Šiaulių apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ramsas“ bankroto administratoriaus P. P. atstovui advokatui A. J.,

atsakovui I. Š., jo atstovei advokatei V. B., atsakovui R. M., jo atstovui advokatui P. L.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ramsas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus P. P. ieškinį atsakovams I. Š., R. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl ieškinio senaties

Bylos faktinės aplinkybės

2013 m. rugsėjo 18 d. pinigų priėmimo kvitu UAB „Ramsas“ vadovas I. Š. sumokėjo advokatui už atstovavimą civilinėje byloje pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. atstovavimo sutartį ( 3 t. b.l. 57, 58,68, 63,64).

Antstolės E. R. kontorai I. Š. įsipareigojo pateikti bankroto administratoriui trūkstamus dokumentus pagal 2015 m. gruodžio 2 d. teismo nutartį ir 2016 m. vasario 23 d. išduotą vykdomąjį raštą ( 1 t. b.l. 100,103-105, 2 t. b.l. 9).

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose reglamentuojama uždarųjų akcinių bendrovių valdymo organų struktūra, numatyta, kad bendrovė turi turėti vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Kadangi šios pareigos kyla iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius). Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? CPK) 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 30, 41, 44 punktai).Pažymėtina, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami. Byloje iš esmės ginčas kyla dėl faktinių aplinkybių, ar atsakovas R. M. buvo UAB „Ramsas“ faktiniu vadovu. Atsakovas nurodo, kad jis buvo įmonės darbuotojas ir atliko jam pavestas funkcijas ir neatliko jokių veiksmų kaip juridinio asmens vadovas. Neigia bet kokius susitarimus dėl veiklų pasidalijimo. Atsakovas I. Š. būdamas ne tik BUAB ,,Ramsas“ vadovu, bet ir vieninteliu akcininku nurodo, kad jam tapus įmonės vadovu buvo susitarimas su R. M. dėl veiklų pasidalijimo, jis jokios veiklos susijusios su langų prekyba neatliko, vykdė veiklą dėl medienos ruošos, jis nėra atsakingas už žalą įmonei dėl susidariusių kreditorinių reikalavimų, nes ne jis, o faktinis vadovas R. M. turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tapus įmonei nemokiai. Nors I. Š. ir nurodė, kad kreditoriniai reikalavimai dėl UAB „Nirlita“ - 476, 89 Eur, UAB „Šturmas“ -122,65 Eur, UAB „Namų statyba“ -32,11 Eur susidarė dėl jo vykdytos medienos veiklos, mano, kad kreditoriniai reikalavimai nepagrįsti. VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro reikalavimas 277,17 Eur sumai buvo iš bendros veiklos. VSDF Šiaulių skyriaus reikalavimas 2856,19 Eur sumai buvo iš bendros veiklos, bet jo veiklai tenkanti mažesnė suma, tačiau iš esmės atsakovai neginčijo kreditorinių reikalavimų, prašomos priteisti 59561,64 Eur sumos. Nustačius, jog valdymo organų nariai pažeidė fiduciarines ir (ar) įstatyme nustatytas pareigas, būtina įvertinti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala; jei buvo, tai kokio dydžio. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl atlygintinos žalos dydis nustatomas ne pagal konkretaus kreditoriaus reikalavimo padidėjimo aplinkybę, bet pagal tai, ar dėl vadovo neteisėtų veiksmų išaugo visi įmonės įsipareigojimai: žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Tuo atveju, jeigu nepakanka bendrovės turto kreditoriams reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktuose numatytas pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 42 punktas). Konkrečiu atveju byloje nekilo ginčo dėl ieškinio sumos, ji pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų bendrovės vadovui (akcininkui), yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši pareiga įtvirtinta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje. Pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakciją, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei buvo nustatyta vadovui, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas, įvertinęs, kad įmonė yra nemoki, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai UAB ,,Ramsas“, nes pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 m. liepos 16 d. pateikė VMI kaip UAB ,,Ramsas“ kreditorė, nes įmonė buvo skolinga VMI 51508,89 Eur ( šios nutarties 15-17 punktai). 2015 m. gruodžio 8 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „Ramsas“, įmonės kodas 302087537, buveinė – (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla. Bankrutuojančios UAB „Ramsas“ administratoriumi paskirtas P. P.. (civilinė byla Nr. eB2-90-372/2018). Teismas iš VMI pateiktų duomenų sprendė, kad 2015m. lapkričio 2 d. atsakovas buvo skolingas valstybės biudžetui 51194,51 Eur. VĮ Registrų centro ir VĮ Regitra duomenimis atsakovas neturi nei nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių, o finansinės atskaitomybės dokumentus yra pateikęs tik už 2013 metus, iš kurių matyti, kad dar 2013 metais atsakovo turtas sudarė 579907 Eur, o mokėtinos sumos buvo net 858349 Eur. Teismas sprendė, kad įmonė nevykdė prisiimtų turtinių įsipareigojimų, pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Bankroto procese patvirtinti 59561,64 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki, t. y. kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-786-241/2017). Tai reiškia, kad įmonė tampa faktiškai nemoki anksčiau nei jai yra iškeliama bankroto byla. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti, nors tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei. Tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų, tuomet kyla bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016, 39 punktas). Nagrinėjamu atveju neišsaugoti visi duomenys apie įmonės turtą ir kiti dokumentai, išskyrus tuos, kurie buvo administratoriui perduoti UAB „ Gnostikos“ , todėl sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo, vadovo atsakomybės ribų vertinamai turimi byloje duomenys. Teismų praktikoje pripažįstama, kad balanse nurodyta per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimai nebūtinai reiškia pradelstus įsipareigojimus, kurie reikšmingi nustatinėjant įmonės finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2145-370/2016). Byloje pateiktas Balansas už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ( 1 t. b.l. 25 ). Bankroto administratoriaus teigimu, UAB ,,Ramsas“ buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, dar iki kreditorinių reikalavimų susidarymo. Balanse nurodoma, kad UAB ,,Ramsas“ ataskaitiniu laikotarpiu turėjo trumpalaikio turto 579 907 Lt (167,69 Eur). Trumpalaikį turtą sudaro 452 919 Lt (130 91 Eur) vertės atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 123 789 Lt (35 62 Eur) per vienerius metus gautinos lėšos ir 3199 Lt (926, 49 Eur) pinigai ir jų ekvivalentai. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 858349 Lt (248, 49Eur), iš kurių 628 529 Lt (181, 88 Eur) yra po vienerių metų mokėtinos sumos ir 229 820 Lt (66, 32 Eur) per vienerius metus mokėtinos sumos ( 1 t., b. l. 25). Byloje pateikta Pelno nuostolių ataskaita už laikotarpį nuo 2013m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nurodytas grynasis pelnas ( nuostoliai) -43 888 Lt ( 1 t. b.l. 26 ). Pažymėtina, kad bylos duomenis nenustatyta, kad UAB „Ramsas“ turėjo nekilnojamojo, kilnojamojo, ilgalaikio, trumpalaikio turto, byloje nėra įrodymų apie atsakovo turtą. Liudytoja J. L. paaiškino, kad tokio balanso, koks buvo už 2013 m. nenorėjo teikti nes buvo dideli, neaiškūs likučiai, likę skolų, kurios jau buvo apmokėtos. Liudytojos paaiškinimais vadovas I. Š. teikė papildomus dokumentus, tikslino, vėliau ataskaitą peržiūrėjo. Tačiau iš byloje pateiktų dokumentų, šalių paaiškinimų, liudytojos paaiškinimų kyla abejonių dėl balanse už 2013 m. esančių duomenų, nes jie nėra pagrįsti byloje turimais įrodymais. Iš visumos byloje nustatytų aplinkybių, atsižvelgiant į pradelstų susidariusių kreditorinių reikalavimų laikotarpius, jų dydį yra pagrindo manyti, kad įmonė tapo nemoki 2012 m. pabaigoje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nors įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę, tačiau iš jų turi būti nustatytas tikslus įmonės nemokumo momentas. Įmonės nemokumo momento nustatymo reikšmingumą lemia žalos dydžio nustatymo specifika, kai ieškinys pareiškiamas buvusiam įmonės vadovui – jeigu nuo įmonės nemokumo momento dėl neteisėto vadovo neveikimo įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, būtent šis padidėjimas laikytinas bendrovei ir jos kreditoriams atsiradusios žalos dydžiu. Kitaip tariant, turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta – vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovas atlikdamas tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. Vadovo pareiga objektyviai įvertinti konkrečią situaciją, esant nemokumui vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą ĮBĮ nurodyta tvarka. Vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu, apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį. Iš esmės atsižvelgiant į tai, kas pasisakyta aukščiau, į byloje pateiktus duomenis spręstina, kad byloje nesant pakankami duomenų, kurie leistų įvertinti ieškovės blogėjančios finansinės padėties santykį su besiformuojančiais pradelstais įsipareigojimais teismas daro išvadą, kad atsakovas įmonės vadovas I. Š. turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo 2012 m. pabaigoje. Pažymėtina, kad atsakovas teigdamas, kad jam įsigijus akcijas ir tapus įmonės vadovu jau tuomet įmonė buvo nemoki, tuomet vertintina, kad jis pareigą kreiptis dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo turėjo iškart tapęs įmonės vadovu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2011 m. balandžio 18 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi R. M. pardavė UAB „Ramsas“ akcijas I. Š. ( 2 t. b.l. 70). O iš 2011 m. balandžio 14 d. Visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad iš direktoriaus pareigų buvo atleistas S. S. ir direktoriumi paskirtas I. Š. ( 2 t. b.l. 73). Ieškovės vertinimu iš VMI atliktų UAB Ramsas patikrinimų yra pagrindo teigti, kad įmonė buvo naudojama suinteresuotų asmenų naudai gauti, o visi iš tokios ūkinės-komercines veiklos priskaičiuoti mokesčiai buvo paliekami UAB „Ramsas“ jai neturint jokio turto bei galimybių priskaičiuotų mokesčių sumokėti. Ieškovė nurodė, kad iš pateikiamų patikrinimo duomenų matyti, kad atsakovas I. Š. žinojo apie atliekamus mokestinius patikrinimus, tačiau jis niekada VMI neteikė duomenų, kad jis nėra įmonės vadovas. Teismo pažymėtina, kad iš esmės atsakovas šių ieškovės argumentų neginčijo. Ieškovė nurodė, kad VMI atstovai nuvykę į UAB „ Ramsas“ nurodytą veiklos vietą nei bendrovės vadovo atsakovo, nei įmonės veiklos požymių niekada nerasdavo. Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad UAB „Ramsas“ nenurodė, kad turi sandėlius, nenurodė patalpų, kur saugomos materialinės vertybės, nepateikė duomenų apie prekių likučius. Apskaitos įmonė UAB „Gnostikos“ sandėlio apskaitos netvarkė. Iš sudaryto mokestinio patikrinimo akto matyti, kad VMI 2013m. vasario 27 d. pasitikėjimo telefonu buvo gauta informacija, kurioje buvo teigiama, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuotas langų, rėmų ir kitų statybinių medžiagų likutis 70000 Lt, o faktiškai jų sandėlyje nėra. Taip pat, kad UAB „Ramsas“ veda juodą buhalteriją, padirbinėja dokumentus ir parašus atbuline data, „plauna“ PVM, perparduodama daiktus fiziniams asmenims. Ieškovės vertinimu byloje esantys įrodymai paneigia atsakovo I. Š. argumentus, kad jis nevadovavo įmonei. Teismas kritiškai vertina atsakovo I. Š. paaiškinimus dėl įmonės veiklos su R. M. pasidalijimo, tai, kad jis I. Š. nesidomėjo įmonės veikla dėl langų prekybos, nesidomėjo įmonės finansine veikla, nors nurodė, kad yra, buvo paneigia byloje pateikti duomenys. Nurodė, kad R. M. rūpinosi langų prekyba, jam buvo suteikti įgaliojimai veikti savarankiškai. Nurodė, kad pasitikėjo R. M. nes daug metų buvo pažįstami, bendravo šeimomis. Jam tapus vadovu buvo susitarimas su R. M., kad jis vykdys toliau savo veiklą ir tvarkys buhalterinę apskaitą. Nurodė, kad ataskaitą už 2013 m. jo vardu pateikė įmonė, kuri tvarkė buhalterinę apskaitą bet dėl pateikto balanso nieko negali paaiškinti. Neatsistatydino iš vadovo pareigų nes R. M. toliau vykdė veiklą ir tarp jų buvo susitarimas, ir jis turėjo įgaliojimus vykdyti veiklai, jam buvo patikėta dirbti toliau. Atsakovo vertinimu tai, kad tai, kad skolos kreditoriams susidarė dėl veiklos susijusios su plastikinių langų gamyba ir montavimu dėl to R. M. taikytina civilinė atsakomybė tais pačiais pagrindais, kaip ir įmonės vadovui. Atsakovo vertinimu R. M. akivaizdžiai žinodamas apie skolą VMI ir kitiems kreditoriams privalėjo imtis priemonių ir apie įmonės skolas informuoti juridinį vadovą I. Š. arba pats būdamas faktiniu vadovu kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas nurodė, kad neneigia, kad kituose teisminiuose procesuose jis atstovavo UAB „Ramsas“. Taip pat prieštaringai paaiškino, vienu atveju, kad jam nebuvo žinoma apie VMI tikrinimus ir įsiskolinimus, kad apie tai sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu gavęs procesinius dokumentus. Kitu atveju, teismo posėdžio metu, kad jau 2012 m. VMI buvo informuotas apie patikrinimą ir susidariusią skolą bei pats skambino VMI ir tikslinosi aplinkybes. Iš VMI akto taip pat matyti, kad UAB „Ramsas“ vadovui atsakovui I. S. 2013m. kovo 14 d. buvo į rankas įteiktas raštas dėl informavimo apie numatomą atlikti patikrinimą. I. Š. 2013m. kovo 14 d. pateikė prašymą, kuriame teigė, kad negali pateikti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, nes vyksta teisminis procesas dėl gyvenamojo namo, kuriame saugomi dokumentai, ir be teismo sprendimo jis negali įeiti į namą ir paimti dokumentų. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į byloje esančius duomenis iš kitų teisminių procesų matyti, kad nėra duomenų, kad atsakovui būtų buvę trukdoma pasiimti dokumentus, be to yra pagrindo spręsti, kad atsakovo pozicija dėl pačių faktų nurodymo ir tų pačių aplinkybių vertinimo nėra nuosekli. Teismo vertinimu byloje esantys duomenys dėl I. Š. kaip įmonės vadovo veiksmų bei jo paaiškinimai, priešingai nei teigia atsakovas ne paneigia bet patvirtina ieškovės argumentus dėl įmonės valdymo bei I. Š. vadovo atsakomybės. Teismo vertinimu atsižvelgus į tai, kad I. Š. pagal bylos duomenis yra patyręs verslininkas, vadovavęs ne vienai įmonei, konkretus jo kaip įmonės vadovo elgesys, kai jis žinodamas apie įmonės nemokumą, susidariusius įsiskolinimus, negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, nes byloje pateikti duomenys patvirtinantys išieškojimų iš UAB „Ramsas“ negalimumą, ilgą laiką nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o pradelsti įsipareigojimai vis didėjo, teismo vertinimu, sudaro pagrindo spręsti apie didelį atsakovo I. Š. neatsargumą pasireiškiantį nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Be to ir apie galimai tyčinius veiksmus, nes bankroto byloje priimta 2016 m. birželio 16 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis UAB „Ramsas“ bankrotą pripažinti tyčiniu. ( 1t. b.l. 70-72, 78-80, ( 3 t. b.l. 4,5, 51-54 ). Iš byloje esančių duomenų, 2016 m. rugsėjo 6 d. atskirojo skundo dėl sprendimo UAB „ Ramsas“ bankrotą pripažinti tyčiniu matyti, kad I. Š. be kitų aplinkybių nurodė, kad nuo 2011 m. balandžio 22 d. jam tapus akcininku ir vadovu įmonė jau tuo metu dirbo nuostolingai ( 2 t. b.l. 121, 122).

I. Š. nurodė, kad įmonės vadovu faktiškai buvo iki 2012 m. lapkričio 26 d., nors tuo pačiu paaiškino, kad nuo 2011 m. nėra pasirašęs jokių dokumentų UAB „Ramsas“ vardu, ką iš esmės paneigia byloje esantys duomenys. Kaip minėta atsakovo paaiškinimai vertintini, kaip prieštaringi. Byloje esantys papildomi duomenys iš Kelmės rajono apylinkės teisme išnagrinėtų civilinių bylų Nr.2-52-446/2014m., Nr.2-40-446/2013 m. paneigia atsakovo paaiškinimus. Nes jis kaip UAB „Ramsas“ direktorius pasirašė 2011 m. gruodžio 28 d. UAB „Ramsas“ PVM sąskaitą-faktūrą. 2013 m. rugsėjo 16 d. kaip UAB „Ramsas“ direktorius susirašinėjo elektroniniu paštu su jo nurodomais skolininkais. 2013 m. rugsėjo 16 d. kaip UAB „Ramsas“ direktorius pasirašė teisinių paslaugų sutartį su advokatu. 2013 m. rugsėjo 18 d. kaip UAB „Ramsas“ direktorius pasirašė pinigų priėmimo kvite įmonės vardu apmokėdamas už suteiktas paslaugas advokatui. Taip pat 2013 m. gruodžio 17 d. kaip UAB „Ramsas“ direktorius pasirašė pinigų priėmimo kvituose įmonės vardu apmokėdamas už suteiktas paslaugas advokatui. Bylos duomenimis 2013 m. spalio 19 d. atsakovo atsiliepime buvo keliamas klausimas ar I. Š. pagrįstai save byloje įvardija kaip UAB „Ramsas“ direktorių dėl šių argumentų jis pateikė UAB „Ramsas“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą. Bylos nagrinėjimo eigoje į bylą pateikė 2011 m. gruodžio 30 d. UAB „Ramsas“ kasininko I. Š. pasirašytą kasos pajamų orderio kvitą, 2013 m, rugpjūčio 14 d. UAB „Ramsas“ direktoriaus ir kasininko I. Š. pasirašytą kasos išlaidų orderį, UAB Ramsas skolų suvestines. Civilinės bylos Nr.2-40-446/2033 m. nagrinėjimo metu I. Š. teismui nurodė esąs UAB „Ramsas“ vadovas ( 2013 m. vasario 27 d. parengiamojo teismo posėdžio protokolas). Atsakovas skirtingai nurodė aplinkybes dėl įmonės dokumentų išsaugojimo. Šios bylos nagrinėjimo metu, bei kitoje byloje sprendžiant dėl baudos skyrimo jis nurodė, kad visi dokumentai buvo buhalterinėje įmonėje UAB „Gnostikos“ ,tačiau bylos duomenimis V. G. tarp jos ir I. Š. vykusių ginčų metu Kelmės rajono policijos komisariatui yra teikusi paaiškinimus, kad I. Š. specialiai neatsiima įmonės dokumentų, esančių jų bendro gyvenimo patalpose. Šios aplinkybės nurodomos 2013 m. balandžio 13 d. nutarime nutraukti administracinės bylos teiseną. Teismo vertinimu šios teismo nutarties 18,22,23, 24,25, 27, 28 punktuose nurodyti į bylą pateikti įrodymai, įrodymai iš Swedbank AB dėl įmonės sąskaitų bei kitų byloje pateiktų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių visuma paneigia atsakovo I. Š. paaiškinimus, kad ne I. Š. buvo įmonės vadovu. Pažymėtina, kad atsakovas niekada ir neteigė, kad nebuvo įmonės vadovas, ar kad jo vadovavimas įmonei buvo fiktyvus ir pan. Jis iš esmės neginčijo balanse už 2013 m. nurodytų duomenų nurodydamas, kad jam apie įmonės balansą, ataskaitas nežinoma, nes ne jis jas teikė. Pažymėtina, kad byloje atsakovas I. Š. neteikė jokių duomenų dėl įmonės veiklos atribojimo, dėl veiklos susijusios su medienos ruoša ar kt. Atsakovas neteikė įrodymų dėl įmonės turto ir pradelstų skolų santykio, dėl balansinio turto sandaros ir jo dinamikos ir pan., nors tokią pareigą turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016). Iš esmės jis kėlė tik atsakomybės dėl kilusios žalos klausimą, nurodydamas, kad jis nesirūpino veikla susijusia su langų prekyba, montavimu, kad atsakovas R. M. atsižvelgiant į jų susitarimą pasidalinti veiklas, yra atsakingas už padarytą žalą įmonei. Teismo vertinimu atsakovo argumentai niekuo nepagrįsti, I. Š. neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir pažeidė įmonės, jos kreditorių interesus, nors pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai turėjo nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento. Teismo vertinimu atsakovo argumentai dėl jo paaiškinimų dėl galimų veiklos pasidalijimų atmestini kaip nepagrįsti, be to nurodyti atsakovo argumentai nepašalina atsakovo I. Š. atsakomybės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu atsižvelgiant į bylos duomenis į tai, kas pasisakyta aukščiau nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo R. M. Remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, 37 straipsniu, bendrovės vadovas veikia įmonės vardu, turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą ir kt. Viena iš įstatyme įtvirtintų bendrovės vadovo pareigų yra tinkamai organizuoti bendrovės turto apskaitą. Bendrovės vadovas privalo į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Įstatymo nuostatos nustato reikalavimus ūkio subjektams tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Be to, juridinio asmens vadovas atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, ir t. t. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 64 punktas). Už šios pareigos nevykdymą vadovui taikytina ne materialinė, o civilinė atsakomybė, nes tai išimtinai valdymo organui nustatyta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 23 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą, vadovo pareigą elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, ir pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015), tuo atveju, kai įmonės vadovas pažeidžia specialiuosiuose įstatymuose numatytas pareigas, susijusias su įmonės turto tinkamos apskaitos tvarkymu, ir dėl to negalima nustatyti tikrosios įmonės finansinės padėties, tai gali lemti vadovo atsakomybę.

Ieškovė nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ( nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant faktiškai nemokiai ) ir kilusios žalos teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys yra nustatytas, nes įmonės nuostoliai yra laikomi jų veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju priežastinis žalą padariusiųjų asmenų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas. Ši taisyklė nustatyta CK 6.279 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Taigi šiuo atveju ieškovė teigia, kad atsakomybė dėl nepasikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo tenka ir atsakovui R. M., nes jis buvo UAB „Ramsas“ faktinis vadovas. Ieškovė ieškinio reikalavimus atsakovo R. M. atžvilgiu grindžia tuo, kad atsakovas būdamas faktiniu vadovu nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Ramsas“ ir tokiu būdu didino bendrovės įsipareigojimus kreditoriams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Ieškovė nurodė, kad banko sąskaitai Nr.(duomenys neskelbtini) yra patvirtinta atsakovo R. M. pirmo parašo teisė. Banko parašų pavyzdžių kortelėje šis asmuo save yra įvardijęs kaip komercijos direktorius. Iš sąskaitoje esančių duomenų matyti, kad joje vykdytos operacijos yra betarpiškai susijusios su atsakovu R. M.. 2012m. sausio 9 d. R. M. grąžinama 4000 Lt, dalis paskolos, 2012m. sausio 19 d. grąžinama 3800 Lt paskolos. Ieškovas pažymi, kad atsakovo R. M. operacijos UAB „Ramsas“ banko sąskaitoje buvo susijusios su tiksliniu įmonės veiklos finansavimu, įmokėtas lėšas vėliau atsiimant atsakovams atsiskaičius už suteiktas langų (plastiko ruošinių) gamybos paslaugas. Atsakovo R. M. naudojama banko sąskaita buvo skirta aptarnauti užsakovus dėl langų gamybos. 2011 m. lapkričio 2 d. atsakovas R. M. kaip UAB „Ramsas“ atstovas, įvardijęs save komercijos direktoriumi su Swedbank AB sudarė debeto mokėjimo kortelės sutartį, susietą su jo valdyta banko sąskaita Nr.(duomenys neskelbtini). Ši debeto mokėjimo kortelė suteikė teisę atsakovui valdyti, naudoti ir disponuoti sąskaita. Ieškovės vertinimu dar iki kreditorinių reikalavimų susidarymo abu UAB „Ramsas“ vadovai suprato, kad įmonė negalės tęsti įprastinės ūkinės komercinės veiklos ir teikti su tuo susijusių paslaugų atsiskaitant su įmonės kreditoriais, o įmonės mokumo nebepavyks atkurti.

Ieškovė papildomai nurodė, kad byloje pateikti dokumentai dėl (duomenys neskelbtini) 2011m. gegužės 12 d. pirkimo –pardavimo sutarties patvirtina, kad sutartis, kurią yra pasirašęs R. M. save įvardinęs kaip UAB „ Ramsas“ komercijos direktorius bei prie sutarties pateikta sąskaita faktūra už suteiktas paslaugas patvirtina, kad nuo sutartinių santykių pradžios iki pabaigos, apmokėjimo UAB „Ramsas“ vardu išimtinai veikė tik atsakovas R. M.. Tokie veiksmai laikomi faktiniais įmonės vadovo veiksmais. ( 6t. b.l. 117-124). Taip pat dėl daugiabučių namų bendrijos Gytarių g.6 2011m. rugsėjo 28 d. sudarytos pirkimo pardavimo sutarties, kurią R. M. pasirašė kaip UAB „Ramsas“ komercijos direktorius jo veiksmai laikytini kaip faktiniai vadovo veiksmai. ( 6 t. 131-138). Ieškovė įrodinėdama R. M. kaip faktinio vadovo veiksmus pateikė dokumentus gautus iš daugiabučio namo savininkų bendrijos Gegužių 76, UAB „ Ramsas“ komercijos direktoriaus komercinį pasiūlymą, 2011m. lapkričio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, duomenis dėl apmokėjimo ( 6 t. b.l. 147-154). Ieškovė teikė duomenis dėl V. Š. užsakymo, jos kreipimosi į vartotojų teisių tarnybą, kurie ieškovės vertinimu patvirtina, kad UAB „ Ramsas“ atstovavo R. M. ( 7 t. b.l. 92-137).

Teismo pažymėtina, kad ieškovė teikė į bylą duomenis, dokumentus susijusius su R. M. atliktais veiksmais dėl UAB „ Ramsas“ veiklos. Ieškovė pareiškusi atskirą ieškinį teikė į bylą papildomus dokumentus gautus iš ikiteisminio tyrimo ( 9 t. b.l. 7-32, 42, 43, 48-59). Ieškovė naujai 2018 m. sausio 22 d. ieškinį iš esmės grindė tais pačiais argumentais dėl abiejų vadovų veiksmų įmonės veikloje, kurių pasėkoje padaryta įmonei žala. Tiek I. Š., tiek R. M. pateikė į bylą duomenis dėl jiems pareiktų įtarimų. Pažymėtina, kad galutinis sprendimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra priimtas. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus ieškovės vertinimu visi į bylą pateikti įrodymai susiję su plastikinių langų veikla patvirtina R. M. buvus faktiniu įmonės vadovu dalyje dėl plastikinių langų (ruošinių) gamybos, pardavimo. Teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad R. M. atliktos ieškovės įvardintos funkcijos vertintinos funkcijomis, kurias atlieka įmonės vadovas. Pažymėtina, kad atsakovas I. Š. nurodė, kad jis buvo suteikęs įgaliojimus R. M. veikti savo nuožiūra dėl langų prekybos nors byloje ir nėra pateikta tai patvirtinančių įrodymų, liudytoja nurodė, kad ji tarp įmonės dokumentų įgaliojimų nematė. Tačiau ta aplinkybė, kad R. M. kaip komercijos direktorius pasirašė sutartis savaime nesuteikia teisinio pagrindo jį laikyti įmonės faktiniu vadovu. Atsakovas I. Š. nenurodė, kad tokie R. M. veiksmai, o teigdamas, kad suteikė įgaliojimus, kokia konkrečiai apimtimi nenurodė. Ieškovė į bylą teikė duomenis iš teritorinės darbo biržos nurodydama, kad visi darbo biržos mokėjimai susiję su R. M.. Nurodė, kad pažymose apie darbo biržos siųstų bedarbių dirbtą laiką yra nurodyta, kad jas pasirašo UAB „Ramsas“ direktorius I. Š., tačiau vizualiai ieškovės vertinimu parašai skirtingi. Pateikta Įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir fianasavimo 2010 m. birželio 30 d. sutartis iš kurios matyti, kad UAB „ Ramsas“ atstovaujama direktoriaus S. S. ir Šiaulių darbo birža sudarė sutartį dėl bedarbio R. M. įdarbinimo subsidijuojant komercijos direktoriaus darbo funkcijoms atlikti. Pateiktas 2012 m. kovo 7 d. I. Š. prašymas skiriamas subsidijas nuo 2012m. kovo 7 d. pervesti į kitą UAB „ Ramsas“ sąskaitą, esančią Šiaulių banke bei kiti dokumentai ( 7 t. b.l. 1-48). Tačiau teismo vertinimu iš konkrečių pateiktų dokumentų turinio nėra pagrindo spręsti, kad R. M. buvo faktinis vadovas.

Tai, kad galimai netinkamai tvarkė dokumentus, ar konkrečių dokumentų neperdavė įmonei tvarkančiai buhalterinę apskaitą, ar atliko veiksmus viršydamas savo konpetenciją ar suteiktus įgaliojimus, ar kad galimai R. M. priėmė prekes I. Š. vardu, ar atliko kokius tai kitus veiksmus po darbo santykių UAB „ Ramsas“ nutraukimo nėra šios bylos dalykas. Teismo vertinimu jei atsakovo I. Š. vertinimu R. M. atliko konkrečius neteisėtus veiksmus susijusius su darbo santykiais, ar kitus, kas galimai I. Š. vertinimu įtakojo žalos atsiradimą, tai atsakovas manydamas, kad jo teisės pažeistos gali ginti pažeistas teises įstatyme numatytais būdais. Atsakovo I. Š. paaiškinimai apie susitarimą dėl veiklų pasidalijimo nepašalina jo kaip vadovo atsakomybės. Jei ir vertinti, kad tokie tarpusavio susitarimai buvo, kaip teigia I. Š., tai galimai ir gali turėti reikšmės jų tarpusavio santykiams, o ne prieš trečiuosius asmenis. Prieš trečiuosius asmenis konkrečiu atveju už įmonės veiklą yra atsakingas įmonės vadovas I. Š.. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė byloje nekėlė atsakovo R. M. atsakomybės klausimo dėl pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą. Nekėlė klausimo, kad jis nevykdė kitų įstatymais nustatytų įmonės vadovo pareigų. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo prievolė kyla iš turto ir dokumentų neperdavimo įmonės administratoriui, t. y. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto pagrindu, taip pat pažeidus CK 2.87 straipsnio nuostatas. Tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytas pareigas, jie privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Šiuo konkrečiu atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra priimtas galutinis sprendimas, atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus įrodymus konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo spręsti dėl R. M. atsakomybės. Ieškovė pareiškusi naują ieškinį pareiškė prašymą išreikalauti iš Lenkijos Respublikos centrinės įstaigos duomenis apimančius laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. dėl pirkėjo UAB „Ramsas“ ir pardavėjo įmonių S. O. i D. M. K., adresas (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini) ir Stollar, PVM mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini) sudarytų sutarčių, susitarimų ar kitų dokumentų dėl pardavėjo pirkėjui parduotos produkcijos. Pareiškė prašymą išreikalauti visus dokumentus liudijančius nupirktos produkcijos perdavimą iš nurodytų pardavėjų pirkėjui, visus dokumentus patvirtinančius apmokėjimą, pirkėjo pateiktus užsakymus, prašymus pardavėjui dėl produkcijos pardavimo. Nurodytų pardavėjų paaiškinimus koks konkretus asmuo visų pirkėjo ir pardavėjo komercinių santykių metu atstovavo pirkėjui UAB „Ramsas“. Visą kitą nepaminėtą dokumentaciją, kuri liudija pirkėjo ir pardavėjo ūkinius-komercinius santykius, ypatingai pažymint dokumentus liudijančius faktinį UAB „Ramsas“ atstovavimą, dokumentų surašymą. Atsakovas I. Š. nurodė, kad palaiko ieškovės ieškinyje reiškiamą prašymą gauti duomenis iš Lenkijos Respublikos įmonių „S. O. i D.“ ir „Stollar“, iš kurių būtų akivaizdu, kuris iš atsakovų faktiškai dalyvavo ūkiniuose - komerciniuose santykiuose UAB „Ramsas“ vardu su Lenkijos Respublikos įmonėmis. Be to nurodė, kad papildomas aplinkybes apie atsakovo R. M. vaidmenį UAB „Ramsas“ valdyme gali paaiškinti tiesiogiai ir betarpiškai su R. M. bendravę asmenys, kurie pagal BUAB „Ramsas“ buhalterinės apskaitos dokumentus pirko langus iš bendrovės ir kurie nurodys, kuris iš atsakovų - I. Š. ar R. M. suteikė jiems prekes ir paslaugas, su kuo pasirašė sutartis ir kam mokėjo pinigus už atliktą darbą. Todėl prašė iškviesti į teismo posėdį ir apklausti nurodytus liudytojus. Atsakovas R. M. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti prašymą dėl dokumentų išreikalavimo. Teismas įvertinęs ieškovės atstovo nurodytas aplinkybes dėl prašymo išreikalauti konkrečius dokumentus, atsakovo I. Š. prašymą iškvieti nurodytus liūdytojus sprendė, kad prašymai pareikšti nesavalaikiai, kad prašomų išreikalauti rašytinių įrodymų išreikalavimas iš Lenkijos Respublikos užvilkins bylos nagrinėjimą. Taip pat nėra pagrindo kviesti ir apklausti atsakovo prašomus liudytojus atsižvelgiant į atsakovo I. Š. argumentus dėl liudytojų apklausos, aplinkybių liūdytojų parodymų pagalba ieškinio pagrįstumo įrodinėjimo. Pažymėtina, kad išreikalauti prašyti dokumentai teismo vertinimu galimai patvirtintų vykdytą veiklą su konkrečiomis Lenkijos įmonėms, jų apimtį, duomenis kieno parašai yra dokumentuose, tačiau ne tai, kas yra įmonės vadovas. Taip pat prašyti iškviesti liudytojai galimai paaiškintų aplinkybes dėl atliktų užsakymų, jų apimties ir kitas, tačiau šiuo konkrečiu atveju liudytojų paaiškinimai dėl atliktų užsakymų susijusių su langų gamyba nėra tikslingi atsižvelgiant į prašymą dėl kokių aplinkybių buvo pašoma juos iškviesti, sprendžiant dėl vadovo atsakomybės.Kaip minėta dėl įrodinėjimo pareigos ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - atsikirtimų faktinį pagrindą. Pažymėtina, kad nepakanka nurodyti faktines aplinkybes, būtina pridėti ir įrodymus patvirtinančius faktines aplinkybes ( CPK 178 straipsnis ). Teismas išaiškino šalims įrodinėjimo pareigas, jų paskirstymo taisykles, tačiau nors ir yra aktyvus teismas neturi pareigos už šalis rinkti įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas įvertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ). Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma suteikia pagrindo išvadai, kad byloje nustatytos visos civilinei atsakomybei kilti būtinos įstatyme numatytos sąlygos, neteisėti I. Š. veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovų kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teismo vertinimu yra pagrindo spręsti, kad ieškovė įrodė neteisėtus atsakovo I. Š. veiksmus dalyje dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, ieškinys atsakovo R. M. atžvilgiu dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl papildomų argumentų nurodytų 2018 m. sausio 22 d. ieškinyje nepagrįstas (CPK 178 straipsnis). Ieškinys tenkintinas iš dalies, iš atsakovo I. Š. priteistinas 59561,64 Eur žalos atlyginimas, kitoje dalyje reikalavimai dėl žalos priteisimo iš R. M. atmestini.

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje normoje įtvirtintos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Aiškindamas procesinių palūkanų institutą, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda pagal įstatymą, jos turi būti skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007). Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Pažymėtina, kad kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant sutartinei ir deliktinei civilinei atsakomybei, todėl ieškovė turi teisę reikalauti procesinių palūkanų priteisimo ir nagrinėjamu atveju. Preziumuojama, kad CK 6.210 straipsnyje numatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiui yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, patiriami dėl negalėjimo naudotis pinigais (CK 6.261 straipsnis), todėl šių nuostolių kreditorius neprivalo įrodyti. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kuris yra fizinis asmuo, privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas pripažįsta, kad ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstas, todėl tenkintinas. Procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. gegužės 23 d. teismui priėmus ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso dalyviai iki įrodymų tyrimo pabaigos nepateikė duomenų apie bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nors ieškinys tenkintas iš dalies ta prasme, kad priteista žala ne solidariai iš abiejų atsakovų bet iš vieno atsakovo I. Š., tačiau atsižvelgiant į tai, kad priteista ieškovės prašyta 59561,64 Eur suma, iš esmės vertintina, kad ieškovės reikalavimas tenkintas. Nors pareiškiant ieškinį ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau išnagrinėjus bylą iš esmės valstybei iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. iš atsakovo I. Š. priteistina 1491 Eur žyminio mokesčio ir 23,90 Eur pašto išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovui I. Š. priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, 59561,64 Eur sumai (1 t. b. l. 33,34). Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovui R. M. priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas 59561,64 Eur sumai ( 6 t. b.l. 110-113). Ieškinį tenkinus I. Š. atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. ( CPK 150 straipsnio 3 dalis). Ieškinį atmetus R. M. atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ( CPK 150 straipsnio 150 straipsnio 2 dalis).

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi, 150 straipsnio 2,3 dalimi, 259-270 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Ramsas“ (juridinio asmens kodas 302087537) iš atsakovo I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 59561,64 Eur ( penkiasdešimt devynis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 64 ct ) žalos atlyginimo, 5 (penkis) procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo 2017 m. gegužės 23 d. iki visiško skolos išieškojimo.

Kitoje dalyje ieškinius dėl žalos priteisimo iš atsakovo R. M. atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovo I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 23,90 Eur (dvidešimt tris eurus ) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, 1491 Eur ( vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio.

Išaiškinti, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovui I. Š. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą 59561,64 Eur sumai palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovui R. M. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą 59561,64 Eur sumai palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.

Sprendimo patvirtintą kopiją išsiųsti šalims.