Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. S., atsakovo E. S., atsakovės V. Š. ir trečiojo asmens V. J. S. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. S. patikslintą ieškinį atsakovui E. S., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – E. S., „Swedbank“, akcinė bendrovė, V. J. S., notarė V. P., išvadą teikianti institucija – Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, neturtinės žalos priteisimo ir prievolės pobūdžio nustatymo bei atsakovo E. S. patikslintą priešieškinį ieškovei O. S. dėl tų pačių reikalavimų bei bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir dėl reikalavimo atsakovėms D. B. ir V. Š. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių perkėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).Šalys – buvę sutuoktiniai, kurių santuoka nutraukta skundžiamu teismo sprendimu (sprendimas šioje dalyje nėra skundžiamas), nagrinėjamoje byloje reiškė priešpriešinius reikalavimus dėl su santuokos nutraukimu susijusių teisinių pasekmių, t. y. sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo (ieškovė prašė priteisti ir neturtinę žalą), nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo (atsakovas E. S. su šiuo reikalavimu sutiko), išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo jam priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, sutuoktinių prievolės pobūdžio nustatymo. Atsakovas priešieškinyje taip pat reiškė reikalavimą dėl bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymo (šioje dalyje skundas nepaduotas) ir reikalavimą atsakovėms D. B. ir V. Š. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu bei pirkėjo teisių perkėlimo.Pirmosios instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Apeliacinius skundus dėl teismo sprendimo padavė abu sutuoktiniai, atsakovė V. Š. ir trečiasis asmuo V. J. S., kuriais ginčijamos sprendimo dalys dėl 2011 m. rugsėjo 19 d. tarp D. B. ir V. Š. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, dėl prievolės pagal 2014 m. vasario 25 d. E. S. ir V. J. S. sudarytą paskolos sutartį pripažinimo asmenine E. S. prievole ir pagal sutuoktinių skundus dėl turto padalijimo, kito sutuoktinio kaltės dėl santuokos nutraukimo bei pagal atsakovo E. S. skundą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Dėl naujų įrodymų

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Trečiasis asmuo V. J. S. apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė arba apskritai netyrė byloje pateiktų rašytinių įrodymų, todėl būtina išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma (CPK 322 straipsnis). CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Trečiasis asmuo V. J. S. nenurodė jokių motyvų, kurie pagrįstų būtinybę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nenustatyta, jog kokias nors konkrečias aplinkybes reikėtų aiškintis žodinio nagrinėjimo metu, šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi esminiai įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus bei atsikirtimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šalių (jų atstovų) paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių garso įrašuose. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis). Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra būtina pakartotinai išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu

Byloje nustatyta, kad Jonavos rajono 4-ojo notarų biuro notarė V. P. 2011 m. rugsėjo 19 patvirtino D. B. (pardavėjos) ir V. Š. (pirkėjos) sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (t. 3, b. l. 29-33), pagal kurią D. B. pardavė V. Š. 3 žemės sklypus: 0,6300 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 0,8100 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 0,6000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Vienas šių žemės sklypų – 0,6367 (duomenys neskelbtini) 2013 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas D. M. ir G. M., kurie 2015 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartimi jį padovanojo R. M. (VĮ Registrų centro duomenys t. 3, b. l. 27-28). Byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto padalinimo tarp sutuoktinių klausimą atsakovas E. S. priešieškinyje pareiškė reikalavimą pripažinti 2011 m. rugsėjo 19 d. tarp D. B. ir V. Š. (ieškovės motinos) sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, perkelti E. S. ir O. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis pirkėjo teises pagal šią sutartį į du žemės sklypus: 0,8100 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,6000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Grįsdamas šį reikalavimą nurodė, kad tikraisiais žemės sklypų pirkėjais buvo jis ir jo sutuoktinė, tik pastaroji sutartį įformino savo motinos vardu.Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino iš dalies ir nusprendė pripažinti negaliojančia 2011 m. rugsėjo 19 d. tarp D. B. ir V. Š. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dalyje dėl sutarties šalies (pirkėjų) ir nustatė, kad žemės sklypų (0,6300 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,8100 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir 0,6000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)) pirkėjai pagal šį sandorį buvo O. S. ir E. S.. Teismas sprendė, kad, pripažinus sandorį apsimestiniu tik dalyje dėl sutarties šalių, likusi sutarties dalis lieka galiojanti ir nepakitusi, t. y. sutartyje nustatytos šalių teisės ir pareigos lieka tikrajai sutarties šaliai. Todėl atsakovo reikalavimą perkelti jam su sutuoktine pirkėjų teises į likusius du žemės sklypus (vienas žemės sklypas jau parduotas) teismas pripažino pertekliniu, kadangi, teismo nuomone, šiuo atveju pakanka tik nustatyti, kad sutarties šalis (pirkėjai) yra O. S. ir E. S., kuriems esant santuokoje taikytina sutuoktinių bendro turto prezumpcija.Su šia sprendimo dalimi nesutinka tiek ieškovė O. S., tiek atsakovė V. Š., o atsakovas E. S. ginčija teismo išvadas, kad reikalavimas perkelti jam su ieškove pirkėjų teises buvo perteklinis, dėl ko teismas laikė, kad šis atsakovo reikalavimas tenkintinas tik iš dalies, kas turėjo įtakos bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymui. Tiek ieškovė O. S., tiek atsakovė V. Š. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šioje ginčo dalyje netinkamai įvertino įrodymus, taip pat netinkamai taikė CK 1.87 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus dėl apsimestinio sandorio nustatymo. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog V. Š. nebuvo tikroji nurodyto sandorio šalis (pirkėja) ir nesiekė įgyti sutartyje numatytų teisių. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016, 23 punktas; kt.). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas). Sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt., todėl apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; kt.).Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014; kt.). Taigi tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalėjo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys.Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šiuos teismų praktikoje apsimestiniam sandoriui nustatyti suformuotus reikalavimus ir byloje pateiktus įrodymus vertino būtent šių reikalavimų aspektu, todėl kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentus, kad teismas netinkamai taikė CK 1.87 straipsnio reikalavimus. Ieškovė O. S. ir atsakovė V. Š. kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdamos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog V. Š. nebuvo tikroji nurodyto sandorio šalis (pirkėja) ir nesiekė įgyti sutartyje numatytų teisių, o žemės sklypų pirkėjais buvo E. S. ir O. S.. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi – pirkėju buvo ne V. Š., o sutuoktiniai E. S. ir O. S., rėmėsi surinktų įrodymų visuma, t. y. šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, kurių įrodomąją vertę sprendime detaliai išanalizavo, todėl tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Pirkimo–pardavimo sandorio apsimestinumui dėl sandorio šalies nustatyti svarbi aplinkybė yra ta, kas ir kieno lėšomis atsiskaitė už įgytą turtą. Byloje nėra ginčo, kad pirkimo–pardavimo sutarties bendra pirkimo kaina buvo apie 40 000 Lt, kadangi sutartyje nurodyta 6 000 Lt suma, kurią pardavėja gavo dar prieš pasirašydama sutartį, faktiškai buvo avansas, o likusi kainos dalis buvo sumokėta atlyginant už pardavėjos D. B. namo stogo dengimo darbus. Teismas spręsdamas, kad šios išlaidos buvo padarytos sutuoktinių, pagrįstai vertino sutuoktinių ir atsakovės V. Š. finansines galimybes sumokėti sandorio kainą. Kolegija sutinka su teismo išvadomis, kad atsakovas E. S. sandorio sudarymo metu turėjo pakankamai geras darbines pajamas, turėjo papildomų pajamų pardavęs motociklą, o atsakovė V. Š. draudžiamų pajamų 2007 m., kai buvo pradėta tartis dėl žemės sklypų pirkimo ir buvo sumokėtas 6 000 Lt avansas, neturėjo, o 546,75 Lt dydžio senatvės pensiją pradėjo gauti tik nuo 2008 m. Be to, sklypų pardavėja atsakovė D. B. paaiškino, kad tiek avansą sumokėjo, tiek už stogo dengimo darbus atsiskaitė O. S., o ne V. Š., O. S. sumokėjo ir sandorio sudarymo išlaidas, padėjo pardavėjai sutvarkyti sklypų nuosavybės dokumentus. Taigi visus mokėjimus atlikus O. S., jai nesant V. Š. įgaliota atstove, nes tokių įrodymų byloje nėra pateikta, darytina išvada, jog sandorio kainą sumokėjo būtent O. S., tuo metu būdama santuokoje su atsakovu E. S.. Aplinkybės, kad V. Š. būtų perdavusi ieškovei O. S. šias lėšas, niekas daugiau nepatvirtina, išskyrus pačių suinteresuotų asmenų paaiškinimai.Apeliantės (ieškovė O. S. ir atsakovė V. Š.) teigdamos, kad sutuoktiniai tuo metu neturėjo objektyvių galimybių įsigyti iš D. B. žemės sklypų, tai grindžia tik prielaida, jog sutuoktiniai 2008 m. pabaigoje įsigiję kitus du žemės sklypus ir viename jų pradėję statybas negalėjo turėti laisvų lėšų. Tačiau avansas pagal sutartį buvo sumokėtas ir D. B. namo stogo dengimo išlaidos buvo patirtos anksčiau, t. y. 2007 m. (t. 3, b. l. 21-22). Pažymėtina, kad ir šie namo stogo dengimo išlaidas patvirtinantys įrodymai buvo pateikti būtent atsakovo E. S., o ne atsakovės V. Š., kas netiesiogiai patvirtina, jog tai buvo sutuoktinių išlaidos. Ieškovė O. S. apeliaciniame skunde taip pat ginčija atsakovo E. S. papildomų lėšų, gautų 2007 m. pardavus motociklą, panaudojimo galimybę įsigyjant ginčo žemės sklypus, į ką atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, kadangi atsakovas tais pačiais metais įsigijo kitą motociklą, ir šiai aplinkybei patvirtinti ieškovė pateikė papildomą rašytinį įrodymą – VĮ „Regitra“ pažymą (t. 7, b. l. 115-122). Tačiau iš šios pažymos matyti, kad atsakovas nuo 2000 m. iki 2017 m. buvo įgijęs daug motociklų, taip pat kitų transporto priemonių, kuriuos vėliau išregistravo, kas netiesiogiai patvirtina atsakovo paaiškinimus, jog jis vertėsi motociklų įgijimu, jų suremontavimu ir vėlesniu perpardavimu, taip įgyjant papildomų lėšų. Nustatant sandorio apsimestinumą dėl sandorio šalies, svarbią reikšmę turi žemės sklypų pardavėjos atsakovės D. B. paaiškinimai ir liudytojos K. B. (jos dukters) parodymai, kurie patvirtina, kad derybas dėl sklypų įsigijimo vykdė būtent sutuoktiniai, o apie V. Š., kaip sklypų pirkėją, buvo sužinota tik sandorio sudarymo dieną. Nors ieškovė O. S. ir atsakovė V. Š. teigia šiuos asmenis esant suinteresuotais bylos baigtimi, dėl ko jų paaiškinimai ir parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, t. y. faktiškai atmesti, tačiau nepateikia šių asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymų (CPK 178 straipsnis), todėl tokie argumentai atmestini.Kolegija taip pat atmeta apeliančių argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus apie V. Š. finansines galimybes sudarant ginčo sandorį sumokėti sandorio kainą. Apeliančių paaiškinimai apie V. Š. papildomas pajamas, gautas pardavus užaugintas daržoves ir augalus, taip pat nurodomi duomenys apie A. S. gaunamą kariškio pensiją bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo patvirtinti jokiais papildomais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui pateiktas banko sąskaitos išrašas (t. 7, b. l. 135) bei papildomai pateikti duomenys apie A. S. priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimą 2013 m. spalio 7 d. (t. 8, b. l. 132-137) nepaneigia teismo padarytos išvados vertinant V. Š. galimybes sumokėti sandorio kainą, kadangi banko sąskaitos išraše nėra duomenų apie šios sąskaitos turėtoją, o A. S. nekilnojamasis turtas parduotas 2013 m., t. y. jau po sandorio kainos sumokėjimo.Be to, pažymėtina, kad nustatant, kas sumokėjo už įsigytą turtą ir įgijo teises pagal sandorį, turi reikšmės ir kitos sandorio sudarymą patvirtinančios aplinkybės, o būtent, kas rūpinosi ir prižiūrėjo ginčo sandoriu įgytą turtą. Liudytojai P. D., J. N., S. N. parodė, kad būtent sutuoktiniai siūlė pirkti įsigytus sklypus, liudytojas V. O. patvirtino, kad ieškovės prašymu tuose sklypuose pjovė žolę. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir apeliančių nurodytą aplinkybę, susijusią su vieno iš ginčo sandorių įgyto žemės sklypo pardavimu, ir pagrįstai sprendė, kad tai, jog sklypą pardavė V. Š., kuri ir buvo formali sklypo savininkė, neįrodo, jog ji buvo tikroji žemės sklypo savininkė.Įvertinusi nurodytus argumentus, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, įvertino visų įrodymų, pateiktų tiek šiam reikalavimui pagrįsti, tiek jam atsikirsti, visumą, atsižvelgė į duomenų tarpusavio santykį, todėl toks įrodymų vertinimo procesas pagrindžia teismo vidinio įsitikinimo susiformavimą ir jo išvada dėl apsimestinio sandorio konstatavimo laikytina visiškai pagrįsta, o apeliančių skundas šioje dalyje atmestinas.Atsakovo E. S. argumentai dėl šios sprendimo dalies (apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu) yra susiję su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, todėl bus aptariami atskirai.

Dėl sutuoktinių kaltės

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu nustatė, kad santuoka iširo ir ji nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė kaltino atsakovą neištikimybe, piktnaudžiavimu alkoholiniais gėrimais bei smurtu, atsakovas ieškovę – dėl jos nesąžiningumo šeimos santykiuose, kai sutuoktinių įsigytas turtas buvo įformintas ieškovės motinos vardu, taip pat ieškovės nesąžiningais veiksmais disponuojant atsakovo lėšomis. Teismas, nustatęs, kad sutuoktinių nesutarimai ir konfliktai prasidėjo 2014 m., ieškovės inicijuotus policijos iškvietimus ir pradėtus ikiteisminius tyrimus, šalių vaikų patvirtinimą dėl atsakovo naudoto smurto ir alkoholio vartojimo, vertino spręsdamas, kad tie konfliktai ir galimas smurtas ieškovės atžvilgiu galėjo būti išprovokuoti pačios ieškovės, ir todėl negalima konstatuoti vien tik atsakovo kaltę, o atsakovo neištikimybės faktą teismas laikė neįrodytu. Kartu teismas pripažino iš dalies pagrįstais atsakovo argumentus dėl ieškovės nesąžiningumo, jai be atsakovo sutikimo persivedant atsakovo lėšas į savo sąskaitas, taip pat siekiant nuslėpti už bendras šeimos lėšas įgytą turtą.Ieškovė O. S., nesutikdama su šia teismo sprendimo dalimi, teigia, kad atsakovo kaltė yra patvirtinta byloje surinktais įrodymais, o teismas netinkamai įvertino įrodymų visumą, todėl netinkamai aiškino ir taikė CK 3.26-3.30, 3.60 straipsnių reikalavimus. Atsakovas E. S. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi ji iširo būtent dėl ieškovės nepagrįsto pavydo ir ypač dėl to, kad ji, nebūdama lojali sutuoktiniui, piktnaudžiaudama jo besąlyginiu pasitikėjimu, jį apgaudinėjo. Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas įstatymuose, ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitų įstatyme nustatytų pareigų, reikalaujančių sutuoktinį visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, nesupriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų, paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimais, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu sutarimu, rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis, pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėtoje byloje, nustatydamas abipusę sutuoktinių kaltę, nepažeidė nei teisės normų, nei teismų praktikoje suformuotų tam tikrų kaltės nustatymo taisyklių, atvirkščiai, labai detaliai išanalizavo konfliktų priežastis ir byloje pateiktus įrodymus. Kadangi abipusė sutuoktinių kaltė buvo nustatyta pagrįstai, neturi reikšmės, kurio veiksmai ir elgesys turėjo didesnės įtakos ir reikšmės santuokos iširimui. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad šalių santuoka pagrįstai buvo nutraukta tiek dėl ieškovės, tiek dėl atsakovo netinkamo sutuoktinių pareigų vykdymo. Pažymėtina, kad atsakovo netinkamą elgesį patvirtinantys įrodymai yra surinkti tuomet, kai tarp sutuoktinių atsirado tam tikri konfliktai, t. y. nuo 2014 m., kurie ir įtakojo sutuoktinių pagarbos vienas kitam praradimą, neigiamą nusistatymą vienas kito atžvilgiu, kito sutuoktinio nuomonės nepaisymą ir pan. Sutuoktinių santykiams esant konfliktiškiems, jų abiejų elgesys tampa neadekvatus ir negali būti vertinamas vienareikšmiškai, ką iš esmės patvirtina ir fiksuotas nepagrįstų, t. y. nepasitvirtinusių ieškovės inicijuotų policijos iškvietimų ir atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą skaičius (t. 3, b. l. 130). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino sutuoktinių tarpusavio santykių kontekste. Kolegija taip pat sutinka, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų atsakovo neištikimybės faktui patvirtinti. Įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Nagrinėjamu atveju SMS žinutės ieškovei, liudytojo R. D. parodymai, R. L. rašytiniai paaiškinimai, kurie iš esmės patvirtina tik tam tikrą atsakovo pažintį su kita moterimi, nelaikytini pakankamais įrodymais atsakovui reiškiamam kaltinimui dėl neištikimybės pagrįsti, ypač, kai nustačius neištikimybės faktą atsiranda reikšmingos pasekmės, t. y. preziumuojama sutuoktinio kaltė (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Ieškovė nepagrįstai teigia, kad liudytojas R. D. patvirtino atsakovo neištikimybės faktą, nes jo parodymai negali būti vertinami tokiu būdu. Atmestini ir ieškovės O. S. apeliacinio skundo argumentai, jog teismas be pagrindo konstatavo jos nesąžiningumą šeimoje. Kaip jau nustatyta, konstatavus apsimestinio sandorio sudarymą, būtent ieškovės veiksmais sudarant pirkimo–pardavimo sandorį ne su sutuoktiniais, bet su ieškovės motina V. Š., už sutuoktinių lėšas įgytas turtas buvo įformintas jos motinos vardu, kas atsakovui E. S. tapo žinoma iškėlus ištuokos bylą ir dėl ko, ginant savo teises, buvo pareikštas priešieškinio reikalavimas.Ieškovei nepripažįstant atsakovo nurodomos aplinkybės, kad ji, turėdama atsakovo banko kortelę ir internetinės bankininkystės prisijungimo kodus, disponuodavo atsakovo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, taip persivesdama į savo sąskaitas atsakovo pinigines lėšas, vien sutuoktinių banko sąskaitose atliktų operacijų sugretinimas nelaikytinas pakankamu tokio atsakovės nesąžiningumo įrodymu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo sąskaitos išrašo (t. 4, b. l. 64-67) matyti, jog 2014 m., kai pradėjo blogėti šalių tarpusavio santykiai, iš atsakovo sąskaitos į ieškovės sąskaitą buvo pervestos pakankamai didelės pinigų sumos (nors anksčiau tokių pervedimų ir pervedimų pakankamai didelėmis sumomis nebuvo), įvertinus ieškovės inicijuotą apsimestinio sandorio sudarymą, galima įžvelgti tam tikrą sutuoktinio pareigų paisyti kito sutuoktinio interesų pažeidimą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad šios į ieškovės sąskaitą pervestos lėšos buvo panaudotos būtent šeimos poreikiams. Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, kolegija sprendžia, kad pagrįstai yra nustatyta abiejų sutuoktinių kaltė, turėjusi įtakos tam, kad sutuoktinių bendras gyvenimas tapo nebeįmanomu, todėl jų santuoka pagrįstai nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo priteisti jai neturtinę žalą.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo (pagal atsakovo apeliacinį skundą)

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nepilnamečio sūnaus poreikiams patenkinti reikalinga 180 Eur suma kas mėnesį, priteisė iš atsakovo E. S. 2 475 Eur išlaikymo nepilnamečiam sūnui įsiskolinimą už laikotarpį nuo ieškinio teismui padavimo dienos 2016 m. vasario 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2017 m. gruodžio 28 d. Atsakovo nuomone, teismas už nurodytą praėjusį laikotarpį turėjo priteisti mažesnio dydžio išlaikymą, t. y. po 130 Eur per mėnesį, kuris labiau atitiko tuometinę finansinę situaciją Lietuvoje ir tuo metu mažesnius dėl vaiko amžiaus poreikius. Atsakovas, nesutikdamas su šia sprendimo dalimi, nurodo, kad teismas visiškai nesiaiškino, koks išlaikymas buvo reikalingas pakankamai ilgu laikotarpiu nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (t. y. beveik du metus). Šiuo atveju atsakovui teismo sprendimu nustatyta prievolė teikti nepilnamečiam sūnui išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 180 Eur kas mėnesį. Atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nors ir reiškė reikalavimą priteisti nurodyto laikotarpio išlaikymo įsiskolinimą po 130 Eur per mėnesį, tačiau faktiškai neįrodinėjo, kad aplinkybės, kurios yra svarbios nustatant išlaikymo dydį (tėvų gaunamos pajamos, turimas turtas, vaikui išlaikyti būtinos išlaidos, vaiko poreikiai), nurodytu laikotarpiu iki sprendimo priėmimo buvo skirtingos, t. y. byloje nebuvo nustatyta, kad iki sprendimo priėmimo sūnaus poreikiai buvo mažesni ir jiems patenkinti buvo reikalinga mažesnė pinigų suma arba kad atsakovo finansinės galimybės teikti 180 Eur per mėnesį išlaikymą atsirado tik sprendimo priėmimo dieną. Tokių aplinkybių įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka atsakovui ir negali būti perkelta kitai šaliai, juo labiau teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad šalių nepilnamečio sūnaus poreikiai iki sprendimo priėmimo dienos buvo mažesni, ir dėl to turėtų būti priteistas mažesnis išlaikymo įsiskolinimas, nes atsakovas nurodytų aplinkybių neįrodė. Pažymėtina, kad išlaikymui gautinos lėšos yra vaiko, o ne tėvo (motinos) nuosavybė.

Dėl santuokoje įgyto turto padalinimo

Esminis ginčas tarp šalių kyla dėl 0,2456 ha žemės sklypo, ūkio pastato su pirtimi bei garažo, esančių (duomenys neskelbtini), padalijimo būdo. Pirmosios instancijos teismas šį turtą padalino tarp sutuoktinių natūra po ½ dalį, su kuo nesutinka abu sutuoktiniai, teigdami, kad šis turtas natūra turėtų būti paskirtas vienam sutuoktiniui: ieškovė – jai, atsakovas – jam, išmokant kitam sutuoktiniui kompensaciją, t. y. abi šalys iš esmės pripažįsta, kad jie negali kartu valdyti, naudotis ir disponuoti šiuo turtu dėl itin konfliktinių santykių, darančių neigiamą įtaką ir nepilnamečio sūnaus interesams. Taigi abi šalys pripažįsta negalimumą šį turtą valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau kiekviena jų siekia prisiteisti šį turtą natūra sau. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Tokiu atveju sutuoktiniai tampa nebe jungtinės nuosavybės teisės, o bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008 ir kt.). Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais.Turto padalijimas natūra labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises, kadangi šalių teisės į nuosavybę yra vienodos ir dėl to nė vienas iš jų neturi svaresnių objektyvių poreikių gauti visą turtą natūra. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2006 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški tarpusavio santykiai, nesant kitų kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, neturėtų nulemti turto padalijimo natūra būdo netaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ūkio pastatas su pirtimi nėra įregistruotas kaip gyvenamosios paskirties pastatas, jis įregistruotas kaip pagalbinis pastatas, t. y. ūkio pastatas su pirtimi (t. 1, b. l. 18-20), tačiau šalių šeima šiame pastate faktiškai gyveno. Nesant duomenų, kokios patalpos yra įrengtos šiame pastate (kadastrinių matavimų byloje tokių duomenų nėra t. 2, b. l. 7-25), nėra galimybės spręsti, kad šis turtas yra objektyviai nedalus. Todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl nurodyto turto padalijimo būdo, nors abu sutuoktiniai pripažįsta nesant galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą dėl konfliktiškų santykių, svarbiomis tampa kompensacijos sumokėjimo aplinkybės.Nustatęs, kad sutuoktinių pageidavimai dėl konkretaus turto padalijimo būdo skiriasi, teismas, parinkdamas taikytiną būdą, be kita ko, turi įvertinti, ar turtą priteisus vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais, vienam iš sutuoktinių netektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių, kylančių iš įstatymo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, našta. Ši teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė nustatoma atsižvelgiant į potencialios turtinės prievolės dydį, sutuoktinių amžių, darbingumą, turimą kitą turtą, gaunamas pajamas, jei dalijamas nekilnojamasis turtas, kuriame iki santuokos nutraukimo gyveno sutuoktiniai ar vienas iš jų, – sutuoktinių galimybę apsirūpinti gyvenamąja patalpa (sprendžiant, ar sutuoktinis, kuriam priteisiama kompensacija, nebus paliktas be gyvenamojo būsto) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-969/2016)). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių galimybes, priteisus turtą natūra vienam iš sutuoktinių, sumokėti kitam sutuoktiniui pakankamai didelę 50 000 Eur kompensaciją, kaip nepakankamas, kadangi šalys gauna nedideles pajamas, turi išlaikyti nepilnametį sūnų, ieškovė turi įsipareigojimų bankui, iš atsakovo priteistas išlaikymo įsiskolinimas, o ir pačios šalys savo turtinę padėtį vertina, kaip sunkią, ir dėl to buvo iš dalies atleistos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas įrodymais nepagrindė savo realių galimybių sumokėti nurodyto dydžio kompensaciją, t. y. ieškovė, kad, esant tokiai jos turtinei padėčiai, galėtų gauti kreditą iš banko, o atsakovas, kad jo sesuo turi realias finansines galimybes paremti atsakovą. Vien sesers N. R. pateiktas rašytinis įsipareigojimas paskolinti atsakovui reikalingą pinigų sumą (t. 6, b. l. 127), kai sprendžiamas klausimas dėl turto, kuris šiuo metu užtikrina ieškovei ir jo nepilnamečiui vaikui gyvenamąją vietą, priteisimo atsakovui, nelaikytinas pakankamu, o realios galimybės suteikti paskolą (piniginių lėšų turėjimo) patvirtinimas, sprendžiant tokį aktualų gyvenamojo būsto klausimą, yra būtinas ir nėra perteklinis, kaip teigia atsakovas. Pažymėtina, kad abu sutuoktiniai abejoja vienas kito galimybėmis išmokėti priklausančią kompensaciją. Įvertinus tai, kad turto savininkai turi lygias teises į ginčo turtą, turto padalijimas natūra labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises, nenustačius, kad dalijamas turtas nėra dalus, taip pat nenustačius realių galimybių sutuoktiniams vykdyti papildomą prievolę sumokėti kompensaciją, nors abu sutuoktiniai ir pripažįsta esant konfliktinius santykius, teismo parinktas šio turto padalijimo natūra būdas pripažintinas labiausiai pagrįstu ir nepažeidžiančiu šalių interesų. Vienam iš sutuoktinių priteisus kompensaciją, kyla pavojus pažeisti savininko teises ir šalių bei nepilnamečio vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Pažymėtina, kad sutuoktiniams dėl priimto teismo sprendimo tapus bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto bendraturčiais, neužkertamas kelias toliau spręsti šio turto naudojimosi ir disponavimo klausimus, kooperuojantis ir derinant bendraturčių interesus. Kilus ginčui dėl naudojimosi tvarkos konkrečiomis patalpomis, žemės sklypu ir garažu, ši naudojimosi tvarka gali būti pagal bendraturčio reikalavimą nustatyta teismine tvarka (CK 4.81 straipsnis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo net prielaidų sprendimu nustatyti patalpų naudojimosi tvarką, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie ūkiniame pastate įrengtas patalpas. Tarp šalių glimi ir kiti sprendimo variantai, pvz. išperkant bendraturčio dalį, kartu pardavus bendrąją dalinę nuosavybę ir gautomis lėšomis įsigijus kitą nuosavybę ir pan. Atsakovas E. S. apeliaciniame skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl sutuoktinių apsimestine pirkimo–pardavimo sutartimi įgytų dviejų žemės sklypų padalinimo, kai teismas ieškovei asmeninės nuosavybė teise priteisė 0,60 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 350 Eur vertės), o atsakovui – asmeninės nuosavybės teise 0,81 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 560 Eur vertės). Atsakovas 0,60 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 350 Eur vertės), prašė ir prašo priteisti jam iš esmės kaip kompensaciją už vieną jau parduotą 0,63 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o 0,81 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) padalinti tarp sutuoktinių po ½ dalį. Taigi atsakovas E. S. į 0,60 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 350 Eur vertės), pretenduoja kaip į kompensaciją už ieškovės sumažintą bendrąją jungtinę nuosavybę, t. y. parduotą žemės sklypą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovui turėtų būti kompensuota už parduotą žemės sklypą, todėl likusius žemės sklypus padalino sutuoktiniams paskirdamas jų nuosavybėn po vieną žemės sklypą natūra, atsakovui E. S. – didesnio ploto ir didesnės vertės žemės sklypą. Kadangi atsakovas kompensacijos už parduotą žemės sklypą klausimą kelia ir apeliaciniame skunde, dėl šių argumentų bus pasisakyta atskirai, tačiau kolegija nenustatė jokio pagrindo, dėl kurio reikėtų pakeisti šalims priteistus žemės sklypus. Atsakovo teiginiai, kad jam priteistas žemės sklypas yra prastesnės konfigūracijos, neturi esminės reikšmės, o jo teiginiai, kad jam priteistas žemės sklypas yra mažiau vertingas nėra patvirtinti įrodymais (CPK 178 straipsnis). Todėl kolegija sprendžia, kad šie nekilnojamojo turto objektai tarp sutuoktinių buvo padalinti tinkamai.

Dėl kompensacijos už parduotą žemės sklypą ir kilnojamuosius daiktus priteisimo

Kaip jau nurodyta nutarties 77 punkte, atsakovas E. S. bylos nagrinėjimo eigoje kėlė klausimą dėl kompensacijos už vieno sutuoktinių apsimestiniu sandoriu įgyto žemės sklypo pardavimą, t. y. bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimą.Byloje nustatyta, kad vienas iš sutuoktinių apsimestiniu sandoriu įgytų žemės sklypų – 0,6300 (duomenys neskelbtini) 2013m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas D. M. ir G. M., kurie 2015 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartimi jį padovanojo R. M. (VĮ Registrų centro duomenys t. 3, b. l. 27-28). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo prašymą už šį parduotą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį turtą priteisti jam 0,60 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sprendė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovė gautas už parduotą žemės sklypą lėšas panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti ar kitiems tikslams, o ne šeimos interesams. Dėl šių argumentų teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė sąmoningai sumažino sutuoktinių bendrą turtą. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka ir laiko, kad ji prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl ginčijamo pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu ir sutuoktinių pripažinimo tikraisiais pirkėjais su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, su kuo kolegija iš esmės sutinka. Pripažinus trijų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine ir nustačius, kad jį pirko sutuoktiniai E. S. ir O. S., o sutartyje nurodyta pirkėja V. Š. buvo tik statytinė, akivaizdu, kad vėliau pardavus vieną iš šių sklypų be vieno iš sutuoktinių – atsakovo E. S. – sutikimo ir be jo žinios, buvo pažeistos jo, kaip žemės sklypo savininko, teisės. Būtent dėl ieškovės E. S. veiksmų, jai įforminus sutartį atsakovės V. Š. vardu, o vėliau jį pardavus, atsakovas E. S. neteko nuosavybės teisių į perleistą žemės sklypą. Todėl kolegija sutinka su atsakovu, kad esant tokioms aplinkybėms nebuvo pagrindo spręsti, jog ieškovė E. S. už parduotą sklypą gautas lėšas panaudojo šeimos interesais. Pirma, negalima daryti išvados, kad būtent O. S. gavo pinigines lėšas už parduotą žemės sklypą, nes formali žemės sklypo savininkė buvo atsakovė V. Š., be to, ieškovė teigė, kad šiuos pinigus už parduotą žemės sklypą gavo ir panaudojo ne ji, o jos tėvai, ką, beje, patvirtino ir pati V. Š. bei iš dalies jos sutuoktinis liudytojas A. S.. Todėl nėra nustatyta jokių faktų, kurie leistų spręsti, kad gautos lėšos galėjo būti panaudotos šeimos poreikiams ir interesams. Tačiau bet kuriuo atveju būtent dėl O. S. veiksmų sudarant apsimestinį sandorį buvo sumažintas sutuoktinių bendras turtas. CK 3.98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad ieškovė O. S. bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje nurodytų prievolių vykdymu, nes jį faktiškai neatlygintinai išeliminavo iš bendros sutuoktinių turto masės, todėl privalo kompensuoti atsakovui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Atsakovas sutuoktiniams priklausiusio turto sumažinimą prašė kompensuoti priteisiant jam asmeninėn nuosavybėn 0,60 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tai grindė CK 3.115 straipsnio nuostatomis, kurio 2 dalyje numatyta, kad jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Tačiau šiuo atveju nėra nustatyta, kad pardavus turtą gautomis lėšomis disponavo ieškovė, tenkindama savo poreikius. Ieškovė O. S. tik sumažino bendrąją jungtinę nuosavybę, todėl privalo tai kompensuoti atsakovui, tačiau nebūtinai priteisiant jam didesnę turto dalį natūra. Kadangi žemės sklypai teismo sprendimu jau padalinti natūra, o apeliacinio skundo argumentais nenustatytas pagrindas kitaip padalinti turtą, iš ieškovės atsakovui turi būti priteistina kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimą –1/2 dalis parduoto žemės sklypo vertės, kuri pagal byloje pateiktus įrodymus – 9 040 Eur (t. 3, b. l. 27-28), t. y. 4 250 Eur.Kadangi pirmosios instancijos teismas šioje priešieškinio dalyje nepagrįstai ir pažeisdamas nurodytų normų reikalavimus atmetė atsakovo E. S. reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, sprendimas iš dalies pakeistinas, priteisiant iš ieškovės O. S. atsakovui E. S. nurodyto dydžio – 4 250 Eur kompensaciją (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat reiškia reikalavimą priteisti kompensaciją už kilnojamąjį turtą, t. y. prašo ieškovei O. S. negrąžinus atsakovui aukšto spaudimo plovimo įrenginio „Karcher“(200 Eur vertės), suvirinimo aparato su priedais (250 Eur vertės), motociklo „IŽ“ (200 Eur vertės) priteisti 650 Eur kompensaciją už sumažintą turtą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl šio atsakovo reikalavimo apskritai nieko nepasisakė. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių atsakovo priešieškinio reikalavimų sprendime nurodė, kad ieškovė nepripažino, jog ji pasisavino atsakovo nurodytus daiktus, nes juos yra išsivežęs pats atsakovas, ieškovė tik pripažino, kad yra likęs suvirinimo aparatas, kurį ji įvertina 200 Eur. Todėl teismas sprendė, kad, nesant kitų šias aplinkybes patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų, iš dalintino turto išeliminuojamas aukšto spaudimo plovimo įrenginys „Karcher“ ir motociklas „IŽ“, o suvirinimo aparatą priteisė atsakovui. Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl nurodytų kilnojamųjų daiktų ar kompensacijos už juos priteisimo atmestini, kadangi nėra įrodymų, jog ieškovė yra užvaldžiusi aukšto spaudimo plovimo įrenginį „Karcher“ (200 Eur vertės) ir motociklą „IŽ“ (200 Eur vertės), o suvirinimo aparatas jau priteistas atsakovui.

Dėl E. S. prievolės pagal paskolos sutartį, sudarytą su V. J. S., pobūdžio

Byloje nustatyta, kad atsakovas E. S. ir trečiasis asmuo V. J. S. ir P. E. S. (miręs) 2014 m. vasario 25 d. sudarė paskolos sutartį, kurią patvirtino Jonavos rajono 4-ojo notaro biuro notarė V. P.. Šia sutartimi paskolos davėjai V. J. S. ir P. E. S. suteikė 110 000 Lt (31 858,20 Eur) paskolą sūnui E. S. iki 2024 m. vasario 25 d. Atsakovas E. S. priešieškinyje prašė šią paskolą pripažinti sutuoktinių solidaria prievole, kadangi paskola buvo suteikta atsakovui ir panaudota šeimos poreikiams (namo statybai). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu nustatė, kad atsakovo E. S. prievolė kreditorei V. J. S. pagal 2014 m. vasario 25 d. paskolos sutartį, patvirtintą Jonavos rajono 4-ojo notaro biuro notarės V. P., nutraukus šalių santuoką, lieka asmenine atsakovo E. S. prievole. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovas E. S. nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kam buvo panaudotos iš trečiojo asmens V. J. S. pasiskolintos lėšos, t. y. laikė šią priešieškinio dalį neįrodyta. Atsakovo E. S. ir trečiojo asmens V. J. S. nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja byloje esančių įrodymų, šalių ir kreditorės – trečiojo asmens V. J. S. paaiškinimams apie pinigų panaudojimo aplinkybes, kurie, jų nuomone, patvirtina, kad sutartimi paskolinti pinigai buvo panaudoti būtent šeimos poreikiams patenkinti, t. y. statyboms ir statinių įrengimui. Šių apeliantų teigimu, teismas rėmėsi tik subjektyviais ieškovės O. S. ir jos tėvų paaiškinimais (parodymais), neatsižvelgdamas į tai, kad tiek ieškovė O. S., tiek jos motina atsakovė V. Š. net du kartus buvo pasielgusios nesąžiningai E. S. atžvilgiu (sudarydamos apsimestinį sandorį ir vėliau parduodamos įsigytą žemės sklypą), be to, teismas nepagrįstai reikalavo šio reikalavimo pagrįstumą įrodyti konkrečiais rašytiniais įrodymais. Kolegija nesutinka su atsakovo E. S. ir trečiojo asmens V. J. S. apeliacinių skundų argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, kuri siekia, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole, nes tai atitinka kasacinio teismo praktiką. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Paskolos sutartys galėtų būti priskirtos prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu jos būtų sudarytos šeimos interesais. Tokiu atveju apeliantas, siekdamas, kad jo prisiimtos prievolės pagal nurodytą paskolos sutartį būtų pripažintos bendromis sutuoktinių prievolėmis, turi procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartys buvo sudarytos šeimos interesais (CPK 178 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas tyrė šias aplinkybes ir nustatė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog paskolos sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atsakovo E. S. sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole. Pirmiausia, paskolos sutartyje nėra įvardintas paskolos tikslas, t. y. joje nėra nurodyta, kad paskola suteikiama šeimos gyvenamojo būsto, kitų statinių statybai ir įrengimui. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir patvirtinta 2014 m., kai statybos darbai faktiškai jau buvo baigti (teismas nustatė, kad pagrindiniai statybos darbai vyko apie 2010 metus) ir jau prasidėjus sutuoktinių nesutarimams ir konfliktams, o ieškovės dalyvavimas skolinantis pinigines lėšas nebuvo įrodytas (ji šios paskolos sutarties nėra pasirašiusi), be to, paskolos davėjus ir paskolos gavėją sieja artimi giminystės ryšiai (V. J. S. yra atsakovo mama).Nors trečiasis asmuo V. J. S. teigė, kad būtent ji su sutuoktiniu iš savo lėšų faktiškai mokėjo už perkamas statybines medžiagas, tačiau tokių jos ir atsakovo paaiškinimų nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai – sąskaitų apmokėjimai, pinigų pervedimai ar pan., o pirkimo dokumentuose pirkėju nurodyta ieškovė O. S.. Byloje buvo pateiktos tik dvi sąskaitos, kurias apmokėjo trečiasis asmuo V. J. S., tačiau jos apmokėtos 2016 m. sausio ir spalio mėn., t. y. po paskolos sutarties sudarymo ir faktiškai tuomet, kai jau buvo pašliję sutuoktinių tarpusavio santykiai ir faktiškai pasirengta ištuokos bylai bei iškelta ištuokos byla. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir liudytojų S. N., R. B., G. C. ir R. P. parodymus apie tai, kad atsakovo mama V. J. S. 2010 m. mokėjusi jiems už atliktus darbus, tačiau pripažino, kad jų nurodytos aplinkybės neįrodo, jog šie mokėjimai yra susiję būtent su paskolos sutarties dalyku. Toks liudytojų parodymų vertinimas aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste laikytinas tinkamu ir pagrįstu. Kadangi pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl prievolės pagal ginčo paskolos sutartį pobūdžio, vertino tiek šalių, tiek trečiojo asmens V. J. S. paaiškinimus, taip pat liudytojų parodymus ir su paskolos suteikimo ir panaudojimo aplinkybėmis susijusius rašytinius įrodymus, nėra jokio pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus. Tarp šalių nuo 2014 m. esant konfliktiniams santykiams, kuomet ir buvo sudaryta ginčo paskolos sutartis, vien suinteresuotų asmenų paaiškinimai ir liudytojų parodymai, kurie tik netiesiogiai galėtų patvirtinti šalutines paskolos panaudojimo aplinkybes, nesant faktiškai jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, negali būti pripažinti pakankamais paskolos prievolės pobūdžiui (asmeninė ar solidari) nustatyti. Ieškovės O. S. ir atsakovės V. Š. nesąžiningumas sudarant apsimestinį sandorį, neturi jokios įtakos nustatant ginčo prievolės pobūdį, juolab, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos ne jų paaiškinimų, bet byloje pateiktų įrodymų visumos pagrindu. Dėl kitų atsakovo E. S. ir trečiojo asmens V. J. S. apeliacinių skundų argumentų, nurodytų dėl prievolės pobūdžio nustatymo (pvz. dėl sutuoktinių galimybės pastatyti nekilnojamąjį turtą, ieškovės tėvų paramos nekilnojamojo turto statyboms ir pan.), kaip neturinčių tiesioginės įtakos sprendimo dalies dėl prievolės pobūdžio teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Apibendrinant darytina išvada, kad bylą išnagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl prievolės pagal atsakovo su trečiuoju asmeniu V. J. S. sudarytą paskolos sutartį pobūdžio, išanalizavo byloje surinktus įrodymus, išvadą dėl prievolės pobūdžio padarė, remdamasis įrodymų visuma (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis), o jo padarytos išvados atitinka bylos duomenis ir teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo praktiką.Trečiasis asmuo V. J. S. ir atsakovas E. S. šioje sprendimo dalyje kelia ir teismo padaryto procesinio pažeidimo, kai teismas atsisakė priimti trečiojo asmens savarankišką reikalavimą, klausimą, kaip apribojusį trečiajam asmeniui galimybes ginti savo teises.CPK 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo nutartis atsisakyti įtraukti asmenį į procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, neskundžiama atskiruoju skundu. Būtent tokią nutartį 2016 m. rugsėjo 8 d. priėmė pirmosios instancijos teismas (t. 2, b. l. 105-106), o 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi (t. 2, b. l. 113-114) atsisakė priimti trečiojo asmens savarankišką reikalavimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną, nes reikalavimas buvo pareikštas prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.Atsisakymas priimti trečiojo asmens V. J. S. savarankišką reikalavimą, kuris savo esme buvo tapatus atsakovo pareikštam reikalavimui, niekaip nepažeidžia trečiojo asmens teisių ir neturi jokios įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi trečiasis asmuo V. J. S., gindama savo teises, turėjo teisę bylos nagrinėjimo metu duoti paaiškinimus, susijusius su paskolos prievolės pobūdžiu, teikti su tuo susijusius įrodymus, todėl savarankiško reikalavimo pareiškimas dėl to paties dalyko nebūtų suteikęs jai daugiau procesinių teisių. Trečiasis asmuo V. J. S. taip pat pasinaudojo teise apskųsti teismo sprendimą, kas taip pat garantavo jos teisių apsaugą. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Atsakovas E. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad patenkinus jo reikalavimą pripažinti 2011 m. rugsėjo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, buvo nuspręsta priteisti iš atsakovės V. Š. 50 procentų su šiuo reikalavimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Tai grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad jo reikalavimas buvo patenkintas tik iš dalies, kadangi teismas nepagrįstai laikė, jog atsakovo reikalavimas perkelti jam su ieškove pirkėjų teises į du žemės sklypus, buvo perteklinis. Tačiau pirmosios instancijos teismas, sprendime paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, šį atsakovo priešieškinio reikalavimą pripažino patenkintu iš dalies ne dėl atsakovo nurodytų motyvų, bet dėl to, kad sandoris buvo pripažintas negaliojančiu ne visa apimtimi, o tik sandorio šalies (pirkėjų) dalyje, t. y. atsakovės V. Š. atžvilgiu. Todėl tokia teismo išvada atitinka faktinę šio priešieškinio reikalavimo tenkinimo situaciją ir nėra jokio pagrindo atsakovo skundo motyvais perskirstyti bylinėjimosi išlaidas tarp šalių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Skundus dėl priimto teismo sprendimo padavė 4 byloje dalyvaujantys asmenys: ieškovė O. S., atsakovas E. S., atsakovė V. Š. ir trečiasis asmuo V. J. S.. Kaip matyti iš nutarties motyvų, iš dalies patenkintas tik atsakovo E. S. skundas, dėl kurio sprendimas keičiamas iš dalies, atsakovui papildomai priteisiant 4 250 Eur kompensaciją už sumažintą bendrą sutuoktinių turtą. Taigi bylą apeliacine tvarka iš dalies laimėjo tik atsakovas E. S., kuriam ir turėtų būti atlygintos dėl šios apeliacinio skundo dalies turėtos išlaidos. Atsakovas E. S. už apeliacinį skundą sumokėjo 150 Eur žyminį mokestį (t. 7, b. l. 159), taip pat turėjo 1 100 Eur dydžio atstovavimo išlaidas dėl paduoto apeliacinio skundo ir 600 Eur atstovavimo išlaidas dėl kitų asmenų paduotų apeliacinių skundų, todėl pastarosios neatlygintinos. Kadangi apeliaciniu skundu ginčijama suma nurodyta 57 780 Eur, o patenkintas skundas 4 250 Eur dalyje, atsakovo apeliacinio skundo reikalavimai patenkinti 7 procentais, skundas patenkintas sutuoktinių bendro turto padalinimo dalyje, todėl atsakovo E. S. bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje turi atlyginti ieškovė O. S.. Taigi iš ieškovės O. S. atsakovui E. S. priteistinas 10,50 Eur (150 Eur x 7 %) žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 77 Eur (1 100 Eur x 7 %) atstovavimo išlaidos, iš viso 87,50 Eur bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjant apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teisme, valstybė turėjo 20,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Todėl iš apeliantų ieškovės O. S., atsakovo E. S., atsakovės V. Š. ir trečiojo asmens V. J. S. lygiomis dalimis, t. y. po 5,24 Eur, priteistinos išlaidos valstybei.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo E. S. priešieškinio reikalavimas dėl 0,60 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priteisimo atsakovui E. S., kaip kompensacijos už sutuoktiniams priklausančio turto sumažinimą, ir šioje dalyje priešieškinio reikalavimą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš ieškovės O. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4 250 Eur kompensaciją už sumažintą bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.

Likusios sprendimo dalies nekeisti.

Priteisti iš ieškovės O. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 87,50 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės O. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens V. J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, t. y. po 5,24 Eur, išlaidas valstybei, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.