Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3414-580/2019 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Galeasa ir Ko“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Galeasa ir Ko“ priešieškinį ieškovei J. P. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo V. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

16.6. Priešieškinis negalėjo būti tenkinamas, kadangi jis pareikštas netinkamo ieškovo, tokį reikalavimą galėjo reikšti ne bendrovė, o pats trečiasis asmuo V. P..

17.3. Teismas pagrįstai nesivadovavo Č. M. išvada Nr. 09/30, nes joje nebuvo įvertinta tai, kad 2011 m. gruodžio 29 d. iš bendrovės į ieškovės sąskaitą buvo pervesta 78 365,89 Eur (264 518,33 Lt) suma.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

18. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas nepriklausomai nuo to, ar jomis remiasi ieškovas ar kiti proceso dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016). Teismas visada turi pareigą identifikuoti materialųjį teisinį santykį, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylančią ieškovo reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016).

19. Taigi asmuo, inicijuojantis teisme ginčą dėl kurių nors savo teisių pažeidimo ir jų gynimo, turi nurodyti konkrečius faktus, leidžiančius teismui įvertinti, ar šios teisės bei įstatymu saugomi interesai buvo pažeisti tų asmenų, kuriems per teismą yra nukreipti jo reikalavimai, atliktais veiksmais / neveikimu arba sudarytais sandoriais, bei šiuos faktus pagrįsti įrodymais, tačiau neprivalo nurodyti teisinio savo reikalavimų pagrindo.

20. Nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškusi apeliantė J. P., dėstydama savo reikalavimo faktinį pagrindą, nurodė tokias aplinkybes, kad atsakovė UAB ,,Galeasa ir Ko“ 2002 m. vasario 15 d. buvo įsteigta apeliantės ir trečiojo asmens santuokos metu, abiems sutuoktiniams priklausė po 50 proc. jos akcijų, akcininkų sprendimu, priimtu 2002 m. vasario 19 d., bendrovės vadovu buvo paskirtas trečiasis asmuo V. P., o apeliantė darbo sutarties, sudarytos 2002 m. vasario 21 d., pagrindu paskirta bendrovės vyriausiąja finansininke, 2004 m. sausio 1 d. įsakymo pagrindu – ir bendrovės kasininke. 2015 m. birželio 25 d. apeliantė buvo atleista iš visų užimamų bendrovėje pareigų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-540-987/2017 abiejų sutuoktinių bendru sutikimu buvo nutraukta jos ir trečiojo asmens V. P. santuoka, sudaryta 1988 m. lapkričio 25 d., be kita ko, sutuoktiniams susitarus, kad atsakovės UAB ,,Galeasa ir Ko“ akcijos po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka sutuoktiniui V. P..

22. Kaip minėta pirmiau, ieškinio reikalavimų teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos šalys neprivalo nurodyti, tačiau šiuo atveju apeliantė ieškinyje nurodė teisinį savo reikalavimo pagrindą – CK 6.38 straipsnio 1 dalį.

23. Atsakovė UAB ,,Galeasa ir Ko“ pareiškė byloje priešieškinį, jame įrodinėdama, kad apeliantė kartu su trečiuoju asmeniu įnešė bendrovei piniginių įnašų už 66 715,96 Eur sumą, kurie laikytini sutuoktinių bendru turtu. Todėl apeliantei galėjo būti grąžinta tik pusė šių įnašų sumos – 33 357,98 Eur, tačiau apeliantė, turėdama prieigą prie bendrovės banko sąskaitų, į savo sąskaitą iš bendrovės sąskaitos yra persivedusi žymiai didesnę sumą, t. y. 53 298,27 Eur, ir tokiu atveju yra be teisinio pagrindo pasisavinusi trečiajam asmeniui V. P. priklausantį turtą – 19 940,29 Eur pinigines lėšas. Atsakovė priešieškinio teisinio pagrindo neįvardijo, nurodžiusi, kad trečiojo asmens ir apeliantės 66 715,96 Eur reikalavimas bendrovei (jų skolininkei) sutuoktinių santuokos nutraukimo byloje nebuvo padalintas, todėl solidarus reikalavimo teisės į atsakovę pobūdis liko nepakitęs.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje ir priešieškinyje dėstomas faktines aplinkybes bei nustatęs, kad abiejų šalių reikalavimai grindžiami apeliantės ir trečiojo asmens V. P. santuokoje, t. y. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., jiems galbūt priklausiusia reikalavimo teise į atsakovės UAB ,,Galeasa ir Ko“ sąskaitoje Nr. 25502 apskaitytas pinigines lėšas, padarė išvadą, kad šis ginčas yra kilęs dėl sutuoktinių skolų pasidalijimo, kurios nebuvo pa(si)dalintos jų santuokos nutraukimo metu, kitaip tariant, iš esmės abiejų šalių reikalavimus kvalifikavo kaip kilusį ginčą dėl sutuoktinių santuokoje įgyto turto padalijimo.

25. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad šiuo atveju yra susiklosčiusi tokia išskirtinė situacija, kuri leidžia sutuoktinių turto padalijimo klausimą dar kartą spręsti atskiroje byloje, o situacijos išskirtinumą teismas susiejo su santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu apeliantės atžvilgiu atliekamu ikiteisminiu tyrimu pagal atsakovės UAB ,,Galeasa ir Ko“ pareiškimą dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir apgaulingos apskaitos tvarkymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad atsakovė nebuvo informuota apie nagrinėjamą santuokos nutraukimo bylą, ji nebuvo įtraukta trečiuoju asmeniu, nors pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą buvo žinoma dėl galimos žalos jai padarymo. Teismo vertinimu, kreditorės (atsakovės UAB ,,Galeasa ir Ko“) nedalyvavimas byloje dėl santuokos nutraukimo (1) neleido jai pareikšti atitinkamo reikalavimo apeliantei santuokos nutraukimo byloje ir (2) sukliudė trečiajam asmeniui pareikšti reikalavimą dėl sutuoktinių turėtos turtinės teisės į atsakovę pasidalijimo su apeliante.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija stokoja pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas suklydo, nustatydamas šiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes ir jas vertindamas, netiksliai identifikavo šalių reikalavimų esmę, todėl ginčą patenkintų priešieškinio reikalavimų dalyje išsprendė neteisingai.

27. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką reikalavimas, susijęs su buvusių sutuoktinių bendru turtu, galėtų būti nagrinėjamas atskiroje, ne santuokos nutraukimo, byloje tokiu atveju, jeigu santuokos nutraukimo byloje turtas tarp buvusių sutuoktinių nebuvo padalytas dėl išskirtinės susiklosčiusios situacijos. Išskirtinė susiklosčiusi situacija, dėl kurios santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas sutuoktinių bendras turtas ir dėl kurios galėtų būti taikoma bendrosios taisyklės (santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami santuokos nutraukimo byloje) išimtis, yra vertinamojo pobūdžio. Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenurodo tokios išskirtinės situacijos vertinimo kriterijų. Dėl tokios situacijos svarbos ir išskirtinumo teismas turėtų spręsti kiekvienoje konkrečioje byloje atskirai.

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant šį (išskirtinė situacija, dėl kurios santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas sutuoktinių bendras turtas) klausimą, be kita ko, svarbu nustatyti ir įvertinti tokias aplinkybes: ar nutraukiant santuoką turtas, kurį prašoma padalyti ne santuokos nutraukimo byloje, egzistavo; ar sutuoktinis, prašantis šį turtą padalyti, žinojo (galėjo, turėjo žinoti) apie šio turto egzistavimo faktą; priežastis, dėl kurių nurodytas turtas santuokos nutraukimo byloje nebuvo įtrauktas į bendro dalytino turto sąrašą, taip pat kitas aplinkybes. Nenustačius tokių aplinkybių, negalima padaryti išvados dėl susiklosčius situacijos išskirtinumo ir bendrosios taisyklės išimties taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-489-687/2018, 30-32 punktai).

29. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, priešingai nei yra pripažinta skundžiamame teismo sprendime, bylos faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti nei dėl susiklosčiusios situacijos išskirtinumo, kuri galėtų lemtų bendrosios taisyklės išimties taikymą, nei dėl to, kad ieškinys ir priešieškinis yra pareikšti dėl sutuoktinių turto, nepadalinto nutraukiant jų santuoką, padalijimo. Tokios išvados neleidžia padaryti vien jau tai, kad apeliantė reikalavimą byloje pareiškė ne buvusiam savo sutuoktiniui V. P., o jų santuokos metu įsteigtai ir po jos nutraukimo pripažintai V. P. asmeniniu turtu atsakovei UAB ,,Galeasa ir Ko“, kuri, be kita ko, buvo ir jos darbdavė. Trečiasis asmuo V. P. savarankiško reikalavimo dėl turto padalijimo apeliantei taip pat nepareiškė, priešieškinį jai pareiškė atsakovė UAB ,,Galeasa ir Ko“. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp fizinio asmens, buvusios akcininkės bei darbuotojos (apeliantės J. P.), ir juridinio asmens, buvusios apeliantės darbdavės, dėl priešpriešinių turtinių prievolių įvykdymo.

30. Kaip nurodyta, apeliantė laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 21 d. iki 2015 m. birželio 25 d. buvo bendrovės finansininkė bei kasininkė, o tai reiškia, kad ji turėjo pakankamai žinių ir patirties tvarkant bei vedant bendrovės buhalterinę apskaitą. Nėra jokių abejonių, kad apeliantei buvo arba turėjo būti suprantama aplinkybių, kurios susijusios su įnešamomis į sutuoktiniams priklausiusio juridinio asmens sąskaitas piniginėmis lėšomis, teisinė reikšmė, sprendžiant santuokos nutraukimo bylą ir tariantis dėl jos nutraukimo teisinių padarinių. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, visų pirma sudaromas sutuoktinių turto balansas, t. y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir kiekvieno iš jų asmeninis turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Padalijamas taip pat turi būti tiek turto aktyvas, tiek ir pasyvas. Tokios faktinės aplinkybės neabejotinai turėjo ir galėjo būti žinomos taip pat ir trečiajam asmeniui V. P.. Jam, kaip bendrovės akcininkui ir vadovui, vadovavusiam bendrovei nuo jos įsteigimo, turėjo būti žinomos jos veiklos ir finansavimo principai, o tuo pačiu ir būtinybė atidalinti lėšas, nutraukiant bendrovės savininkų santuoką.

31. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis), sutuoktinių ištuokos procesas buvo pradėtas pagal J. P. 2015 m. rugsėjo 14 d. pareikštą ieškinį, tačiau 2017 m. gegužės 10 d. sutuoktiniai Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė bendrą prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ja pasidalino nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius (dviejų juridinių asmenų akcijas), susitarė ir dėl 85 000 Eur kompensacijos, kurią J. P. įsipareigojo sumokėti V. P. už turto vertės skirtumą. Sutarties 3.6 punkte jos šalys pareiškė, kad kito, nei nurodyta šioje sutartyje, turto, kuris būtų bendra jų nuosavybė, nėra. Taip pat sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad sutuoktiniai neturi ir bendrų kreditorių, o jeigu jie atsiras, tai įsipareigojimus prisiėmusi šalis atsakys asmeniniu turtu prisiimtų įsipareigojimų ribose. Ši sutartis patvirtina įsiteisėjusiu 2017 m. gegužės 11 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-540-897/2017. Dar daugiau, sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių buvo sudaryta įgyvendinus teisminės mediacijos procesą (2017 m. gegužės 09 d. teismo mediatoriaus A. Driuko pranešimas apie mediacijos proceso civilinėje byloje pabaigą; šio proceso baigimo pagrindai – sudaryta taikos sutartis, susitarta dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių). Buvę sutuoktiniai sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtino, kad visi jiems priklausiusio bendro turto padalijimo klausimai jau yra galutinai išspręsti, o jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad apie kurį nors kitą bendrą turtą buvusiems sutuoktiniams nebuvo ar negalėjo būti žinoma, nėra.

32. Tokia aplinkybė, kad nagrinėjant santuokos nutraukimo ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių tvirtinimo klausimus atsakovė UAB ,,Galeasa ir Ko“ nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą kaip sutuoktinių kreditorė, taip pat nesuponuoja situacijos išskirtinumo, leidžiančio naujoje byloje pakartotinai kelti kurio nors nepadalinto sutuoktiniams turto bendrumo arba atitinkamos jo dalies priskyrimo vienam iš sutuoktinių klausimus. Tik nuo pačių sutuoktinių valios, sprendžiant santuokos nutraukimo ir su tuo susijusius kitus klausimus, priklausė dalintino turto sudėties nurodymas, taip pat jiems teko ir jų turto padalijimu suinteresuotų asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą pareiga. Visiškai akivaizdu, kad jiems abiems tuo metu dar priklausiusio juridinio asmens (UAB „Galeasa ir Ko“) savo kreditore sutuoktiniai nelaikė.

33. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nors trečiasis asmuo V. P. po santuokos nutraukimo bei turto sutuoktiniams padalijimo, kai šis klausimas buvo išspręstas pačių sutuoktinių bendru susitarimu – jų sudaryta ir teismo patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių (CK 3.53 straipsnis), tapo vieninteliu atsakovės akcininku, tokia aplinkybė taip pat nelemia vertinimo, kad juridinis asmuo gali siekti įgyvendinti jo savininkui (fiziniam asmeniui) priklausiusias asmenines turtines (arba neturtines) teises, kurių pats fizinis asmuo įgyvendinti nesiekė ir nesiekia.

34. Teisėjų kolegijos nuomone, situacija, kuomet vienam iš buvusių sutuoktinių atitekusi ir jo vienasmeniškai valdoma bendrovė teikia naują savarankišką reikalavimą, prašydama dar kartą išspręsti bendro buvusių sutuoktinių turto padalijimo klausimą ir, taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, priteisti jai tai, kas, kaip ji pati priešieškinyje įrodinėjo, priklausė akcininkui V. P., sudaro pagrindą padaryti tokią labiau tikėtiną išvadą, kad norima paneigti įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo galią (CPK 18 straipsnis).

35. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovė yra apeliantės kreditorė, kuriai reikalavimas santuokos nutraukimo byloje negalėjo būti pareikštas dėl tuo pačiu metu vykusio ikiteisminio tyrimo (dėl apeliantės galimai pasisavinto didelės vertės bendrovės turto). Ir tokie teismo sprendimo argumentai nesuponuoja išvados, kad ginčui taikytinos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kurias taikė pirmosios instancijos teismas. Nėra abejonių, kad visiems nagrinėjamoje byloje dalyvaujantiems asmenims turėjo būti / buvo žinoma apie apeliantės atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą. Jokių teisinių kliūčių reikšti atitinkamus reikalavimus santuokos nutraukimo byloje ar susitarti ir dėl turto, tapusio jų ginčo objektu nagrinėjamoje byloje, pasidalijimo objektyviai nebuvo.

36. Apibendrinant konstatuotina, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje neturėjo būti vertinami ir sprendžiami sutuoktinio turto bendrumo ar jiems priklausančių turto dalių klausimai, nes nebuvo teisinių kliūčių šiuos klausimus išspręsti santuokos nutraukimo byloje, be to, ginčas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra susijęs su sutuoktinių turto teisiniu rėžimu.

37. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas – tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015).

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės reikalavimą dėl skolos grąžinimo ir ieškinyje dėstomas faktines aplinkybes, susijusias su jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusių piniginių lėšų skolinimu bendrovei bei jų panaudojimu atsiskaityti su tiekėjais, iš pradžių įnešant jas į bendrovės kasą / sąskaitą, o vėliau išduodant tokius mokėjimus faktiškai atlikusiems bendrovės darbuotojams, taip pat į priešieškinio reikalavimą priteisti iš apeliantės be teisinio pagrindo įgytą turtą – akcininkui V. P. priklausiusias pinigines lėšas, kurias, kaip tvirtina atsakovė, apeliantė, turėdama prieigą prie bendrovės sąskaitų, nekliudomai persivedė į savo asmeninę sąskaitą ir taip jas pasisavino, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta, ar apeliantės įvardytos piniginės lėšos faktiškai buvo perduotos atsakovei, jei buvo perduotos, kokiu teisiniu pagrindu tai buvo padaryta, ar šalis (apeliantę ir atsakovę) sieja prievoliniai santykiai, ar šalių teisės yra pažeistos ir ar gali būti ginamos jų pasirinktu būdu.

Dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimo

39. Kaip jau ne kartą minėta, apeliantė savo reikalavimą priteisti iš atsakovės 49 118,30 Eur skolą grindė tuo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. įvairiais būdais, t. y. atlikdama bankinius pavedimus, įnašus į kasą, atsiskaitydama su tiekėjais, ji perdavė bendrovei savo asmenines lėšas, kurios tapo atsakovės skola jai, taigi atsakovei kyla pareiga jas grąžinti. Darytina išvada, kad apeliantė siekė įrodyti paskolos teisinių santykių tarp jos ir atsakovės susiklostymą, todėl pirmosios instancijos teismas ir turėjo įvertini, ar byloje esančių įrodymų pakako konstatuoti būtent tokių šalis siejusių teisinių santykių buvimą.

40. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

41. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o kita, atitinkamai, sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas arba paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 26 punktas).

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

43. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, t. y. įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).

44. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė paskolos teisinių santykių tarp jos ir atsakovės egzistavimą iš esmės įrodinėjo jos atžvilgiu atlikto Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-12534-16, kuris 2018 m. gruodžio 10 d. nutarimu buvo nutrauktas, medžiaga, o konkrečiai – atliekant šį tyrimą 2018 m. vasario 26 d. gauta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada (toliau – ir FNTT išvada, FNTT specialisto išvada) dėl UAB ,,Galeasa ir Ko“ ūkinės finansinės veiklos, taip pat pačios apeliantės užsakymu UAB ,,Verus Auditus“ specialisto Č. M. 2018 m. rugsėjo 21 d. bei 2019 m. rugsėjo 30 d. pateiktomis išvadomis.

45. Nėra ginčo, kad apeliantė su atsakove nebuvo sudariusi rašytinių susitarimų dėl paskolos ir jos panaudojimo ir / ar grąžinimo sąlygų, taip pat į bylą nebuvo pateikta ir atitinkamų akcininkų sprendimų skolintis iš apeliantės. Apeliantės įvardijamos pinigų perdavimo bendrovei mechanizmas suponuoja teisėjų kolegijos išvadą, kad tai ji darė savo pačios nuožiūra ir valia, nederindama tokio klausimo, kaip paskolos suteikimas ir jos sąlygos, su atsakove bei jos valdymo organais, nesant bendrovės dalyvių priimtų sprendimų (pritarimo) dėl paskolos iš apeliantės gavimo. Kaip šioje nutartyje jau buvo aptarta, paskolos teisiniams santykiams atsirasti nepakanka tik vienos tokio teisinio santykio šalies (paskolos davėjo) valios, būtinas ir paskolos gavėjo sutikimas gauti (paimti) paskolą. Todėl vien išvestinių įrodymų – specialistų pateiktos nuomonės – šiuo atveju aiškiai nepakanka tokiam faktui, kaip paskolos teisinių santykių tarp bendrovės ir jos akcininkės buvimas, konstatuoti, juolab kad antroji ginčijamo santykio šalis (atsakovė) neigia tokio pobūdžio santykius ir nesutinka su pareigos grąžinti apeliantei ieškinyje įvardytą sumą kaip paskolą jai atsiradimu, taip pat tvirtina, kad apeliantė yra pasisavinusi pinigines lėšas, jas be teisėto pagrindo persivesdama iš bendrovės sąskaitos į savo pačios sąskaitą.

46. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės teikiami įrodymai iš ikiteisminio tyrimo medžiagos bei vykdant šį tyrimą gautos / padarytos išvados nėra didesnės galios rašytiniai įrodymai, kurių pakaktų vienai ar kitai aplinkybei pripažinti nustatyta. Nors pagal kasacinio teismo išaiškinimus prokuratūra yra valstybės institucija, priskirta prie CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, t. y. subjektų, išduodančių oficialiuosius rašytinius dokumentus, tačiau ne kiekvienas prokuratūros išduotas dokumentas gali būti tokiu laikomas. Viena iš prokuratūros funkcijų – ikiteisminio tyrimo atlikimas. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra ikiteisminio tyrimo stadijos, kartu ir viso proceso, pabaigos forma, įgyvendinama priimant nutarimą, kuriame išdėstomi ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro argumentai, pagrindžiantys ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindą. Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje nefiksuojami konkretūs, reikšmingi civilinei bylai faktai, jame tik pateikiama ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu daromos išvados apie baudžiamojo proceso vyksmo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu. Baigiamoji ikiteisminio tyrimo išvada yra formuluojama nutarimo rezoliucinėje dalyje ir būtent ji (tiksliau – ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas) vertinama kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią ir kurios negalima paneigti liudytojų parodymais. Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje prokuroro atliktų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizės vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią rašytinio įrodymo statuso ir dėl to, kad taip būtų pažeisti vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12–14 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2011; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-341-381/2018).

47. Taigi, ir tokia apeliantės pozicija, kad ikiteisminio tyrimo dėl bendrovės lėšų pasisavinimo ir netinkamo bendrovės apskaitos tvarkymo nutraukimo faktas pats savaime patvirtina apeliantės nurodomoje sąskaitoje Nr. 25502 apskaitytos skolos jai realumą bei lemia atsakovės pareigą apskaitytas sumas jai grąžinti, nėra pagrįsta. Šioje sąskaitoje užfiksuotus duomenis, be kita ko, yra nurodžiusi pati apeliantė, t. y. ji, kaip vyriausioji finansininkė, ir vykdė šioje sąskaitoje nurodytų piniginių lėšų apskaitą. Aplinkybė, kad apeliantės veiksmai nebuvo pripažinti pažeidžiančiais baudžiamosios teisės normas, nei paneigia, nei patvirtina šioje civilinėje byloje jos įrodinėjamą faktinį reikalavimo priteisti atitinkamą pinigų sumą kaip paskolą pagrindą, nesant kitų tai patvirtinančių įrodymų.

48. Iš į nagrinėjamą bylą pateiktos ikiteisminio tyrimo metu atliktos FNTT 2018 m. vasario 26 d. specialisto išvados matyti, kad apeliantė savo vardu į bendrovės kasą ir banko sąskaitą, esančią AB SEB banke, įmokėjo 448 782,40 Lt (129 976,37 Eur) sumą, kuri sąskaitoje Nr. 25502 apskaityta kaip bendrovės skola apeliantei. Atskaitingo asmens J. P. apskaitos registro, sąskaitos kodas 25502, duomenimis, bendrovė 2015 m. birželio 25 d. skolinga jai 100 918,30 Eur (žr. 2018 m. vasario 26 d. specialisto išvados 16 psl.). Toks FNTT išvados turinys, esant ir piniginius įnašus galimai atlikusio, ir juos atitinkama paskirtimi apskaičiusio asmens sutapčiai, jų gavimo paskirties savaime nepavirtina, kitaip tariant, vien šių įrašų kaip išvestinių duomenų, nepakanka paskolos teisiniams santykiams identifikuoti. Svarbu yra ne tik įrodyti pinigų perdavimo faktą, bet ir juos priėmusios šalies valią paimti paskolą ir įsipareigojimą ją grąžinti. Šiuo konkrečiu atveju įrodymai, leidžiantys pagrįstai spręsti, kad pinigai buvo perduoti kaip paskola, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti, į bylą nebuvo pateikti, nors tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga teko reikalavimą dėl paskolos grąžinimo pareiškusiai apeliantei.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė ne tik kaip reikalavimą pateikusi šalis, bet ir kaip savo srities profesionalė, finansininkė / buhalterė, bendrovėje šias pareigas ėjusi visą ginčo laikotarpį, galėjo ir turėjo imtis visų priemonių, kad buhalterinėje apskaitoje būtų skaidriai, aiškiai ir nedviprasmiškai apskaitomos lėšos, jų judėjimas, abejonių nekeltų bendrovės veiklos finansavimo šaltiniai, būtų apskaitomi ir registruojami dokumentai, kurių pagrindu galima būtų identifikuoti visas atliktas buhalterines operacijas. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvių prievoles, o juridinio asmens dalyviai nėra atsakingi už juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus (CK 2.50 straipsnio 2 dalis), tačiau apeliantė, kaip galima spręsti tiek iš jos veiksmų, tiek iš atliktas finansines operacijas patvirtinančių kasos dokumentų nebuvimo, bendrovės ir akcininkų turto bei prievolių atskirumo principo nepaisė, jos pačios pasirinktu būdu apskaitydama šioje byloje įrodinėjamos paskolos perdavimą atsakovei. Ši aplinkybė taip pat kelia pagrįstų abejonių tiek dėl piniginių lėšų apskaitymo nurodytoje sąskaitoje pagrindo, tiek ir dėl jų dydžio.

50. Apeliantės teiginiais dėl buvusių jos ir atsakovės paskolos teisinių santykių, dėl paskolos dalyko jai negrąžinimo, pagrįstai leidžia abejoti ir tokia byloje nustatyta aplinkybė, kad apeliantė iš esmės nevaržomai ir nekontroliuojamai disponavo bendrovės sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis. Pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d. iki gegužės 29 d. iš bendrovės sąskaitos pervedė į savo asmeninę sąskaitą ženklią sumą (53 298,72 Eur), kaip teigė, susigrąžindama paskolintas bendrovei pinigines lėšas. Menkai tikėtina, kad apeliantė nebūtų siekusi susigrąžinusi visos paskolos, jeigu bendrovė iš tiesų jai būtų skolinga. Dar daugiau, bendrovės skolos apeliantei klausimas nebuvo sprendžiamas ir santuokos nutraukimo byloje, nors šis verslas (UAB ,,Galeasa ir Ko“ akcijos) buvusių sutuoktinių bendru susitarimu atiteko trečiajam asmeniui V. P., o ne apeliantei, be to, apeliantė įsipareigojo sumokėti sutuoktiniui ir piniginę kompensaciją už jai atitekusią didesnės vertės sutuoktinių turto dalį.

51. Kritiškai vertintinos ir apeliantės pasitelkto specialisto Č. M. duotos išvados, t. y. į ikiteisminio tyrimo bylą pateikta 2018 m. rugsėjo 21 d. jo išvada bei į nagrinėjamą civilinę bylą pateikta 2019 m. rugsėjo 30 d. jo išvada. Pirmojoje išvadoje yra konstatuota, kad apeliantei pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, yra ekonomiškai nepagrįstas, o 2019 m. rugsėjo 30 d. išvadoje teigiama, kad apeliantės atleidimo iš darbo UAB ,,Galeasa ir Ko“ dieną, t. y. 2015 m. birželio 25 d., atsakovė jai buvo skolinga 49 118,30 Eur.

52. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistų parengtoje 2018 m. vasario 26 d. išvadoje buvo nurodyta, kad tik nustačius, jog sąskaitoje Nr. 25502 registruoti mokėjimai grynaisiais pinigais iš tiesų buvo atlikti apeliantės lėšomis, kaip yra apskaityta bendrovės finansinėje apskaitoje, būtų galima nuspręsti, ar norminiai teisės aktai nebuvo pažeisti. Tuo tarpu apeliantės pasirinktas specialistas Č. M. savo įsitikinimo, kad apeliantė tinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, kad įmanoma nustatyti atsakovės veiklą, turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžius ar struktūrą, todėl jai įtarimas pareikštas nepagrįstai (žr. 2018 m. rugsėjo 21 d. išvados 7 lapą), nepagrindė jokia savarankiškai paties šio specialisto atlikta tyrimo eiga, iš esmės tik pakartojant FNTT išvadoje aptartas faktines aplinkybes. Todėl iš šios išvados turinio nėra aišku nei kokių dokumentų, nei kokių teisės aktų pagrindu yra grindžiamas būtent toks specialisto įsitikinimas. Kitaip tariant, tyrimo eiga neatskleidžia, kas lėmė atitinkamų Č. M. išvadų padarymą, jos yra paremtos tik prielaidomis, kad bendrovės finansinė atskaitomybė buvo tvarkoma tinkamai ir iš jos galima nustatyti visų finansinių operacijų pagrindus.

53. Vertinant kitą to paties specialisto parengtą 2019 m. rugsėjo 30 d. išvadą bei jos reikšmę nagrinėjamai bylai, pažymėtina, kad ji buvo atlikta, kaip teigiama tiriamoje išvados dalyje, įvertinus nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą, t. y. 2010-2015 metų buhalterinės apskaitos registrus, buhalterinės sąskaitos Nr. 25502 išklotines bei darant prielaidą, kad pateiktieji duomenys yra teisingi. Ši išvada grindžiama ir tokiais argumentais, kad galimai apeliantė, nenorėdama registruoti sutuoktinio V. P. skolos bendrovei, atlikdama pavedimus tretiesiems asmenims mažino bendrovės skolą sau.

54. Išvada, grindžiama vien prielaidomis bei ją pateikusio specialisto Č. M. subjektyvia nuomone, o ne pateiktų dokumentų objektyvia analize, negali būti vertinama kaip patikima įrodinėjimo priemonė, juo labiau kad specialistas pirmiau aptartas išvadas padarė vien pačios apeliantės atliktų buhalterinių įrašų pagrindu, nors šie įrašai nėra grindžiami jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis. Apeliantės įrodinėtų jos ir atsakovės teisinių santykių buvimo taip pat nepatvirtina ir šio specialisto vertintas 2018 m. rugsėjo 20 d. įskaitymo aktas, kadangi tai yra vienašalis, tik apeliantės pasirašytas dokumentas.

55. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantę ir atsakovę siejo paskolos teisiniai santykiai ar kad atsakovė yra negrąžinusi paskolos. Skundžiamo teismo sprendimo motyvai, kad pagal ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą viena iš akcininko turtinių teisių yra skolinti bendrovei lėšas, nereiškia, kad tokia paskola šiuo konkrečiu atveju buvo suteikta, nesant byloje tokios paskolos suteikimą šalių sulygtomis sąlygomis patvirtinančių patikimų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas suklydo kvalifikuodamas šį apeliantės ir atsakovės teisminį ginčą kaip ginčą dėl sutuoktinių turto padalijimo, jo pagrįstumą įvertindamas pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normos. Tačiau, nors ir neteisingų teisinių argumentų pagrindu, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantės reikalavimas priteisti iš atsakovės 49 118,30 Eur skolą nėra įrodytas ir negali būti tenkinamas. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados dėl šios ginčo dalies nesuponuoja.

Dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo

56. Apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovės UAB ,,Galeasa ir Ko“ priešieškinis buvo patenkintas visiškai, priteisiant iš apeliantės 19 940,29 Eur sumą kaip be pagrindo jos įgytas lėšas. Apeliantės vertinimu, priešieškinis pareikštas netinkamo ieškovo, tokį reikalavimą galėjo reikšti buvęs jos sutuoktinis, trečiasis asmuo V. P., o ne bendrovė. Tokiai apeliantės pozicijai teisėjų kolegija pritaria.

57. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 12 punktas).

58. Nagrinėjamu atveju priešieškinyje teigiama, kad apeliantė, eidama bendrovės finansininkės pareigas, iš bendrovės sąskaitos į savo sąskaitą pervedė 53 298,27 Eur sumą, nors, atsižvelgiant į sutuoktinių turto teisinį režimą, jai priklausė tik 33 357,98 Eur, t. y. pusė sutuoktinių įneštos į bendrovės veiklą 66 715,96 Eur sumos. Iš to padarė išvadą, kad apeliantė be jokio pagrindo yra pasisavinusi 19 940,29 Eur sumą, priklausančią trečiajam asmeniui V. P. (53 298,27 Eur – 33 357,98 Eur). Tačiau šioje nutartyje teisėjų kolegija jau pasisakė, kad šalių reikalavimai nepagrįstai siejami su šeimos teisės normomis, reglamentuojančiomis sutuoktinių bendro turto teisinį rėžimą bei jo atidalijimo po santuokos nutraukimo specifiką.

59. Kitas atsakovės procesiniuose dokumentuose įvardintas teisinis priešieškinio reikalavimo pagrindas – nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis; pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje nurodytus atvejus.

60. Kasacinis teismas yra suformavęs CK 6.237 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką bei joje pasisakęs, kad šis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai; kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas, o CK taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016, 41 punktas; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016, 15 punktas; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-313/2017, 31 punktas; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018, 42 punktas).

61. Kaip nurodyta kasacinio teismo, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 20 punktas).

62. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

63. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo būtent ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Ir priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 24 punktas).

64. Atsakovė, prašydama priteisti iš apeliantės be pagrindo pasisavintas lėšas ir tuo pačiu metu teigdama bei įrodinėdama, kad jos faktiškai priklausė ne apeliantei, o trečiajam asmeniui V. P. (žr., pvz., šios nutarties 23, 33, 34 punktus), pati paneigia savo teisės reikšti tokio pobūdžio reikalavimą buvimą. Kaip jau buvo nurodyta, šis institutas skirtas apginti asmens, kurio sąskaita buvo praturtėta, teises, o atsakovė neįrodinėjo, kad apeliantė pasisavino jai priklausiusias lėšas ir yra praturtėjusi atsakovės sąskaita. Todėl visiškai sutiktina su apeliantės skundo argumentais, kad vien dėl to priešieškinis negalėjo būti patenkintas.

65. Teisėjų kolegija jau pasisakė ir tuo aspektu, kad turto gavimo be pagrindo institutas gali būti taikomas bei reikalavimas juo grindžiamas tik tais atvejais, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo pavedimų metu apeliantę ir atsakovę siejo darbo teisiniai santykiai, mokėjimai buvo atlikti pasinaudojant apeliantei, kaip bendrovės finansininkei / kasininkei, suteiktomis teisėmis bei jai atliekant darbo funkcijas. Vadinasi, atsakovė turėjo galimybę kelti darbuotojos materialinės atsakomybės klausimą, įrodinėdama sąlygų jos civilinei atsakomybei kilti visumą. Kadangi nagrinėjamoje byloje būtent tokiomis faktinėmis aplinkybėmis priešieškinis nėra grindžiamas, o teismai negali už bylos šalis formuoti jų reikalavimų faktinių pagrindų (CPK 13, 135, 143 straipsniai, 265 straipsnio 2 dalis), apeliantės civilinės atsakomybės klausimas šioje byloje nebuvo ir negalėtų būti sprendžiamas.

66. Taigi, pirmosios instancijos teismas, netinkamai teisiškai kvalifikavęs šalių santykius ginčo dėl priešieškinio dalyje ir jį patenkindamas, priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamo teismo sprendimas pakeistinas, panaikinat tą sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovės priešieškinis, ir jos reikalavimus atmetant (CPK 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

67. Įstatymų leidėjo valia, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) ar jį pakeitus, turi būti pakeistas ir pirmosios instancijos teisme atsiradusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

68. CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 98 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

69. Apeliantė prašė priteisti jos pirmosios instancijos teisme patirtas tokias išlaidas – 962 Eur žyminį mokestį ir 1 681,90 Eur teisinės pagalbos išlaidas, atsakovė – 449 Eur žyminį mokestį ir 1 452 Eur teisinės pagalbos išlaidas.

70. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia procesinė situacija, kad apeliantės apeliacinį skundą patenkinant iš dalies, abiejų bylos šalių savarankiški reikalavimai yra atmesti visiškai, t. y. tiek apeliantės ieškinys, tiek ir atsakovės priešieškinis.

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi būtent tokią šalių ginčų išnagrinėjimo procesinę baigtį (nė viena šalis neįrodė savo pareikštų reikalavimų pagrįstumo) bei vadovaudamasi CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismui pareiga, aiškinant bei taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, atlieka šalių priešpriešinių reikalavimų dėl išlaidų atlyginimo įskaitymą visa apimtimi ir nustato, kad šalims jų turėtos pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos iš antrosios šalies nepriteisiamos.

72. Trečiasis asmuo V. P. įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį nepateikė, jų atlyginti neprašė, todėl jo išlaidų kompensavimo klausimas nekyla.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

73. Šalys taip pat pateikė prašymus priteisti jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. apeliantė už apeliacinį skundą sumokėtą 1 261 Eur žyminį mokestį ir 617,10 Eur teisinės pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, o atsakovė – 600 Eur išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

74. Apeliaciniame skunde buvo prašoma panaikinti tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria apeliantės ieškinys dėl 49 118,30 Eur skolos buvo atmestas kaip nepagrįstas, tiek ir tą dalį, kuria atsakovės priešieškinis dėl 19 940,29 Eur be pagrindo gautų lėšų priteisimo buvo patenkintas visiškai. Tokiu būdu apeliaciniu skundu buvo ginčijamas 69 058,59 Eur turtinis reikalavimas, kurio dalis dėl 19 940,29 Eur sumos yra tenkinama. Vadinasi, yra patenkinta 29 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, o atmesta, atitinkamai, 71 proc. ([19 940,29 Eur / 69 058,59 Eur] x 100 proc.). Vadovaujantis šia proporcija, nustatytinas ir kiekvienai iš šalių atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydis.

75. Taigi, apeliantei turi būti atlygintos 179 Eur (617,10 Eur x 29 proc.), o atsakovei – 426 Eur (600 Eur x 71 proc.) apeliacinės instancijos teisme patirtos atstovavimo išlaidos. Be to, iš atsakovės apeliantei priteistinas ir už patenkiną apeliacinio skundo dalį sumokėtas 449 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, šio straipsnio 4 ir 8 dalys), o iš viso – 628 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

76. Kadangi bylinėjimosi išlaidos šalims priteisiamos vienai iš kitos, teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų įgyvendinimą, atlieka bylinėjimosi išlaidų įskaitymą. Atlikus įskaitymą, iš atsakovės apeliantei priteistinos 202 Eur ([179 Eur + 449 Eur] – 426 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Galeasa ir Ko“ priešieškinis buvo patenkintas visiškai ir šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Galeasa ir Ko“ priešieškinį atmesti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Galeasa ir Ko“ (juridinio asmens kodas 125934975) ieškovei J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 202 Eur (dviejų šimtų dviejų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.