Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-522-1120/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-10-22
Bylos Nr.: 2A-522-1120/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas iš dalies ir byla dėl dalies reikalavimų perduota nagrinėti iš naujo

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Agnė Tikniūtė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Muštuvis“, UAB Muštuvis Kooperatyvas "Pienininkas"
Trečiasis asmuo: V. D.
Atsakovas: V. D.

Kategorijos

2.1.17Sandoriai
2.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
2.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-522-1120/2020Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00127-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.17; 2.2.2; 2.6.10.5.2.18; 2.9.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Egidijos Tamošiūnienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Muštuvis“ ir trečiojo asmens V. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-62-227/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Muštuvis“ ieškinį atsakovui kooperatyvui „Pienininkai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo ieškovės pusėje – V. D., ir atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Muštuvis“ ir atsakovui V. D. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Muštuvis“ (toliau – ir ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“ (toliau – ir atsakovas) ieškovės naudai 121 118,86 Eur nesumokėtos skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas.

2. Ieškovė teigė, kad 2013 m. kovo 5 d. ieškovė ir atsakovas sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 0305 (01) (toliau – ir ginčijama sutartis), o 2016 m. gegužės 12 d. – papildomą paslaugų teikimo sutartį Nr. 0512, kurių pagrindu ieškovė teikė atsakovui paslaugas – vežė ir transportavo savo priemonėmis atsakovo pieną pieno perdirbėjams. Ieškovės teigimu, atsakovas už šias paslaugas liko nesumokėjęs 121 118,86 Eur.

Atsiliepimas

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį ir priešieškinį UAB „Muštuvis“ dėl 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 0305 (01) pripažinimo negaliojančia. Atsiliepimu ir priešieškiniu prašė: 1) ieškovės ieškinį atmesti visiškai; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 0305 (01); 3) priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsiliepime (priešieškinyje) paaiškino, kad ieškovė į bylą pateikė suklastotus dokumentus: 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 0305 (01) ir atgaline data pasirašytus paslaugų teikimo aktus, kuriuose nurodyta ši sutartis. Atsakovė nurodė, kad ginčijama 2013 m. kovo 5 d. sutartis sudaryta atgaline data kooperatyvui „Pienininkai“ pradėjus nebepasitikėti direktoriumi V. D. (toliau – ir apeliantas), kuris veikė ieškovės naudai (yra jos vienintelis akcininkas ir direktorius) ir klastojo dokumentus, kad kooperatyvas „Pienininkai“ patirtų kuo daugiau nuostolių. 2016 m. gegužės 12 d. paslaugų teikimo sutartis yra pirma šalių pasirašyta tokio pobūdžio sutartis. Ši sutartis buvo realiai vykdoma ir pagal ją atsakovas yra visiškai atsiskaitęs.

Šalies argumentai

5. Kooperatyvas „Pienininkai“ (atsakovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Muštuvis“ ir V. D. dėl piniginių sumų priteisimo (sujungta byla). Ieškiniu prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų iš viso 200 578,14 Eur ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas iš UAB „Muštuvis“ bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas iš V. D. nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6. Ieškinyje paaiškino, kad prašomą priteisti sumą sudaro kelios atskiros sumos, priteistinos kooperatyvui „Pienininkai“ dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Dėl prašomos priteisti 69 784,75 Eur sumos kooperatyvas „Pienininkai“ nurodė, kad 2013–2015 m. atsakovas V. D. iš kooperatyvo „Pienininkai“ sąskaitos atliko avansinius mokėjimus UAB „Muštuvis“. Mokėjimai buvo atliekami nesant sutarties, neketinant pirkti jokių paslaugų ar prekių. Prašoma priteisti suma yra negrąžinto avanso likutis, susidaręs per 2013–2015 m. Dėl prašomos priteisti 77 033,37 Eur negautų pajamų sumos kooperatyvas „Pienininkai“ nurodė, kad, V. D. vadovaujant tiek ieškovei, tiek atsakovui, kooperatyvo „Pienininkai“ pienas buvo parduodamas UAB „Muštuvis“ mažesne nei rinkos kaina, o pastaroji pieną perparduodavo UAB „Dobilo lapas“ 0,03 Lt didesne kaina, nei nusipirkdavo iš kooperatyvo. V. D. žinojo kooperatyvo „Pienininkai“ rinkodarą, supirkimo kainas, klientus, tiekėjus, pirkėjus ir šią komercinę paslaptį sudarančią informaciją panaudojo savo kontroliuojamos įmonės UAB „Muštuvis“ naudai. Dėl 23 275,42 Eur sumos kooperatyvas „Pienininkai“ nurodė, kad V. D. nurodė Vėriškių pieno surinkimo punkto, priklausančio kooperatyvui, vedėjai R. P. rašyti klaidingus važtaraščius, t. y. kad pieno pardavėjas yra ne kooperatyvas „Pienininkai“, o UAB „Muštuvis“. Todėl pieno pirkėja UAB „Hochdorf Baltic Milk“ pagal išrašytus važtaraščius atsiskaitė su UAB „Muštuvis“, nors pagal pirkimo–pardavimo sutartį turėjo mokėti kooperatyvui „Pienininkai“. Dėl prašomos priteisti 30 484,60 Eur sumos kooperatyvas „Pienininkai“ paaiškino, kad ši suma prisidengiant suklastota 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutartimi nepagrįstai buvo nurašyta iš kooperatyvo „Pienininkai“ sąskaitos.

Žemesnės instancijos teismas

7. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. vasario 11 d. nutartimi sujungė civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Muštuvis“ ieškinį atsakovui kooperatyvui „Pienininkai“ dėl skolos priteisimo bei atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“ priešieškinį ieškovei UAB „Muštuvis“ dėl 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo ieškovės pusėje – V. D., su civiline byla pagal ieškovo kooperatyvo „Pienininkai“ ieškinį atsakovams UAB „Muštuvis“ ir V. D. dėl piniginių sumų priteisimo (48 t., b. l. 82).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; priteisė kooperatyvui „Pienininkai“ 123 534,77 Eur žalos atlyginimo subsidiariai iš UAB „Muštuvis“ ir V. D.; priteisė kooperatyvui „Pienininkai“ nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo 6 proc. dydžio procesines palūkanas iš UAB „Muštuvis“ ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas iš V. D.; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

3. Teismas konstatavo, kad ieškovės UAB „Muštuvis“ ir V. D. paaiškinimai dėl 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutarties yra prieštaringi. Ieškovė kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo priėmimo pateikė ginčijamos sutarties originalą, tačiau pridedamų priedų sąraše nurodė, kad pridedama kopija. 2017 m. liepos 17 d. posėdyje V. D. teigė, kad sutarties originalą turi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyba (toliau – VPK KP ENTV). Policijos komisariatas 2017 m. lapkričio 21 d. rašte nurodė, kad originalo neturi, nes UAB „Muštuvis“ pateikė tik sutarties kopiją. Kai buvo nagrinėjama byla, V. D. nurodė, kad sutarties originalą surado bylos nagrinėjimo metu, o 2019 m. balandžio 11 d. posėdyje vėl nurodė, kad originalo neturi. Atsakovas visą bylos nagrinėjimo laiką tvirtino, kad sutarties nematė, jos neturi ir nepasirašė, o jos kopiją gavo tik 2017 m. sausio 24 d. Ginčijamą sutartį pasirašę abu asmenys 2013 m. kovo 5 d. buvo UAB „Muštuvis“ akcininkai, turintys po 50 proc. akcijų: S. V. pasirašė UAB „Muštuvis“ vardu, o V. D. – kooperatyvo „Pienininkai“ vardu. Be to, ginčijamoje sutartyje nustatyta didesnė nei tuo metu rinkoje buvusi pieno pervežimo kaina – tai patvirtina atsakovo į bylą pridėti rašytiniai įrodymai (duomenys iš AB „Rokiškio sūris“, ŽŪKP „Pieno gėlė“, ŽŪKB „Pamario pienas“ ir kt.). Byloje nėra įrodymų, kad šalių akcininkai, pajininkai sprendė dėl ginčijamos sutarties sudarymo ar ją patvirtino. Teismas atkreipė dėmesį, kad V. D., buvęs kooperatyvo „Pienininkai“ direktorius, negalėjo paaiškinti, kodėl kooperatyvas neapskaitė sutarties. Byloje apklausti liudytojai, išskyrus liudytoją S. V., nepatvirtino, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta ir laiku apskaityta. Liudytojos S. V. parodymai vertinti kritiškai dėl sąsajų su V. D.. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas ginčijamą sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78, 1.81 ir 1.82 straipsnius.

4. Pasisakydamas dėl į bylą pateiktų paslaugų teikimo aktų, kurie, ieškovės teigimu, įrodo suteiktų paslaugų faktą, teismas sprendė, kad jie taip pat yra suklastoti. Teismas nurodė, kad šiuos aktus už atsakovą kooperatyvą „Pienininkai“ yra pasirašęs V. D., kuris buvo ir yra ieškovės akcininkas ir direktorius. Ieškovės vardu šiuos aktus skirtingais laikotarpiais pasirašė skirtingi asmenys: už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. – D. B., o už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2016 m. sausio 4 d. – atsakovės buhalterė A. J.. Atsakovo teiginį, kad V. D. reikalavo, kad A. J. pasirašytų paslaugų teikimo aktus už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2016 m. balandžio 18 d., kai buhalterė sunkiai sirgo, patvirtino byloje apklausti liudytojai. Liudytoja A. J. pripažino, kad aktus už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. pasirašė tą pačią dieną – 2016 m. gegužės 16 d. sirgdama depresija, o kitą dieną buvo paguldyta į ligoninę. Šią aplinkybę įrodo pateikti rašytiniai įrodymai. Teismas nustatė, kad UAB „Muštuvis“ pateikti teismui paslaugų atlikimo aktai nesutampa su tais pačiais aktais, pateiktais kooperatyvui „Pienininkai“, – UAB „Muštuvis“ pateikė kooperatyvui „Pienininkai“ paslaugų atlikimo aktus, kuriuos pasirašė D. B. jau po to, kai jis buvo atleistas iš darbo (atleistas 2014 m. rugsėjo 22 d., o pasirašė 2014 m. spalio 1 d., 2014 m. lapkričio 3 d., 2014 m. gruodžio 1 d., 2015 m. sausio 2 d. aktus), o teismui su pirminiu ieškiniu pateikė tuos pačius aktus, tačiau pasirašytus ne D. B., o Z. M.. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad šie paslaugų teikimo aktai yra suklastoti.

5. Teismas atmetė teiginius, kad galiojant ginčijamai sutarčiai ir pasikeitus valiutai šalyje reikėjo sudaryti papildomą 2016 m. gegužės 12 d. sutartį siekiant aiškumo. Teismas nurodė, kad 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutartyje nustatytas galiojimo terminas – iki 2018 m. kovo 31 d. (4.1 papunktis), o 2.7 papunktyje aiškiai nurodyta, jog, pasikeitus atsiskaitymo valiutai iš litų į eurus, bus atsiskaitoma pagal pasikeitusį oficialų kursą. Esant šioms sutarties sąlygoms nebuvo pagrindo pasirašyti naujos 2016 m. gegužės 12 d. sutarties. Šios sutarties pasirašymas praėjus pusantrų metų po euro įvedimo paneigia UAB „Muštuvis“ ir V. D. teiginį, kad šios sutarties reikėjo pasikeitus atsiskaitymo valiutai ir siekiant aiškumo. Iš 2016 m. gegužės 12 d. sutarties turinio bei 2016 m. gegužės 12 d. kooperatyvo „Pienininkai“ valdybos posėdžio protokolo Nr. 8 nematyti, kad tai antra sutartis, papildanti, patikslinanti ar nutraukianti 2013 m. kovo 5 d. sutartį.

6. Dėl 2015 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto teismas nurodė, kad šis aktas surašytas ir pasirašytas UAB „Muštuvis“ finansininkės D. B.. Kokiu pagrindu ji pasirašiusi aktą, byloje duomenų nėra. Už kooperatyvą „Pienininkai“ vyr. buhalterė nepasirašiusi ir akte jos pavardė nenurodyta. Šio akto nepripažįsta kooperatyvas „Pienininkai“ ir jis kooperatyve nebuvo apskaitomas.

7. Dėl 2016 m. gruodžio 23 d. tarpusavio atsiskaitymų protokolo teismas nurodė, kad iš „Pienininkų“ apyvartos žiniaraščio matyti, kad UAB „Muštuvis“ buvo pervedami pinigai, kurių dalį jis grąžino ir 2015 m. gruodžio 31 d. liko skolingas 69 784,75 Eur. Šią aplinkybę patvirtina išrašas iš kooperatyvo „Pienininkai“ sąskaitos, eksperto išvada. Teismas nusprendė, jog labiau tikėtina kooperatyvu „Pienininkai“, kad šis dokumentas atspindi tik formalią tarpusavio įsipareigojimų padėtį, buvusią po to, kai suklastota 2013 m. kovo 5 d. sutartis ir jos pagrindu 2016 metais išrašytos sąskaitos už 2013–2015 m. laikotarpį. Teismas rėmėsi ir kooperatyvo „Pienininkai“ audito ataskaita, kurioje nurodyta, kad 2016 m. balandžio–gruodžio mėnesiais be pagrindo ir konkrečių įrodymų, jog paslaugos atliktos nuo 2013 m., neaiškiu pagrindu uždarosios akcinės bendrovės „Muštuvis“ išrašyta 21 sąskaita už 262 230,22 Eur (su PVM) įtraukta į „Pienininkų“ apskaitą, o „Pienininkų“ apskaitą tvarkiusi UAB „Šiaurės verslo grupė“ neleido susipažinti su apskaitos programos duomenimis.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje gausu ieškovės UAB „Muštuvis“ ir V. D. piniginių sumų neatitikimų, kurių jie negalėjo paaiškinti.

9. Teismas sprendė priteisti atsakovui 69 784,75 Eur sumą. Nurodė, kad byloje neginčijama, kad kooperatyvo „Pienininkai“ 2013 m. pervesta „Muštuviui“ 266 500 Lt, grąžinta 105 000 Lt, likutis – 161 500 Lt; 2014 m. pervesta 330 000 Lt, grąžinta 254 000 Lt, likutis – 237 500 Lt (68 784,75 Eur); 2015 m. pervesta 1 000 Eur, likutis metų pabaigoje – 69 784,75 Eur. Ekspertas nustatė, kad būtent UAB „Muštuvis“ yra skolinga šią sumą kooperatyvui „Pienininkai“. Todėl, teismo vertinimu, šis reikalavimas laikomas pagrįstu ir įrodytu.

10. Dėl 77 033,37 Eur sumos, kuri, atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“ teigimu, sudaro patirtą žalą dėl netekto pelno, kai UAB „Muštuvis“ perpardavinėjo kooperatyvo pieną UAB „Dobilo lapas“, teismas nurodė, kad iš 2013 m. balandžio 19 d. pieno pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 13/04/19 ir kitų sutarčių bei jų priedų matyti, kad jomis pirkėjas ŽŪK „Dobilo lapas“ įsipareigojo nupirkti būtent iš UAB „Muštuvis“ pieną ir jį pasiimti savo transportu. Už šį pieną bei jo transportavimą UAB „Muštuvis“ sumokėjo „Pienininkams“, nors tai buvo ir mažesnė suma, nei gaudavo iš UAB „Dobilo lapas“. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad kooperatyvas „Pienininkai“ šią aplinkybę žinojo ir jį tenkino tokia situacija. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas šį priešieškinio reikalavimą atmetė.

11. Teismas priteisė atsakovui kooperatyvui „Pienininkai“ 23 275,42 Eur sumą, kuri, atsakovo teigimu, yra jo negautos pajamos dėl to, kad trečiasis asmuo V. D. pieno surinkimo punkto vedėjai (pieno surinkimo punktas priklauso atsakovui) nurodė važtaraščius pirkėjai UAB „Hochdorf Baltic Milk“ rašyti ne atsakovo, o UAB „Muštuvis“ vardu. Teismas nurodė, kad Vėriškių pieno surinkimo punktas priklausė kooperatyvui „Pienininkai“, tai patvirtina Radviliškio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko 2010 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. V-30 „Dėl vet. priežiūros numerio suteikimo stacionariam pieno supirkimo punktui“. Kitą teiginį, jog R. P. pieno važtaraščiuose kaip pardavėją nurodė UAB „Muštuvis“ būtent direktoriaus V. D. nurodymu, patvirtina jos 2016 m. gruodžio 30 d. rašytinis paaiškinimas ir to neginčijo UAB „Muštuvis“ bei V. D.. Nustatęs, kad tik kooperatyvą „Pienininkai“ ir UAB „Hochdorf Baltic Milk“ siejo pieno pirkimo–pardavimo sutartis ir kad UAB „Hochdorf Baltic Milk“ ne pagal sutartį, o pagal klaidingai išrašytą sąskaitą apmokėjo UAB „Muštuvis“, kuri nepagrįstai gautos pinigų sumos nepervedė kooperatyvui „Pienininkai“, teismas padarė išvadą, kad šis reikalavimas įrodytas ir todėl ši atsakovo priešieškinio dalis tenkintina.

12. Teismas atsakovui kooperatyvui „Pienininkai“ taip pat priteisė 30 484,60 Eur sumą, kuri, teismo vertinimu, ieškovės buvo nurašyta be pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Muštuvis“ nurodytos sąskaitos, kurių suma 30 484,60 Eur, buvo apmokėtos (kooperatyvo „Pienininkai“ apyvartos žiniaraščiai). Nėra ginčo, kad ta pati pinigų suma 2016 m. balandžio 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 190.022 kooperatyvo „Pienininkai“ pervesta UAB „Muštuvis“, todėl reikalavimas priteisti 30 474,60 Eur tenkintinas.

13. Teismas nurodė, kad nors V. D., būdamas abiejų juridinių asmenų vadovas, veikdamas „Pienininkų“ vardu, pasirašė 2013 m. kovo 5 d. sutartį ir pinigus UAB „Muštuvis“ pervesdavo veikdamas „Pienininkų“ vardu, tačiau jis veikė išimtinai UAB „Muštuvis“ ir kartu savo, kaip vienasmenio akcininko, naudai, t. y. jo nesąžiningi veiksmai buvo nukreipti į konkretų kreditorių – kooperatyvą „Pienininkai“, stiprinant jam priklausančią UAB „Muštuvis“. Dėl nesąžiningų V. D. veiksmų buvo padaryta žala kreditoriui kooperatyvui „Pienininkai“. Todėl jo atsakomybė su UAB „Muštuvis“ yra subsidiari (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 punktas, CK 2.34 straipsnio 4 dalis). Teismas nusprendė, kad priteisiama subsidiariai iš „Muštuvio“ ir V. D. iš viso 123 534,77 Eur suma (69 784,75 Eur + 23 275,42 Eur + 30 484,60 Eur) kooperatyvui „Pienininkai“.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

1. 2019 m. spalio 22 d. apeliaciniu skundu apeliantai UAB „Muštuvis“ ir V. D. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują – ieškovės ieškinį tenkinti, atsakovo priešieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

20.1. Panevėžio apygardos teismas, priimdamas 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-62-227/2019, nevertino 2019 m. sausio 15 d. ekspertizės akte nurodytų duomenų, rėmėsi liudytojų parodymais ir 2019 m. sausio 5 d. atsakovo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais duomenimis. Dėl to teismas priėmė sprendimą netinkamai ištyręs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir priėmė sprendimą neįsigilinęs į galiojančius teisės aktus.

20.2. Gavus kooperatyvo „Pienininkai“ pareiškimą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-201180-17 Panevėžio apskrities VPK KP ENTV. Tyrimo metu buvo atliktas kooperatyvo „Pienininkai“ ūkinės finansinės veiklos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. tyrimas bei priešpriešinis UAB „Muštuvis“ veiklos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. tyrimas. Dėl šių tyrimų buvo gautos specialisto išvados, turėjusios didelę įtaką Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamai civilinei bylai Nr. 2-62-227/2019. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-62-227/2019 šios išvados dar nebuvo žinomos. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, šios išvados pridedamos prie apeliacinio skundo.

20.3. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-62-227/2019 turėjo būti iš ieškovės ir atsakovo išreikalauti šie dokumentai: Registrų centrui teikiamos metinės finansinės ataskaitos (balansas) už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., iš kurių būtų matyti visos pajamos ir išlaidos, t. y. visa įmonės veikla, bei VMI teikiama forma FR0438 ir metinė pelno mokesčio deklaracija PLN204, iš kurių būtų matyti įmonių pajamos, išlaidos bei pelnas.

20.4. Apeliantų teigimu, skiriasi liudytojų parodymai, duoti baudžiamojoje byloje ir civilinėje byloje.

20.5. Atsakovo advokatas nedetalizavo bylinėjimosi išlaidų, nenurodė darbo laiko sąnaudų, nepateikti įrodymai, patvirtinantys bylinėjimosi išlaidų dydį.

Atsiliepimas

2. 2019 m. lapkričio 11 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį procesą nutraukti atsakovams nesumokėjus reikiamo dydžio žyminio mokesčio, o jei byla bus nagrinėjama – apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

21.1. Civilinėje byloje pateiktas ir aptartas Panevėžio apygardos prokuratūros 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-20180-17 nutraukimo, šiuo dokumentu rėmėsi abi šalys. Šiame nutarime analizuojama ir apeliantų nurodoma specialisto išvada Nr. 04/13-2-7-7377, ji yra neatskiriama prokuratūros nutarimo dalis. Jokių kitų naujų įrodymų ir aplinkybių apeliaciniame skunde nepateikiama.

21.2. Apeliaciniame skunde nėra paneigiami pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai ir argumentai, tik siūloma palankiai išimtinai apeliantams vertinti byloje esančius įrodymus.

21.3. Apeliantai skundžia atsakovo patirtas išlaidas advokato pagalbai, nes pagal bylos duomenis ieškovė sumokėjo savo advokatams 9 036 Eur atstovavimo išlaidų, t. y. labai panašiai, kiek sumokėjo advokatui ir kooperatyvas „Pienininkai“. Iš to darytina išvada, kad advokato išlaidos yra pagrįstos. Byloje teko atlikti daug procesinių veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

4. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantai pateikė naujus įrodymus – 2018 m. liepos 9 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadą dėl kooperatyvo „Pienininkai“ ūkinės finansinės veiklos ir specialisto išvadą dėl UAB „Muštuvis“ ūkinės finansinės veiklos.

5. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

6. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

7. Apeliantai nurodo, kad į bylą teikiamos specialisto išvados nebuvo žinomos bylą nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks teiginys neatitinka tikrovės. Visų pirma, kartu su apeliaciniu skundu teikiamos specialisto išvados buvo parengtos 2018 m. liepos 9 d., t. y. bylos nagrinėjimo Panevėžio apygardos teisme metu. Antra, byloje yra pateiktas Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (47 t., b. l. 187–192), kuriame išsamiai aptartos abi apeliantų teikiamos specialisto išvados. Vadinasi, šios specialisto išvados ne tik galėjo būti pateiktos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet ir bylos nagrinėjimo metu buvo iš dalies analizuotos. Be to, nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad teikiamos specialisto išvados turi didelę įtaką nagrinėjamai civilinei bylai, tačiau apeliantai niekaip nepaaiškina, kokias aplinkybes įrodinėja remdamiesi teikiamais įrodymais. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendė apeliantų su apeliaciniu skundu teikiamų naujų įrodymų nepriimti.

8. Analogiška išvada darytina ir dėl apeliantų teiginio, kad byloje turėjo būti išreikalauta abiejų šalių Registrų centrui teikiamos metinės finansinės ataskaitos už ginčo laikotarpį, VMI teikiamos FR0438 ir PLN204 formos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie dokumentai nėra susiję su nagrinėjama byla, nepagrindžia 2013 m. kovo 5 d. sudarytos paslaugų sutarties galiojimo bei neįrodo šalių tarpusavio atsiskaitymų dydžio, todėl juos taip pat atsisakoma priimti.

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo

9. Apeliantai nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesivadovavo byloje esančiu ekspertizės aktu, rėmėsi išimtinai atsakovui palankiais liudytojų parodymais ir rašytiniais paaiškinimais.

10. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymuose nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodantis asmuo yra pakankamai objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatyme nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).

11. Dėl eksperto išvados reikšmės įrodinėjimo priemonių sistemoje kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatyme nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Taigi turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai byloje atlikto įrodymų vertinimo, toliau pasisako dėl skundžiamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir pateikia byloje surinktų įrodymų vertinimą.

Dėl 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutarties pripažinimo negaliojančia

13. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo priešieškinį ir pripažino, kad 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo (pieno surinkimo ir pervežimo) sutartis, kurią sudarė ieškovė UAB „Muštuvis“ ir atsakovas kooperatyvas „Pienininkai“, yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento pagal CK 1.81 (dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei) ir 1.82 (dėl prieštaravimo juridinio asmens teisnumui) straipsnius. Apeliantai UAB „Muštuvis“ ir V. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu

Dėl paslaugų sutarties prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei

14. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį pažymėta, kad įstatyme neatskleistas formuluočių „viešoji tvarka“ ir „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).

15. Viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantys sandoriai negalioja, nes pažeidžia bendruosius visuomenės narių bendro gyvenimo principus. Tai tokie sandoriai ar jų sąlygos, kuriais siekiama neteisėtų tikslų, tokių kaip neteisėto atlygio davimas, imperatyvių įstatymo normų veikimo išvengimas, žalos padarymas tretiesiems asmenims, sąžiningos konkurencijos verslo sektoriuje paneigimas, asmens orumo pažeminimas ir pan. Taip pat sandoris gali prieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei, kai siekiama teisėto tikslo, tačiau neteisėtomis priemonėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-378/2018).

16. Ieškovė siekia paslaugų teikimo sutarties, sudarytos ieškovės, atstovautos tuometės jos akcininkės S. V., ir atsakovo, atstovauto tuomečio vadovo V. D., įvykdymo. Atsakovas teigia, kad ginčo sutartis yra suklastota, t. y. buvo sudaryta atgaline data atsakovo direktoriaus V. D., atsakovui ėmus juo nebepasitikėti. Byloje nustatyta, kad V. D. buvo ne tik atsakovo vadovas, bet ir pagrindinis ieškovės akcininkas. Atsakovo teigimu, V. D., veikdamas išimtinai ieškovės naudai, suklastojo ginčo sutartį siekdamas pasipelnyti atsakovo sąskaita ir gauti mokėjimą už neva ieškovės suteiktas atlygintinas atsakovo pieno surinkimo ir pervežimo paslaugas.

17. Iš bylos aplinkybių spręstina, kad ginčo sandorio sudarymui įtakos turėjo interesų konfliktas, galimai pažeidus juridinio asmens valdymo organų nariams nustatytą lojalumo pareigą, tačiau vien tik šios aplinkybės nėra pakankamos pripažinti, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Siekiant pripažinti šį sandorį negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį turi būti nustatyta, kad ieškovė, sudarydama ginčijamą sandorį, siekė vienintelio tikslo – neteisėtai pasipelnyti atsakovo atžvilgiu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija ir vertins byloje esančius įrodymus.

18. Atsakovas teigia, kad ginčo sutartis sudaryta atgaline data, ir nurodo, kad iš tikrųjų pirma tokio pobūdžio sutartis šalių buvo sudaryta tik 2016 m. gegužės 12 d. ir pagal šią sutartį atsakovas yra visiškai atsiskaitęs. Byloje esantys įrodymai pagrindžia kaip labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo sutartis 2013 m. kovo 5 d. nebuvo sudaryta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutarties 4.1 papunktyje nurodyta, kad sutartis galioja iki 2018 m. kovo 31 d. (1 t., b. l. 35). Šalių 2016 m. gegužės 12 d. sudarytoje sutartyje dėl analogiškų paslaugų teikimo (pieno surinkimo ir pervežimo), kuri, atsakovo teigimu, yra pirmoji šalių sudaryta tokio pobūdžio sutartis, šalys nedetalizuoja, kad tai yra ankstesnę 2013 m. kovo 5 d. sutartį pakeičianti ar papildanti sutartis, nenurodo, kad 2013 m. kovo 5 d. šalių sudaryta paslaugų teikimo sutartis netenka galios. V. D. paaiškinimas pirmosios instancijos teisme, kodėl reikėjo sudaryta naują, t. y. 2016 m. gegužės 12 d., sutartį, teisėjų kolegijos vertinimu, yra neįtikinantis. V. D. paaiškino, kad 2015 m. šalyje pasikeitus valiutai 2013 m. kovo 5 d. sutartį reikėjo atnaujinti siekiant aiškumo (2017 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 val. 15 min. 15 sek. – 2 val. 16 min.; 2019 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 3 val. 23 min. 18 sek. – 3 val. 23 min. 36 sek.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamos sutarties 2.7 papunktyje jau numatyta, kad šalyje pasikeitus valiutai turi būti vadovaujamasi Lietuvos banko skelbiamu oficialiu lito ir euro kursu. Be to, 2016 m. gegužės 12 d. sutartis sudaryta po beveik pusantrų metų nuo valiutos šalyje pasikeitimo – toks laiko tarpas taip pat kelia abejonių V. D. teiginiu, kad 2016 m. gegužės 12 d. sutartis pakeitė ankstesniąją siekiant aiškumo dėl valiutos pasikeitimo.

19. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. gegužės 12 d. paslaugų teikimo sutarties sudarymo klausimas buvo svarstomas atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“ valdyboje (41 t., b. l. 20), tačiau iš valdybos posėdžio protokolo taip pat nematyti, kad naujai sudaroma 2016 m. gegužės 12 d. sutartis yra pakeičianti ankstesnę sutartį ar ją atnaujinanti. Byloje pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad atsakovo valdyba sprendė tik dėl 2016 m. gegužės 12 d. paslaugų teikimo sutarties sudarymo, tačiau įrodymų, kad valdyba būtų sprendusi ir (ar) žinojusi apie analogiškos 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutarties sudarymą, byloje nepateikta.

20. Bylos aplinkybės patvirtina, kad 2013 m. kovo mėn. būtent V. D. buvo atsakovo vadovas, tačiau ginčijama sutartis, priešingai nei 2016 m. gegužės 12 d. sutartis, nebuvo įtraukta į atsakovo sutarčių registracijos žurnalą (2 t., b. l. 26–30). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. D. negalėjo paaiškinti, kodėl sutarties nei jis, nei kiti atsakovo darbuotojai neįtraukė į sutarčių registracijos žurnalą (2017 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 42 min. – 1 val. 44 min. 5 sek.). Kita vertus, byloje yra pateiktas ieškovės UAB „Muštuvis“ sutarčių registracijos žurnalas (42 t., b. l. 102–105), į kurį ginčijama sutartis įtraukta. Vis dėlto abejonių ieškovės sutarčių registracijos žurnalo patikimumu kelia tai, kad ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios R. U. ir G. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ieškovė nevedė sutarčių registracijos žurnalo (47 t., b. l. 188–189). R. U., tvarkiusi ieškovės buhalterinę apskaitą nuo 2009 m. iki 2014 m. pabaigos, nurodė, kad 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutarties nėra mačiusi. Liudytoja G. N. nurodė, kad ginčijama sutartis jai buvo pateikta tik 2016 m. balandžio mėnesį, nurodant pagal šią sutartį suskaičiuoti kooperatyvo „Pienininkai“ surinkto pieno kiekį ir parengti pieno gabenimo aktus (47 t., b. l. 189), ginčo sutarties originalo ji nematė. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateiktas UAB „Muštuvis“ sutarčių registracijos žurnalas buvo surašytas pieštuku, jį sudarė tik 4 lapai (47 t., b. l. 191), teismui pateikta šio žurnalo kopija (42 t., b. l. 102–105). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo sutarties įtraukimas į ieškovės sutarčių registracijos žurnalą nepatvirtina fakto, kad šalys dar 2013 m. susitarė dėl atlygintinų pieno surinkimo paslaugų teikimo.

21. Pažymėtina ir tai, kad 2013 m. kovo 5 d. paslaugų sutarties 2.1 papunktyje nustatyta sutarties kaina – 0,07 Lt už vieną litrą surinkto pieno – iš esmės neatitinka 2013 m. pieno surinkimo ir pervežimo rinkoje vyravusios pieno surinkimo paslaugų kainos. Byloje pateiktos pieno surinkimo rinkos dalyvių pažymos apie pieno transportavimo kainas, vyravusias rinkoje 2013–2016 m. (43 t., b. l. 123–127). Pavyzdžiui, ŽŪKB „Pamario pienas“ nurodo, kad 2013 m. pieno transportavimo kaina buvo 28 Lt už 1 t arba 0,028 Lt už 1 kg (43 t., b. l. 124), t. y. pieno surinkimo kaina buvo daugiau kaip perpus mažesnė nei ginčijamoje sutartyje. ŽŪKB „Pieno gėlė“ nurodė, kad pieno transportavimo kaina 2013 m. buvo 29 Lt už 1 t arba 0,029 Lt už 1 kg (43 t., b. l. 126), t. y. taip pat perpus mažesnė nei ginčo šalių sudarytoje 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutartyje. UAB „Hochdorf Baltic Milk“ (dabar – UAB „Nordic Proteins“) nurodė, kad 2014 m. už pieno transportavimą mokėjo 30 Lt už 1 t arba 0,03 Lt už 1 kg. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamoje sutartyje nustatyta daug didesnė nei tuo metu rinkoje buvusi pieno transportavimo kaina lemia labiau tikėtiną išvadą, kad 2013 m. šalys dėl tokios pieno surinkimo kainos negalėjo susitarti.

22. Byloje apklausti liudytojai – atsakovo buhalterė A. J., ieškovės apskaitą tvarkiusi G. N., atsakovo valdybos narys E. N., taip pat ikiteisminio tyrimo metu apklausta ieškovės apskaitą tvarkiusi R. U. – nurodė, kad ginčijamos sutarties originalo 2013 m. nematė. Atsakovo buhalterė A. J. su sutarties kopija susipažino tik 2017 m. sausio mėn., ieškovei pareikalavus atsiskaityti už neva suteiktas paslaugas (42 t., b. l. 74). Ieškovės buhalterė G. N. su sutarties kopija susipažino tik 2016 m. viduryje, V. D. paprašius suskaičiuoti, kokį atsakovo pieno kiekį pervežė ieškovė (2017 m. lapkričio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: 4 val. 55 min. 55 sek. – 4 val. 56 min. 15 sek.). Vienintelė liudytoja, kuri patvirtino ginčijamos sutarties sudarymą dar 2013 m., yra S. V. (2017 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 28 min. 28 sek. – 29 min. 23 sek.), kuri šią sutartį pasirašė ieškovės vardu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad šios liudytojos parodymai vertintini kritiškai dėl jos sąsajų su V. D. ir pačios suinteresuotumo, t. y. ginčijamoje 2013 m. kovo 5 d. sutartyje yra liudytojos parašas, ji kartu su V. D. 2013 m. buvo UAB „Muštuvis“ akcininkai.

23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateikti paslaugų teikimo aktai už 2013 m. spalio 1 d.–2016 m. sausio 4 d. laikotarpį neįrodo ginčijamos paslaugų teikimo sutarties sudarymo ir realaus šios sutarties vykdymo.

24. Paslaugų teikimo aktus už 2013 m. spalio 1 d.–2014 m. gruodžio 1 d. laikotarpį atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“ vardu yra pasirašęs pats V. D.. UAB „Muštuvis“ vardu šio laikotarpio teismui pateiktus paslaugų teikimo aktus pasirašė du skirtingi asmenys: laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. – D. B. (1 t., b. l. 89–99), o laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. – Z. M. (1 t., b. l. 100–102). Byloje nustatyta, kad D. B. „Muštuvyje“ nebedirbo nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. (47 t., b. l. 189), taigi iš esmės teismui pateiktuose paslaugų teikimo aktuose šis faktas atsispindi.

25. Kita vertus, analogiški 2014 m. spalio 1 d.–2015 m. sausio 2 d. laikotarpio paslaugų teikimo aktai, kuriuos ieškovė pateikė atsakovui kooperatyvui „Pienininkai“, pasirašyti ne Z. M., kaip teismui pateiktuose paslaugų teikimo aktuose, o D. B., šiam jau nebedirbant „Muštuvyje“ (2017 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio metu atliktas įrodymų tyrimas: 44 min. 40 sek. – 48 min. 40 sek.; 1 val. 1 min. – 1 val. 5 min. 15 sek.). Ikiteisminio tyrimo metu D. B. paaiškino, kad neprisimena, kada pasirašė paslaugų teikimo aktus, nurodė, kad galbūt grįžęs po atostogų, kai buvo nuvykęs į UAB „Muštuvis“ sutvarkyti atleidimo dokumentų (47 t., b. l. 189). Tas pats asmuo nurodė neprisimenąs, ar matė 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutartį, kurios pagrindu jis pasirašė paslaugų teikimo aktus. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia abejoti byloje esančių 2013 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 2 d. laikotarpio paslaugų teikimo aktų patikimumu, todėl negalima daryti išvados, kad pieno surinkimo paslaugos pagal 2013 m. kovo 5 d. sutartį nurodytu laikotarpiu buvo realiai suteiktos ir dėl jų buvo gautas atsakovo patvirtinimas.

26. Kritiškai vertintini ir 2015 m. vasario 2 d.–2016 m. sausio 4 d. laikotarpio paslaugų teikimo aktai. Atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“ vardu šiuos aktus pasirašė atsakovo buhalterė A. J., o ieškovės UAB „Muštuvis“ vardu – ieškovės buhalterė D. B.. Byloje nustatyta, kad kooperatyvo „Pienininkai“ buhalterė A. J. šiuos paslaugų teikimo aktus už atsakovą pasirašė sunkiai sirgdama, direktoriui V. D. atvykus pas ją į namus prieš pat jos išvykimą į ligoninę, darant psichologinį spaudimą (2 t., b. l. 183; 42 t., b. l. 74; 47 t., b. l. 188), kaip ji pati teigia, pasirašė mechaniškai ir visiškai nesigilindama į dokumentų turinį, siekdama, kad V. D. kuo greičiau paliktų ją ramybėje. Atsižvelgus į nustatytą aplinkybę, manytina, kad atsakovo buhalterės parašas, esantis 2015 m. vasario 2 d.–2016 m. sausio 4 d. laikotarpio paslaugų teikimo aktuose, taip pat nepatvirtina, kad atsakovui pieno surinkimo paslaugos pagal 2013 m. kovo 5 d. paslaugų sutartį buvo suteiktos. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog šie paslaugų teikimo aktai yra sudaryti atgaline data ir realaus ginčijamos sutarties vykdymo nepagrindžia.

27. Pažymėtina, kad atsakovas sutinka su faktu, jog nuo 2015 m. dalį jo pieno surinkdavo ir išvežiodavo UAB „Muštuvis“. Nurodo, kad iš pradžių pienas buvo vežamas be sutarties, o vėliau, t. y. 2016 m. gegužės 12 d., buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Paaiškina, kad nuo 2015 m. rugsėjo UAB „Muštuvis“ už 2015 metais suteiktas paslaugas išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių suma 31 927,65 Eur (2 t., b. l. 164), o už 2016 metais suteiktas paslaugas (iki 2016 m. gegužės 12 d. sutarties sudarymo) – PVM sąskaitas faktūras, kurių suma 23 378,85 Eur (2 t., b. l. 155), pagal šias sąskaitas atsakovas yra atsiskaitęs. Papildomos PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiamas ieškinys (2016 m. balandžio 26 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 447V, 2016 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 480V ir 2016 m. gruodžio 5 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 496V, Nr. 497V, Nr. 498V, Nr. 499V, Nr. 500V, Nr. 505V, Nr. 506V), už tariamą paslaugų suteikimą pagal ginčijamą sutartį laikotarpiu nuo 2013 m. neatitinka tikrovės, pagal šias sąskaitas jokios paslaugos atsakovui nebuvo suteiktos. Bylos nagrinėjimo metu V. D. paaiškino, kad PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiamas ieškinys, nebuvo išrašomos paslaugų teikimo metu (išrašytos tik 2016 m.), nes atsakovo finansinė padėtis buvo sunki (2017 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 22 min. 20 sek. – 1 val. 22 min. 43 sek.). Byloje esančiame ekspertizės akte (44 t., b. l. 9) nurodyta, kad atsakovo veikla buvo pelninga, 2013 m. kooperatyvas „Pienininkai“ uždirbo 149 100 Eur, 2014 m. – 25 441 Eur, 2015 m. – 63 095 Eur. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai (nutarties 61–67 punktai), kai būtent atsakovas skolindavo pinigus ieškovei. Manytina, kad atsakovo finansinė padėtis buvo gera ir jis būtų buvęs pajėgus laiku atsiskaityti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. D. paaiškinimas, kad PVM sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas nebuvo išrašomos realiu laiku (2013–2015 m.), nes kooperatyvas dėl sunkios finansinės padėties nebūtų pajėgus jų apmokėti, neatitinka tikrovės. Be to, visiškai neaišku, kodėl dalis sąskaitų vis dėlto buvo išrašytos laiku (pvz., PVM sąskaitos faktūros už 2015 metais suteiktas paslaugas), o kitos PVM sąskaitos faktūros už tą patį laikotarpį išrašomos tik praėjus metams po realaus paslaugų suteikimo.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiamas ieškinys, su kuriomis atsakovas nesutinka ir pagal kurias reikalaujama sumokėti už suteiktas paslaugas ginčijamos sutarties galiojimo laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m., yra nepasirašytos atsakovo (1 t., b. l. 30–34). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovės laiku išrašytos PVM sąskaitos faktūros, t. y. išrašytos tuo metu, kai buvo suteiktos pieno surinkimo ir transportavimo paslaugos, pavyzdžiui, 2015 m. rugsėjo 15 d. sąskaita faktūra Nr. 379V (2 t., b. l. 172), 2015 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 385V (2 t., b. l. 171), 2015 m. spalio 15 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 391 (2 t., b. l. 170) ir kitos, kurių atsakovas neginčija ir kurias yra apmokėjęs, išrašytos nurodant 8,69 Eur už 1 t kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu šiuo laikotarpiu būtų galiojusi (sudaryta) ginčijama sutartis, laiku pateiktose 2015 m. PVM sąskaitose faktūrose turėjo atsispindėti būtent ginčijamoje sutartyje nustatyta pieno surinkimo kaina 0,07 Lt už 1 l pieno, o ne 8,69 Eur už 1 t pieno. Atsakovas V. D. nurodė, kad kaina skyrėsi dėl pablogėjusios situacijos rinkoje, tačiau ginčijamos sutarties kainos pakeitimo šalys nefiksavo (2019 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 3 val. 35 min. 15 sek. – 3 val. 36 min.).

29. Byloje nustatyta, kad atsakovo apskaitą nuo 2016 m. birželio iki 2017 m. pradžios tvarkė UAB „Šiaurės verslo grupė“. 2016 m. į atsakovo apskaitą buvo įtrauka 21 PVM sąskaita faktūra, kurių bendra suma 309 923,05 Eur, už pagal ginčijamą sutartį suteiktas paslaugas. Atsakovo atliktas auditas nustatė, kad 2016 m. balandžio–gruodžio mėn. UAB „Muštuvis“ išrašė 21 PVM sąskaitą faktūrą be pagrindo ir konkrečių įrodymų, kad paslaugos buvo suteiktos nuo 2013 m., o atsakovo apskaitą tvarkanti UAB „Šiaurės verslo grupė“ šias sumas įtraukė į atsakovo sąnaudų apskaitų registrus (2 t., b. l. 174–182). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad atsakovo apskaitą tvarkanti UAB „Šiaurės verslo grupė“, tikėtina, nežinojo, ar pagal ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras paslaugos 2013–2016 m. buvo realiai suteiktos, ar šalys tarėsi dėl atlygintinų paslaugų teikimo, todėl nepagrįstai šias ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras apskaitė. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiamas ieškinys, nepaisant to, kad buvo apskaitytos atsakovo buhalterijoje, neįrodo nei ginčijamos sutarties sudarymo 2013 m., nei šios sutarties realaus vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras paslaugos nebuvo suteiktos, todėl atsakovui nekyla prievolė pagal jas atsiskaityti.

30. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl byloje esančių tarpusavio skolų suderinimo aktų. Kolegijos vertinimu, šie įrodymai nepagrindžia ieškovės nurodytos pagal ginčijamą sutartį susikaupusios atsakovo skolos.

31. 2015 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodyta kooperatyvo „Pienininkai“ skola UAB „Muštuvis“ yra 69 784,75 Eur (41 t., b. l. 9). Ieškovės teigimu, ši suma – tai skirtumas tarp suteiktų ir apmokėtų paslaugų. Pažymėtina, kad byloje esantis 2015 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų aktas yra nepasirašytas atsakovo, atsakovas nurodo šio akto nematęs, į apskaitą neįtraukęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojamas tarpusavio skolų suderinimo aktas, kadangi nėra pasirašytas atsakovo, neįrodo, kad atsakovas buvo skolingas ieškovei nurodytą sumą už suteiktas paslaugas, ir nepatvirtina to fakto, kad su nurodyta skola atsakovas sutiko.

32. Analogiškai vertintinas ir byloje esantis 2016 m. gruodžio 23 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (41 t., b. l. 13). Ieškovė nurodo, kad skolas suderinti 2016 m. birželio 12 d. nutarė atsakovo valdyba (41 t., b. l. 19), tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš nurodyto valdybos posėdžio protokolo nėra aišku, kokias skolas buvo siekiama suderinti, t. y. kas ir kokią sumą buvo skolingas. Byloje apklausta liudytoja O. P. (atsakovo revizorė), dalyvavusi minėtame valdybos posėdyje, nurodė, kad būtent UAB „Muštuvis“ buvo skolingas kooperatyvui „Pienininkai“, o apie kooperatyvo skolą UAB „Muštuviui“ negalėjo būti nė kalbos (2017 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 3 val. 56 min. 55 sek. – 3 val. 57 min. 30 sek.; 4 val. 15 min. 58 sek. – 4 val. 16 min. 30 sek.). Kartu pažymėtina, kad šis aktas buvo išsiųstas UAB „Šiaurės verslo grupė“ ir pasirašytas jos atstovės I. Pupkevičienės, atsakovas apie šį tarpusavio atsiskaitymų aktą nežinojo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis dokumentas atspindi tik formalią tarpusavio įsipareigojimų padėtį, atsiradusią po to, kai suklastota 2013 m. kovo 5 d. sutartis, jos pagrindu 2016 m. išrašytos PVM sąskaitos faktūros už tariamai praeityje suteiktas paslaugas, o šios sąskaitos UAB „Šiaurės verslo grupė“ buvo įtrauktos į atsakovo apskaitą. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovės į bylą pateiktas 2016 m. gruodžio 23 d. skolų suderinimo aktas nepatvirtina, kad atsakovas sutiko su nurodytomis skolomis.

33. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ekspertizės metu nebuvo tikslinama, ar šalys 2013 m. kovo 5 d. sudarė atlygintinų paslaugų teikimo sutartį. Ekspertizės akte iš esmės analizuojami byloje esantys pieno vežimo važtaraščiai, nustatoma, koks iš atsakovo paimto pieno kiekis laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. buvo pervežtas ieškovės (44–46 t.). Ekspertas nustatė, kad 2013–2015 m. ieškovės pervežtas atsakovo pieno kiekis yra 4 793 010,22 kg, ir, remdamasis 2013 m. kovo 5 d. sutartyje nustatyta pieno pervežimo kaina, apskaičiavo, už kokią sumą UAB „Muštuvis“ pervežė kooperatyvo „Pienininkai“ pieno. Vis dėlto, įvertinus byloje analizuojamas aplinkybes ir nustačius, kad 2013 m. kovo 5 d. sutartis yra suklastota, 2013 m. realiai nebuvo sudaryta, konstatuotina, kad ekspertizės išvada dėl sumos, už kurią UAB „Muštuvis“ pervežė kooperatyvo „Pienininkai“ pieno, nesivadovautina.

34. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad šalis siejo tarpusavio pieno perpardavimo veikla, t. y. tiek UAB „Muštuvis“ pirko kooperatyvo „Pienininkai“ pieną, tiek kooperatyvas „Pienininkai“ pirko UAB „Muštuvis“ pieną. Pavyzdžiui, 2013 m. kooperatyvas „Pienininkai“ UAB „Muštuvis“ pardavė pieno už 969 773,05 Eur, o UAB „Muštuvis“ kooperatyvui „Pienininkai“ pardavė pieno už 380 605,37 Eur, 2014 m. kooperatyvas „Pienininkai“ pardavė UAB „Muštuvis“ pieno už 1 157 377,68 Eur, o UAB „Muštuvis“ pardavė kooperatyvui „Pienininkai“ pieno už 209 479,47 Eur (44 t., b. l. 9). Nustatyta, kad tiek UAB „Muštuvis“, tiek kooperatyvas „Pienininkai“ turėjo savo pieno surinkimo punktus, iš kurių pieną pasiimdavo arba pats pieno pirkėjas, arba pieno vežėjas, kuris pieną pristatydavo pirkėjui. Byloje taip pat nustatyta, kad tiek UAB „Muštuvis“, tiek kooperatyvas „Pienininkai“ turėjo savo pienovežius – UAB „Muštuvis“ naudojo du pienovežius, o kooperatyvas „Pienininkai“ – vieną pienovežį (44 t., b. l. 9). Bylos nagrinėjimo metu V. D. paliudijo, kad buvo atvejų, kai tiek UAB „Muštuvis“, tiek kooperatyvo „Pienininkai“ pienas buvo pilamas į tą patį pienovežį (2017 m. lapkričio 6 d. teismo posėdis, garso įrašas: 1 val. 26 min 15 sek. – 1 val. 27 min. 13 sek.; 2 val. 46 min 35 sek. – 2 val. 46 min. 50 sek.). Pažymėtina, kad aptariamu laikotarpiu V. D. iš esmės veikė abiejų šalių naudai, t. y. atstovavo atsakovui kaip jo vadovas ir ieškovei kaip pagrindinis akcininkas. Teisėjų kolegija mano esant labiau tikėtiną išvadą, kad aptariamu laikotarpiu UAB „Muštuvis“ galėjo vežti kooperatyvo „Pienininkai“ pieną. Egzistavusius pieno surinkimo santykius, kai UAB „Muštuvis“ surinkdavo kooperatyvo „Pienininkai“ pieną ir šį pieną transportuodavo, patvirtina ir ekspertizės išvada, esanti byloje (44–46 t.). Vis dėlto teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog pieno surinkimo–pervežimo santykiai tarp šalių susiklostė būtent ginčijamos sutarties pagrindu ir šalys buvo susitarusios būtent dėl atlygintinų paslaugų teikimo už ginčijamoje sutartyje nustatytą 0,07 Lt už 1 l surinkto pieno pervežimo kainą. Teisėjų kolegija vertina, kad, V. D. iš esmės veikiant abiejų šalių vardu, šalis siejo tarpusavio bendradarbiavimo santykiai, kooperavimasis, todėl labiau tikėtina, kad 2013 m. nebuvo jokio šalių susitarimo dėl UAB „Muštuvis“ kooperatyvui „Pienininkai“ atlygintinų pieno surinkimo paslaugų teikimo, o pagal nusistovėjusią praktiką šalys kooperuodavosi prireikus už teikiamą pagalbą nereikalaudamos sumokėti.

35. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek 2013 m. kovo 5 d. sutartis, tiek byloje esantys 2013–2015 m. paslaugų teikimo aktai yra suklastoti, o byloje esančios 2016 m. PVM sąskaitos faktūros už praeityje pagal ginčijamą sutartį suteiktas paslaugas yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamos sutarties sudarymo tikslas yra neteisėtas – V. D., atstovaudamas atsakovui, tačiau iš esmės veikdamas ieškovės naudai šią sutartį sudarė atgaline data atsakovui pareiškus nepasitikėjimą direktoriaus veikla. Ginčijama sutartimi, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės buvo siekiama ieškovės naudai gauti mokėjimą iš atsakovo už paslaugas, dėl kurių atlygintino teikimo šalys nebuvo susitarusios, ir taip nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pats ginčijamos sutarties suklastojimo faktas, tiek šia sutartimi siektas tikslas lemia išvadą, kad 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutartis yra prieštaraujanti viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl negalioja ab initio (nuo sudarymo momento) CK 1.81 straipsnio pagrindu. Kadangi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino ginčo sandorį negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, dėl šio sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu papildomai nepasisako.

Dėl 69 784,75 Eur priteisimo

36. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo reikalavimą dėl 69 784,75 Eur skolos priteisimo iš ieškovės. Nurodė, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad atsakovas kooperatyvas „Pienininkai“ skolino lėšas UAB „Muštuvis“, todėl likusi negrąžinta pinigų suma turi būti grąžinta atsakovui. Apeliantai su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka.

37. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018; 2018 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

39. Byloje yra pateikti atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“ apyvartos žiniaraščiai bei bankų sąskaitos išrašai (42 t., b. l. 5–30), kurie patvirtina, kad kooperatyvas „Pienininkai“ nuo 2013 m. pervesdavo pinigus UAB „Muštuvis“, nurodydamas mokėjimo paskirtį „avansinis apmokėjimas už pieną“, o UAB „Muštuvis“ vėlesniais mokėjimo nurodymais šiais sumas grąžindavo, nurodydama mokėjimo paskirtį „avanso grąžinimas“. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad UAB „Muštuvis“ atsakovo nurodytas sumas gavo ir didžiąją dalį jų grąžino. Vis dėlto bylos nagrinėjimo metu UAB „Muštuvis“ nurodė, kad avansiniai mokėjimai buvo gauti už UAB „Muštuvis“ kooperatyvui „Pienininkai“ parduotą pieną bei teikiamas transportavimo paslaugas, todėl ieškovė jų grąžinti atsakovui neprivalo.

40. Bylos nagrinėjimo metu V. D., paklaustas, kam buvo naudojamas gautas avansas, nurodė, kad avansai buvo reikalingi sėkmingai vykdyti ieškovės veiklą, naudojami atsiskaitymams už degalus ir pieną (2017 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 59 min. 30 sek. – 2 val.). V. D., bylos nagrinėjimo metu paklaustas, kodėl didžioji dalis sumų, gautų avansu, buvo grąžintos, jei tai mokėjimas už parduotą pieną, paaiškinti, kodėl buvo atliekamas grąžinimas, negalėjo (2019 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 44 min. 10 sek. – 45 min. 30 sek.). Ikiteisminio tyrimo metu buvusi ieškovės buhalterė G. N. paliudijo, kad 2013–2014 m. laikotarpiu, jei pinigų UAB „Muštuvis“ sąskaitoje nebūdavo, tačiau reikėdavo apmokėti sąskaitas, ji pasakydavo direktoriui V. D. ir vėliau matydavo, kad reikiami pinigai buvo pervesti iš kooperatyvo „Pienininkai“ sąskaitos (47 t., b. l. 188–189). Tai, kad kooperatyvas „Pienininkai“ teikė paskolas UAB „Muštuvis“, patvirtino ir kooperatyvo revizorė O. P. (2017 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 3 val. 56 min. 55 sek. – 3 val. 58 min. 6 sek.).

41. Be kita ko, ekspertizės akte nustatyta, kad pagal finansinių ataskaitų duomenis UAB „Muštuvis“ 2013 m. uždirbo 39 483 Eur, tačiau ieškovės veikla 2014–2015 metais buvo nuostolinga – 2014 m. ieškovė patyrė 136 349 Eur grynojo nuostolio, 2015 m. – 17 509 Eur grynojo nuostolio (44 t., b. l. 8). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuostolinga ieškovės veikla galėjo lemti poreikį skolintis pinigus. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog tarp šalių avansinių mokėjimų ir grąžinimų pavidalu buvo susiklostę būtent paskolos teisiniai santykiai, todėl ieškovei kyla pareiga grąžinti skolos likutį (CK 6.870 straipsnis).

42. Atsakovo apyvartos žiniaraščiai, banko sąskaitų išrašai, taip pat byloje atliktos ekspertizės aktas patvirtina, kad negrąžinto avanso likutis yra 69 784,75 Eur (42 t., b. l. 5–30; 44 t., b. l. 13). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo naudai priteisė 69 784,75 Eur iš ieškovės UAB „Muštuvis“. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią sumą kvalifikavo kaip žalos atlyginimą, kadangi byloje surinkti duomenys rodo, kad nurodyta suma yra negrąžintos paskolos likutis (skola). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai, iš esmės neanalizavęs V. D. deliktinės atsakomybės sąlygų sudarytų sandorių kontekste, o apsiribojęs tik direktoriaus nesąžiningumo konstatavimu, šią sumą subsidiariai priteisė iš V. D..

43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju civiliniai teisiniai paskolos santykiai susiklostė tarp ieškovės UAB „Muštuvis“ ir atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020; 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011). Nors kooperatyvas „Pienininkai“ pareikštame ieškinyje ir nurodo, kad ši suma sudaro patirtą žalą dėl V. D. ir UAB „Muštuvis“ neteisėtų veiksmų (47 t., b. l. 1–6), tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovas iš esmės nuosekliai įrodinėjo tarp kooperatyvo „Pienininkai“ ir UAB „Muštuvis“ susiklosčiusius paskolos teisinius santykius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiga grąžinti skolą ne sutarties šaliai (V. D.) nekyla.

Dėl 23 275,42 Eur priteisimo

44. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vėriškių pieno surinkimo punkte, priklausančiame atsakovui, kooperatyvo „Pienininkai“ pienas buvo parduodamas pirkėjai UAB „Hochdorf Baltic Milk“ (dabar – UAB „Nordic Proteins“). Teismas konstatavo, kad V. D. nurodymu pagal klaidingai išrašytas sąskaitas UAB „Hochdorf Baltic Milk“ sumokėdavo už parduotą pieną ne kooperatyvui „Pienininkai“, o UAB „Muštuvis“. UAB „Muštuvis“ už kooperatyvo parduotą pieną gautų pinigų nepervedė kooperatyvui „Pienininkai“, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė atsakovo naudai priteisti 23 275,42 Eur iš ieškovės UAB „Muštuvis“ ir V. D. subsidiariai. Apeliantai su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Žemesnės instancijos teismas

45. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors kooperatyvas „Pienininkai“ nurodė, jog 23 275,42 Eur suma sudaro patirtą žalą dėl UAB „Muštuvis“ ir V. D. neteisėtų veiksmų, tačiau iš esmės įrodinėjo, kad UAB „Muštuvis“ šią sumą gavo nepagrįstai, kadangi pirkėjai UAB „Hochdorf Baltic Milk“ buvo parduodamas ne UAB „Muštuvis“, o būtent kooperatyvo „Pienininkai“ pienas (CK 6.237 straipsnis).

46. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).

47. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad Vėriškių pieno surinkimo punktas priklauso kooperatyvui „Pienininkai“, ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Bylos nagrinėjimo metu taip pat patvirtinta, kad Vėriškių pieno surinkimo punkte buvo parduodamas kooperatyvo „Pienininkai“ pienas (2019 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 val. 39 min. 40 sek. – 2 val. 40 min. 40 sek.; 2 val. 47 min. 15 sek. – 2 val. 47 min. 30 sek.). V. D. paaiškino, kad iki 2016 m. šiame pieno surinkimo punkte kooperatyvo „Pienininkai“ parduodamą pieną atvažiuodavo surinkti pati pieno pirkėja UAB „Hochdorf Baltic Milk“. Direktoriaus teigimu, 2016 m. pasikeitus situacijai rinkoje, kooperatyvas „Pienininkai“ ir UAB „Hochdorf Baltic Milk“ sudarė naują pieno pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią susitarė, kad pieną kooperatyvas pristatys tiesiogiai pirkėjai į gamyklą. Vis dėlto, direktoriaus teigimu, kadangi Vėriškių punktas buvo nutolęs nuo kitų pieno surinkimo punktų, kooperatyvui „Pienininkai“ neapsimokėjo iš šio punkto pačiam paimti ir pristatyti pieną pirkėjai. V. D. paaiškino, kad siūlė pirkėjai UAB „Hochdorf Baltic Milk“ iš šio punkto pieną susirinkti pačiai, tačiau pieno pirkėja UAB „Hochdorf Baltic Milk“ nesutiko keisti turimos sutarties su kooperatyvu „Pienininkai“. Kita vertus, direktorius nurodo, kad UAB „Hochdorf Baltic Milk“ sutiko pasirašyti naują sutartį su UAB „Muštuvis“, pagal kurią iš nurodyto punkto pieną pasiimtų pati UAB „Hochdorf Baltic Milk“. Direktoriaus teigimu, UAB „Muštuvis“ Vėriškių pieno surinkimo punkte parduodavo pieną UAB „Hochdorf Baltic Milk“, o su kooperatyvu „Pienininkai“ atsiskaitydavo pagal tarpusavio sutartį atlikdama mokėjimo nurodymus kooperatyvui (2019 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 val. 26 min. 30 sek. – 3 val. 00 min. 00 sek.).

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje yra pateikta UAB „Muštuvis“ ir UAB „Hochdorf Baltic Milk“ 2016 m. rugpjūčio 30 d. sudaryta pieno pirkimo–pardavimo sutartis (48 t., b. l. 153–154), byloje taip pat yra UAB „Hochdorf Baltic Milk“ direktoriaus A. J. paaiškinimas, kad pagal šią sutartį UAB „Hochdorf Baltic Milk“ parduotą pieną pati pasiimdavo iš Vėriškių pieno surinkimo punkto (48 t., b. l. 152). Kita vertus, byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad UAB „Muštuvis“ parduodamą pieną pirmiau būtų įsigijusi iš kooperatyvo „Pienininkai“ ir už šį pieną sumokėjusi. Bylos nagrinėjimo metu V. D. iš esmės sutiko, kad Vėriškių punkte pirkėjai UAB „Hochdorf Baltic Milk“ buvo parduodamas „Pienininkų“ pienas. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vėriškių pieno surinkimo punkte pieno pardavėja UAB „Muštuvis“ pirkėjai UAB „Hochdorf Baltic Milk“ faktiškai parduodavo ne savo, o kooperatyvo „Pienininkai“ pieną, už kurį kooperatyvui nebuvo sumokėjusi. Taip pat pažymėtina, kad UAB „Muštuvis“ neįrodė, jog prieš parduodama kooperatyvo pieną jį kokiu nors teisiniu pagrindu būtų įgijusi iš kooperatyvo ir (ar) būtų turėjusi teisę jį parduoti.

49. Pažymėtina, kad byloje pateiktos atsakovo kooperatyvo „Pienininkai“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. PMU 0010, Nr. PMU 0011, Nr. PMU 0012, Nr. PMU 0013 ir Nr. PMU 0014, kurias, paaiškėjus, kad Vėriškių pieno surinkimo punkte pienas buvo parduodamas per UAB „Muštuvis“, kooperatyvas nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. išrašė UAB „Muštuvis“ už Vėriškių pieno surinkimo punkte UAB „Muštuvis“ vardu parduotą kooperatyvo „Pienininkai“ pieno kiekį. Kooperatyvas nurodo gavęs mokėjimą tik pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. PMU 0013, o pagal kitas PVM sąskaitas faktūras už parduoto pieno kiekį UAB „Muštuvis“ neatsiskaitė ir liko skolinga 23 275,42 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, UAB „Muštuvis“ nepaneigė PVM sąskaitose faktūrose nurodyto parduoto kooperatyvo „Pienininkai“ pieno kiekio, taip pat neįrodė, kad už parduotą kooperatyvo pieną yra kokiu nors būdu atsiskaičiusi su kooperatyvu „Pienininkai“. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš UAB „Muštuvis“ kooperatyvui „Pienininkai“ priteisė 23 275,42 Eur nepagrįstai gautų lėšų.

50. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje ir buvo konstatuoti nesąžiningi V. D. veiksmai, savaime tai nėra pagrindas UAB „Muštuvis“ nepagrįstai gautas lėšas priteisti iš V. D. subsidiariai. V. D. atsakomybė kooperatyvui „Pienininkai“ nekyla iš neteisėtų UAB „Muštuvis“ veiksmų, nes pagal CK 2.50 straipsnio, kuriuo reglamentuojama juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles, 2 dalį juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Kadangi kooperatyvas „Pienininkai“ neįrodinėjo esant šios taisyklės išimčių, V. D. atsakomybė už nepagrįstą UAB „Muštuvis“ praturtėjimą netaikytina.

Dėl 30 484,60 Eur priteisimo

51. Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino kooperatyvo „Pienininkai“ reikalavimą priteisti 30 484,60 Eur. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad už nurodytą sumą ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras Nr. MUŠ 433M, Nr. MUŠ 434S, Nr. MUŠ 435R (43 t., b. l. 90–92), tačiau kooperatyvo „Pienininkai“ apyvartos žiniaraščiai patvirtina, kad pagal šias sąskaitas buvo apmokėta atskirais mokėjimo nurodymais. Vėliau ta pati suma vienu mokėjimo nurodymu pakartotinai pervesta ieškovei. Teismas padarė išvadą, kad vienkartinis 30 484,60 Eur sumos pervedimas iš kooperatyvo „Pienininkai“ sąskaitos UAB „Muštuvis“ buvo nepagrįstas, todėl ieškovė turi šią sumą grąžinti atsakovui. Apeliantai su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka.

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros Nr. MUŠ 433M, Nr. MUŠ 434S, Nr. MUŠ 435R išrašytos 2016 m. kovo 15 d. ir jų bendra suma yra 30 484,65 Eur (43 t., b. l. 90–92). Byloje nėra pateikta kooperatyvo „Pienininkai“ banko sąskaitos išrašo, kuriame atsispindėtų, kad pagal nurodytas sąskaitas būtų atlikti mokėjimai. Kita vertus, byloje yra pateiktas „Pienininkų“ apyvartos žiniaraštis (49 t., b. l. 120), pagal kurį 2016 m. kovo mėn. kooperatyvas „Pienininkai“ atliko UAB „Muštuvis“ keturis mokėjimo nurodymus pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras, kurių suma 30 484,65 Eur.

53. Kooperatyvo „Pienininkai“ buhalterė paaiškino, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. kooperatyvas nebepirko pieno iš UAB „Muštuvis“. Paskutinį kartą atsiskaitydama su UAB „Muštuvis“, 2016 m. balandžio 5 d. mokėjimo nurodymo paskirtyje buhalterė nurodė, kad atskaitoma 30 484,60 Eur suma, kuri apmokėta ankstesniais mokėjimo nurodymais (42 t., b. l. 73; 47 t., b. l. 94–95). Buhalterės teigimu, V. D. tą pačią dieną atėmė iš jos prisijungimo prie banko duomenis, nuvyko į banką ir vienu mokėjimo nurodymu pervedė UAB „Muštuvis“ 30 484,60 Eur sumą (42 t., b. l. 73).

54. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija mano esant labiau tikėtina, kad pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras kooperatyvas „Pienininkai“ atsiskaitė 2016 m. kovo mėn. Tai patvirtina ne tik kooperatyvo apyvartos žiniaraštis, bet ir kooperatyvo „Pienininkai“ 2016 m. balandžio 5 d. pirmasis mokėjimo nurodymas, kurio paskirtyje nurodyta „Už pieną <...> 30 484,65 Eur, už transportą 3 638,16 Eur, atskaitomas avansinis mokėjimas už pieną 30 484,65 Eur“. Manytina, kad 30 484,65 Eur suma buvo atskaityta būtent dėl to, kad jau buvo apmokėta 2016 m. kovo mėn. Kita vertus, vėlesniame tos pačios dienos mokėjimo nurodyme, kurio suma taip pat 30 484,60 Eur, nenurodyta, pagal kokias PVM sąskaitas faktūras apmokama, mokėjimo paskirtyje apsiribojama nurodant, kad tai „pinigai už pieną“. Bylos nagrinėjimo metu V. D. atlikto vienkartinio mokėjimo aplinkybių paaiškinti negalėjo (2019 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 34 min. 30 sek. – 1 val. 37 min. 8 sek.). Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia esant labiau tikėtiną išvadą, kad 30 484,60 Eur vienkartinis mokėjimo nurodymas, jo paskirtyje nenurodant, pagal kokias PVM sąskaitas faktūras atliekamas, buvo padarytas nesant pagrindo, todėl ieškovei kyla pareiga pervestas lėšas grąžinti kaip gautas be pagrindo (CK 6.237 straipsnis).

55. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi, kad ši suma iš V. D. buvo priteista subsidiariai, konstatavus jo nesąžiningumą, nesant tam CK 2.50 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina.

Dėl procesinės bylos baigties

56. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme nėra atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina priimtą teismo sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

57. Kasacinis teismas, aiškindamas aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinį, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, kad būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).

58. Nagrinėjamu atveju kooperatyvas „Pienininkai“ priešieškinyje buvo pareiškęs reikalavimus dviem atsakovams – UAB „Muštuvis“ ir V. D. (47 t., b. l. 1–6). UAB „Muštuvis“ reikalavimas pareikštas sutartinės atsakomybės pagrindu, o V. D. CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai išanalizavo reikalavimų UAB „Muštuvis“ pagrindą, tinkamai nustatė ir kvalifikavo tarp UAB „Muštuvis“ ir kooperatyvo „Pienininkai“ susiklosčiusius santykius. Kita vertus, bylos dalis dėl atsakovo direktoriaus V. D. deliktinės atsakomybės liko iš esmės neatskleista, teismas nevertino ir nepasisakė dėl šio asmens deliktinės atsakomybės sąlygų. Pažymėtina, kad V. D. atsakomybė kooperatyvui „Pienininkai“ nekyla UAB „Muštuvis“ ir kooperatyvo „Pienininkai“ sutarčių pagrindu, taip pat ir kiti UAB „Muštuvis“ veiksmai (nepagrįstas praturtėjimas) negali būti V. D. civilinės atsakomybės kooperatyvui „Pienininkai“ kilimo pagrindu. Kadangi priešieškinyje kooperatyvas „Pienininkai“ nurodė aplinkybes, susijusias su vadovo civiline atsakomybe juridiniam asmeniui, turi būti įvertinti V. D. veiksmai būtent CK 2.87 straipsnio 7 dalies kontekste. Norint šiuos trūkumus ištaisyti apeliacinės instancijos teisme iš esmės šią bylos dalį reikėtų nagrinėti visa apimtimi naujais aspektais, todėl yra pagrindas minėtą bylos dalį grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. Byloje priėmęs spendimą iš esmės, teismas turi išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju bylos dalis dėl vieno iš atsakovų pagal kooperatyvo „Pienininkai“ priešieškinį yra perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria 2013 m. kovo 5 d. paslaugų teikimo sutartis pripažinta negaliojančia, palikti nepakeistą.

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria kooperatyvui „Pienininkai“ priteista 123 534,77 Eur (šimtas dvidešimt trys tūkstančiai penki šimtai trisdešimt keturi eurai 77 ct) žalos atlyginimo iš uždarosios akcinės bendrovės „Muštuvis“, juridinio asmens kodas 302331518, pakeisti, nurodant, kad kooperatyvui „Pienininkai“, juridinio asmens kodas 302325294, iš uždarosios akcinės bendrovės „Muštuvis“, juridinio asmens kodas 302331518, priteistina 69 784,75 Eur (šešiasdešimt devyni tūkstančiai septyni šimtai aštuoniasdešimt keturi eurai 75 ct) skolos, 53 760,02 Eur (penkiasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt eurų 2 ct) nepagrįstai gautų lėšų ir 6 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (123 544,77 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria kooperatyvui „Pienininkai“ priteistas žalos atlyginimas subsidiariai iš V. D., panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Dalia KačinskienėEgidija TamošiūnienėAgnė Tikniūtė