Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-371-524/2025

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-05-08
Bylos Nr.: e2A-371-524/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-07415-2024-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Irma Čuchraj, Kristina Domarkienė, Erika Misiūnienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Hipotamus net“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Entum“

Kategorijos

2.6.16.5Negyvenamųjų patalpų nuoma

Civilinė byla Nr. e2A-371-524/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07415-2024-4Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.5 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 8 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Kristinos Domarkienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hipotamus net“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Entum“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hipotamus net“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Entum“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Hipotamus net“ prašydama priteisti iš atsakovės 13 891,08 Eur skolos ir 1 668,12 Eur delspinigių.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas – ieškovei iš atsakovės priteista 13 891,08 Eur skolos, 1 668,12 Eur delspinigių ir 2 801,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

3. Atsakovė prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, jai buvo teikiamos apmokėti nepagrįsto dydžio „išpūstos“ sąskaitos už eksploatacinius ir komunalinius mokesčius, todėl yra susidariusi iš viso 16 044 Eur (13 260 Eur be PVM) permoka, kuria turi būti mažinama atsakovės skola ir kurios likutis turi būti grąžinamas atsakovei. Atsakovė pabrėžė, kad nuomotoja neatskleidė visos reikalingos informacijos apie teikiamų apmokėti sąskaitų pagrįstumą, sąskaitos buvo gerokai didesnės negu vienam kvadratiniam metrui tenkanti kaina kituose prekybos centruose. Dėl to atsakovė ne be priežasties delsė atsiskaityti, o siekė įsitikinti pateiktų sąskaitų realumu ir pagrįstumu, juolab kad iš bylos duomenų paaiškėjo, jog ieškovė pažeidė įsipareigojimą elgtis taupiai.

Šalies argumentai

4. Ieškovė prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Anot ieškovės, atsakovė ne kartą ieškovei teigė apie savo veiklos nepelningumą ir negalėjimą atsiskaityti tiek su ieškove, tiek su savo darbuotojais. Be to, atsakovė ilgą laiką neginčijo jai pateikiamų apmokėti sąskaitų pagrįstumo ir teigė įvykdysianti savo įsipareigojimus ieškovei. Ieškovė pažymėjo, kad kiekvieną mėnesį atsakovei buvo pateikiamos dvi sąskaitos: viena už nuomos mokestį, kita už komunalines, eksploatavimo ir kitas išlaidas, tačiau atsakovė nesumokėjo ne tik šioje byloje deklaratyviai ginčijamų komunalinių ir eksploatavimo mokesčių, bet ir nuompinigių, kurių dydžio neginčija. Ieškovės teigimu, paslaugų teikėjai prekybos centro priežiūrai pasirenkami nebūtinai pigiausi, nes prioritetas teikiamas paslaugų teikėjų patikimumui, jų teikiamų priežiūros paslaugų kokybei, o ne pigumui, tačiau galutinės komunalinės ir eksploatacinės išlaidos nėra gerokai ar neadekvačiai per didelės, juolab kad šis dydis atsakovei buvo žinomas ir ilgą laiką atsakovė jo neginčijo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 9 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė papildomai ieškovei iš atsakovės 4 030,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nurodė, kad šalys 2017 m. birželio 27 d. sudarė nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei išnuomotos 64,84 kv. m prekybos patalpos. Atsakovei neapmokėjus dalies pateiktų PVM sąskaitų faktūrų už nuomos, komunalinius ir eksploatavimo mokesčius, ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės 13 891,08 Eur skolos ir 1 668,12 Eur delspinigių. Ginčydama preliminarų sprendimą, atsakovė rėmėsi, be kita ko, šalių sutarties 20.7 punktu, kuriame nustatyta, jog „nuomotojas įsipareigoja užtikrinti, kad rinkdamasis Bendrosios Dalies 20.5 punkte nurodytų paslaugų teikėjus, nuomotojas veiks kaip taupus ir protingas verslininkas“, ir laikėsi pozicijos, kad jai pateiktos apmokėti sąskaitos buvo nepagrįstai per didelės, „išpūstos“, net iki 40 proc. viršijo analogiškų paslaugų ar prekių vidutines kainas. Nagrinėdamas šiuos atsakovės atsikirtimus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nei šalių sutarties nuostatos, nei norminiai teisės aktai neįtvirtina jokių konkrečių padarinių / sankcijų už aptariamo ieškovės prisiimto sutartinio įsipareigojimo (veikti kaip taupus ir protingas verslininkas) nesilaikymą ar pažeidimą. Tai reiškia, kad net ir įrodžius šio ieškovės įsipareigojimo nesilaikymą / pažeidimą, tai savaime nepatvirtintų atsakovės teisių į pateiktų apmokėti sąskaitų sumažinimą, juolab į jų sumažinimą iki paties mažiausio atsakovės nurodomo kainų / įkainių dydžio. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovė įsipareigojo veikti ne tik kaip taupus, bet ir kaip protingas verslininkas, t. y. kaip asmuo, kurio veiklos tikslas, be kita ko, yra pelno siekimas. Dėl to negalima sutikti su atsakovės atsikirtimais, kad ieškovė prisiėmė įsipareigojimą paslaugų teikėjus rinktis vien tik pagal taupumo (juolab kurį atsakovė šioje byloje nepagrįstai traktuoja tik kaip pigumą) kriterijų. Šiuo aspektu teikdama savo atsikirtimus ir įrodymus apie galimus mažesnius prekybos centro priežiūros ir eksploatavimo kaštus, atsakovė akcentavo būtent pigumą, visiškai nutylėdama apie paslaugų teikėjų patikimumą, teiktinų paslaugų nepertraukiamumą / ilgalaikiškumą, jų kainos ir kokybės santykį. Priešingai, šiuo aspektu liko nepaneigti ieškovės argumentai, kad paslaugų teikėjai pasirenkami (dažniausiai) konkursų būdu, atrankos kriterijais laikant paslaugų teikėjų patikimumą, paslaugų kokybę ir jų teikimo ilgalaikiškumą / tęstinumą. Pakankamai akivaizdu (suprantama), kad nurodyti kriterijai lemia ir didesnę (negu rinkoje gali būti surandama pati minimaliausia) paslaugų kainą / įkainius. Taip pat pakankamai akivaizdus (suprantamas) ir ieškovės, kaip prekybos centro patalpų nuomotojos, verslo interesas turėti tokias paslaugas ir jų kainas, kurios, viena vertus, būtų tokios kokybės, kuri būtų priimtina ne tik patalpų nuomininkams, bet ir ypač lankytojams – pirkėjams, kita vertus, kurios nebūtų nepakeliama našta nuomininkams. Dėl to, remiantis jau vien tik šiais motyvais, darytina išvada, kad atsakovė, būtent kuriai ir teko įrodinėjimo pareiga įrodyti aptariamo ieškovės sutartinio įsipareigojimo pažeidimą (neteisėtus veiksmus ar neveikimą, kaip vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų), neįrodė nei ieškovės įsipareigojimo pažeidimo, kaip tokio, nei savo teisės į pateiktų apmokėti sąskaitų sumažinimą.

7. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė į bylą pateikė atsakovės 2023 m. rugpjūčio 8 d. el. laišką, kuriame, atsakydama į ieškovės paklausimą dėl susidariusių skolų padengimo, atsakovė nurodė, kad „sunki vasara, niekaip nepasiveju skolu. tikiuosi penktadieni padaryti pavedima“, taip pat 2023 m. gruodžio 15 d. el. laišką, kuriame atsakovė nurodė ieškovei „na nepavyksta padaryti pavedimo siandien. Kita savsite butinai apmokesiu. Atsiusiu kopija“. Atsakovės įsipareigojimas sumokėti susidariusias skolas ieškovei buvo aiškiai išreikštas ir atsakovės 2023 m. vasario 14 d. prašyme nutraukti nuomos sutartį, kuriame atsakovė netgi garantavo būsimų „einamųjų sąskaitų apmokėjimą“. Taigi atsakovė išreiškė sutikimą ir toliau apmokėti jai pateikiamas sąskaitas. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, sutiktina su ieškovės argumentais, kad atsakovė (nors ir reikšdama ieškovei tam tikrus paklausimus ar netgi pretenzijas dėl teikiamų apmokėti sąskaitų dydžio, kuris, anot atsakovės, gerokai didesnis negu kituose prekybos centruose) neneigė ir neginčijo savo pareigos atsiskaityti. Taigi, atlikdama nurodytus veiksmus, kuriais išreiškiamas atsakovės sutikimas su teikiamomis sąskaitomis, kurias šioje byloje atsakovė ėmė ginčyti, atsakovė atliko veiksmus, kuriais patvirtino sandorį, todėl neteko teisės jį ginčyti, t. y. ginčyti tokią savo pareigą, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo pripažinusi ir su tam tikromis sąlygomis (nuomos pratęsimo atveju) garantavusi vykdymą.

8. Teismas, remdamasis nurodytų motyvų visuma, nusprendė, kad atsakovės atsikirtimai nepaneigia šalių sutartyje (sutarties 19–21 punktų papunkčiuose) įtvirtintos atsakovės pareigos sumokėti nuomos, komunalinius bei kitus nurodytus mokesčius, taip pat nepatvirtina nei teisinio, nei faktinio pagrindo šiuos mokesčius mažinti dėl ieškovės neva netinkamai vykdomo sutarties 20.7 punkte įtvirtinto įsipareigojimo veikti kaip taupiam ir protingam verslininkui, todėl preliminarus sprendimas paliekamas nepakeistas. Kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir nurodomas aplinkybės vertintini kaip mažareikšmiai ir (arba) neturintys teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau nenagrinėtini. Preliminarų sprendimą paliekant nepakeistą, ieškovei iš atsakovės papildomai (greta preliminariu sprendimu priteistų 2 570,50 Eur išlaidų advokato (advokato padėjėjos) pagalbai apmokėti) priteisiama 4 030,69 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas neturi pagrindo šių išlaidų vertinti kaip nesusijusių su šia byla (kad šios išlaidos, kaip teigia atsakovė, galėjo būti ieškovės patirtos / apmokėtos teikiant su šia byla nesusijusias teisines paslaugas). Be to, atsižvelgdamas į ieškovės atstovės šioje byloje atliktų procesinių veiksmų gausą ir mastą – atstovavimą teismo posėdžių metu, pateiktus didelės apimties procesinius dokumentus, jų priedus – teismas šių išlaidų dydžio nevertina kaip neproporcingai didelio, todėl nemažina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. galutinį sprendimą ir bylą nagrinėti grąžinti pirmosios instancijos teismui.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, pateikdamas savo Nuomos sutarties 20.7 punkto aiškinimą, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė kasacinio teismo išaiškinimus. Nuomotojui perkant prekes ir paslaugas už kur kas didesnę kainą, šios jo išlaidos neatitinka išlaidų būtinumo ir protingumo kriterijų, taip pat nuomotojo pareigos veikti taupiai ir protingai. Dėl to nuomininkas turi turėti teisę atsisakyti apmokėti tas išlaidas, kurios patirtos nuomotojo iniciatyva pažeidžiant anksčiau išvardintus kriterijus. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių atsakovės argumentų visiškai nevertino. Tais atvejais, kai, pažeisdamas ekonomiškumo, protingumo ir bendradarbiavimo principus, kreditorius savavališkai išplečia skolininko pareigų apimtį ir reikalauja apmokėti ir nebūtinas bei pagal sutartį nepriklausančias išlaidas, skolininkas turi teisę prašyti teismo tokią reikalavimo dalį atmesti. Ieškovei reikalaujant nepagrįstai didelių mokesčių, kurie galėjo būti nepatirti ekonomiškai ir taupiai valdant prekybos centrą, ši ieškovės reikalavimo dalis turėjo būti atmesta. Laikantis priešingo aiškinimo, yra sudaromos sąlygos nuomotojams teikti nuomininkams apmokėti jų interesams prieštaraujančias išlaidas paslaugoms ir priemonėms, kurios arba nėra būtinos, arba kurias galima įsigyti už kur kas mažesnę kainą. Atsakovė neargumentavo, jog ji neturi pareigos apmokėti šių išlaidų visiškai, tačiau visuomet laikėsi pozicijos, jog neturi pagrindo apmokėti protingą dydį viršijančias išlaidas. Vis dėlto dalies atsakovės pateiktų įrodymų ir išsakytų argumentų pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, jog prekybos centro prekybos plotas sudaro 28 000 kv. m, bet ieškovė neteisingai skaičiuoja nuomininkui priklausančią mokesčių dalį, nuomotinu plotu laikydama tik 15 950 kv. m, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl šios aplinkybės ir vieno iš pagrindinių argumentų visiškai nepasisakė, todėl nebuvo atskleista bylos esmė. Atsakovei buvo užkirstas kelias įsitikinti, jog reikalaujamos apmokėti sąskaitos ar paslaugos tikrai yra susijusios su prekybos centro išlaikymu ir eksploatavimu ir yra realios, būtinos ir ekonomiškos, o nustačius, kad jos tokios nėra, pateikti tai patvirtinančius įrodymus ar argumentus. Nesuprantama, dėl kokių priežasčių teismas netaikė negatyvaus įrodinėjimo naštos aspekto ar contra spoliatorem prezumpcijos, atsakovei atsisakius pateikti jos argumentus patvirtinančių įrodymų. Darydamas savo išvadas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje nesančiais duomenimis, nepagrįstai permesdamas įrodinėjimo pareigą atsakovei. Pažymėtina, jog atsakovės įrodinėjimo pareigos išplėtimas, reikalaujant pateikti jai neprieinamus duomenis apie tai, jog nuomotojas paslaugų tiekėjų nesirinko konkursų būdu, ir atrankos kriterijais nelaikant jų patikimumo, paslaugų kokybės ir pan., ieškovei slepiant informaciją apie tai, kokiu būdu buvo pasirinkti šie tiekėjai, prieštarauja ne tik įrodinėjimo taisyklėms, bet ir logikos dėsniams. Tinkamai vykdydama savo įrodinėjimo pareigą, atsakovė pateikė į bylos medžiagą daug įrodymų, patvirtinančių, jog tam tikras paslaugas ar prekes laikantis ekonomiškumo ir protingumo principų yra galima įsigyti už kur kas mažesnę kainą. Ieškovė nepateikė jokių atsakovės įrodymus paneigiančių įrodymų, kad pateiktos kainos yra nerealios, nurodomi paslaugų tiekėjai netinkami prekybos centrui ir pan. Ieškovė nesilaikė rungtyniškumo principo, o teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepagrįstai į jį neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą nustatančias taisykles, nepagrįstai perkėlė visą įrodinėjimo naštą atsakovei, nevertino byloje pateiktų įrodymų visumos ir savo sprendimą grindė ieškovės jokiais įrodymais nepagrįstais argumentais, taigi nebuvo atskleista bylos esmė.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje esantis šalių susirašinėjimas vienareikšmiai patvirtina, jog atsakovė ilgą laiką kėlė klausimą dėl skaičiuojamų mokesčių teisingumo, tačiau ieškovė pirminių įrodymų jai neteikė. Nurodytos abejonės buvo keliamos dar nuomos sutarties galiojimo metu, o jai pasibaigus šalys kilusį ginčą siekė išspręsti derybų būdu. Aplinkybė, jog šalių susirašinėjimo metu atsakovė pripažino finansinius sunkumus, niekaip negali būti pripažįstama sutikimu ir įsipareigojimu apmokėti visas nuomotojo teikiamas sąskaitas, taip pat ir nepagrįstas. Palaikant tokią poziciją būtų ne tik visiškai nepagrįstai suteiktas prioritetas vien tik ieškovės interesams, bet ir nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos. Nėra jokio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.79 straipsnį, kadangi nagrinėjamoje byloje nekeliamas klausimas dėl sandorio negaliojimo ir ginčas vyksta dėl to, ar nuomotojo reikalaujama mokėti suma atitinka sandorio sąlygas. Atsakovė yra paaiškinusi ir iš turimų duomenų matoma, jog nuomotojas teikia apie 30 proc. didesnes sąskaitas, kurios neatitinka nuomos sutarties sąlygų, todėl atsakovui negali būti keliama pareiga apmokėti nepagrįstas sąskaitas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai lemiamą reikšmę suteikė šalių susirašinėjimui, nors pati ieškovė ilgą laiką vengė pateikti ir iki šiol į bylos medžiagą nėra pateikusi dalies įrodymų apie skaičiuojamų mokesčių atitiktį nuomos sutarties sąlygoms. Teismas nukrypo ir nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Byloje yra pateiktas ieškovės bylinėjimosi išlaidų pagrindimas, tačiau iš jo negalima nustatyti, jog visos išlaidos buvo patirtos būtent šios bylos nagrinėjimui. Be to, matoma, jog ieškovė pateikė prašymą sumokėti ir už tas teisines paslaugas, kurios negalėjo būti patirtos. Teismas priteisė perteklines bylinėjimosi išlaidas, kurių dalis netgi galbūt nėra susijusios su nagrinėjama byla.

Atsiliepimas

13. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. galutinį sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad

atsakovė, nurodydama materialinės teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, savus argumentus pateikia remdamasi subjektyvia nuomone. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl sprendimo tariamo neteisėtumo yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir nesudaro jokio pagrindo panaikinti teisėto ir motyvuoto teismo sprendimo. Sprendimas yra priimtas visapusiškai išnagrinėjus byloje pateiktus įrodymus ir aplinkybes, sprendimas yra tinkamai motyvuotas, priimtas tinkamai pritaikius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, teisingai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas. Teismo priimtas sprendimas ir nurodytos išvados dėl ieškovės ieškinio tenkinimo ir preliminaraus sprendimo palikimo nepakeisto yra pagrįstos ir teisėtos.

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog teismas, nagrinėdamas bylą bei priimdamas sprendimą, tinkamai aiškino nuomos sutarties nuostatas ir nenukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismas, nagrinėdamas bylą bei priimdamas sprendimą, tinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad atsakovė neteko teisės ginčyti savo pareigos atsiskaityti su ieškove pagal nuomos sutartį. Teismas sprendimu pagrįstai ieškovės naudai priteisė jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės bandymas performuluoti ginčo dalyką, teigiant, kad byla susijusi su komunalinių ir eksploatavimo mokesčių skaičiavimo teisingumu, yra nepagrįstas, nes ieškinio dalykas buvo skola pagal nuomos sutartį. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, tinkamai nustatė, kad ieškinio dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, ir pagrįstai atmetė atsakovės argumentus dėl netinkamo nuomos sutarties aiškinimo. Teismas aiškino nuomos sutarties sąlygas ne tik pažodžiui, bet ir atsižvelgdamas į šalių ketinimus, nuomos sutarties esmę ir tikslus, todėl atsakovės teiginiai apie netinkamą nuomos sutarties aiškinimą yra nepagrįsti. Be to, teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė, veikdama kaip protingas verslininkas, turėjo teisę pasirinkti paslaugų tiekėjus, atitinkančius ne tik ekonominius, bet ir kokybės reikalavimus, siekdama užtikrinti prekybos centro veiklos kokybę ir teikiamų paslaugų tęstinumą. Atsakovės argumentai dėl taupumo ir protingumo principų netinkamo taikymo taip pat buvo pagrįstai atmesti, nes, kaip teisingai nustatė teismas, ieškovė veikė laikydamasi skaidrumo principų ir užtikrino konkurencingą paslaugų tiekimo procesą. Teismas, įvertinęs šalių argumentus, priėmė teisingą ir teisės aktams neprieštaraujantį sprendimą.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovės pateikti įrodymai buvo nereikšmingi. Ieškovė tinkamai ir pagrįstai skaičiavo mokesčius pagal nuomos sutartį ir pateikė visus reikiamus įrodymus, siekdama paneigti atsakovės teiginius dėl netinkamo mokesčių skaičiavimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nors ir kėlė klausimus dėl sąskaitų dydžio, tačiau niekada neginčijo savo pareigos atsiskaityti pagal nuomos sutartį. Atsakovės elgesys, įskaitant sąskaitų apmokėjimą ir el. laiškuose išreikštą ketinimą tęsti mokėjimus, patvirtina jos sutikimą su nuomos sutarties sąlygomis ir sąskaitomis, todėl ieškovės reikalavimai dėl susidariusios skolos yra pagrįsti, o atsakovė neturi teisės jų ginčyti. Teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinka tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatytą bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę, grindžiamą principu „pralaimėjęs moka“, kuri reiškia, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas, tiek Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius dydžius už tokias teisines paslaugas, tiek aktualią kasacinio teismo praktiką, kurioje, be kita ko, pasisakyta, jog teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai, tiesiogiai susijusi su proceso šalių galimybe susigrąžinti patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Nėra pagrindo laikyti, kad teismas priteisė perteklines bylinėjimosi išvadas, priešingai – ieškovės naudai buvo priteistos pagrįstos ir ieškovės faktiškai patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurių dydis neviršijo minėtose Rekomendacijose nurodomų dydžių. Teismas tinkamai atsižvelgė į bylos apimtį ir atsakovės elgesį ir priėmė tinkamą sprendimą šių išlaidų nemažinti. Teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

19. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. galutinis sprendimas, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. preliminarus sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės UAB „Entum“ ieškinys atsakovei UAB „Hipotamus net“ ir ieškovei iš atsakovės priteista 13 891,08 Eur skolos, 1 668,12 Eur delspinigių ir 2 801,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat ieškovei iš atsakovės papildomai priteista 4 030,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.

20. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė faktiškai net netyręs nei bylos medžiagos, nei atsakovės argumentų, dėl jų dalies net nepasisakydamas, taip pat pažeidęs sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, taip pat pažeidęs kitas materialinės ir procesinės teisės normas, todėl nebuvo atskleista bylos esmė, be to, teismas priteisė perteklines bylinėjimosi išlaidas, kurių dalis netgi galbūt nėra susijusios su nagrinėjama byla.

Esminės faktinės bylos aplinkybės

21. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2017 m. birželio 27 d. sudarė nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 64,84 kv. m ploto prekybos patalpų, esančių prekybos centre (duomenys neskelbtini) Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), nuomos atsakovės prekybos drabužiais ir aksesuarais veiklai vykdyti (nuomos sutarties specialiosios dalies 1–3 punktai). Patalpos 2017 m. rugpjūčio 14 d. patalpų perdavimo–priėmimo aktu ieškovės buvo perduotos atsakovei. Šalys 2020 m. liepos 1 d. papildomu susitarimu prie nuomos sutarties susitarė dėl nuomos termino pratęsimo iki 2024 m. vasario 29 d.

22. Nuomos sutartimi atsakovė, be kita ko, įsipareigojo ieškovei per kalendorinį mėnesį mokėti nuomos, rinkodaros komunalinius, eksploatavimo ir kitus sutartyje nustatytus mokesčius (nuomos sutarties bendrosios dalies 18–21 punktai).

23. Ieškovė 2024 m. vasario 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pranešė atsakovei, kad, pagal nuomos sutartį ir jos pagrindu išrašytas ir neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras atsakovės skolai išaugus iki 21 102,87 Eur, įskaito atsakovės nuomos sutarties pagrindu sumokėtą depozitą, lygų 9 214,51 Eur, atsakovės daliai skolos pagal nuomos sutartį padengti. Depozitu buvo įskaitytos ir visiškai padengtos atsakovei laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 5 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, taip pat dalis 2023 m. sausio 3 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Patalpos grąžintos ieškovei 2024 m. kovo 14 d. šalims pasirašius patalpų grąžinimo aktą.

24. Atlikus depozito įskaitymą, pagal nuomos sutartį ir jos pagrindu 2023 m. sausio 3 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros dalį ir laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 31 d. iki 2024 m. kovo 31 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsakovė liko skolinga ieškovei 13 891,08 Eur dydžio sumą, kurią sudaro atsakovės nesumokėti nuomos, rinkodaros, komunaliniai ir eksploatavimo mokesčiai, be to, 2024 m. gegužės 6 d. ieškovė yra apskaičiavusi 1 668,12 Eur delspinigių sumą.

25. Atsakovė nesutinka su pareiga sumokėti susidariusį įsiskolinimą teigdama, kad, priešingai, nei įsipareigojo nuomos sutarties bendrosios dalies 20.6, 20.7 punktais, nuomotoja nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu teikė nuomininkei apmokėti nepagrįsto dydžio sąskaitas už eksploatacinius ir komunalinius mokesčius, t. y. nuomotoja skaičiuoja neprotingo dydžio ir taupumo principą neatitinkančius komunalinius ir eksploatavimo mokesčius, be to, skaičiuoja neproporcingai patalpų ploto santykiui su visu nuomotinu prekybos centro plotu. Atsakovės teigimu, dėl to tikėtina, jog yra susidariusi permoka, o ieškovei nepateikus pirminių įrodymų, patvirtinančių jos pačios nurodomos skolos sumos pagrįstumą, atsakovė neturi pagrindo jos apmokėti.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

26. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams, kiek jie susiję su atsakovės įsiskolinimo priteisimu ieškovei, iš esmės pritaria.

27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.477 straipsnio 1 dalyje nuomos sutartis yra apibrėžta kaip sutartis, kuria viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Taigi, pagrindinė nuomotojo pareiga yra perduoti nuomininkui sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą, o pagrindinė nuomininko pareiga yra laiku mokėti nuomos mokestį ir kitus faktinius kaštus, susijusius su komunalinėmis paslaugomis.

28. Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

29. CK 6.193 straipsnyje, be kita ko, reglamentuojama, kad: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis); jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis); kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis); aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

30. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019). Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

31. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis, tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019).

32. CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 2 dalis, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, aiškinama plačiai, pažymint, kad sutartis turi būti aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2005), be to, negali būti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis. Šiuo atveju galioja prezumpcija, kad kiekvienas žodis, frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes šalys be reikalo jų paprastai nevartoja. Šis aiškinimas atkartoja UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.5 straipsnio nuostatas; toks aiškinimas taikomas ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009, 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).

33. Antra, CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovė, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016, 2017 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-219/2017). Taigi, ieškovei teko pareiga įrodyti sutartinių prievolių neįvykdymą (sutarties pažeidimą) – ieškinio faktinį pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Atsakovei atitinkamai teko pareiga įrodyti jos dėstomas faktines aplinkybes, susijusias su sutarties įvykdymu ir (ar) ieškovės veiksmais (neveikimu), sukliudžiusias atsakovei laiku įvykdyti savo sutartines prievoles.

34. CPK 177 straipsnio 1 dalis nustato, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šios straipsnio 2 dalis nurodo, jog faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

35. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

36. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, dėl atsakovės argumentų, kad nuomotoja skaičiuoja neprotingo dydžio ir taupumo principo neatitinkančius komunalinius ir eksploatavimo mokesčius, be to, skaičiuoja neproporcingai patalpų ploto santykiui su visu nuomotinu prekybos centro plotu, pažymi, kad atsakovė nenurodo, kada konkrečiai, jos teigimu, pasireiškė šio pobūdžio atsakovės teisių pažeidimai. Be to, iš atsakovės argumentų nėra aišku ir tai, kokia konkrečiai apimtimi, t. y. kokia suma, jos teigimu, pasireiškė šis pažeidimas.

37. Bylos duomenimis, atsakovė patalpas iš ieškovės išsinuomojo dar 2017 m. birželio 27 d. nuomos sutartimi. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės išrašomos PVM sąskaitos faktūros laikotarpiu iki 2022 m. spalio 5 d. atsakovės buvo apmokėtos. Kaip minėta, depozitu buvo įskaitytos ir visiškai padengtos atsakovei laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 5 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, taip pat dalis 2023 m. sausio 3 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Atsakovė šio įskaitymo neginčija. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė į bylą pateikė atsakovės 2023 m. rugpjūčio 8 d. el. laišką, kuriame, atsakydama į ieškovės paklausimą dėl susidariusių skolų padengimo, atsakovė nurodė, kad „sunki vasara, niekaip nepasiveju skolu. tikiuosi penktadieni padaryti pavedima“, taip pat 2023 m. gruodžio 15 d. el. laišką, kuriame atsakovė nurodė ieškovei „na nepavyksta padaryti pavedimo siandien. Kita savsite butinai apmokesiu. Atsiusiu kopija“, be to, sutiktina, kad atsakovės įsipareigojimas sumokėti susidariusias skolas ieškovei buvo aiškiai išreikštas ir atsakovės 2023 m. vasario 14 d. prašyme nutraukti nuomos sutartį, kuriame atsakovė prašydama 50 proc. nuolaidos nuomos mokesčiui netgi garantavo būsimų „einamųjų sąskaitų apmokėjimą“. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina, kad, atsakovei iš dalies įvykdžius sandorį, taip pat iš dalies užtikrinus savo prievolių įvykdymą, bent jau šių sandorio dalių ji neteko teisės ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1, 3 punktai).

38. Be to, atsakovė nurodė, kad ji jau ne vienerius metus vykdo prekybos veiklą nuomojamose patalpose skirtinguose prekybos centruose, todėl turėjo galimybę palyginti atskirų nuomotojų pateikiamas sąskaitas už komunalines, eksploatacijos ir kitokias išlaidas. Atsakovė 2023 m. vasario 14 d. prašyme ieškovės prašė dėl ekonominių sunkumų nutraukti nuomos sutartį arba suteikti 50 proc. nuolaidą nuomos mokesčiui, taip pat nurodė, kad ieškovės prekybos centre bendrosios sąnaudos patalpoms (be tiesiogiai atsakovės sunaudotos elektros energijos) yra gerokai didesnės, kartais ir dvigubai, palyginti su kitais prekybos centrais, kuriuose atsakovė nuomojasi patalpas. Atsakovė 2023 m. kovo 17 d. ir gruodžio 27 d. el. laiškais ieškovei siuntė komunalinių mokesčių palyginimus su kitais prekybos centrais. Atsakovė 2024 m. vasario 28 d., t. y. likus 1 dienai iki nuomos sutarties termino pabaigos, el. laišku prašė ieškovės atsiųsti paaiškinimą, kaip apskaičiuojamos bendros eksploatacinės sąnaudos, taip pat šildymo ar kondicionavimo, už paskutinius penkerius metus taip, kad būtų matomi visi parametrai tokiems skaičiavimams atlikti (nuomotinas plotas ir t. t.). Vis dėlto atsakovė nuo pat nuomos sutarties sudarymo iki jos termino pabaigos ir kol ieškovė nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo, t. y. maždaug šešerius su puse metų, savo tariamai pažeidžiamų teisių negynė, t. y. sutarties nenutraukė, neginčijo savo pareigos atsiskaityti pagal išrašomas sąskaitas, įskaitant sąskaitas už komunalinius ir eksploatavimo mokesčius, ar pan. Priešingai, kaip minėta, atsakovė garantavo ieškovei esamų ir būsimų prievolių vykdymą, o komunalinių bei eksploatavimo mokesčių dydį nurodė tik kaip galimą pagrindą sumažinti nuomos mokestį esant ir kitiems ekonominiams sunkumams. Taigi, darytina išvada, kad atsakovė visu nuomos laikotarpiu iš esmės išreiškė sutikimą apmokėti jai pateikiamas sąskaitas.

39. Kita vertus, atsakovė neteigė ir neįrodinėjo, taip pat teismas neturi pagrindo spręsti, jog ieškovė atsakovei galėjo apskaičiuoti komunalinius ar eksploatavimo mokesčius, kurių faktiškai ieškovė nepatirdavo. Nors šalių sudarytos nuomos sutarties 20.7 punkte nustatyta, jog nuomotojas įsipareigoja užtikrinti, kad rinkdamasis nuomos sutarties bendrosios dalies 20.5 punkte nurodytų paslaugų teikėjus veiks kaip taupus ir protingas verslininkas, visiškai sutiktina, kad ieškovė neprisiėmė įsipareigojimo paslaugų teikėjus rinktis vien tik pagal taupumo, juolab pigumo, kriterijus. Akivaizdu, kad šalies sostinėje ir kituose miestuose paslaugų kainos gali skirtis, tuo labiau varijuoti priklausomai nuo prekybos centro lokacijos mieste, dydžio, paslaugų teikėjų patikimumo, kainos ir kokybės santykio, paslaugų sudėties ir daugybės kitų kriterijų.

40. Atsakovė nurodo, kad prekybos centro prekybos plotas sudaro 28 000 kv. m, todėl ieškovė neteisingai skaičiuoja nuomininkui priklausančią mokesčių dalį, nuomotinu plotu laikydama tik 15 950 kv. m. Vis dėlto šalių sudarytos nuomos sutarties 20.6 punkte nustatyta, jog nuomininkui tenkanti prekybos centro eksploatavimo mokesčio dalis yra proporcinga patalpų ploto santykiui su visu nuomotinu prekybos centro plotu. Sutiktina, kad nuomotinas plotas nėra tapatus prekybos centro bendram plotui, į kurį yra įtraukiami ir tokie inžineriniai statiniai, kaip automobilių stovėjimo aikštelė (parkingas), rūsiai ir pan.

41. Byloje nėra ginčo dėl to, kad, atlikus depozito įskaitymą, pagal nuomos sutartį ir jos pagrindu 2023 m. sausio 3 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros dalis ir laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 31 d. iki 2024 m. kovo 31 d. išrašytos PVM sąskaitas faktūros, bendros 13 891,08 Eur dydžio sumos, liko atsakovės neapmokėtos. Be kita ko, šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovė minimu laikotarpiu neapmokėjo net tik sąskaitų už komunalinius ir eksploatavimo mokesčius, bet ir sąskaitų už nuomos bei rinkodaros mokesčius.

42. Nors atsakovė nepateikia konkrečių skaičiavimų, tačiau teigia, kad ieškovės prekybos centre komunaliniai ir eksploatavimo mokesčiai būdavo 30–50 proc. didesni, bet, kaip minėta, nenurodo, kad toks skirtumas būtų atsiradęs tik nuo tam tikro laiko. Kaip minėta, atsakovė per maždaug šešerių su puse metų laikotarpį nuomos sutarties nenutraukė, išrašytų PVM sąskaitų faktūrų neginčijo ir didžiąją jų dalį apmokėjo, nuomojamomis patalpomis maždaug šešerius su puse metų naudojosi. Vadinasi, maždaug šešerius su puse metų tokia ieškovės verslo koncepcija, kai, nuomojant patalpas, teikiamos, atsakovės teigimu, 30–50 proc. brangesnės komunalinės ir eksploatavimo paslaugos, atsakovę, iki kilo ginčas dėl skolos apmokėjimo, tenkino. Todėl akivaizdu, kad atsakovės reikalavimas netenkinant ieškovės ieškinio reikalavimo priteisti įsiskolinimą kompensuoti atsakovei per maždaug šešerių su puse metų laikotarpį mokėtus, jos teigimu, per didelius komunalinius ir eksploatavimo mokesčius, kai atsakovė apie tai turėjo žinoti ir žinojo bei su tuo sutiko, neatitiktų ir elementariausių teisingumo bei protingumo principų.

43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės nurodomi argumentai, susiję su komunaliniais ir eksploatavimo mokesčiais, laikytini deklaratyviais ir vertintini tik kaip atsakovės gynybinė pozicija. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms, kad atsakovė neįrodė ieškovės įsipareigojimo pagal nuomos sutartį pažeidimo, nepaneigė nuomos sutartyje įtvirtintos atsakovės pareigos sumokėti nuomos, rinkodaros, komunalinius bei eksploatavimo mokesčius, taip pat nepatvirtino nei teisinio, nei faktinio pagrindo šiuos mokesčius mažinti. Nesant ginčo dėl delspinigių apskaičiavimo, konstatuojama, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir preliminariu sprendimu teisėtai ir pagrįstai tenkintas ieškovės ieškinys atsakovei ir ieškovei iš atsakovės priteista 13 891,08 Eur skolos ir 1 668,12 Eur delspinigių.

44. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kiek tai susiję su įsiskolinimo priteisimu, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

45. Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad teismas priteisė perteklines bylinėjimosi išlaidas, kurių dalis netgi galbūt nėra susijusios su nagrinėjama byla.

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

47. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

48. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog pirmosios instancijos teisme patyrė 6 610,19 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas preliminariu sprendimu ieškovei iš atsakovės priteisė 2 801,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 231 Eur žyminis mokestis ir 2 570,58 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu ieškovei iš atsakovės papildomai priteisė 4 030,69 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti.

49. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Rekomendacijų 2 punkte nurodyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

50. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tokios paslaugos, kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

51. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla nebuvo sudėtinga ir sprendžiamas klausimas nebuvo naujas (negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai ir iš jų kylantys reikalavimai), į tai, kad byloje nebuvo specialių žinių poreikio, į tai, kad byloje teikiamos teisinės paslaugos nebuvo itin kompleksiškos, į ginčo sumos dydį (prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už advokato padėjėjos pagalbą sudaro daugiau kaip 42 proc. ginčo sumos) ir kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, taip pat į tai, kad ieškovės pateiktoje teisinių paslaugų detalizacijoje nurodomos tokios paslaugos, kaip procesinių dokumentų peržiūra, analizė, taip pat į tai, kad teisines paslaugas pirmosios instancijos tesime ieškovei teikė advokato padėjėja (Rekomendacijų 5 punktas), konstatuoja, kad ieškovei priteistinas apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjos pagalbą dydis sumažintinas iki 3 500 Eur. Konstatuojama, kad iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 3 731 Eur (3 500 Eur už advokato padėjėjos pagalbą + 231 Eur sumokėtas žyminis mokestis) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės papildomai priteista daugiau nei 929,42 Eur (3 731 Eur bendrai priteistina suma – 2 801,58 Eur preliminariu sprendimu priteista suma), laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

52. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės papildomai priteista 4 030,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, pakeistina nurodant, kad ieškovei iš atsakovės papildomai priteisiama 929,42 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kitą skundžiamo pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kita apeliacinio skundo dalis atmestina, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

53. Ieškovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis.

54. Ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimo atmestinas ieškovei iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikus prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ir išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

55. Kai skundo argumentai dėl materialiųjų ieškovo reikalavimų iš esmės atmesti kaip nesudarantys pagrindo pakeisti žemesnės instancijos teismo procesinio sprendimo ir ši sprendimo dalis dėl šių reikalavimų paliekama nepakeista, laikytina, kad asmens skundas atmestas visiškai, nepaisant to, ar pagrįstais pripažinti šalies argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo žemesnės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2016, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022).

56. Atsižvelgus į aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, atsakovės apeliacinis skundas laikomas atmestu, todėl jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. galutinio sprendimo dalį, kuria ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Entum“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hipotamus net“ papildomai priteista 4 030,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, pakeisti ir ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Entum“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hipotamus net“ papildomai priteisti 929,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. galutinio sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti šalių prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimo.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Irma ČuchrajKristina DomarkienėErika Misiūnienė