Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo D. M. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. balandžio 26 d.

Teisėjas, susipažinęs su gauta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo D. M. skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. birželio mėnesio ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, dalyvaudamas organizuota grupe kartu su R. M., V. S., A. M. ir V. K., bendrais veiksmais, G. K. priklausančiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, žinodamas, kad nukentėjusioji L. B. yra XX metų (nepilnametė), pasinaudodamas jos pažeidžiamumu, tai yra sunkia materialine padėtimi bei panaudojus apgaulę, t. y. nenurodydamas tikro kelionės tikslo ir melagingai pažadėdamas legalų ir gerai apmokamą darbą, užverbavo ją vykti į Ispaniją. Taip pat, D. M. kartu su A. M. sutvarkė nukentėjusiajai kelionės dokumentus ir ją iki išvykimo apgyvendino D. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, kol perleido R. M., kuris kartu su A. M., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu, nugabeno nukentėjusiąją L. B. į Vokietijos Federacinę Respubliką, adresu (duomenys neskelbtini) miestas, kur R. M. atėmė iš L. B. asmens dokumentus bei panaudamas psichinę prievartą ir grasinimus jos atžvilgiu, tokiu būdu atėmė galimybę priešintis, siekdamas pasipelnyti iš jos prostitucijos, panaudojo fizinį smurtą, laikė ją nelaisvėje nuomojamame name, kur ji buvo verčiama dirbti prostitute nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2008 m. birželio mėnesio ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos ir tokiu būdu įtraukė ją į prostituciją bei pelnėsi iš jos prostitucijos.

2009 m. lapkričio 10 d. nutarimu D. M. pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi D. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2010 m. vasario 1 d. D. M. išduotas Europos arešto orderis, kurio pagrindu kaltinamasis 2010 m. sausio 26 d. buvo sulaikytas Vokietijoje. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi D. M. paliko galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartį ir nustatė dviejų mėnesių dvidešimt šešių dienų suėmimo terminą. Vėliau suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Kaltinamojo D. M. nuomone, skundžiamojoje apygardos teismo nutartyje nurodyti kardomosios priemonės – suėmimo pagrindai numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir BK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nepagrįsti jokiais faktiniais įrodymais. Nurodo, kad nukentėjusiosios L. B. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, prieštaraujantys baudžiamosios bylos medžiagai, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog būtent jis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Suimtojo nuomone, BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus galima pasiekti ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, t. y. paskyrus kardomąsias priemones, nesusijusias su laisvės atėmimu. Be to, pažymi, kad turi galimybę sumokėti 20 000 Lt užstatą.

Prokurorė prašo kaltinamojo D. M. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. M. skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam D. M. BPK 119 straipsnio, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio, 130 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti kaltinimai turi būti pagrįsti. Apeliacinis teismas mano, jog šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad kaltinamasis D. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tai patvirtina duomenų visuma bei kaltinamajame akte nurodomi duomenys. Apeliacinis teismas atkreipia suimtojo dėmesį į tai, kad šiuo metu baudžiamoji byla nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, todėl įrodymų vertinimas yra ne Apeliacinio teismo kompetencija, sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą. Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Pažymėtina, kad dėl tų pačių priežasčių šioje proceso stadijoje negali būti sprendžiamas klausimas, ar D. M. kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Skunde suimtasis prašo atsižvelgti į nukentėjusiosios L. B. prieštaringus, nenuoseklius ir prieštaraujančius bylos medžiagai parodymus, tačiau nagrinėjant skundą dėl kardomosios priemonės pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, šie parodymai negali būti vertinami, kadangi tai yra pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo dalykas.

Apeliacinis teismas sutinka su skundo argumentu, kad kaltinamajam kardomojo kalinimo terminas taikomas ilgą laiką, tačiau atkreipiamas D. M. dėmesys ir į tai, jog bylą perdavus teismui, teismas nėra saistomas suėmimo taikymo terminais, kurie numatyti BPK 127 straipsnio 2 dalyje, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 – 4 dalyse numatytų pagrindų.

Apeliacinis teismas pritaria Panevėžio apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebūtų galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti D. M. dalyvavimą bylos nagrinėjime teisme ir nuosprendžio įvykdymą, nes už nusikaltimus, dėl kurių padarymo jam pareikšti kaltinimai, įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios kardomosios priemonės taikymo teoriniai pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, detaliai išdėstyti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. ir 2011 m. gegužės 18 d. nutartyse, todėl nėra tikslinga dar kartą analizuoti šių argumentų ir kartoti ankstesnėse nutartyse išdėstytus motyvus. Pažymėtina, kad D. M. šiame skunde įtikinamų argumentų, kurie paneigtų teismo nurodytus suėmimo termino pratęsimo pagrindus ir būtų pakankamas pagrindas panaikinti griežčiausią kardomąją priemonę, nenurodo.

Byloje nustatyta, kad D. M. kaltinamas labai sunkaus ir dviejų sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtą ir ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę (BK 11 straipsnio 5, 6 dalis). Be to, byloje nustatyta, kad kaltinamasis veikė organizuota grupe, iki suėmimo neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, niekur nedirbo, slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, dėl ko buvo išduotas Europos arešto orderis, inkriminuojami nusikaltimai susiję su lėšų gavimu iš nusikalstamos veikos, praeityje teistas (nors teistumai išnykę), baustas administracine tvarka, turi ryšių užsienyje ir kt.

Apeliacinio teismo nuomone, šios nurodytos aplinkybės, nusikaltimų sunkumas bei gresiančios griežtos bausmės tikimybė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, laisvės atėmimo, D. M. gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Skunde suimtasis prašo atsižvelgti į tai, kad BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus galima pasiekti ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Be to, D. M. nurodo, kad turi galimybė sumokėti 20 000 Lt užstatą.

Apeliacinio teismo nuomone, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje kaltinamajam D. M. pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą į užstatą ar į kitą švelnesnę kardomąją priemonę nėra pagrindo. Apeliacinis teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes pritaria Panevėžio apygardos teismo išvadoms dėl suėmimo termino pratęsimo D. M. Be to, suimtojo D. M. teisės suvaržytos laikantis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų reikalavimų ir toks kaltinamojo teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas, todėl nėra teisinių argumentų naikinti Panevėžio apygardos nutartį. Atkreipiamas suimtojo dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios teisme užsitęsė dėl objektyvių priežasčių ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad bylos nagrinėjimas apygardos teisme vilkinamas. Panevėžio apygardos teismas pratęsdamas kaltinamajam D. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminą atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ reikalavimus, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo D. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.