Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ramunės Mikonienės ir Lino Zinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 ir atsakovės ATS1 apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atsakovei ATS1 dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant piniginę kompensaciją ir naudojimosi tvarkos nustatymo bei atsakovės (pagal priešieškinį ieškovės) ATS1 patikslintą priešieškinį ieškovui (pagal priešieškinį atsakovui) IES1 dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant piniginę kompensaciją, nuostolių atlyginimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

atidalinti atsakovei ATS1 (toliau – ir atsakovė) priklausančio nekilnojamojo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su ieškovu turimo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurį sudaro: 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis pastato – Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis pastato – Ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis pastato – Daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis pastato – Šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis kitų inžinerinių statinių – Kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir nekilnojamasis turtas), ir priteisti jį ieškovui asmeninės nuosavybės teise, o iš ieškovo priteisti atsakovei 16 746,36 Eur dydžio piniginę kompensaciją už ieškovui priteistiną atsakovės turto dalį, ieškovui išmokant piniginę kompensaciją atsakovei per tris darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

netenkinus pirmojo reikalavimo, tenkinti šį reikalavimą – nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu, tvarką, pagal kurią:

20,5624 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojamas tokia tvarka: a) IES1naudojasi sklypo dalimi, pažymėta raudonai: A-0,0112 ha, A1-0,2371 ha, b) ATS1 naudojasi sklypo dalimi, pažymėta žydrai: B-0,1761 ha, B1-0,0028 ha, B2-0,00694 ha; c) IES1 ir ATS1 bendrai naudojasi sklypo dalimi, pažymėta geltonai, BN-0,0658 ha;

212,17 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojamas tokia tvarka: a) ATS1 naudojasi: I) Pusrūsio patalpomis: 26,38 kv. m sandėliu, plane pažymėtu indeksu P-5; II) Pirmo aukšto patalpomis: 6,59 kv. m sandėliu, plane pažymėtu indeksu 1-6, 25,73 kv. m kambariu, plane pažymėtu 1-7a; III) Antro aukšto patalpomis: 7,82 kv. m kambariu, plane pažymėtu indeksu 1-13. b) IES1 naudojasi: I) Pusrūsio patalpomis: 8,06 kv. m sandėliu, plane pažymėtu indeksu P-1a, 9,72 kv. m sandėliu, plane pažymėtu indeksu P-6, 5,98 kv. m sandėliu, plane pažymėtu indeksu P-3; II) Pirmo aukšto patalpomis: 24,39 kv. m garažu, plane pažymėtu indeksu G-1, 1,45 kv. m sandėliu, plane pažymėtu indeksu 1-3, 1,51 kv. m koridoriumi, plane pažymėtu indeksu 1-2; III) Antro aukšto patalpomis: 12,53 kv. m kambariu, plane pažymėtu indeksu 1-12, 12,62 kv. m kambariu, plane pažymėtu indeksu 1-11, 12,52 kv. m kambariu plane pažymėtu indeksu 1-10. c) ATS1 ir IES1 bendrai naudojasi: I) Pusrūsio patalpomis: 3,80 kv. m sandėliu, plane pažymėtu indeksu P-1, 6,54 kv. m katiline, plane pažymėta indeksu P-2, 3,16 kv. m koridoriumi, plane pažymėta indeksu P-4; II) Pirmo aukšto patalpomis: 1,82 kv. m tambūru, plane pažymėtu indeksu 1-1, 4,12 kv. m san. mazgu, plane pažymėtu indeksu 1-4, 13,78 kv. m virtuve, plane pažymėta indeksu 1-8, 1,51 kv. m san. mazgu, plane pažymėtu indeksu 1-5, 5,47 kv. m kambariu, plane pažymėtu indeksu 1-7; III) Antro aukšto patalpomis: 14,49 kv. m kambariu, plane pažymėtu indeksu 1-9;

pagalbiniu pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statinių išdėstymo plane pažymėtu indeksu 2I1/p naudojasi ATS1 ir IES1 bendrai;

pastatu – daržine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statinių išdėstymo plane pažymėtu indeksu 3I1/p naudojasi ATS1;

pastatu – šiltnamiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statinių išdėstymo plane pažymėta indeksu 4I1/ž naudojasi ATS1 ir IES1 bendrai.

priteisti ieškovui iš atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovė padavė priešieškinį, kurį vėliau patikslino, prašydama:

atidalinti ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su atsakove turimo nekilnojamojo turto ir priteisti jį atsakovei asmeninės nuosavybės teise, o iš atsakovės priteisti ieškovui 16 746,36 Eur dydžio piniginę kompensaciją už atsakovei priteistiną ieškovo turto dalį, atsakovei išmokant piniginę kompensaciją ieškovui per tris kalendorinius mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

priteisti atsakovei iš ieškovo 1 987,70 Eur nuostolių atlyginimą už nekilnojamojo turto pabloginimą ir išlaikymą;

netenkinus pirmojo reikalavimo, tenkinti šį reikalavimą – nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu, tvarką, pagal kurią:

žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojamas pagal UAB „Drava“ 2024 m. gegužės 31 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane nurodytą tvarką, pagal kurią: ATS1 naudojasi žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksais A/2066, A1/352 (oranžine spalva); IES1 naudojasi žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu G/2418 (mėlyna spalva); ATS1 ir IES1 bendrai naudojasi žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu B/788 (rožine spalva);

gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojamas pagal UAB „Drava“ 2024 m. gegužės 31 d. parengtą gyvenamojo namo padalinimo brėžinyje nurodytą tvarką, pagal kurią: ATS1 naudojasi gyvenamojo namo dalimis (rožinė spalva): pusrūsio patalpomis: pažymėta indeksu P-5; pirmo aukšto patalpomis: pažymėta indeksais 1-2, 1-3, 1-4, 1-7, 1-8, 1-9; IES1 naudojasi gyvenamojo namo dalimis (mėlyna spalva): pusrūsio patalpomis: pažymėta indeksais P-3, P-6; pirmo aukšto patalpomis: pažymėta indeksais 1-5, 1-6, G-1; antro aukšto patalpomis: pažymėta indeksais 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, 1-14; ATS1 ir IES1 bendrai naudojasi gyvenamojo namo dalimis (geltona spalva): pusrūsio patalpomis: pažymėta indeksais P-1, P-2, P-4; pirmo aukšto patalpomis: pažymėta indeksu 1-1;

ūkiniai pastatai ir kiti inžineriniai statiniai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), naudojami pagal UAB „Drava“ 2024 m. gegužės 31 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, pagal kurį: ATS1 naudojasi ūkinių pastatų ir kitų inžinerinių statinių dalimis, pažymėtomis indeksais 2I1p (1), 3I1p, 4I1p, ir laikinu neregistruotu statiniu (oranžinė spalva); IES1 naudojasi ūkinių pastatų ir kitų inžinerinių statinių dalimis, pažymėtomis indeksu 2I1p (2), ir laikinu neregistruotu statiniu (mėlyna spalva).

taikyti priešieškinio reikalavimų įskaitymą ir priteisti ieškovui iš atsakovės 14 758,66 Eur sumą;

priteisti atsakovei iš ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovo ieškinys ir patikslintas ieškinys buvo grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

Paaiškino, kad Tauragės apylinkės teismas 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. e2YT-1913-1069/2023 tenkino šalių prašymą nutraukti sudarytą santuoką bei patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šios sutarties 3.1 papunktyje šalys susitarė dėl bendro turto padalijimo lygiomis dalimis, t. y. šalims atiteko po 1/2 dalį nekilnojamojo turto. Nesant susitarimo, kokiomis patalpomis kuri šalis naudojasi, tarp jų kyla konfliktai.

Pasisakydamas dėl pirmojo reikalavimo nurodė, kad, vykstant šiam teisminiam procesui, atsakovei nepagrįstai kreipiantis į policiją, kaltinant ieškovą įvairiais pažeidimais, nusikaltimais, jo pozicija pasikeitė ir mano, kad naudojimosi tvarka nekilnojamuoju turtu jų santykiams yra sudėtinga. Todėl mano, kad šiuo individualiu atveju vis tik teisingiau būtų išspręsti šalių ginčą, atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pažymėjo, kad neturi jokio kito turto, todėl pageidauja naudotis jau turimomis ginčo turte esamomis patalpomis. Nurodė, kad uždirba pakankamas pajamas, iš kurių galėtų mokėti būsto paskolą, gauna neįgalumo pensiją, kurią gaus iki pat pensinio amžiaus. Tėvai padovanojo 15 000 Eur (būtent piniginės kompensacijos išmokėjimui). Be to, gali išsiimti kauptą pensiją (šiuo metu virš 7 000 Eur). Pagal atsakovės reikalavimus, ieškovas liktų solidariai atsakingu prieš kreditorių Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, negalėtų pasiimti kitos paskolos, negalėtų įsigyti kito būsto, kas jo atžvilgiu būtų neteisinga, nesąžininga, bei pažeistų formuojamą teismų praktiką.

Pasisakydamas dėl antrojo reikalavimo nurodė, kad užsakydamas žemės sklypo, statinių naudojimosi tvarkas, atsižvelgė: į faktinę padėtį, galimybes pagalbinius statinius – garažus ir sandėlius naudoti skyrium; atsakovės pageidavimus valdyti gyvenamojo namo pirmo aukšto kambarius. Žemės sklypo naudojimosi tvarka orientuota į tai, kad šalys bendrai naudotųsi trinkelėmis išklota sklypo dalimi (įvažiavimas, kelias link pagalbinių statinių) ir teritorija po gyvenamuoju namu. Atitinkamai skyrium valdytų likusias sklypo dalis (reikalingas jų valdomiems pagalbiniams statiniams). Pagalbiniai statiniai būtų naudojami: 1) ieškovas skyrium naudotųsi 24,39 kv. m garažu prie gyvenamojo namo, statinių išdėstymo plane pažymėtu indeksu 2a1/p, 2) atsakovė skyrium naudotųsi 33,41 kv. m garažu, statinių išdėstymo plane pažymėtu indeksu 3 I1/p, 3) šalys bendrai naudotų 47,26 kv. m sandėlį, statinių išdėstymo plane pažymėtu indeksu 2 I1/p, ir 5,51 kv. m šiltnamį, statinių išdėstymo plane pažymėtu indeksu 4 I1/p. Gyvenamasis namas yra 212,17 kv. m bendro ploto, įskaitant jau minėtą ieškovui naudotis skirtą garažą. Jame yra pusrūsis, pirmas ir antras aukštas. Nustačius reikalavimuose nurodytą tvarką, atsakovė naudotųsi 66,52 kv. m, o ieškovas 64,39 kv. m gyvenamojo namo patalpomis. Atsakovė naudotųsi skyrium sandėliu pusrūsyje ir dviem kambariais pirmame aukšte, vienu kambariu antrame aukšte, ieškovui skyrium atitiktų panašaus ploto trys kambariai antrame aukšte. Tambūras, katilinė, koridoriai, sanitariniai mazgai, virtuvė liktų bendro naudojimo kambariais. Tokiu būdu būtų išlaikytas šalių interesų balansas. Šalims atitiektų panašios apimties ir funkcinės paskirties statinių ir žemės klypo dalys.

Atsakovės priešieškinis ir patikslintas priešieškinis buvo grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

Paaiškino, kad šalys, pasidaliję nekilnojamąjį turtą po ½ dalį ir nenustatydami naudojimosi tvarkos, siekė nekilnojamąjį turtą parduoti ir iš gautų pinigų padengti kreditą pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. Kreditavimo sutartį Nr. 2300-2015-106397, sudarytą su AB DNB banku (dabar – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius), o likusią sumą pasidalinti pusiau. Tačiau ieškovas nesilaikė tokio šalių žodinio susitarimo. Ieškovas nesutiko su jokiais siūlymais dėl nekilnojamojo turto atidalinimo ir išpirkimo, dėl ko šalims pačioms nepavyko taikiai išspręsti šio ginčo.

Taip pat paaiškino, kad kadangi ieškovas visus metus dirbo ir gyveno užsienyje, po šalių skyrybų 2023 m. balandžio 3 d. atsakovė su trimis vaikais liko gyventi name, visiškai jį išlaikė, prižiūrėjo, mokėjo visus mokesčius ir laukė, kada ieškovas grįš iš užsienio bei šalys galės pradėti pardavinėti nekilnojamąjį turtą. Ieškovui grįžus iš užsienio, 2023 m. birželio 11 d. atsakovei patyrus iš ieškovo pusės smurtinius veiksmus, ji name nebegyveno – kartu su vaikais, apie du mėnesius, glaudėsi pas savo seserį SES1, o po to išsinuomojo greta esantį namą. Už šį namą nuomos mokesčio nemoka, tiesiog jį prižiūri ir moka visus komunalinius mokesčius tiesiogiai savininkui į sąskaitą, ką patvirtina byloje esantis banko sąskaitos išrašas. Tačiau ši nuomos sutartis yra tik laikina. Po 2023 m. birželio 11 d. įvykių ieškovas apie pusantro mėnesio gyveno name, tačiau vėliau išsikraustė, o į namą atvažiuodavo tik nusimaudyti ir nusiplauti mašinų. Ieškovas tam, kad atsakovė su vaikais negalėtų gyventi ginčo name, išmontavo virtuvės baldus, išsivežė montuojamą šaldytuvą, viryklę, išmontavo visus stalčius, išsivežė indus, iš spintų išvertė visus daiktus, vaikų rūbus, ką patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, taip pat ant namo ieškovas sumontavo vaizdo stebėjimo kameras. Po ieškovo išsikraustymo, į namą gyventi grįžo šalių pilnametis sūnus VAI1, tačiau tai truko neilgai. Ieškovas 2023 m., supykęs ant sūnaus, kad jis ikiteisminiame tyrime palaikė mamą (atsakovę) ir davė parodymus apie tai, kas nutiko 2023 m. birželio 11 d., atjungė name esančią vandens pumpavimo sistemą ir ją išsivežė, dėl ko namo rūsys buvo užlietas ir namo nebebuvo galima šildyti. Todėl šalių sūnui VAI1 taip pat teko išsikraustyti. Atsakovė nepaliko namo tokioje būklėje – pasiskolino pumpavimo sistemą, išsausino rūsį ir vėl pajungė šildymo sistemą, kad namas per žiemą nesupelytų ir šildymo sistema „neperšaltų“. Taigi, atsakovė, nors nuo 2023 m. birželio 11 d. nebegyvena name, nes jame ieškovas niekam neleidžia gyventi, tačiau vis tiek rūpinasi namu, moka visus komunalinius mokesčius, priklausantį žemės mokestį. Nors kurį laiką name gyveno ieškovas, tačiau jis komunalinių mokesčių visiškai nemokėjo ir viską tenka dengti atsakovei, ką patvirtina byloje esantys komunalinių mokesčių sumokėjimo įrodymai.

Pasisakydama dėl pirmojo reikalavimo nurodė, kad atsižvelgiant į teismų praktikoje išdėstytus kriterijus, turi būti laikoma, kad atsakovė atitinka visas sąlygas tam, jog jos priešieškinis dėl nekilnojamojo turto atidalinimo būtų patenkintas, o ieškovo patikslintas ieškinys dėl to paties dalyko būtų atmestas. Pirma, ieškovas nuo pat šalių išsiskyrimo, t. y. nuo 2023 m. balandžio 3 d., iki šiol name negyveno, jo neprižiūrėjo, nesirūpino, jokių mokesčių nemokėjo, o tik blogino namo būklę, išmontuodamas name pritaikytus montuojamus baldus, atjungdamas šildymo sistemą, užliedamas namo rūsį ir pan. Dėl ieškovo smurtinio elgesio ir namo būklės pabloginimo atsakovė su vaikais buvo priversta išsikraustyti iš namo bei laikinai apsigyventi kitur. Nors atsakovė šiuo metu ir nuomojasi kitą būstą, tačiau atsakovė jį išsinuomojo tik dėl esamos situacijos ir nesutarimų su ieškovu bei nuomojamame būste gyvena tik laikinai. Nepilnamečiai vaikai laukia, kada jie galės sugrįžti į savo namus, kuriuose gyventi neleidžia ieškovas, vaikai dėl to patiria didžiulį stresą. Ieškovo suinteresuotumas gyventi name yra grindžiamas tuo, kad jis neturi daugiau jokio nekilnojamojo turto ir kad su sutuoktine šiuo metu gyvena sodo name be patogumų, tačiau tokie ieškovo patikslinto ieškinio argumentai yra tik deklaratyvūs. Atsakovė iki šiol moka visus reikiamus namo mokesčius ir prižiūri namą tiek, kiek gali, kad tik jis nepradėtų griūti. Antra, atsakovė nesutinka su ieškovo patikslinto ieškinio argumentais dėl jo galimumo išmokėti piniginę kompensaciją ir perimti asmeniškai vykdyti banko paskolą bei laiko juos visiškai nepagrįstais, nes: ieškovas nepateikė į bylą nei vieno įrodymo apie, kad Luminor Bank AS Lietuvos skyrius ar bet kuris kitas bankas sutinka modifikuoti paskolos sutartį iš solidarios atsakomybės į asmeninę, paliekant skolininku tik ieškovą. Atsakovės nuomone, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius nesuteikė ieškovui sutikimo modifikuoti paskolos sutartį ir nesuteiks, nes ieškovo darbo sutartis, kurią jis pateikė su patikslintu ieškiniu, yra tik laikina, o nuolatinio darbo ieškovas neturi. Taip pat bankai vertina ne tik asmens kreditingumą, bet ir sveikatos būklę. Nagrinėjamu atveju ieškovo sveikatos būklė nėra gera, jis beveik 23 metus turi neįgalumą, taip pat ieškovui bylos nagrinėjimo metu buvo atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, ką patvirtina paties ieškovo į bylą pateikti įrodymai. Atsakovės finansinė padėtis ir galimybės sumokėti ieškovui piniginę kompensaciją bei padengti visą paskolos sumą yra kur kas didesnės negu ieškovo ir, svarbiausia, jos yra realios bei pagrįstos objektyviais įrodymais. Atsakovės sesuo ir jos sutuoktinis SUT1 2026 m. kovo 23 d. pinigų paskolos sutarties pagrindu paskolino atsakovei 55 000 Eur dydžio pinigų sumą, tikslu ieškovui išmokėti kompensaciją už atidalinamą nekilnojamąjį turtą ir paskolos padengimui. Trečia, jeigu nekilnojamasis turtas po atidalinimo atitektų atsakovei, tai niekaip nesuvaržytų ieškovo teisių, lyginant su ta situacija, kuri kiltų, jeigu nekilnojamasis turtas po atidalinimo atitektų ieškovui. Ketvirta, teisinę reikšmę turi ir tai, kad po šalių santuokos nutraukimo su atsakove liko gyventi du šalių mažamečiai vaikai, todėl, nekilnojamąjį turtą priteisus atsakovei asmeninės nuosavybės teise, atsakovė užtikrins šalių dviejų mažamečių teisę į gyvenamąjį būstą, ko atsakovė visą laiką nuosekliai ir siekė tiek šiame teisminiame procese, pareikšdama priešieškinį, tiek išlaikydama namą, mokėdama už jį komunalinius mokesčius.

Pasisakydama dėl antrojo reikalavimo nurodė, kad, kaip jau minėjo, ji viena pati prižiūri ir išlaiko gyvenamąjį namą, ieškovas nemoka jokių mokesčių, susijusių su gyvenamuoju namu ir visu kitu nekilnojamuoju turtu, todėl atsakovė įgyja teisę reikalauti nuostolių atlyginimo už ieškovui tenkančią ½ dalį mokėtinų mokesčių (rinkliavų). Nekilnojamojo turto išlaikymui už visą ginčui spręsti aktualų laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 3 d. (t. y. nuo santuokos nutraukimo) iki 2025 m. spalio 28 d. patyrė 1 085,41 Eur dydžio išlaidų, kurias sudaro: 232,37 Eur išlaidų suma už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą; 85,33 Eur išlaidų suma už vandenį laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 11 d. (nuo tada, kada atsakovė nebegyvena ginčo name) iki 2025 m. spalio 28 d.; 614,71 Eur išlaidų suma už elektrą laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 11 d. (nuo tada, kada atsakovė nebegyvena ginčo name) iki 2025 m. spalio 28 d.; 153,00 Eur išlaidų suma už žemės mokestį laikotarpiu nuo 2023 m. iki 2025 m. Taigi, ieškovui tenkanti kompensuoti (atlyginti) atsakovės naudai nekilnojamojo turto išlaikymo ½ dalies suma sudaro 542,70 Eur. Taip pat nurodė, kad bendra virtuvės baldų ir buitinės technikos vertė siekia 8 390 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas iš esmės sugadino virtuvės baldų komplektą, jį išmontavo taip, kad nėra galimybės jo naudoti pagal paskirtį, taip pat išmontavo visą buitinę techniką (šaldytuvą, gartraukį, viryklę, orkaitę, kepimo krosnelę, indaplovę) ir viską išsivežė, dėl ko atsakovė negali tinkamai naudotis namu, atsakovė turi teisę į nuostolių atlyginimą. Po priešieškinio pateikimo ieškovas parvežė ir atgal sumontavo virtuvės baldų komplektą, kuris buvo 5 500 Eur vertės. Tai reiškia, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu gera valia iš dalies patenkino priešieškinio 2 punkto reikalavimą dėl reikalaujamų nuostolių atlyginimo už nekilnojamojo turto pabloginimą. Tačiau kitos buitinės technikos ieškovas negrąžino. Nuostoliai už negrąžintą buitinę techniką sudaro 1 445 Eur. Papildomai nurodė, kad prašo atsižvelgti į tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu, po to, kai atsakovė pareiškė priešieškinį dėl žalos pritiesimo už išmontuotą virtuvės baldų komplektą, jį grąžino, kas reiškia, kad atsakovė šioje dalyje laimėjo bylą ir jai priklauso patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis už priešieškinio reikalavimą 2 750 Eur dalyje, kurią atsakovė reikalavo priteisti iš ieškovo už išmontuotą virtuvės komplektą (5 500 Eur (virtuvės baldų komplekto vertė) / 2).

Pasisakydama dėl trečiojo reikalavimo nurodė, kad jos siūloma nekilnojamojo turto naudojimosi tvarka labiausiai atitiktų šalių, kaip bendraturčių, interesus, nes, pirma, paliekama labai mažai bendrų naudojamų objektų dalių; antra, gyvenamajame name esančios patalpos paskirstytos naudotis taip, kad visas patalpas būtų galima bendraturčiams naudotis izoliuotai nuo vienas kito; trečia, atsakovės gyvenamojo namo naudojimosi planas atitinka visą jo patalpų išsidėstymą pagal faktą, atlikus matavimus vietoje, todėl gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos planas parengtas atitinkant visus teisės aktų keliamus reikalavimus. Tuo tarpu ieškovo siūlomame gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos plane nurodytas patalpų išsidėstymas neatitinka faktinio patalpų išsidėstymo, praėjimų ir izoliuotų patalpų; ketvirta, atsakovės siūloma naudojimosi tvarka labiau atitinka nekilnojamojo turto realiąsias dalis; penkta, žemės sklypo naudojimosi tvarka nustatoma, atsižvelgiant į tai, kuria gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalimi naudosis kiekviena iš šalių, taip išvengiant šalių susitikimų ir galimų konfliktų. Dėl gyvenamojo namo bendrų sanitarinių – techninių įrenginių naudojimo mano, kad šalims yra būtina įsirengti atskirus vandens, elektros apskaitos prietaisus, dėl ko neišvengiamai bus patiriamos investicijos, tačiau kitos išeities naudotis nekilnojamuoju turtu nėra. Dėl Namo bendros šildymo sistemos atsakovė mato tik vieną išeitį, kad šalys turėtų pasiskirstyti dienomis, kas bus atsakingas už kūrenimą, kad joms nereikėtų susitikti ir kad kiekviena šalis prie gyvenamojo namo šildymo prisidėtų po lygiai. Pažymėjo, kad visiškai atidalinti gyvenamojo namo natūra neįmanoma, jis turėtų būti perstatytas iš esmės, kas yra neproporcingai brangu ir neracionalu, sprendžiant šį ginčą.

Ieškovo atsiliepimas iš priešieškinį buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pasisakydamas dėl antrojo reikalavimo paaiškino, kad jis ginčo turte tik lankėsi 2023 m. birželio – liepos mėn., kai buvo grįžęs iš darbo užsienyje. Kai 2023 m. rugsėjį grįžo į Lietuvą, name gyveno šalių sūnus VAI1 su sugyventine SUG1. Tik dėl jų veiksmų galėjo susidaryti šiukšlės (kintamoji paslaugų kaina priklauso nuo išvežtų konteinerių kiekio). Taigi, iš jo neturėtų būti priteistos kintamosios šiukšlių išvežimo išlaidos. Joks protingas ir rūpestingas žmogus, gyvendamas (duomenys neskelbtini) rajone, neveš savo šiukšlių į (duomenys neskelbtini) rajone esantį turtą. Pažymėjo, kad sutinka sumokėti 6,82 Eur arba ½ dalį už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. sumokėtos pastovios paslaugų dalies. Nurodė, kad visiškai nesutinka su reikalavimais sumokėti pusę vandens ar elektros tiekimo išlaidų. Kadangi teikiamomis paslaugomis faktiškai naudojosi kiti asmenys, mano, kad reikalavimai turėtų būti nukreipti į faktinius naudotojus. Juolab, kad atsakovė neprieštaravo sūnaus ir jo sugyventinės ir šios nepilnamečio vaiko gyvenimui ginčo turte. Taip pat akcentavo, kad kiekvienam turto savininkui išrašomas atskirą pranešimą apie žemės mokesčio dydį. Ginčo turtas nuo pirkimo dienos buvo registruotas kaip bendroji sutuoktinių nuosavybė ir abi šalys gauna ir susimoka jiems tenkančią žemės mokesčio dalį. Taip pat nurodė, kad nesutinka atlyginti tariamų nuostolių už turtą, kuris po skyrybų atiteko jam. Šalys tardamosi dėl santuokos nutraukimo pasekmių, susitarė kokie baldai ir kilnojamieji daiktai lieka ieškovui, kokie atsakovei. Iš esmės buvo sutarta, kad kiekvienam atitenka tie daiktai, už kuriuos jie sumokėjo. Be to, dalijantis automobilius, ieškovas atsakovės naudai atsisakė kompensacijos už jai atitekusį didesnės vertės automobilį mainais į virtuvinį komplektą su buitine įranga. Tuo metu šalys buvo kalbėję ir planavę, kad ieškovas išpirks atsakovės ginčo turto dalį, todėl jis sutiko su tokiomis sąlygomis. Kadangi už virtuvės baldus ir buitinę įrangą (įmontuojamus šaldytuvą, indukcinę kaitlentę, orkaitę, mikrobangų krosnelę) visą prekių kainą sumokėjo ieškovas pavedimais, pagal šalių susitarimą, šie daiktai turėjo atitekti jam.

Pasisakydamas dėl trečiojo reikalavimo nurodė, kad nesutinka su atsakovės siūlo alternatyvia naudojimosi tvarka, nes: atsakovei priskiriama naudotis derlingesne sklypo dalimi; naudojimosi tvarkos projektas akivaizdžiai sudarytas matininko, kuris nebuvo ginčo turte ir kuris planą sudarė ant senos kadastro bylos, ne pagal faktinę padėtį ir realius kadastrinius duomenis (neatitinka patalpų plotai ir numeracija; yra pasikeitę durų ir langų vietos ir dydžiai; kai šalys pirko turtą 2015 metais, jame jau buvo pakeistas laiptų dydis ir kryptis (jie ne tik gerokai mažesni, bet dar ir sukasi į priešingą pusę)); atsakovės valdomoje dalyje lieka visi apskaitos prietaisai ir virtuvės baldai; abi šalys turi patirti neproporcingai skirtingas išlaidas tokioms turto dalims valdyti (atsakovei atitenka virtuvė ir vonia, tereikia įsirengti tualetą, o ieškovui būtina įsirengti vonią ir virtuvę. Tokių patalpų įrengimo kaštai iš esmės skiriasi); gyvenamąjį namą sudaro ne vien gyvenamojo pobūdžio, bet ir pagalbinės patalpos. Pagal atsakovės siūlomą tvarką, per visus statinius jai tenka 102 kv.m. pagalbinių patalpų ploto, o ieškovui beveik dvigubai mažiau (66 kv.m.).

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Atkreipė dėmesį, kad kompensacijos dydis buvo apskaičiuotas remiantis pasenusiais duomenis. Kompensacija apskaičiuota pagal 2025 m. spalio 28 d. kredito likutį, nors skundžiamas sprendimas priimtas 2026 m. liepos 2 d. Byloje yra duomenys, kad 2026 m. balandžio 7 d. kredito likutis sudarė 37 813,69 Eur.

Atsakovė taip pat padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti jai iš atsakovo 9 830,33 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Taip pat prašo priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso normas, nustatant patikslinto priešieškinio reikalavimų patenkinimo proporciją, skaičiuojant ją ne nuo patenkintų patikslinto priešieškinio reikalavimų sumos, o nuo patenkintų reikalavimų vienetų skaičiaus. patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), tik neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Skundžiamu sprendimu visiškai patenkintas atsakovės patikslinto priešieškinio pirmasis reikalavimas dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant turtą atsakovei ir už jo dalį nustatant piniginę kompensaciją ieškovui, yra turtinis reikalavimas, dėl ko jo patenkinimo proporcija turėjo būti skaičiuojama būtent pagal patikslinto priešieškinio sumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023 41 punktą). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalies, kuria išspręsti klausimai dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės arba naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – jos banko sąskaitos išrašą 2026 m. rugpjūčio 12 dienai, kuris patvirtina, kad atsakovė savo banko sąskaitoje iki šiol turi, laiko, saugo ir neišleidžia jokioms kitoms reikmėms pasiskolintą pinigų sumą, skirtą išmokėti ieškovui piniginę kompensaciją ir padengti kredito likutį. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016). Įvertinus tai, kad nauju įrodymu siekiama atsikirsti į atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, taip pat atsižvelgus į tai, jog šis negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme ir jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, spręstina, kad naujas įrodymas priimamas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis, šalys turi du nepilnamečius vaikus VAI2, gim. (duomenys neskelbtini), ir VAI3, gim. (duomenys neskelbtini), bei pilnametį sūnų VAI1, gim. (duomenys neskelbtini) (2024 m. kovo 25 d. atsiliepimo į ieškinį Nr. DOK-7533 priedas Nr. 2).

Šalys ir AB DNB bankas (dabar – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius) sudarė 2015 m. rugsėjo 15 d. Kreditavimo sutartį Nr. 2300-2015-106397, pagal kurią gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su 0.6150 ha ploto žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), pirkti buvo suteiktas 54 600 Eur kreditas, bei gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), remontuoti ar jo apdailai atlikti – 1 890 Eur kreditas. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2045 m. rugpjūčio 28 d. (2024 m. sausio 11 d. ieškinio Nr. CBP-242 priedas Nr. 10). Ieškovo ir atsakovės atsakomybė pagal kredito sutartį yra solidari. Įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymui užtikrinti ieškovas ir atsakovė hipoteka įkeitė gyvenamąjį namą ir žemės sklypą banko naudai.

Tauragės apylinkės teismas 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1913-1069/2023 tenkino šalių prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties patvirtinimo (2024 m. sausio 11 d. ieškinio Nr. CBP-242 priedai Nr. 3). Šalys sudarytoje 2023 m. vasario 8 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, be kita ko, susitarė, kad:

santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), t. y. žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dalinamas lygiomis dalimis, t. y. ½ po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo atitenka ATS1, ir ½ po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo atitenka IES1 (3.1 papunktis);

visi finansiniai įsipareigojimai Luminor Bank AS Lietuvos skyriui po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo lieka abiem sutuoktiniams, kurie prieš kreditorių atsako solidariai; šalys tarpusavyje susitaria, kad visas likusias įmokas pagal kredito sutartį mokės kartu lygiomis dalimis; šis sutuoktinių tarpusavio susitarimas nekeičia šalių įsipareigojimo atsakyti prieš kreditorių solidariai (4 punktas);

po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatoma su mama ATS1 (5.1 ir 5.2 papunkčiai).

Teismo ekspertizės nustatyta bendra turto rinkos vertė – 71 800 Eur, šalys šios turto vertės neginčijo.

Negrąžintas kreditas 2025 m. spalio 28 d. sudarė 38 307,28 Eur (2025 m. spalio 21 d. prašymo dėl priešieškinio dalyko tikslinimo Nr. DOK-27336 priedas Nr. 1) bei 2026 m. birželio 8 d. – 37 616,54 Eur (DOK-73587).

Byloje kilo ginčas dėl pirmiau nurodyto nekilnojamojo turto – kaip matyti iš patikslintų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų, abi šalys prašė atidalyti jų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant kompensaciją bei taip pat pareiškė alternatyvius reikalavimus dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymo

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija skundžiamo sprendimo dalį, susijusią su tuo, kaip buvo išspręsti šalių reikalavimai dėl nekilnojamojo turto.

Visų pirma apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prioritetu laikytinas visiškas ir galutinis turto atidalijimas, o ne laikinas ar dalinis naudojimosi tvarkos modeliavimas. Pažymi, kad jo alternatyvusis reikalavimas buvo atmestas nepagrįstai.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011).

Kasacinis teismas yra taip pat pažymėjęs, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Taigi, konkrečiu atveju teismas gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, tačiau toks teismo sprendimas turi būti teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nors apeliantas teigia, kad konfliktiški bendraturčių santykiai savaime nėra pagrindas atsisakyti nustatyti naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, į ką pagrįstai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad šalių konfliktai yra itin destruktyvūs, be to, šalys turi du nepilnamečius vaikus, kurių interesus yra būtina apsaugoti.

Bylos duomenimis, 2023 m. rugsėjo 23 d. Tauragės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-36723-23 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui). Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos aplinkybės dėl to, kad 2023 m. birželio 11 d. ieškovas, mušdamas savo buvusią sutuoktinę (atsakovę), sukėlė jai fizinį skausmą. Nors apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinės prokuratūros 2024 m. vasario 21 d. nutarimu (2024 m. kovo 25 d. atsiliepimo į ieškinį Nr. DOK-7533 priedas Nr. 3), tačiau tai nepaneigia išvados apie tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški. Atsakovė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose taip pat paaiškino, kad ieškovas tam, kad ji su vaikais negalėtų gyventi ginčo name, išmontavo virtuvės baldus, išsivežė montuojamą šaldytuvą, viryklę, išmontavo visus stalčius, išsivežė indus, atjungė name esančią vandens pumpavimo sistemą ir ją išsivežė, dėl ko namo rūsys buvo užlietas ir jo nebebuvo galima šildyti. Skubios pagalbos tarnyboje 2023 m. pabaigoje buvo užfiksuotas ne vienas pranešimas dėl: ieškovo užrakintų patalpų, tokiu būdu apribojant galimybę atsakovei naudotis bendru nekilnojamuoju turtu; ieškovo veiksmų, išardant šildymo sistemą ginčo name (2024 m. kovo 25 d. atsiliepimo į ieškinį Nr. DOK-7533 priedas Nr. 3).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tėvų konfliktai neigiamai veikia vaikų interesus, todėl, atsižvelgus į tai, kad, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas turi viršenybę prieš suaugusių bendraturčių asmeninius ar turtinius interesus, konstatuotina, jog skundžiamu sprendimu bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas parinktas teisingai. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad šalių konfliktai, užfiksuoti šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymai, įvyko prieš daugiau nei dvejus metus, nesudaro pagrindo vertinti priešingai. Šalių pateiktais duomenimis, nei viena iš jų, po 2023 m. birželio 11 d. įvykių, ginčo name nebegyvena, taigi, vertintina, kad mažai tikėtina, jog šalims vėl apsigyvenus kartu, konfliktų pavyktų išvengti. Be to, pirmosios instancijos teisme tam pritarė ir pats apeliantas, savo patikslintame ieškinyje, be kita ko, nurodydamas, kad naudojimosi tvarka nekilnojamuoju turtu jų santykiams yra sudėtinga.

Apeliantas taip pat ginčija skundžiamą sprendimą toje dalyje, kuria nekilnojamasis turtas priteistas atsakovei. Apeliantas teigia, kad jo poreikis ginčo turtui yra didesnis, o galimybė įsigyti kitą tokį turtą – mažesnė, nei konstatuota skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija tam nepritaria dėl žemiau išdėstytų motyvų.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valios, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitų reikšmingų aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo atsidalijamam bendraturčiui galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, palyginti su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą dėl bendraturčių poreikių naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

Nagrinėjamu atveju abi šalys neturi jokio kito būsto, priklausančio joms nuosavybės teise, tačiau apelianto galimybės gauti naują kreditą arba išsinuomoti laikiną būstą, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra nepalyginamai didesnės, nei atsakovės. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad aplinkybės dėl jo neįgalumo ir atliktos (duomenys neskelbtini) operacijos mažina jo kreditingumą. Pažymėtina, kad neįgalumo pažymėjimas apeliantui išduotas (duomenys neskelbtini) (darbingumo lygis – (duomenys neskelbtini) proc.), o (duomenys neskelbtini) operacija turėjo būti atlikta (duomenys neskelbtini), tačiau tai jam nesudarė kliūčių dirbti, gauti kreditus – apeliantas ir (duomenys neskelbtini) 2025 m. balandžio 30 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria jis įdarbintas (duomenys neskelbtini); apeliantas ir UAB GF bankas 2026 m. birželio 3 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria jam suteiktas 27 000 Eur vartojimo kreditas; apeliantas ir UAB „mogo.LT“ 2026 m. birželio 3 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria jam suteiktas 7 850 Eur vartojimo kreditas. Be to, apeliantas taip pat pateikė duomenis, kad: jo darbo užmokestis 2026 m. sausio–balandžio mėn. sudarė nuo 2 346,85 Eur iki 3 720 Eur; iš tėvų, pagal 2025 m. spalio 7 d. pinigų dovanojimo sutartį, gavo 15 000 Eur sumą; nutraukus sutartį dėl antrosios pensijų pakopos, gautų 7 465,21 Eur sumą (2024 m. lapkričio 20 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo Nr. DOK-26663 priedai; 2026 m. sausio 18 d. patikslinto ieškinio Nr. DOK-1641 priedai Nr. 4–10; 2026 m. birželio 1 d. rašytinių paaiškinimų Nr. DOK-73629 priedas Nr. 2; 2026 m. birželio 4 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo Nr. DOK-73414 priedai). Iš AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovo banko sąskaitos likutis 2026 m. birželio 5 dienai sudarė 58 947,34 Eur (2026 m. birželio 5 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo Nr. DOK-73491 priedas). Teismo ekspertas Juozas Urbonas Nekilnojamojo turto (namų valdos) vertės tyrimo ekspertizės akte Nr. 437 nurodė, kad nekilnojamojo turto rinkos vertė teismo ekspertizės atlikimo 2025 m. liepos 1 dienai yra 71 800 Eur (2025 m. liepos 8 d. el. laiško Nr. DOK-17140 priedas). Taigi, apelianto turima piniginių lėšų suma, įvertinus jau turimas bei tas, kurios skundžiamu sprendimu buvo priteistos jam iš atsakovės, yra didesnė nei nekilnojamojo turto vertė ir vertinama kaip pakankama bent pradiniams įnašui už naujo būsto jo gyvenamojoje vietovėje įsigijimą.

Atsakovė apie savo gaunamą pajamų dydį buvo nurodžiusi žodžiu. Apeliantas neginčijo, kad atsakovės pajamos įprastai yra daugiau nei dvigubai mažesnės, nei jo. Atsakovė pateikė duomenis, jog pagal notarinę 2026 m. kovo 23 d. pinigų paskolos sutartį, iš savo sesers SES1 bei jos sutuoktinio SUT1 gavo 55 000 Eur paskolą. Šios sutarties 1.4 papunktyje pažymėta, kad paskola skiriama sumokėti už ½ dalies nekilnojamojo turto pirkimą iš IES1 ir šiam turtui įsigyti gauto kredito likučio padengimui (2025 m. balandžio 7 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo Nr. DOK-9099 priedai Nr. 1–3; 2025 m. gegužės 15 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo Nr. DOK-12516 priedas; 2026 m. balandžio 13 d. atsiliepimo į patikslintą ieškinį Nr. DOK-10031 priedai Nr. 1–2).

Apeliantas teigia, kad atsakovei nėra įmanoma grąžinti gautą paskolą sutartyje nurodytu terminu (iki 2027 m. kovo 23 d.), dėl ko nekilnojamasis turtas bus parduotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai yra tik prielaida, tačiau esminė faktinė aplinkybė, sprendžiant dėl to, kuriam iš bendraturčių priteistina kompensacija, yra ta, ar bendraturtis, siekiantis, kad jam būtų priteistas nekilnojamasis turtas, turi galimybę išmokėti kompensaciją kitam bendraturčiui. Nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu priteistos kompensacijos dydis sudaro 16 746,36 Eur, o negrąžinto kredito likutis – 37 616,54 Eur (2026 m. birželio 8 d. el. laiško Nr. DOK-73587 priedai). Taigi, atsakovės gauta paskola yra pakankama tiek kompensacijai išmokėti, tiek kredito likučiui padengti.

Šalių nepilnamečiai vaikai, kaip susitarta 2023 m. vasario 8 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, gyvena su atsakove. Vaikai mokosi netoli ginčo namo esančioje ugdymo įstaigoje – (duomenys neskelbtini) (VAI2 – (duomenys neskelbtini) klasėje, VAI3 – (duomenys neskelbtini) klasėje) (2026 m. birželio 4 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo Nr. DOK-73428 priedai Nr. 1–2).

Taigi, vertintina, kad visos pirmiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog atsakovės interesas naudotis nekilnojamuoju turtu yra esminis, tuo tarpu apeliantui, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įvertinus jo išskirtinai gerą turtinę padėtį ir vienišo asmens statusą, apsirūpinti nauju būstu yra žymiai paprasčiau.

Apeliantas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priteistos jam kompensacijos dydžiu ir prašo priteisti jam iš atsakovės 35 900 Eur dydžio piniginę kompensaciją. Pažymėtina, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme nereiškė nesutikimo su atsakovės nurodytu iš jos priteistinu piniginės kompensacijos dydžiu, pats ieškovas patikslintu ieškiniu prašė iš jo priteisti atsakovės naudai tokią pat 16 746,36 Eur dydžio piniginę kompensaciją. Apeliacinės instancijos teisme negali būti keliami nauji reikalavimai ir nesutikimo motyvai, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

Apeliantas nurodo, kad apskaičiuojant priteistinos kompensacijos dydį, šis nepagrįstai sumažintas negrąžinto kredito suma. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto teiginiais.

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, kurio pasekmė - nuosavybės teisės rūšies pasikeitimas, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės teisė modifikuojasi į asmeninės nuosavybės teisę. Taigi pasikeičia tik nuosavybės teisės rūšis, bet ne jos apimtis, t. y. bendraturčiai negali įgyti daugiau nuosavybės teisių nei turėjo ar, priešingai, dalį jų prarasti. Šioje byloje nėra ginčo ir dėl to, kad kiekvienam iš bendraturčių priklauso būtent po 1/2 prašomo atidalinti turto.

Tam, kad nebūtų pažeistos atidalijamo bendraturčio, kuriam išmokama kompensacija, nuosavybės teisės, ši kompensacija turi atitikti jo dalies bendrojoje nuosavybėje vertę, buvusią atidalijimo metu, t. y. tuo metu, kai pasibaigė bendroji dalinė nuosavybė. Tokios nuostatos laikomasi teismų praktikoje, kurioje akcentuojama, kad kompensacija atidalijamam bendraturčiui yra teisinga tik tuo atveju, jeigu ji atitinka daikto rinkos kainą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008 ir kt.).

Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytos nuosavybės teisės negali būti padidintos ar sumažintos atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto normų pagrindu. Tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis įvykdyta panaudojant kitos – kredito – sutarties pagrindu pasiskolintas lėšas, neturi įtakos iš jos kylančioms nuosavybės teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teisme abi šalys sutiko su teismo ekspertizės nustatyta turto rinkos verte – 71 800 Eur. Taigi, priteisiant šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą natūra atsakovei, ieškovas turi teisę į kompensaciją, atitinkančią jo nuosavybės teisės dalies dydį (1/2) ir apskaičiuotą pagal turto rinkos vertę (71 800 Eur). Taigi, ieškovui priteistinos kompensacijos dydis galėtų būti 35 900 Eur.

Atsakovė nurodo, kad ieškovui tenkanti prisiimtų įsipareigojimų pagal kredito sutartį dalis turėtų būti minusuota iš jam mokėtinos kompensacijos už atidalijamą turto dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad pats ieškovas patikslintu ieškiniu prašė iš jo priteisti atsakovės naudai tokią pat 16 746,36 Eur dydžio piniginę kompensaciją, taip pat apskaičiuodamas, kad atsakovei tenkanti prisiimtų įsipareigojimų dalis turėtų būti minusuota iš jai mokėtinos kompensacijos už atidalijamą turto dalį.

Kaip minėta, nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra pirkimo–pardavimo, o ne kredito sutartis, todėl argumentai, susiję su šalių kredito sutarties vykdymu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl šalių įgytų daiktinių teisių apimties. Kita vertus, pirmiau nurodyti atsakovės argumentai kvalifikuotini kaip savarankiški iš kredito sutarties kildinami reikalavimai, nes jie grindžiami kredito sutarties vykdymo, aplinkybėmis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Taigi teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovės reikalavimai, susiję su turto dalies, atitinkančios likusią nesumokėtą kredito sumą, nuosavybės teisės atidalijimo aplinkybėmis, vertintini kaip reikalavimai, kildinami iš kredito sutarties. Pagal kredito sutartį šalys – solidariosios skolininkės; jų prievolės tarpusavyje yra lygios (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiga sumokėti likusią nesumokėtą kredito sumą, nors ir lieka solidari šalių prievolė prieš banką, bet iš esmės teks atsakovei, kuriai priteistas turtas natūra, nes kredito sutarties vykdymas užtikrintas turto hipoteka. Prievolės nevykdant ar ją vykdant netinkamai, išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą bus nukreiptas į hipoteka suvaržytą turtą (CPK 664 straipsnio 1 dalis, CK 4.193 straipsnio 1 dalis), kuris natūra priteistas atsakovei. Be to, atsakovė bylos nagrinėjimo metu teikė paaiškinimus, jog, žinodama apie tai, kad mažai tikėtina, jog Luminor Bank AS Lietuvos skyrius sutiks modifikuoti sutartį, bei siekiant nuo ieškovo nuimti solidariąją atsakomybę, pasiskolino iš savo sesers SES1 visą pinigų sumą – 55 000 Eur, kurios užtektų išmokėti ieškovui piniginę kompensaciją ir padengti visą kredito likutį bankui; su seserimi sudarytoje sutartyje yra įrašyta paskolos paskirtis. Tokios šios bylos individualios aplinkybės ir pirmiau išdėstyti teisiniai argumentai sudaro pagrindą apskaičiuojant priteistinos kompensacijos dydį, šį dydį sumažinti ieškovui tenkančia prisiimtų įsipareigojimų pagal kredito sutartį dalimi (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Analogiškai tokie santykiai kvalifikuojami bei aiškinami ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1360-854/2021).

Apeliantas, toliau dėstydamas argumentus dėl neteisingai apskaičiuoto kompensacijos dydžio, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas kompensacijos apskaičiavimo modelis teisingas tik su viena sąlyga – kai kredito našta realiai perkeliama atsakovei, tačiau skundžiamu sprendimu ji perkelta nebuvo.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai kreditoriaus atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2012 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2012; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018). Nagrinėjamu atveju nei viena iš šalių reikalavimo pakeisti 2023 m. vasario 8 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių nustatytą solidariosios prievolės Luminor Bank AS Lietuvos skyriui vykdymo tvarką vidiniuose šalių santykiuose nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo dėl to pasisakyti. Taip pat byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas modifikuoti kredito sutartį. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio (priešieškinio) pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio (priešieškinio) ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 29, 30 punktai). Be to, kaip minėta, pareiga sumokėti likusią nesumokėtą kredito sumą, nors ir lieka solidari šalių prievolė prieš banką, bet iš esmės teks atsakovei, kuriai priteistas turtas natūra dėl šios nutarties 56 punkte numatytų priežasčių.

Apeliantas taip pat pastebėjo, kad kompensacija apskaičiuota pagal 2025 m. spalio 28 dienai buvusį kredito likutį, nors byloje yra duomenys apie 2026 m. balandžio 7 dienai buvusį kredito likutį. Kredito likutis 2025 m. spalio 28 d. sudarė 38 307,28 Eur (2025 m. spalio 21 d. prašymo dėl priešieškinio dalyko tikslinimo Nr. DOK-27336 priedas Nr. 1) bei 2026 m. birželio 8 d. – 37 616,54 Eur (DOK-73587). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kompensacijos dydis sudaro 16 746,36 Eur (71 800 Eur – 38 307,28 Eur = 33 492,72 Eur / 2). Taigi, vertintina, kad šis apelianto pastebėjimas yra pagrįstas, todėl, atsižvelgus į tai, kad teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio neriboja ieškovo reikalavime nurodyta suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017), skundžiamame sprendime nurodyta kompensacijos suma tikslintina pagal aktualiausius duomenis, nurodant, kad ji sudaro 17 091,73 Eur (71 800 Eur / 2 = 35 900 Eur; 37 616,54 Eur /2 = 18 808,27 Eur; 35 900 Eur - 18 808,27 Eur = 17 091,73 Eur).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija skundžiamo sprendimo dalį, susijusią su tuo, kaip buvo paskirstytos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Apeliantė teigia, kad jos patikslinto priešieškinio pirmasis reikalavimas dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra turtinis reikalavimas, dėl ko jo patenkinimo proporcija turėjo būti skaičiuojama pagal patikslinto priešieškinio sumą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi, ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. ji gerėja ar blogėja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014; 2019 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad reikalavimas dėl atidalijimo iš bendro turto yra reikalavimas, kuriuo įgyvendinama jau turima nuosavybės teisė į dalį bendrosios nuosavybės teise valdomo turto pakeičiant bendrąją dalinę nuosavybę į asmeninę. Reikalavimu dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neprašoma daugiau, nei priklauso bendraturčiui, t. y. šiuo reikalavimu siekiama vien transformuoti bendrąją dalinę į asmeninę nuosavybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010).

Taigi, patenkinus atsakovės patikslinto priešieškinio pirmąjį reikalavimą, jos turtinė padėtis, kaip ir ieškovo, nei pagerėjo, nei pablogėjo. Šalys, pareikšdamos reikalavimus šioje byloje, pasirinko atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, bei, išsprendus kilusį ginčą, jų turimo turto dydis nepasikeitė, todėl apeliantės argumentas laikytinas nepagrįstu – apeliantės patikslinto priešieškinio pirmasis reikalavimas dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra laikytinas neturtiniu reikalavimu.

Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas patenkintų jos patikslinto priešieškinio reikalavimų proporciją, neįtraukė 2 750 Eur dydžio sumos, kurią ieškovas bylos nagrinėjimo metu patenkino.

Bylos duomenimis, apeliantė pradiniu priešieškiniu prašė priteisti jai iš ieškovo 2 750 Eur nuostolių atlyginimą už ieškovo išmontuotą, ginčo name buvusį, virtuvės baldų komplektą. Šis reikalavimas buvo patenkintas bylos nagrinėjimo metu (virtuvės baldų komplektas grąžintas į ginčo namą), todėl apeliantė patikslintame ieškinyje šio reikalavimo nebereiškė, o reikalavimą dėl likusių nuostolių atlyginimo sumažino iki 1 987,70 Eur. Reikalavimas dėl 1 987,70 Eur nuostolių atlyginimo skundžiamu sprendimu buvo atmestas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, laikė, kad apeliantės pradiniame ieškinyje pareikšto reikalavimo dalis dėl nuostolių (2 750 Eur) atlyginimo yra patenkinta atsakovės naudai. Nepaisant to nusprendė, kad aplinkybių visuma (visiškas pagrindinio reikalavimo patenkinimas, baldų grąžinimas atsakovei ir visiškas patikslinto nuostolių reikalavimo atmetimas) teisiškai pagrindžia pasirinktą šalių patirtų išlaidų paskirstymo proporciją, pagal kurią bendra patikslinto priešieškinio reikalavimų patenkinimo proporcija sudaro 50 proc., o likusi 50 proc. reikalavimų dalis laikytina atmesta.

CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tuo atveju, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reikia įvertinti: i) priežastis, kodėl byla buvo baigta nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės; ii) tai, kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje buvo priimtas procesinis sprendimas, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės; iii) tai, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese, spręstinas vadovaujantis ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-933/2025).

Teisėjų kolegija, įvertinusi, be pirmiau nurodytos aplinkybių visumos, tai, kad apeliantės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nebuvo siejamas vien su išmontuotu virtuvės baldų komplektu bei tai, kad šios reikalavimo dalies pareiškimas bei vėlesnis jos atsisakymas iš esmės neįtakojo didesnio bylinėjimosi išlaidų susidarymo (priešieškinis buvo patikslintas ne tik dalyje dėl nuostolių už išmontuotą virtuvinį komplektą priteisimo), nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pasirinkta šalių patirtų išlaidų paskirstymo proporcija atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos teisingai.

Dėl bylos procesinės baigties

Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, nurodant, kad kompensacijos suma sudaro ne 16 746,36 Eur, o 17 091,73 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Kadangi tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliaciniai skundai atmesti, jų bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019; 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-351-1120/2022; 2020 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-556-1120/2020).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,

nutaria:

Ieškovo IES1 ir atsakovės ATS1 apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimą dalyje dėl kompensacijos dydžio ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atmesti.

Atsakovės ATS1 patikslintą priešieškinį tenkinti iš dalies.

Atidalinti ieškovui IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), priklausančio nekilnojamojo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su atsakove ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), turimo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kurį sudaro ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalis pastato – Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato – Ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato – Daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato – Šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis kitų inžinerinių statinių – Kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį priteisti atsakovei ATS1 asmeninės nuosavybės teise, o iš atsakovės ATS1 priteisti ieškovo IES1 naudai 17 091,73 Eur (septyniolikos tūkstančių devyniasdešimt vieno euro ir 73 ct) dydžio piniginę kompensaciją už atsakovei priteistiną ieškovo turto dalį, atsakovei išmokant piniginę kompensaciją ieškovui per tris (3) kalendorinius mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš ieškovo IES1 atsakovei ATS1 5 722,14 Eur (penkių tūkstančių septynių šimtų dvidešimt dviejų eurų ir 14 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą patikslinto priešieškinio dalį atmesti“.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.