Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjui I. T. (I. T.) ir pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Dovydui Raišučiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

5.1. Departamentui pareiškėjas - Baltarusijos Respublikos pilietis - pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo pagrindu, ketindamas dirbti remonto šaltkalviu, šaltkalviu remontininku ir Departamentas 2025 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p. (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui) bei UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p. (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės).

5.2. Departamentas gavo VSD 2025 m. sausio 10 d. raštą Nr. 18-413, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

5.2.1. VSD išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 16 d. pildydamas Klausimyną, nuslėpė informaciją apie buvusią darbovietę, nors asmens pateiktoje darbo knygelėje nurodyta, kad jis 2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Taigi pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

5.2.2. VSD turimais duomenimis, asmuo periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, asmeniui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

5.2.3. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

5.3. Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, 2025 m. vasario 2 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) (1 punktas), taip pat 2) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) (2 punktas).

6. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

7. UTPĮ 133 straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, taip pat sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Remiantis Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktu, priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybės narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

8. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014).

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

9. Pareiškėjo teigimu, priimtas Sprendimas yra per griežtas jo atžvilgiu, nes jame nėra jokios informacijos, kurį pagrįstų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai. Iš į bylą pateiktos medžiagos, priešingai nei savo skunde teigia pareiškėjas, nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, o 2014-2016 m. pareiškėjas atliko privalomąją karinę tarnybą. Taigi byloje pakanka duomenų daryti išvadą, kad VSD 2025-01-10 išvadoje Nr. 18-413 pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Byloje nėra surinkta įrodymų, paneigiančių VSD išvadą. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus ir 2024 m. liepos 31 d. Departamentui pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir kartu su prašymu informaciją nenurodė, kad jis dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir kad 2014–2016 m. atliko privalomąją karo tarnybą. Pareiškėjas pripažįsta, kad tokios informacijos nepateikė dėl padarytos klaidos.

10. Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, jį užtikrinančias institucijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Jo uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Taip pat teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

11. Byloje nustatyta, jog VSD pateikė Departamentui Išvadą, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nors pareiškėjas nesutinka, kad dėl savo buvusio darbo ir atliktos privalomosios karinės tarnybos Baltarusijoje jo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, tačiau šiuo atveju darytina išvada, kad nei pareiškėjos skundo, nei papildomų rašytinių paaiškinimų argumentai, nei byloje surinkti duomenys nepaneigia Sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, o tai reiškia, kad jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teismas tokią išvadą daro, remdamasis tiek ir VSD pateikta Išvada, tiek atsakovo surinktais įrodymais, taip pat teisės aktais ir teismų praktika.

12. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Departamentas vertino ir pareiškėjo ekonominius bei socialinius ryšius. Sprendime pasisakyta, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotos dvi Lietuvos nacionalinės vizos, t. y. galiojusi nuo 2022-01-28 iki 2022-05-12, ir nuo 2022-07-08 iki 2023-01-08. Taip pat pareiškėjui pirmas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2022-12-29, galiojęs iki 2024-12-29. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos esančius duomenis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įdarbintas nuo 2022-02-03. Departamentas nustatė, kad pareiškėjo šeimos nariui – sutuoktinei, taip pat Baltarusijos Respublikos pilietei yra išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4¹ p. nustatytu pagrindu, jos deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nuo 2023-06-12. Nustatyta, kad pagal esančius Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis nuo leidimo laikinai gyventi asmeniui įteikimo dienos (2023-01-03) iki 2024-12-27, fiksuoti 42 Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo atvejai, kas reiškia, kad pareiškėjas nuolat atvykdavo į Lietuvos Respubliką ir išvykdavo į Baltarusijos Respubliką ( ir / ar kitą ne Šengeno erdvės šalį) (fiksuota 20 išvykimų, kurie vidutiniškai trukdavo nuo 2 iki 4 dienų). Tad galima sutikti su Departamento išvada, kad pareiškėjas turi mažai aktyvių socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, o nustatyti ekonominiai ryšiai neatsveria galimos grėsmės valstybės saugumui svarbos.

13. Teismas pažymi ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu 2025 m. sausio 23 d. buvo priimtas Departamento sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nors ir 2025 m. sausio 23 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką, tačiau paminėtina, kad byloje nėra duomenų, jog šis Departamento sprendimas buvo skundžiamas, tad jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis, o šis aspektas, teismo vertinimu, taip pat yra svarbus vertinant ir pareiškėjo buvimo Lietuvoje grėsmę valstybės saugumui.

14. Teismas atkreipia dėmesį į Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje.

15. Taipogi akcentuotina, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms. Taigi darytina išvada, kad buvo pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą.

14. Pareiškėjas mano, kad jam skundžiamu Sprendimu buvo nustatytas per ilgas terminas, kuriuo jam uždraudžiama atvykti į Lietuvą.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).

Kaip matyti iš bylos, Departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nuslėpė informaciją apie buvusią darbovietę Baltarusijos Respublikoje, o būtent ši informacija yra reikšminga vertinant jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė), tad jam Departamentas skundžiamu Sprendimu pareiškėjui nustatė 30 mėnesių laikotarpį, kuris laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas paprastai laikoma proporcinga priemone (žr., pvz., nutartį byloje Nr. eA-3521-968/2021).

Nagrinėjamu atveju atsakovas padarė išvadas, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Sprendime pateikti individualizuoti, objektyviais duomenimis pagrįsti motyvai, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Konkrečiai imant, įvertinta pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjo buvimo Lietuvoje laikotarpis ir tikslai, asmeninės ir šeimos aplinkybės bei pasisakyta, kad interesas gyventi ir dirbti Lietuvoje negali būti pripažintas prioritetiniu prieš nacionalinio saugumo užtikrinimą. Taigi šiuo atveju atliktas vertinimas atitinka minėtų teisės aktų nuostatas, todėl Departamentas turėjo teisę įvesti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į SIS; kitaip tariant, Departamentas, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, pareiškėjo duomenis iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai nusprendė teikti SIS. Jau pasisakyta, kad nustatytas terminas – 30 mėnesių yra proporcingas ir adekvatus, nevaržo labiau pareiškėjo teisių nei tai yra būtina siekiamam tikslui pasiekti. Pabrėžtina, kad SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalis nustato konkrečias situacijas, kuomet asmuo kelia grėsmę, tačiau ne baigtinį sąrašą atvejų dėl kurių valstybė narė turi teisę priimti sprendimą teikti užsieniečio (šiuo atveju pareiškėjo) duomenis centrinei Šengeno informacinei sistemai, įvertinusi individualų atvejį.

19. Pareiškėjo kiti argumentai, kad pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs, kad jis nesislėpė nuo pareigūnų, kad nuolat teikė visą informaciją ir bendradarbiavo su atsakovu, yra neesminiai, tad teismas plačiau dėl jų nepasisako, nes niekaip nekeičia anksčiau padarytų teismo sprendime išvadų.

Teismo vertinimu, pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

20. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes atsakovas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo, kad toks Sprendimas paremtas tik prielaidomis. Pažymėtina, jog priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal jų priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Jau aptarta, kad, teismo vertinimu, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Juose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta, ir tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (įvertino pareiškėjo socialinius ir šeimyninius ryšius su Lietuva, pareiškėjo gyvenimą Lietuvos Respublikoje ir buvusią darbovietę Baltarusijos Respublikoje, taip pat tai, kad atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei pateiktą VSD išvadą), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamo Sprendimo, todėl pareiškėjo skundas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.