Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1539-945/2019 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. J. 2019 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 15–21), prašydamas iš atsakovės priteisti 274 305,47 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovo teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018 (naujas bylos Nr. 2-2525-232/2019) nepagrįstai nustatė jam terminą paduoto ieškinio dėl žalos atlyginimo iš valstybės priteisimo trūkumams pašalinti, nurodęs, kad procesinis dokumentas teismui negali būti teikiamas elektroniniu paštu bei išaiškinęs, kad šį ieškinį ieškovas turi pateikti popierine forma arba naudodamasis teismų informacinės sistemos LITEKO Viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu (toliau – LITEKO VEP posistemis). Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 paduoto dėl šios nutarties ieškovo atskirojo skundo netenkino.

3. Ieškovo vertinimu, šios teismų nutartys priimtos neteisėtų nurodytas bylas nagrinėjusių teisėjų veiksmų pagrindu, neatsižvelgiant į tai, kad elektroniniu paštu siunčiamas dokumentas buvo pasirašytas saugiu, kvalifikuotu, sertifikuotu elektroniniu parašu. Elektroninis paštas yra elektroninių ryšių priemonė, todėl jo ieškinys buvo pateiktas vadovaujantis 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 910/2014 (toliau – Reglamentas) 25 ir 46 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 straipsnio, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 37¹ straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnio 1 dalies, 175¹ straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 11 punkto nuostatomis.

4. Teismams atsisakius priimti elektroniniu paštu pateiktus ir ieškovo elektroniniu parašu pasirašytus procesinius dokumentus, buvo netinkamai taikytas Aprašo 3 punktas ir apribota ieškovo teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos ieškovo pasirinktomis elektroninių ryšių priemonėmis. Pasak ieškovo, Aprašo 3 punktas ta apimtimi, kuria jame ribojama asmenų teisė elektronine forma procesinius dokumentus teismui pateikti kitokiu būdu, nei per LITEKO VEP posistemį, prieštarauja ieškinyje nurodomiems aukštesnio lygmens teisės aktams.

5. Turtinės žalos jam padarymą ieškovas sieja su Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2525-232/2019 pareikšto ieškinio reikalavimo dydžiu (215 191,63 Eur), Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2891-886/2018, kurią buvo atsisakyta sustabdyti dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas nepriėmė ieškovo ieškinio, pareikšto reikalavimo dydžiu (34 766,32 Eur), Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-10068-435/2019 ieškovui už dokumentų teikimą elektroniniu paštu paskirtos baudos suma (500 Eur), teismui tokią savo išvadą grindžiant būtent minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, bei Kauno apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-23319-1088/2018 pareikšto ieškinio reikalavimo, kurį taip pat atsisakyta priimti tuo pačiu pagrindu, dydžiu (24 347,52 Eur). Patirtą neturtinę žalą ieškovas grindžia su ilgalaikiais dvasiniais išgyvenimais, pavojaus, beteisiškumo jausmu, galvos, stuburo, kojos skausmais, miego, kraujospūdžio sutrikimais, taip pat laiko gaišimu rengiant procesinius dokumentus, kuriais ieškovas siekia apginti savo teises, dėl ko nelieka laiko vykdyti veiklą pagal verslo liudijimą, bendrauti su šeimos nariais, taip pat ginti savo teises kituose teisminiuose procesuose.

II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė

6. Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 1 d. sprendimu (2 t., b. l. 19–26) ieškovo V. J. ieškinį atmetė.

7. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė neteisėtų veiksmų kaip vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246 straipsnis, CPK 178 straipsnis), šią aplinkybę pripažindamas savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti. Ieškovo argumentą, kad teismai, atsisakydami priimti civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018 jo pateiktą elektroniniu parašu pasirašytą ieškinį, pažeidė Reglamento 25 ir 46 straipsnių reikalavimus, teismas atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, pažymėdamas, kad ieškinio trūkumai buvo siejami ne vien su jo pasirašymu, bet ir su jo pateikimo būdu, t. y. iš esmės kitokio pobūdžio procesiniu teisiniu santykiu. Reglamento 25 straipsnis yra skirtas elektroninio parašo teisinei galiai, o šio teisės akto 46 straipsnis – elektroninio dokumento teisinei galiai įvardinti. Klausimai, susiję su dokumentų įteikimo būdais, nepatenka į Reglamento taikymo sritį, todėl spręsti, kad minėtą bylą nagrinėjusių teisėjų veiksmai yra nesuderinami su Reglamento 25 ir 46 straipsnių reikalavimais, nėra pagrindo.

8. Teismo vertinimu, Aprašo 3 punkto nuostata dėl konkretaus elektroninių dokumentų įteikimo elektroninių ryšių priemonėmis būdo parinkimo neprieštarauja Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies, CPK 175¹ straipsnio 3, 6 dalies nuostatoms. Tokią išvadą teismas padarė apibendrinęs Konstitucijos 30 straipsnyje, CPK 111 straipsnio 1 ir 2 dalyje, CPK 175¹ straipsnio 2 ir 3 dalyje, Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalyje įtvirtiną teisinį reglamentavimą, kuriuo remiantis asmens teisė procesinius dokumentus teismui teikti elektronine forma ir elektroninių ryšių priemonėmis yra įtvirtinta įstatyme, tačiau kartu įstatyme imperatyviai nurodoma, kad elektroniniai dokumentai teismui turi būti teikiami ne bet kaip, o būtent vadovaujantis specialiomis taisyklėmis, kurias turi nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas nusprendė įstatymo lygmenyje nedetalizuoti elektroninės formos procesinių dokumentų teikimo teismui tvarkos, kompetenciją tokią tvarką nustatyti suteikdamas konkrečiam subjektui – teisingumo ministrui.

9. Tokio tikslo įgyvendinimas ir sąlygojo teisingumo ministro nurodymą Aprašo 3 punkte, kad elektroniniai dokumentai teismui gali būti teikiami ne bet kokiomis elektroninių ryšių priemonėmis, o būtent naudojantis LITEKO VEP posistemiu. Jokių išimčių, suteikiančių proceso dalyviui teisę procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis teikti ne per LITEKO VEP posistemį, Aprašas nenustato. Ieškovo argumentus, kad elektroninis paštas taip pat yra elektroninių ryšių priemonė, teismas atmetė kaip nagrinėjamai bylai neaktualius, nes civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018 ieškinį atsisakyta priimti ne dėl to, jog elektroninis paštas nelaikomas elektroninių ryšių priemone, bet dėl to, kad procesinių dokumentų teikimas ieškovo pasirinktu būdu neatitiko Aprašo reikalavimų.

10. Teismas, itin išsamiai aptaręs ir teisinį reglamentavimą, susijusį su poreikiu identifikuoti procesinį dokumentą teikiantį asmenį bei įsitikinti, ar dokumentą teismui pateikė tokią teisę turintis subjektas, padarė išvadą, kad ieškovo jo nurodytose bylose pasirinktas procesinių dokumentų teikimo būdas buvo nesuderinamas nei su minėtu asmens identifikavimo tikslu, nei su tikslu užtikrinti dokumentų įteikimo operatyvumą, išvengti ar sumažinti išlaidas, susijusias su dokumentų įteikimu. Teismo vertinimu, ieškovo pasirinkimą dokumentus teikti nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos lėmė ne objektyvus poreikis, bet subjektyvus savo teisių ir pareigų santykio supratimas, o ieškovo elgesį, kai procesiniai dokumentai teikiami elektroniniu paštu kartu nesutinkant, kad pati byla būtų vedama elektronine forma (reikalaujant ją vesti popierine forma), vėliau, siekiant išvengti atsisakymo priimti netinkamai pateiktus teismui dokumentus, juos dar kartą pateikiant ir popierine forma, teismas pripažino paneigiančiu elektroninės sistemos naudojimo tikslus. Teismas pažymėjo, kad tokiu savo elgesiu ieškovas siekė išvengti CPK įtvirtintos šalims pareigos popierine forma vedamos bylos atveju pateikti vieną procesinio dokumento bei jo priedų egzempliorių teismui ir dar po vieną dokumento bei jo priedų kopiją visiems dalyvaujantiems byloje asmenims, su šia pareiga susijusius kaštus perkeliant teismui (o kartu ir valstybei).

11. Teismas nurodė, kad galiojančiu teisiniu reglamentavimu, priešingai nei tvirtina ieškovas, yra užtikrinamas teisminės gynybos prieinamumas, nes kiekvienam pageidaujančiam elektroniniu būdu dokumentus teismui teikti (ir gauti) asmeniui suteikiama galimybė susikurti paskyrą LITEKO VEP posistemyje, o asmenims, nepageidaujantis dokumentų teikti tokia tvarka, išlieka galimybė juos pateikti raštu. Kaip nepagrįstus teismas atmetė tokius ieškovo argumentus, kad jis negali naudotis LITEKO VEP posistemiu dėl prieš jį vykdomo persekiojimo ir negali būti užtikrintas prisijungimu prie šios sistemos, o ieškovo nurodytą aplinkybę dėl prieš kelis metus baudžiamojo proceso metu jam taikyto arešto laikė savaime nepakankama kitaip nuspręsti dėl ieškovo procesinių pareigų, juolab kad CPK 78 straipsnyje įtvirtintas procesinių terminų atnaujinimo institutas užtikrina asmenų, kurie procesinių veiksmų negalėjo atlikti nustatytais terminais dėl objektyvių priežasčių, interesų apsaugą.

12. Teismas, aptardamas konkrečias aplinkybes, su kuriomis ieškovas siejo turtinės žalos jam padarymą, taip pat nurodė, kad žalos atsiradimas nepagrįstai tapatinamas su ieškinio trūkumų instituto taikymu Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018 ir ieškinio grąžinimu. Vien faktas, kad teismai toje byloje nepriėmė ieškinio, paduoto nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, savaime nereiškia, kad ieškovas prarado teisę pareikšti atitinkamą reikalavimą laikydamasis nustatytos tvarkos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tokį faktą, kad civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018 teismų priimti procesiniai sprendimai yra įsiteisėję. Pirmosios instancijos teismo nutartis buvo patikrinta apeliacine tvarka, o kasacinio skundo ieškovas neteikė.

13. Pasisakydamas dėl žalos, ieškovo siejamos su atsisakymu dėl Vilniaus apygardos teismui paduoto ieškinio sustabdyti Kauno apylinkės teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-2891-886/2018, teismas akcentavo, kad prašymą dėl bylos sustabdymo ieškovas pateikė 2018 m. rugsėjo 3 d. posėdžio metu, t. y. kai ieškinio Vilniaus apygardos teismui dar nė nebuvo pateikęs (pateikė 2018 m. rugsėjo 17 d.), be to, Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje sprendimas buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 24 d., t. y. iki Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kurią priimant atliktus teisėjų veiksmus ieškovas prašo pripažinti neteisėtais, priėmimo, vadinasi, visiškai jokio ryšio tarp šių dviejų bylų nesama.

14. Vertindamas ieškovo reikalavimą priteisti turtinę žalą, siejamą su Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-23319-1088/2018 pareikštu turtiniu reikalavimu, teismas nustatė, kad šioje byloje 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, t. y. net anksčiau nei Vilniaus apygardos teismo nutartimi, ieškovui buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams, įskaitant ir ieškinio pateikimą elektroniniu paštu, pašalinti, tačiau 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartimi ieškovui buvo suteikta galimybė teismo atspausdintą procesinį dokumentą pasirašyti atvykus į teismą. Visgi šioje byloje paduotas ieškinys teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartimi grąžintas ieškovui dėl atsisakymo sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Taigi teismas padarė išvadą, kad ieškovo nurodomose bylose atlikti teisėjų veiksmai neturėjo jokios įtakos jo teisių gynybai ir neužkirto kelio pareikšti ieškinių teisės aktuose nustatyta tvarka.

15. Pasisakydamas dėl 500 Eur turtinės žalos, ieškovo siejamos su Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10068-435/2019, kuria jam paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pakartotinai teikiant teismams ieškinius netinkamu būdu (elektroniniu paštu), teismas nurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartyje tik citavo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį, kuria pirmiau jau buvo pripažintas tokio ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu būdo netinkamumas, bet ieškinio priėmimo klausimą toje civilinėje byloje išsprendė savarankiškai. Ši aplinkybė (baudos paskyrimas) negali būti vertinama kaip žalos ieškovui padarymas, nes tokios sankcijos jam paskyrimą lėmė neteisėtas paties ieškovo elgesys, ką patvirtina ir toje byloje Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 1 d. priimta nutartis, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl baudos panaikinimo, bei Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1071-638/2019, kuria atmestas ieškovo atskirasis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 1 d. nutarties.

16. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų teismų veiksmų, turtinės žalos ieškovui padarymo, priežastinio ryšio tarp jo nurodomos žalos ir teismų veiksmų, todėl ieškinį atmetė. Taip pat pažymėjo, kad visi ieškovo nurodomi nepatogumai (laiko sąnaudos, dvasiniai išgyvenimai ar fiziniai susirgimai), reikalaujant taip pat ir neturtinės žalos atlyginimo, gali būti vertinami tik kaip paties ieškovo sisteminių veiksmų, ignoruojant teisės aktų reikalavimus, rezultatas, bet ne teismų ar teisėjų veiksmų, nagrinėjant civilines bylas, pasekmė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17. Ieškovas V. J. apeliaciniame skunde (2 t., b. l. 32–36) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

17.1. Teismas pažeidė ieškovo procesines teises, nes iš bylos netesėtai pašalino trečiuosius asmenis, kurių teisėms ir pareigoms, užtikrinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 29 ir 30 straipsnyje įtvirtintas ieškovo teises, šioje byloje priimtas teismo sprendimas gali turėti ir turi įtakos.

17.2. Teismas į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis ieškovo pusėje nepagrįstai atsisakė įtraukti Asmens dokumentų išrašymo centrą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ADIC), Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą (toliau – RRT) ir Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas), kadangi šioje byloje priimtas sprendimas gali sukelti teisinių ir materialinių pasekmių šių asmenų teisėms ir pareigoms, užtikrinti ieškovo teises ir laisves naudoti elektroninį parašą ir pripažinti jo teisinę galią. Sprendimas jų padėtį gali pagerinti arba pabloginti (apriboti jų kompetencijos ribas).

17.3. Teismas nepagrįstai supriešino ieškovo procesinių dokumentų pasirašymą su jų pateikimo teismams būdu, nes tai yra ne kitokio teisinio pobūdžio, o to paties teisinio pobūdžio santykis. Teismas, būdamas šališku, netyrė ir nenustatė, ar atsakovės teismai pagal ieškovo elektroninį parašą galėjo ir bandė V. J. atpažinti elektroninėje erdvėje.

17.4. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tenkinti ieškovo procesinius prašymus dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Aprašo 3 punkto atitikties atitinkamai Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies, CPK 5 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio nuostatoms ir Teismų įstatymų 37¹ straipsnio 3 dalies, CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatoms, taip pat dėl kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti pateikti preliminarų nutarimą dėl Aprašo 3 punkto taikymo Lietuvos Respublikoje atitikimo Europos Sąjungos teisės normoms – Reglamento 25 ir 46 straipsnių reikalavimams. Taip pat nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo apklausti liudytoju Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą, kitus asmenis, į bylą neišreikalavo visų prašytų išreikalauti duomenų ir bylų.

17.5. Klausimai, susiję su elektroniniu parašu pasirašytų dokumentų įteikimo būdais, patenka į Reglamento 25 ir 46 straipsnių taikymo sritį, nes elektroninio ieškovo parašo galiojimą teisme įtvirtinta Reglamento nuostatai, o atsakovė, teismas ir atsakovės teismai neginčija, kad jie iš ieškovo procesinius dokumentus gavo su elektroniniu ieškovo parašu. Vadovaujantis minėtomis Reglamento nuostatomis, ieškovo elektroninis parašas galioja nepriklausomai nuo elektroninio parašo pateikimo būdo.

17.6. Teismas netinkamai aiškino Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies, CPK 175¹ straipsnio 6 dalies nuostatas. CPK 175¹ straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja CPK 175¹ straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatoms. Teismas nepagrįstai neatskleidė šių prieštaravimų, jų netyrė. Taip pat nepagrįstai netyrė Aprašo 3 punkto atitikties Konstitucijos 30 straipsniui, netyrė, ar teisingumo ministras Aprašo 3 punktu viršijo savo kompetenciją ir pažeidė Konstitucijos 30 straipsnį.

17.7. Teismas nepagrįstai teigia, kad kasacinio skundo ieškovas neteikė – iš ieškovo buvo atimta teisė kreiptis į teismą su paties ieškovo surašytu kasaciniu skundu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. pranešimas Nr. 3P-973-2019), o kreipusis į advokatus, tikimybė, kad kasacinis teismas priims skundą, yra vis tiek maža. Tokia aplinkybė tik patvirtina, kad atsakovė iš ieškovo neteisėtai atėmė teisę į teisminės gynybos prieinamumą.

17.8. Teismo argumentai apie dokumentų teikimą per LITEKO VEP posistemį neatima ir neturi atimti iš apelianto teisės teikti teismams elektroninio ryšio priemonėmis elektroniniu parašu pasirašytus procesinius dokumentus. Teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovui politinis režimas, kurį ieškovas laiko prookupaciniu, prosovietiniu, prokolonijiniu, represiniu ir pan., ieškovui netaikys suvaržymų (kūno sužalojimų, areštų, suėmimų, kardomųjų kalinimo, šmeižimo, priverstinių patalpinimų į psichiatrijos ligonines) ir ateityje, juolab kad ieškovo persekiojimą, diskriminaciją, terorizavimą, bauginimą, neteisėtą sistemingą jo turto grobimą bei nusavinimą patvirtina Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotos bylos.

17.9. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo neturtinę ieškovo žalą patvirtinančių įrodymų.

18. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 51–52) prašo skundo netenkinti ir Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1. Nagrinėjamu atveju valstybės pareiga pagal CK 6.272 straipsnio nuostatą neatsiranda, kadangi nėra civilinės atsakomybės sąlygų.

18.2. Ieškovas neteisėtus veiksmus sieja su teisėjų atsisakymu priimti ieškovo teismui konkrečioje civilinėje byloje elektroniniu paštu teiktą ieškinį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė teismui teikiamų procesinių dokumentų tvarką bei tokio teisinio reguliavimo tikslą. Ieškovas ir savo apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių teismo veiksmų neteisėtumą.

18.3. Nors ieškovas apeliaciniame skunde neteisėtais veiksmai nurodo teismo baudų paskyrimą ieškovui, tačiau Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartyje, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl baudos panaikinimo, ir Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1071-638/2019, kuria atmestas ieškovo atskirasis skundas dėl minėtos Kauno apylinkės teismo nutarties, nėra konstatuoti neteisėti teismo veiksmai. Priešingai, pažymėta, kad sankcijos paskyrimą nulėmė paties ieškovo neteisėtas elgesys.

18.4. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo, reikalaudamas atlyginti teismo (teisėjo) padarytą žalą dėl civilinės bylos (ar bylų) nagrinėjimo, turi įrodyti, be kita ko, ir tokią sąlygą, kad šios žalos atsiradimą lėmė ne tik neteisėti, bet ir kalti teismo (teisėjo) veiksmai. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kada teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo argumentų

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tačiau šis CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas specialaus delikto atvejis negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti dėl to paties ar kvestionuoti įsiteisėjusius teismo procesiniu sprendimu jau nustatytas aplinkybes, konstatuotus faktus, padarytas teisines išvadas.

20. Apeliantas, šio specialaus delikto pagrindu pareikšdamas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisėjų veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2525-232/2019, atlyginimo, turėjo procesinę pareigą įrodyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas – žalos padarymo faktą ir jos dydį (CK 6.249 straipsnis), neteisėtus teismų (teisėjų) veiksmus (CK 6.246 straipsnis), priežastinį ryšį tarp jo turtinių praradimų ir šių veiksmų (CK 6.247 straipsnis) bei teisėjų kaltę (CK 6.248 straipsnis). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas šio specialus delikto taikymo sąlygų neįrodė, kitokios išvados nesuponuoja ir apeliaciniame skunde nurodyti motyvai bei argumentai.

21. Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinio turinio (1 t. b. l. 15–21), apeliantas neteisėtais ir žalą sukėlusiais veiksmais laiko Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1449-223/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 priėmimą. Šiais nurodytoje civilinėje byloje teismų priimtais procesiniais dokumentais buvo konstatuota, kad apelianto toje byloje pareikšto ieškinio faktinis pagrindas neatitinka aiškumo ir konkretumo reikalavimų ir kad jo pateikimo elektroniniu paštu forma nenumatyta teisės aktais. Tokios teismų nustatytos aplinkybės kliudė priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą, todėl apeliantui du kartus (pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose) buvo paskirtas terminas trūkumams ištaisyti. Iki pakartotinai nustatyto termino jam to nepadarius, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi ieškinį pripažino nepaduotu ir grąžino jį apeliantui.

22. Apeliantas neteisėtais teismų veiksmais nurodytoje civilinėje byloje laiko, jo vertinimu, nepagrįstą atsisakymą priimti jo ieškinį. Tačiau su apelianto interpretacijomis, kad teismai (teisėjai), priimdami aptartas nutartis, neteisingai aiškino (iškraipė) Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai nurodė, kad nėra galimybės teismui teikti procesinius dokumentus elektroniniu paštu (net ir pasirašytus elektroniniu parašu), neatsižvelgė į Reglamento 25 ir 46 straipsnių nuostatas, todėl padarė neteisingą išvadą, kad apelianto ieškinio pateikimas elektroniniu paštu neatitinka CPK įvirtintų reikalavimų, nėra jokio teisinio pagrindo sutikti. Šie apelianto teiginiai bei subjektyvus kitoje byloje priimtų ir jau įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų įvertinimas, juolab kitoks, nei teismų yra pateiktas, teisės normų aiškinimas, siekiant kitokių išvadų dėl to paties padarymo, negali paneigti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo ir jo res iudicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Kitaip tariant, iš naujo nurodomi tapatūs (ar papildyti) argumentai negali lemti kitokios išvados, nei toje byloje jau padarė teismai, pripažindami, kad apeliantas teisę į teisminę gynybą siekė realizuoti nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos. Akivaizdu, kad paties apelianto pasirinktas procesinio elgesio modelis lėmė būtent tokios situacijos, kaip atsisakymas priimti jo ieškinį, susidarymą. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su tuo, kaip kitoje byloje jo paduoto ieškinio priėmimo klausimą yra išsprendę teismai, nereiškia, kad teismai atliko neteisėtus ir / ar kaltus veiksmus, kurie galėjo sukelti (ir sukėlė) apelianto įvardijamą žalą.

23. Šiame kontekste pažymėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas ir pagrįstumas negali būti kvestionuojamas kitaip, negu instancine tvarka. Tik apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas, revizuodamas konkrečioje išnagrinėtoje byloje priimtą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, galėtų konstatuoti, kad teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ar neteisingai aiškino bei taikė teisės aktų nuostatas, o priimtas teismo sprendimas (nutartis) yra neteisėtas ir nepagrįstas. Būtent instancinė teismų sistema užtikrina, kad būtų šalinamos galimos žemesnių instancijų teismų padarytos klaidos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas byloje Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05).

24. Nagrinėjamu atveju apelianto reiškiamas nesutikimas su ankstesnėje byloje priimtomis nepalankiomis jam nutartimis, mėginant naujai inicijuotoje byloje paneigti teismams susiformavusią vieningą išvadą, kad teise į teisminę gynybą jis naudojosi netinkamai, aiškiai prieštarauja CPK 18 straipsnyje įtvirtintam įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo principui, jos vykdytinumo savybei, taip pat draudimui naujoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Pakartotinis įsiteisėjusių teismo nutarčių peržiūrėjimas kitoje, naujai iškeltoje civilinėje byloje nėra galimas. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartis įsiteisėjo ir įgijo res iudicata teisinę galią, Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2019 m. sausio 10 d. nutartį (CPK 279 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 6 dalis, 338 straipsnis).

25. Tokia aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apeliantui iš naujo aiškino, kodėl procesinių dokumentų teikimas elektroniniu paštu nėra tinkamas jų pateikimo būdas, iš naujo analizavo Teismų įstatymo, CPK, Aprašo, Reglamento normas, anaiptol nereiškia, kad apeliantas, pateikdamas apeliacinį skundą, kuriame pakartotinai nurodo tuos pačius savo argumentus, jau teisiškai įvertintus bei kaip nepagrįstus atmestus Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartimi, gali iš naujo kvestionuoti procesinių dokumentų teikimo teismams tvarką. Taigi dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija daugiau nepasisako.

26. Nėra pagrindo sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad apeliantui dėl, jo teigimu, įsigalėjusio Lietuvoje antikonstitucinio ir antilietuviško politinio rėžimo yra atimta teisė kreiptis į aukštesnės instancijos teismą su paties surašytu kasaciniu skundu. Priešingai, vien tai, kad apeliantas norėtų šia teise naudotis kitaip, nei ja įstatymų leidėjo nustatyta ir visiems vienodai privaloma tvarka naudojasi bet kuris kitas asmuo, negali būti vertinama kaip apelianto procesinių teisių pažeidimas ar apribojimas naudojantis jomis, kitokie apelianto pasvarstymai (dėl duoklės advokatams sumokėjimo ir panašūs) vertintini kaip nepagrįsta ir subjektyvi apelianto nuomonė.

27. Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad apeliantas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų visumos, be kita ko, ir neteisėtų veiksmų, teisiškai neaktualūs yra tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo neturtinę ieškovo žalą patvirtinančių įrodymų. Tiek reikalaujant priteisti turtinę, tiek neturtinę žalą privalu įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (veiksmų, iš kurių kildinama žala, neteisėtumą, kaltę, žalos faktą bei dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos). Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė (tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atlyginimo atveju) negalima. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo būtinybės atskirai vertinti apelianto jo tariamą neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų, nes, visų pirma, nebuvo nustatyti jokie neteisėti veiksmai, galėję tokią žalą sukelti.

28. Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, kuriais apeliantas tvirtina, kad teismas neteisėtai iš bylos pašalino apelianto ieškinyje nurodytus trečiuosius asmenis. Kaip matyti iš pateikto ieškinio, jame apeliantas trečiaisiais asmenimis buvo nurodęs Lietuvos apeliacinio teismo pirmininką, Vilniaus apygardos teismo pirmininką, Kauno apygardos teismą, Kauno apylinkės teismą, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą, Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Lietuvos Respublikos Seimą. Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi (1 t. b. l. 29–30) šiuos asmenis pašalino iš byloje dalyvaujančių asmenų sąrašo, spręsdamas, kad jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi nepriklausomai nuo bylos išnagrinėjimo rezultato, jiems nekils jokių materialinių teisinio pobūdžio pasekmių. Teisėjų kolegija tokiai išvadai pritaria.

29. Remiantis CPK 47 straipsnio 1 dalimi, pagrindas trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, dalyvauti byloje (įstoti pačiam arba būti įtrauktu) yra aplinkybė, ar bylos išsprendimas gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms. Šiuo atveju byloje ieškinys pareikštas dėl žalos, padarytos teisėjų veiksmais, atlyginimo. Teisėjo imunitetas nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas, įtvirtintas tiek Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje ir ir CK 6.272 straipsnio 2 dalyje, žalą šiuo pagrindu atlygina valstybė. Todėl teismas civilinės bylos iškėlimo ar paskesnėje jos proceso stadijoje turi priimti procesinį sprendimą dėl teisingumą vykdančių bei teisingumo vykdymo procesinę veiklą padedančių įgyvendinti subjektų pašalinimo iš proceso. Toks teismo procesinis sprendimas (imunitetą turinčių asmenų pašalinimas iš bylos proceso) sudaro sąlygas pagal išdėstytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus (ieškinio faktinis pagrindas) tinkamai ir operatyviai nagrinėti valstybei pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir be teisėto pagrindo nesuvaržo konstitucinių subjektų Konstitucijoje įtvirtintų funkcijų vykdymo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nei teismams, kaip juridiniams asmenims, nei jų pirmininkams, nei kitiems apelianto ieškinyje trečiaisiais suinteresuotasis asmenimis nurodytiems asmenims jokių tiesioginių ar netiesioginių pasekmių, susijusių su šios bylos išnagrinėjimo rezultatu, nekiltų.

30. Atmestini kaip nepagrįsti ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis ieškovo pusėje nepagrįstai atsisakė įtraukti ADIC, RRT ir Migracijos departamentą. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, dalyvavimas byloje turi būti grindžiamas bylos baigties nors ir netiesiogine, bet svarbia įtaka asmens teisinei padėčiai, t. y. būtinas pakankamas nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Todėl teismas į bylos procesą įtraukia ne bet kokį interesą jos baigtimi turintį asmenį ar asmenis, o tik tuos asmenis, kurie yra susiję su įstatymo tiesiogiai nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių bei pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Atsižvelgiant į tai, spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialinę teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms.

31. Taigi, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018). Apeliantas pirmiau nurodytų asmenų įtraukimo į nagrinėjamos bylos procesą poreikį grindė vien savo nuomone, kad byloje priimtas sprendimas galėtų sukelti teisinių ir materialinių pasekmių šių asmenų teisėms ir pareigoms, tačiau kokių konkrečiai teisių ar materialinių padarinių šiems subjektams atsirado atmetus jo ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, apeliaciniame skunde nenurodo. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė proceso teisės normas, atsisakydamas nurodytus subjektus įtraukti į nagrinėjamą bylą trečiaisiais asmenimis.

32. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tenkinti apelianto procesinius prašymus dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Aprašo 3 punkto atitikties atitinkamai Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies, CPK 5 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio nuostatoms ir Teismų įstatymų 37¹ straipsnio 3 dalies, CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatoms, taip pat dėl kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti pateikti preliminarų nutarimą dėl Aprašo 3 punkto taikymo Lietuvos Respublikoje atitikimo Europos Sąjungos teisės normoms – Reglamento 25 ir 46 straipsnių reikalavimams. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje (1 t., b. l. 99–101) pakankamai išsamiai nurodė, kodėl nėra pagrindo bylą sustabdyti ir kreiptis į minėtas institucijas, skundžiamame teismo sprendime taip pat aiškiai nurodoma, kodėl teismas neįžvelgia Aprašo 3 punkto prieštaravimų minėtiems teisės aktams. Apeliaciniame skunde nepateikiama jokių argumentų tokia teismo pozicijai paneigti, vien deklaratyviai teigiant, kad tokie procesiniai prašymai buvo atmesti nepagrįstai.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį ginčą išsprendė teisingai, tinkami aiškino ir taikė teisės normos, padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantui žala jo nurodytais teismų veiksmais nepadaryta, o valstybei nekyla pareiga ją atlyginti.

Dėl apelianto prašymų

34. Apeliantas V. J. apeliaciniame skunde nurodė tokius prašymus: 1) sustabdyti bylą, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, prašant spręsti, ar Aprašo 3 punktas atitinka Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies, CPK 5 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio nuostatas; 2) sustabdyti bylą, kreiptis į administracinį teismą prašant patikrinti, ar norminio akto – Aprašo – 3 punkto nuostatos atitinka Teismų įstatymų 37¹ straipsnio 3 dalies, CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatas; 3) stabdyti bylą, kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti pateikti preliminarų nutarimą dėl aprašo 3 punkto taikymo Lietuvos Respublikoje atitikimo Europos Sąjungos teisės normoms – Reglamento 25 ir 46 straipsnių reikalavimams; 4) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 5) į bylą trečiaisiais asmenimis ieškovo pusėje įtraukti ADIC, RRT, Migracijos departamentą arba apklausti šių institucijų vadovus ar atstovus liudytojais bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose; 5) liudytoju apklausti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą; 6) iš ADIC, RRT ir Migracijos departamento išreikalauti ieškovo prašytą informaciją; 7) į bylą sugrąžinti iš jos Kauno apylinkės teismo pašalintus trečiuosius asmenis; 8) atsakovės atstovo, trečiųjų asmenų dalyvavimą pripažinti būtinu; 9) prie bylos prijungti baudžiamųjų bylų Nr. 1-67-738/2013 (Kauno apylinkės teismas), Nr. 1-1469-347/2014 (Panevėžio apylinkės teismas), ikiteisminių tyrimų Nr. 65-2-00002-11 ir Nr. 20-00280-11 (Kauno apylinkės prokuratūra), Kauno apygardos administracinių bylų Nr. 1747-423/2010, Nr. 863-423/2020, Nr. I-14466-428/2012, Nr. I-419-428/2012, Nr. I-1288-505/2012, Nr. I-1477-554/2012, Nr. I-1844-423/2012, Nr. I-1518-423/2012, Nr. I-269-428/2011, Nr. I-339-423/2013, Nr. I-757-644/2013, Nr. 1952-2013, Nr. I-958-402/2013, Nr. I-959-644/2013, Nr. Ik-957-402/2013, Nr. I-1051-423/2013, Nr. I-1837-423/2013, Nr. I-3114-422/2013, Nr. I-146-423/2014, Nr. I-3615-423/2013, Nr. I-3593-644/2013, Nr. I-9592-644/2013, Nr. I-2334-414/2013, Nr. I-2499/2013, Nr. I-2471-428/2014, Nr. I-2472-644/2014, Nr. I-2779-644/2014, Nr. I-1377-406/2014, Nr. I-924-764/2013, Vilniaus apygardos administracinio teismo bylų Nr. I-2403-426/2011, Nr. I-2016-365/2012, Nr. I-2745-331/2012, Nr. I-1935-473/2012, Nr. I-14334-168/2012, Nr. I-2442-437/2011, Nr. I-77-283/2012, Nr. I-2621-789/2013, Nr. I-2870-189/2013, Nr. 2463-624/2013, Nr. I-3301-580/2013, Nr. I-2904-437/2013, Nr. I-3227-629/2013, Nr. I-5464-789/2013, Nr. I-7397-596/2013, Nr. I-3227-629/2013, Nr. I-3875-189/2013, Nr. I-5281-168/2013, Nr. I-5871-580/2013, Nr. I-7616-629/2013, Nr. I-8777-789/2013, Nr. I-9929-281/2013, Nr. I-10433- /2013, Nr. I-5490-968-14, Nr. I-6157-281-14, Nr. I-6171-968-14, Nr. I-7815-624-14, Nr. I-6231-365-14, Nr. I-(nežinomas), Nr. I-(nežinomas), Nr. I-6614-561-14, Nr. I-8480-142-14, administracinio teisės pažeidimo bylų Nr. A.2.11.-4412-651/2011, Nr. A2.2.11.-302-540/2011, baudžiamojo proceso medžiagos Nr. 7.6-47-10 KAP, Nr. 1S-420-348/2013, Nr. 1S-146-383/2011, Nr. PK-1536-668-16, Nr. PK-1459-240-16, civilinių bylų Nr. 2-19700-944/2017, Nr. 2-14171-528/2017, Nr. 2-18863-454/2018, Nr. 2YT-8617-894-17, Nr. 2-29475-877/2017, Nr. 2-31000-1070/2017, Nr. 2-40824-608-18, Nr. 2-19739-955-2017, Nr. 3647-428-14, Nr. 2-20586-1041-2018, Nr. 2-35049-475-2018, Nr. 2-3435-527-2019, Nr. 2-41204-779/18, Nr. 621-848-2017, Nr. e2-23897-717/2019 medžiagas.

35. Teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Šiuo atveju apeliantas nenurodo visiškai jokių tokį savo prašymą pagrindžiančių motyvų, taigi sąlygos išimties taikymui nenustatytos. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia aplinkybių, kurios lemtų žodinio proceso nagrinėjamoje byloje būtinumą. Atitinkamai netenkintinas ir apelianto prašymas dėl byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimo pripažinimo būtinu, taip pat apelianto prašymas liudytoju Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą, juolab kad apeliantas nepagrindė, kokias konkrečias šiai bylai reikšmės turinčias aplinkybes jis galėtų paliudyti.

36. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto prašymą iš ADIC, RRT ir Migracijos departamento išreikalauti ieškovo prašytą informaciją, taip pat išreikalauti visas jo nurodytų baudžiamųjų, administracinių, ikiteisminio tyrimo bylų, administracinių nusižengimų bylų medžiagas, kuriose, pasak jo, yra duomenys, anot apelianto, patvirtinantys ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl atsakovės neteisėto trukdymo apeliantui naudotis elektroninio ryšio priemone, teismams teikiant procesinius dokumentus, ir vertimą naudotis LITEKO VEP sistema.

37. CPK 135 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškovas ieškinyje privalo nurodyti visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus, o jeigu negali pateikti įrodymų, privalo tai nurodyti ieškinyje ir suformuluoti motyvuotą prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina. Bylos proceso eigai optimizuoti, taip pat siekiant, kad procesas vyktų sąžiningai, šalys jo nevilkintų ir nepiktnaudžiautų savo procesinėmis teisėmis, visi įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme, o naujų įrodymų teikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Šiuo atveju apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kodėl jis pats, vienokioje ar kitokioje procesinėje padėtyje dalyvaudamas prašomų išreikalauti bylų procese, pats negalėjo gauti ir į bylą, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikti tą informaciją (įrodymus), kuri, jo manymu, yra svarbi nagrinėjamai bylai. Toks prašymas negali būti tenkinamas dar ir todėl, kad jame nėra įvardijama, kokia konkreti informacija, susijusi su nagrinėjama byla, yra prašomose išreikalauti byloje, ir kaip ji yra susijusi su nagrinėjamu ginču.

38. Apelianto prašymai dėl iš bylos pašalintų trečiųjų asmenų grąžinimo atgal į bylą netenkintini, nes byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, o trečiųjų asmenų įtraukimas į bylą galimas tik pirmosios instancijos teisme. Be to, dėl tokių apelianto argumentų, susijusių su trečiųjų asmenų įtraukimu ir pašalintų iš jų tarpo asmenų grąžinimu, nepagrįstumo jau buvo nutartyje pasisakyta pirmiau.

39. Teisėjų kolegija taip pat netenkina apelianto prašymo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į jo nurodytas teismines institucijas. Toks prašymas, viena vertus, sutampa su apeliacinio skundo argumentais, kuriuos teisėjų kolegija jau aptarė ir atmetė kaip nepagrįstus, kita vertus, Aprašu nustatytas teisinis reglamentavimas, susijęs su procesinių dokumentų teikimo teismams tvarka ir jos įgyvendinimu, yra aiškus ir atitinkantis aukštesnės galios teisės aktus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.