Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-06-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-166/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-15
Bylos Nr.
1S-166/2011
Teisminio proceso Nr.
1-50-1-00739-2008-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Kęstutis Jucys
Kaltinamasis
R. V.
Advokatai
Valdas Burneikis
Kategorijos
Byla Nr. 1S-166/2011
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00739-2008-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.1.2.1.1; 2.1.16.1.2.1.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 15 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Jucys,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Lolitai Narmontienei,gynėjui advokatui Valdui Burneikiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. V. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. V. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2011 m. birželio 18 d.

Teisėjas, susipažinęs su teismui pateikta medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 23 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d. 20 val. 35 val. dalyvaudamas organizuota grupe kartu su V. S., R. M., J. K., J. N. ir R. M., bendrais veiksmais, G. K. priklausančio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, R. M. ir V. S. pasinaudojus nukentėjusiosios L. B. pažeidžiamumu, tai yra sunkia materialine padėtimi bei panaudojus psichologinį smurtą grasinant ginklu susidoroti su ja ir jos šeimos nariais, ir žinant, kad L. B. yra XX metų (nepilnametė), palaužė jos valią priešintis ir užverbavo ją vykti į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute. 2008 metų rugpjūčio 27 dieną R. M. kartus su V. S., automobiliu ,,XXX XXX“ valst. Nr. XXX XXX nuvežė L. B. į butą, esantį (duomenys neskelbtini) mieste, kur R. V. nukentėjusiąją laikė nelaisvėje iki 2008 m. rugpjūčio 28 d. 5 val. 00 min., kol R. M. kartu su J. N. tyrimo metu nenustatytu automobiliu nugabeno L. B. į (duomenys neskelbtini) mieste esančią degalinę ,,XXX“, įsodino nukentėjusiąją į UAB ,,XXXX“ priklausantį mikroautobusą ,,XXX XXX“, valst. Nr. XXX XXX. R. M. apribojo L. B. judesių laisvę, laikant ją už rankos ir neleidžiant laisvai judėti, atgabeno ją į Jungtinę Karalystę, (duomenys neskelbtini) miestą, adresu (duomenys neskelbtini), kur J. K. kartu su T. M. pasitiko nukentėjusiąją, panaudojo prieš ją psichinę prievartą ir grasinimus, tokiu būdu atėmė galimybę priešintis, siekiant pasipelnyti iš L. B. prostitucijos, laikė nukentėjusiąją nelaisvėje nuomojamame name, adresu (duomenys neskelbtini) mieste, kur ji buvo verčiama dirbti prostitute nuo 2008 m. rugpjūčio 29 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d. 20 val. 35 min., tokiu būdu įtraukė ją į prostituciją bei pelnėsi iš jos prostitucijos.

Taip pat, R. V. kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2009 m. gegužės mėnesio ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, dalyvaudamas organizuota grupe su V. S., A. M., J. N., D. L., R. M. ir T. M., bendrais veiksmais, A. M. nurodžius nukentėjusiąsias A. B. ir L. B. kaip merginas galinčias užsiimti prostitucija, 2009 m. vasario 3 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini) mieste, prie geležinkelio stoties, esančios (duomenys neskelbtini), R. M. kartu su V. S. pasinaudojus A. B. ir L. B. pažeidžiamumu, tai yra sunkia materialine padėtimi, bei panaudojus apgaulę, melagingai žadant, kad iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų, įtikino ir taip užverbavo A. B. ir L. B. vykti į Jungtinę Karalystę dirbti prostitutėmis. 2009 m. vasario 4 d. apie 19 val. 30 min. R. M. su V. S. nugabeno A. B. ir L. B. į R. V. butą, esantį (duomenys neskelbtini) mieste, kur R. V. nukentėjusiąsias A. B. ir L. B. laikė iki 2009 m. vasario 8 d., kol R. M. nupirko lėktuvo bilietus ir kartu su V. S. bei T. M. automobiliu ,,XXXX“ valst. Nr. XXX XXX, nugabeno nukentėjusiąsias į (duomenys neskelbtini) oro uostą, iš kur R. M. nukentėjusiąsias nugabeno į Jungtinę Karalystę, kur D. L. su J. N. pasitiko ir laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2009 m. gegužės mėnesio ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos laikė nuomojamame name, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, adresu (duomenys neskelbtini), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis, tai yra įtraukė jas į prostituciją ir pelnėsi iš jų prostitucijos, po to, 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. V. S. kartu su T. M. pervedė po 500 Lt A. M. į Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų sąskaitą, kaip atlygį už A. B. ir L. B.

Taip pat, R. V. kaltinamas tuo, kad 2009 m. vasario 8 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, kavinėje „XXX XXX“, esančioje (duomenys neskelbtini) dalyvaudamas organizuota grupe su V. L., bendrais veiksmais, pasinaudojo S. K. pažeidžiamumu, tai yra sunkia materialine padėtimi bei panaudodamas apgaulę nutylėjo tikrąjį kelionės tikslą ir melagingai žadėdamas gerai apmokamą kambarinės darbą, verbavo ją vykti į Jungtinę Karalystę siekdamas, kad S. K. būtų įtraukta į prostituciją bei būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, tačiau nukentėjusioji apsigalvojo ir atsisakė vykti į Jungtinę Karalystę.

2009 m. lapkričio 11 d. prokuroro nutarimu R. V. pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi R. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2009 m. gruodžio 28 d. išduotas R. V. Europos arešto orderis. Šio orderio pagrindu buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir 2011 m. kovo 18 d. pargabentas į Lietuvą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartimi įtariamajam R. V. paliko galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartį ir nustatė trijų mėnesių suėmimo terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi kaltinamajam R. V. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2011 m. birželio 18 d. Apygardos teismas nurodė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad būdamas laisvėje R. V. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir daryti naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šalies argumentai

Kaltinamasis R. V. skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti, nes ji nepagrįsta ir skirti jam švelnesnę kardomąją priemonę.

Kaltinamojo nuomone, skundžiamojoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti kardomosios priemonės – suėmimo pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 dalyje yra pagrįsti tik hipotezėmis. Tai, kad jis kaltinamas kelių sunkių nusikaltimų padarymu, nėra pagrindo teigti, jog nusikaltimų sunkumas ir gręsianti griežta laisvės atėmimo bausmė yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bėgs (slėpsis) nuo teismo, darys naujas nusikalstamas veikas.

Pažymi, kad apygardos teismas pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ išaiškinimo reikalavimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio ir BPK 121 straipsnio nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Šalies argumentai

Skunde kaltinamasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pratęsdamas suėmimo terminą taip pat neatsižvelgė į tai, jog turi pastovią gyvenamąją vietą, šeimą, augina dukrą. Be to, jis nusikaltimų nepadarė, byloje visi liudininkai apklausti, nukentėjusiosios davė melagingus parodymus, byloje gauti atsakymai į teisinės pagalbos prašymus. Suimtojo nuomone, tyrimo veiksmai neatitinka kaltinimų, todėl dalis bylos yra niekinė.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas paskirdamas ar pratęsdamas griežčiausios kardomosios priemonės taikymą, pirmiausia privalo įsitikinti, kad BPK numatytų tikslų neįmanoma pasiekti paskyrus vieną ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones. Panevėžio apygardos teismas nesigilino į jo argumentus bei nesvarstė galimybės BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Pažymi, kad šioje byloje kitiems kaltinamiesiems yra pritaikytos švelnesnės kardomosios priemonės. Teigia, kad turi galimybę sumokėti 10 000 Lt užstatą.

Šalies argumentai

R. V. gynėjas prašo kaltinamojo skundą tenkinti. Prokurorė prašo kaltinamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. V. skundas atmestinas.

Panevėžio apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio, 130 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti kaltinimai turi būti pagrįsti. Apeliacinis teismas mano, jog šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad kaltinamasis R. V. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tai patvirtina duomenų visuma bei kaltinamajame akte nurodomi duomenys. Apeliacinis teismas pažymi, kad baudžiamoji byla šiuo metu nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, įrodymų vertinimas dėl padarytų nusikalstamų veikų yra ne Apeliacinio teismo kompetencija, sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą. Nors R. V. skunde ginčija savo kaltės klausimą, tačiau sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Pažymėtina, kad dėl tų pačių priežasčių šioje proceso stadijoje negali būti sprendžiamas klausimas, ar kaltinamasis kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse. Apeliacinis teismas pritaria Panevėžio apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Apeliacinis teismas mano, kad Baudžiamojo proceso kodekso numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Pirmosios instancijos teismas pratęsė R. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Dėl to, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas atsižvelgiant į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. atsižvelgiant į šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte nurodoma, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis šia aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Apeliacinis teismas pritaria skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams, kuriais remiantis konstatuota, jog nėra išnykęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo pagrindas, kadangi R. V. kaltinamas padaręs apysunkį, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, už kuriuos įstatymas numato griežtas laisvės atėmimo bausmes (BK 11 straipsnis). Be to, iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad suimtasis kaltinamas nusikalstamas veikas padaręs organizuota grupe, buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, dėl to buvo paskelbta jo paieška, o vėlia buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje. Taigi, šios aplinkybės, nusikaltimų sunkumas bei gresiančios griežtos bausmės tikimybė leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis būdamas nesuimtas, bėgs (slėpsis) nuo teismo. Pažymėtina, kad tiek iš įstatymo formuluotės (BPK 122 straipsnio 2 dalis), tiek iš jos oficialaus aiškinimo (2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punktas) matyti, jog atskirais atvejais, kai remiantis minėtomis aplinkybėmis, t. y. nusikaltimo sunkumu bei įstatyme numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės tikimybe, galima padaryti išvadą, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, vien jų gali pakakti skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punktas išaiškina, jog pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo nutartyje nurodytas motyvas, jog kaltinamasis R. V. būdamas laisvėje galimai darys naujas nusikalstamas veikas, yra pagrįstas. Suimtasis kaltinamas padaręs septynias nusikalstamas veikas, kurias darė veikdamas organizuota grupe. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad R. V. niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, charakterizuojamas patenkinamai, todėl yra realus pagrindas manyti, jog jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, numatytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinis teismas atsižvelgia į suimtojo R. V. skunde nurodytas aplinkybes, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, augina dukrą, gali sumokėti užstatą, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų suėmimo termino pratęsimo pagrindų ir negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

Suimtasis skunde nurodo, kad jam gali būti taikomos įstatymų numatomos švelnesnės kardomosios priemonės. Tačiau Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo metu baudžiamoji byla, kaip jau buvo minėta aukščiau, yra perduota Panevėžio apygardos teismui, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra. Nenagrinėtinas skunde nurodytas argumentas, kad toje pačioje byloje kitiems kaltinamiesiems parinktos kardomosios priemonės yra nesusijusios su laisvės atėmimu, nes vien ta aplinkybė, kad asmenys kaltinami tų pačių nusikaltimų padarymų nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog jiems turi būti skiriamos vienodos kardomosios priemonės.

Skunde taip pat nurodoma, kad suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo jo (R. V.) teises, numatytas tarptautiniuose teisės aktuose ir praktikoje, reglamentuojančiuose žmogaus teises. Tačiau atkreiptinas kaltinamojo R. V. dėmesys į tai, kad šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų. Apeliacinis teismas mano, kad šiuo metu R. V. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų, toks kaltinamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas. Apygardos teismas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis BPK 130 straipsniu,

nutaria:

Kaltinamojo R. V. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Kęstutis Jucys