Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamosios A. M. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria A. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2011 m. spalio 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje ir 308 straipsnio 2 dalyje, t. y.: nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. birželio mėnesio ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, dalyvaudama organizuota grupe kartu su R. M., V. S., D. M. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, bendrais veiksmais, G. K. priklausančiuose namuose, (duomenys neskelbtini) rajone, kartu su D. M., žinodama, kad nukentėjusioji L. B. yra 16 metų, pasinaudodama jos pažeidžiamumu, tai yra sunkia materialine padėtimi, bei panaudodama apgaulę – nenurodydama tikrojo kelionės tikslo ir melagingai pažadėdama legalų ir gerai apmokamą darbą, tokiu būdu užverbavo ją vykti į Ispaniją, kartu su D. M. sutvarkė L. B. kelionės dokumentus, apgyvendino nukentėjusiąją iki išvykimo D. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, po to nuvežus ją prie vaistinės, (duomenys neskelbtini) mieste, tikslus adresas nežinomas, perleido nukentėjusiąją R. M., kuris kartu su A. M. jo vairuojamu, ikiteisminio tyrimo nenustatytu automobiliu, nugabeno nukentėjusiąją į (duomenys neskelbtini), Vokietijos Federacinėje Respublikoje, po to asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, pasitikus nukentėjusiąją ir R. M. atėmus iš L. B. asmens dokumentus bei panaudojus prieš ją psichinę prievartą ir grasinimus, tokiu būdu atėmė galimybę priešintis, siekiant pasipelnyti iš L. B. prostitucijos, laikė ją nelaisvėje nuomojamame name, adresu (duomenys neskelbtini), Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kur ji buvo verčiama dirbti prostitute nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2008 m. birželio mėnesio tyrimo nenustatytos dienos, tokiu būdu įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos.

A. M. 2010 m. balandžio 12 d. buvo sulaikyta pagal Europos arešto orderį ir pristatyta į Lietuvos Respubliką. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi jai buvo nustatytas suėmimo terminas trims mėnesiams, skaičiuojant termino pradžią nuo 2010 m. spalio 2 d., vėliau suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Kaltinamosios nuomone, byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jos kaltę bei leidžiančių pagrįstai teigti, jog ji yra linkusi daryti naujus nusikaltimus. A. M. atkreipia dėmesį į liudytojų V. M., L. J., G. G. parodymus bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nukentėjusioji L. B. davė melagingus parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamosios A. M. skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi kaltinamajai A. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas pratęsdamas kardomąją priemonę BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Skiriant kardomąją priemonę arba pratęsiant jos terminą būtina turėti pakankamai duomenų, kurie leistų teismui pagrįstai manyti, kad suimtoji galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apeliacinio teismo nuomone, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai faktinių duomenų, kurie leistų teismui pagrįstai manyti, kad kaltinamoji galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys yra nukentėjusiosios L. B., liudytojos G. K., kaltinamojo R. M. parodymai bei kita bylos medžiaga.

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį (ar išteisinamąjį) nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Skunde minimi nukentėjusiosios, liudytojų, kaltinamojo parodymai, nagrinėjant skundą dėl kardomosios priemonės pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo negali būti vertinami, kadangi tai yra pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo dalykas.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Apeliacinis teismas pritaria Panevėžio apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti kaltinamosios dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Apeliacinis teismas mano, kad Baudžiamojo proceso kodekso numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Pirmosios instancijos teismas pratęsė A. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – kaltinamoji bėgs (slėpsis) nuo teismo ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kaltinamoji darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar minėtame straipsnyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.

Byloje nustatyta, kad A. M. buvo paieškoma, dėl to buvo išduotas Europos arešto orderis. Be to, kaltinama labai sunkaus ir dviejų sunkių (BK 11 straipsnis) nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtas ir ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes. Inkriminuojami nusikaltimai susiję su lėšų gavimu iš nusikalstamos veikos. Nors kaltinamoji skunde ir teigia, kad piniginių lėšų, kurias gauna iš neįgalumo pašalpos jai užtenka pragyvenimui, tačiau tai nepaneigia teismo argumento, kad jos pragyvenimo šaltinis galėjo būti ne tik neįgalumo pašalpa, bet ir pajamos gautos iš nusikalstamos veikos.

Šios nurodytos aplinkybės, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdama laisvėje ir siekdama išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, laisvės atėmimo, kaltinamoji A. M. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Suimtoji skunde prašo taikyti įstatymų numatomos švelnesnes kardomąsias priemones. Tačiau Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo metu baudžiamoji byla nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra.

Apeliacinis teismas atsižvelgia į A. M. skunde nurodytas aplinkybes, kad turi tvirtus socialinius ryšius, gyvena su tėvais, gauna invalidumo pašalpą, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų suėmimo termino pratęsimo pagrindų ir negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

Kaltinamoji skunde nurodo, kad jai yra reikalingas specialus gydymas, kuris jai nėra užtikrinamas būnant suimtai. Teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad dėl tam tikrų susirgimų A. M. negali būti laikoma suimta. Bylos duomenys patvirtina, kad jai nustatytas cukrinis diabetas, tačiau esant tokiam susirgimui bei prireikus skubios pagalbos, tinkamas gydymas gali būti užtikrinamas ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Apeliacinis teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad A. M. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų ir toks kaltinamojo teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas. Apeliacinio teismo nuomone, pusiausvyra tarp galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta. Todėl šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo būtų neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų kardomųjų priemonių skyrimo tikslų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamosios A. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.