Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-878-267/2016, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Raimis ir Co“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo centras“ prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Raimis ir Co“ bankrotą pripažinti tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartimi UAB „Raimis ir Co“ iškelta bankroto byla, bendrovės bankroto administratore paskirta UAB „Verslo administravimo centras“. Bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą BUAB „Raimis ir Co“ bankroto pripažinti tyčiniu.Bankroto administratorė teigė nustačiusi, kad nuo 2014 m. gegužės 5 d. bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu buvo Baltarusijos Respublikos pilietis A. K., tačiau su juo, iškėlus bankroto bylą, susisiekti nepavyko. Negavusi informacijos iš šio asmens, bankroto administratorė kreipėsi į buvusią bendrovės vadovę R. R., kuri paaiškino turėtas bendrovės akcijas pardavusi ir naujojo akcininko buvusi atleista iš bendrovės vadovės pareigų. Bankroto administratorė nurodė, jog nei vienas iš vadovų ir akcininkų bendrovės turto, jos finansinių dokumentų neperdavė bei nenurodė dokumentų, turto buvimo vietos. Administratorės nuomone, akcijų perleidimo Baltarusijos Respublikos piliečiui sandoris buvo sudarytas siekiant nuslėpti bendrovės dokumentus bei turto apimtį, kad būtų apribotos bendrovės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą.Bankroto administratorė pažymėjo, jog, parduodant akcijas ir perduodant bendrovės turtą naujajam akcininkui, privalėjo būti atlikta bendrovės inventorizacija, sudaryti kreditorių sąrašai, kreditoriai informuoti apie turto (įmonės) pardavimą, parduodantis verslą asmuo turėjo įsitikinti to verslo tęstinumu, tačiau minėti veiksmai nebuvo atlikti. Paskutiniai duomenys apie bendrovės finansinę būklę už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. liudija, kad bendrovė turėjo didelių finansinių sunkumų. Bendrovės vadovė, matydama neišvengiamą bendrovės bankrotą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesiėmė įstatyme numatytų veiksmų dėl bendrovės likvidavimo, o nutarė verslą parduoti Baltarusijos piliečiui, kuris neturėjo teisės gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje.Suinteresuotas asmuo R. R. su pateiktu administratorės pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad akcijų pardavimo metu bendrovė nebuvo bankrutuojanti, bendrovės skolos buvo mažesnės nei skolininkų neįvykdyti įsipareigojimai, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai, ją tvarkė samdyta apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Pažymėjo, kad apie bendrovės bankrotą nieko nežinojusi, kadangi nuo akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo bendrovės veikloje nedalyvavo, o pareiga pateikti įmonės dokumentus iškėlus jai bankroto bylą, tenka naujajam įmonės savininkui ir vadovui.Suinteresuotas asmuo R. R. nurodė, kad parduodant įmonę, šios įmonės pirkėjui buvo perduoti visi reikalingi finansiniai dokumentai (suinteresuoto asmens turėtos dokumentų kopijos, kadangi originalai buvo paimti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos), akcijų pirkėjas A. K. žadėjo tęsti įmonės veiklą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 9 d. nutartimi BUAB „Raimis ir Co“ bankrotą pripažino tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Raimis ir Co“ pagal balanso duomenis 2012 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, nes bendrovės finansiniai įsipareigojimai žymiai viršijo pusę į balansą įtraukto turto vertės. Teismas pažymėjo, kad vienintelė bendrovės akcininkė ir vadovė R. R., nepaisydama bendrovėje susidariusios sunkios finansinės padėties, nesiėmė priemonių bendrovės mokumui atkurti ir nevykdė pareigos nedelsiant pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, R. R. nepriėmė tokiais atvejais būtinų sprendimų, užtikrinančių bendrovės kreditorių interesus, ir 2014 m. balandžio 11 d. sudarė galimą fiktyvų bendrovės akcijų pardavimo sandorį, kurio pagrindu bendrovės akcijos buvo parduotos Baltarusijos piliečiui A. K., negalėjusiam užtikrinti įmonės veiklos tęstinumo. Aplinkybę, jog akcijų pirkimo - pardavimo sandoris buvo sudarytas Minske, o sutartį pasirašė R. R., kuri sandorio sudarymo metu nebuvo bendrovės direktorė ir nebuvo Minske, teismas pripažino sandorio fiktyvumą ir siekį išvengti prievolių kreditoriams vykdymo patvirtinančia aplinkybe.Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog nebuvo pateikta įrodymų, kad bendrovės balanse nurodytos vertės turtas iki akcijų perleidimo buvo parduotas ar, sudarius bendrovės akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, perduotas akcijų pirkėjui. Teismas taip pat akcentavo aplinkybę, jog nepateikta įrodymų apie tai, kad prieš sudarant akcijų perleidimo sutartį bendrovės kreditoriams būtų buvę pranešta apie numatomą įmonės pardavimą, kad buvo paruošti tokiais atvejais būtini dokumentai – įmonės turto inventorizavimo aktas, įmonės balansas, nepriklausomo auditoriaus išvada apie įmonės turto sudėtį ir jo kainą, įmonės skolų (prievolių) sąrašas, kuriame nurodytas skolos dydis, įvykdymo terminas, prievolių užtikrinimo rūšis, kreditoriai ir jų adresai.Pirmosios instancijos teismas nutarties 7 ir 8 punktuose nurodytas aplinkybes pripažino tyčinio bankroto požymiais, kadangi tokiais veiksmais buvo suvaržytos bendrovės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą ir sudarytos sąlygos išvengti skolų išieškojimo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo R. R. atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį, kuria UAB „Raimis ir Co“ bankrotas pripažintas tyčiniu, panaikinti ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Bankroto administratorės pateikti duomenys apie bendrovės finansinę padėtį 2013 metų pradžioje neatitinka tikrovės, ką patvirtina prie atskirojo skundo pateikta informacija apie bendrovės pirkimus ir pardavimus. Bendrovės balanso duomenys neatitinka tikrovės dėl tikėtinai įsivėlusios klaidos. Suinteresuoto asmens žinioje buvusi bendrovės dokumentacija perduota bendrovės savininkui A. K., ką patvirtina pateiktas dokumentų perdavimo aktas. Be to, dokumentus 2013 m. sausio 11 d. paėmė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Sudarydamas akcijų perleidimo sandorį suinteresuotas asmuo buvo įsitikinęs dėl bendrovės mokumo. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl akcijų perleidimo sandorio fiktyvumo grindžiama prielaida. Teismas netinkamai vertino suinteresuoto asmens nurodytas sandorio sudarymo aplinkybes. Suinteresuotas asmuo R. R. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja UAB „Raimis ir Co“ bankroto administratorė prašo atskirąjį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Suinteresuotas asmuo atsakomybę už buhalterinės apskaitos tvarkymą siekia perkelti kitam asmeniui. Pagal teisinį reguliavimą už apskaitos tvarkymą atsakingas įmonės vadovas. Suinteresuotas asmuo nepaneigė aplinkybių, kad A. K. neturėjo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl negalėjo vykdyti kasdienių bendrovės vadovo pareigų. Akcijų pirkimo - pardavimo sutartis ir dokumentų perdavimo aktas pasirašyti Minske, todėl ir didelės apimties dokumentai turėjo būti nuvežti į Minską, kas prieštarauja logikai. Suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, kad kreditoriai buvo informuoti apie numatomą įmonės pardavimą. Pareiškėja UAB „Raimis ir Co“ bankroto administratorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria BUAB „Raimis ir Co“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis suinteresuoto asmens R. R. atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Suinteresuotas asmuo R. R. (apeliantė) kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: UAB „Raimis ir Co“ pardavimų ir pirkimų 2010-2013 metais sąrašus. Pareiškėja UAB „Raimis ir Co“ bankroto administratorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus: VĮ Registrų centro išrašus dėl UAB „Raimis ir Co“ finansinių atskaitomybių pateikimo. Tiek apeliantė, tiek pareiškėja prašymų priimti naujus įrodymus nesuformulavo, tačiau jais grindžia apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų argumentus, kas leidžia daryti išvadą, jog šalys pageidauja šių duomenų (naujų įrodymų) įvertinimo apeliaciniame procese. Atsižvelgiant į tai, kad byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui teismui reikalinga įvertinti įrodymų, pagrindžiančių šalių pozicijas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, visumą, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus duomenis (CPK 314 straipsnis).CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą joms konkuruojant. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Taigi, kai yra bent vienas iš nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014). Teismų formuojamoje praktikoje nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismui sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikia įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).Bankroto administratorė prašė UAB „Raimis ir Co“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių buvimo pagrindu – bendrovės vadovo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), priimtais nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais bendrovei sprendimais, bendrovės veiklos organizavimu pažeidžiant kreditorių teises bei netinkamai (apgaulingai) tvarkant buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo arba įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nors administratorės pareiškime teisiniu pagrindu ir nenurodoma, tačiau iš pareiškėjos argumentų turinio matyti, kad tyčinio bankroto požymiu laikomi ir suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas) laiku neinicijuojant įmonei bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorės prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas, be kita ko, ir tuo, kad bendrovės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Sprendžiant, ar bendrovės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos bendrovės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokios pareigos atsiradimui. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bankrotas – tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Šio straipsnio 8 dalyje išdėstyta įmonės nemokumo sąvoka – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas ištyrė UAB „Raimis ir Co“ 2012 metų balanso duomenis, iš kurių matyti, kad ataskaitiniu metu bendrovė turėjo turto iš viso už 3 496 022 Lt (1 012 517,90 Eur), o finansiniai įsipareigojimai sudarė 3 261 566 Lt (944 614,80 Eur). Šių duomenų pagrindu teismas sprendė, kad bendrovė buvo nemoki, kadangi jos finansiniai įsipareigojimai stipriai viršijo pusę turimo turto vertės. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bendrovė buvo nemoki, tačiau jos vadovė R. R., pažeisdama ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o turėtas bendrovės akcijas 2014 m. balandžio 11 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė Baltarusijos piliečiui A. K., kuris, kaip matyti iš pateiktų duomenų, nuo 2014 m. gegužės 5 d. tapo bendrovės vadovu. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad bendrovės 2012 metų balansas yra byloje vienintelis įrodymas, kurio duomenimis pirmosios instancijos teismas grindė jos nemokumą. Šiame balanse bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sugrupuoti į mokėtinus per vienerius metus ir po vienerių metų, bendrovės turtas – į ilgalaikį, trumpalaikį ir į pinigus bei jų ekvivalentą. Ištyręs balanso duomenis ir jų pagrindu konstatavęs finansinių įsipareigojimų perviršį bendrovės turto atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas sprendė apie bendrovės nemokumą, kuriam susidarius buvusi vadovė (suinteresuotas asmuo) turėjo kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą. Tačiau pagal galiojantį teisinį reguliavimą bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą rodiklį – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Duomenys apie bendrovės pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu, pirmosios instancijos teismo nebuvo ištirti ir nustatyti, todėl teismo išvada apie bendrovės nemokumą ir su tuo susijusios bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą iškelti bankroto bylą nevykdymą nėra pakankamai pagrįsta. Kita vertus, šiame kontekste būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės akcijų perleidimo sandorio reikšmės sprendžiamam klausimui (kas bus vertinama vėlesnėse nutarties dalyse), vadovavosi 2013 m. gruodžio 31 d. kreditorių sąrašu, kuriame nurodyta bendrovės bendra 584 633,68 Lt skola kreditoriams. Taigi, pagal 2012 metų balanso duomenis toks tikėtinas pradelstų finansinių įsipareigojimų dydis nesudaro pagrindo konstatuoti net artimos nemokumui bendrovės finansinės padėties. Tačiau šis įrodymas turi trūkumų (sąrašas nepasirašytas), todėl turėjo būti įvertintas ir jame fiksuotų duomenų objektyvumas. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad iš pirmosios instancijos teismo vertintų duomenų negalima daryti išvados, jog tiek pagal analizuotus finansinės atskaitomybės duomenis, tiek vėliau (iki akcijų perleidimo sandorio sudarymo) bendrovėje susidarė tokia finansinė situacija, kuriai esant suinteresuotam asmeniui neabejotinai kilo pareiga inicijuoti bendrovės bankroto bylos iškėlimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB ,,Raimis ir Co“ buvusios vadovės (suinteresuoto asmens) veiksmus Baltarusijos piliečiui perleidžiant bendrovės akcijas, konstatavo, kad aptariamu atveju buvo sudarytas tikėtinai fiktyvus sandoris, kuriuo bendrovės akcijos perduotos asmeniui, negalinčiam užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumo (neturinčiam leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje), tokiu būdu siekiant išvengti finansinių įsipareigojimų bendrovės kreditoriams vykdymo, o bankroto bylos iškėlimo atveju – bendrovės dokumentų bei turto perdavimo bankroto administratoriui. Apeliacinio teismo vertinimu, tokioms išvadoms pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo.Apeliacinis teismas pažymi, kad tyčinio bankroto fakto konstatavimas galimas, kai byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų sprendžiama apie tyčinį bankrotą. Bendrovės akcijų įgijėjas A. K. pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip nepatikimas asmuo dėl to, kad jis neturėjo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau vien tokia aplinkybė neteikia pagrindo išvadai dėl asmens nepatikimumo. Jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtintas šio asmens nepatikimumas, jo aiškus negalėjimas ar sąmoningas neketinimas įgijus 100 proc. bendrovės akcijų tęsti jos veiklą. Bylos duomenys patvirtina, kad akcijų įgijėjas Rusijos Federacijoje registruotam juridiniam asmeniui išdavė (generalinį) įgaliojimą. Inicijavusi tyčinio bankroto klausimą bankroto administratorė netvirtino, kad A. K. nevykdė savo, kaip bendrovės vienintelio akcininko ir vadovo, pareigų. Apeliacinis teismas apskųstos nutarties turinyje pasigedo bendrovės veiklos (ne) vykdymo aplinkybių po akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo įvertinimo. Tokio pobūdžio duomenų nepateikė ir bankroto administratorė. Teismo išvada dėl tam tikrų suinteresuoto asmens tikėtinų lūkesčių sudarant fiktyvią sutartį, negali būti laikoma pagrįsta. Bankroto administratorės pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinti tyčiniu buvo grindžiamas akcijų perleidimo sandorio fiktyvumu, tačiau šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padarytos išvados negali būti pripažintos pakankamomis. Apeliacinio teismo vertinimu, tokios aplinkybės, kaip sutarties sudarymo vieta, sutarties sudarymas per atstumą ar to atstumo sąlygojamos kliūtys bendrovės dokumentų fiziniam perdavimui, nesudaro pakankamo pagrindo akcijų perleidimo sandorį pripažinti fiktyviu. Faktinės aplinkybės dėl sandorio galimo fiktyvumo ir akcijų įgijėjo nepatikimumo nėra visapusiškai ištirtos. Pirmosios instancijos teismo motyvų visuma leidžia daryti išvadą, kad teismas iš esmės pritarė administratorės pozicijai, jog bendrovei esant nemokiai, suinteresuotas asmuo nesikreipė dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o siekdamas apsunkinti (išvengti) prievolių kreditoriams vykdymą, išvengti dokumentų perdavimo, pardavė įmonę nepatikimam asmeniui. Tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepakanka tokiai išvadai pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bankroto proceso ypatumus. Atsižvelgiant į tokioje byloje egzistuojantį viešąjį interesą, manytina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę rinkti įrodymus ir savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Iš bankroto administratorės procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių matyti, kad iškėlus UAB „Raimis ir Co“ bankroto bylą, buvo kreiptasi į Juridinių asmenų registre nurodytą bendrovės vadovą ir akcininką A. K., tačiau su šiuo asmeniu bankroto administratorei susisiekti nepavyko. Ši aplinkybė paskatino administratorę reikalavimus, susijusius su bendrovės turto ir dokumentų perdavimu, pareikšti buvusiai bendrovės vadovei ir akcininkei (suinteresuotam asmeniui), o vėliau ir inicijuoti teisinį procesą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Teisminėje praktikoje yra pasisakyta, kad faktinė situacija, kuomet bankroto administratoriui nepavyksta susisiekti su buvusiu bendrovės vadovu, kad jam neperduotas bendrovės turtas ir dokumentai, kad bendrovėje galėjo būti netinkamai vesta apskaita, kad nebuvo parengti ir Juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-351/2014).Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir nenustačius visų reikšmingų teisingam klausimo išsprendimui faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liko neatskleista bylos esmė. Dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, pagal pateiktus įrodymus nesant galimybės bylos iš esmės išspręsti apeliacinės instancijos teisme, apskųsta nutartis naikintina ir BUAB „Raimis ir Co“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Nusprendus, kad yra pagrindas apskųstą teismo nutartį panaikinti ir bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti spręsti iš naujo, dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, apeliacinis teismas nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Raimis ir Co“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.