Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-01-07 · Administracinė byla Nr. eI2-3213-402/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-01-07
Bylos Nr.
eI2-3213-402/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05375-2024-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
I. B.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-3213-402/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05375-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 7 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės, Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,vertėjaujant O. P.,dalyvaujant pareiškėjui I. B. (I. B.), jo atstovui advokatui I. S. (I. S.),atsakovo atstovei A. U.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 24S206775 (toliau – Sprendimas 1), kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 24S208560 (toliau – Sprendimas 2), kuriuo uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams (Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 kartu – Sprendimai); 3) įpareigoti Migracijos departamentą pakartotinai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo I. B. pateiktą Migracijos departamentui prašymą dėl pakeitimo (pratęsimo) jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas paaiškino, jog Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti objektyviai neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgiant į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką. Migracijos departamento Sprendimai privalo būti individualizuoti asmens atžvilgiu, kad asmens galimas pavojus valstybės saugumui turi būti vertinamas realumo ir akivaizdumo, laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu. Pažymėjo, jog pareiškėjas išreiškė aiškią poziciją dėl kilmės valstybės režimo, taip pat ir klausimyne, nurodydamas, kad nepritaria Rusijos Federacijos karinei agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai, o jo darbas (tarnyba) Baltarusijos valdžios institucijose ar karinėse struktūrose buvo prieš daug metų ir byloje nėra duomenų apie tolesnį darbą (tarnybą) Baltarusijos valdžios institucijose. Pareiškėjas visą laiką dirba civilinį (vairuotojo ekspeditoriaus) darbą privačiose įmonėse. Nenustatyta jokių pareiškėjo ryšių su minėtos valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis (nei Migracijos departamentas, nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) nenustatė priešingai), taip pat atsakovas ir VSD nenustatė ir neįrodinėjo pareiškėjo esamų ryšių su Baltarusijos spec. tarnybomis, žvalgyba. Pažymėjo, kad vien pareiškėjo tarnybos (darbo) Baltarusijos karinėse / VRM struktūrose biografijos faktas negali būti pakankamas galimai grėsmei valstybės (visuomenės) saugumui konstatuoti. Pareiškėjo neva grėsmė Valstybės saugumui yra konstatuota iš esmės vien tik pareiškėjo atsakymu į Klausimyno 2 klausimą: kad jis 3 metus: nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. (prieš 9 metus) dirbo Baltarusijoje apylinkės milicijos inspektoriumi, ginčo Sprendimai nėra individualizuoti pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjui dirbant milicijos apylinkės inspektoriumi Baltarusijoje dar nebuvo nei esminių neramumų, nei masinių represijų – taigi pareiškėjas objektyviai nedalyvavo represijose, į jo pareigas įėjo viešosios tvarkos užtikrinimas, darbas su piliečių prašymais ir nusikalstamumo prevencija jam priskirtoje teritorijoje; 2013 metų pabaigoje paliko tarnybą atsiradus pirmiesiems neramumams ir supratęs, kad tarnyba yra nukreipta ne piliečių, o esančio režimo apsaugai. Pareiškėjas dirbo Baltarusijoje milicijos apylinkės įgaliotiniu daugiau kaip prieš 9 metus. Priimant ginčo Sprendimus buvo vertinti neva nereikšmingais pareiškėjo rašytiniai pareiškimai Klausimyne, kad jis nepalaiko dabartinio politinio režimo Baltarusijos Respublikoje, nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, kad Krymas turi priklausyti Ukrainai. Pareiškėjas dirba Lietuvoje nuo 2013 metų, yra gavęs 7 LLG – per tą laiką nusižengimų nefiksuota. Jokie faktiniai duomenys neįrodo pareiškėjo galimai bendradarbiavimo su Baltarusijos spec. tarnybomis. Pareiškėjas nurodė, jog VSD išvada, kad pareiškėjas būtent dėl darbo Baltarusijoje apylinkės milicijos inspektoriumi neva kelia pavojų Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, yra išskirtinai deklaratyvi, nepagrįsta, todėl šia išvada pagrįsti ginčijami Sprendimai yra neteisėti ir naikintini. Atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir uždraudimas atvykti yra neproporcingi pareiškėjo atžvilgiu. Pažymėjo, kad skundžiami Sprendimai yra tik dėl bendrų motyvų ir neindividualizuoti. Pareiškėjo nuomone, VSD išvada negali būti laikoma savaime pakankamu pareiškėjo grėsmės saugumui įrodymu. Migracijos departamentas turi savarankiškai įvertinti pateiktos atsakingos už nacionalinį saugumą specializuotos institucijos informacijos apimtį ir svarbą priimtinam sprendimui.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė ir jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad byloje ginčijami Sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, ir VSD nurodė, kad pareiškėjas 2010–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, todėl privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjas labai dažnai vyksta į Baltarusijos Respubliką, tad iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijoje likusiais kolegomis ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėjo, kad pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su ja kontaktus. Pažymėjo, jog priimant Sprendimą remtasi VSD išvada, tačiau papildomai vertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika šeiminiai ryšiai nesieja. Įvertinti ir pareiškėjo pateikti paaiškinimai. Pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad jis turi stiprius ryšius su Baltarusijos Respublika. Pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu jis labai dažnai grįžta į Baltarusiją, lietuvių kalbos nemoka (nepateikė įrodymų), su Lietuvą sieja tik ekonominiai ryšiai. VSD išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019). Atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT savo naujausioje praktikoje taip pat nurodo, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos ir Baltarusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitinkinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2129-662/2023).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skundu. VSD nuomone, skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Nurodė, jog 2010–2013 m. pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Išdavus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. VSD vertinimu, priimant skundžiamus Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgiant į teismo suformuotą praktiką, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 24S206775, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 24S208560, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo sprendimo priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo pagrindu, ketindamas dirbti Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, taip pat, kad pareiškėjas turėjo nuo 2020 m. liepos 8 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d. išduotą Lietuvos nacionalinę vizą, nuo 2013 m. lapkričio 13 d. jam buvo išduoti septyni leidimai laikinai gyventi darbo pagrindu. Paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojo nuo 2022 m. rugpjūčio 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. SODROS informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 1 d. iki šiol dirba Lietuvos Respublikoje.

Į Migracijos departamento klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) pareiškėjas atsakė, kad nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lydos rajono skyriuje, apylinkės milicijos inspektoriumi.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ, aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lydos rajono skyriuje, apylinkės milicijos inspektoriumi. Byloje nustatyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika: turėjo nuo 2020 m. liepos 8 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d. išduotą Lietuvos nacionalinę vizą, nuo 2013 m. lapkričio 13 d. jam buvo išduoti septyni leidimai laikinai gyventi darbo pagrindu. Paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojo nuo 2022 m. rugpjūčio 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. SODROS informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 1 d. iki šiol dirba Lietuvos Respublikoje; nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas nuolat atvyksta ir išvyksta iš Lietuvos - 114 kartų vyko į Baltarusiją, nuo 1 (2013 m.) iki 20 (2019 m.) kartų per metus, vidutiniškai – 10 kartų per metus. Į Baltarusiją pareiškėjas vykdavo lengvuoju automobiliu arba autobusu (apie 80 kartų) per Medininkų, Lavoriškių, Raigardo arba Šalčininkų pasienio kontrolės punktus.

Kadangi asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose, nepaisant net ir praėjusio gana nemažo laiko tarpo nuo tarnybos (darbo santykių) pabaigos, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento, teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.).

Pareiškėjo buvęs darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, nuolatinis Lietuvos-Baltarusijos sienos kirtimas, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jo darbo ryšių vidaus reikalų sistemoje yra išnykusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos Respublikos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Vertindama pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Sprendime 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjui uždraudžiama 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad priimant Sprendimą 2 dėl draudimo atvykti buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu 2 dėl draudimo atvykti pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1814-556/2024).

Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti, t. y. dėl galimybės užsieniečiui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga motyvuoti jų priimamus administracinius aktus, o motyvų stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 ir eA-2519-662/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir pan.). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų atsakovo priimtų sprendimų turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, daro išvadą, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Sprendimai 1 ir 2 yra tinkamai motyvuoti, juose nurodytas teisinis ir faktinis pagrindai, kitos administraciniams sprendimams įtakos turėjusios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad pareiškėjui buvo aiškus priimtų sprendimų teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Migracijos departamento Sprendime 1 ir Sprendime 2 įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, taigi Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs bei pakankami.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nenustačius jokių ginčijamų Migracijos departamento Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 neteisėtumo pagrindų, prašymas juos panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuria prašo vadovautis proceso dalyviai, pažymėtina, kad ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Praktika suformuota bylose, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, skiriasi bylinėjimosi proceso eiga pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (kokie argumentai ir įrodymai teikiami ir tiriami), todėl su tuo susiję proceso dalyvių argumentai atmestini.

Kadangi teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Rimantas GiedraitisJanina VitunskienėNatalja Zelionkienė