Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Raimis ir Co“ atstovės bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo centras“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-560-368/2017 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Raimis ir Co“ atstovės bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo centras“ pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Raimis ir Co“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – R. R..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja BUAB „Raimis ir Co“ atstovė bankroto administratorė UAB „Verslo administravimo centras“ atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti BUAB „Raimis ir Co“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nevertino aplinkybės, kad administratorei iki šiol nėra perduotas įmonės turtas ir dokumentai. Pagal teismų praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad bankroto administratoriui įmonės valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų. Pareigą pagrįsti priežasčių svarbumą turi atsakingi įmonės valdymo organai. Sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas yra tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus. Administratorė atliko visus veiksmus, siekdama surasti ir perimti įmonės turtą ir dokumentus, tačiau dokumentai jai nebuvo perduoti. Suinteresuoto asmens R. R. paaiškinimai yra nenuoseklūs, viena vertus, ji tvirtina, kad įmonės dokumentai buvo perduoti naujai paskirtam direktoriui ir akcijų įgijėjui, kita vertus, nurodo, kad į Baltarusiją buvo išvežtos ir perduotos tik dokumentų kopijos.Suinteresuotas asmuo, sudarydamas akcijų pardavimo sutartį, privalėjo perduoti naujam savininkui dokumentų originalus pagal inventorizacijos apyrašą, tačiau turto ir dokumentų inventorizacija nebuvo atlikta. Kadangi turto perdavimo aktas nepateiktas, neaišku, koks turtas buvo perduotas naujam įmonės savininkui, ir ar jis apskritai buvo jam perduotas.Teismas nepagrįstai nevertino įmonės akcijų įgijėjo dukters elektroninio laiško administratorei, kuris buvo parašytas gavus teismo procesinius dokumentus kitoje civilinėje byloje. Pateiktas elektroninis laiškas atitinka įrodymų leistinumo kriterijus, šis įrodymas paneigia teismo išvadą, kad akcijų įgijėjo negalima vertinti kaip nepatikimo asmens.Akcijų įgijėjo Rusijos Federacijoje registruotam juridiniam asmeniui išduoto įgaliojimo nuorašas neįrodo įmonės veiklos tęstinumo.Įmonė nevykdė jokios veiklos po akcijų pardavimo, neteikė privalomų deklaracijų. Valstybinei mokesčių inspekcijai ir antstoliams nepavyko išieškoti skolos biudžetui, taip pat nepavyko rasti įmonės vadovo.R. R., būdama vienintele akcininke ir direktore, fiktyviai pardavė įmonės akcijas, nesiekdama tęsti įmonės veiklos ir likviduoti įmonės įsiskolinimo biudžetui, siekdama nuslėpti nuo kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos lėšas ir pasisavinti likusį įmonės turtą. Suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, kam buvo perleistas įmonės turtas, koks turtas buvo perduotas naujam įmonės direktoriui.Fiktyvus įmonės akcijų pardavimo sandorio sudarymas vertintinas kaip blogas įmonės valdymas.Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo R. R. prašo atmesti atskirąjį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Argumentas dėl įmonės akcijų pardavimo sandorio fiktyvumo tėra niekuo nepagrįsta prielaida. Suinteresuotas asmuo nevyko į Minską pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, ten vyko laikinai įmonės direktoriaus pareigas ėjęs A. V., nes sutartis nebūtinai turi būti pasirašoma dalyvaujant abiems šalims. Kadangi dauguma įmonės skolininkų buvo Baltarusijoje, įmonės akcijos buvo parduotos Baltarusijos piliečiui, siekiant lengviau atgauti skolas. Akcijų įgijėjas ketino tęsti pelningą įmonės veiklą. Teismas pagrįstai nepripažino akcijų įgijėjo dukters elektroninio laiško įrodymu, atitinkančiu leistinumo kriterijų.Įmonės buhalterinėje apskaitoje galėjo atsirasti klaidų dėl įmonės buhalterės pateiktų netikslių duomenų. Visa buhalterinė dokumentacija yra perduota naujam įmonės savininkui. Be to, įmonės dokumentus 2013 m. spalio 11 d. paėmė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, atlikdama ikiteisminį tyrimą.Įmonės finansinė padėtis iki akcijų pardavimo buvo stabili, todėl nepagrįstai prašoma jos bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant R. R..Suinteresuotas asmuo neturėjo pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos, nes turėto turto ir įsipareigojimų santykis nesudaro pagrindo konstatuoti įmonės nemokumo.Suinteresuotas asmuo neatliko jokių veiksmų, kurie leistų įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nenustatytas pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas, todėl nagrinėtinas atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Dėl pagrindų konstatuoti UAB „Raimis ir Co“ tyčinį bankrotą

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Kasacinis teismas, iki 2013 m. spalio 1 d. galiojant ĮBĮ 20 straipsnio redakcijai formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, skundžiama nutartimi nepripažino UAB „Raimis ir Co“ bankroto tyčiniu. Apeliantė nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias tyčinį bankrotą, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013).Taigi pripažįstant bankrotą tyčiniu svarbus įmonės nemokumo fakto nustatymas. Šiaulių apygardos teismas, civilinėje byloje Nr. eB2-567-267/2016 spręsdamas dėl UAB „Raimis ir Co“ bankroto bylos iškėlimo, 2016 m. kovo 17 d. nutartyje, įvertinęs tai, kad UAB „Raimis ir Co“ nepateikė atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat teismo reikalautų įmonės finansinių duomenų, nustatė, kad įmonė veiklos nevykdo, yra nemoki ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, todėl jai keltina bankroto byla.Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. spalio 2 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. OP-1266, surašytoje įvertinus UAB „Raimis ir Co“ finansinius duomenis už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., nurodyta, kad 2011 m. įmonė teikė ilgalaikio turto (traktoriaus) nuomos paslaugas, o 2012 m. šis ilgalaikis turtas buvo parduotas. Šioje pažymoje yra užfiksuoti įmonės direktorės paaiškinimai, kad įmonėje patikrinimo metu buvo įdarbinti penki darbuotojai, iš jų direktorė R. R. ir vadybininkas A. V. dirbo pilnu etatu, gaudami minimalų darbo užmokestį, o trims kitiems vadybininkams minimalus valandinis atlyginimas mokėtas už faktiškai dirbtas valandas, jie dirbo po devynias valandas per mėnesį; įmonė veiklą vykdė neturėdama nuolatinių tiekėjų ir pirkėjų. Taip pat pažymoje nurodyta, kad finansinių deklaracijų ir ataskaitų duomenų netikslumai, nulėmę papildomai nustatytas mokestines prievoles, atsirado dėl įmonės pavėluotai teikiamų dokumentų buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei. Pažymos išvada – įmonei papildomai nustatyta mokestinių prievolių – 323 867 Lt, ir pelno mokesčio – 34 343 Lt. Taip pat pažymėta, kad dėl papildomai nustatytų mokestinių prievolių įmonė numato su Valstybine mokesčių inspekcija sudaryti mokestinės paskolos sutartį.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo nesant pagrindo remtis įmonės 2012 m. balanso duomenimis apie pradelstus įmonės įsipareigojimus, nes Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatė, kad UAB „Raimis ir Co“ pateiktos PVM ir pelno mokesčio deklaracijos už 2011 m., 2012 m. ir 2013 m. sausio–birželio mėn. yra netikslios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažymoje nustatyti trūkumai iš esmės yra susiję su įmonės pelno (nuostolių) ataskaita ir jie nedaro įtakos tokiems įmonės balanso rodikliams kaip įmonės turtas, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Būtent šie įmonės finansinės atskaitomybės rodikliai yra reikšmingi nagrinėjamoje byloje vertinant įmonės (ne)mokumą.Paskutinis Juridinių asmenų registrui pateiktas balansas yra 2012 m. Iš šio įmonės finansinės atskaitomybės dokumento matyti, kad 2012 m. įmonė turėjo turto už 3 495 022 Lt, iš jo trumpalaikio – 3 477 614 Lt, ilgalaikio – 17 408 Lt. Pažymėtina, kad 2011 m. įmonė turėjo 932 956 Lt turto, iš jo trumpalaikio – 757 956 Lt, ilgalaikio – 175 000 Lt. Lyginant 2011 m. ir 2012 m. duomenis matyti, kad ženkliai sumažėjo įmonės ilgalaikis turtas ir reikšmingai išaugo trumpalaikis turtas. Didžiąją dalį 2012 m. trumpalaikio turto sudaro per vienerius metus gautinos sumos – 2 018 759 Lt. Įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2012 m. sudarė 3 261 566 Lt sumą, tuo tarpu 2011 m. šis rodiklis buvo 873 067 Lt. Taigi taip pat konstatuotinas ženklus įmonės įsipareigojimų padidėjimas. Iš esmės visą šio rodiklio vertę tiek 2012 m., tiek 2011 m. sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (atitinkamai 3 052 430 Lt ir 865 888 Lt).Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pradelstų įmonės įsipareigojimų dydį, rėmėsi suinteresuoto asmens į bylą pateiktu 2013 m. gruodžio 31 d. kreditorių–debitorių sąrašu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo sąrašu remtis nebuvo pagrindo (CPK 185 straipsnis). Visų pirma, iš šio niekieno iš įmonės atsakingų asmenų nepasirašyto sąrašo neaišku, kas jį sudarė ir kas jį patvirtino. Antra, jame net nėra nurodyti visi tuometiniai įmonės kreditoriai. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad teismų sprendimais iš atsakovės UAB „Raimis ir Co“ priteisti įsiskolinimai, kurių grąžinimo terminai suėjo iki sąrašo sudarymo dienos, kreditoriams UAB „Baltic solutions transport“, UAB „Solutus logistics“ ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“. Be to, rekvizitai.lt duomenimis UAB „Raimis ir Co“ nuo 2013 m. gruodžio 19 d. turėjo įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Tačiau nei vienas iš šių nurodytų kreditorių nėra įtrauktas į teismui pateiktą 2013 m. gruodžio 31 d. kreditorių–debitorių sąrašą. Šio sąrašo nepatikimumą iš esmės patvirtina ir tai, kad du vieni didžiausių kreditorių – R. R. ir IĮ „Divira“ – UAB „Raimis ir Co“ bankroto byloje nepareiškė kreditorinių reikalavimų. R. R. buvo tuometinė įmonės akcininkė ir direktorė, o IĮ „Divira“ vadovas, rekvizitai.lt duomenimis, yra V. V. (tikėtina su UAB „Raimis ir Co“ vadybininku A. V. giminystės ryšiais susijęs asmuo).Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, inicijavusios bankroto bylos UAB „Raimis ir Co“ iškėlimą, duomenimis, įmonės mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2011 m. gruodžio mėn., įmonei deklaravus, bet nustatytu terminu nesumokėjus į biudžetą deklaruotų mokesčių (1 t., b. l. 1-20). Valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. spalio 1 d. priėmė sprendimą dėl 52 719,66 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo, 2013 m. gruodžio 6 d. – dėl 35 753,03 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo, 2014 m. balandžio 8 d. – dėl 3 388,68 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo. Tačiau mokestinės nepriemokos iš įmonės banko sąskaitų nebuvo išieškotos. Todėl 2014 m. birželio 13 d. priimtas sprendimas išieškoti 56 175,33 Eur mokestinę nepriemoką iš įmonės turto ir pateikti antstoliui vykdyti, tačiau ir šiuo būdu mokestinė nepriemoka nebuvo išieškota. 2012 m. gruodžio 31 d. neįvykdytų mokestinių prievolių suma – 30 691,58 Eur, 2015 m. gruodžio 22 d. – 76 840,58 Eur, įmonės mokestinė nepriemoka nuolat didėjo.Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1448/2012; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015).Kaip jau minėta, 2012 m. įmonė turėjo turto už 3 495 022 Lt, iš jo trumpalaikio – 3 477 614 Lt. Didžiąją dalį 2012 m. trumpalaikio turto sudaro per vienerius metus gautinos sumos – 2 018 759 Lt. 2013 m. gruodžio 31 d. kreditorių–debitorių sąraše nurodyti įmonės debitoriai, kurių reikalavimų suma – 1 366 032,54 Lt. Pusės debitorinių reikalavimų (skaitine išraiška) įvykdymo terminas šio sąrašo sudarymo metu jau buvo suėjęs, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kokių veiksmų buvo imtasi siekiant išsiieškoti šiuos įsiskolinimus. Didžioji dalis sąraše nurodytų debitorių yra užsienio subjektai, todėl galimybės išsiieškoti iš jų įsiskolinimus taip pat vertintinos rezervuotai. Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys – skolininkė UAB „Agromas“, kurios skola 35 039,76 Lt, grąžinimo terminas 2011 m. gegužės 30 d. ir 2011 m. rugsėjo 15 d., nuo 2013 m. lapkričio 16 d. šioje įmonėje nedirbo nei vienas darbuotojas, nuo 2013 m. gruodžio 20 d. įmonė išregistruota iš PVM mokėtojų, nuo 2017 m. kovo 29 d. bankrutuojanti; UAB „Cerara“, kurios skola 342 597,42 Lt, grąžinimo terminas 2012 m. gegužės 31 d., nuo 2015 m. balandžio 21 d. bankrutuojanti, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Cerara“ kreditorių 724 234,91 Eur finansinių reikalavimų sąrašas, kuriame įrašytas ir UAB „Raimis ir Co“ reikalavimas, tačiau tik 72,41 Eur dydžio.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad UAB „Raimis ir Co“ jau 2012 metais buvo faktinio nemokumo būsenoje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio įmonės bankroto konstatavimui nereikalaujama nustatyti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vieną aplinkybę, dėl kurios kilo įmonės bankrotas. Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste.Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.). Bendrovės savininkai (dalyviai) turi pareigą domėtis įmonės vykdoma veikla, jos finansine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). Vertinant įrodymus tokio pobūdžio bylose, būtina atsižvelgti ne tik į konkretaus sandorio įtaką bendrovės turtinei padėčiai, bet ir įvertinti sandorių visumą, atsižvelgti į jų sudarymo metu buvusią situaciją bendrovėje, sandorio šalių ryšius, sandorių ekonominį pagrįstumą ir pan., nes tai reikšminga sprendžiant dėl bendrovės vadovo pareigos veikti išimtinai bendrovės interesais įvykdymo.Iš byloje esančių duomenų ir apeliantės nurodytų aplinkybių, konstatuotina, kad UAB „Raimis ir Co“ vadovai bei akcininkai, įmonei tapus faktiškai nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams. Netinkamas UAB „Raimis ir Co“ valdymas nulėmė įmonės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su įmonės kreditoriais, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi tiek pagal ankstesnės, tiek pagal dabar galiojančios redakcijos ĮBĮ normų nuostatas įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki.Įmonės nemokumas yra objektyvi būklė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais. Tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigą laiku kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą. Šioje nutartyje jau yra konstatuotas įmonės nemokumas 2012 m. Todėl įmonės vadovams nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos bei tęsiant įmonės nuostolingą veiklą, buvo ženkliai padidinti kreditoriniai įsipareigojimai, kas gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tokios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto požymį.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo įmonės akcijų įgijėją A. K. laikyti nepatikimu, nes jo nepatikimumas, negalėjimas ar neketinimas tęsti įmonės veiklos yra nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negali.Iš bankroto administratorės į bylą pateikto elektroninio laiško, kurį bankroto administratorei parašė įmonės akcijų įgijėjo A. K. dukra J., matyti, kad laiško autorė į bankroto administratorę kreipėsi dėl to, kad gavo tėvo vardu adresuotą laišką dėl UAB „Raimis ir Co“ bankroto. Šiame laiške nurodoma, kad pats A. K. mirė 2015 m. balandžio 23 d. Pažymima, kad laiško autorei apie UAB „Raimis ir Co“ įsigijimą nėra nieko žinoma, jai tėvas nėra nieko apie tai pasakojęs. Taip pat nurodoma, kad įmonės pirkimo–pardavimo ar kitokių įmonės dokumentų tarp tėvo dokumentų nebuvo rasta. Laiško autorės teigimu, tėvas neturėjo nuolatinių pajamų, vertėsi dirbdamas laikinus darbus, sąskaitų banke neturėjo, lėšų įmonės akcijoms įsigyti taip pat neturėjo. Atkreipiamas dėmesys, kad įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje esantis parašas neatitinka A. K. parašo. Be to, teigiama, kad A. K. neketino ir neturėjo finansinių galimybių užsiimti verslu.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bankroto administratorės į bylą pateiktas elektroninis laiškas negali būti laikomas įrodymų leistinumo reikalavimus atitinkančiu dokumentu. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti.Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį įrodinėjimo priemonėmis gali būti bet kokie faktiniai duomenys, taigi ir elektroniniu būdu gauti duomenys, jei jie suteikia informacijos apie įrodinėjamus faktus. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad elektroniniai laiškai, juolab jeigu juose pateiktą informaciją patvirtina ir kiti byloje pateikti įrodymai, yra tinkama įrodinėjimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2012; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013; kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti įmonės akcijų įgijėjo A. K. dukros J. elektroninį laišką kaip įrodymą, patvirtinantį bylai reikšmingas aplinkybes. Jame dėstomas aplinkybes patvirtina ir kiti bylos įrodymai.A. K. neturėjo leidimo nuolat ar laikinai gyventi Lietuvoje (1 t., b. l. 196). Iš teismui pateikto UAB „Raimis ir Co“ valstybiniu socialiniu draudimu apdraustų asmenų sąrašo už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. kovo 23 d. matyti, kad 2014 m. balandžio 30 d., t. y. iš esmės iš karto po įmonės akcijų pardavimo, buvo atleisti visi UAB „Raimis ir Co“ darbuotojai (2 t., b. l. 104). Byloje nėra jokių įrodymų ne tik apie įmonės vykdytą veiklą po įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, bet ir apie tai, kad parduodant įmonės akcijas jų įgijėjui A. K., suinteresuotas asmuo R. R., kaip įmonės akcininkė ir direktorė, tikslingai pardavė akcijas, vedama savo deklaruojamų tikslų – patogesnio įmonės debitorių skolų išieškojimo Baltarusijoje ir tolimesnio įmonės pelningos veiklos vykdymo (CPK 178, 185 straipsniai). Apdairus, rūpestingas, sąžiningas verslininkas (įmonės vadovas ir dalyvis), žinodamas apie įmonės sunkią turtinę padėtį, įsiskolinimus įmonės kreditoriams, perleisdamas įmonės akcijas ir įmonės valdymą, turėjo pasidomėti, kokiam asmeniui šis specifinis turtas perleidžiamas, kaip toliau bus įmonė valdoma ir kaip bus sprendžiamas atsiskaitymo su kreditoriais klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1345-370/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-841-381/2016; 2014 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1105/2014; kt.).Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis savaime nėra neteisėtas sandoris, tačiau nagrinėjamoje byloje UAB „Raimis ir Co“ akcijų perleidimo sandoris turi būti vertinamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Byloje nėra jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad buvo būtina ir pagrįsta sudaryti faktiškai nemokios UAB „Raimis ir Co“ akcijų perleidimo sutartį, taip pat kad šia sutartimi buvo siekta išsaugoti ir (ar) plėtoti verslą, patenkinti daugumos kreditorių reikalavimus ar pan. Tokio sandorio ekonominis naudingumas tiek įmonei, tiek jos kreditoriams, įvertinus asmenį, kuriam buvo perleistos UAB „Raimis ir Co“ akcijos, charakterizuojančius duomenis (nuolatinių pajamų neturintis, besiverčiantis laikinais uždarbiais, gyvenantis ne Lietuvoje), ir tai, kad perleistos faktiškai nemokios įmonės akcijos, kelia pagrįstų abejonių. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad toks sandoris atitiko tuometinius įmonės interesus ir verslo riziką. Todėl spręstina, kad perleidus faktiškai nemokios įmonės akcijas asmeniui, neketinančiam tęsti įmonės veiklos ir imtis aktyvių bei efektyvių priemonių atkurti įmonės mokumą, užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, ją stabilizuoti, kad būtų atliktos papildomos piniginės investicijos į įmonę, buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai, jų galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Paskutinis atsakovės UAB „Raimis ir Co“ balansas pateiktas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vėliau finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami. Tokiu būdu įmonės akcininkai nevykdė pareigos išviešinti duomenis apie įmonės finansinę būklę, veiklos rodiklius ir turtinę padėtį, todėl bendrovei sudaryta galimybė nuslėpti savo veiklos rodiklių kaitą ir tikrąją bendrovės finansinę padėtį.Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.Atsakovės vadovai UAB „Raimis ir Co“ bankroto administratorei neperdavė įmonės dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šią aplinkybę galima vertinti kaip netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą – įstatymų nustatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Tokiu būdu sudaroma galimybė nuslėpti vykdytus sandorius ir kitą finansinę veiklą ir negalima įvertinti įmonės veiklos teisėtumo. Aplinkybę, kad bendrovės dokumentai nėra išsaugoti, patvirtina faktas, jog jie nėra perduoti administratorei. Administratorė, neturėdama įmonės finansinių dokumentų, negali nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o tai sudaro kliūtis identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vieną tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatymo leidėjas išskyrė apgaulingą ir (ar) netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo R. R. nurodo, kad ji neatliko jokių veiksmų, kurie leistų pripažinti UAB „Raimis ir Co“ bankrotą tyčiniu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Minėta, kad teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi apelianto nurodyti įmonės vadovų ir (ar) akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

Remiantis nurodytais teisiniais argumentais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti atsakovės UAB „Raimis ir Co“ bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškimas atmestas, dėl netinkamo įrodymų vertinimo, lėmusio neteisingą bylos išnagrinėjimą, panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovės UAB „Raimis ir Co“ bankrotas pripažintinas tyčiniu (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Esant tokiai bylos baigčiai, kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės bylos išsprendimui, todėl plačiau neanalizuotini.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį ir išspęsti klausimą iš esmės – bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Raimis ir Co“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Nutarties kopiją išsiųsti prokurorui ir Vyriausybės įgaliotai institucijai.