- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-13
- Bylos Nr.
- e2A-77-567/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00238-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- UAB „Legal Balance“
- Atsakovas
- M. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-32295-937/2021 pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo M. P. 373,89 Eur nesumokėto nuomos mokesčio, 336,50 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad 2020 m. vasario 17 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovo buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, pagal kurią atsakovui 13 mėnesių terminui buvo išnuomotas mobilusis telefonas Xiaomi Mi 9 Lite. Atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygos nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, nereagavo į raginimus sumokėti skolą. Pradinė kreditorė 2020 m. gegužės 14 d. pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį. 2020 m. rugsėjo 22 d. UAB „Be kredito“ perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovą. Atsakovas apie kreditorės pasikeitimą buvo informuotas tinkamai, tačiau skolos iki šiol nesumokėjo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.4 straipsnis, 6.37–6.38 straipsniai, 6.71 straipsnis, 6.210 straipsnis, 6.251 straipsnis).
2. Atsakovas M. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 7 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo M. P. 373,89 Eur nuomos mokesčio, 33,65 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 407,54 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. balandžio 22 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 78,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad 2020 m. vasario 17 d. tarp UAB „Be kredito“ ir atsakovo buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, pagal kurią atsakovui buvo išnuomotas mobilusis telefonas Xiaomi Mi 9 Lite 13 mėnesių terminui. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygos nustatyta tvarka ir terminais, tačiau laiku nemokėjo mėnesinių įmokų ir nereagavo į jam siųstus raginimo laiškus. UAB „Be kredito“ atsakovui 2020 m. kovo 7 d. siuntė pretenziją, kuria atsakovas buvo raginamas sumokėti susidariusią skolą tam, kad būtų išvengta griežtesnių veiksmų. 2020 m. gegužė 14 d. atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu UAB „Be kredito“ nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį. 2020 m. rugsėjo 22 d. tarp UAB „Be kredito“ ir ieškovės UAB „Legal Balance“ buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Be kredito“ perleido ieškovei reikalavimo teises į skolingus asmenis, įskaitant atsakovą.
5. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė sutartines prievoles, nes nepagrįstai nemokėjo nuomos įmokų, prievolės neįvykdė nei pradinei kreditorei, nei ieškovei, telefono negrąžino, todėl teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 373,89 Eur nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo.
6. Teismas nustatė, kad pagal nuomos sutartį atsakovas už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą įsipareigojo mokėti 0,5 % dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovė, taikydama 0,5 % delspinigių normą, už 180 dienų laikotarpį paskaičiavo atsakovui 336,50 Eur delspinigius.
7. Teismas tarp šalių sudarytą sutartį kvalifikavo, kaip vartojimo sutartį. Teismas sprendė, kad atsakovas, kaip vartotojas, sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl teismas turi pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti netesybos nėra nepagrįstai didelės. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai nevykdė jam kylančių prievolių iš sutarties, todėl pagrindas priteisti iš jo netesybas yra, tačiau prašomos priteisti netesybos (336,50 Eur) siekia skolos sumą (373,89 Eur) ir yra aiškiai per didelės. Ieškovė reikalavimo teisę į atsakovą perėmė iš pradinės kreditorės jau po nuomos sutarties nutraukimo, įrodymų apie realiai pradinės kreditorės patirtus nuostolius dėl atsakovo vengimo vykdyti sutartinę prievolę nepateikta. Atsakovas yra vartotojas, kuris sutartį su pirmine kreditore sudarė prisijungimo būdu, neturėdamas realios galimybės sąlygoti sutarties sąlygų, nustatančių šalių sutartinę civilinę atsakomybę, jos dydį. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas tik kaip į kriterijų, vertinant delspinigių dydį Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, teismas sprendė, kad nuomos sutartyje nustatytas 0,5 % delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, pažeidžiantis vartotojo, kaip silpnesnės šalies interesus, neproporcingai užtikrinantis juridinio asmens, užsiimančio ūkine–komercine veikla, interesus.
8. Teismas nusprendė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkinti iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteisti 33,65 Eur delspinigių (373,89 Eur x 0,05 % x 180 d.). Teismo vertinimu, toks delspinigių dydis užtikrins šalių interesų pusiausvyrą bei nesuteiks nė vienai iš šalių perdėto pranašumo. Tokios išvados atitinka ir naujausią teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-372-460/2021).
9. Teismas nusprendė proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (57,37 %), ieškovei iš atsakovo priteisti 78,60 Eur bylinėjimosi išlaidų (137 Eur x 57,37 proc.) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37–6.38 straipsniai, 6.59 straipsnis, 6.71 straipsnis, 6.73 straipsnis, 6.101 straipsnis, 6.109 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.210 straipsnis, 6.256 straipsnis, 6.258 straipsnis, 6.477 straipsnis, 6.503 straipsnis; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsnis, 93 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
10. Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo:
10.1. pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti UAB „Legal Balance“ iš atsakovo M. P. 336,50 Eur delspinigių;
10.2. pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti UAB „Legal Balance“ iš atsakovo M. P. 137 Eur bylinėjimosi išlaidų;
10.3. kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą;
10.4. priteisti UAB „Legal Balance“ iš atsakovo M. P. už apeliacinį skundą sumokėtą 17 Eur žyminį mokestį.
11. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinų delspinigių dydį. Teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, kadangi šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Nagrinėjamu atveju išperkamosios nuomos sutartyje atsakovui nebuvo nustatyta pareiga įsigyti nuomotą turtą po nuomos įmokų sumokėjimo. Vadinasi, aplinkybė, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, nereiškia, jog sutartyje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo normos (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-247-280/2018). Teismas, mokėtinų netesybų dydį sumažindamas dešimt kartų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Teismas vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, buvo informuotas apie kreditorės pasikeitimą, o delspinigių buvo prašoma tik už 180 dienų laikotarpį (Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1407-265/2017). Analogiškoje byloje apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės paneigti šalių valios dėl netesybų dydžio (Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1455-259/2021). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl delspinigių, turi būti priteistos visos ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnis, 6.71 straipsnis, 6.73 straipsnis, 6.156 straipsnis, 6.251 straipsnis, 6.256 straipsnis, 6.258 straipsnis; Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnis).
12. Atsakovas M. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
14. Byloje kilo ginčas dėl skolos priteisimo iš atsakovo, nevykdžiusio su pradine kreditore UAB „Be kredito“ 2020 m. vasario 17 d. sudarytos išperkamosios nuomos sutarties, pagal kurią atsakovui buvo išnuomotas mobilusis telefonas. Atsakovui, nevykdžius sutarties (nemokant periodinių įmokų), pradinė kreditorė 2020 m. gegužės 14 d. pranešimu nutraukė sutartį, o 2020 m. rugsėjo 22 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovei reikalavimo teisę, kildinamą iš neįvykdytos išperkamosios nuomos sutarties, į atsakovą. Atsakovas įsiskolino 373,89 Eur nesumokėtų periodinių įmokų už išnuomotą mobilųjį telefoną ir 336,50 Eur delspinigių.
15. Pirmosios instancijos teismas nusprendė sumažinti prašomų priteisti delspinigių dydį (0,5 % už kiekvieną prievolės įvykdymo praleidimo dieną) dešimt kartų (nuo 336,50 Eur iki 33,65 Eur), nurodydamas, kad jie yra aiškiai per dideli, pradinės kreditorės nuostolių dydis neįrodytas, vartojimo sutartis sudaryta prisijungimo vardu, todėl atsakovas neturėjo realios galimybės įtakoti sutarties sąlygų, nustatančių šalių sutartinę civilinę atsakomybę, jos dydį. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino delspinigių dydį.
16. CK 6.71 str. 1 d. nustatyta, kad netesybos – tai yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu (CK 6.71 str. 2 d.). CK 6.72 straipsnyje įtvirtinta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. CK 6.258 str. 1 d. norma numato, jog sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018).
17. Ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant. Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011).
18. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, Civilinio kodekso 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).
19. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai, pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vartojimo kredito įstatyme nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014), o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis – 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.
20. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sąlygas. Dėl šių priežasčių vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva, nes šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus, atsižvelgiant į tai, kad vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertintinas, kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
21. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 % pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
22. Priešingai nei nurodė apeliantė, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tiesiogiai taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, o vadovavosi nurodytoje teisės normoje nustatytu delspinigių dydžiu, kaip orientaciniu dydžiu, siekiant įvertinti ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydį, jo pagrįstumą. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Vartojimo kredito įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartimis (įstatymo 3 straipsnis), įstatyme nustatytas maksimalus vartotojams taikomas netesybų dydis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino panašius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, juolab, byloje nekilo ginčo, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis. Vartotojui, kaip silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai, taikoma didesnė apsauga, todėl aplinkybė, kad Vartojimo kredito įstatymo normos tiesiogiai netaikomos išperkamosios nuomos sutartims, nereiškia, kad, sprendžiant klausimą dėl priteistinų delspinigių dydžio, teismas neturi teisės atsižvelgti į panašius teisinius santykius reglamentuojančias ir vartotoją ginančias teises normas, nustatančias orientacinį maksimalų delspinigių dydį.
23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytą sutartį nustatytas 0,5 delspinigių dydis neatitinka Vartojimo kredito įstatyme, ginančio vartotojo teises, nustatyto maksimalaus delspinigių dydžio (0,05 procentų už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną), t. y. viršijo dešimt kartų. Įrodymų apie pradinės kreditorės ar ieškovės patirtus nuostolius, viršijančius priteistą delspinigių dydį, ieškovė nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovės prašomą priteisti delspinigių dydį vertino aiškiai per dideliu ir pažeidžiančiu vartotojo, kaip silpnesnės šalies, interesus.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Tai reiškia, kad netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant, t. y. ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta netesybų kontrolės funkcija, todėl aiškiai per didelių netesybų sumažinimas iki vartotojų teises ginančio įstatyme nustatyto orientacinio dydžio nepaneigia sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų (Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovės prašoma priteisti 336,50 Eur dydžio delspinigių suma ne tik yra beveik lygi skolos sumai (373,89 Eur), bet ir viršija atsakovo įsigyto mobiliojo vertę, buvusią išperkamosios nuomos sutarties sudarymo metu (295 Eur), todėl akivaizdu, kad ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, o pirmosios instancijos teismo priteistų delspinigių dydis, sumažintas iki vartotojų teisės ginančiose normose įtvirtinto maksimalaus delspinigių dydžio, atitinka šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytą nuomos sutartį šalys susitarė, kad nuomininkui tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį ir sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti kilnojamąjį daiktą (mobilųjį telefoną) už 1 Eur.
26. Pagal Civilinio kodekso 6.193 straipsnio nuostatas sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai turi būti bendri abiem šalims ir jeigu šalių pozicijos skiriasi dėl sutarties teksto ar atskirų jos nuostatų prasmės, turi būti vadovaujamasi ta sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų teikę analogiškoje situacijoje protingi asmenys. Nustatant tikruosius šalių ketinimus, kai šalių pozicijos skiriasi, būtina atsižvelgti ne tik į tam tikrų sąvokų įprastinę sampratą, bet kartu įvertinti sutarties tikslus bei pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018). Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-969/2015).
28. Pagal Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi laikoma sutartis, kuria verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nurodyta, kad vartojimo kredito sutartis yra sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Vartojimo kredito įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo (Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytoje nuomos sutartyje įtvirtintas susitarimas išpirkti, įvykdžius prievoles (sumokėjus periodines įmokas), 300 Eur vertės kilnojamąjį daiktą už 1 Eur, nenustatant papildomų ir logiškų sąlygų turto būklei (nusidėvėjimui) sutarties pabaigoje, iš esmės yra formalaus pobūdžio, siekiant išvengti tiesioginio Vartojimo kredito įstatymo normų, įskaitant dėl netesybų dydžio, taikymo. Akivaizdu, kad vertingo kilnojamojo daikto išpirkimas už simbolinį mokestį, prieš tai vartotojui sumokėjus iš esmės visą daikto kainą, negali patvirtinti apeliantės pozicijos dėl Vartojimo kredito įstatymo netaikymo vien dėl to, jog pagal sutartį atsakovas turėjo teisę, o ne pareigą išpirkti daiktą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę tiesiogiai vadovautis Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, draudžiančiomis reikalauti iš vartotojo daugiau nei 0,05 % netesybų už 180 dienų laikotarpį. Aplinkybė, kad atsakovas, pasirašydamas sutartį, sutiko su jos sąlygomis, yra teisiškai nereikšminga, nes sutarties nuostatų turinys patvirtina, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovo faktiškai buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurios nuostatos, įskaitant dėl netesybų dydžio, privalėjo atitikti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą netesybų dydį.
30. Pagal CPK 4 str. vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad analogiškos praktikos dėl delspinigių, numatytų tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir kitų vartotojų sudarytose kilnojamųjų daiktų (mobiliųjų telefonų, kompiuterių, buitinės technikos ir pan.) išperkamosios nuomos sutartyse, sumažinimo yra laikomasi kitose apeliacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose, kurios išnagrinėtos vėliau nei apeliantės nurodytos civilinės bylos (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3057-580/2021, 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3037-467/2021; Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2111-924/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1237-642/2021; Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-661-739/2021; Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-777-883/2021). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs, todėl apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis aktualiausia formuojama teismų praktika analogiškose bylose.
32. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 straipsnis, 6.73 straipsnis, 6.228¹ straipsnis; Vartojimo kredito įstatymo 2–3 straipsniai, 11 straipsnis; CPK 2 straipsnis, 7 straipsnis, 178–179 straipsniai, 185 straipsnis).
33. Atmetus apeliacinį skundą dėl delspinigių dydžio, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teisme priteistas bylinėjimosi išlaidas bei atlyginti apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.