 straipsnio normų analizė leidžia daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas prioritetą teikia savanoriškam nuosprendžio įvykdymo būdui ir teismo nuosprendis pirmiausia vykdomas nuteisto asmens laisva valia pagal konkrečią teismo nuosprendyje ar įstatyme nustatytą tvarką. Nepriklausomai nuo teismo nuosprendžio įvykdymo būdo, teismo procesinis sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus iš esmės, privalo būti įvykdytas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis, BPK 346 straipsnio 1 dalis). Dėl to nuteistas asmuo yra/turi būti suinteresuotas tinkamai ir laiku įvykdyti teismo nuosprendį, nes tik tokiu būdu įgyvendinama baudžiamojo proceso paskirtis. Tik teismo nuosprendžio neįvykdžius savanoriškai, pradeda veikti teisės normos, reguliuojančios priverstinį jo įvykdymą, ir teismo procesinis sprendimas vykdomas pagal įstatymo leidėjo aiškiai nustatytas prievartinio teismo nuosprendžio įvykdymo mechanizmo taisykles. Prašymas dėl baudos sumokėjimo termino pratęsimo (baudos išdėstymo, atidėjimo) gali būti patenkintas, esant aplinkybių, patvirtinančių nuteistojo siekį savanoriškai sumokėti jam nuosprendžiu paskirtą baudą, ir galimybių ją sumokėti per teismo nustatytą terminą sumažėjimo visumai. Tokiu atveju, pratęsus nuteistajam baudos sumokėjimo terminą, bausmės paskirtis nebūtų paneigta, kadangi nei nuteistajam skirtos bausmės rūšis, nei jos dydis nepasikeistų.

33. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nuteistųjų gynėjas prašo nuteistiesiems G. S. ir K. B. paskirtų baudų sumokėjimą išdėstyti vienerių metų laikotarpiui. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad nuteistųjų pajamos yra nedidelės, jie turi išlaikyti mažamečius vaikus, todėl jie negali sumokėti visos baudų sumos iš karto.

34. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistųjų sunkią finansinę padėtį, jie dirba, tačiau kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų, G. B. teikia išlaikymą trims nepilnamečiams savo vaikams, K. B. su sutuoktiniu S. B. taip pat augina du nepilnamečius vaikus. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir siekiant nuteistiesiems sudaryti realią galimybę sumokėti paskirtas baudas, nepažeidžiant ir jų socialinių interesų, baudų sumokėjimui nustatytinas 12 mėnesių terminas (BVK 22 straipsnis).

Dėl civilinio ieškinio

35. Apeliaciniame skunde nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį dėl 10064,33 Eur žalos atlyginimo priteisimo ir priteisė šią sumą iš G. S.. Apelianto nuomone, teismas turėjo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, nes sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą neįvykdytos mokestinės prievolės atveju prievolė mokėti mokesčius pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą yra mokesčių mokėtojo, šiuo atveju – juridinio asmens (bendrovės) pareiga. Už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako juridinis asmuo, o juridinių asmenų vadovų civilinė atsakomybė pagal šias prievoles galima tik išskirtiniais atvejais.

36. Civilinis ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 10061,33 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 52-54). Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad šią žalą sudaro nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. kovo 31 d. išmokėtos didesnės darbo užmokesčio sumos, nei buvo įforminta apskaitos dokumentais ir įrašyta į bendrovės buhalterinę apskaitą, tai yra buvo išmokėta 19030,85 Eur (apskaičiuota 25030,63 Eur) neoficialaus darbo užmokesčio, nuo kurio nebuvo priskaičiuota 1502,45 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 8508,80 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 50,08 Eur įmokų į garantinį fondą, tuo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarant 10061,33 Eur žalą. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybiniam socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Civilinis ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius byloje pareiškė 10061,33 Eur civilinį ieškinį dėl G. S. neteisėtų veiksmų, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, tai yra išmokėjo 19030,85 Eur neoficialaus darbo užmokesčio, neapskaityto buhalterinėje apskaitoje.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokestiniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami specialaus įstatymo – Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo. Toks specialus šių santykių reglamentavimo principas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

38. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad mokesčių mokėtojas buvo juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris turėjo prievolę mokėti mokesčius, įskaitant tuos, kurie buvo nustatyti šioje byloje atlikus tyrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, jog pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan., tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį. Pavyzdžiui, skirtingai nei civilinės atsakomybės prievolė, mokestinė prievolė negalėtų būti mažinama atsižvelgiant į nukentėjusio asmens (tai yra šiuo atveju valstybės) kaltę ar į žalą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023).

39. Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pareiga mokėti mokesčius yra prievolė valstybei, o ne teisinės atsakomybės forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020). Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą neįvykdytos mokestinės prievolės atveju, prievolė mokėti mokesčius yra mokesčių mokėtojo, šiuo atveju – juridinio asmens pareiga. Taigi, mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes ji kyla iš mokesčių administravimo teisinių santykių, kurių vienas iš dalyvių – mokesčių mokėtojas. Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-151-697/2020).

40. Taigi, viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme yra būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. S. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (už apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, darbuotojams išmokant didesnes darbo užmokesčio sumas, nei buvo įforminta apskaitos dokumentais ir įrašyta į bendrovės buhalterinę apskaitą), padarymą. Taigi, byloje yra nustatyta, kad valstybei nesumokėti mokesčiai (privalomojo sveikatos draudimo įmokos, valstybinio socialinio draudimo įmokos) yra atsiradę iš nusikalstamos veikos.

41. Tačiau kitas svarbus aspektas sprendžiant, ar mokestinė prievolė nagrinėjamoje byloje gali būti laikoma nusikaltimu padaryta žala, yra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad ta pati nesumokėtų mokesčių suma negali būti išieškoma du kartus – ir kaip mokestinė prievolė, ir kaip nuostolių atlyginimas baudžiamojoje byloje. Tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018, 21, 22 punktai).

42. Šiuo nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neįvykdytos mokestinės prievolės kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtos žalos priteisimo, yra aktualios CK 2.33, 2.50 straipsnių nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu. Pagal esantį teisinį reglamentavimą galima daryti išvadą, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo (šiuo atveju UAB ,,(duomenys neskelbtini)“), o kitų asmenų, tarp jų ir juridinio asmens vadovų, atsakomybė yra subsidiari (šiuo atveju bendrovės vadovas G. S.) ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323-489/2016, 2K-7-304-976/2016). Juridinio asmens darbuotojas pagal deliktinę prievolę gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas tuo atveju, kai iki žalos atlyginimo atsakomybės juridinis asmuo išnyksta (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015) arba tampa faktiškai nemokus. Iš byloje esančių buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra veikiantis juridinis asmuo, o duomenų apie, kad ši įmonė būtų nemoki, byloje nėra, tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde.

43. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius inicijavo mokesčio administravimo įstatymo tvarka procesą priverstinai išsiieškoti mokesčius iš UAB „(duomenys neskelbtini) “ ir kad yra pasibaigę Mokesčių administravimo įstatymo nustatyti mokesčių apskaičiavimo ir priverstinio išieškojimo senaties terminai. Kaip jau minėta, neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu tik jei nustatoma, kad nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, taigi, kol mokesčių išieškojimas mokesčio administravimo įstatymo nustatyta tvarka tebėra vykdomas (ar tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas), žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, tai yra nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl civilinio ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo.

44. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnis reglamentuoja mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Nustatyto termino pasibaigimas reiškia, kad pasibaigia mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš asmens mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad suėjus šiam terminui nusikalstamais veiksmais padaryta žala nustoja egzistuoti. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis yra taikoma tik vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal asmens mokesčių administravimo įstatymo įtvirtintas taisykles ir netaikoma sprendžiant civilinio teisinio pobūdžio valstybės įgaliotos institucijos pareikštą reikalavimą nusikalstamą veiką padariusiems asmenims dėl žalos atlyginimo pagal civilinės deliktinės atsakomybės taisykles. Kaip minėta, teismų praktika galimybę neįvykdytą mokestinę prievolę pripažinti žala sieja būtent su galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvimu. Tačiau, net ir tuo atveju, jei mokestinės prievolės dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nebėra galimybės įvykdyti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka (suėję senaties terminai), atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes (nesumokėti mokesčiai yra apskaičiuoti; dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo kaltės nesumokėjus minėtų mokesčių ginčo nėra) išlieka galimybė, kad civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civiliniame ieškinyje nurodytus mokesčius UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokės geranoriškai (šiam mokesčių mokėtojui bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi), o bendrovei to nepadarius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (nesumokėtų mokesčių, kurių negalima išieškoti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka) civilinio proceso tvarka.

45. Kai jau minėta, teismų praktikoje neįvykdyta mokestinė prievolė vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu nustatoma, kad mokestinę prievolę lėmė nusikalstami veiksmai ir nėra galimybės ją įvykdyti (išieškoti) mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms (kad mokestinę prievolę lėmė nusikalstami veiksmai ir nėra galimybės ją įvykdyti (išieškoti) mokesčio įstatymo nustatyta tvarka), yra laikytina, kad valstybė (įgaliota institucija) sužinojo apie savo teisės pažeidimą ir valstybei (veikiančiai per įgaliotą instituciją) atsiranda teisė į civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje ir būtent nuo šio momento skaičiuotina ir ieškinio senaties termino eigos pradžia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-37-648/2023).

46. Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys dėl 10064,33 eurų turtinės žalos atlyginimo tenkintas pilna apimtimi, priteisinat šią sumą iš G. S., naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašant G. S. inkriminuotos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, be kita ko, nurodyta, kad nuteistasis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, sąmoningai neįformindamas buhalterinės apskaitos dokumentais įvykusių pardavimų, gautų apmokėjimo operacijų. Tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad G. S. nuteistas tik už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, sąmoningai neįformindamas buhalterinės apskaitos dokumentais išmokėto darbo užmokesčio, nepateikdamas apskaitą tvarkančios UAB „(duomenys neskelbtini) “ įgaliotam asmeniui I. S. su tuo susijusių buhalterinės apskaitos dokumentų. Aplinkybės, kad G. S. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, sąmoningai neįformindamas buhalterinės apskaitos dokumentais įvykusių pardavimų, gautų apmokėjimo operacijų, jam buvo inkriminuojamos dėl kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios padarymo jis skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra išteisintas. Atsižvelgus į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant šias nepagrįstai nurodytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

nuteistųjų G. S. ir K. B. gynėjo advokato Murado Bakano apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 18 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų G. S. ir K. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe;

sumažinti G. S. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, paskirtą baudą iki 130 (vieno šimto trisdešimties) MGL (6500 Eur (šešių tūkstančių penkių šimtų eurų));

sumažinti K. B. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, paskirtą baudą iki 100 (vieno šimto) MGL (5000 Eur (penkių tūkstančių eurų));

įpareigoti G. S. ir K. B. jiems paskirtas baudas sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Bauda turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 6801, mokėjimo paskirtį – bauda, o taip pat asmens, kuriam buvo paskirta bauda, vardą, pavardę, asmens kodą) ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų raštinei pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas. Išaiškinti G. S. ir K. B., kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai;

pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, aprašant G. S. inkriminuotos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodytą aplinkybę, kad G. S., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini) “ (įmonės kodas, registracijos vieta (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, sąmoningai neįformindamas buhalterinės apskaitos dokumentais įvykusių pardavimų, gautų apmokėjimo operacijų;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys dėl 10064,33 eurų turtinės žalos atlyginimo tenkintas pilna apimtimi, priteisiant šią sumą iš G. S., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Ernesta MontvidienėGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas