Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. Š. ir ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ramsas“, kurios teisių perėmėja yra uždaroji akcinė bendrovė „Inkomlita“, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-117-440/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ramsas“, kurios teisių perėmėja yra uždaroji akcinė bendrovė „Inkomlita“, ieškinį atsakovams I. Š. ir R. M. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

29. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

30. Apeliacijos dalyką byloje sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei iš atsakovo I. Š. (de jure UAB ,,Ramsas“ vadovo) priteistas žalos atlyginimas, o reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo R. M. (ieškovė įrodinėjo, kad jis buvo de facto UAB ,,Ramsas“ vadovas) atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas byloje nėra.

Dėl teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių

32. Nustatyta, kad UAB ,,Ramsas“ įregistruota 2008 m. spalio 21 d. ir nuo tada iki 2008 m. spalio 23 d. UAB ,,Ramsas“ direktoriumi buvo R. M.. Po jo įmonės direktoriumi išrinktas ir juo iki 2011 m. balandžio 18 d. buvo S. S., o nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. Juridinių asmenų registre kaip UAB ,,Ramsas“ direktorius buvo įregistruotas I. Š.. UAB ,,Ramsas“ akcininku nuo 2009 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. buvo R. M., o nuo 2011 m. balandžio 22 d. – I. Š.. Pagal Valstybinio socialinio draudimo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Šiaulių teritorinės darbo biržos duomenis R. M. UAB „Ramsas“ dirbo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 3 d.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų ir jų įrodinėjimo

36. Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Dėl pirmosios iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – veiksmų (neveikimo) neteisėtumo – pažymėtina, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (ABĮ 37 straipsnio 7 dalis). Bendrovės vadovas, be kita ko, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, kitų ABĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 13 punktai). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

38. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyvių teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

39. Įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo aspektu šiuo atveju aktualu tai, kad UAB „Ramsas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Kasacinis teismas naujausioje savo praktikoje yra pažymėjęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais; 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindų

40. Teisminio nagrinėjimo dalykas byloje nustatomas pagal pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas. Tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomi. Bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją tiria ir vertina bylos įrodymus, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019).

41. Atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą. Atsakomybė už netinkamus verslo sprendimus ar fiduciarinių pareigų pažeidimą taikoma ne tik formaliai paskirtam (de jure) vadovui, bet ir faktiniam bendrovės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

42. Iš pradžių (2016 m. gegužės 16 d.) ieškovė BUAB „Ramsas“, kurios teisių perėmėja yra UAB „Inkomlita“, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui I. Š., prašydama priteisti iš šio atsakovo 59 561,64 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro 56 561,64 Eur ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai ir 3 000 Eur bankroto administravimo išlaidos. Nurodytas pradinio ieškinio faktinis pagrindas – įmonės vadovo (I. Š.) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nevykdymas. Vėliau (2017 m. kovo 16 d.) ieškovė patikslino ieškinį, prašydama tą pačią sumą (59 561,64 Eur) priteisti solidariai jau iš dviejų atsakovų – I. Š. (de jure UAB ,,Ramsas“ vadovo) ir R. M. (ieškovė įrodinėjo, kad jis buvo de facto UAB ,,Ramsas“ vadovas). Patikslinto ieškinio faktinis pagrindas buvo tas pats – įmonės vadovų (de jure ir de facto) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nevykdymas.

43. Dar vėliau (2018 m. sausio 22 d.) ieškovė kreipėsi į teismą su nauju ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų I. Š. ir R. M. 56 561,64 Eur, t. y. tiek, kiek ieškovės bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų, žalos atlyginimą. 2018 m. sausio 22 d. ieškinyje buvo nurodyta, kad atsakovai vykdė ūkinę komercinę veiklą (kiekvienas savo veiklos dalyje) prisidengdami juridiniu asmeniu UAB „Ramsas“, t. y. įmonė buvo naudojama atsakovų asmeninei naudai gauti. Dėl vykdytos ūkinės komercinės veiklos UAB „Ramsas“ buvo apskaičiuoti mokėtini mokesčiai, tačiau gautos lėšos ieškovės nepasiekė. UAB „Ramsas“ iš vykdytos ūkinės komercinės veiklos negavus piniginių lėšų, įmonė buvo nepajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais. Atsakovai, pasirinkę tokį UAB „Ramsas“ veiklos modelį, padarė žalą įmonei ir jos kreditoriams, už kurią abu privalo atsakyti solidariai.

44. Sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad naujame 2018 m. sausio 22 d. ieškinyje buvo keliami kiti atsakovų civilinės atsakomybės aspektai, palyginti su 2016–2017 metų ieškiniais, kuriuose buvo nurodomas vienintelis ieškinio faktinis pagrindas – įmonės vadovo (-ų) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nevykdymas. 2018 m. sausio 22 d. ieškinyje kaip faktinis pagrindas iš esmės buvo nurodomas įmonės valdymo organų fiduciarinių pareigų pažeidimas. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartimi civilinės bylos pagal šiuos ieškovės ieškinius buvo sujungtos į vieną bylą. Toks procesinis veiksmas buvo atliktas dėl to, kad skyrėsi paduotų ieškinių faktinis pagrindas, nes, priešingu atveju, 2018 m. sausio 22 d. ieškinį turėjo būti atsisakyta priimti kaip tapatų jau anksčiau paduotam ieškiniui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Bylas pagal skirtingus ieškinius sujungus į vieną bylą, turėjo būti išnagrinėti savarankiški ieškiniuose nurodyti atsakovų civilinės atsakomybės pagrindai – imperatyvių įstatymo nuostatų ir CK 2.87 nustatytų fiduciarinių pareigų pažeidimas.

Dėl atsakomybės už nesikreipimą laiku į teismą, kad būtų įmonei iškelta bankroto byla

45. Kaip minėta, vienas iš ieškovės reikalavimo priteisti žalos atlyginimą faktinių pagrindų – imperatyvios ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, nustatančios įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pažeidimas.

46. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

47. Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą. Tačiau šiuo aspektu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad de facto vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Kadangi civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimą gali būti taikoma tik de jure vadovui ir negali būti taikoma de facto vadovui, nagrinėjamu atveju gali būti sprendžiama dėl šio civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo taikymo tik atsakovo UAB „Ramsas“ vadovo I. Š. atžvilgiu ir negali būti sprendžiama dėl jo taikymo atsakovui R. M..

48. Tuo atveju, kai yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovai šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, visų pirma turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Teismas turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą, nes esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018). Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

49. Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 m. lapkričio 3 d. pateikė VMI, kaip UAB ,,Ramsas“ kreditorė. Jau minėta, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi UAB „Ramsas“, kaip nemokiai įmonei, iškelta bankroto byla, tačiau šioje nutartyje momentas, kada įmonė tapo nemokia ir atitinkamai kada I. Š., kaip įmonės vadovui, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nebuvo nustatytas.

50. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB ,,Ramsas“ 2013 metų balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, tai, kad nenustatyta, jog UAB „Ramsas“ turėjo nekilnojamojo, kilnojamojo, ilgalaikio, trumpalaikio turto, liudytojos UAB „Gnostikos“ direktorės J. L., tvarkiusios ieškovės buhalterinę apskaitą, paaiškinimus, kad 2013 metų balanso nenorėjo teikti, nes buvo dideli, neaiškūs likučiai, konstatavo, jog kyla abejonių dėl 2013 metų balanse esančių duomenų, nes jie nėra pagrįsti byloje turimais įrodymais. Iš visumos byloje nustatytų aplinkybių, atsižvelgęs į kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo laikotarpius, jų dydį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindo manyti, jog UAB ,,Ramsas“ tapo nemoki 2012 metų pabaigoje. Byloje nesant pakankamai duomenų, kurie leistų įvertinti UAB ,,Ramsas“ blogėjančios finansinės padėties santykį su besiformuojančiais pradelstais įsipareigojimais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įmonės vadovas I. Š. turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo 2012 metų pabaigoje. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas I. Š., teigdamas, kad įmonė buvo nemoki jau tada, kai jis įsigijo akcijas ir tapo įmonės vadovu, pripažįsta, jog jis pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turėjo iš karto po to, kai tapo įmonės vadovu.

51. Iš nurodytų pirmosios instancijos teismo motyvų ir fakto, kad pirmosios instancijos teismas priteisė visą žalą, apskaičiuotą kaip teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų, kurių pati įmonė nebuvo pajėgi įvykdyti, sumą, t. y. ir tą, kuri susidarė nuo I. Š. vadovavimo įmonei pradžios iki 2012 metų pabaigos, galima suprasti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentu pripažino tą momentą, kai I. Š. tapo įmonės vadovu. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka. Toks žalos dydžio apskaičiavimas atitinka ir šioje nutartyje jau aptartą ir atsakovo I. Š. apeliaciniame skunde akcentuojamą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams.

52. Atsakovas I. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo UAB ,,Ramsas“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Gnostikos“ sudaryto UAB ,,Ramsas“ 2013 metų balanso, pagal kurį 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto iš viso už 579 907 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, kurių ne visa suma buvo pradelsta, sudarė tik 229 820 Lt, duomenimis, t. y. 2013 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Ramsas“ buvo moki įmonė. Teisėjų kolegija šį atsakovo I. Š. argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

53. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į paties atsakovo I. Š. pozicijos nenuoseklumą ir net prieštaringumą, nes, viena vertus, jis pirmosios instancijos teismui teiktame 2018 m. vasario 19 d. atsiliepime į ieškinį yra pripažinęs, kad kai jis tapo UAB „Ramsas“ akcininku ir direktoriumi, įmonė jau buvo nemoki, kita vertus, apeliaciniame skunde jis jau įrodinėja, jog 2013 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Ramsas“ buvo moki įmonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino UAB ,,Ramsas“ 2013 metų balansą, kuriuo remdamasis atsakovas I. Š. apeliaciniame skunde įrodinėja UAB ,,Ramsas“ mokumą, dėl kelių priežasčių: 1) įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018); 2) I. Š. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad jis, būdamas UAB „Ramsas“ direktoriumi, nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. spalio 10 d., t. y. šiai bylai aktualiu laikotarpiu, kai įmonės direktoriumi buvo atsakovas I. Š. ir kai susidarė kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių pati įmonė nebebuvo pajėgi patenkinti, apgaulingai tvarkė UAB „Ramsas“ buhalterinę apskaitą, nes neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimo, o pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai); 3) byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad iškėlus UAB „Ramsas“ bankroto bylą, joks įmonės turtas bankroto administratoriui nebuvo perduotas. Taigi kyla pagrįstų abejonių, ar iš tikrųjų įmonė realiai disponavo 2013 metų balanse nurodytu turtu, o iš UAB „Ramsas“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo laikotarpių matyti, kad jau nuo 2011 m. vidurio įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų, kurių taip ir neįvykdė.

54. Nors atsakovas I. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog 2012 metų pabaigoje UAB ,,Ramsas“ pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau pažymėtina, kad nemokumo momento įrodinėjimas, kai įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir kai įmonės bankroto administratoriui buvo perduoti ne visi įmonės dokumentai, yra apsunkintas. FNTT Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. kovo 13 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „Ramsas“ apskaitoje neužregistruoti pradelsti įsipareigojimai, buvę 2011, 2012, 2013 metų pabaigoje ar 2014 m. spalio 10 d., todėl nėra galimybės nustatyti įmonės (ne)mokumą pagal ĮBĮ nuostatas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas net neturėjo objektyvios galimybės tiksliai nustatyti, kokio dydžio įsipareigojimai 2012 metų pabaigoje buvo pradelsti ir kokia buvo tikroji UAB ,,Ramsas“ tuo metu turėto turto vertė dėl paties atsakovo I. Š. veiksmų (neveikimo), nes jis, kaip jau minėta, apgaulingai tvarkė UAB „Ramsas“ buhalterinę apskaitą (neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais atsargų panaudojimo), todėl nėra pagrindo tikėti finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie nėra pagrįsti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 24 d. nutartyje, kuria paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl UAB „Ramsas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, konstatavo, kad nepateikti duomenys apie UAB „Ramsas“ sudarytus sandorius, turto naudojimo pagrįstumą, todėl teismas negali įvertinti įmonės sudarytų sandorių ekonominio naudingumo ir jų įtakos įmonės mokumui.

55. R. M. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. vasario 1 d. atliktoje akistatoje nurodė, kad parduodant bendrovės akcijas I. Š. UAB „Ramsas“ jam buvo skolinga virš 200 000 Lt (tai buvo jo asmeniniai pinigai, paskolinti įmonei). Baudžiamojoje byloje apklaustas kaip liudytojas R. M. taip pat nurodė, kad kol buvo akcininkas, skolino UAB „Ramsas“ pinigų įmonės veiklai palaikyti, kad paskolomis buvo bandoma gelbėti įmonę, kad UAB „Ramsas“ yra jam skolinga, bet jis nėra įtrauktas į kreditorių sąrašą. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad UAB „Ramsas“ jau nuo 2011 metų vasaros nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams: neapmokėjo UAB „Šturmas“ 2011 m. liepos 19 d. išrašytos sąskaitos, neapmokėjo UAB „Nirlita“ 2011 m. rugsėjo 16 d. ir 2011 m. spalio 20 d. išrašytų sąskaitų, neapmokėjo UAB „Namų statyba“ 2011 m. gruodžio mėnesį išrašytos sąskaitos, nuo 2012 m. vasario 1 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, neapmokėjo UAB „Tele2“ 2012 m. birželio 30 d. išrašytos sąskaitos, nesumokėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-5161-772/2012 UAB „Verslo konsultacija“ priteistos skolos, jau nuo 2012 m. gruodžio 6 d. VMI ėmėsi priverstinio skolų išieškojimo iš UAB „Ramsas“ veiksmų. FNTT Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. kovo 13 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „Ramsas“ nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. spalio 10 d. buvo nemoki, šiuo laikotarpiu nuolat didėjo pirkėjų įsiskolinimai, įmonės ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai (specialisto išvados 46–47 puslapiai).

56. Kaip jau minėta, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad I. Š. UAB „Ramsas“ buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai nuo tada, kai tik pradėjo vadovauti įmonei, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „Ramsas“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. spalio 10 d. Visos šioje byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su UAB „Ramsas“ finansine padėtimi, apkaltinamajame teismo nuosprendyje nustatyti prejudiciniai faktai bei paties atsakovo I. Š. pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai dėl nemokios įmonės įsigijimo sudaro pagrindą teigti, kad I. Š. pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turėjo iš karto po to, kai tapo įmonės direktoriumi, ir kad skolos kreditoriams, kurių reikalavimai nepatenkinti bankroto procese atsirado atsakovo I. Š. vadovavimo įmonei laikotarpiu. Kitoks pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kilimo momento nustatymas šiuo atveju neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), nes tokiu atveju atsakovui I. Š., kaip tuomečiam įmonės direktoriui, kuriam UAB „Ramsas“ finansinė padėtis turėjo būti žinoma geriausiai, dėl kurio veiksmų UAB „Ramsas“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir kuris UAB „Ramsas“ buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai, būtų sudarytos sąlygos išvengti pareigos atlyginti dalį žalos, kuri susidarė jo vadovavimo įmonei pradžioje, nors labiau tikėtina, kad įmonė jau tada buvo faktiškai nemoki (tai pripažino ir pats I. Š.). Tais pačiais argumentais remiantis darytina ir išvada, jog žala įmonei ir kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti įmonės bankroto procese, atsirado įmonės vadovo pareigas de jure vykdant atsakovui I. Š., dėl to egzistuoja priežastinis ryšys tarp jo pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymo ir išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liko nepadengta.

Dėl asmens pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu sąlygų

57. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

58. Valdymo funkciją bendrovėje vykdo valdymo organai – priklausomai nuo konkrečios bendrovės struktūros, tai gali būti tik vienasmenis vadovas (ABĮ 37 straipsnio 1 dalis) arba vienasmenis vadovas ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Valdymo organų nariai turi įstatymuose įtvirtintas specialiąsias pareigas, pavyzdžiui, bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje, detalizuojamos ABĮ (ABĮ 37 straipsnio 8, 12, 13 dalyse, ir t.t.), specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, ĮBĮ ir kt.), valdybos narių pareigos nustatytos ABĮ 34 straipsnyje, visiems valdymo organų nariams taikomos CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės pareigos. Faktinis vadovas paprastai neperima tų valdymo funkcijai būdingų pareigų, kurioms būtinas bendrovės atstovo pagal įstatymą statusas, – sudarinėti sandorių bendrovės vardu, pasirašinėti oficialių bendrovės dokumentų, balsuoti valdybos posėdžiuose ir pan., tačiau jis gali daryti verslo sprendimus, kurių pagrindu formalus vadovas ar asmenys, veikiantys įgaliojimo pagrindu, sudarys konkrečius sandorius. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).

59. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Taigi ieškovas, siekdamas pagrįsti atsakovo, kaip de facto vadovo statusą, turi įrodyti, kad tas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Tokių veiksmų nustatymas yra fakto klausimas ir jis yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju. Aplinkybė, ar sandorį sudaro formalus vadovas, ar kiti asmenys įgaliojimo pagrindu, ar de facto vadovas, nėra kvalifikuojanti aplinkybė nustatant de facto vadovo statusą. Galimi atvejai, kai tas pats asmuo priima verslo sprendimą ir sudaro sandorį šio sprendimo pagrindu, bet galimos ir situacijos, kad verslo sprendimą priėmęs faktinis vadovas nurodo sudaryti sandorį formaliam vadovui ar įgaliotam asmeniui. Sandoriai yra sudaromi verslo sprendimų pagrindu, todėl vertinant, kas atlieka valdymo funkciją, svarbu nustatyti, kas faktiškai nuolatos priima verslo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

60. Taigi teismas, spręsdamas, ar įmonės darbuotojas pripažintinas faktiniu jos vadovu, turi įvertinti, ar tokio asmens veikla viršijo darbuotojui būdingas funkcijas, ar toks asmuo vienvaldiškai priimdavo verslo sprendimus ir ar ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio. Dėl to, kad ieškovė šioje byloje įrodinėjo, jog R. M. buvo de facto UAB ,,Ramsas“ vadovas (veiklos dalyje dėl langų gamybos ir pardavimo), kad atsakomybė už fiduciarinių pareigų pažeidimą taikoma ne tik formaliai paskirtam (de jure) vadovui, bet ir faktiniam bendrovės vadovui, kad 2018 m. sausio 22 d. ieškinyje kaip faktinis pagrindas iš esmės buvo nurodomas fiduciarinių pareigų pažeidimas, kad ieškovė apeliaciniu skundu ginčija skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas atsakovui R. M., nenustačius, jog jis buvo de facto UAB ,,Ramsas“ vadovas, toliau šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako, ar pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. M. pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu sąlygų nebuvimo buvo padarytos teisingai vertinant byloje surinktus įrodymus ir nepažeidus įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

61. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

62. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

63. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018).

64. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įrodymai pagal savo įrodomąją reikšmę gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

65. Ieškovė ir atsakovas I. Š. šioje byloje nuosekliai laikosi pozicijos ir įrodinėja, kad UAB „Ramsas“ nuo tada, kai įmonės direktoriumi tapo I. Š., vykdė dvi skirtingas veiklas, už kurias buvo atsakingi skirtingi asmenys: I. Š., nuo 2011 m. balandžio 22 d. tapęs UAB „Ramsas“ akcininku ir direktoriumi, pradėjo medienos prekybos veiklą, o R. M. tęsė su plastikinių langų prekyba susijusią veiklą. R. M. neigia, kad faktiškai vadovavo UAB „Ramsas“, teigdamas, jog jis vykdė darbuotojui, o ne vadovui būdingas funkcijas. Kaip jau minėta, R. M. nuo 2009 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. buvo UAB ,,Ramsas“ akcininku, o nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. buvo įformintas dirbti UAB „Ramsas“ komercijos direktoriaus pareigose.

66. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, jog R. M. atliktos ieškovės įvardytos funkcijos vertintinos kaip funkcijos, kurias atlieka įmonės vadovas. Atsakovas I. Š. nurodė, kad jis buvo suteikęs įgaliojimus R. M. veikti savo nuožiūra dėl langų prekybos, nors byloje ir nėra pateikta tai patvirtinančių įrodymų, nenurodyta įgaliojimų apimtis. Aplinkybė, kad R. M., kaip komercijos direktorius, pasirašė sutartis, savaime nesuteikia teisinio pagrindo jį laikyti įmonės faktiniu vadovu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš pateiktų dokumentų turinio nėra pagrindo spręsti, kad R. M. buvo faktinis įmonės vadovas.

67. Byloje esantys įrodymai (šalių paaiškinimai, liudytojos J. L. paaiškinimai, PVM sąskaitos faktūros, akistatų protokolai, banko sąskaitų išrašai ir kt.) patvirtina, kad nuo tada, kai UAB „Ramsas“ direktoriumi tapo I. Š., įmonėje buvo vykdoma dvejopa veikla: susijusi su medienos prekyba ir su plastikinių langų prekyba. Abu atsakovai pripažįsta (šiuo aspektu jų paaiškinimai nesiskiria), kad R. M. tiesiogiai nedalyvavo UAB „Ramsas“ veikloje, susijusioje su medienos ruoša, joje dalyvavo tik I. Š., t. y. kad R. M. tiesiogiai dalyvavo tik UAB „Ramsas“ veikloje, susijusioje su langų prekyba ir montavimu. Dėl kitų aplinkybių atsakovų pozicijos skiriasi ir tai gali būti paaiškinama siekiu išvengti atsakomybės, įrodinėjant, kad už padarytą žalą yra atsakingas kitas atsakovas. I. Š. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodo, kad jis apie atsakovo R. M. UAB „Ramsas“ vardu vykdomą langų prekybos ir montavimo veiklą nieko nežinojo ir jos niekaip nekontroliavo, o R. M. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą tvirtina, jog jis UAB „Ramsas“ vardu veiklą, susijusią su plastikinių langų prekyba, vykdė vadovaujamas I. Š..

68. Iš įmonės vadovų civilinės atsakomybės aspektu suformuotos teismų praktikos matyti, kad paprastai įmonėse susiklosto situacija, kai joms formaliai vadovauja vienas asmuo, o faktiniu vadovu pripažįstamas kitas asmuo, tačiau neišskaidant įmonės veiklų, t. y. kai toks veiklos modelis apima visą įmonę, o ne atskiras jos sritis. Nagrinėjamoje byloje ieškovės įrodinėjama situacija, kad įmonėje, kuri vykdė dvi skirtingas veiklas, vienai iš veiklos sričių (medienos prekybai) ir de jure, ir de facto vadovavo I. Š., o kitai iš veiklos sričių (plastikinių langų prekybai) de jure vadovavo I. Š., o de facto vadovavo R. M., šiuo aspektu yra specifinė, nes iš esmės įrodinėjamas faktinis vadovavimas tik daliai įmonės veiklos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodžius, kad R. M. de facto vadovavo nors ir ne visai, bet reikšmingai daliai įmonės vykdytos veiklos, dėl kurios įmonei ir jos kreditoriams kilo žala, atsakomybės taikymas ne tik de jure, bet ir de facto vadovui atitiktų šios atsakomybės rūšies taikymo de facto vadovams paskirtį ir tikslą, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

69. Sprendžiant, ar R. M. laikytinas UAB „Ramsas“ de facto vadovu tiek, kiek tai susiję su UAB „Ramsas“ vykdyta plastikinių langų prekybos veikla, esminė aplinkybė, kuri turėjo (turi) būti nustatyta, yra ta, kuris iš atsakovų faktiškai nuolat priimdavo verslo sprendimus, kiek tai susiję su UAB „Ramsas“ vykdyta plastikinių langų prekybos veikla. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimu bei iš esmės pritaria ieškovės apeliacinio skundo argumentams, kad įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. M. faktiškai nuolat priimdavo verslo sprendimus, kiek tai susiję su UAB „Ramsas“ vykdyta plastikinių langų prekybos veikla, todėl jis laikytinas UAB „Ramsas“ de facto vadovu.

70. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ir nėra ginčo tarp šalių, kad UAB „Ramsas“ vardu buvo atidarytos dvi banko sąskaitos. Vieną iš šių UAB „Ramsas“ banko sąskaitų valdė ir naudojo R. M. (teismo posėdyje jis pripažino, kad su generatoriumi buvo susieta ne tik jo valdyta įmonės sąskaita, bet ir jo asmeninė sąskaita; atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą jis pripažįsta, kad atlikdavo tam tikras finansines operacijas), o kitą – I. Š.. Byloje nėra duomenų, paneigiančių aplinkybę, kad abu atsakovai naudojo atskiras banko sąskaitas kiekvieno iš jų vykdomai veiklai vykdyti (tai patvirtina banko sąskaitų išrašai). Atsakovas R. M. teismo posėdyje dėl jo UAB „Ramsas“ vykdytos veiklos paaiškino, kad pirkėjai kreipdavosi į jį dėl PVC gaminių užsakymo, jis sudarydavo su pirkėjais sutartis, gaminius užsakydavo iš Lenkijos įmonių, iš pirkėjų priimdavo apmokėjimus už parduotus (ir sumontuotus) gaminius. Šis paaiškinimas reiškia, kad R. M. pats tiesiogiai bendravo tiek su PVC gaminių pardavėjais iš Lenkijos, tiek su jų pirkėjais Lietuvoje. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šiuos veiksmus jis būtų derinęs su įmonės direktoriumi I. Š., t. y. kad galutinį verslo sprendimą, ar pirkti iš Lenkijos ir perparduoti gaminius Lietuvoje, kokiomis sąlygomis tai daryti, būtų priėmęs ne R. M. po to, kai į jį kreipdavosi suinteresuoti asmenys, o I. Š., kaip UAB „Ramsas“ direktorius.

71. R. M. argumentai, kad jis tik vykdė įmonės vadovo I. Š. nurodymus, nepagrįsti jokiais kitais įrodymais, išskyrus paties R. M. paaiškinimus, kurie negali būti laikomi patikimais dėl jo suinteresuotumo išvengti civilinės atsakomybės taikymo ir jau aptartų šioje byloje teiktų jo paaiškinimų prieštaravimo baudžiamojoje byloje užfiksuotiems parodymams. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra tik gynybinė atsakovo R. M. versija.

72. Byloje nėra jokių duomenų dėl R. M., kaip įmonės darbuotojo, įgaliojimų apimties, darbo funkcijų, o atsakovas I. Š. byloje teigia ir įrodinėja, kad jie su atsakovu R. M. bendru sutarimu buvo pasiskirstę veiklomis bendrovėje. J. L. ikiteisminio tyrimo metu (2018 m. vasario 1 d. akistatos protokolas) nurodė, kad I. Š. pristatydavo apskaitai reikalingus dokumentus, susijusius tik su medienos pirkimu / pardavimu. Jau minėtame 2018 m. vasario 1 d. akistatos protokole užfiksuoti J. L. paaiškinimai ir byloje esančios PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad UAB „Ramsas“ buvo atskiros sąskaitų serijos (RAM ir RAMA), pagal kurias apmokėjimai būdavo gaunami į atskiras sąskaitas, skiriasi plastikinių langų prekybos ir medienos ruošimo srityse rengtų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų formos ir struktūra.

73. Nors R. M. teismo posėdyje tvirtino, kad po oficialios darbo santykių pabaigos 2012 m. balandžio mėnesį UAB „Ramsas“ nebedirbo, tačiau 2017 m. liepos 31 d. ir 2018 m. vasario 1 d. akistatose ir baudžiamojoje byloje apklaustas kaip liudytojas R. M. teigė priešingai, nurodydamas, jog 2012–2014 metais dirbo UAB „Ramsas“ tą patį darbą, tik neoficialiai, pasirašinėdavo dokumentus už I. Š.. Šiuos R. M. teiginius netiesiogiai patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. spalio 30 d. specialisto išvada, kad tikėtina, jog nurodytuose UAB „Ramsas“ pinigų priėmimo kvituose (išrašytuose nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. kovo 7 d.) ir PVM sąskaitose faktūrose (išrašytose nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2014 m. kovo 7 d.) eilutėje I. Š. pasirašė ne jis, o kitas asmuo (kiti asmenys), tačiau nustatyti, kas pasirašė, specialistės neturėjo galimybės. Tai atitinka liudytojos J. L. paaiškinimus, kad po oficialaus R. M. atleidimo iš darbo su langų prekyba susijusi veikla dar buvo vykdoma ir kad R. M. UAB „Ramsas“ apskaitai reikalingus dokumentus pristatydavo iki pat 2014 metų pradžios, t. y. ir tuo metu, kai oficialiai jau nebedirbo UAB „Ramsas“.

74. Teismo posėdyje R. M. pripažino, kad jo vadovaujama 2012 metų vasarį įsteigta įmonė UAB „Raizgiai“ vykdo veiklą, susijusią su plastikinių langų prekyba, t. y. analogišką tai, kurią vykdė ir UAB „Ramsas“. Be to, R. M. teismo posėdyje pripažino ir tai, jog po jo oficialaus atleidimo iš UAB „Ramsas“ jo išsinuomotos patalpos (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buvo naudojamos ne tik UAB „Raizgiai“, bet ir UAB „Ramsas“ veiklai. Tai reiškia, kad ta pačia su plastikinių langų prekybos veikla užsiėmusios įmonės, su kuriomis buvo susijęs R. M., laikė savo atsargas tose pačiose patalpose. Tačiau UAB „Ramsas“ atsargos (pagrindinis įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitytas turtas) niekada nebuvo rastos ir nebuvo perduotos bankroto administratoriui.

75. Iš paties R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų (2017 m. liepos 31 d. akistatos protokolas) matyti, kad veiklų pasiskirstymo praktika UAB „Ramsas“ buvo jau ir anksčiau, t. y. iki I. Š. tampant UAB „Ramsas“ akcininku ir direktoriumi. Kaip nurodė R. M., jis su tuomečiu įmonės direktoriumi S. S. vykdė vienodas funkcijas, tarp jų galiojo žodinis susitarimas dėl veiklos pasiskirstymo.

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma pagrindžia ieškovės ir atsakovo I. Š. įrodinėjamą aplinkybę, kad būtent R. M. faktiškai priimdavo verslo sprendimus, kiek tai susiję su UAB „Ramsas“ vykdyta plastikinių langų prekybos veikla, t. y. atsakovo R. M. veikla viršijo darbuotojui būdingas funkcijas. Atsakovo R. M. vadovavimas vienai iš UAB „Ramsas“ vykdytų veiklų buvo nuolatinio pobūdžio (tęsėsi kelerius metus: ir tuo metu, kai jis oficialiai buvo UAB „Ramsas“ darbuotoju, ir po to, kai oficialiai darbo santykiai su įmone buvo nutraukti), t. y šis atsakovas sistemingai atliko veiksmus, kurie būdingi vadovui, todėl jis laikytinas UAB „Ramsas“ de facto vadovu.

77. Atsakovo R. M. nurodomos aplinkybės, kad I. Š. atliko tam tikrus veiksmus (pateikė valstybės įmonei Registrų centrui finansinę atskaitomybę, atstovavo įmonei VMI patikrinimuose, teismuose, mokėjo advokatui už teisines paslaugas) nepaneigia R. M., kaip de facto įmonės vadovo, statuso, nes, kaip jau minėta, svarbu, kas faktiškai nuolat priimdavo verslo sprendimus, o ne kas atstovavo įmonei santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Dėl tų pačių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad netikslinga buvo (būtų) tenkinti ieškovės prašymą išreikalauti duomenis iš Lenkijos Respublikos įmonės, kurie, ieškovės teigimu, būtų pagrindę, kuris iš atsakovų UAB „Ramsas“ vardu vykdė ūkinės komercines operacijas užsakant gaminius, tačiau tai savaime nebūtų patvirtinę ar paneigę teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar R. M. buvo de facto įmonės vadovas, kuris nuolat priimdavo verslo sprendimus. Pats R. M. šioje byloje neneigia, kad jis užsakydavo gaminius iš Lenkijos, todėl šių duomenų išreikalavimas būtų perteklinė priemonė įrodinėjant tai, ko šalys net neginčija.

Dėl fiduciarinių pareigų (ne)pažeidimo

78. Pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai. Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (CK 2.87 straipsnio 4 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę. Ši informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą (CK 2.87 straipsnio 5 dalis). Juridinio asmens organo narys gali sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra. Apie tokį sandorį jis privalo nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentai ar atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai aiškiai nenustato kitos informavimo tvarkos (CK 2.87 straipsnio 6 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

79. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019). Valdymo organų narių fiduciarinių pareigų apimtis kasacinio teismo praktikoje aiškinama taip, kad, įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų, t. y. dalyvių, interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-469/2019).

80. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad I. Š. ne tik nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bet ir neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, t. y. pažeidė įmonės, jos kreditorių interesus, nors pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai turėjo nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teismas kaip faktinį pagrindą priteisti iš I. Š. ieškovės nurodytą žalą nustatė ne tik imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą, bet ir CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių pareigų pažeidimą. Atsakovo I. Š. argumentai, kad jis nesidomėjo veikla, kurią UAB „Ramsas“ vardu vykdė atsakovas R. M. (nieko apie ją nežinojo ir jos niekaip nekontroliavo), nepaneigia jo atsakomybės, nes toks neveikimas (nesidomėjimas tam tikra įmonės veiklos dalimi) nedera su I. Š., kaip UAB „Ramsas“ direktoriaus, pareigomis, jo pareigomis juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai. Be to, nusikalstamos veikos, pasireiškusios apgaulingu UAB „Ramsas“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, padarymas neabejotinai pripažintinas pareigos veikti išimtinai juridinio asmens interesais pažeidimu. Tai, kad „Ramsas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, reiškia, jog įmonė buvo privesta prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Taigi I. Š. elgesys visą jo vadovavimo UAB „Ramsas“ laikotarpį neatitiko rūpestingo, apdairaus ir protingo vadovo elgesio standarto, t. y. jis pažeidė fiduciarines pareigas įmonei ir jos kreditoriams.

81. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju fiduciarines pareigas pažeidė ne tik de jure vadovas I. Š., bet ir faktinis bendrovės vadovas R. M., kuris pareigas vykdė nepateisinamai aplaidžiai. Liudytoja J. L., baudžiamojoje byloje apklausta kaip liudytoja, paaiškino, kad UAB „Ramsas“ finansinė būklė buvo prasta, nes pardavimų buvo nedaug, o atsargos didėjo dėl PVC gaminių, mediena buvo nupirkta visa. Baudžiamojoje byloje apklausta specialistė I. S. taip pat paaiškino, kad prekių likutis susidarė dėl to, jog apskaitoje buvo fiksuojamos pirkimo operacijos iš Lenkijos įmonės, bet jos taip ir kaupdavosi buhalterinėje apskaitoje atsargų sąskaitoje, tačiau jos nebuvo parduotos, nebuvo pateikta pardavimų dokumentų, kad nupirktos prekės būtų parduotos, t. y. buvo pardavimų judėjimas, bet mažesnis nei įsigijimo, nes įmonė įsigydavo labai didelį kiekį gaminių, o parduodavo ženkliai mažesnį. Nepardavus iš Lenkijos nusipirktų gaminių, jie turėjo likti įmonės žinioje kaip jos turtas, o jeigu gaminiai buvo parduoti – pardavus gaminius gauti pinigai turėjo būti apskaityti kaip įmonės turtas. Šiuo atveju nei apskaitytas gaminių likutis nebuvo rastas, nei įmonė gavo pinigus už parduotus gaminius, taigi įmonei buvo padaryta žala, už kurią atsakingas ir R. M., nes jis buvo de facto vadovas, kiek tai susiję su UAB „Ramsas“ vykdyta plastikinių langų prekybos veikla. Atsakovo R. M. nurodoma aplinkybė, kad su UAB „Ramsas“ dėl bankroto neatsiskaitė jos debitorė UAB ,,Klevo lapas“, nepaneigia UAB „Ramsas“ vadovų atsakomybės už įmonei padarytą žalą.

82. Teisėjų kolegijos vertinimu, ištirti byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės teiginį, kad įmonė (UAB „Ramsas“) atsakovų buvo naudojama jų asmeninei naudai gauti, t. y. bendrovę abu atsakovai naudojo kaip priedangą savo komercinei veiklai vykdyti, pagal įstatymų reikalavimus neapskaitant visų tos veiklos ūkinių operacijų ir atitinkamai gautų pajamų.

Dėl atsakovų kitų civilinės atsakomybė sąlygų ir atsakomybės rūšies

83. Pažymėtina, kad 56 561,64 Eur suma, kurią pirmosios instancijos teismas kaip žalos atlyginimą ieškovei priteisė iš atsakovo I. Š., yra UAB „Ramsas“ skolos kreditoriams, susidariusios būtent tuo metu, kai įmonei de jure vadovavo I. Š., o de facto – ir R. M.. Šie reikalavimai patvirtinti UAB „Ramsas“ bankroto bylą nagrinėjusio teismo. Pats didžiausias nepadengtas reikalavimas – VMI reikalavimas, kurio didžioji dalis susijusi su PVM, PVM baudos ir PVM delspinigių apskaičiavimu dėl iš Lenkijos įsivežtų PVC gaminių, už kuriuos nebuvo sumokėtas PVM (Šiaulių apskrities VMI 2015 m. birželio 3 d. patikrinimo aktas ir Šiaulių apskrities VMI 2015 m. liepos 13 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo). Nors UAB „Ramsas“ buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo apskaitomas pakankamai didelis PVC gaminių (atsargų) likutis, tačiau realiai jis niekada nebuvo rastas, šios atsargos ar jų realizavimą pagrindžiantys pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratoriui.

84. Dėl to, kad I. Š. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atsirado naujos skolos įmonės kreditoriams, kurių pati įmonė dėl nemokumo buvo nepajėgi padengti. Jeigu I. Š. laiku būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tai būtų užkirtę kelią atsirasti naujoms įmonės skoloms, kurios šiuo atveju susidarė per visą tą laiką, kai įmonės vadovas nevykdė imperatyvios pareigos inicijuoti įmonei bankroto bylą. Tai reiškia, kaip konstatuota nutarties 56 punkte, kad ši žala teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su jo neteisėtais veiksmais ir atsirado per jo vadovavimo laikotarpį. Tačiau ta pati žala teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi ir su UAB „Ramsas“ vadovų (abiejų atsakovų) padarytu fiduciarinių pareigų pažeidimu, kai jie veiklą UAB „Ramsas“ vardu vykdė veikdami ne juridinio asmens interesais, o jiems prieštaraujančiais interesais.

85. Atsakovas I. Š., tvirtindamas, kad skolos nuo 2013 m. gruodžio 31 d. ne išaugo, o 192 033,41 Eur sumažėjo, remiasi 2013 metų balanse nurodytu skolų ir UAB „Ramsas“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų skirtumu, tačiau, kaip jau minėta šioje nutartyje, 2013 metų balanse nurodyti duomenys nevertintini kaip patikimi, nes UAB „Ramsas“ buhalterija buvo tvarkoma apgaulingai. Be to, byloje nėra duomenų, kokie būtent įsipareigojimai buvo apskaityti 2013 metų balanse, kurie iki bankroto bylos iškėlimo būtų įvykdyti. Atsakovas I. Š., teigdamas, kad skolos sumažėjo, taip pat nepagrįstai kaip iki bankroto bylos iškėlimo neapmokėtų skolų dydį atspindintį rodiklį vertina UAB „Ramsas“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydį (56 561,64 Eur), nors FNTT Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. kovo 13 d. specialisto išvados 35 puslapyje nurodyta, jog į UAB „Ramsas“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą skolos akcininkams (R. M. – 52 334,33 Eur, I. Š. – 145 003,38 Eur) neįtrauktos. Dėl šiame nutarties punkte išdėstytų priežasčių nėra pagrindo sutikti su įrodymais nepagrįstais atsakovo I. Š. argumentais, kad skolos nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento sumažėjo ir dėl to nebuvo pagrindo priteisti ieškovei žalos atlyginimą.

86. Jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

87. Taigi CK įtvirtinta, kad atsakomybė yra solidari, jei visa arba konkreti žalos dalis yra priskirtina dviem ar daugiau asmenų, t. y. ne vien tuo atveju, kai nustatomas subjektyvus bendrininkavimas (bendri atsakovų veiksmai, sukėlę žalą), bet ir tada, kai nesusiję kelių asmenų veiksmai sukelia bendrą žalą, t. y. objektyvaus bendrininkavimo atveju. Žala šiame kontekste aiškintina kaip materialaus ar nematerialaus pobūdžio pakenkimas teisės saugomam interesui, o nedaloma žala yra tada, kai negalima išskirti skirtingų interesų pažeidimo arba pažeidus tą patį interesą negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018).

88. Kadangi šiuo atveju dviejų vadovų veiksmai sukėlė bendrą žalą, t. y. nustatytas objektyvaus bendrininkavimo atvejis, solidarioji jų pareiga atlyginti padarytą žalą preziumuojama. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priskirti atskiras žalos dalis konkrečiam atsakovui, nes abiejų jų veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie to, kad susidarė kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių nėra galimybės patenkinti iš pačios įmonės turto. Tačiau kadangi šioje byloje buvo pareikšti du ieškiniai skirtingais pagrindais, kuriuose buvo nurodytos skirtingos prašomos priteisti žalos sumos, yra pagrindas atsižvelgti į kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu taikytinus žalos padarymo pagrindus ir iš jų priteistinas sumas atriboti pagal pareikštus ieškinių reikalavimus tuo tikslu, kad nebūtų peržengtos ieškinių ribos.

89. Ieškovė 2018 m. sausio 22 d. ieškinyje prašė priteisti 56 561,64 Eur sumą, kuri atitinka Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. ir 2016 m. balandžio 21 d. nutartimis patvirtintų įmonės kreditorių reikalavimų sumą, t. y. 2018 m. sausio 22 d. ieškiniu ieškovė neprašė iš atsakovų jai priteisti UAB ,,Ramsas“ kreditorių patvirtintos administravimo išlaidų sumos (3 000 Eur). Pripažinus, kad nurodytame ieškinyje įvardytu pagrindu atsakomybė taikytina dviem vadovams, iš jų solidariai priteistina 56 561,64 Eur suma. Priteisti UAB ,,Ramsas“ kreditorių patvirtintos administravimo išlaidų sumos (3 000 Eur) dydžio žalą buvo prašoma tuo pagrindu, kad nebuvo laiku kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kaip jau minėta už tai atsakingas tik I. Š.. Nesutiktina su atsakovo I. Š. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė kaip žalos atlyginimą ir UAB ,,Ramsas“ kreditorių patvirtintą administravimo išlaidų sumą (3 000 Eur). I. Š. pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo laiku, nors įmonės bankroto proceso metu ir būtų patirtos bankroto administravimo išlaidos, tačiau būtų egzistavusi galimybė šias išlaidas padengti iš įmonės turto. Taigi ši išlaidų dalis yra neapmokėta dėl atsakovo I. Š. neteisėtų veiksmų, todėl iš jo pagrįstai priteista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir bylinėjimosi išlaidų

90. Dėl pasikeitusio procesinio rezultato byloje yra pagrindas ne tik I. Š., bet ir R. M. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

91. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas R. M. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo priteisti jam iš ieškovės 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi jis nelaikytinas šalimi, kurios naudai priimtas sprendimas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

92. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), išnagrinėjęs bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas valstybei iš atsakovo I. Š. priteisė 1 491 Eur žyminio mokesčio ir 23,90 Eur pašto išlaidų. Dėl pasikeitusio procesinio rezultato byloje yra pagrindas šias sumas priteisti iš abiejų atsakovų proporcingai iš jų priteistų sumų daliai: iš I. Š. priteisti 783,07 Eur žyminio mokesčio ir 12,55 Eur pašto išlaidų (52,52 proc.), o iš R. M. – 707,93 Eur žyminio mokesčio ir 11,35 Eur pašto išlaidų (47,48 proc.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti.

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ramsas“, kurios teisių perėmėja yra uždaroji akcinė bendrovė „Inkomlita“, ieškinio reikalavimas dėl žalos priteisimo iš atsakovo R. M. atmestas, panaikinti ir dėl šios ieškinio reikalavimų dalies priimti naują sprendimą – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ramsas“ ieškinį atsakovui R. M. dėl žalos atlyginimo tenkinti, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Ramsas“, kurios teisių perėmėja yra uždaroji akcinė bendrovė „Inkomlita“ (j. a. k. 141628771), solidariai iš atsakovų I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 56 561,64 Eur (penkiasdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 64 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkis) procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo 2017 m. gegužės 23 d. iki visiško skolos išieškojimo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Ramsas“, kurios teisių perėmėja yra uždaroji akcinė bendrovė „Inkomlita“ (j. a. k. 141628771), iš atsakovo I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) žalos atlyginimo, 5 (penkis) procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo 2017 m. gegužės 23 d. iki visiško skolos išieškojimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 783,07 Eur žyminio mokesčio ir 12,55 Eur pašto išlaidų, o iš R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 707,93 Eur žyminio mokesčio ir 11,35 Eur pašto išlaidų.

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. ir 2017 m. kovo 21 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.“

Nutarties nuorašą išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.