Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-1100-823/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-29
Bylos Nr.: 2-1100-823/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01199-2016-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Goda Ambrasaitė-Balynienė
Suinteresuotas asmuo: V. R., V. B.

Kategorijos

3.4.3.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-1100-823/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01199-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų V. R. ir V. B. (V. B.) atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-548-794/2017, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jutaris“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjos L. J. ir L. K. kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti BUAB „Jutaris“ bankrotą tyčiniu.Nurodė, kad jau nuo 2014 m. UAB „Jutaris“ dirbo nuostolingai, buvo nemoki, tačiau bendrovės vadovai nevykdė įstatyme jiems nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bendrovės vadovai bankroto administratoriui taip pat neperdavė visų įmonės dokumentų. Šie veiksmai vertintini kaip siekis nuslėpti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.Be to, 2016 m. sausio 19 d. buvo įsteigta nauja įmonė UAB „Imonta“, kurią valdo Rusijos pilietis V. B., kuris anksčiau buvo UAB „Jutaris“ vienintelis akcininkas ir vadovas. Kaip ir UAB „Jutaris“, UAB „Imonta“ salonas įsikūręs prekybinio centro „Banginis“ pirmo aukšto patalpose, įmonė taip pat užsiima virtuvės baldų gamyba (net virtuvės baldų pavyzdžiai ir reklama ant lango, kurioje yra UAB „Jutaris“ logotipas, tokie patys, kokie buvo UAB „Jutaris“ salone). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Jutaris“ perkėlė savo veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę.Suinteresuotas asmuo V. R. atsiliepime į pareiškimą dėl UAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjos, jis, kaip UAB „Jutaris“ direktorius, nepraleisdamas protingų terminų, kreipėsi tiek į UAB „Jutaris“ vienintelį akcininką dėl bendrovės mokumo atkūrimo, tiek į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Priešingai nei teigia pareiškėjos, V. R. perdavė bankroto administratoriui visus turimus įmonės dokumentus (šią aplinkybę patvirtina 2016 m. rugpjūčio 19 d. dokumentų priėmimo - perdavimo aktas). Pažymėjo, kad jis neturi jokių duomenų apie BUAB „Jutaris“ veiklos perkėlimą į kitą įmonę.Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškimą dėl UAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė sprendimą šiuo klausimu priimti teismo nuožiūra. Nurodė, jog nuo 2015 m. gruodžio mėnesio sutriko UAB „Jutaris“ socialinio draudimo įmokų mokėjimai, dėl ko buvo pritaikytos priverstinio poveikio priemonės, tačiau bendrovės skola iki šiol nėra išieškota.Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas su pareiškimu dėl UAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad bendrovės 6 599,20 EUR mokestinė nepriemoka atsirado 2015 m. Įmonės vadovai galėjo ir turėjo atsiskaityti su valstybės biudžetu, tačiau galimai pasirinktinai atsiskaitė su paskesnės eilės kreditoriais.BUAB „Jutaris“ bankroto administratorė UAB „Vista Business Solutions“ bei kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į pareiškimą dėl UAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi pripažino BUAB „Jutaris“ bankrotą tyčiniu. Teismas nustatė, kad, nors UAB „Jutaris“ bankroto byla buvo iškelta tik 2016 m. liepos 20 d., VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami nuo 2014 metų. V. B., kaip įmonės vadovas, privalėjo tinkamai, pagal įstatymų reikalavimus, vykdyti įmonės vadovo pareigas, įskaitant ir pareigą saugoti įmonės veiklos dokumentus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti įmonės veiklos rezultatus bei tikrąsias įmonės nemokumo priežastis. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog iki šiol, t. y. praėjus ilgam laikotarpiui nuo bankroto bylos iškėlimo, visi įmonės dokumentai ir turtas bankroto administratoriui nėra perduoti. Šiuo atveju net nėra žinoma, kur ir pas ką yra visi įmonės dokumentai ir ar jie yra išsaugoti. Teismas sutiko su suinteresuotu asmeniu V. R., kuris buvo paskutinis UAB „Jutaris“ vadovas (nuo 2016 m. kovo 24 d. iki bankroto bylos iškėlimo), kad jis per pakankamai protingą terminą kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir perdavė administratoriui dalį įmonės dokumentų. Tačiau šios aplinkybės, teismo vertinimu, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nes dar 2015 m., įmonei vadovaujant V. B., UAB „Jutaris“ veikla buvo netinkamai organizuojama.Viešųjų registrų duomenimis 2016 m. liepos 19 d. UAB „Jutaris“ skola VSDFV biudžetui sudarė 4 258,26 EUR ir nuolat augo, skola VMI sudarė 62 87,25 EUR. Byloje esantys Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos sprendimai patvirtina, kad UAB „Jutaris“ įsiskolinimai darbuotojams ir užsakovams susidarė dar 2015 metais, t. y. įmonę valdant V. B.. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausti V. N. bei R. Z.. Teismas sprendė, kad dar 2015 m. tuometinis įmonės vadovas V. B., neabejotinai žinodamas apie sunkią įmonės finansinę padėtį, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.Teismas konstatavo, kad įmonės valdymo organai nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamo įmonės veiklos dokumentų archyvavimo ir apsaugos. Buvusių įmonės vadovų nesuinteresuotumas bylos baigtimi taip pat patvirtina, kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) reikalavimų ir dėl to sąmoningai vengiama visų įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratoriui, arba dokumentai be svarbių priežasčių apskritai nėra išsaugoti, kas įrodo aplaidų ir (arba) netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad BUAB „Jutaris“ valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, dėl ko įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nei buvo tinkamai saugomi, nei buvo perduodami laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl yra pagrindas pripažinti UAB „Jutaris“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.Teismas pažymėjo, kad UAB „Jutaris“ buvo kryptingais veiksmais vedama prie nemokumo bei bankroto, o kreditoriams buvo užkirstas kelias gauti savo reikalavimų patenkinimą. UAB „Jutaris“ ilgą laiką darbuotojams nemokėjo sutarto darbo užmokesčio, o užsakovams nebuvo atliekami numatyti darbai. Viešo registro duomenimis nustatyta, kad UAB „Imonta“ akcininku, be kitų asmenų, buvo ir V. B., kuris buvo tiek UAB „Jutaris“ vadovas, tiek šios bendrovės akcininkas. Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Imonta“ vykdo analogišką veiklą, kurią vykdė UAB „Jutaris“, tose pačiose patalpose, įmonės užsakymus priima tas pats V. B., UAB „Imonta“ taip pat turi įsiskolinimą VSDFV, kuris siekia 1 577,22 EUR. Taigi, teismo vertinimu, akivaizdu, kad, UAB „Jutaris“ iškėlus bankroto bylą, įmonės veikla buvo perkelta į naujai įsteigtą įmonę, su kuria neabejotinai yra susijęs V. B., o tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad V. B., ar kiti su juo susiję asmenys, elgiasi neteisėtai ir nesąžiningai. Nustatęs minėtas aplinkybes teismas konstatavo, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, UAB „Jutaris“ yra taikytina tyčinio bankroto prezumpcija.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Suinteresuotas asmuo V. B. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjų L. J. ir L. K. pareiškimą kaip nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas ginčijamoje nutartyje klaidingai nurodė, kad suinteresuotas asmuo V. B. buvo tinkamai ir laiku informuotas apie vykusį teismo posėdį dėl BUAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kadangi suinteresuotam asmeniui nebuvo įteiktas nei teismo pranešimas apie 2017 m. kovo 29 d. teismo posėdį, nei pareiškėjų pareiškimas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui, prieš tai nepasinaudojus kitais įstatymo leidėjo suteiktais dokumentų įteikimo būdais ir dokumentus apeliantui įteikus viešo paskelbimo būdu, buvo nepagristai apribotos suinteresuoto asmens V. B. galimybės civiliniame procese būti išklausytam. Suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų dėl BUAB „Jutans“ bankroto bylos bei įmonės vadovo pareigų.Teismas nei suinteresuoto asmens V. B., nei V. R. veiksmuose nenustatė tyčios elemento, nors būtent tyčia turėtų būti pagrindinis vertinimo aspektas sprendžiant, ar įmonės bankrotas buvo tyčinis. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, suinteresuotas asmuo V. B. dėjo maksimalias pastangas, siekdamas užtikrinti BUAB „Jutaris“ mokumą ir galimybes funkcionuoti, o sudaryti sandoriai bei kitokia įmonės veikla atitiko protingą komercinės veiklos riziką.Pareiga Juridinių asmenų registrui pateikti finansinių ataskaitų rinkini už 2015 m. kilo ne anksčiau nei iki 2016 m. birželio 1 d. Atsižvelgus į tai, kad jau 2016 m pradžioje įmonės finansinė būklė ėmė sunkėti, dėl šių priežasčių bendrovės finansinių ataskaitų rinkinys už 2015 m. Juridinių asmenų registrui pateiktas nebuvo. Taigi, pirmosios instancijos teismo argumentai, jog finansines atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti nuo 2014 m., yra nepagrįsti. Finansines atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti tik 2016 m. (už 2015 m.) dėl objektyvių priežasčių t. y bankroto bylos iškėlimo. Aptartos aplinkybės taip pat nereiškia ir negali reikšti bendrovės vadovų tyčinių veiksmų. Nors 2016 m. liepos 19 d. BUAB „Jutaris“ skola VSDFV biudžetui sudarė 4 258, 26 EUR, o skola VMI – 6 287,25 EUR, kas viršijo pusę įmones turto ir tokia įmonės finansine padėtis bei negalėjimas įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų sudarė pagrindą įmonę pripažinti nemokia, tačiau tai nesąlygojo pagrindų įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Atsiradę bendrovės skoliniai įsipareigojimai sietini išimtinai tik su verslo nesėkme. Šiuo atveju teismas nepateikė jokių objektyvių argumentų, pagrindžiančių suinteresuoto asmens tyčinius veiksmus. V. B. veikė įprastos verslo rizikos ribose, buvo lojalus BAUB „Jutaris“ interesams ir kartu su V. R. siekė vienintelio tikslo – išgyventi itin sudėtingą įmonei laikotarpį bei tęsti veiklą.Suinteresuotas asmuo bankroto administratorei UAB „Vista Business Solutions“ yra perdavęs visus BUAB „Jutaris“ dokumentus ir turtą, jokių pretenzijų dėl turto ir dokumentų perdavimo bankroto administratorė suinteresuotam asmeniui nėra pareiškusi. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnį, nustatantį teismo pareigą priimant sprendimą įvertinti įrodymus, ir CPK 270 straipsnį, nustatantį teismui pareigą sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti argumentus, dėl kurių teismas, kuriuos nors įrodymus, šiuo atveju dokumentų perdavimo – priėmimo aktą, atmeta.Teismas, spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, neatsižvelgė ir neįvertino šio instituto tikslų bei bankroto pripažinimo tyčiniu įtakos nagrinėjamai bylai, todėl, pripažindamas BUAB „Jutaris“ bankrotą tyčiniu, neužtikrino proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimo. BUAB „Jutaris“ buvo įregistruota 2014 m. birželio 19 d., bankroto byla jai iškelta 2016 m. liepos 20 d. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė veiklą vykdė 25 mėnesius, bankroto administratorė turi visas galimybes patikrinti visus per 36 mėnesius sudarytus sandorius, nepagristai netaikant bankroto pripažinimo tyčiniu instituto.Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad UAB „Imonta“ buvo perduotas BUAB „Jutaris“ turtas, nebaigtos vykdyti sutartys ir/ar reikalavimo teisės, perkelti darbuotojai. Priešingai nei nurodoma ginčijamoje nutartyje, byloje nėra pateikia jokių įrodymų, objektyviai pagrindžiančių, kad UAB „Imonta“ veiklą vykdo tose pačiose patalpose. Priešingai, kaip matyti iš Juridinių asmenų registro duomenų, UAB „Imonta“ buveine registruota adresu (duomenys neskelbtini). Tapati įmonių veikla pati savaime negali reikšti tyčinio bankroto požymio ar ryšio su įmones nemokumu.Suinteresuotas asmuo V. R. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų L. J. ir L. K. pareiškimą dėl BUAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti tik pavieniai faktinių aplinkybių epizodai, tariamai pagrindžiantys tyčinio bankroto faktą (pvz. nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tariamas aplaidus dokumentų tvarkymas bei veiklos perkėlimas į kitą įmonę), tačiau nei pareiškėjų pateiktame pareiškime, nei ginčijamoje nutartyje nėra išdėstyta nei vieno motyvo ar argumento, patvirtinančio, kad BUAB „Jutaris“ buvo privesta prie bankroto tyčia, t. y. sąmoningai blogai valdant bendrovę ir to siekiant. Ginčijama nutartis sukoncentruota tik į atskiras faktinių aplinkybių grupes, tačiau jos niekaip nėra susiejamos su buvusiu valdymo organų ar dalyvių siekiu sąmoningai privesti įmonę prie nemokumo situacijos bei kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, siekiant asmeninės naudos sau. Pareiškėjų pozicija, kad BUAB „Jutaris“ buvo privesta prie bankroto tyčia, iš esmės yra grindžiama vien tik faktu, kad BUAB „Jutaris“ buvo iškelta bankroto byla. Tačiau juridinio asmens nemokumo faktas ir su nemokumu susijusios faktinės aplinkybės nereiškia ir negali reikšti, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, jeigu pareiškėjai neįrodo, jog nemokumo padėtis kilo dėl sąmoningo blogo juridinio asmens valdymo, siekiant bendrovės nemokumo ir kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo bei naudos sukūrimo sau. Tokios pozicijos laikomasi ir formuojamoje teismų praktikoje. Aplinkybė, kad bendrovė turėjo įsiskolinimų darbuotojams bei kreditoriams tik patvirtina, kad įmonės finansinė padėtis buvo bloga (dėl ko jai iškelta bankroto byla), tačiau nepagrindžia ir negali pagrįsti, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia.Nagrinėjamu atveju neegzistavo ir nebuvo įrodyti nei buvusių valdymo organų, nei dalyvių neteisėti veiksmai t. y. netinkamas įmonės valdymas bei delsimas paduoti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kaip pažymėjo ir pats pirmosios instancijos teismas, BUAB „Jutaris“ direktorius V. R. laiku, nepraleisdamas protingų terminų, kreipėsi tiek į BUAB „Jutaris“ vienintelį akcininką dėl bendrovės mokumo atkūrimo, tiek į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kaip matyti iš bankroto byloje pateiktų dokumentų, naujam direktoriui nuo 2016 m. kovo 10 d. pradėjus eiti bendrovės vadovo pareigas ir susipažinus su UAB „Jutaris“ finansiniais rodikliais, buvo imtasi visų priemonių bendrovės finansiniam mokumui atkurti. BUAB „Jutaris“ direktorius 2016 m. gegužės 2 d. pranešimu raštiškai kreipėsi į bendrovės vienintelį akcininką V. B., informuodamas apie sunkią bendrovės finansinę padėtį bei prašydamas imtis visų įmanomų priemonių bendrovės mokumui atkurti. Atsižvelgdamas į tai, kad, dedant maksimalias pastangas, bendrovės mokumas nebuvo atkurtas, įgyvendindamas savo pareigas ir vadovaudamasis ĮBĮ įtvirtintomis nuostatomis, bendrovės direktorius 2016 m. birželio 15 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo V. R. veikė išimtinai bendrovės interesais, tinkamai organizuodamas bendrovės veikią bei kartu su bendrovės akcininku dėdamas maksimalias pastangas bendrovės finansiniam mokumui atkurti.Pirmosios instancijos teismas netyrė pateiktų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad BUAB „Jutaris“ direktorius V. R. vykdė visus teismo įpareigojimus – tinkamai bendradarbiavo su bankroto administratoriumi bei perdavė visą turimą bendrovės turtą ir dokumentus. Vilniaus apygardos teismas buvo informuotas, kad bankroto administratorė UAB „Vista Business Solutions“ ir bendrovės vadovas po bankroto bylos iškėlimo 2016 m. rugpjūčio 19 d. pasirašė dokumentų priėmimo – perdavimo aktą, kuris patvirtina bendrovės antspaudo ir visų dokumentų bankroto administratoriui perdavimo faktą. Nors bankroto administratorius buvo suklaidintas (įmonė įregistruota ir veikia tik nuo 2014 m. antros pusės, tad akivaizdu, kad įmonės dokumentų apimtis nebuvo didelė) ir kreipėsi į antstolį dėl supaprastinto bankroto procedūros ir likusio turto perdavimo, tačiau, kaip bendrovės direktorius nurodė 2016 m. gruodžio 12 d. atsakyme antstoliui S. M., visas bendrovės turtas buvo tinkamai ir laiku perduotas bankroto administratoriui. Tai reiškia, kad visos turto ir dokumentų perdavimo procedūros buvo tinkamai ir laiku įgyvendintos – perdavus turtą ir pateikus minėtą paaiškinimą, bankroto administratoriui papildomų klausimų dėl BUAB „Jutaris“ turto perdavimo nebekilo. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismui pateikta bankroto administratoriaus pozicija, kad nagrinėjamu atveju prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu nėra pagrįstas, bei aplinkybė, kad bendrovei vykdomas supaprastintas bankroto procesas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad BUAB „Jutaris“ dokumentai iki šiol bankroto administratorei nėra tinkamai perduoti, tokiu būdu netirdamas ir nevertindamas byloje pateiktų įrodymų bei pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.Suinteresuotam asmeniui V. R. nėra ir negali būti žinoma apie jokį UAB „Jutaris“ veiktos perkėlimą į kitą įmonę. Bendrovės finansinė būklė buvo prasta, todėl V. R. nedelsdamas atliko visus teisės aktuose nustatytus veiksmus dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, taip pat tinkamai įgyvendino visas bankrutuojančios bendrovės vadovui ĮBĮ nustatytas pareigas po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Teismas, priimdamas sprendimą dėl įmonės veiklos perkėlimo, vadovavosi tik pareiškėjų pateiktu užsakomuoju žiniasklaidos straipsniu bei pareiškėjų vienašališkais teiginiais. Jokių objektyvių įrodymų ar motyvų, patvirtinančių IBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas sąlygas dėl veiklos perkėlimo, pareiškėjos nei teismui, nei suinteresuotiems asmenims nepateikė, kadangi tokie įrodymai neegzistuoja – nei bendrovės veikla, nei turtas, nei darbuotojai, suinteresuoto asmens žiniomis, nebuvo perkelti į jokią kitą įmonę.Pareiškėjos L. J. ir L. K. atsiliepimu į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus su skundais nesutinka bei prašo juos atmesti. Pareiškėjų atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėjoms tapo žinoma, kad Vilniaus miesto 1 policijos komisariate yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Imonta“ ir jos valdymo organų bei akcininko V. B. veiklos.Dėl areštuoto UAB „Jutaris“ turto, kuris galimai buvo perkeltas į UAB „Imonta“, pažymėtina, kad bylos Nr. B2-548-794/17 II tomo 92 lape yra pažymėta, jog nuo 2016 m. kovo 23 d. turtui buvo taikytas areštas, o kilnojamo turto saugotoju paskirtas buvęs BUAB „Jutaris“ direktorius ir vienintelis akcininkas V. B.. Areštuotas turtas V. R., arešto galiojimo metu, t. y. 2016 m. kovo 9 d. tapus UAB „Jutaris“ direktoriumi, saugoti perduotas nebuvo.Pagal 2016 m. rugpjūčio 18 d. dokumentų perdavimo - priėmimo aktą (II tomas, b. l. 94) likusieji BUAB „Jutaris“ finansinės atsakomybės dokumentai yra pas finansinę atsakomybę tvarkiusią UAB „Proximum nexum“, bet telefoninio pokalbio metu UAB „Proximum nexum“ darbuotoja, tvarkiusi UAB „Jutaris“ dokumentus, paneigė šitą informaciją.Iš VĮ Registro centro išrašų matyti, kad nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2015 m. spalio 20 d. UAB „Jutaris“ papildomais įnašais iki 42 020 EUR padidino įstatini kapitalą, tačiau nėra aišku, kokiu tikslu tai buvo padaryta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teismui sprendus, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis (bendrovės valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, dėl ko įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo tinkamai saugomi bei nebuvo perduodami laikantis teisės aktų reikalavimų) bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija (bendrovės valdymo organai, siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, perkėlė verslą ir turtą į naują įmonę), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atskirus tyčinio bankroto nustatymo požymius konstatavo savarankiškai, atsietai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo, t. y. teismas tyčinio bankroto požymius konstatavo neįvertinęs, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto nustatymo požymio egzistavimo sprendė konstatavęs iš esmės dvi aplinkybes: 1) nesavalaikį pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikimą teismui; 2) įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų netinkamą saugojimą ir jų neperdavimą bankroto administratorei.Kalbant apie pirmąją teismo konstatuotą aplinkybę, pažymėtina, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, visų pirma būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika).Šiuo atveju iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies neįmanoma nustatyti, kuo remdamasis teismas sprendė, kad pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Jutaris“ iškėlimo teismui buvo pateiktas nesavalaikiai – teismo nutartyje apskritai nėra vertinama, kada bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė – bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas VĮ Registrų centrui nuo 2014 m., niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti aplinkybės, kad tuo metu t. y. 2014 m. ar 2015 m. bendrovės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokios pareigos buvimo, nenustačius nei bendrovės 2015 m. turėtų įsipareigojimų dydžio, nei jų santykio su bendrovės turtu, vienareikšmiškai negali patvirtinti ir kitos ginčijamoje nutartyje nurodytos aplinkybės – įsiskolinimų darbuotojams bei užsakovams susidarymas 2015 m., ar tuo labiau bendrovės įsiskolinimų VSDFV biudžetui bei VMI dydis 2016 m. liepos 19 d. Pažymėtina taip pat ir tai, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl BUAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu padaryta remiantis pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesavalaikiškumu, nenustačius, ar dėl to iš esmės padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir įmonės skolos.Antrąją tyčinio bankroto konstatavimui reikšmingą aplinkybę - įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų netinkamą saugojimą, jų neperdavimą bankroto administratorei, pirmosios instancijos teismas konstatavo pasirėmęs iš esmės vieninteliu faktu, t. y. kad teismo nutarties dalis, kuria įmonės vadovai įpareigoti perduoti bankroto administratorei įmonės dokumentus ir turtą, buvo perduota priverstiniam vykdymui (2016 m. lapkričio 3 d. išduotas vykdomasis raštas), neįvertinęs byloje esančių įrodymų visumos, tarp jų ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. dokumentų perdavimo – priėmimo akto bei 2016 m. rugpjūčio 19 d. bendrovės antspaudo perdavimo – priėmimo akto (t. II, b. l. 93-94). Vien vykdomojo rašto dėl teismo įpareigojimo perduoti bendrovės dokumentus nevykdymo išdavimo faktas, nesant byloje kitų įrodymų, nepatvirtina teismo nutartyje nurodytų aplinkybių, o būtent, kad įmonės valdymo organai nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamo įmonės dokumentų archyvavimo ir apsaugos; ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko BAĮ reikalavimų, buvo vykdoma aplaidžiai. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas prezumpciją, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, aptariamos tyčinio bankroto prezumpcijos konstatavimui nepakanka nustatyti vien aplinkybę, kad į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje pastarosios sąlygos nekonstatavo, apsiribodamas faktu, kad UAB „Imonta“ akcininku, be kitų asmenų, buvo ir V. B., buvęs tiek UAB „Jutaris“ vadovu, tiek šios įmonės akcininku, taip pat byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų pagrindu nustatyta aplinkybe, kad UAB „Imonta“ vykdo analogišką veiklą tose pačiose patalpose, kurią vykdė UAB „Jutaris“, o įmonės užsakymus priima tas pats asmuo V. B. (pastarąją aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra). Dar viena aptariamoje pirmosios instancijos teismo motyvų dalyje nurodyta aplinkybė – UAB „Imonta“ įsiskolinimo VSDFV dydis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, niekaip nepatvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymo sąlygų egzistavimo.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ĮBĮ nuostatas dėl tyčinio įmonės bankroto aiškino nepagrįstai siaurai, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę, o pripažinęs BUAB „Jutaris“ bankrotą tyčiniu, šios savo išvados, kaip ir išvadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo, tinkamai nepagrindė. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu.Kadangi pagal byloje esančius įrodymus nėra galimybės išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, o dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei papildomus paaiškinimus, panaikinus ginčijamą nutartį klausimas dėl BUAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Kadangi byla yra grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo neatskleidus jos esmės, apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto V. B. argumentų, susijusių su jo netinkamu informavimu apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl BUAB „Jutaris“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė