Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. R. ieškinį atsakovui T. K. dėl skolos priteisimo ir nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimas, kuriuo teismas iš dalies tenkino patikslintą ieškovės E. R. ieškinį atsakovui T. K. dėl skolos priteisimo ir nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

15. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

16. CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

17. Preliminariai įvertinusi atsakovo pateiktus naujus įrodymus ir atsakovo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė pateikto Swedbank banko 2023 m. gegužės 3 d. prašymo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams civilinėje byloje Nr. e2-3998-950/2023 ryšio su nagrinėjama byla, todėl šiuos duomenis priimti atsisakytina ir byloje jie nevertintini (CPK 180 straipsnis).

18. Sprendžiant dėl pateiktos Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1970-470/2020 kopijos prijungimo prie bylos, pastebėtina, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad nutraukus jų santuoką jie liko solidariai atsakingi pagal kai kurias santuokos metu prisiimtas prievoles bei kad atsakovas kreipėsi ir aptariamu sprendimu prisiteisė iš ieškovės dalį už ją įvykdytos prievolės pagal vieną iš jų sudarytų kredito sutarčių. Šis faktas buvo atskleistas ir aptartas bylos naginėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tuo faktu ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Tačiau teikiamo sprendimo turinys nei patvirtina, nei paneigia kokias nors šioje byloje šalių įrodinėjamas aplinkybes, dėl to jo prijungimas prie bylos būtų prteklinis ir jį priimti atsisakytina. Visgi šiame kontekste pažymėtina, kad, vadovaudamiesi CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismai gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, dėl to tiek pirmosios instancijos teismas galėjo atsižvelgti į faktą, kad tokia byla tarp tų pačių šalių buvo, tiek ir apeliacinės instancijos teismas gali tokia informacija disponuoti.

19. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo palikimo nenagrinėtu

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad priimdamas nurodytą ieškinio reikalavimą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, jeigu dėl naikinamojo termino, per kurį galima paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, pabaigos nebėra objektyvios galimybės pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu ir dėl to gali būti pažeista asmens teisė į teisminę gynybą ir nuosavybės neliečiamumą, (buvę) sutuoktiniai (vienas jų) turi teisę pareikšti reikalavimą, susijusį su bendru turtu, atskiroje, ne santuokos nutraukimo, byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-489-687/2018). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė jau yra praleidusi įstatyme nustatytą 5 metų proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje terminą. Atsižvelgiant į tai ir remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, teismas teisingai sprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl gautų bendro turto pajamų yra priimtinas ir spręstinas iš esmės. Iš pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų akivaizdu, kad esminis pirmosios instancijos teismo argumentas priimant nurodytą ieškinio reikalavimą ir buvo tai, jog ieškovė yra praleidusi įstatyme nustatytą 5 metų proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje terminą ir, atitinkamai, galimybės atnaujinti procesą neturi.

22. Pastebėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodo jokių teisinių ir / ar faktinių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė yra praleidusi įstatyme nustatytą 5 metų proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje terminą ir / ar kad ši aplinkybė nesudarė pagrindo teismui priimti ieškinio reikalavimą.

23. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu, jog ieškovės reikalavimas šiuo atveju paliktinas nenagrinėtas, priešingai, tokiu atveju, o ypač įvertinus tai, kad turtiniai tarpusavio teisiniai santykiai šalis tebesieja, būtų nepagrįstai pažeista ieškovės teisė ginti savo teises teisme.

Dėl reikalavimo dėl skolos (dalies gautų nuompinigių) priteisimo nagrinėjimo ribų ir priešieškinio nepriėmimo

25. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2023). Būtent ieškinio pagrindas bei dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai), taip pat atsakovo atsikirtimuose nurodomos aplinkybės apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Įstatymas nustato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio procesines priemones – atsikirtimus į ieškinį ir priešinį ieškinį. Atsiliepimas pagal CPK 142 straipsnį yra procesinis dokumentas, reikalingas tam, kad būtų tinkamai pasiruošiama bylos nagrinėjimui, tad šiame procesiniame dokumente išsakoma atsakovo pozicija dėl pareikšto ieškinio (sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu, kokie nesutikimo motyvai ir pan.). Atsiliepimas į ieškinį tai viena iš procesinių priemonių, kuria atsakovas gali pareikšti atsikirtimus į ieškinį, t.y. pateikti argumentus, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Tuo tarpu priešieškinis (CPK 143 straipsnis) – tai ieškinys, pareiškiamas ieškovui, tad šiame procesiniame dokumente išreiškiama ne tiek atsakovo pozicija dėl jau pareikšto ieškinio, bet ir pateikiamas savarankiškas reikalavimas pradiniam ieškovui. Teismas turi pareigą išaiškinti atsakovui jo teisę pateikti byloje priešieškinį, tačiau negali įtakoti atsakovo apsisprendimo jį pareikšti ar ne. Pagal CPK nuostatas pareikšti priešieškinį yra atsakovo procesinė teisė, kuria atsakovas gali ir nesinaudoti, o savo reikalavimus ieškovui pareikšti ieškiniu savarankiškoje civilinėje byloje įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovo teisė pareikšti priešieškinį yra civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, įtvirtintų CPK 7 straipsnyje, išraiška, užtikrinanti galimybę greičiau ir teisingai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2023). Įstatyme nenurodyta, kada atsakovas turi gintis nuo jam pareikšto reikalavimo priešieškiniu, o kada – pasinaudoti atsikirtimais (materialiniais ir (ar) procesiniais). Gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą pasirenka pats atsakovas priklausomai nuo jo siekiamo rezultato; atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visų pirma nulemia materialieji teisiniai santykiai ir materialiųjų teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

27. Šiuo atveju svarbu tai, kad minėtus savo nesutikimo su ieškiniu argumentus atsakovas išdėstė dar 2021 m. liepos 16 d. pateiktame atsiliepime į jį. Teismas nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmė dar 2022 m. rugsėjo 2 d., ja, be kita ko, nustatė, kad: byla nagrinėjama pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo ir nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo; 2021 m. rugsėjo 7 d. žodine nutartimi užbaigtas pasirengimas bylos nagrinėjimui ir paskirtas kitas posėdis bylos nagrinėjimui iš esmės; 2021 m. rugsėjo 16 d. visas ginčas perduotas teisminei mediacijai; 2022 m. rugpjūčio 29 d. buvo gautas pranešimas dėl mediacijos proceso pabaigos, mediatorei jį nutraukus dėl vienos iš šalių nebendradarbiavimo, ir nurodė, kad pasibaigus ginčo mediacijos procesui, skirtinas kitas teismo posėdis bylos nagrinėjimui iš esmės – 2022 m. spalio 5 d.; 2022 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžio metu teismas siūlė atsakovui reikšti byloje priešieškinį. Nors teismo posėdžiai skirti dar ir 2023 m. sausio 4 d., 2023 m. sausio 31 d., 2023 m. kovo 1 d., atsakovas priešieškinį pareiškė tik 2023 m. kovo 28 d., t.y. prieš pat paskutinįjį šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme vykusį teismo posėdį (2023 m. balandžio 4 d.).

28. Taigi, tik 2023 m. kovo 28 d. atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovas turėjo teisę visą gautą nuomos mokestį skirti šalių solidarios prievolės pagal 2007 m. liepos 5 d. Kredito sutartį Nr. BKS/14/1126 vykdymui. Tačiau pirmosios instancijos teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartimi atsakovo pateiktą priešieškinį priimti atsisakė; teismas nurodė, kad priešieškinio pateikimas 2023 m. kovo 28 dieną yra nesavalaikis ir tokio priešieškinio pateikimas bei priėmimas iš esmės užvilktų bylos nagrinėjimą, likus šalių baigiamosioms kalboms byloje, posėdį paskyrus 2023 m. balandžio 3 dieną baigiamųjų kalbų išklausymui (CPK 143 straipsnio 1 dalis); priešieškinio pateikimas likus procese išklausyti šalių baigiamąsias kalbas neatitinka proceso ekonomiškumo, koncentracijos, sąžiningumo principų, siekiant operatyvaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo, ginčą nagrinėjus nuo 2021 metų birželio mėnesio.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti priimti atsakovo priešieškinį buvo nepagrįsta ir daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti atsakovo priešieškinį, nepagrįstai suvaržė atsakovo teisę į gynimąsi nuo pareikšto ieškinio reikalavimo, nesudaro. Pirma, kitaip nei argumentuoja atsakovas, tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką atsakovas gali gintis nuo pareikštų reikalavimų tiek pareikšdamas priešieškinį, tiek teikdamas atsiliepimą į ieškinį, reiškia, kad, kaip jau buvo nurodyta, įstatyme nenurodyta – kada atsakovas turi gintis nuo jam pareikšto reikalavimo priešieškiniu, o kada – atsikirtimais (materialiniais ir (ar) procesiniais), t. y. įstatymas nenurodo, kokį konkretų gynimosi būdą turi pasirinkti atsakovas, tačiau nereiškia, kad teises pateikti atsiliepimą ar priešieškinį atsakovas gali įgyvendinti nesilaikydamas civilinio proceso nuostatų. Antra, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, teisė reikšti priešieškinį nėra absoliuti – viena iš priešieškinio pareiškimo ribojimo sąlygų įtvirtinta CPK 143 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią atsakovas turi teisę pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu, tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

30. Pažymėtina, kad sąlyga pateikti priešieškinį iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje negali būti vertinama kaip formali, nes, kaip jau buvo nurodyta, priešieškinis – tai ieškinys, t. y. turintis savarankišką dalyką (savarankiškas reikalavimas) ir pagrindą. Tai reiškia, kad jo nagrinėjimas, kaip ir ieškinio atveju, turi pereiti per visas civilinio proceso stadijas nagrinėjant ieškinį – priešieškinio (ne)priėmimas, pasirengimas nagrinėti bylą (priešieškinį) iš esmės, nagrinėjimas iš esmės, kiekviena kurių turi savarankišką procesinę reikšmę. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui pateikus priešieškinį byloje pagal ieškovės ieškinį tik likus išklausyti šalių baigiamąsias kalbas, jo priėmimas neatitiktų proceso ekonomiškumo, koncentracijos, sąžiningumo principų, siekiant operatyvaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo. Priešingas aiškinimas paneigtų proceso stadijų reikšmę ir patį procesą.

31. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė 2023 m. kovo 23 d. ieškovės ieškinio patikslinimą, vertinant atsisakymo priimti atsakovo priešieškinį (ne)pagrįstumą, neturi teisinės reikšmės. Kaip nurodyta, priešieškinio priėmimo sąlygos yra įtvirtintos CPK 143 straipsnyje ir jos yra savarankiškos. Kita vertus, ieškinio reikalavimo – ieškinio dalyko sumažinimas, ką šioje byloje padarė ieškovė 2023 m. kovo 3 d. pareiškimu, nelaikomas ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. e3K-3-382-687/2019). Taigi, ir naujo pagrindo pateikti atsakovui priešieškinį atsiradimo toks ieškinio patikslinimas negalėjo suponuoti.

32. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad, kaip iš esmės teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti atsakovo priešieškinį, civiliniame procese galioja proceso operatyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti procesu, sąžiningos šalies interesų gynybos principai, kurie reikalauja, kad bylos nagrinėjimas nestovėtų vietoje, o ginčas būtų kuo greičiau išspręstas; norint įgyvendinti šiuos principus bei pasiekti, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas bei trikdomas teismo darbas, šalis privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis bei rūpintis proceso skatinimu, jo operatyvumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-103-516/2016), konstatuotina, kad pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovo priešieškinį nepagrįstai ir, atitinkamai, pažeidė atsakovo teisę į gynybą, nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismui atsisakius priimti atsakovo priešieškinį, atsakovas nėra praradęs teisės pareikšti priešieškinio reikalavimą atskiroje byloje ir būtent taip įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą.

33. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai atsisakius priimti atsakovo priešieškinį, bylos nagrinėjimo dalyką (ginčą esmę) dėl skolos priteisimo šioje byloje sudarė tik ieškovės reikalavimas dėl atsakovo gautų nuompinigių už bendrą turtą dalies priteisimas. Tokiu atveju byloje vertintina, ar ieškovės nurodytos aplinkybės pagrindžia teisinio santykio, atitinkančio ieškinio dalyko – reikalavimo dėl skolos priteisimo, buvimą, ir ar atsakovo nurodyti atsikirtimai – faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais atsakovas siekia paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovė neturi teisės į ieškinio patenkinimą, nenuginčija ieškinio pagrindo. Tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos ribas, nagrinėjamoje byloje nenustatinėta, ar šalys yra susijusios kitais savarankiškais teisiniais santykiais, iš kurių kylančios šalių tarpusavio prievolės galėtų būti įskaitytos į atsakovo prievolę nustačius, kad ieškovė turi teisę į prašomas priteisti iš atsakovo atsakovo gautas nuomos pajamas (jų dalį). Reikalavimų dėl kitų piniginių prievolinių teisinių santykių nustatymo byloje nebuvo pareiškta. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, jog šioje byloje ginčas kyla tik dėl ieškovės teisės į dalį atsakovo gautų nuomos pajamų, dėl ko atsakovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog bylos ginčas yra tik dėl nuomos mokesčio, o ne dėl jo panaudojimo, teisėjų kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl ginčo dėl skolos (dalies atsakovo gautų nuompinigių) esmės

34. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia tuo, kad, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas gavo pajamas, kurios priklauso ir ieškovei, t. y. ieškovė neturi teisės į dalį atsakovo iš Buto nuomos gautų pajamų. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog iš Buto nuomos gaunamos pajamos bus skiriamos kredito grąžinimui. Atsakovas nurodo, kad būtent pagal šalių susitarimą atsakovo gautas nuomos mokestis buvo panaudotas kredito grąžinimui. Antra, teismas netinkamai aiškino pajamų iš nuomos sampratą. Kredito grąžinimo ir su juo susijusios įmokos pripažintinos bendro daikto išlaikymo išlaidomis (CK 4.76 straipsnio 1 dalis) ir, sprendžiant dėl iš nuomos gautų pajamų, jos yra įskaitytinos į gautas pajamas (nuomos mokestį), t. y. pajamos iš nuomos aiškintinos kaip pajamos, atskaičius kredito grąžinimo ir su tuo susijusias įmokas. Trečia, teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos, a) buvo išnuomojęs visą Butą; b) už Buto nuomą atsakovas gavo po 320 Eur per mėnesį; taigi, teismas priteisė ieškovei dalį atsakovo gautų pajamų, kurių atsakovas realiai negavo.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo išdėstyti argumentai pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nesudaro.

36. CK 4.76 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms; jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. CK 4.19 straipsnyje įtvirtinta, kad iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje (straipsnio 1 dalis). CK 4.75 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Taigi, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto duodamas pajamas. Kita vertus, bendraturčiai taip pat turi teisę susitarti dėl tokių pajamų, jų panaudojimo.

37. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad, pirma, Butas priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį; antra, atsižvelgiant į tai, kad iš esmės nesant ginčo, jog Butas vienu ar kitu periodu buvo nuomojamas (atsakovas teigia, jog iš Buto nuomos gautos pajamos buvo skiriamos apmokėti Kredito grąžinimą), iš Buto nuomos buvo gaunami nuompinigiai, taigi, pajamos (CK 4.19 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė turėjo teisę į atsakovo gautus nuompinigius proporcingai savo turimai nuosavybės daliai (1/2), t. y. ieškovė turėjo teisę gauti pusę šių pajamų. Byloje nėra ginčo, kad ginčo laikotarpiu ieškovė šių pajamų, ar jų dalies, iš atsakovo negavo. Atsakovo teigimu, gautą nuomos mokestį, kartu – ir ieškovės dalį, atsakovas bendru šalių susitarimu skyrė bendro Kredito, kuris buvo paimtas įsigyjant Butą, grąžinimui. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas neigia ieškovės teisę į pusę atsakovo iš Buto nuomos gautų pajamų, argumentuodamas, kad šalys buvo susitarusios, jog iš nuomos gautos pajamos bus skiriamos bendro šalių kredito grąžinimui, šią aplinkybę – kad šalys buvo sudariusios tokį susitarimą, byloje turėjo įrodyti atsakovas (CPK 178 straipsnis).

38. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, šalių tarpusavio susitarimų, jog atsakovo bankui sumokėta žymiai didesnė įsipareigojimų dalis (Buto Kredito įmokos), nei tai padaryta ieškovės, buvo dengiama bendro turto (Buto) duodamų pajamų – gaunamo nuomos mokesčio, sąskaita. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vienas santykis yra asmenims esant santuokoje ir valdant gaunamas pajamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kitas santykis - asmenims nebevedant bendro ūkio, tačiau gaunant pajamas iš bendrosios (dalinės) nuosavybės teise valdomo turto. Tarp buto bendrasavininkų nesant jokio konkretaus žodinio ar rašytinio susitarimo, teigti, kad gautos pajamos iš bendro turto – Buto, buvo išimtinai naudotas kredito dengimui, nėra pagrindo.

39. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo nesutikti su aptartais pirmosios instancijos teismo argumentais nenustatė (CPK 185 straipsnis). Byloje, vadovaujantis Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-11-555/2018, nustatyta, kad santuokos nutraukimas šalims sukėlė teisines pasekmės nuo faktinio šalių santuokos iširimo 2009 m. gegužės 5 d., nutraukus santuoką Butas ir jam tenkantis žemės sklypas buvo padalinti šalims po 1/2. Tai reiškia, kad vertinant šalių santykius įgyvendinant Buto nuosavybės teises, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis nuosavybės teisės bendrojoje dalinėje nuosavybėje įgyvendinimą reglamentuojančiomis teisės normomis, pagal kurias, kaip nurodyta, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama – taip pat ir iš jo gaunamomis pajamomis, bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis). Tačiau atsakovas pagrįstų duomenų apie tokio susitarimo buvimą ir apeliaciniame skunde nenurodo, taigi, pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir šalių susitarimo nenustatė nepagrįstai, nėra (CPK 185 straipsnis).

41. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog skolos pagal solidarią prievolę grąžinimo santykiai yra savarankiški teisiniai santykiai nuo ieškovės teisės į dalį pajamų, gaunamų iš bedrosios dalinės nuosavybės teise valdomo daikto – ieškovės teisė į dalį iš bendro daikto gaunamų pajamų kyla iš jos nuosavybės teisės, tuo tarpu solidari šalių prievolė grąžinti bendrą kreditą yra atskira savarankiška sutartinė prievolė trečiajam asmeniui (kreditoriui). Kaip yra pažymėjęs ir Lietuvos apeliacinis teismas, kai atsakovas siekia kito teisinio santykio pripažinimo ir iš to santykio kilsiančių priešpriešinių prievolių įskaitymo, yra būtinas aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas, nes tai yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-242-1120/2020), ko šiuo atveju atsakovas laiku nagrinėjamoje byloje nepadarė.

42. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta atsakovo argumentą, kad CK 4.76 straipsnio 1 dalies prasme iš bendro daikto gaunamų pajamų samprata aiškintina kaip, nagrinėjamu atveju, apimanti ir kredito grąžinimo ir su juo susijusias išlaidas, kurias, atsakovo teigimu, jis patyrė. Kaip buvo nurodyta, iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu išlaidos išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti kaip teisinė kategorija yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo; jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai; išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti; tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama; tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas; pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003). Taigi, CK 4.76 straipsnio 1 dalies prasme išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti yra lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Nurodytas pajamų ir išlaidų sampratų skirtingumas reiškia, kad CK 4.76 straipsnio 1 dalies prasme pajamų iš bendro turto gavimas ir išlaidų bendro turto išlaikymui buvimas yra atskiri savarankiški juridiniai faktai, atitinkamai lemiantys atskirų savarankiškų teisinių santykių – prievolių, atitinkamai besiskiriančių savo objektais, susiklostymą (CK 6.1, 6.2 straipsniai). Kaip nurodyta CK 4.76 straipsnio 1 dalyje, jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Todėl išlaidos CK 4.76 straipsnio 1 dalies prasme į iš bendro daikto gaunamas pajamas savaime neįskaitytinos, nes atskirų savarankiškų piniginių prievolių įskaitymas galimas tik esant CK 6.130–6.140 straipsniuose įtvirtintoms sąlygoms.

43. Šioje byloje vertinta tik tai, ar ieškovė turi teisę į prašomas priteisti iš atsakovo atsakovo gautas nuomos pajamas (jų dalį). Atsakovas byloje nebuvo pareiškęs reikalavimų atlyginti nuostolius ar įskaityti priešpriešines prievoles, todėl atsakovo esą patirtus nuostolius patvirtinančios aplinkybės byloje nenustatinėtinos ir nevertintinos. Kita vertus, pažymėtina, kad Kreditas buvo paimtas ne Butui išsaugoti ar išlaikyti, o jam įsigyti, todėl atsakovo nurodomos Kredito grąžimimo išlaidos CK 4.76 straipsnio 1 dalies prasme išlaidomis negalėtų būti laikomos.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos, pirma, buvo išnuomojęs visą Butą; antra, kad už Buto nuomą atsakovas gavo po 320 Eur per mėnesį; o teismas priteisė ieškovei dalį pajamų, kurios nebuvo įrodytos.

45. Nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis atsakovo pateikta 2015 m. lapkričio 16 d. nuomos sutartimi, pagal kurią atsakovas tik nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. buvo išnuomojęs 1/2 Buto dalį už 70 Eur/mėn nuomos mokestį, nurodo, kad byloje esantis antstolio atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina, jog atsakovas nurodytu laikotarpiu nuomojo visą Butą, t. y. ir ieškovės dalį jame. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas nusprendė taikyti byloje contra spoliatoriam taisyklę ir, atitinkamai, vertinti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. birželio 1 d. nuomojo visą Butą ir, remiantis viešais duomenimis nustatyta tokio buto vidutine nuomos kaina, vidutiniškai per mėnesį iš šios veiklos gaudavo po 320 Eur pajamų, t. y., kad atsakovas, prisiekdamas teismo posėdyje ir duodamas paaiškinimus 2022 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžio metu, nurodė, jog I. A. buvo paskutinė Buto nuomininkė, po to Butas buvo leidžiamas periodiškai naudotis panaudos sutartimi, apmokant tik komunalinius Buto mokesčius ir jokių rašytinių sutarčių į bylą jis pateikti negali, kadangi tokių sudaryta nebuvo ir jų neturi, kai tuo tarpu iš liudytojos I. A. paaiškinimų ir rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad I. A. Bute gyveno iki 2013 m. birželio mėnesio, tačiau teismas taip pat nustatė, jog laikotarpiu po I. A. nuomos visas Butas dar buvo nuomojamas G. Z. bei K. R. Be to, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, antstolio Vitalio Milevičiaus 2020 m. spalio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys, kad 2020 m. spalio 28 dieną ginčo Buto duris atidariusi A. P. paaiškino, kad Butą nuomojasi jau penkerius metus iš Buto savininko T. K., su kuriuo buvo sudaryta ne vienerių, bet dviejų metų rašytinė sutartis, o tris metus gyvena be sutarties, sudaro pagrindą dar labiau abejoti atsakovo pateiktos 2015 m. lapkričio 16 d. nuomos sutarties tikrumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo nenaudai aiškino aplinkybę, jog atsakovas teismo procese atsisakė teikti ieškovės prašomus duomenis dėl sudarytų sutarčių dėl Buto nuomos ar panaudos, atsisakė teikti Bute gyvenančių asmenų kontaktus jų iškvietimui paliudyti teisme.

46. Atsakovas apeliaciniame skunde argumentų apie nurodytus prieštaringumus tarp jo paaiškinimų, byloje nustatytų aplinkybių ir pateiktos nuomos sutarties (ne)tikrumo galimybės nepateikia, nurodytų prieštaringumų nepašalina. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti byloje contra spoliatoriam taisyklę ir, atitinkamai, vertinti, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. birželio 1 d. nuomojo Butą ir vidutiniškai per mėnesį iš šios veiklos gaudavo po 320 Eur pajamų.

Dėl negatorinių ieškinio reikalavimų

47. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo perduoti ieškovei Buto raktus, nes ieškovė turėjo Buto raktus dar iki teismo proceso, kita vertus, atsakovas įvykdė šį ieškinio reikalavimą dar iki teismo posėdžio ir pateikė teismui tai patvirtinančius duomenis, t. y. dokumentus, patvirtinančius rakto pagaminimo išlaidas ir duomenis, patvirtinančius voko išsiuntimą. Be to, teismas išėjo už ginčo ribų, nes ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl įpareigojimo pateikti kambario raktą, todėl teismas įpareigoti atsakovą pateikti ieškovei kambario raktą negalėjo.

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą šioje dalyje nesudaro.

49. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Nagrinėjamu atveju byloje tarp šalių kilo ginčas dėl, be kita ko, Buto raktų neperdavimo ir, tuo pačiu, galimybės ieškovei naudotis jai priklausančia Buto dalimi nesudarymo. Ieškovė byloje nurodė, kad prašė atsakovo duoti jai Buto raktą, tačiau šis to nepadarė. Dėl to ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei Buto raktus.

50. Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, kad paskutinio teismo posėdžio metu pateikė teismui duomenis, jog pagamino Buto raktą ir išsiuntė jį ieškovei ieškinyje nurodytu būdu ir adresu, atsakovo vertinimu taip įvykdydamas ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei Buto raktus. Atsakovo vertinimu, dėl to pirmosios instancijos teismas bylą dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei Buto raktus turėjo nutraukti, nelikus ginčo objekto. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo pateikti duomenys ieškinio reikalavimo įvykdymo savaime nepatvirtina (CPK 185 straipsnis). Duomenų apie siuntos įteikimą atsakovas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė tvirtina, kad atsakovo nurodyta pašto siunta adresato nepasiekė. Atsakovas į šį ieškovės atsiliepimą nereagavo, t. y. ieškovės nurodytos aplinkybės neginčijo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovo pateikti duomenys apie siuntos išsiuntimą patvirtina ginčo objekto tarp šalių išnykimą nepatvirtina (CPK 185 straipsnis). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra įrodymų, kad minimoje siuntoje iš tiesų buvo Buto raktai.

51. Civilinio proceso tikslas – atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo pateikti duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas įvykdė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei Buto raktus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkinti vieną iš alternatyvių reikalavimų ir įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei Buto raktus per antstolį, ieškovei apmokant pagrįstas išlaidas tiek už pagrindinio Buto rakto padarymą, tiek ir už antstolio išlaidas.

52. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal kasacinio teismo praktiką negatorinio ieškinio atveju teismas sprendžia, ar visi ieškinio reikalavimuose nurodyti veiksmai (ar jų uždraudimas) yra būtini ginant savininko teises, ir atitinkamai tik šį reikalavimą atitinkantys prašymai tenkinami. Teismas gali susidurti su situacijomis, kai negatorinio ieškinio reikalavimai suformuluoti netinkamai, t. y. arba labai abstrakčiai, arba labai detaliai ir konkrečiai. Tokiais atvejais teismas įvertina, kad ieškiniu siekiama pašalinti savininko teisių pažeidimus, ir taiko proporcingas savininko teisių gynimo priemones. Byloje ištirtų įrodymų pagrindu teismas apsisprendžia, kokios priemonės turi būti įformintos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Jos turi užtikrinti, kad savininko teisių pažeidimą sukeliančios aplinkybės būtų pašalintos. Kito, nei nurodyta ieškinyje, savininko teisių gynimo būdo pritaikymas nelaikomas ieškinio ribų peržengimu, nes pačiu negatoriniu ieškiniu siekiama apginti savininko teises. Tačiau, atsižvelgiant į CPK 8 straipsnyje reglamentuotą kooperacijos (bendradarbiavimo) principą, teismas turi su bylos šalimis aptarti savininko galimo teisių gynimo būdo parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019). Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nagrinėdamas klausimus dėl savininko teisių pažeidimo, iš esmės turi įvertinti, kokius savininko teisių pažeidimus siekiama pašalinti ir ar prašomos taikyti priemonės yra efektyvios, t. y. pašalinančios savininko teisių pažeidimą sukeliančias aplinkybes, ką šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ir padarė teisingai bei pagrįstai.

53. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį įpareigoti atsakovą neatlygintinai perduoti ieškovei jai tenkančios Buto dalies – miegamojo kambario, raktų egzempliorių, nėra. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškinio reikalavimu, be kita ko, įpareigoti atsakovą perduotai jai Buto raktus, kad ši galėtų įgyvendinti savo nuosavybės į jai tenkančią Buto dalį, tačiau atsakovas ieškovei tenkančią Buto dalį – miegamąjį kambarį, yra užrakinęs, ko iš esmės ir neneigia. Taigi, nenustačius tokio įpareigojimo, faktiškai susiklostytų situacija, kai ieškovė gali patekti į Butą, tačiau ne į konkrečią jai tenkančią Buto dalį, o tokiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų užtikrinamos prielaidos ieškovei tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teises, priešingai, galimai būtų sudarytos prielaidos naujiems ginčams. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą neatlygintinai perduoti ieškovei jai tenkančios Buto dalies – miegamojo kambario, raktų egzempliorių. Atsakovas nepateikia argumentų, kad toks teismo sprendimas kaip nors pažeidžia atsakovo interesus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jo panaikinimas ar pakeitimas neatitiktų civilinio proceso tikslo ir principų.

Dėl procesinės bylos baigties

54. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir ieškinį tenkino pagrįstai. Todėl apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

56. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

57. Atsakovas pateikė duomenis, kad už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 464 Eur žyminį mokestį (apeliacinio skundo priedas). Tuo tarpu ieškovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 500 Eur (atsiliepimo į apeliacinį skundą priedas).

58. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o ieškovės atlygintinos priteisiant jas iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidos neviršija nustatytų teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovei priteistina iš atsakovo 500 Eur bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 164 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo T. K. (a. k. (duomenys neskelbtini), 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.