- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-11
- Bylos Nr.
- eA-1927-821/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00645-2025-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pran.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- I. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas I. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 25S33299 (toliau – ir Sprendimas), o netenkinus pirmojo prašymo, sutrumpinti terminą nuo 30 mėnesių iki 10 mėnesių.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) (1 p.); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) (2 p).
2.2. Sprendimas yra per griežtas. Pareiškėjas nėra gavęs jokios informacijos dėl jo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikai (Sprendime nėra jokių pagrįstų įrodymų). Pareiškėjas siekia ir bendradarbiauja su atsakovu bei noriai teikia visą informaciją. Sprendimas grindžiamas tik prielaidomis, kad pareiškėjo tarnavimas Baltarusijos armijoje ir jo išvykimai į Baltarusiją (gimtinę) gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, tačiau atsakovas neįrodė savo argumentų. Pareiškėjas nuo pat gyvenimo Lietuvoje pradžios sąžiningai teikė informaciją atsakovui, jog tarnavo Baltarusijos armijoje, nelaikė, kad toks tarnavimas yra prilyginamas darbui, nes jaunuolių tarnyba Baltarusijos armijoje yra privaloma, t. y. pareiga, už kurios nevykdymą griežtai baudžiama, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pasirinkti – tarnauti ar netarnauti. Pildant klausimyną tiesiog buvo padaryta klaida, nenurodyta ši informacija, tačiau atsakovui savanoriškai pateiktas kario bilietas. Kadangi atsakovas Sprendimą grindžia pareiškėjo tarnybos Baltarusijos armijoje faktu, tai pagal analogiją leidimai laikinai gyventi Lietuvoje neturėtų būti išduodami nei vienam suaugusiam Baltarusijos piliečiui vyrui (absoliuti jų dauguma buvo šauktiniai ir privalomai tarnavo Baltarusijos armijoje).
2.3. Išvykimai į Baltarusiją nesusiję su jokia žvalgyba, nes jis vykdavo į Baltarusijos valstybę tik lankyti artimųjų ir šeimos narių (tėvo, mamos ir / arba jo žmonos artimų giminaičių). Atsakovas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvoje gyvenančia ir dirbančia Baltarusijos piliete.
2.4. Sprendime nenurodyti net bendriausi ir abstrakčiausi faktai, pagrindžiantys išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu vien dėl šios priežasties. Pareiškėjas nėra padaręs jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje ir nesislėpė nuo pareigūnų, todėl uždraudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką ar Šengeno zoną yra per griežtas ir nepagrįstas. Atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise pareiškėjo neįleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatoms ir viešajai tvarkai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus, nepateikė informacijos, kad 2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir, kad 2014–2016 m. atliko privalomąją karinę tarnybą. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2025 m. sausio 10 d. išvadoje Nr. 18-413 (toliau – ir Išvada) konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
3.2. Sprendimu pagrįstai pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 30 mėnesių, nes negali būti atmesta tokia situacija, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Pareiškėjo darbo pobūdis Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjo dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjui rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo). Sprendimas priimtas, atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus.
3.3. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Pareiškėjo atsakymai į Migracijos departamento klausimyno klausimus apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir Krymo priklausomybę nepatvirtina pareiškėjo nelojalumo Baltarusijos Respublikai. Minėti atsakymai tėra pareiškėjo deklaratyvus pareiškimas Migracijos departamentui, bet ne viešai pareiškėjo reiškiamos pažiūros. Pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Baltarusijos Respublika ir tai aiškiai patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenys, kurie buvo įvertinti priimant Sprendimą.
3.4. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB yra taikoma tik Europos Sąjungos piliečiams ir jų šeimų nariams. Minėtos direktyvos nuostatos nėra taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra Europos Sąjungos piliečių šeimų nariai.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
4.1. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD Migracijos departamentui pateikė Išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis) 2024 m. liepos 16 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nuslėpė informaciją apie buvusią darbovietę. Jo pateiktoje darbo knygelėje nurodyta, kad 2020 m. jis dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Pareiškėjas skunde akcentuoja, kad atliko privalomąją karinę tarnybą Baltarusijos kariuomenėje, tačiau klausimyne į klausimą „Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą?“ atsakė neigiamai, t. y. dviejuose klausimuose pateikė neteisingus duomenis. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
4.2. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijai. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka vien pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus.
Šalies argumentai
4.3. Pareiškėjo nurodoma pažeidžiama jo teisė į šeimos susijungimą (nes sutuoktinė gyvena Lietuvos Respublikoje) negali patvirtinti Migracijos departamento Sprendimo nepagrįstumo. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo I. T. skundą.
6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
Šalies argumentai
6.1. Migracijos departamentui pareiškėjas – Baltarusijos Respublikos pilietis – pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo pagrindu, ketindamas dirbti remonto šaltkalviu, šaltkalviu remontininku ir Migracijos departamentas 2025 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui) bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės).
6.2. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Išvadoje pažymėta, kad pareiškėjas, 2024 m. liepos 16 d. pildydamas klausimyną, nuslėpė informaciją apie buvusią darbovietę, nors asmens pateiktoje darbo knygelėje nurodyta, kad jis 2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Asmuo periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Asmeniui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
6.3. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2025 m. vasario 2 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) (1 p.); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) (2 p.).
7. Teismas vadovavosi Įstatymo, SIS reglamento [2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006], Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis, atkreipė dėmesį, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, o 2014–2016 m. atliko privalomąją karinę tarnybą, todėl sprendė, jog byloje pakanka duomenų daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, paneigiančių VSD Išvadą. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus ir 2024 m. liepos 31 d. Migracijos departamentui pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nenurodė, kad jis dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir, kad 2014–2016 m. atliko privalomąją karo tarnybą. Pareiškėjas pripažįsta, kad tokios informacijos nepateikė dėl padarytos klaidos, tačiau teismas nurodė, kad nei pareiškėjo skundo, nei papildomų rašytinių paaiškinimų argumentai, nei byloje surinkti duomenys nepaneigia Sprendime padarytos išvados dėl darbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, o tai teismas vertino, kaip pareiškėjo pareigą būti lojaliam Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
9. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas Sprendime vertino ir pareiškėjo ekonominius bei socialinius ryšius. Pareiškėjui anksčiau buvo išduotos dvi Lietuvos nacionalinės vizos, t. y. galiojusi nuo 2022 m. sausio 28 d. iki 2022 m. gegužės 12 d., ir nuo 2022 m. liepos 8 d. iki 2023 m. sausio 8 d. Pareiškėjui pirmas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2022 m. gruodžio 29 d., galiojo iki 2024 m. gruodžio 29 d. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įdarbintas nuo 2022 m. vasario 3 d. Pareiškėjo šeimos nariui – sutuoktinei, taip pat Baltarusijos Respublikos pilietei yra išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu, jos deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. birželio 12 d. Pagal esančius VSAT informacinės sistemos duomenis nuo leidimo laikinai gyventi asmeniui įteikimo dienos (2023 m. sausio 3 d.) iki 2024 m. gruodžio 27 d., fiksuoti 42 Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo atvejai, tai teismas įvertino, kad pareiškėjas nuolat atvykdavo į Lietuvos Respubliką ir išvykdavo į Baltarusijos Respubliką ( ir / ar kitą ne Šengeno erdvės šalį) (fiksuota 20 išvykimų, kurie vidutiniškai trukdavo nuo 2 iki 4 dienų). Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas turi mažai aktyvių socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, o nustatyti ekonominiai ryšiai neatsveria galimos grėsmės valstybės saugumui svarbos.
10. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2025 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nors Migracijos departamento 2025 m. sausio 23 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką, teismas paminėjo, kad byloje nėra duomenų, jog šis Migracijos departamento sprendimas buvo skundžiamas, tad vertino, kad Migracijos departamento 2025 m. sausio 23 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, šis aspektas yra svarbus vertinant ir pareiškėjo buvimo Lietuvoje grėsmę valstybės saugumui.
11. Aptaręs Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumo keliamą didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, pažymėjęs, kad negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, teismas sprendė, kad buvo pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą.
12. Teismas vadovavosi Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nuslėpė informaciją apie buvusią darbovietę Baltarusijos Respublikoje, o būtent ši informacija yra reikšminga vertinant jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė), ir pažymėjo, jog Migracijos departamentas Sprendimu pareiškėjui nustatė 30 mėnesių laikotarpį, kuris laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas pažymėjo, kad atsakovas padarė išvadas, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Sprendime pateikti individualizuoti, objektyviais duomenimis pagrįsti motyvai, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Atsakovas įvertino pareiškėjo galimą kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjo buvimo Lietuvoje laikotarpį ir tikslus, asmenines ir šeimos aplinkybes bei pasisakė, kad interesas gyventi ir dirbti Lietuvoje negali būti pripažintas prioritetiniu prieš nacionalinio saugumo užtikrinimą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju atliktas vertinimas atitinka teisės aktų nuostatas, todėl Migracijos departamentas turėjo teisę įvesti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į SIS, o nustatytas terminas – 30 mėnesių yra proporcingas ir adekvatus, nevaržo labiau pareiškėjo teisių nei tai yra būtina siekiamam tikslui pasiekti.
14. Teismas neesminiais pripažino kitus pareiškėjo argumentus (dėl nepadarytų pažeidimų, dėl nesislapstymo nuo pareigūnų, nuolat teiktos informacijos ir bendradarbiavimo), tad plačiau dėl jų nepasisakė, pažymėjo, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei atmetė argumentus dėl Sprendimo neatitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui (toliau – ir VAĮ), nes nors esminis Sprendimo pagrindas yra VSD Išvada, tačiau atsakovas atliko pareiškėjo individualios situacijos vertinimą, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Teismas atmetė pareiškėjo skundą.
III.
15. Pareiškėjas I. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 8 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, o netenkinus pirmojo prašymo – panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 8 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo skundo ir klausimą dėl Migracijos departamento Sprendimo nagrinėti iš naujo.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus (neįrodyta pareiškėjo keliama grėsmė, nepadaryti jokie pažeidimai, bendradarbiauja su atsakovu, Sprendimas grindžiamas prielaidomis, draudimas atvykti į Lietuvą ir į Šengeno zoną yra per griežtas, išvykimai į Baltarusiją nesusiję su jokia žvalgyba, vyko lankyti šeimos narių, neslėpė savo darbo Baltarusijoje, pildant klausimyną padaryta klaida) ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:
16.1. Teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus duomenis ir / arba pareiškėjo įrodymus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad darbovietėje (Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje) dirbti atsisakė savo noru, dirbo paprastu gaisrinio gelbėjimo automobilio vairuotoju, neatliko jokių kitų darbo funkcijų. Pildant klausimyną pirmą kartą (2022 m.) nurodytas darbas Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje (gaisrinėje tarnyboje vairuotoju), o pildant klausimyną 2024 m. padaryta klaida nėra pagrindas nei Sprendimą, nei teismo sprendimą grįsti argumentais dėl nuslėptos informacijos. Pareiškėjas aiškiai nurodė, kur vyko iš Lietuvos Respublikos ir pateikė savo ir savo žmonos giminaičių duomenis bei adresus. Įstatymas nedraudžia lankyti artimų šeimos narių, kurie gyvena kitoje valstybėje, neriboja tokių lankymų skaičiaus, todėl atsakovo argumentai šiuo aspektu nelogiški, nepagrįsti ir neįrodyti.
16.2. Aptarus Kriterijų vertinimo tvarkos 50.2, 50.3.2 punktus, pažymėta, kad nesant jokio pagrindo atsakovas privalo išbraukti pareiškėjo duomenis iš nacionalinio sąrašo, o atsakovas privalo į bylą pateikti transkripciją apklausos, kuri atsakovui sukėlė įtarimų ir dėl ko buvo priimtas Sprendimas.
16.3. Teismo sprendime nurodyta teismų praktika nesusijusi ir gerokai nutolusi nuo pareiškėjo situacijos bei ginčo objekto, kadangi „vertinimo laisvės“ sąvoka nėra ir nebuvo niekaip pagrįsta ir tinkamai įrodyta. Ir toliau pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, dėl ko asmuo negali dirbti Lietuvoje ir gyventi kartu su žmona. Nei atsakovas, nei VSD neįrodė, kad pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę nacionaliniu ir / arba tarptautiniu lygiu. Tai, kad pareiškėjas turi mažai aktyvių socialinių ryšių, neskundė Migracijos departamento 2025 m. sausio 23 d. sprendimo, niekaip nesusiję su jo keliama grėsme, toks ryšio įrodinėjimas nėra tikslus, teisiškai pagrįstas, kadangi aktyvių kontaktų paieška Lietuvoje, nenoras skųsti neturi ir negali būti siejama su mažesnės ir / ar didesnės grėsmės egzistavimu.
16.4. Atkreiptinas dėmesys į įsiteisėjusius teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. eI2-3696-931/2025, Nr. eA-1191-624/2025, eI2-4613-621/2025, Nr. eI2-16583-816/2024, kuriose aiškiai nurodyta, kad atsakovo priimti sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvą ar Šengeno zoną yra visiškai nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju atsakovas nėra priėmęs sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
Atsiliepimas
17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylos faktines aplinkybes, atsiliepimo į skundą argumentus, atkreipia dėmesį, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams, Sprendimas atitinka teismų formuojamą praktiką, jog pareiškėjo darbo pobūdis neturi įtakos vertinant jo dabartinę grėsmę valstybės saugumui, o užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjui rinkti žvalgybos informaciją, pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Baltarusijos Respublika (VSAT informacinės sistemos duomenys), jo išvykimai ir grįžimai patvirtina, kad Baltarusijos režimas nelaiko pareiškėjo režimui nelojaliu asmeniu. Atsakovas pažymi, kad klausimyne nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas. Pareiškėjas klausimyne nenurodė, kad jis dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir, kad 2014–2016 m. atliko privalomąją karinę tarnybą.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo santykius reguliuojančias teisės normas. Teismas pagrįstai atsižvelgė į Migracijos departamento 2025 m. sausio 23 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas neskundė šio Migracijos departamento sprendimo, tad jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis, o šis aspektas teismo pagrįstai įvertintas kaip svarbus vertinant pareiškėjo buvimo Lietuvoje grėsmę valstybės saugumui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 25S33299, kuriuo nuspręsta pareiškėjui I. T. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjo skundą, priėjęs prie išvados, kad buvo pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, atsakovui padarius išvadą, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamento Sprendime pateikti individualizuoti, objektyviais duomenimis pagrįsti motyvai, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, jog perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Teismas nusprendė, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas atlikus individualų, objektyvų surinktų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes bei padarius teisingas ir pagrįstas išvadas.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog atsakovas privalo išbraukti jo duomenis iš nacionalinio sąrašo, nes atsakovas nėra priėmęs sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados.
25. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu, ketindamas dirbti remonto šaltkalviu, šaltkalviu remontininku. Migracijos departamentas 2025 m. sausio 23 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais. Pareiškėjas neskundė Migracijos departamento 2025 m. sausio 23 d. sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka, jis įsiteisėjęs.
Dėl draudimo atvykti
27. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
28. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte įtvirtinta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1624-602/2025).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą (be kita ko, pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius (žr. nutarties 9 p.), tai, kad pareiškėjas klausimyne nenurodė darbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir 2014–2016 m. atliktos privalomosios karinės tarnybos faktų), atsižvelgęs į aktualią geopolitinę situaciją, VSD atliktą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija apie nuslėptą pareiškėjo darbovietę, apie jo darbinę veiklą Baltarusijoje praeityje, vertinant ją kartu su aplinkybe, jog pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus, sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sukeliančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, vertinančios galinčią kilti (kylančią) grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija.
31. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ryšiai, susiklostę jam dirbant Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, nepaisant jo darbo pobūdžio, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą šios valstybės žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, nes atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis. Pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-1950-575/2024).
32. Vertinant pareiškėjui taikyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumą, pažymėtina, kad užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; ir kt.).
33. Šiuo atveju atsakovas, nustatydamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, atsižvelgė į VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Atsakovas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nepateikė informacijos, reikšmingos vertinant jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, o esami socialiniai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 39 punktus bei vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtintais protingumo bei proporcingumo principais, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus ir 6 mėnesius.
34. Atsižvelgdama į aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šia atsakovo išvada dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumo. Nagrinėjamu atveju netaikytinas Kriterijų vertinimo tvarkos 50 punktas, kadangi pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, galinčių turėti reikšmės pakartotinai svarstyti draudimo atvykti laikotarpio nustatymo klausimą, todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu.
Dėl perspėjimo įvedimo į SIS
35. Įstatymo 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
36. Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliu – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus; sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
37. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
39. Šiuo atveju atsakovas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjui yra draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, nes nuslėpta informacija apie buvusią darbovietę Baltarusijos Respublikoje, kuri yra reikšminga vertinant jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, kad pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi kreipėsi antrą kartą, yra susipažinęs su leidimo laikinai gyventi procedūromis ir reikalingais pateikti dokumentais, kurių vienas yra klausimynas, sąmoningai teikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas išvengti pasekmių (nustatyti grėsmę Lietuvos saugumui keliančius trečiųjų valstybių piliečius, identifikuoti galimas grėsmes nacionaliniam saugumui, spręsti klausimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi ar jo panaikinimo), priėjo prie išvados, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, ir atsižvelgęs į draudimo atvykti tikslus (be kita ko, užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę), Taisyklių 15 punktą, nusprendė pareiškėjo duomenis iš nacionalinio sąrašo teikti SIS.
40. Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų formuojamą praktiką bei nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendime pateikti individualizuoti, objektyviais duomenimis pagrįsti motyvai, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Vien tai, kad pareiškėjas šiuo aspektu įrodymus vertina kitaip, mano, kad tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas grindė teismas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Bylos proceso šalių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisyklėmis.
41. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, nereikšmingais (neformuojančiais vienodos administracinių teismų praktikos) pripažintini pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl Regionų administracinio teismo formuojamos praktikos kitose panašiose bylose (2025 m. sausio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-3696-931/2025; 2025 m. sausio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-4613-621/2025; 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-16583-816/2024). Pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimu išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-1191-624/2025 ir nagrinėjamos bylos nesutampa ratio decidenti (argumentas, kurio grindžiamas sprendimas), pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje nėra šiam ginčui aktualių išaiškinimų.
42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šioje byloje nagrinėto ginčo pagal pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. T. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.