Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

gynėjams advokatams Algirdui Putnai, Gintarui Algirdui Peredniui, Artūrui Jucevičiui, Juozapui Puškoriui, Faustui Vrubliauskui, Aleksandrui Palamarčukui, Eleonorai Adai Unčurienei, Birutei Paukštienei, Sigitui Lukauskui, Stanislovui Butkevičiui, Mindaugui Vaivadai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės, nuteistųjų D. M., V. S. ir jo gynėjo advokato Algirdo Putnos, V. K., T. M., R. V., J. J. (N.), V. L., D. L. ir jo gynėjos advokatės Irutės Čiukšytės, R. M. ir jo gynėjo advokato Artūro Jucevičiaus, A. M. ir jos gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) ir nuteistas laisvės atėmimu 8 metams;BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams;BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;BK 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) ir nuteistas laisvės atėmimu 8 metams;BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams;BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš R. J.) laisvės atėmimu 5 metams;BK 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams;BK 233 straipsnio 1 dalį 60 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, R. M. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir jam paskirta subendrinta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, paskiriant galutinę subendrintą 12 metų laisvės atėmimo bausmę, skiriant ją atlikti pataisos namuose.

Į R. M. paskirtą bausmę įskaitytas Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, atliktos bausmės laikas nuo 2003 m. balandžio 13 d. iki 2003 m. liepos 15 d., nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., taip pat suėmimo laikas nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d.

R. M. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 147 straipsnio 2 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš A. B.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, V. S. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 10 metų laisvės atėmimo bausmę, skiriant ją atlikti pataisos namuose.

Į V. S. paskirtą bausmę įskaitytas jo suėmimo laikas nuo 2009 m. liepos 28 d. iki 2013 m. vasario 1 d.

V. S. išteisintas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš A. B.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, D. M. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 8 metų laisvės atėmimo bausmę, skiriant ją atlikti pataisos namuose.

Į D. M. paskirtą bausmę įskaitytas jo suėmimo laikas nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, V. K. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 11 metų laisvės atėmimo bausmę, skiriant ją atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, A. M. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 5 metų laisvės atėmimo bausmę, skiriant ją atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, T. M. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 11 metų laisvės atėmimo bausmę, skiriant ją atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, R. V. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 5 metų laisvės atėmimo bausmę, skiriant ją atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, V. L. paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu 2010 m. kovo 31 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta bausme, apėmimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 5 metų laisvės atėmimo bausmę, skiriant ją atlikti pataisos namuose.

D. L. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš A. B.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BK 307 straipsnio 2 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 3 metams;BK 233 straipsnio 1 dalį ir nuteista areštu 60 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, J. N. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 3 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4, 7 punktais, J. N. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo terminą neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

J. N. išteisinta pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 3 dalį, 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B.), 147 straipsnio 2 dalį, 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš A. B.), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

J. K. išteisinta pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 3 dalį, 308 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš nuteistųjų R. M., V. S., D. M., A. M., V. K., T. M. nukentėjusiosios L. B. naudai solidariai priteista 50 000 Lt (14 493 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M., D. M., V. S., A. M., V. K. buvo nuteisti už tai, kad jie, veikdami organizuota grupe, per laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. birželio mėn. tiksliai nenustatytos dienos, bendrais veiksmais, G. K. priklausančiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), D. M. su A. M. pasinaudojant L. B. pažeidžiamumu, tai yra sunkia materialine padėtimi, bei panaudojant apgaulę – nenurodant tikrojo kelionės tikslo ir melagingai pažadant teisėtą darbą, žinodami, kad nukentėjusioji L. B. yra 16 metų vaikas (gimusi 1991 m. sausio 3 d.), taip užverbavus ją vykti į Ispanijos Karalystę, D. M. kartu su A. M. sutvarkius jai kelionės dokumentus, apgyvendinus nukentėjusiąją iki išvykimo D. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tada, D. M. nuvežus nukentėjusiąją prie vaistinės Panevėžio mieste (tikslus adresas nežinomas), perleidus ją R. M., kuris kartu su A. M. jo vairuojamu nenustatytu automobiliu nugabeno nukentėjusiąją į Vokietijos Federacinę Respubliką, Šverino (Shveryn) miestą, (duomenys neskelbtini), kur V. K. pasitiko nukentėjusiąją, R. M. atėmus iš L. B. asmens dokumentus, R. M., V. S., D. M. ir V. K. bendrais veiksmais, panaudodami prieš ją psichinę prievartą – saugodami nukentėjusiąją, kad ji nepabėgtų, prižiūrėdami ją, kad dirbtų, kontroliuodami jos pokalbius telefonu su artimaisiais, naudodami fizinį smurtą – sumušdami ją ne mažiau kaip po vieną kartą už tai, kad ji uždirba per mažai pinigų, kad mažai dirba, kad atsisako dirbti, ir taip atimdami galimybę priešintis, siekdami pasipelnyti iš L. B. prostitucijos, laikė ją nelaisvėje nuomojamame name, esančiame Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Šverino mieste, (duomenys neskelbtini), kur ji buvo verčiama dirbti prostitute nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2008 m. birželio mėn. tiksliai nenustatytos dienos, taip įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos.

V. K. taip pat nuteistas už tai, kad jis 2007 m. rugsėjo 7 d. nenustatytą valandą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Šverino mieste, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, išžagino nepilnametę – 16 metų nukentėjusiąją L. B., t. y. sudavęs L. B. smūgį ranka į veidą, rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, palaužė jos pasipriešinimą ir prieš jos valią lytiškai santykiavo su nepilnamete L. B., gimusia 1991 m. sausio 3 d.

Be to, R. M., V. S., T. M., R. V. nuteisti už tai, kad jie nuo 2008 m. rugpjūčio 23 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d., 20.35 val., veikdami organizuota grupe, 2008 m. rugpjūčio 23 d. R. M. ir V. S. namo, priklausančio G. K., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudojus nukentėjusiosios L. B. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, žinant, kad L. B. yra 17 metų vaikas (gimusi 1991 m. sausio 3 d.), naudojant psichologinį smurtą – V. S. grasinant susidoroti su ja ir jos šeimos nariais, taip palaužus jos valią, užverbavo ją vykti į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute; 2008 m. rugpjūčio 27 d. R. M. kartu su V. S. nenustatytu automobiliu nuvežė L. B. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikė nelaisvėje, kur ją iki išvežimo prižiūrėjo R. V., po to 2008 m. rugpjūčio 28 d., apie 5 val., R. M. nenustatytu automobiliu nugabeno L. B. į Kauno mieste esančią degalinę „Lukoil“, įsodino nukentėjusiąją į UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį mikroautobusą „Mersedes Benz Sprinter 518“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ji buvo nugabenta iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, Leeds (Lidso) miestą, (duomenys neskelbtini), kur ją pasitiko T. M., kuris panaudojo psichinę prievartą (saugodamas, kad ji nepabėgtų), prižiūrėdamas, kad dirbtų, vieną kartą sumušdamas už tai, kad ji atsisako dirbti, siekdami pasipelnyti iš L. B. prostitucijos, laikė nukentėjusiąją nelaisvėje nuomojamame name, esančiame Lidso mieste, (duomenys neskelbtini), kur ji buvo verčiama dirbti prostitute nuo 2008 m. rugpjūčio 29 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d., 20.35 val., taip įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos.

T. M. taip pat nuteistas už tai, kad jis 2008 m. rugpjūčio 29 d., nenustatytą valandą, Jungtinėje Karalystėje, Lidso mieste, (duomenys neskelbtini), demonstruodamas akivaizdžią jėgų persvarą, sudarydamas įspūdį, kad nepaklusimo atveju bus panaudotas smurtas ir panaudodamas fizinį smurtą, suduodamas ranka vieną smūgį nukentėjusiajai L. B. į veidą, nustumdamas ją ant lovos, tampydamas už plaukų, nuplėšdamas drabužius, kojomis užspausdamas gulinčiai nukentėjusiajai rankas ir taip atimdamas galimybę priešintis, prieš jos valią tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu ir lytiškai santykiavo su nepilnamete L. B., gimusia 1991 m. sausio 3 d.

R. M. ir V. L. taip pat nuteisti už tai, kad jie 2008 m. kovo–balandžio mėn., tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, veikdami organizuota grupe, bendrais veiksmais bare (duomenys neskelbtini), esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pasinaudodami R. J. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi ir panaudodami apgaulę – nenurodydami tikrojo kelionės tikslo bei melagingai žadėdami gerai mokamą darbą bare arba fabrike, žinodami, kad bus pelnomasi iš nukentėjusiosios prostitucijos, verbavo R. J. vykti į Jungtinę Karalystę; R. M. 2008 m. balandžio 29 d. nupirko lėktuvo bilietus skrydžiui iš Rygos oro uosto į Jungtinės Karalystės Liverpulio miesto oro uostą, taip abu siekė apgaulės būdu 2008 m. gegužės 7 d. išgabenti R. J. į Jungtinę Karalystę, tačiau nukentėjusioji, sužinojusi tikrąjį kelionės tikslą, atsisakė vykti į Jungtinę Karalystę.

Be to, R. M., V. S., J. N., D. L., T. M., R. V., veikdami organizuota grupe su asmeniu, prieš kurį byla nutraukta jam mirus, nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2009 m. gegužės mėn. nenustatytos dienos, turėdami tikslą gauti turtinę naudą, organizavo ir vadovavo A. B. prostitucijai, jos sutikimu gabeno ją prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, t. y. asmeniui, prieš kurį byla nutraukta, nurodžius V. S. nukentėjusiąją A. B., kaip merginą, užsiimančią prostitucija, 2009 m. vasario 3 d. apie 18 val. prie Kauno geležinkelio stoties, esančios (duomenys neskelbtini), R. M. ir V. S. susitarė su A. B. dėl vykimo į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute jų nuomojamose patalpose; 2009 m. vasario 4 d., apie 19.30 val., R. M. ir V. S. atgabeno A. B. į R. V. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur ji gyveno iki 2009 m. vasario 8 d., jiems davus pinigų, A. B. buvo nupirktas bilietas skristi lėktuvu į Londoną; 2009 m. vasario 8 d., apie 7.30 val., R. M. kartu su V. S. T. M. automobiliu ,,Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno nukentėjusiąją į Rygos oro uostą, R. M. ją lydėjo lėktuvu, taip nugabeno nukentėjusiąją į Jungtinę Karalystę, kur juos pasitiko D. L. ir J. N., ir per laikotarpį nuo 2009 m. vasario 9 d., o J. N. nuo 2009 m. vasario 24 d., iki 2009 m. gegužės mėn. nenustatytos dienos, nuomojamame name, esančiame Jungtinėje Karalystėje, Lidso mieste, (duomenys neskelbtini), A. B. sutinkant, organizavo ir vadovavo A. B. prostitucijai, o R. M., V. S., T. M., R. V., D. L., ir J. N. pelnėsi iš jos prostitucijos, 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. V. S. kartu su T. M. pervedė po 500 litų asmeniui, prieš kurį byla nutraukta, į Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų sąskaitą kaip atlygį už A. B..

R. M. ir J. N. taip pat nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. spalio 29 d. nenustatytoje vietoje siekė paveikti nukentėjusiąją A. B., kad ji ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duotų melagingus parodymus, t. y. J. N. įsakmiai reikalaujant, privertė A. B. parašyti 2009 m. rugsėjo 18 d. pareiškimą ir 2009 m. rugsėjo 25 d. paaiškinimą, kuriuose A. B. išdėstė melagingus parodymus, t. y. kitokius, nei nurodė 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. liepos 21 d. apklausų metu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); R. M. 2009 m. spalio 7 d., 18.56 val., įsakmiai telefonu reiškė priekaištus A. B. dėl jos duotų parodymų apklausose apie jį ir kitus įtariamuosius, 2009 m. spalio 21 d., 17.49 val., telefonu reikalavo taisyti klaidas, kartu su J. N. vertė nukentėjusiąją A. B. padaryti vaizdo įrašą, kuriame nusifilmuotų ir pasakotų melagingas įvykio aplinkybes baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), taip darė poveikį nukentėjusiajai A. B., kad ji duotų melagingus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

T. M. nuteistas ir už tai, kad jis nenustatytu laiku įgijo smogiamojo-trupinamojo poveikio šaltąjį ginklą kastetą, kurį vežiojosi ir laikė automobilyje „Mitsubichi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiame Ž. M., kol 2009 m. liepos 28 d., 19 val., automobilio apžiūros metu kastetą surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nurodyti apeliacinių skundų argumentai yra iš dalies pagrįsti.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamjo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, reiškia, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

Pagal BK 308 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas įtraukė asmenį į prostituciją, o pagal šio straipsnio 308 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, bet kokiu būdu įtraukęs į prostituciją nepilnametį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija). Įtraukimas į prostituciją – tai sąmoningi veiksmai skatinant kitą asmenį verstis prostitucija (įtikinėjimas, gero uždarbio pažadai ar kiti veiksmai, lenkiant asmenį pradėti už pinigus arba kitokią turtinę naudą lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą). Kadangi šio nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti, kad kitas asmuo yra realiai įtrauktas į prostituciją ir pradeda verstis prostitucija, taip pat kad be kaltininko veiksmų kitas asmuo nebūtų pradėjęs verstis prostitucija, kaltininko veiksmai buvo jam svari paskata. Baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad priežastinio ryšio buvimo nepaneigia faktas, jog asmenį pradėti verstis prostitucija be kaltininko veiksmų pastūmėjo ir kitos priežastys.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo. Organizuotoje grupėje visi bendrininkai yra laikomi bendrai daromo nusikaltimo vykdytojais ir atsako pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už bendrai padarytą nusikaltimą, išskyrus atvejus, kai nustatomas ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Įvertinęs bendrininkų organizuotumo lygį visuose jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų epizoduose, nusikalstamų veikų mechanizmo sudėtingumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, nevienalaikiškumą (analizuojama kituose epizoduose), akivaizdžius ir pastovius nuteistųjų tarpusavio ryšius, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nurodyti nuteistieji veikė organizuotoje grupėje, konkrečias užduotis atliko siekdami bendro tikslo – nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios L. B. įtraukimo į prostituciją (BK 308 straipsnio 2 dalis). Kekvienas organizuotos grupės dalyvis – A. M., D. M., R. M., V. S. ir V. K. – veikė papildydami vienas kito nusikalstamų veikų dalį, jų pastangos buvo kryptingos ir visų jų tyčia apėmė BK 308 straipsnio 2 dalyje numatyto sunkaus nusikaltimo padarymą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiosios L. B. parodymais, padarė išvadą, kad V. K. 2007 m. rugsėjo 7 d., name, esančiame Vokietijoje, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, išžagino nepilnametę – 16 m. L. B., t. y. sudavęs L. B. smūgį ranka į veidą, rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, palaužė jos pasipriešinimą ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. V. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė, jog V. K., dalyvaudamas toje pačioje organizuotoje grupėje su R. M., V. S., A. M. ir D. M., organizavusiais nukentėjusiosios atvykimą į viešnamį ir jos įtraukimą į prostituciją, žinojo apie L. B. nepilnametystę.

Nurodyti apeliacinio skundo argumentai pagrįsti.

Seksualinės prievartos prieš nepilnamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna, svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), taip pat išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nepilnamečiu nukentėjusiuoju ir kuriems nepilnametis nukentėjusysis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę nagrinėjant tokio pobūdžio bylas turi paties seksualinę prievartą patyrusio nepilnamečio parodymai, kurių patikimumas vertinamas atlaidžiau negu suaugusiųjų parodymų patikimumas dėl parodymus duodančio asmens amžiaus, psichinio išsivystymo, socialinės brandos ir kitų objektyvių aplinkybių. Vis dėlto vien nukentėjusiojo nepilnamečio parodymų nepakanka asmens kaltei pagrįsti, juolab, jei tokiuose parodymuose yra esminių prieštaravimų ir tokių parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Dalis nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti.

Taigi nukentėjusioji keitė parodymus apie grasinimo aplinkybes, t. y. nenuosekliai nurodė, ar jai automobilyje ginklu grasino R. M., ar V. S., vėlesnio proceso metu nukentėjusioji apskritai neprisiminė, kur buvo mačiusi V. S., be to, teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji prisipažino, kad dėl asmeninių priežasčių (kerštaudama) apkalbėjo G. V. Nors nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad į Jungtinę Karalystę ją lydėjo R. M., įrėmęs jai į šoną ginklą, tai buvo paneigta objektyviais bylos duomenimis – iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktos informacijos matyti, jog autobusas, kuriuo L. B. vyko į Jungtinę Karalystę, po Lamanšu užfiksuotas 2008 m. rugpjūčio 29 d., 06.56 val. ryto, o 2011 m. lapkričio 23 d. Panevėžio apygardos teismo pažymoje nurodyta, kad tą dieną R. M. dalyvavo teismo posėdyje (t. 34, b. l. 223); liudytojai V. T. ir T. B. teisme parodė, jog 2008 m. rugpjūčio 29 d. kartu su R. M., T. M., V. K. ir D. M. šventė V. S. dukters gimimą (t. 42, b. l. 52, 60). Nors pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog R. M. lydėjo L. B. jai vykstant į Jungtinę Karalystę, taip pat kad V. S. jai grasino ginklu, šie nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai ir jų neatitikimas nustatytoms faktinėms aplinkybėms, taip pat pačios nukentėjusiosios pripažinimas, kad proceso metu ji tam tikrus parodymus davė kerštaudama, yra svarbūs vertinant visų L. B. parodymų patikimumą, juolab, kad kai kurių jos parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai.

Įrodymų visuma neleidžia pagrįstai tikėti, kad L. B. į Jungtinę Karalystę vyko dėl grasinimų, taip pat kad buvo laikoma nelaisvėje R. V. bute (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios motina G. K. nurodė, kad kartą į (duomenys neskelbtini) automobiliu atvykę vyriškiai pasikvietė nukentėjusiąją į automobilį ir kalbėjosi apie 15 minučių, tačiau pokalbio turinio G. K. nežino; L. B. išlipus iš automobilio, liudytoja pastebėjo, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi; po kelių dienų vėl atvažiavo automobilis, tačiau ar tai buvo tie patys vyriškiai, liudytoja nematė; nukentėjusioji liudytojai sakė, kad draugai ją vėl kalbina važiuoti į užsienį, nurodė, kad jai būtinai reikia išvykti, atrodė nervinga, o tai nukentėjusiosios motinai sukėlė įtarimų, nors nukentėjusioji ir nesakė, kad jai buvo grasinama, apie grasinimus nukentėjusioji motinai papasakojo tik grįžusi iš Anglijos (t. 42, b. l. 23–24). Vis dėlto nukentėjusiosios motina parodė, kad ji dėl dukters išvažiavimo niekur nesikreipė (t. 42, b. l. 102), o tai, nesant kitų duomenų, neleidžia daryti kategoriškos išvados apie nukentėjusiosios emocinę būseną prieš jos išvykimą į Jungtinę Karalystę bei spręsti, kad ši būsena buvo sukelta grasinimų. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. B. su nuteistaisiais bendraudavo telefonu ne tik nuteistųjų, bet ir savo iniciatyva. Iš pateiktų daiktų apžiūros protokolų matyti, kad I. M. pateikė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH-D600“, Imei Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuoti telefonų numeriai (duomenys neskelbtini) (,,L. m.“) ir (duomenys neskelbtini) (,,M.“), taip pat rastos trumposios SMS žinutės, kurių turinys: „B. man yra lb sunku noriu kuo greičiau isvaziuoti ir pamirst viska“ (žinutės data 2008 m. liepos 4 d.); „Paskambik b. jej gali as taves paskutini karta prasau 200 euru daugau nebeprasysiu as taves nuvaziavus atiduosiu kai anglijoj padirbsiu juk nep.... proto paskutini karta prasau taves“ (žinutės data 2008 m. liepos 3 d.); ,,B. paskambink man cia m. ir cia mana nr (duomenys neskelbtini)“ (žinutės data 2008 m. liepos 2 d.), rašyta iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 151–159). Nors nukentėjusioji nurodo, kad šias žinutes rašė siekdama gauti atlygį už darbą Vokietijoje, žinučių turinys to nepatvirtina, kadangi jose nukentėjusioji prašo paskolinti pinigų ir pati žada atidirbti Anglijoje. Be to, žinučių turinys ir jų rašymo laikas sudaro pagrindą manyti, kad nukentėjusioji pati galėjo prašyti nuteistųjų, jog jie padėtų jai išvykti į Angliją ir ten dirbti. Taigi nurodytų duomenų visuma suteikia pagrindą abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu ir nepaneigia nuteistųjų versijos, jog nukentėjusioji sakė netiesą apie grasinimo aplinkybes, taip pat kad nukentėjusioji šias aplinkybes galėjo išgalvoti slėpdama, jog į Jungtinę Karalystę vyko savo noru, niekieno nekontroliuojama. Byloje taip pat nėra jokių kitų duomenų, išskyrus L. B. parodymus, kad nukentėjusioji R. V. bute (duomenys neskelbtini) buvo laikoma per prievartą ir kad jos laisvė ten buvo apribota. Nepanaikinus neaiškumų dėl šių nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, abejonės vertinamos nuteistųjų naudai ir iš nuosprendžio šalinamos aplinkybės, kad L. B. sutiko vykti į Jungtinę Karalystę veikiama grasinimų, kurie buvo panaudoti R. M. ir V. S. 2008 m. rugpjūčio 23 d. atvykus į L. B. namus (duomenys neskelbtini), kad jie savo veiksmais verbavo nukentėjusiąją vykti į Jungtinę Karalystę, taip pat kad L. B. buvo laikoma nelaisvėje R. V. bute (duomenys neskelbtini), kur R. V. nukentėjusiąją prižiūrėjo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nurodytus nuteistųjų argumentus, kadangi juos paneigia byloje esantys įrodymai.

Iš bylos medžiagos matyti, jog atlikus tyrimą Jungtinės Karalystės duomenų bazėse, taip pat patikrinus R. M. teisminio nagrinėjimo metu nurodytą D. P. gyvenamąją vietą, jokių duomenų apie D. P. ar D. P. nerasta (t. 36, b. l. 136; t. 39, b. l. 101); kad apie D. P. būtų gauta kokių nors su Jungtinėje Karalystėje atliktu tyrimu susijusių duomenų, nenurodė ir Jungtinės Karalystės detektyvas konsteblis A. H. (t. 42, b. l. 207–219). Surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad L. B. ir R. M. santykiai nebuvo atsitiktiniai – R. M. su L. B. buvo Vokietijoje, kur nukentėjusioji buvo įtraukta į prostituciją, taigi R. M. suvokė, jog L. B. ketina vykti į Jungtinę Karalystę ir ten užsiimti ta pačia veikla, palaikė su ja nuolatinius ryšius ir jai padėjo. Be to, R. M. ir V. S. bendravimas su L. B. grįžus iš Vokietijos negali būti grindžiamas vien draugiškumu dėl akivaizdaus nukentėjusiosios ir nuteistųjų amžiaus bei gyvenimiškos patirties skirtumų (nukentėjusioji buvo nepilnametė, nesimokė, taip pat niekur oficialiai nedirbo). Patys nuteistieji pripažino, kad su L. B. palaikė nuolatinius ryšius, nurodė, kad su ja bendravo intensyviai. R. M. parodė, kad 2008 m. birželio mėnesio pabaigoje jam vykstant į Rygą jis gavo L. B. SMS žinutę, nukentėjusioji prašė atvykti pas ją į namus, sakė, kad jai reikia pagalbos. Jam nuvykus, prasidėjo jų intensyvus bendravimas – jis L. B. prašymu vežė nukentėjusiąją į (duomenys neskelbtini) migracijos tarnybą sužinoti, ar nėra pagaminta nauja asmens tapatybės kortelė, du kartus ją pavežė su motina (vieną kartą iš jų pirkti vainiko laidotuvėms), kartą pavežė tik jos motiną, iš viso nukentėjusiosios namuose nuo 2008 m. liepos pradžios iki mėnesio vidurio lankėsi apie 7 kartus (t. 42, b. l. 130–131). V. S. parodė, kad jis per laikotarpį nuo 2008 m. birželio iki 2008 m. rugpjūčio 23 d. keletą kartų L. B. prašymu lankėsi jos namuose (duomenys neskelbtini), užvažiuodavo į nukentėjusiosios namus grįždamas iš Rygos, kur lankydavosi verslo reikalais vienas ir su R. M.. Jo santykiai su L. B. buvo draugiški, ji pati prašydavo atvažiuoti, keletą kartų skolino nukentėjusiajai pinigų (t. 42, b. l. 142). R. M. ir V. S. parodymai sudaro pagrindą manyti, kad jie žinojo apie nukentėjusiosios nepilnametystę, nes R. M. vyko su nukentėjusiąja į (duomenys neskelbtini) dėl L. B. asmens tapatybės kortelės, jis ir V. S. lankėsi L. B. namuose (duomenys neskelbtini), žinojo, kad nukentėjusioji nėra savarankiška ir gyvena su motina, be to, nuteistieji patys nurodė, kad su nukentėjusiosios motina bendravo. Ankstesniame epizode analizuoti įrodymai, susiję su L. B. įtraukimu į prostituciją Vokietijoje, patvirtina, kad R. M. ir V. S. apie L. B. nepilnametystę žinojo ir anksčiau, kadangi R. M. gabeno nukentėjusiąją į Vokietiją su notarine tvarka patvirtintu motinos sutikimu nepilnametei vykti į užsienį, vadino nukentėjusiąją M., Vokietijoje nukentėjusioji disponavo padirbta asmens tapatybės kortele ir nuteistiesiems tai buvo žinoma.

Nors nuteistieji viso proceso metu nurodė, jog į užsienį dažnai vykdavo dėl automobilių verslo, taip pat kad D. Č. vardu atidaryta banko sąskaita naudojosi siekdami sutaupyti ir išvengti kitų formalumų, susijusių su banko sąskaitos užsienyje atidarymu, šių parodymų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis (byloje yra duomenų tik apie keturis R. M. ir R. V. 2006–2007 m. parduotus automobilius (t. 29, b. l. 75–89), tačiau nėra jokių duomenų apie T. M. ar V. S. vertimąsi automobilių verslu). Be to, nuteistųjų parodymus, kad jie nebuvo susiję su prostitucijos verslu Jungtinėje Karalystėje, paneigia iš Jungtinės Karalystės gauta medžiaga, taip pat kiti byloje esantys įrodymai. Liudytoju apklaustas butų nuomos agentūros (duomenys neskelbtini), įsikūrusios Lidso mieste, direktorius A. S. B. pateikė paaiškinimus apie patalpų, esančių Jungtinėje Karalystėje, Lidso mieste, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomos aplinkybes. Liudytojas parodė, kad jis buvo informuotas, jog (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veikė viešnamiai, o (duomenys neskelbtini) buvo apsistoję R. K. (pateiktas R. K. pasas su V. S. nuotrauka) bendrininkai (t. 37, b. l. 153-192). Iš banko (duomenys neskelbtini) pateiktos informacijos matyti, kad 2006 m. gegužės 3 d. šiame banke D. Č. vardu buvo atidaryta sąskaita (Nr. (duomenys neskelbtini)); jos atidarymui buvo panaudotas suklastotas asmens dokumentas – D. Č. pasas su R. M. nuotrauka; D. Č. vardu pateiktame prašyme dėl banko sąskaitos atidarymo nurodyta, kad jo gyvenamoji vieta yra Lidso mieste, (duomenys neskelbtini), o kratos metu paimtos R. M. naudotos banko kortelės bei banko sąskaitos išrašai patvirtina, jog nurodytomis kortelėmis buvo apmokamos išlaidos, susijusios su prostitucijos verslu, perkami lėktuvų bilietai R. V., J. K., J. N., T. M., V. S., A. M., G. V. ir kt., apie prostitucijos paslaugas skelbiama laikraščiuose (t. 7, b. l. 88–128; t. 11, b. l. 75–76, 81, 88–91, 92–104; t. 24, b. l. 105–118). Iš UAB (duomenys neskelbtini) pažymos matyti, kad 2007 m. lapkričio 21 d. D. Č. vardu užregistruotas internetinis vardas (duomenys neskelbtini); atlikus šios interneto svetainės apžiūrą, užfiksuotos apsinuoginusių merginų nuotraukos, informacija apie merginas ir jų teikiamas paslaugas (t. 5, b. l. 142, 147, 148–161). Iš Jungtinės Karalystės policijos pareigūnų pateiktos interneto svetainės (duomenys neskelbtini) nukopijuotos medžiagos matyti, kad šioje svetainėje buvo publikuojamos reklamos, susijusios su seksualinių paslaugų teikimu (duomenys neskelbtini), svetainėje yra žemėlapis, padedantis klientams surasti nurodytą adresą, reklamuojamos merginos S., T., V. (L. B.) vardais (t. 7, b. l. 163–200; t. 8, b. l. 2–11). Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas Jungtinės Karalystės detektyvas konsteblis A. H. parodė, kad jo skyriuje iš patruliuojančių pareigūnų buvo gauta informacija, jog Lidso mieste, (duomenys neskelbtini), veikia viešnamis. Atlikus kratą nurodytame name, policijos pareigūnai surado L. B., kuri buvo su klientu, taip pat T. M. ir J. K., šie asmenys buvo sulaikyti. Kitą dieną apžiūrėjus patalpas, rasti D. Č. ir V. S. daiktai, kurie rodo, kad nurodyti asmenys buvo susiję su Jungtinės Karalystės pareigūnų tirta nusikalstama veika. Šalia namo buvo rastas automobilis „Audi A6“, (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas V. S. vardu, o R. M., R. V. ir D. L. pagal registrų duomenis turėjo teisę naudotis šiuo automobiliu. Automobilyje buvo surastas draudimo sertifikatas V. S. vardu, jame buvo rasta vizitinių kortelių su šio viešnamio adresu ir telefonais. Liudytojas parodė, kad nurodytos patalpos atitiko tipišką viešnamį, o patalpose buvę asmenys užtikrino tipišką viešnamių valdymo tvarką: T. M. atliko vadovo funkcijas (paprastai viešnamiuose Jungtinėje Karalystėje būna vyras, kuris tvarko finansinius reikalus), o J. K. buvo viršesnė viešnamyje dirbanti moteris, kuri sutikdavo klientus, dalyvaudavo paimant pinigus iš klientų, vėliau šiuos pinigus perduodavo viešnamiui vadovavusiam vyrui. Iš agentūros, kuri nuomoja patalpas, buvo paimta R. K. paso kopija, kurioje buvo V. S. nuotrauka (šis asmuo agentūrai pateikė nurodytą dokumentą kreipdamasis dėl patalpų nuomos). Liudytojui žinoma, kad R. K. (V. S.) buvo išnuomotas namas (duomenys neskelbtini) ir šis namas buvo naudojamas kaip viešnamis. Namas, kurį R. M. apklausoje nurodo kaip (duomenys neskelbtini) taip pat buvo naudojamas kaip viešnamis, tačiau po policijos pareigūnų patikrinimo ši veikla buvo nutraukta, persikeliant į kitą vietą. (duomenys neskelbtini) esantis viešnamis policijos pareigūnų buvo stebimas ir po 2008 m. rugsėjo mėnesį įvykdytos operacijos. 2008 m. spalio 8 d. policijos pareigūnai vaizdo kamera užfiksavo R. M. su J. N. bei kliento atvykimą ir išvykimą iš šių patalpų. Tai, kad tai buvo klientas ir jam buvo suteiktos seksualinės paslaugos, liudytojas sprendžia iš to, kad klientas iš patalpų išėjo po 15 minučių, o tai įprastas lytinių paslaugų teikimo klientams laikas viešnamiuose (t. 42, b. l. 207–219). Šie duomenys neginčijamai patvirtina, kad R. M., V. S. ir R. V. buvo susiję su prostitucijos verslu, taip pat kad R. M. ir V. S., organizuodami šį verslą, naudojosi suklastotais dokumentais, slėpdami tikrąją savo tapatybę.

Tai, kad nuteistieji R. M., V. S. ir T. M. ne tik buvo susiję su prostitucijos verslu Jungtinėje Karalystėje, bet realiai pelnėsi iš L. B. ir kitų viešnamyje dirbusių merginų prostuticijos, taip pat kad iš prostitucijos gautas lėšas naudojo šiam verslui vykdyti, neginčijamai patvirtina kompiuteryje, kuris buvo paimtas iš (duomenys neskelbtini), rasta V. S. ir R. M. ,,Skype“ susirašinėjimo istorija, liudytojos G. V. parodymai ir užfiksuotų nuteistųjų telefoninių pokalbių turinys. Patikrinus Jungtinėje Karalystėje atliktos kratos metu paimtų kompiuterių informaciją, nustatyta, kad nuteistieji aptarinėjo atsiskaitymo su nukentėjusiąja L. B. aplinkybes, paminėjo gaunamų pajamų procentinę išraišką: 2008 m. rugsėjo 2 d. vartotojas „s.“ parašė vartotojui „b.“ (R. M.), kad „dar uz bilietus nepaėmiau is j., paskaičiuokit m. kiek skoloj“; peržiūrėjus vartotojo „s.“ susirašinėjimą su „r.“, rastas 2008 m. rugsėjo 4 d. įrašas „m. paskaičiuosiu o tu po truputi jau imk, as 12 d. atskrendu“, taip pat įrašas „girdėjau, kad atskrendi, jinai dirba uz 40 procent“. Peržiūrėjus „s.“ ir „v.s.“ (V. S.) susirašinėjimą, rastas 2008 m. rugpjūčio 31 d. įrašas „zdarov, paskaičiuok kiek m. skoloj“ (t. 7, b. l. 80–87; t. 39, b. l. 152, 159, 164). Nustatytas susirašinėjimo laikotarpis (2008 m. rugpjūčio 31 d. – 2008 m. rugsėjo 4 d.) atitinka L. B. buvimo Jungtinėje Karalystėje laikotarpį, o tai patvirtina, kad nuteistieji iš L. B. prostitucijos Lidso mieste veikusiame viešnamyje gavo finansinę naudą. Be to, liudytoja G. V. teisme parodė, jog 2007 m. kovo mėnesį jai grįžus iš laisvės atėmimo vietos ją aplankė giminaitė J. K., kuri Anglijoje dirbo prostitute; J. K. pakvietė G. V. atvykti į Angliją ir 2008 m. balandžio mėn. G. V. nuvykus, ją pasitiko J. K. su R. V., jie visi nuvyko į Lidso mieste esantį viešnamį, kuriame prostitutėmis tuo metu dirbo J. K. ir A., kuri leidosi vaistus nuo diabeto. Kiek klientai mokėjo J., liudytoja neprisimena, tačiau matė, kad virtuvėje prie televizoriaus buvo dedami pinigai, J. su apsauginiu pinigus dalindavosi, suprato, kad J. K. užsiima prostitucija savanoriškai. J. K. liudytojai skundėsi, kad gauna tik 30 procentų nuo uždarbio, sakė, kad ji norėtų gauti nors 40 procentų (t. 42, b. l. 48–52). Ikiteisminio tyrimo metu G. V. be šių aplinkybių buvo nurodžiusi ir tai, kad jai būnant Anglijoje, J., A. ir T. kalbėjo, jog yra mergina iš (duomenys neskelbtini) ir kad buvo problemų su ja dėl pinigų (t. 3, b. l. 28–33). Nurodytas aplinkybes patvirtina ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuota informacija, gauta klausantis R. M., V. L., J. N. ir kitų asmenų telefoninių pokalbių. Iš 2009 m. gegužės 10 d. tarp R. M. ir V. L. vykusio pokalbio turinio matyti, kad R. M. nurodė, jog jei bus nesutarimų, nebus iš ko valgyti, nes viešnamis neuždirbs pinigų, kad jis sėdėdamas ,,tiurmoj“ turi aiškinti, ką daryti; pasako, kad internetas nesutvarkytas, yra atvažiavusi viena nauja mergina jau savaitę ir jos nuotraukos nėra internete; R. M. paaiškina, kad nuotraukos negali būti darytos ,,chatoje“, jei mergina atvažiavo iš Vokietijos su savo nuotrauka, tuomet viskas gerai. V. L. nurodo, kad V. nuvykęs sudės visų merginų nuotraukas, o J. iš principo nedės. R. M. atsako, kad jis ,,visiems bylas užkabins“; tarpusavyje yra nesutarimų, nes nėra pinigų. R. M. klausia, kaip I., gal jai reikia išvykti, nes pas ją buvo atvažiavę pareigūnai, tačiau ji nieko jiems nepasakė, paklausia, kaip Biržų gražuolė (J. K.), ar jos nerado; V. L. nurodo, kad jos nėra, ji kažkur išvykusi, pasako, kad ana (L. B.) nemažai prišnekėjo, bet turbūt policijai neužtenka jos vienos parodymų, todėl I. klausinėjo. Kalbama apie tai, kad D. grįš iš Anglijos ir parveš pinigų, V. L. klausia, kiek iš bendrų pinigų atskaičiuoti R. M. už kelionę (vyko A. B., L. B. ir R. M.) (t. 14, b. l. 14–22). Užfiksuota, kad nuteistieji derino parodymus, aptarinėjo, kokius parodymus davė nukentėjusioji L. B., taip pat viešnamio veiklos klausimus, daiktus, kuriuos Jungtinės Karalystės pareigūnai paėmė kratos metu (t. 13, b. l. 139–145; t. 14, b. l. 95–97, 105–109). Nors T. M. neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nurodė, kad apie L. B. atvykimą jam pranešė D. P., šios aplinkybės buvo pagrįstai paneigtos objektyviais bylos duomenimis. Be to, T. M. pripažino, kad jis pasitiko L. B. ir padėjo nukentėjusiajai nunešti jos lagaminą į (duomenys neskelbtini) buvusį namą, taip pat kad jis žinojo, jog name, kuriame jis buvo apsistojęs, merginos verčiasi masažais; T. M. patvirtino, kad apie L. B. žinojo ir anksčiau, buvo matęs ją per ,,Skype“, žinojo ją kaip M., o nuteistieji R. M., V. S., R. V. ir V. K. yra jo draugai (t. 42, b. l. 145–146).

Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė logišką ir objektyviais duomenimis pagrįstą išvadą, kad R. M. ir V. S., iš anksto susitarę ir pasiskirstę vaidmenimis, žinodami apie nukentėjusiosios L. B. nepilnametystę, atliko veiksmus, kuriais L. B. buvo gabenama į Jungtinę Karalystę, kur R. M., V. S. ir T. M. pelnėsi iš jos prostitucijos: R. M. ir V. S. su L. B. bendravo jai grįžus iš Vokietijos, R. M. ir V. S. nuvežė nukentėjusiąją į R. V. butą (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji pernakvojo, po to R. M. nuvežė nukentėjusiąją į Kauną, kur laukė mikroautobusas, vykstantis į Jungtinę Karalystę (t. y. atliko nukentėjusiosios gabenimo prostitucijai veiksmus). Nukentėjusiajai atvykus į Jungtinę Karalystę, Lidso miestą, (duomenys neskelbtini), ją pasitiko T. M., kuris, kaip matyti iš bylos aplinkybių, prižiūrėjo viešnamyje dirbusių merginų veiklą, su jomis dalindavosi merginų uždirbtus pinigus. Aptartų įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad nuteistieji, atlikdami skirtingus vaidmenis (R. M. ir V. S. gabeno nukentėjusiąją, T. M. nukentėjusiąją pasitiko jai atvykus į viešnamį ir užtikrino pajamų iš nukentėjusiosios prostitucijos gavimą, V. S. ir R. M. skaičiavo su L. B. susijusias išlaidas ir iš jos prostitucijos gaunamo pelno dalį), siekė vieningo rezultato – gauti finansinės naudos iš L. B. prostitucijos Jungtinėje Karalystėje ir kad jie iš nukentėjusiosios prostitucijos realiai gavo pajamų (t. y. jų susitarimas apėmė BK 307 straipsnio 3 dalyje (2006 m. birželio 22 įstatymo Nr. X-711) numatyto sunkaus nusikaltimo padarymą). Bylos aplinkybės patvirtina, kad nurodyti bendrininkai kartu ilgą laiką vystė prostitucijos verslą Jungtinėje Karalystėje, buvo susiję su ne vieno viešnamio veikla, išmanė nurodyto verslo specifiką ir šio verslo funkcionavimui užtikrinti naudojosi bendromis iš nurodyto verslo gautomis lėšomis bei suklastotais asmens tapatybės dokumentais. Pastovūs, ilgalaikiai nurodytų bendrininkų ryšiai vystant prostitucijos verslą ir suderinti veiksmai siekiant bendro rezultato parodo aukštą jų organizuotumo lygį, kuris neabejotinai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius organizuotos grupės požymius.

Pirmosios instancijos teismas R. M., V. S. ir T. M. veikas taip pat kvalifikavo ir pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) dėl nepilnametės L. B. įtraukimo į prostituciją Jungtinėje Karalystėje. R. M. ir V. S. gynėjai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nurodytų nuteistųjų veikas kaip nusikaltimų, numatytų BK 307 ir 308 straipsniuose, sutaptį, netinkamai teikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi tais atvejais, kai asmens įtraukimas į prostituciją yra sudedamoji prostitucijos verslo organizavimo veiklos dalis, veika turėtų būti kvalifikuojama tik pagal BK 307 straipsnį.

Nurodyti apeliacinių skundų argumentai yra pagrįsti.

Pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) atsako tas, kas pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos arba organizavo ar vadovavo nepilnamečio asmens prostitucijai, arba gabeno nepilnametį asmenį jo sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. BK 308 straipsnyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) numatytas asmens įtraukimas į prostituciją (308 straipsnio 2 dalyje – nepilnamečio įtraukimas į prostituciją) suprantamas kaip sąmoningi veiksmai siekiant įtraukti asmenį pradėti verstis prostitucija (įtikinėjimas, gero uždarbio pažadai ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai asmens įtraukimas į prostituciją buvo sudedamoji prostitucijos organizavimo veiklos dalis, veika kvalifikuojama tik pagal BK 307 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė, kad nuteistieji R. M. ir V. S. gabeno L. B. prostitucijai į Jungtinę Karalystę, kur jai buvo suteiktos patalpos verstis prostitucija, taip pat kad nuteistieji R. M., V. S. ir T. M. pelnėsi iš nukentėjusiosios prostitucijos. Surinkti įrodymai patvirtina, kad viešnamyje, į kurį atvyko nukentėjusioji L. B., nuteistieji organizavo prostitucijos verslą, vystė viešnamio veiklą (reklamavo viešnamį internete, viešino ten dirbančių merginų nuotraukas, iš prostitucijos gautas lėšas naudojo kelionių bilietams apmokėti ir kitais būdais užtikrinti prostitucijos verslo funkcionavimą). Šios aplinkybės pagrindžia, kad nukentėjusiosios L. B. įtraukimas į prostituciją buvo sudedamoji nuteistųjų vykdyto prostitucijos verslo dalis, todėl nuteistųjų veikos kvalifikavimas ir pagal BK 308 straipsnio 2 dalį nagrinėjamu atveju yra perteklinis. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju BK 307 straipsnio 3 dalis apima nuteistiesiems R. M., V. S. ir T. M. inkriminuotą BK 308 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), nuteistųjų veika perkvalifikuojama tik pagal BK 307 straipsnio 3 dalį.

R. V. apeliaciniame skunde apskritai neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie jo dalyvavimą organizuotoje grupėje, teigia, kad jam iš viso nebuvo žinoma apie tai, kad nuteistieji Jungtinėje Karalystėje organizavo prostitucijos verslą.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jo dalyvavimo organizuotoje grupėje gabenant L. B. į Jungtinę Karalystę ir gaunant pajamų iš nukentėjusiosios prostitucijos yra pagrįsti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. BK 25 straipsnio 3 dalyje numatyta organizuota grupė, kaip viena iš bendrininkavimo formų, yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Inkriminuojant organizuotą grupę, visais atvejais reikia įvertinti grupės organizuotumo lygį, kuris nustatomas išsamiai ištyrus faktines bylos aplinkybes. Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, kaip bendrininkavimo formą išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, pastovus ir glaudus organizuotos grupės narių bendravimas, vieninga ir suderinta veikla įgyvendinant bendrą nusikalstamą planą.

Nurodyti prokurorės apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Taigi nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia, kad J. K. nurodytame viešnamyje savo noru užsiiminėjo prostitucija, galimai buvo atsakinga už pinigų surinkimą iš klientų ir perdavimą nuteistiesiems, taip pat kad ji bendravo su nukentėjusiąja L. B., tačiau jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadas, jog ji vertė nukentėjusiąją užsiiminėti prostitucija, ją prižiūrėjo, taip pat kad iš L. B. prostitucijos gavo pajamų, nenustatyta. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl J. K. išteisinimo paliekama nepakeista.

1.4. Dėl nukentėjusiosios L. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo Jungtinėje Karalystėje

Apeliaciniame skunde T. M. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis išžagino ir seksualiai prievartavo nepilnametę L. B. Apeliantas nurodo, kad L. B. parodymai, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, yra nenuoseklūs, teismo išvados nekonkrečios, pagrįstos prielaidomis ir apsunkina nuteistojo galimybes gintis, be to, byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad T. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos iš viso buvo padarytos.

Nurodyti apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

Kaip ir epizode dėl nukentėjusiosios išžaginimo Vokietijoje, šiame epizode T. M. kaltė dėl nepilnametės L. B. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo Jungtinėje Karalystėje grindžiama išimtinai nukentėjusiosios L. B. parodymais. Šių parodymų dėl praėjusio laiko ir kitų objektyvių priežasčių patvirtinti ar paneigti specialistų išvadomis ar kitais objektyviais duomenimis nėra galimybės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad nukentėjusioji apie tai, jog buvo išžaginta bei seksualiai prievartaujama T. M., iš karto pranešė Jungtinės Karalystės pareigūnams, kai buvo jų sulaikyta (t. 11, b. l. 5–7), šias aplinkybes nuosekliai nurodė ir pareiškime-protokole, apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo bei teisme (t. 1, b. l. 6–8, 53–54, 68–69, t. 42, b. l. 86). Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir apklausus nukentėjusiąją L. B., nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad T. M. Anglijoje prieš ją naudojo fizinį smurtą ir nukentėjusiąją išžagino (t. 44, b. l. 175).

Nurodyti apeliacinių skundų argumentai iš dalies pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų R. M. ir V. L. parodymus, kad jie dažnai lankydavosi Jungtinėje Karalystėje dėl automobilių prekybos, kadangi to nepatvirtina jokie bylos įrodymai (t. 40, b. l. 58–65), taip pat apie D. P. dalyvavimą nuteistiesiems inkriminuotose nusikalstamose veikose, kadangi duomenų apie tokį asmenį oficialiuose Jungtinės Karalystės registruose nebuvo rasta (t. 36, b. l. 136; t. 39, b. l. 101). Iš byloje esančių įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog nuteistieji buvo susiję su prostitucijos verslu Jungtinėje Karalystėje ir pelnėsi iš ten dirbusių merginų prostitucijos. Nustatyta, kad R. M. vertėsi prostitucijos verslu, Jungtinėje Karalystėje, Lidso mieste, organizavo moterų, užsiimančių prostitucija, ir asmenų, prižiūrinčių prostitucijos verslą, skrydžius iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, kur buvo nuomojamos patalpos prostitucijai, svetimu vardu buvo atidaręs banko sąskaitą, iš kurios buvo finansuojamas prostitucijos verslas. Tai, kad V. L. buvo susijęs su prostitucijos verslo organizavimu, patvirtina telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai, iš kurių matyti, kad R. M. ir V. L. kalbasi apie prostitucijos verslo organizavimą ir jo problemas (t. 13, b. l. 85, 160–161; t. 14, b. l. 4–5 ir kt.). Šios aplinkybės sudaro pagrindą atmesti V. L. apeliaciniame skunde nurodytą versiją, kad lėktuvo bilietai į tą patį skrydį jam, R. J. ir R. V. iš D. Č. vardu atidarytos banko sąskaitos buvo užsakyti atsitiktinai.

Vis dėlto nagrinėjamame epizode surinktų įrodymų nepakanka kategoriškai išvadai, jog R. M. ir V. L., dalyvaudami organizuotoje grupėje, apgaule verbavo nukentėjusiąją R. J. vykti į Jungtinę Karalystę, žinodami, kad ten bus pelnomasi iš nukentėjusiosios prostitucijos. Pagrindinis įrodymas šiame epizode yra nukentėjusiosios R. J. parodymai, todėl jais grįsdamas nuteistųjų kaltę pirmosios instancijos teismas turėjo įsitikinti, kad šie parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi patys sau ir kitiems bylos įrodymams, taip pat kad jie neginčijamai patvirtina, jog nuteistieji padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų kaltę iš esmės grindė nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, kadangi pripažino, jog jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus, nors teisme nukentėjusioji parodymus pakeitė. Atliekant ikiteisminį tyrimą, R. J. buvo apklausta tris kartus (du kartus ją apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vieną – ikiteisminio tyrimo teisėjas). Pirmosios ikiteisminio tyrimo pareigūno apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad ji nuo 2007 m. vertėsi prostitucija (duomenys neskelbtini). 2008 m. kovo ar balandžio mėn. R. S. jai ir R. V. siūlė darbą bare Anglijoje, merginos nutarė ten vykti kartu. Po kelių dienų R. V. jai pasakė, kad bilietai užsakyti ir kad Anglijoje jos turės dirbti prostitutėmis, tada nukentėjusioji vykti atsisakė, nevyko ir R. V., pinigų už bilietus grąžinti niekas nereikalavo, dėl atsisakymo vykti į užsienį jokių priekaištų nukentėjusioji nesulaukė. Nukentėjusioji parodė, kad ji R. M. ir V. L. pavardžių nežino, tačiau neatmetė galimybės, kad juos žino iš matymo, nes yra mačiusi R. S. su draugais (t. 2, b. l. 159–161). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas, turėdamas iš Jungtinės Karalystės gautos informacijos, kad R. V. ir R. J. skrydžių bilietus apmokėjo D. Č., kurio asmens duomenimis naudojosi R. M., ir kad bilietai vienu metu buvo užsakyti 3 asmenims, tarp jų ir V. L., pateikė šių asmenų nuotraukas R. J. atpažinti, nors R. J. pirmojoje apklausoje šių asmenų iš viso nebuvo nurodžiusi. Parodymų atpažinti iš nuotraukų metu R. J. atpažino R. M. ir V. L. kaip asmenis, kuriuos yra mačiusi su R. S. (t. 2, b. l. 175–180). Atlikus asmens parodymą atpažinti, R. J. buvo papildomai apklausta. Šios apklausos metu nukentėjusioji R. J. patikslino aplinkybes, kurioms esant matė atpažintus asmenis. Nukentėjusioji nurodė, kad ji R. M. matė vakarėlyje, vykusiame pas R. S. pirtyje, esančioje (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) esančiame pramogų centre, kur buvo nuvykusi su R. S. ir R. V.; V. L. nukentėjusioji matė R. S. automobilyje maždaug prieš mėnesį, kai R. S. buvo joms pasiūlęs išvykti dirbti į užsienį; R. M. ir V. L. buvo R. S. draugai (t. 2, b. l. 162–163). Tai, kad R. M. su V. L. jai siūlė darbą Anglijoje, R. J. nurodė tik apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo. Nukentėjusioji parodė, kad 2008 m. kovo ar balandžio mėn. R. S. supažindino ją su R. M. ir jo draugu (V. L.), R. S. jai sakė, kad tai tie žmonės, pas kuriuos nukentėjusioji dirbtų Anglijoje. Su R. M. ir V. L. ji susitiko tik vieną kartą bare (duomenys neskelbtini), daugiau su jais nebendravo, pokalbyje dalyvavo taip pat R. S. ir R. V. R. M. susitikimo metu sakė, kad nukentėjusioji dirbs bare ar fabrike, iš pradžių jis joms duos pinigų, kuriuos užsidirbusios turės grąžinti. Po dviejų dienų R. V. nukentėjusiajai nurodė, kad jos turės dirbti prostitutėmis, todėl nukentėjusioji vykti į užsienį atsisakė. Nukentėjusioji po atsisakymo vykti į Jungtinę Karalystę buvo susitikusi su R. S., tačiau jis jai jokių priekaištų nereiškė, pasakė, kad joms buvo užsakyti kelionės bilietai, tačiau pinigų už bilietus grąžinti neprašė. Nukentėjusioji nurodė, kad jai nebuvo daromas spaudimas duoti parodymus, tačiau parodant atpažinti R. M. ir V. L. nuotraukas, pareigūnas jai davė užuominų, kuriose nuotraukose yra vaizduojami nurodyti asmenys (t. 2, b. l. 169–170).

Ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios parodymų analizė neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad darbą Anglijoje nukentėjusiajai siūlė R. M. ir V. L., kadangi pirminių apklausų metu nukentėjusioji apie šiuos asmenis iš viso neužsiminė, nurodė, jog darbą jai buvo siūlęs R. S. Be to, ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje nukentėjusioji nurodė, kad R. M. ir V. L. jai atpažinti padėjo šį proceso veiksmą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atliekant asmens parodymą atpažinti buvo pažeista BPK 191 straipsnio 2 dalis (asmens parodymo atpažinti metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas R. J. pateikė atpažinti R. M. ir V. L. nuotraukas, nors R. J. prieš tai vykusioje apklausoje nebuvo nurodžiusi, kad be R. S. jai darbą tiesiogiai siūlė ir kiti asmenys), pirmosios instancijos teismas šiuos pažeidimus pripažino neesminiais. Vis dėlto įvertinus nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą, kyla abejonių, ar ikiteisminio tyrimo metu pažeidus BPK nuostatas gauti nukentėjusiosios parodymai atitinka įrodymų leistinumo reikalavimą. Nukentėjusiosios parodymų keitimas ikiteisminio tyrimo metu taip pat neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog nustatytas procesinis pažeidimas neturėjo jokios įtakos R. J. parodymams apie asmenis, siūliusius jai darbą Anglijoje.

Be to, pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pakeitė iš esmės. Posėdžio metu R. J. nurodė, kad pažįsta tik R. M., kurį vieną kartą matė (duomenys neskelbtini) ir su juo trumpai bendravo; tuo metu ji ir R. V. nurodytame mieste užsiiminėjo prostitucija. R. S., žinodamas, kad ji su R. V. nori pakeisti gyvenimo būdą, pasiūlė jai ir R. V. gyvenamąją vietą Anglijoje, kol jos susiras darbus, nurodė asmenį, pas kurį jos galėtų apsistoti. 2008 m. kovo ar balandžio mėnesį, nukentėjusioji ir R. V. susitiko su R. M. ir R. S. (duomenys neskelbtini), bare (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji parodė, kad jie pasiūlė trumpam jas apgyvendinti Anglijoje, užsiimti prostitucija joms nebuvo siūloma. Po susitikimo bare ji SMS žinute savo asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą) nusiuntė R. S. ir susitarė, kad bilietus jis užsakys po poros savaičių. Nukentėjusioji negalėjo prisiminti, kas konkrečiai turėjo užsakyti bilietus. Po to jai R. S. pranešė, kad bilietas užsakytas, tačiau nukentėjusioji vykti atsisakė, kadangi susipyko su R. V., o viena išvažiuoti nenorėjo. Nukentėjusioji nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai neatitinka tikrovės, juos nukentėjusioji davė dėl policijos pareigūno, kuris jai neprisistatė, neoficialios apklausos metu daryto spaudimo – pareigūnas liepė nukentėjusiajai parodyti, jog ją į Angliją norėjo išvežti R. M., priešingu atveju nukentėjusioji gali sulaukti neigiamų pasekmių kitoje byloje. Jai liepė sakyti, jog bilietus į Angliją užsakė R. M., taip pat kad R. M. Anglijoje norėjo įtraukti nukentėjusiąją į prostituciją ir kad su juo buvo keletą kartų susitikusi, taip pat kad pinigus už bilietus R. M. būtų reikėję atiduoti. V. L. iš nuotraukų nukentėjusioji neatpažino, tačiau jai padėjo tyrėjas E. B., nurodydamas, kokį asmenį reikia atpažinti. Ji su R. V. turėjo tik laikinai apsigyventi pas R. M., kol jos susiras darbus ir kitą gyvenamąją vietą, dėl R. M. siūlymo ji niekuo nenukentėjo (t. 42, b. l. 20–22). Bylos duomenys patvirtina R. J. parodymus, kad tuo metu, kai nukentėjusioji buvo apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, kitoje byloje, kurios tyrimas vyko (duomenys neskelbtini), R. J. buvo įtariama prekyba žmonėmis (t. 2, b. l. 170).

Nors byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų naudotą spaudimą, siekiant priversti nukentėjusiąją duoti nepalankius parodymus apie R. M. ir V. L., R. J. parodymų visumos analizė sudaro pagrindą abejoti šių parodymų patikimumu. Be to, nukentėjusiosios R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino kiti įrodymai. Teisminio nagrinėjimo metu apklausta R. V. parodė, kad ji R. M. ir V. L. nepažįsta, o su R. J. jos yra iki šiol susipykusios ir nebendrauja. R. V. nurodė, kad prieš dvejus metus R. J. jai pasiūlė kartu važiuoti į Angliją dirbti prostitutėmis. R. V. atsisakė, nes nemoka anglų kalbos, tada ji ir R. J. susipyko. Vėliau R. J. telefonu jai pranešė, kad yra užsakyti du bilietai į Angliją. Kas užsakė bilietus ir kas perdavė jos asmens duomenis, kad būtų užsakyti bilietai, R. V. nežino, to nežinojo ir R. J.. Susitikime, vykusiame bare (duomenys neskelbtini), R. V. nedalyvavo. R. V. parodė, kad R. S. yra jos buvęs draugas, tačiau negirdėjo, kad jis siūlytų R. J. vykti į Angliją dirbti prostitute. Ji mano, kad R. J. norėjo ją supykdyti su R. S., nes jis padėjo R. V. atsisakyti prostitucijos, o R. J. norėjo ją įtraukti į prostituciją (t. 42, b. l. 22–23). Iš esmės analogiškas aplinkybes R. V. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 8–11). Liudytojas R. S. patvirtino R. V. parodymus, taip pat neigė, kad jis siūlė merginoms vykti į užsienį ir ten užsiimti prostitucija (t. 42, b. l. 71). Nors R. J. nuosekliai parodė, kad dėl vykimo į užsienį tiesiogiai bendravo su R. S., bylos duomenys patvirtina, jog 2010 m. birželio 16 d. buvo priimtas nutartimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių R. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 147 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Be to, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo R. M. ir V. L. pašalino aplinkybę dėl R. V. verbavimo apgaule vykti dirbti prostitute į Angliją, nesant byloje nenuginčijamų duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kodėl įvertinęs tuos pačius įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą dėl nuteistųjų kaltės apgaule verbuojant R. J. vykti į Jungtinę Karalystę, kur būtų pelnomasi iš jos prostitucijos.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. M. ir V. L. nuteisti dėl vienos iš BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių nuskalstamų veikų padarymo – asmens (R. J.) verbavimo panaudojant apgaulę, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas prostitucijai (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji šią nusikalstamą veiką padarė dalyvaudami organizuotoje grupėje, todėl kvalifikavo jų veiką pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Teismų praktikoje verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus, kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti nurodytame straipsnyje numatytomis išnaudojimo formomis (nagrinėjamu atveju – prostitucijai). Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn (pavyzdžiui, kaltininko pasiūlymai ir pažadai dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, lemiantys nukentėjusiojo valios palenkimą bei sprendimą užsiimti prostitucija). Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė, kaip prekybos žmonėmis požymis, gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama tiek dėl viso darbo pobūdžio, tiek dėl tam tikrų aplinkybių (pavyzdžiui, darbo sąlygų, klientų skaičiaus, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės atsisakyti dirbti prostitute ir kt.). Priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, objektyviųjų ir subjektyviųjų šios nusikaltamos veikos sudėties požymių buvimas kaltininko veikoje turi būti neginčijamai nustatytas ir nekelti jokių abejonių.

Nors bylos duomenys patvirtina, kad iš D. Č. vardu R. M. atidarytos banko sąskaitos buvo apmokėti R. J., R. V. ir V. L. kelionės į Jungtinę Karalystę bilietai (t. 11 t., b. l. 88–91, 92–101) ir kad R. M. bei V. L. buvo susiję su prostitucijos verslo organizavimu Jungtinėje Karalystėje, nagrinėjamu atveju šių duomenų nepakanka tvirtinti, kad buvo padaryta BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika. Iš bylos duomenų matyti, kad R. J. į Jungtinę Karalystę neišvyko ir dėl to neigiamų padarinių nepatyrė, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad kas nors būtų aktyviai siekęs palenkti nukentėjusiosios valią ir sąlygoti jos apsisprendimą išvykti į Jungtinę Karalystę. Be to, byloje be R. J. parodymų, kuriuos nukentėjusioji nuolat keitė ir dalies jų atsisakė, nėra jokių kitų duomenų, kad R. M. ir V. L. būtų tiesiogiai siūlę nukenėjusiajai kokį nors darbą ar pagalbą Jungtinėje Karalystėje ir taip atlikę jiems inkriminuotus aktyvius verbavimo veiksmus, taip pat nenustatyta, kad jie būtų klaidinę nukentėjusiąją. Nukentėjusiosios parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas šiame epizode pripažino pagrindiniu įrodymų šaltiniu, galėtų suteikti pagrindą prielaidai, kad aktyvius verbavimo veiksmus atliko R. S., tačiau tai buvo paneigta ir ikiteisminis tyrimas dėl šio asmens buvo nutrauktas. Taigi surinktų įrodymų visuma neleidžia kategoriškai tvirtinti, jog verbavimo veiksmai iš viso buvo atlikti. Kilus abejonių dėl esminių R. M. ir V. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir nesant galimybės šias abejones pašalinti, jos aiškinamos nuteistųjų naudai ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. M. ir V. L. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį panaikinama ir priimamamas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl nusikalstamų veikų prieš nukentėjusiąją S. K.

R. V. ir V. L. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad jie 2009 m. vasario 8 d., nenustatytą valandą, kavinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), veikdami organizuota grupe, pasinaudodami S. K. pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi) bei panaudodami apgaulę (nutylėdami tikrąjį kelionės tikslą ir melagingai žadėdami gerai apmokamą kambarinės darbą), verbavo S. K. vykti į Jungtinę Karalystę, siekdami, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, tačiau nukentėjusioji vykti atsisakė. Pirmosios instancijos teismas R. V. ir V. L. išteisino, nenustatęs jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nesutikdama su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad įrodymų visuma patvirtina R. V. ir V. L. kaltę dėl nurodyto nusikaltimo padarymo, kadangi jie užsiėmė merginų verbavimu ir gabenimu darbui prostitutėmis į Jungtinę Karalystę, vertėsi prostitucijos verslu, S. K. verbavimą akivaizdžiai patvirtina ir V. L., R. M. ir V. S. telefoninių pokalbių įrašai.

Nurodyti apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Byloje surinktų įrodymų analizė neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad R. V. ir V. L. apgaule verbavo S. K. vykti į Jungtinę Karalystę, siekdami ją įtraukti į prostituciją ir iš to gauti pelną. Nukentėjusioji S. K. parodė, kad ji nelaiko savęs nukentėjusiąja, o pareiškimą parašė paraginta policijos pareigūno. Nukentėjusioji nurodė, jog jos draugė J. D., dirbanti viešbutyje Jungtinėje Karalystėje, per ,,Skype“ jai pranešė, jog S. K. viešbutyje galėtų įsidarbinti valytoja, per mėnesį ji uždirbtų 10 000 litų. J. D. nurodė, kad S. K. telefoną ji perduos savo bendradarbės vyrui, kad būtų galima susitarti dėl darbo ir užsakyti kelionės bilietus. Nukentėjusioji parodė, kad tuo metu jos materialinė padėtis buvo sunki ir ji buvo prašiusi J. D. surasti jai kambarinės darbą. Nukentėjusioji parodė, kad ji susitiko su R. V., jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) esančią kavinę (duomenys neskelbtini), su R. V. buvo ir V. L. R. V. siūlė jai darbą viešbutyje Lidso mieste, sakė, kad nukentėjusioji dirbs su J. D., žadėjo nupirkti bilietus, o pinigus nukentėjusioji galėtų grąžinti, kai užsidirbs. Nukentėjusioji sutiko ir SMS žinute nusiuntė jiems savo vardą ir pavardę, kad būtų galima užsakyti kelionės bilietus. J. D. nukentėjusiajai pranešė, kad bilietai nupirkti. Nukentėjusioji pasitarė su artimaisiais, įtarė, kad gali tekti užsiimti prostitucija, nes jai įtarimų kėlė siūlomo atlyginimo dydis, vėliau ji įstojo mokytis ir su nuteistaisiais nebendravo, į Jungtinę Karalystę neišvyko. Pas nukentėjusiąją į namus atvykęs pareigūnas D. Ž. jai pranešė, kad ją norėjo parduoti ir paragino parašyti pareiškimą (t. 42, b. l. 28–32). R. V. parodė, kad jis skambino S. K. ir su ja susitiko, nes norėjo pasiūlyti jai darbą viešbutyje Anglijoje. Jis iš žmonos ar jo žmonos bendradarbės Anglijoje J. D. gavo S. K. telefono numerį ir sužinojo apie laisvą kambarinės vietą viešbutyje (duomenys neskelbtini) (t. 42, b. l. 165–166). Iš esmės analogišką versiją pateikė ir pirmosios instancijos teisme apklaustas V. L. (t. 42, b. l. 173). Verbavimo veiksmų nepatvirtina ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai, kuriuose užfiksuoti R. V. ir V. L. pokalbiai, vykę nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2009 m. balandžio 22 d. Protokoluose užfiksuota, kad R. V. 2009 m. vasario 6 d. skambino S. K., prisistatė, kad yra ,,nuo J.“, nurodė, kad reikia susitikti pasikalbėti, jie susitarė susitikti (t. 13, b. l. 165–166). 2009 m. vasario 8 d. S. K. nusiuntė R. V. SMS žinutę, kurioje paklausė, kada jis žada atvykti pakalbėti (t. 13, b. l. 167). Tą pačią dieną R. V. paskambino V. L. ir nurodė, kad gavo žinutę nuo ,,žmogelio“, kuriam skambino į Žemaitiją, ir kad reikia važiuoti, o V. L. atsakė, kad už valandos ,,apsireikš“ (t. 13, b. l. 167–168). 2009 m. vasario 9 d. užfiksuotas R. V. ir S. K. pokalbis, kurio metu R. V. klausė, kaip jai sekasi, sakė, kad pažiūrės, kaip jam gausis ir apie tai jai praneš, paprašė S. K. atsiųsti jos vardą ir pavardę, o S. K. jam nurodytus duomenis nusiuntė (t. 13, b. l. 169). 2009 m. vasario 11 d. S. K. parašė SMS žinutę R. V., kurioje paklausė, kada bus nupirkti bilietai (t. 13, b. l. 176). Nors J. D. apkausti nepavyko, iš Jungtinės Karalystės gauto rašto matyti, jog J. D. nuo 2008 m. balandžio 28 d. dirbo (duomenys neskelbtini) viešbučio Lidso mieste kambarių tvarkytoja (t. 30, b. l. 13).

Nors byloje yra duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad nuteisteji vertėsi prostitucijos verslu ir galėjo užsiimti merginų verbavimu bei gabenimu prostuticijos darbui į Jungtinėje Karalystėje veikusius jų prižiūrimus viešnamius, nagrinėjamame epizode surinkti įrodymai neleidžia paneigti nuteistųjų versijos, jog S. K. galėjo būti siūlomas kambarinės darbas. Šią versiją patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad J. D. Anglijoje iš tiesų dirbo kambarių tvarkytoja. Be to, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad nuteistieji būtų atlikę aktyvius veiksmus, kuriais S. K. būtų verbuojama vykti į Jungtinę Karalystę, taip pat neįrodyta, jog jai kambarinės darbas buvo siūlomas apgaule. Atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik neginčijamais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. V. ir V. L. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį turi būti išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Dėl nurodytų priežasčių skundžiama nuosprendžio dalis paliekama nepakeista, o prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nusikalstamų veikų prieš nukentėjusiąją A. B.

Skundžiamu nuosprendžiu R. M., V. S., J. N., D. L., T. M. ir R. V. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį buvo nuteisti už tai, kad jie, dalyvaudami organizuotoje grupėje, nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2009 m. gegužės mėn. nenustatytos dienos, turėdami tikslą pelnytis iš A. B. prostitucijos, nukentėjusiosios sutikimu gabeno ją prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, taip pat A. B. sutikimu organizavo, vadovavo ir pelnėsi iš nukentėjusiosios prostitucijos Jungtinėje Karalystėje, Lidso mieste, (duomenys neskelbtini) veikusiame viešnamyje.

T. M., R. V., J. N., D. L. ir jo gynėja apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl šių nuteistųjų dalyvavimo gabenant, organizuojant, vadovaujant ir gaunant pelną iš A. B. prostitucijos yra nepagrįstos byloje surinktais įrodymais. Nurodyti nuteistieji neigia dalyvavę organizuotos grupės veikloje ar turėję kokių nors pareigų masažo salone. J. N. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jos statusas Jungtinėje Karalystėje užsiimant prostitucija buvo toks pat kaip ir A. B. ir kad ji iš nukentėjusiosios prostitucijos nesipelnė.

J. N. apeliacinis skundas dėl šios nuosprendžio dalies tenkinamas, kitų nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal BK 307 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas organizavo ar vadovavo prostitucijai arba gabeno asmenį šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija). Prostitucijos organizavimas baudžiamosios teisės doktrinoje suprantamas kaip veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių ar šalių, jų apgyvendinimą, atvykimą į darbo vietą, kontroliuojant ir koordinuojant jų darbą, buitį, palaikant drausmę ir kiti veiksmai, užtikrinantys prostitucijos verslo funkcionavimą. Vadovavimas prostitucijai pasireiškia kaip svarbiausių prostitucijos verslo funkcionavimo klausimų sprendimas (asmenų, organizuojančių prostituciją, veiksmų koordinavimas, jų vaidmenų ir funkcijų nustatymas, pelno, gauto iš prostitucijos, skirstymas ir kt.). BK 307 straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) numatytas asmens gabenimas prostitucijai – tai asmens vežimas tam tikra transporto priemone arba jo lydėjimas kelionėje į užsienį ar iš užsienio, esant gabenamo asmens sutikimui vykti į Lietuvos Respubliką ar iš jos į kitą šalį, turint tikslą verstis prostitucija. Už gabenimą atsakingi ne tik tie asmenys, kurie vyksta į užsienį ar atvyksta iš užsienio su asmeniu, ketinančiu užsiimti prostitucija, bet ir tie, kurie gabeno nurodytą asmenį Lietuvos Respublikos teritorijoje nekirsdami Lietuvos Respublikos valstybės sienos, pavyzdžiui, lydėjo asmenį iki lėktuvo ir pan. Visos nurodytos veikos padaromos tiesiogine tyčia ir turint tikslą pelnytis, t. y. gauti turtinės naudos iš kito asmens prostitucijos. Taigi kvalifikuojant apeliantų veikas pagal nurodytą BK straipsnį, jų veikose būtina neginčijamai nustatyti nurodytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal BK 307 straipsnio 2 dalį nuteisė T. M., R. V. ir D. L., kadangi jų dalyvavimą padarant nurodytą nusikalstamą veiką patvirtina tiek objektyvūs bylos duomenys, tiek pačių nuteistųjų bei nukentėjusiosios A. B. parodymai.

Apklaustas teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme T. M. patvirtino, kad V. S. prašymu jis automobiliu pavežė A. B., L. B., R. M. ir V. S. į Rygos oro uostą, iš kur nukentėjusioji A. B. išvyko į Jungtinę Karalystę. T. M. nurodė, kad jis žinojo, jog į Angliją su A. B. bei L. B. vyks R. M. T. M. nurodė, kad merginos jam nesakė apie ketinimą dirbti prostitutėmis, tačiau pripažino, jog jam buvo žinoma, kad ten, kur merginos turėjo būti apgyvendintos, veikė masažo salonas (t. 42, b. l. 168). Nors T. M. neigia savo kaltę dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, įvertinus ankstesniuose epizoduose nagrinėtų nusikalstamų veikų aplinkybes (nustatyta, kad T. M. buvo susijęs su prostitucijos verslo organizavimu Jungtinėje Karalystėje), taip pat T. M., V. S. ir R. M. bendravimą bei pastovius tarpusavio ryšius, pirmosios instancijos teismas padarė logišką ir bylos įrodymų visuma pagrįstą išvadą, kad T. M. žinojo, jog kartu su V. S. ir R. M. gabena nukentėjusiąją A. B. į oro uostą, iš kur ji kartu su R. M. vyks į Anglijoje veikiantį viešnamį ir ten bus pelnomasi iš jos prostitucijos, taip pat kad jis norėjo taip veikti. Be to, kad T. M. suvokė bendrininkų daromos nusikalstamos veikos esmę ir tikslą pelnytis iš A. B. prostitucijos, patvirtina aplinkybė, jog jis V. S. nurodymu 2009 m. gegužės 18 d. pervedė 500 litų A. M. (prieš kurį byla nutraukta) į pataisos namų banko sąskaitą (t. 5, b. l. 136–139). Kaip matyti iš V. S. ir A. M. telefoninių pokalbių turinio, užfiksuoto atliekant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, V. S. žadėjo A. M., kad už merginos (A. B.) įdarbinimą jam bus atlyginta, taip pat kad V. S. teigiamai įvertinus merginos darbą, jis A. M. nupirks nešiojamą kompiuterį (t. 13, b. l. 105–113). Nukentėjusioji A. B. patvirtino, kad su A. M. telefonu tarėsi dėl prostitutės darbo užsienyje, vėliau susitiko su V. S. bei R. M. ir aptarė būsimo darbo masažo salone Anglijoje sąlygas (t. 42, b. l. 15–16). Nors T. M. teisme parodė, kad 500 litų jis A. M. pervedė neįtardamas, kad nurodyti pinigai susiję su prostitucijos verslo organizavimu ir kad V. S. dažnai finansiškai padėdavo A. M. (t. 42, b. l. 168), surinktų įrodymų visuma bei nurodytų pinigų pervedimo laikas paneigia šią nuteistojo versiją. Taigi pirmosios instancijos teismo įvertintų bylos duomenų pakanka pripažinti, kad T. M., veikdamas tiesiogine tyčia, atliko BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytus gabenimo veiksmus, todėl šios nuosprendžio dalies naikinti nėra teisinio pagrindo.

Bylos įrodymų visuma patvirtina ir R. V. dalyvavimą užtikrinant prostitucijos verslo funkcionavimą (duomenys neskelbtini) veikusiame viešnamyje, kuriame prostitucija vertėsi nukentėjusioji A. B. Apklausta teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji A. B. patvirtino, kad prieš išvykdama į Angliją ji buvo apsistojusi (duomenys neskelbtini) (R. V. bute), kur ruošėsi kelionei, nes iš ten vykti į Rygos oro uostą buvo arčiau (t. 42, b. l. 16). Nuteistasis R. V. parodė, kad jis R. M. prašymu leido nukentėjusiajai A. B. ir L. B. apsistoti jo bute (duomenys neskelbtini); jam buvo žinoma, kad merginos vyks į Angliją lėktuvu, tačiau jis nežinojo jų kelionės tikslo; su nurodytomis merginomis į R. V. butą atvyko ir R. M. bei V. S. Nuteistasis parodė, kad jis nieko nežino apie interneto svetainę, susijusią su prostitucijos verslu, taip pat parodė, kad V. S. prašymu skambino D. P., jog jis paimtų A. B. ir L. B. iš viešbučio (t. 42, b. l. 165). Nors nuteistasis tiek duodamas parodymus teisme, tiek apeliaciniame skunde kategoriškai neigė, kad jo veiksmai buvo kaip nors susiję su prostitucijos verslo organizavimu Jungtinėje Karalystėje, šią versiją paneigia objektyvūs byloje esantys duomenys. R. V. vaidmenį organizuojant prostitucijos verslą Jungtinėje Karalystėje ir būtent A. B. prostituciją patvirtina jo ir kitų nuteistųjų telefoninių pokalbių įrašai, iš kurių matyti, kad 2009 m. vasario 3 d. R. M. nurodė R. V., jog reikia pas jį apgyvendinti porą merginų (A. B. ir L. B.) ir kad R. V. neturi kito pasirinkimo, taip pat kad jis ruošiasi išvykti į Angliją (t. 13, b. l. 84–85, 89). 2009 m. vasario 4 d. R. M. informavo R. V., kad R. M. iš Kauno pas jį atveš merginas (t. 13, b. l. 91–92). 2009 m. vasario 9 d. R. V. su V. S. kalbėjosi telefonu apie tai, kad R. M. su merginomis nuskrido į Angliją ir kad visi buvo sulaikyti Anglijos pareigūnų; V. S. nurodė, kad R. V. paskambintų D. P., kad šis paimtų merginas iš viešbučio, kuriame jas apgyvendino policijos pareigūnai; tą pačia dieną užfiksuotas R. V. pokalbis su nenustatytu asmeniu, šio pokalbio metu nenustatytas asmuo R. V. nurodo, kad jis važiuoja paimti merginų iš viešbučio (t. 13, b. l. 168). 2009 m. balandžio 21 d. užfiksuotas R. M. pokalbis su V. S. po R. M. sulaikymo. Šio pokalbio metu R. M. prašo nekelti merginų nuotraukų į interneto svetainę, nurodo, kad merginos turi būti fotografuotos ne viešnamyje, o kitoje vietoje, siūlo skelbimus dėti į laikraščius. V. S. nurodo, kad kalbėjosi su J. (V. L.) ir R. (R. V.) ir klausė, ar reikia pinigų, jei reikia, tai dirbama toliau (t. 13. b. l. 158–159). Iš 2009 m. gegužės 10 d. užfiksuoto R. M., V. L. ir R. V. telefoninio pokalbio matyti, kad nuteistieji kalbasi, jog tarpusavyje yra nesutarimų dėl interneto (nesutvarkyti skelbimai angliškame puslapyje), R. M. nurodo, kad kol vyksta procesas, dviejų merginų (A. B. ir L. B.) internete nereikia skelbti, o kitas galima, tačiau nuotraukų negalima daryti tame pačiame bute; taip pat nurodo, kad reikia nuvykti pas M. (D. M.), kad jis sutvarkytų interneto puslapį (t. 14, b. l. 13–14). Liudytojas D. M. parodė, kad jis užsiima internetiniais projektais ir kad jo įmonė sukūrė puslapį (duomenys neskelbtini), kuriame buvo reklamuojamos masažo paslaugos (t. 42, b. l. 65). Liudytojas A. H. patvirtino, kad viešnamis, esantis Lidso mieste, (duomenys neskelbtini), buvo reklamuojamas interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) (t. 42, b. l. 215). Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad A. B. apgyvendinimas R. V. bute prieš jai išvykstant į Angliją nagrinėjamu atveju nebuvo atsitiktinis, R. V. ją apgyvendino R. M., kuris iš esmės neginčijo, kad pelnėsi iš A. B. prostitucijos Jungtinėje Karalystėje, nurodymu. Nurodytus R. V. veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaip jam pavestos nuteistųjų bendrai daromos nusikalstamos veikos dalį, gabenant A. B. į Jungtinę Karalystę prostitucijai. Užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys ir liudytojų parodymai patvirtina, kad R. V., paskambindamas nenustatytam asmeniui, organizavo A. B. sugrąžinimą į (duomenys neskelbtini) veikusį viešnamį po to, kai policijos pareigūnai apgyvendino nukentėjusiąją viešbutyje, taip užtikrindamas tolesnį prostitucijos verslo nurodytame viešnamyje funkcionavimą. Telefoninių pokalbių turinys paneigia nuteistojo R. V. versiją, kad jis nežinojo apie prostitucijos paslaugų skelbimą interneto svetainėje, bei neginčijamai patvirtina aplinkybę, kad interneto svetainės tvarkymo klausimai buvo darinami su R. V., be to, jis su V. S. aptarinėjo ir su prostitucijos verslo organizavimu susijusius finansinius klausimus. Nurodytais veiksmais R. V. kartu su kitais bendrininkais organizavo A. B. prostituciją. Užfiksuotų pokalbių turinys bendrininkams derinant savo veiksmus neginčijamai patvirtina ir tai, kad R. V. suvokė savo indėlį į bendrai daromą nusikalstamą veiką ir norėjo taip veikti. Taigi bylos įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, kad R. V. atliko nukentėjusiosios A. B. prostitucijos organizavimo veiksmus, taip pat prisidėjo prie jos gabenimo prostitucijai į Jungtinę Karalystę, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 307 straipsnio 2 dalį.

Bylos įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad D. L. organizavo A. B. prostituciją. Nors D. L. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis (duomenys neskelbtini) veikusiame viešnamyje neturėjo jokių pareigų, o buvo ten laikinai apsistojęs dėl automobilių verslo (t. 42, b. l. 169–170), šią nuteistojo versiją paneigia byloje nustatytos aplinkybės ir nukentėjusiosios A. B., liudytojo A. H. bei nuteistojo R. M. parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. L. pateikti duomenys patvirtina tik dviejų automobilių įsigijimą 2007-2008 m. (t. 35, b. l. 165–172), o kitų duomenų apie vykdytą automobilių prekybą D. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu byloje nėra. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A. B. nuosekliai parodė, kad dalį pajamų, gautų iš prostitucijos jai dirbant (duomenys neskelbtini), ji perduodavo D. L. ir kad jis kontroliavo visą iš jos prostitucijos gaunamą uždarbį. A. B. parodė, kad iš merginų prostitucijos gaunami pinigai buvo dedami į seifą, pažymint, kas nurodytus pinigus uždirbo; vakare D. L., kuris užtikrino nurodyto viešnamio apsaugą, šiuos pinigus paimdavo, o merginoms atiduodavo pusę sumos (t. 2, b. l. 107–109; 111–114). Nors 2009 m. rugsėjo 21 d. nukentėjusioji A. B. Panevėžio apygardos prokuratūrai parašė pareiškimą, o 2009 m. rugsėjo 25 d. – paaiškinimą, kuriuose nurodė, jog nuteistieji iš jos prostitucijos pinigų negavo, o nuteistiesiems nepalankius parodymus ji davė dėl policijos pareigūnų daromo spaudimo (t. 2, b. l. 126–127) ir šias aplinkybes patvirtino apklausta pirmosios instancijos teisme, bylos duomenų visuma nesuteikia pagrindo abejoti jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi juos patvirtina kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teisme apklaustas Jungtinės Karalystės pareigūnas A. H. parodė, kad D. L. vaidmuo (duomenys neskelbtini) veikusiame viešnamyje buvo panašus į T. M. vaidmenį (duomenys neskelbtini) veikusiame viešnamyje, t. y. jis paprastai būdavo nurodytame name, galiniame kambaryje, kad klientai negalėtų jo matyti, per kameras stebėdavo, kas vyksta viešnamyje (t. 42, b. l. 215). R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. L. gyveno nurodytame masažo salone ir prižiūrėjo prostitucijos veiklą – atidarydavo duris klientams, o J. N. užsiėmė prostitucija (t. 42, b. l. 134). Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. nuvykus į Jungtinę Karalystę, D. L. ir R. M. buvo sulaikyti (t. 12, b. l. 5–8), tačiau, paleidus D. L., jis grįžo į viešnamį ir toliau jame gyveno, kontroliuodamas prostitucijos veiklą. Kad D. L. atliko A. B. prostitucijos organizavimo veiksmus, neginčijamai patvirtina jo ir kitų nuteistųjų telefoninių pokalbių įrašai. Iš 2009 m. vasario 11 d. V. S. ir D. L. telefoninio pokalbio matyti, kad nuteistieji aptarinėjo R. M. sulaikymą, kratos metu rastus ir paimtus D. Č. dokumentus, kalbėjo apie tai, kad tyrimas susijęs su M., taip pat apie tai, kad pakartotinai patikrinus viešnamį jame gali vėl būti surastos dvi merginos (L. B. ir A. B.); D. L. nurodo, kad tęsdami veiklą masažo salone jie gali pakenkti R. M., o V. S. duoda nurodymą toliau dirbti (t. 13, b. l. 139–145). Iš 2009 m. balandžio 15 d. V. S. ir A. M. pokalbio įrašo matyti, kad merginos Anglijoje dirba už 40 procentų (t. 13, b. l. 149). Užfiksuoti D. L., V. S. ir A. M. pokalbiai telefonu patvirtina, kad bendrininkai derino savo veiksmus, aptarė viešnamio funkcionavimui svarbius klausimus, D. L. buvo pavesta užtikrinti, kad viešnamis veiktų ir po R. M. sulaikymo. Liudytojų ir kitų proceso dalyvių parodymai, taip pat byloje esantys objektyvūs duomenys neginčijamai patvirtina, kad D. L. organizavo A. B. prostituciją, bendrininkai iš to gavo pelną, D. L. suvokė savo vaidmenį bendrai daromoje veikoje ir siekė taip veikti. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. L. kartu su kitasi bendrininkais organizavo A. B. prostituciją, t, y. padarė BK 307 straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką.

Pastovus nurodytų nuteistųjų bendravimas, veiksmų koordinavimas bendraujant telefonu, pakankamai detalus vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas gabenant A. B. prostitucijai į Jungtinę Karalystę, taip pat aktyvūs bendrininkų veiksmai užtikrinant viešnamio veiklos tęstinumą ir organizuojant A. B. prostituciją nurodytame viešnamyje bei pajamų iš nukentėjusiosios prostitucijos gavimą parodo aukštą R. M., V. S., T. M., R. V. ir D. L. organizuotumo lygį įgyvendinant bendrą nusikalstamą planą (nagrinėjamame epizode – pelnymąsi iš A. B. prostitucijos). Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytų nuteistųjų organizuotumo lygį ir faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad jie veikė dalyvaudami organizuotoje grupėje (BK 25 straipsnio 3 dalis).

Vis dėlto iš byloje surinktų įrodymų visumos negalima daryti kategoriškos išvados, kad J. N., dalyvaudama organizuotoje grupėje su kitais nuteistaisiais, padarė BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teisme apklausti R. M., D. L. ir J. N. patvirtino, kad 2009 m. vasario 8 d. J. N. su D. L. atvyko į oro uostą pasitikti nukentėjusiosios A. B., kuri atskrido kartu su R. M. ir L. B. (t. 42, b. l. 134, 150, 169). D. L. nurodė, kad jis pats pakvietė J. N. vykti su juo į oro uostą pasiimti atvykstančių merginų; J. N. kartu su kitomis merginomis nurodytame masažo salone vienodomis sąlygomis teikė seksualines paslaugas (t. 42, b. l. 169). Iš esmės analogiškas aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti nuteistasis R. M. bei nukentėjusioji A. B. (t. 42, b. l. 15–16, 134). Iš Jungtinės Karalystės gauti duomenys patvirtina, kad 2009 m. vasario 8 d. J. N. Anglijos pareigūnų buvo suimta kartu su R. M. ir D. L., įtariant, kad šie asmenys organizavo nukentėjusiosios A. B. ir L. B. atvykimą į masažo saloną prostitucijos verslui (t. 12, b. l. 5–8). Iš bylos duomenų matyti, kad J. N. 2009 m. lapkričio 16 d. Lidso Karūnos teismo sprendimu buvo nuteista už viešnamio laikymą ir jai paskirta bauda (t. 20, b. l. 56). Teisme apklaustas Jungtinės Karalystės pareigūnas A. H. parodė, kad J. N. nurodytame viešnamyje pasitikdavo klientus, informuodavo juos apie viešnamyje teikiamas paslaugas ir jų teikimo sąlygas (merginas, kainą), po to klientai galėdavo pasirinkti vieną iš merginų. Liudytojas parodė, kad iš Anglijos pareigūnų peržiūrėtos vaizdinės medžiagos matyti, jog klientai galėdavo pasirinkti ir J. N., kadangi jos apranga buvo provokuojanti, tačiau liudytojas mano, kad J. N. statusas viešnamyje buvo aukštesnis, nes ji turėjo fizinių santykių su R. M.. J. N. Jungtinėje Karalystėje už viešnamio laikymą buvo nuteista bauda, nerengiant proceso, kadangi ji pati prisipažino. Dėl nurodytų priežasčių nuteisiant J. N. A. B. ir L. B. Anglijoje apklaustos nebuvo, nes, asmeniui prisipažinus kaltu, teismo posėdis nevyksta (t. 42, b. l. 213–214). Artimus R. M. ir J. N. santykius patvirtina ir ankstesniuose epizoduose duoti J. N. parodymai apie tai, kad ji su R. M. dažnai leisdavo laisvalaikį (t. 42, b. l. 149), tačiau šių duomenų nepakanka pripažinti, kad J. N. prisidėjo prie R. M. ir kitų bendrininkų daromos nusikalstamos veikos. Duodama parodymus apie pelnymosi iš A. B. prostitucijos aplinkybes, J. N. paaiškino, kad ji Anglijoje buvo nuteista todėl, kad pasitikdavo klientus, o tai nuteistoji darydavo tik dėl to, kad už kitas merginas geriau mokėjo anglų kalbą, visos kitos darbo sąlygos buvo tokios pat, kaip ir kitų viešnamyje dirbusių merginų (t. 42, b. l. 169). Šių nuteistosios parodymų nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad J. N. nurodytame viešnamyje vertėsi prostitucija ir pristatydavo viešnamyje dirbančias merginas klientams, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų apie aukštesnę J. N. padėtį lyginant su kitomis viešnamyje dirbusiomis merginomis. Byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad J. N. kokiu nors būdu kontroliavo A. B. vertimąsi prostitucija, derino savo ir nuteistųjų veiksmus užtikrinant (duomenys neskelbtini) esančio viešnamio funkcionavimą ir pajamų iš A. B. prostitucijos gavimą. Byloje nenustatyta ir tai, kad J. N. iš A. B. prostitucijos gavo kokios nors finansinės naudos ir kad ji to siekė. Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių visumos negalima pagrįsti BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių buvimo J. N. veikoje, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl J. N. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį panaikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi neįrodyta, kad J. N. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

R. M. ir J. N. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį taip pat nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, darė nukentėjusiajai A. B. poveikį, kad ji pakeistų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nuteistųjų naudai.

Nurodytus apeliacinių skundų argumentus paneigia objektyvūs byloje esantys duomenys.

Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Pagal nurodytą BK straipsnį pateikti melagingą informaciją nurodyti subjektai gali būti veikiami įvairiais būdais – įtikinėjimais, prašymais, pažadais, apgaule ir kt., o konkretus siekiamos melagingos informacijos turinys veikos kvalifikavimui pagal BK 233 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji A. B. ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus apie vertimosi prostitucija Jungtinėje Karalystėje aplinkybes. Nukentėjusioji parodė, kad pusę pajamų, gautų iš prostitucijos, ji turėjo atiduoti R. M. ir V. S.; D. L. buvo kartu su merginomis apsistojęs (duomenys neskelbtini) veikusiame viešnamyje ir po darbo surinkdavo gautus pinigus; pusę surinktos sumos D. L. atiduodavo ten dirbusioms merginoms, o kitą dalį pasiimdavo (t. 2, b. l. 107–109). Tas pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 111–114). Vis dėlto 2009 m. rugsėjo 21 d. nukentėjusioji Panevėžio apygardos prokuratūrai pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog R. V., V. S. ir D. L. nevertė jos užsiiminėti prostitucija, jie nėra iš to gavę pajamų ar kitokios naudos, taip pat kad jie prieš nukentėjusiąją nėra naudoję fizinio ar psichinio smurto (t. 2, b. l. 125). 2009 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone buvo gautas A. B. paaiškinimas, kuriame nukentėjusioji nurodė, jog šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, kadangi policijos pareigūnai jai darė psichologinį spaudimą, ji į Angliją vyko dirbti savo noru, o D. L. iš jos pinigų neėmė, viską, ką uždirbdavo, nukentėjusioji pasilikdavo sau (t. 2, b. l. 127). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jai darė spaudimą duoti nepalankius parodymus apie nuteistuosius, taip pat nurodė, kad nukentėjusioji su V. S. ir R. M. susitarė, jog gavusi iš klientų pinigus už lytines paslaugas, nukentėjusioji jiems atiduos 40 procentų kaip skolą, o atidavusi skolą ji visus uždirbtus pinigus galės pasilikti sau (t. 42, b. l. 15–16).

Kaip minėta, nukentėjusiosios A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, o nuteistųjų ir kitų asmenų telefoninių pokalbių turinys, užfiksuotas atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, leidžia pagrįstai nustatyti tikrąsias A. B. parodymų pakeitimo priežastis. Iš 2009 m. spalio 10 d. R. M. telefoninio pokalbio su I. S. protokolo matyti, kad R. M. su I. S. aptarė A. B. parašyto rašto pateikimo galimybes. R. M. nurodo, kad A. B. parašė raštą, kad ji nuteistiesiems neturi pretenzijų ir kad jai spaudimą darė policijos pareigūnai; R. M. taip pat nurodo, kad nežino, kaip tą raštą panaudoti, kad nebūtų poveikio liudytojui. I. S. jam atsako, kad V. S. patarė raštą pateikti teisme. R. M. nurodo, kad rašto teismui pateikti negalima, nes A. B. už tai iškels bylą. R. M. taip pat nurodo, kad jis A. B. sakė, jog dabar jai bus baudžiamoji byla ir ji ,,gaus sroką“ (t. 14, b. l. 57–58). Iš 2009 m. spalio 7 d. R. M., J. N. ir A. B. pokalbių turinio matyti, kad R. M. klausia J. N., ką pareigūnams papasakojo A. B., o J. N. atsako, kad A. B. viską jai meluoja, nesugeba atsakyti nė į vieną klausimą ir kad ji nukentėjusiajai ,,vėl į snukį čiut nesudavė“. R. M. nurodo, kad turės dar vieną kaltinimą už poveikį liudytojui. J. N. perdavus telefoną A. B., R. M. nukentėjusiajai nurodo, kad jos vyras yra atvežtas į Šiaulius ir dėl jos parodymų dabar jis viską sužinos apie nukentėjusiąją iš policijos pareigūnų, R. M. nurodo, kad jai reikėjo policijos pareigūnus ,,pasiųsti“, prašo ,,žodis į žodį“ paaiškinti, ką ji nurodė policijos pareigūnams (t. 14, b. l. 58–61). Iš tą pačią dieną vykusio J. N. ir R. M. telefoninio pokalbio turinio matyti, kad R. M. nurodo J. N., kad ji padarytų nukentėjusiajai A. B. ,,gruzą“ dėl vyro, o J. N. atsako, kad nukentėjusioji ir taip patiria išgyvenimus. R. M. liepia J. N. perduoti nukentėjusiajai, kad jei ne ji, niekas neturėtų problemų (t. 14, b. l. 74–76). Iš 2009 m. spalio 8 d. vykusio J. N. ir R. M. pokalbio turinio matyti, kad J. N. pakvietus prie telefono nukentėjusiąją A. B., R. M. nukentėjusiosios klausia, ar ją apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ar ikiteisminio tyrimo teisėjas, o nukentėjusioji jam atsako, kad ją apklausė pareigūnai. To paties pokalbio metu R. M. nurodo J. N., kad jis iš V. L. yra sužinojęs, jog A. B. yra davusi parodymus ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. R. M. pamoko J. N., kaip elgtis per apklausas, nurodo, kad ji gautų A. B. patvirtinimą, jog iš nukentėjusiosios prostitucijos negavo jokių pinigų. R. M. pasiūlo A. B. nusifilmuoti, taip pat nurodo, kad reiktų advokatų paklausti, ar toks vaizdo įrašas būtų naudingas (t. 14, b. l. 79–83). Iš 2009 m. spalio 8 d. R. M. ir V. S. telefoninio pokalbio turinio matyti, kad jie derina, kada reiktų pateikti A. B. parašytą raštą, sutaria, kad kol kas nurodytą raštą reiktų slėpti (t. 14, b. l. 83–89). Byloje taip pat užfiksuota, kaip 2009 m. spalio 21 d. R. M. nukentėjusiajai A. B. telefonu nurodo, kad ji susikirto ir turi taisyti klaidas, kalbasi apie vaizdo įrašą, kuriame turėtų nusifilmuoti A. B. (t. 14, b. l. 100–101). Iš 2009 m. spalio 22 d. R. M. ir J. N. telefoninio pokalbio turinio matyti, kad R. M. ir J. N. kalbasi apie vaizdo įrašo darymo aplinkybes, R. M. liepia J. N. nurodyti nukentėjusiajai, jog vaizdo įrašas turi būti gerai padarytas, pasiūlo nukentėjusiajai nusifilmuoti prie Karūnos teismo, o jei vaizdo įrašo gerai nepadarys, tegul važiuoja į Lietuvą (t. 14, b. l. 101).

Nustatytos A. B. parodymų pakeitimo aplinkybės, nuteistųjų ir kitų asmenų telefoninių pokalbių turinys ir A. B. paaiškinimo Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone pateikimo laikas (2009 m. spalio 29 d.) neginčijamai patvirtina, kad A. B. parodymus pakeitė dėl R. M. ir J. N. jai daryto poveikio. Iš byloje esančių objektyvių duomenų matyti, kad nuteistieji, darydami poveikį A. B., veikė apgalvotai, tarpusavyje tarėsi dėl A. B. parodymų pakeitimo būdo, siekdami, kad nukentėjusioji duotų kuo įtikinamesnius jų atsakomybę palengvinančius parodymus, kurie neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo R. M. ir J. N. veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, taip pat pagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl šios nuosprendžio dalies naikinti nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniuose skunduose V. S. ir R. M. gynėjai, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BK 63 straipsnio 10 dalį ir nukrypdamas nuo teismų praktikos, nepagrįstai nepripažino nuteistųjų veikų viena tęstine nusikalstama veika.

Nurodyti apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti.

BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Nors BK neapibrėžia tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Tęstinės nusikalstamos veikos esminė aplinkybė yra ta, kad atskirais nusikalstamos veikos epizodais įgyvendinamas vienas kaltininko sumanymas, tęstinę veiką sudarantys nusikalstami veiksmai pažeidžia tą patį nusikalstamos veikos objektą ir kvalifikuojami pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Ar nusikalstami veiksmai turi būti laikomi viena tęstine nusikalstama veika, ar vertinami kaip realioji nusikalstamų veikų sutaptis, priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, kurios pabrėžia arba paneigia veikos tęstinumą.

Nors nagrinėjamu atveju visos nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos ne atsitiktinai, tačiau buvo iš anksto apgalvotos ir suplanuotos, bendrininkai įvairiomis organizuotos grupės narių sudėtimis darė nusikalstamas veikas, kurių tikslas buvo gauti pajamų iš bendrai vystomo nusikalstamo prostitucijos verslo, nėra pagrindo jų nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Bylos duomenys patvirtina, kad atskiruose epizoduose dalyvavo skirtingi bendrininkai, skyrėsi jų nusikalstamų veikų apimtis, be to, jų nusikalstamos veikos prieš L. B. Lietuvoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje, taip pat prieš nukentėjusiąją A. B. nebuvo tapačios, jos kvalifikuotos pagal skirtingus BK specialiosios dalies straipsnius (nustatyta, kad nuteistieji įtraukė nepilnametę L. B. į prostituciją Vokietijoje, tačiau byloje nėra duomenų, kad iš jos prostitucijos Vokietijoje nuteistieji pelnėsi, taip pat nenustatyta, kad Vokietijoje nukentėjusioji prostitucija vertėsi būtent nuteistųjų kontroliuojamuose viešnamiuose; tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji Anglijoje veikusiuose ir jų kontroliuojamuose viešnamiuose pelnėsi iš nepilnametės L. B. ir A. B. prostitucijos, tačiau dėl L. B. nepilnametystės jų veikos dėl pelnymosi iš L. B. ir A. B. prostitucijos kvalifikuotos pagal skirtingas BK 307 straipsnio dalis). Nenustatyta ir tai, kad pelnymasis iš šių nukentėjusiųjų prostitucijos buvo organizuojamas pagal vienodas schemas ir tapačiais veiksmais, kadangi kiekvienas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atskirtas prostitucijos organizavimo atvejis susietas būtent su pasipelnymu iš vieno konkretaus asmens prostitucijos. Iš bylos duomenų matyti, kad skyrėsi nukentėjusiųjų atvykimo į nuteistųjų kontroliuojamus viešnamius aplinkybės, t. y. L. B. buvo nepilnametė ir į Vokietiją vyko užverbuota, tačiau gabenant L. B. prostitucijai į Jungtinę Karalystę verbavimo veiksmų nenustatyta, matyti, kad nukentėjusioji į ten veikusį viešnamį iš Kauno savarankiškai atvyko mikroautobusu; A. B. į nuteistųjų vadovaujamą viešnamį Jungtinėje Karalystėje vyko savo noru, be to, savo iniciatyva sugrįžo į nurodytą viešnamį po to, kai Jungtinės Karalystės policijos pareigūnų buvo nugabenta į viešbutį kaip nukentėjusioji, nurodytoje valstybėje pradėjus tyrimą dėl prekybos žmonėmis ir kt. Taigi duomenų visuma leidžia pagrįstai išskirti atskiras nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas ir jas kvalifikuoti kaip realiąją nusikaltimų sutaptį, todėl pirmosios instancijos teismas, išskirdamas atskirus nusikalstamų veikų epizodus, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BK 54 ir 58 straipsnių nuostatas, nuteistiesiems paskyrė aiškiai per griežtas bausmės, taip pat teigiama, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgą laiką, taip pažeidžiant BPK 44 straipsnio 5 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, todėl nuteistiesiems paskirtos bausmės turi būti švelninamos.

Nurodyti apeliacinių skundų argumentai iš dalies pagrįsti. Be to, pašalinus iš nuosprendžio tam tikras aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas laikė nustatytomis, taip pat apeliantus D. M., A. M., R. M., V. S., V. K., T. M., R. V. ir J. J. (N.) išteisinus dėl dalies jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, turi būti išspręstas ir bausmių paskyrimo bei jų subendrinimo klausimas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Taigi įgyvendinant baudžiamąjį įstatymą svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti BK reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Apibūdindamas bausmės paskirtį, įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam iš nurodytų vieningą bausmės paskirtį sudarančių bausmės tikslų negali būti suteikiama viršenybė.

Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Paprastai, kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi.

Nustatyta, kad R. M. padarė 6 nusikaltimus, iš kurių 2 pagal BK 11 straipsnį priskiriami labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 157 straipsnio 2 dalis (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija)), 2 – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 308 straipsnio 2 dalis ir 307 straipsnio 3 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)), 1 – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 307 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)), 1 – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 233 straipsnio 1 dalis); V. S. padarė 4 nusikaltimus, iš kurių 1 priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 157 straipsnio 2 dalis (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija)), 2 – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 308 straipsnio 2 dalis ir 307 straipsnio 3 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)), 1 – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 307 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)); A. M. ir D. M. padarė 2 nusikaltimus, iš kurių 1 priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 157 straipsnio 2 dalis (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija)), 1 – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 308 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)); T. M. padarė 3 nusikaltimus, iš kurių 1 priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (307 straipsnio 3 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)), 1 – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 307 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)), 1 – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 258 straipsnio 1 dalis); V. K. padarė 1 nusikaltimą, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 308 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)); R. V. ir D. L. padarė 1 nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 307 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)); J. N. padarė 1 nesunkų nusikaltimą (BK 233 straipsnio 1 dalis). BK 157 straipsnio 2 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) sankcija numato itin griežtą laisvės atėmimo nuo 5 iki 15 metų bausmę. Griežtos laisvės atėmimo bausmės nustatytos ir už BK 307 straipsnio 3 dalyje bei 308 straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) numatytų nusikaltimų padarymą (atitinkamai laisvės atėmimas nuo 2 iki 8 metų ir laisvės atėmimas nuo 2 iki 7 metų). BK 307 straipsnio 2 dalies (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) sankcijoje taip pat numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas – iki 6 metų. BK 233 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. T. M. už BK 258 straipsnio 1 dalies nusikaltimo padarymą nubaustas 30 parų areštu, ši nuosprendžio dalis skundžiama nebuvo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai įvertino R. M., V. S., D. M., A. M., V. K., T. M., D. L., R. V. ir J. N. padarytas nusikalstamas veikas, nuteistųjų asmenybes charakterizuojančią medžiagą, jų kaltę, bendrininkavimo formą ir rūšį kiekviename iš šiems nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų epizodų, nuteistųjų motyvus, tikslus, susiformavusias antivisuomenines nuostatas, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas bausmės skyrimui ir jos individualizavimui svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs kiekvieno bendrininko indėlį į bendrai daromas nusikalstamas veikas, išsamiai įvertino kiekvieno nuteistojo nusikalstamų veikų apimtį ir į tai tinkamai atsižvelgė skirdamas ir individualizuodamas bausmes.

Nors R. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad R. M. niekada neginčijo pelnymosi iš A. B. prostitucijos ir prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis), tenkinti nurodyto prašymo nėra pagrindo.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Konstatuojant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti nustatomas tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ar asmuo nuoširdžiai gailisi, nustatoma pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta tik dėl surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas asmens atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Įvertinus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotus R. M. parodymus, nenustatyta, kad jis būtų prisipažinęs padaręs nors vieną jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teikęs kokią nors pagalbą teisėsaugos institucijoms, nenustatyta ir tai, kad viso proceso metu jis būtų kritiškai vertinęs savo elgesį. Tai, kad R. M. apeliaciniame skunde neginčijo pelnymosi iš A. B. prostitucijos, niekaip neprisideda prie teisingo sprendimo byloje priėmimo ir negali būti laikoma jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Vis dėlto sumažinus kaltinimo apimtį ir iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalinus neįrodytas aplinkybes, susijusias su prievarta bei smurtu, naudotu prieš nukentėjusiąją L. B., nenustatyta, jog nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos būtų smurtinio pobūdžio. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina priešingą išvadą – kad nukentėjusiosios L. B. ir A. B. prostitucija vertėsi savo noru, o į tai svarbu papildomai atsižvelgti vertinant nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltimų pavojingumą. Be to, byloje nėra duomenų, jog nuteistieji po skundžiamo nuosprendžio priėmimo būtų padarę naujas nusikalstamas veikas, o nuo nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų praėjo daug laiko (7–8 metai) ir dalis nuteistųjų laisvės atėmimo bausmės dalį jau yra atlikę būdami suėmime kalėjimo sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju labai svarbu įvertinti ir ilgą baudžiamojo proceso trukmę (kaip matyti iš bylos medžiagos, baudžiamasis procesas tęsėsi nuo 2008 m. gruodžio mėn., kai pagal L. B. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. daugiau nei 7 metus). BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kuo trumpesnis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo laikas garantuoja asmenų teisę į operatyvų, įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme užsitęsė dėl objektyvių aplinkybių (byla sudėtinga, didelės apimties, tyrimas buvo atliekamas kelių valstybių teritorijoje, taip pat buvo nuolat bendradarbiaujama su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis ir kt.), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje panaši kaip nagrinėjamu atveju proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia ,,įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (pavyzdžiui, EŽTT 2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Jakumas prieš Lietuvą, 2006 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Kuvikas prieš Lietuvą ir kt.). EŽTT praktikoje konstatuota, jog viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (pavyzdžiui, EŽTT 2005 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Ohlen prieš Daniją, 2001 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Beck prieš Norvegiją ir kt.). Lietuvos teismų praktikoje pernelyg ilga proceso trukmė gali būti pripažįstama vienu iš pagrindų švelninti bausmę sankcijos ribose, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis) arba paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta atitinkamo BK straipsnio sankcijoje (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Įvertinus nurodytas aplinkybes ir atsižvelgiant į bausmių už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą taikymo praktiką Lietuvoje, nagrinėjamu atveju visiems nuteistiesiems turėtų būti skiriamos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra mažesni nei atitinkamų straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkis.

BK 75 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Dalis R. M., V. S., D. M. ir A. M. padarytų nusikalstamų veikų priskiriamos labai sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai, todėl jiems BK 75 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. T. M. padaryti nusikaltimai priskiriami sunkių, apysunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijoms, sušvelninus T. M. paskirtas bausmes ir paskyrus galutinę subendrintą bausmę, įskaičius suėmimo laiką, šią bausmę nuteistasis jau yra atlikęs. V. K. padarė nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, D. L. ir R. V. padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. V. K. jam inkriminuotą nusikaltimą padarė prieš 8 metus, D. L. ir R. V. – prieš 7 metus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad po jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo nurodyti asmenys padarė ir kitų nusikalstamų veikų, taip pat iš esmės nėra neigiamai jų asmenybes charakterizuojančių duomenų (byloje yra duomenų, kad V. K. prieš skundžiamo nuosprendžio priėmimą buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs, R. V. ir D. L. – neteisti). Sušvelninus V. K., D. L. ir R. V. paskirtas bausmes, yra sąlygos taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Aukščiau paminėtos aplinkybės apie V. K., D. L. ir R. V. asmenybes, jų padarytų veikų senumą, leidžia daryti išvadą, kad už šiame nuosprendyje inkriminuotus nusikaltimus jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių tikslai gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad A. M. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 157 straipsnio 2 dalis (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija)), už kurį numatyta itin griežta laisvės atėmimo nuo 5 iki 15 metų bausmė, taip pat vieną sunkų nusikaltimą (BK 308 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija)), už kurį baudžiamasis įstatymas taip pat numato griežtą laisvės atėmimo nuo 2 iki 7 metų bausmę. Vis dėlto, iš bylos duomenų nustatyta, kad A. M. nusikalstamų veikų apimtis buvo žymiai mažesnė nei kitų bendrininkų (nuteistoji verbavo ir lydėjo nepilnametę nukentėjusiąją L. B. į Vokietiją), nuo jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra praėję beveik 8 metai, o duomenų apie naujas A. M. padarytas nusikalstamas veikas byloje nėra. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad iki jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo A. M. nebuvo teista, ji serga cukriniu diabetu ir jai reikalingas pastovus gydymas. Be to, aplinkybės, kad L. B. vykti į Vokietiją buvo verbuojama apgaule, pašalinimas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rodo ir mažesnį A. M. inkriminuotos BK 157 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Įvertinus aplinkybių visumą, matyti, kad net ir minimalios nurodyto BK straipsnio, kuris numato atsakomybę už sunkiausią A. M. padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Dėl nurodytų priežasčių bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas A. M. paskiriant švelnesnę nei mažiausia nurodyto straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

J. N. išteisinus dėl pelnymosi iš A. B. prostitucijos, o apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos palikus galioti, panaikinama ir nuosprendžio dalis dėl J. N. paskirtų bausmių subendrinimo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, už BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą pirmosios instancijos teismas J. N. paskyrė 60 parų arešto bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad nuo šios nusikalstamos veikos padarymo praėjo daug laiko, taip pat į tai, kad J. N. anksčiau nebuvo teista ar bausta administracine tvarka, turi nepilnamečių vaikų, iki šiol turi pastovią darbovietę UAB (duomenys neskelbtini), kurioje ji yra charakterizuojama teigiamai, arešto bausmės J. N. skyrimas nagrinėjamu atveju būtų netikslingas ir neužtikrintų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimo. Dėl šių priežasčių už nurodyto nesunkaus nusikaltimo padarymą jai skiriama kita BK 233 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija)), jos dydį nustatant artimesnį minimumui, skaičiuojant nuo šios bausmės vidurkio.

D. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laiką, kurį jis išbuvo suėmime. Apeliantas nurodo, kad Vokietijoje jis buvo sulaikytas 2010 m. sausio 26 d. pagal Europos arešto orderį, tačiau į jam paskirtos bausmės laiką buvo įskaitytas tik tas laikas, kai D. M. buvo grąžintas iš Vokietijos į Lietuvą, t. y. nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d.

Nurodytas apeliacinio skundo argumentas pagrįstas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. M. pagal Europos arešto orderį buvo sulaikytas Vokietijoje 2010 m. sausio 26 d. (t. 20, b. l. 119), o į Lietuvą pargabentas 2010 m. gegužės 5 d. (t. 20, b. l. 105, 166–167). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl suėmimo termino D. M. įskaitymo keičiama, į jam paskirtą bausmę įskaitant suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d.

R. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tarp jo veikų ir nukentėjusiosios L. B. padarytos neturtinės žalos nėra priežastinio ryšio, todėl prašo nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.

Kaip matyti iš nuosprendyje aptartų duomenų visumos, šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, kadangi nustatyta, jog R. M., A. M., D. M., V. S., V. K. ir T. M., dalyvaudami organizuotoje grupėje, skirtingose šios grupės sudėtyse, taip pat atlikdami skirtingus vaidmenis, du kartus išvežė nepilnametę nukentėjusiąją L. B. į užsienį, kur ji buvo įtraukta į prostituciją ir buvo pelnomasi iš jos prostitucijos, dėl šių nusikalstamų veikų nukentėjusioji patyrė stresą ir dvasinius išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas argumentuotai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir iš nurodytų nuteistųjų solidariai priteisė neturtinės žalos atlyginimą L. B..

Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad R. V. dėl L. B. gabenimo prostitucijai į Vokietiją ir pelnymosi iš jos prostitucijos išteisintas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis kaičiamas, pašalinant nuosprendžio dalį, kad neturtinė žala solidariai priteistina ir iš R. V. Be to, sumažinus kaltinimo apimtį ir iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalinus aplinkybes apie smurtą, naudotą prieš L. B., bei jos patirtą prievartą, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis taip pat keičiama, atitinkamai sumažinant priteistinos neturtinės žalos dydį iki 12 000 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuria:

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) ir 147 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš R. J.); V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje);D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje);V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 3 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje);A. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje);T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje);R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje);J. J. (N.) pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš A. B.);V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš R. J.);

R. M. pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) ir 147 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš R. J.) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas);V. S. pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas);D. M. pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas);V. K. pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas);A. M. pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas);T. M. pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas), pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas);R. V. pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) išteisinti, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 329 straipsnio 1 punktas);J. J. (N.) pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš A. B.) išteisinti, kadangi neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas);V. L. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš R. J.) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) pašalinti aplinkybes, kad L. B. buvo D. M. ir A. M. apgauta dėl darbo Ispanijoje ir prieš išvykimą į Vokietiją nežinojo tikrojo kelionės tikslo; kad L. B. iki išvykimo į Vokietiją buvo apgyvendinta D. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini); kad R. M. atėmus iš L. B. asmens dokumentus, R. M., V. S., D. M. ir V. K. bendrais veiksmais, panaudodami prieš L. B. psichinę prievartą – saugodami nukentėjusiąją, kad ji nepabėgtų, prižiūrėdami ją, kad dirbtų, kontroliuodami jos pokalbius telefonu su artimaisiais, panaudodami fizinį smurtą – sumušdami ją ne mažiau kaip po vieną kartą už tai, kad ji uždirba per mažai pinigų, kad mažai dirba, kad atsisako dirbti, ir taip atimdami galimybę priešintis, laikė ją nelaisvėje nuomojamame bute Vokietijoje, Šverino mieste, (duomenys neskelbtini), kur ji buvo verčiama dirbti prostitute nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2008 m. birželio mėn. tiksliai nenustatytos datos.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) pašalinti aplinkybes, kad nukentėjusioji L. B. sutiko vykti į Jungtinę Karalystę veikiama grasinimų, kurie buvo panaudoti R. M. ir V. S. 2008 m. rugpjūčio 23 d. atvykus į L. B. namus (duomenys neskelbtini); kad nurodyti nuteistieji savo veiksmais verbavo nukentėjusiąją vykti į Jungtinę Karalystę, taip pat kad prieš išvykstant į Jungtinę Karalystę L. B. R. V. bute (duomenys neskelbtini) buvo laikoma nelaisvėje bei kad nukentėjusioji buvo laikoma nelaisvėje Jungtinėje Karalystėje, Lidso mieste, (duomenys neskelbtini) veikusiame viešnamyje.

Iš nuteistiesiems R. M., V. S. ir T. M. (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) inkriminuotų nusikalstamų veikų pašalinti BK 308 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jų veikas kvalifikuoti tik pagal BK 307 straipsnio 3 dalį.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių ir jų subendrinimo.

pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 6 metų;pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 3 metų;pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 6 metų;pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 3 metų šešių mėnesių;pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš A. B.) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 2 metų 6 mėnesių;pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirtos 60 parų arešto bausmės nekeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams. Vadovaujantis BPK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti bausmės laiką, atliktą pagal Panevėžio apygardos teismo nuosprendį 2009 m. birželio 19 d., pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, t. y. nuo 2003 m. balandžio 13 d. iki 2003 m. liepos 15 d., nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., taip pat suėmimo laiką nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. kovo 3 d.

pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 3 metų;pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 6 metų;pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 3 metų;pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš A. B.) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 2 metų 6 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams 6 mėnesiams, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2009 m. liepos 28 d. iki 2015 m. kovo 3 d.

pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 5 metų 6 mėnesių;pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 3 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams 6 mėnesiams, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. ir nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2015 m. kovo 3 d.

V. K. pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 3 metų 3 mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant jį pradėti dirbti arba tęsti darbą, taip pat neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2012 m. birželio 18 d. ir nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2015 m. kovo 3 d.

pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 157 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 2 metų 6 mėnesių;pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Lietuvoje ir Vokietijoje) paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės nekeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. vasario 9 d.

pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš L. B. Jungtinėje Karalystėje) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 3 metų 6 mėnesių;pagal BK 307 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 2 metų;pagal BK 258 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę palikti nepakeistą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2009 m. liepos 28 d. iki 2012 m. liepos 23 d. ir nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2015 m. kovo 3 d. ir T. M. laikyti atlikusiu jam paskirtą bausmę.

R. V. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 2 metų 3 mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant jį pradėti dirbti arba tęsti darbą, taip pat neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2012 m. kovo 7 d.

D. L. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 2 metų 9 mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, D. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant jį pradėti dirbti arba tęsti darbą, taip pat neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2012 m. sausio 28 d.

Vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktu (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) J. J. (N.) pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirtą 60 parų arešto bausmę pakeisti 30 MGL (1 140 Eur) dydžio bauda.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir iš nuteistųjų R. M., V. S., D. M., A. M., V. K. ir T. M. nukentėjusiosios L. B. naudai solidariai priteisti 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.