Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 24S250115 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnį Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus (2010 m. spalio 7 d. Sprendimo Lassal, C-162/09, Rink. p. I-9217, 29 punktas ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo McCarthy, C-434/09, Rink. p. I-3375, 27 punktas). Atsižvelgiant į minėtas Įstatymo normų, susijusių su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių judėjimo laisve valstybių narių teritorijoje, ir jų turinį atskleidžiančių atitinkamų Direktyvos 2004/38/EB normų nuostatas, galima teigti, kad Migracijos departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ turinys neatitinka Įstatymo 981 straipsnio 1 ir 2 dalių, 133 straipsnio 21 dalies, 140 straipsnio 3 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jame jokie, t. y. netgi bendriausi ir abstrakčiausi, faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nėra nurodyti, todėl šis Sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (EŽTT 2003 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Mokrani prieš Prancūziją) (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2606/2012). Šiuo atveju Pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs, uždraudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką ar Šengeno zoną yra per griežtas ir nepagrįstas joki apimtimi, todėl šis Sprendimas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs. Sprendimo pažeidimai gali būti ištaisyti teisme. Šiame kontekste primintina, pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Dėl nurodytų priežasčių Pareiškėjo Skundas turi būti patenkintas visa apimtimi, Sprendimas turi būti panaikintas, o Pareiškėjui turi panaikintas Sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ar Šengeno zoną arba bent jau sutrumpintas uždraudimo atvykti laikas. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) yra patvirtinta Migracijos departamento (toliau tekste Migracijos departamentas – MD) direktorius 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33. Kriterijų vertinimo tvarkos (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2018 m. liepos 5 d.) 50.2 punkte nustatyta, kad gali būti priimamas sprendimas sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatomas trumpesnis draudimo užsieniečiui atvykti laikotarpis, nei jau nustatytas, ir jis dar nėra pasibaigęs (jau nustatytas draudimo atvykti laikotarpis sutrumpinamas iki naujai nustatytojo). Kriterijų vertinimo tvarkos 50.3.2 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas gali priimti sprendimą išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes nustatoma, kad dėl šių aplinkybių užsieniečiui nedraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nurodo, kad nesant jokio pagrindo Atsakovas privalo išbraukti Pareiškėjo duomenis iš šio sąrašo. Įstatymo nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje, nustato, kad užsienietis, kuris yra vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietis, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos (Įstatymo 97 str. 1 d. 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija). Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu (Įstatymo 981 str. 1 d., 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas (Įstatymo 981 str. 2 d., 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 133 str. 21 d. (2012 m. birželio 30 d. 7 įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas arba VSAT. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 str. 5 d., 2014 gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Kadangi Pareiškėjas vertina, jog jokio pažeidimo nėra atlikęs, nesislėpė nuo pareigūnų, kad Atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise siekiant Pareiškėjo neįleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį ir tiksliai nenurodant kokiu pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir prieštaraujantis UTPĮ ir viešajai tvarkai ir per griežtas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, užsieniečio „nebendradarbiavimas“ paprastai sietinas su piktavališkumu, užsieniečio piktybiškumu valstybės institucijų atžvilgiu (žr., pvz., 2022 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1886-629/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317- 442/2022). Šiuo atveju Pareiškėjas labai aktyviai bendradarbiauja ir atsako į visus Atsakovo skambučius ar klausimus. Dėl nurodytų priežasčių Pareiškėjo Skundas turi būti patenkintas visa apimtimi, Sprendimas turi būti panaikintas dėl uždraudimo atvykti, t. y. Pareiškėjo duomenys turi būti išbraukti iš nurodytos sistemos. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnį Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus (2010 m. spalio 7 d. Sprendimo Lassal, C-162/09, Rink. p. I-9217, 29 punktas ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo McCarthy, C-434/09, Rink. p. I-3375, 27 punktas). Vis dėlto, jeigu esant išskirtinėms aplinkybėms nacionalinė valdžios institucija, remdamasi valstybės saugumo priežastimis, nesutinka tiksliai ir išsamiai informuoti atitinkamo asmens apie motyvus, kuriais grindžiamas pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnį priimtas sprendimas, šios valstybės narės kompetentingas teismas turi turėti ir įgyvendinti priemones bei procesines teisės normas, kurios leistų suderinti, viena vertus, teisėtus valstybės saugumo pagrindus, susijusius su informacijos, į kurią atsižvelgta priimant tokį sprendimą, pobūdžiu ir šaltiniais ir, kita vertus, būtinybę pakankamai užtikrinti teisės subjektui procesines teises, kaip antai teisę būti išklausytam ir rungimosi principą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 344 punktą) (2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ prieš Secretary of State for the Home Department, C-300/11, 55-57 punktas).