Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamosios A. M. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria A. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje ir 308 straipsnio 2 dalyje, t. y.: nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. birželio mėnesio ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, dalyvaudama organizuota grupe kartu su R. M., V. S., D. M. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, bendrais veiksmais, G. K. priklausančiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, kartu su D. M., žinodama, kad nukentėjusioji L. B. yra XX metų, pasinaudodama jos pažeidžiamumu, tai yra sunkia materialine padėtimi, bei panaudodama apgaulę – nenurodydama tikrojo kelionės tikslo ir melagingai pažadėdama legalų ir gerai apmokamą darbą, užverbavo ją vykti į Ispaniją.

Taip pat, A. M. kartu su D. M. sutvarkė L. B. kelionės dokumentus, apgyvendino nukentėjusiąją iki išvykimo D. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, po to nuvežus ją prie vaistinės, (duomenys neskelbtini) mieste, tikslus adresas nežinomas, perleido nukentėjusiąją R. M., kuris kartu su A. M. jo vairuojamu, ikiteisminio tyrimo nenustatytu automobiliu, nugabeno nukentėjusiąją į (duomenys neskelbtini) Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, pasitikus nukentėjusiąją bei R. M. atėmus iš L. B. asmens dokumentus bei panaudojus prieš ją psichinę prievartą ir grasinimus, atėmė galimybę priešintis, tokiu būdu siekiant pasipelnyti iš L. B. prostitucijos, laikė ją nelaisvėje nuomojamame name, esančiame (duomenys neskelbtini) Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kur ji buvo verčiama dirbti prostitute nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2008 m. birželio mėnesio, ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, įtraukiant L. B. į prostituciją bei tokiu būdu, pelnėsi iš jos prostitucijos.

2009 m. lapkričio 10 d. prokuroro nutarimu A. M. pripažinta įtariamąja ir paskelbta jos paieška. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi A. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2009 m. gruodžio 31 d. buvo išduotas A. M. Europos arešto orderis. Šio orderio pagrindu A. M. 2010 m. balandžio 12 d. sulaikyta Vokietijos Respublikoje ir į Lietuvą pargabenta 2010 m. birželio 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 2 d. nutartimi A. M. paliko galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartį ir nustatė trijų mėnesių suėmimo terminą. Vėliau Panevėžio apygardos teismo nutartimis suėmimo terminas A. M. buvo tęsiamas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, o byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių, patvirtinančių duomenų, kurie pagrįstų jos kaltę. Pažymi, kad jai (suimtajai) kardomoji priemonė – suėmimas taikomas nuo 2010 m. liepos 2 d., tačiau teismas nesigilino į jos argumentus bei nesvarstė galimybės BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusioji L. B. pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių metu pripažino, jog davė melagingus parodymus. Be to, nukentėjusiosios parodymus paneigė ir liudytojai I. K., I. D., V. L., G. G., G. K. bei kiti proceso dalyviai. Taip pat skunde nurodo, kad tik po to, kai pareigūnai kreipėsi teisinės pagalbos į Jungtinę Karalystę, byloje atsirado nukentėjusiosios L. B. parodymai, kuriuose nėra jokių patvirtinančių duomenų, jog ji (A. M.) padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

A. M. nuomone, pirmosios instancijos teismas yra šališkas, pažeidė lygybės prieš įstatymą principą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, nes į nukentėjusios L. B. sveikatos būklę atsižvelgė, o į jos sunkią sveikatos būseną (50 procentų darbingumo netekimas dėl cukraligės bei kiti CNS susirgimai) teismas visiškai neatsižvelgė. Ji sunkiai serga, reikalinga nuolatinė gydytojų priežiūra ir specialus gydymas, ko ji negali gauti būdama suimta, be to, liga gali sunkiai komplikuotis. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje dirbančio gydytojo išduotas formalus medicininis pažymėjimas nesuteikia pagrindo teigti, jog ji gali dalyvauti teismo posėdžiuose.

Kaltinamoji nurodo, kad pakeitus kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnes, ji laikysis visų kardomosios priemonės skyrimo sąlygų. Suimtosios nuomone, kardomoji priemonė – suėmimas riboja jos teisę į tinkamą sveikatos apsaugą, apsunkina socialinį bendravimą bei pažeidžia prigimtines žmogaus teises į sveikatą ir sveiką gyvenimo aplinką. Skunde nurodoma, kad pragyvenimui lėšų jai pakanka, gauna neįgalumo pašalpą, be to turi tvirtus socialinius ryšius, neteista, gyvena su tėvais, deklaravusi gyvenamąją vietą.

Prokurorė prašo kaltinamosios A. M. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamosios A. M. skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajai A. M. BPK 119 straipsnio, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio, 130 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis teismas mano, jog šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad kaltinamoji A. M. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tai patvirtina duomenų visuma bei kaltinamajame akte nurodomi duomenys. Apeliacinis teismas pažymi, kad baudžiamoji byla šiuo metu nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, įrodymų vertinimas dėl padarytų nusikalstamų veikų yra ne Apeliacinio teismo kompetencija, sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą, todėl A. M. kaltumo (ar nekaltumo) klausimas nenagrinėjamas. Vien tik tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kaltinamajai nepalankų sprendimą dėl suėmimo termino pratęsimo negali būti laikoma, jog teismas yra šališkas ar pažeidė lygybės prieš įstatymą principą. Apeliacinis teismas sutinka su skundo argumentu, kad suimtajai kardomojo kalinimo terminas taikomas ilgą laiką, tačiau atkreipiamas A. M. dėmesys ir į tai, jog bylą perdavus teismui, teismas nėra saistomas suėmimo taikymo terminais, kurie numatyti BPK 127 straipsnio 2 dalyje, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 – 4 dalyse numatytų pagrindų.

Apeliacinis teismas pritaria Panevėžio apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti A. M. dalyvavimą bylos nagrinėjime teisme ir nuosprendžio įvykdymą, o už nusikaltimus, dėl kurių padarymo A. M. pareikšti kaltinimai, įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios kardomosios priemonės taikymo teoriniai pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, detaliai išdėstyti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 27 d., 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. spalio 25 d. nutartyse, todėl netikslinga dar kartą analizuoti šių argumentų ir kartoti ankstesnėse nutartyse išdėstytus motyvus. Pažymėtina, kad kaltinamoji šiame skunde įtikinamų argumentų, kurie paneigtų teismo nurodytus suėmimo termino pratęsimo pagrindus ir būtų pakankamas pagrindas panaikinti griežčiausią kardomąją priemonę, nenurodo.

Byloje nustatyta, kad A. M. kaltinama labai sunkaus ir dviejų sunkių (BK 11 straipsnis) nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtas ir ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes. Kaltinamoji iki suėmimo neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, niekur nedirbo, slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, dėl to buvo išduotas Europos arešto orderis, inkriminuojami nusikaltimai susiję su lėšų gavimu iš nusikalstamos veikos. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors kaltinamoji skunde ir teigia, jog piniginių lėšų, kurias gauna iš neįgalumo pašalpos jai užtenka pragyvenimui, tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo argumento, kad jos pragyvenimo šaltinis galėjo būti ir pajamos gautos iš nusikalstamos veikos. Apeliacinio teismo nuomone, šios nurodytos aplinkybės, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdama laisvėje ir siekdama išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, laisvės atėmimo, A. M. gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Kaltinamoji skunde nurodo, kad jai reikalinga nuolatinė gydytojų priežiūra ir specialus gydymas, kuris jai nėra užtikrinamas būnant suimtai.

Pažymėtina, kad teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad dėl tam tikrų susirgimų A. M. negali būti laikoma suimta. Bylos duomenys patvirtina, kad suimtoji ketverius metus serga pirmo tipo vidutinio sunkumo cukriniu debetu, diabetine kojų neuropatija, jai paskirtas ambulatorinis gydymas insulinu. Akivaizdu, kad esant tokiam susirgimui prireikus skubios pagalbos tinkamas gydymas gali būti užtikrinamas laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Be to, Panevėžio apygardos teismo prašymu, byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. medicininė pažyma, kurioje nėra duomenų apie tai, kad A. M. dėl pablogėjusios sveikatos negali dalyvauti teismo posėdžiuose ar laikoma suimta.

Skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas nesvarstė galimybės BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis bei neatsižvelgė į tai, jog suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo kaltinamosios teisę į tinkamą sveikatos apsaugą, apsunkina socialinį bendravimą bei pažeidžia prigimtines žmogaus teises į sveikatą ir sveiką gyvenimo aplinką.

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo metu baudžiamoji byla, kaip jau buvo minėta aukščiau, yra perduota Panevėžio apygardos teismui, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra. Apeliacinis teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes taip pat konstatuoja, kad A. M. teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei laikantis kitų BPK nustatytų reikalavimų, ir toks kaltinamosios teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas. Atsižvelgiama ir į A. M. skunde nurodytas aplinkybes, kad ji turi tvirtus socialinius ryšius, gyvena su tėvais, deklaravusi gyvenamąją vietą, neteista, gauna neįgalumo pašalpą, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų suėmimo termino pratęsimo pagrindų ir negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti. Apeliacinio teismo nuomone, pusiausvyra tarp galimai padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta. Apygardos teismas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamosios A. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.