Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT) užsieniečio „nebendradarbiavimas“ paprastai sietinas su piktavališkumu, užsieniečio piktybiškumu valstybės institucijų atžvilgiu (žr., pvz., 2022 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1886-629/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317- 442/2022). Šiuo atveju pareiškėjas labai aktyviai bendradarbiauja ir atsako į visus atsakovo skambučius ar klausimus.

Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju. jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir / ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo.

Pareiškėjas pažymi, kad 2024 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. 24S109382 nėra susijęs su pavojumi Lietuvos Respublikai, kad reikėtų asmeniui uždrausti atvykti ir gyventi Šengeno zonoje.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktorius 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 50.2 punkte nustatyta, kad gali būti priimamas sprendimas sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpi, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatomas trumpesnis draudimo užsieniečiui atvykti laikotarpis, nei jau nustatytas, ir jis dar nėra pasibaigęs (jau nustatytas draudimo atvykti laikotarpis sutrumpinamas iki naujai nustatytojo). Kriterijų vertinimo tvarkos 50.3.2 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas gali priimti sprendimą išbraukti duomenis apie užsienieti iš Sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes nustatoma, kad dėl šių aplinkybių užsieniečiui nedraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nurodo, kad nesant jokio pagrindo atsakovas privalo išbraukti pareiškėjo duomenis iš šio sąrašo.

Užsieniečiai, prieš vykdami į Lietuvą, tikėjo, kad vyksta į teisinę valstybe, kur aiškus ir tinkamas imigrantams teisinis reglamentavimas, kad Lietuvoje neatsiejami teisinės valstybės principai, yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, kad Lietuvos Respublikos valstybė laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus.

Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su Sąjungos piliečio statusu, teise laisvai judėti bei šios teisės ribojimu, pabrėžiama, kad Sąjungos piliečio statusas yra esminis valstybių narių piliečių statusas (žr., be kita ko, 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo G., C-184/99, Rink. p. I-6193, 31 punktą; 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo R., C-135/08, Rink. p. I-1449, 43 punktą bei 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo D. ir kt., C-256/11, Rink. p. I-11315, 62 punktą). Atsižvelgiant į tai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsniu kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas (žr., be kita ko, 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo D’H., C-224/98, Rink. p. I-6191, 27 punktą; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo G. A., C-148/02, Rink. p. I-11613, 21 punktą ir 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo R. Z., C-34/09, Rink. p. I-1177, 40 punktą). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnį Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus (2010 m. spalio 7 d. Sprendimo L., C-162/09, Rink. p. I-9217, 29 punktas ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo M., C-434/09, Rink.p. I-3375, 27 punktas).

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad remiantis rungimosi principu, kuris yra Chartijos 47 straipsnio įtvirtintos teisės į gynybą dalis, bylos šalims turi būti suteikta teisė susipažinti su visais teismui pateiktais dokumentais arba pastabomis, galinčiais daryti įtaką jo sprendimui, ir dėl jų pareikšti savo nuomonę (2008 m. vasario 14 d. Sprendimo V., C-450/06, Rink. p. I-581, 45 punktas; 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C-89/08 P, Rink. p. I-11245, 52 punktas ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo B. P. Bank, C-472/11, 30 punktas; kiek tai susiję su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, taip pat žr. 1993 m. birželio 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo R.-M. prieš Ispaniją, A serija Nr. 262, § 63). Pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę gynybą pažeidžiama, jeigu teismas sprendimą grindžia faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir pareikšti savo nuomonės (minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt. 52 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Vis dėlto, jeigu esant išskirtinėms aplinkybėms nacionalinė valdžios institucija, remdamasi valstybės saugumo priežastimis, nesutinka tiksliai ir išsamiai informuoti atitinkamo asmens apie motyvus, kuriais grindžiamas pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnį priimtas sprendimas, šios valstybės narės kompetentingas teismas turi turėti ir įgyvendinti priemones bei procesines teisės normas, kurios leistų suderinti, viena vertus, teisėtus valstybės saugumo pagrindus, susijusius su informacijos, į kurią atsižvelgta priimant tokį sprendimą, pobūdžiu ir šaltiniais ir, kita vertus, būtinybę pakankamai užtikrinti teisės subjektui procesines teises, kaip antai teisę būti išklausytam ir rungimosi principą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo K. ir Al B. I. Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 344 punktą) (2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ prieš Secretary of State for the Home Department, C-300/11, 55-57 punktas).