Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Jorūnės Pukinskienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „SILICIS“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Friskycargo“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SILICIS“ dėl statybos darbų rangos sutarties kainos dalies priteisimo ir sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

Už pagal Rangos sutartį atliktus darbus ieškovė atsakovei išrašė 8 sąskaitas faktūras bendrai 62 000 Eur sumai, kurios liko neapmokėta dalis – 30 000 Eur. Ieškovė atliko beveik visus numatytus darbus, tačiau atsakovė pradėjo reikšti pretenzijas tik po to, kai dėl didelio įsiskolinimo ieškovė sustabdė darbų vykdymą, apie ką buvo informuota atsakovė. Todėl atsakovės pretenzijos dėl tariamo lūkesčių nepateisinimo ir statybos darbų plano nesilaikymo nėra realios ir buvo pareikštos tik bandant išvengti visos Rangos sutarties kainos sumokėjimo. Pagal faktiškai susiklosčiusią Rangos sutarties vykdymo tvarką atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktai nebuvo sudaromi, o atsakovė, nepaisant šios aplinkybės, ieškovei pagal Rangos sutartį iš viso sumokėjo 32 000 Eur. Atsakovė turėjo sumokėti kas dvi savaites, tačiau vėlavo atsiskaityti nuo 2024 m. liepos 15 d.

Pagal faktinį šalių susitarimą būtent atsakovė įsipareigojo padengti ieškovės darbuotojų apgyvendinimo išlaidas darbų vykdymo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovės teiginys, jog iš ieškovės pagal Rangos sutartį mokėtinos sumos bus išskaičiuotos ieškovės apgyvendinimo išlaidos, yra visiškai nepagrįstas.

Rangos sutarties 5.3. punkte numatyta nuostata dėl atsakovės teisės sulaikyti 20 proc. Rangos sutarties kainos iki kol atsakovė gaus apmokėjimą iš savo užsakovo (Vokietijos įmonės) laikytina prieštaraujančia CK 6.650 straipsnio nuostatoms ir, atitinkamai, negaliojančia nuo šios sąlygos sudarymo dienos. Nagrinėjamu atveju ieškovė laikytina subrangove, o atsakovė generaline rangove, todėl atsakovė privalo atsakyti ieškovei už užsakovo prievolių nevykdymą. Atitinkamai atsakovė neturėjo teisės sulaikyti 20 proc. Rangos sutarties kainos.

Rangos sutarties 2.3. punkte numatyta, jog objekte nesant 9 ieškovės darbuotojų, atsakovė privalomai atsiųs savo darbuotojus. Pažymėta, jog atsakovė visu Rangos sutarties vykdymo laikotarpiu nebuvo atsiuntusi į objektą jokių savo darbuotojų, kurie kartu su ieškovės darbuotojais būtų vykdę darbus pagal Rangos sutartį. Taip pat Rangos sutarties 2.3 punkte nėra numatyta jokia bauda ieškovei už pastarojo Rangos sutarties punkto pažeidimą.

Rangos sutarties 5.1. punkte buvo numatyta, kad darbai atliekami iki 2024 m. liepos 14 d. Atsakovės teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė tinkamai ir laiku atliko bei perdavė atsakovei sutartus darbus ar bent jau tą dalį darbų, kurią ji pripažįsta atlikusi savo ieškinyje (jos teigimu - apie 97 proc. darbų). Aktavimas nebuvo vykdomas, ieškovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nurodytų Rangos sutarties 2.5 punkte, neperdavė atliktų darbų, todėl ieškovei tinkamai nevykdant savo pareigos, su kuria neatsiejamai yra susijusi Rangos sutartyje numatyta atsakovės pareiga atlikti mokėjimus ieškovei, atsakovė negali būti laikoma vėlavusia apmokėti už darbus, kurie jai nebuvo tinkamai perduoti. Dalis sumos buvo apmokėta pasitikėjimo pagrindu, ne todėl, kad darbai atlikti tinkamai, bet kad nesustotų darbai. Atsakovė nuolat žodžiu informuodavo ieškovę apie netinkamai ir ne laiku atliekamus darbus.

Ieškovė darbus atlikti vėlavo, neužtikrino darbams atlikti pakankamo darbuotojų kiekio objekte (ieškovės darbuotojų skaičius svyravo nuo 4 iki 8, ieškovė vis žadėdavo atsakovei, kad trūkstamas kiekis darbuotojų atskrenda / atvažiuoja, tačiau niekada objekte nedirbo reikiamas 9 darbuotojų kiekis, nors apgyvendinimo plotas visuomet buvo nuomojamas net 10-ai ieškovės darbuotojų), dėl ko nespėjo atlikti darbų iki sutartyje numatyto termino pabaigos, dar daugiau - darbus atliko nekokybiškai ir nesiėmė ištaisyti atliktų darbų trūkumų.

Atsakovė 2025 m. rugpjūčio 5 d. el. laišku informavo ieškovę, kad, remdamasi Rangos sutarties 6.3 punktu, nutraukia Rangos sutartį ieškovei nepateisinus lūkesčių ir numatyto statybų darbų plano. Ieškovė neatliko iki galo sutartyje numatytų darbų – neišgriovė sienų bei grindų plytelių, esančių aukštuose; ne iki galo pabaigė ardyti ventiliacijas ir kabelius, paliko duris. Atsakovė ragino užbaigti darbus, tačiau ieškovė nereagavo. Atsakovė su kitu rangovu UAB „Eurovakarai“ 2025 m. liepos 31 d. sudarė sutartį, pagal kurią naujas rangovas per laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio 5 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis savo jėgomis ir rizika atlikti darbus (išardyti pastato 3-o, 1-o, 0-o ir -1-o tualetų kambarius, juose esančias grindų ir sienų plyteles, viską transportuoti į tam skirtas vietas; nupjaustyti ventiliacijų sistemas; demontuoti duris ir jų apvadus) objekte, o atsakovė įsipareigojo sumokėti 19500 Eur. Ši suma susidaro iš ieškovės neužbaigtų darbų užbaigimą bei už papildomus darbus, atsiradusius dėl to, kad ieškovės darbuotojai objekte pažeidė stiklinius langus. Esant tokioms aplinkybėms atsakovė įgijo teisę į 19500 Eur nuostolių atlyginimą.

Ieškovė nesumokėjo atsakovei už ieškovės darbuotojų apgyvendinimą, kaip buvo šalių susitarta (neišskaičiavo atitinkamos sumos iš atsakovės mokėtinos sumos už darbus), nepagrįstai siedama tai su atsakovės pareiga. Atsakovė informavo ieškovę ketinanti išskaičiuoti iš ieškovei pagal Rangos sutartį mokėtinos sumos 11 353 Eur apgyvendinimo išlaidų už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2024 m. liepos 23 d. Ieškovė netinkamai interpretuoja šalių susirašinėjimą ir Rangos sutarties nuostatas, kadangi atsakovė niekada nebuvo prisiėmusi pareigos savo lėšomis apgyvendinti ieškovės darbuotojus. Todėl atsakovė patyrė ne mažiau 11 353 Eur nuostolį. Taip pat atsakovė dėl ieškovės darbų vėlavimo patyrė ir kitų nuostolių, t. y. 13 180,28 Eur išskaitą atliko užsakovas.

Jei ieškovė būtų tinkamai įvykdžiusi Rangos sutartį, atsakovė nebūtų patyrusi papildomų 19500 Eur nuostolių ieškovės neatliktų darbų užbaigimui ir jos darbuotojų kaltės atsiradusių papildomų darbų apmokėjimui bei 11 353 Eur nuostolių apmokant už ieškovės darbuotojų apgyvendinimą, nuostolių dėl Vokietijos bendrovės „Arkadis Abbruch“ reiškiamų pretenzijų ir atliktos 13 180,28 Eur išskaitos iš mokėtinos sumos. Šios sumos išskaičiuotinos iš ieškovei mokėtinos sumos, todėl ieškovė laikytina skolinga atsakovei 14 033,28 Eur.

Pagal Rangos sutarties 2.5 punktą darbų apmokėjimas buvo vykdomas tik po darbų atlikimo. Atsakovė ieškovei sumokėjo daugiau negu pusę Rangos sutarties kainos – 32 000 Eur iš 62 000 Eur, todėl pastaroji aplinkybė patvirtina, jog atsakovė mokėjo už faktiškai atliktus darbus. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė neatliko didesnės Rangos sutartyje numatytų darbų dalies. Atsižvelgiant į tai, atsakovės teiginiai, kad ji negali būti laikoma vėlavusia apmokėti už darbus, yra nepagrįsti.

Šalys Rangos sutarties 2.3 punkte susitarė, jog tuo atveju, jeigu ieškovė neturėtų devynių darbuotojų, atsakovė privalomai atsiųs papildomai savo darbuotojus. Be to, atsakovės atstovo susirašinėjimas, kuriame nurodyta, jog ieškovė, dirbdama aštuoniese, darbus spės atlikti iki liepos mėnesio pabaigos, patvirtina, kad toks darbų atlikimo terminas atsakovei buvo priimtinas. Taip pat objekte darbus vykdė ne tik ieškovės darbuotojai, tačiau ir individualios veiklos pagrindu dirbantys ieškovės samdyti asmenys, todėl tinklalapio www.rekvizitai.lt duomenys neatspindi faktinio objekte dirbusių asmenų skaičiaus. Atsakovė Rangos sutarties vykdymo metu jokių pretenzijų dėl neva per mažo darbuotojų kiekio ieškovei nereiškė.

Ieškovė išmontavo visuose aukštuose esančias duris, išskyrus metalines priešgaisrines duris bei duris, vedančias į laiptines, kurių pagal Rangos sutartį neprivalėjo išmontuoti. Atsakovės nurodomi neišmontuoti ventiliacijos vamzdžiai iš esmės buvo kitų objekto patalpų, dėl kurių išgriovimo šalys nebuvo susitarusios, dalis. Neišardytų ventiliacijų liko vos kelios. Ieškovė pripažįsta, jog neišgriovė plytelių dalyje tualetų, tačiau šie neatlikti darbai sudaro ne daugiau kaip 3 proc. visų Rangos sutartyje numatytų darbų vertės. Atsakovė, teigdama priešingai, nepagrindžia, kokios konkrečios vertės ir kokią Rangos sutarties kainos dalį sudarančių darbų ieškovė tariamai neatliko. Atsakovė neginčijo ieškovės nurodytų aplinkybių, kad atsakovės atstovai tikrino atliktų darbų kokybę, tačiau jokių pretenzijų dėl to ieškovei nereiškė.

Atsakovės su UAB „Eurovakarai“ sudarytos sutarties data – 2024 m. liepos 31 d. – yra penkiomis dienomis ankstesnė negu atsakovės pranešimas ieškovei apie Rangos sutarties nutraukimą. Taigi, naujojo rangovo sutartis buvo sudaryta dar nenutraukus Rangos sutarties su ieškove. Be to, atsakovė nepateikė darbų priėmimo-perdavimo aktų ar kitų įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Eurovakarai“ faktiškai atliko darbus Objekte ir kad atsakovė šiam rangovui sumokėjo sutartyje nurodytą 19 500 Eur kainą. Atitinkamai, atsakovės teiginiai apie patirtus 19 500 Eur nuostolius yra visiškai nepagrįsti. Rangos sutartimi ieškovė buvo įsipareigojusi atlikti darbus objekto trečiajame, pirmajame ir nuliniame aukštuose, tuo tarpu UAB „Eurovakarai“ sutartyje numatyti darbai ir minus pirmajame aukšte. Atsižvelgiant į tai, net jeigu atsakovė ir būtų sumokėjusi UAB „Eurovakarai“ 19 500 Eur, visa ši suma negalėtų būti laikoma ieškovės veiksmų sąlygotais atsakovės nuostoliais.

Šalys buvo susitarusios, jog ieškovės darbuotojų apgyvendinimo išlaidas padengs atsakovė. Tai patvirtina tiek atsakovės elgesys viso Rangos sutarties galiojimo metu, tiek aplinkybė, kad atsakovė ieškovei neišrašė nei vienos sąskaitos faktūros dėl apgyvendinimo išlaidų ir jų neišskaičiavo iš ieškovei mokėtinų sumų. Be to, analogiškai buvo elgiamasi vykdant ankstesnę sutartį su UAB „Mantila“ tame pačiame objekte, o pati atsakovė pripažino, jog sudarius Rangos sutartį ieškovės darbuotojams buvo suteiktas nemokamas apgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės reikalavimas priteisti 11 353 Eur apgyvendinimo išlaidų yra visiškai nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Tarp šalių sudaryta Rangos sutartis numatė konkrečią ir aiškiai apibrėžtą darbų apimtį. Rangovė įsipareigojo atlikti griovimo ir demontavimo darbus objekto nuliniame, pirmajame ir trečiajame aukštuose, įskaitant grindų, vamzdynų, kabelių, pakabinamų lubų, metalinių konstrukcijų, ventiliacijos elementų, gipso kartono sienų, durų, sieninių spintų, baldų ir kitų konstrukcijų demontavimą bei plytelių išardymą, taip pat palikti patalpas išvalytas iki betoninės konstrukcijos. Tačiau teismas sprendime faktiškai neanalizavo, kokia konkreti darbų dalis buvo atlikta, kokia liko neatlikta ir kokia šių darbų vertė pagal bendrą sutarties kainą. Sprendime taip pat nėra jokio darbų kiekių ar sąmatinio vertinimo, kuris leistų objektyviai nustatyti atliktų darbų procentinę dalį. Teismas iš esmės rėmėsi ieškovės teiginiu apie 97 procentus atliktų darbų ir šį teiginį perkėlė į galutinę sprendimo išvadą. Teismas privalo nustatyti ne deklaruojamą, o faktiškai atliktų darbų apimtį ir vertę, remdamasis byloje esančiais įrodymais, darbų pobūdžiu. Byloje esantys įrodymai, įskaitant susirašinėjimus dėl nepabaigtų darbų, nuotraukas, pateiktas byloje, taip pat dokumentus, patvirtinančius kito rangovo pasitelkimą likusiems darbams atlikti, rodo, kad reikšminga dalis darbų nebuvo užbaigta.

Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovė sudarė statybos rangos sutartį su UAB „Eurovakarai“, kuriai buvo pavesta atlikti griovimo ir demontavimo darbus tame pačiame objekte. Šie dokumentai, taip pat kartu pateiktos nuotraukos, atliktų darbų aktai, sąskaitos faktūros, pavedimų kopijos patvirtina, kad naujasis rangovas realiai atliko dalį darbų, kurie pagal šalių sudarytą sutartį turėjo būti atlikti ieškovės. Tai yra itin reikšminga aplinkybė, nes ji objektyviai patvirtina, kad ieškovė nebuvo įvykdžiusi visos sutartyje numatytos darbų apimties. Teismas nepateikė jokio aiškaus ir objektyvaus skaičiavimo, kuris leistų nustatyti, kokia konkreti darbų dalis buvo atlikta naujo rangovo ir kokią sutarties kainos dalį šie darbai sudarė. Be to, teismas neįvertino, kad dalis ieškovės neatliktų darbų (Pvz. ventiliacijos šachtų ardymas, priešgaisrinių durų išardymas) buvo vieni sudėtingiausių ir sunkiausių darbų, kurių ieškovė neatliko, todėl atsakovės patirtų išlaidų suma dėl šių darbų atlikimo, turėjo būti mažinama atsakovei mokėtina suma. Iš bylos medžiagos matyti, kad naujasis rangovas faktiškai atliko griovimo darbus objekte, kurie pagal savo pobūdį sutampa su ieškovės sutartyje prisiimtais įsipareigojimais. Tai reiškia, kad šie darbai negali būti laikomi papildomais ar atsitiktiniais darbais, bet turi būti vertinami kaip darbai, kuriuos pagal sutartį turėjo atlikti ieškovė. Teismas, neįvertinęs kito rangovo atliktų darbų apimties ir jų reikšmės, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė klaidingą išvadą dėl ieškovės atliktų darbų apimties.

2024 m. gegužės 15 d. sudarytoje Statybos darbų rangos sutartyje buvo aiškiai nustatyta, kokios išlaidos tenka užsakovui, o kokios – rangovui. Sutartyje nėra nuostatos, kuri nustatytų atsakovės pareigą kompensuoti ieškovės darbuotojų apgyvendinimo išlaidas. Priešingai, sutarties turinys rodo, kad rangovas prisiėmė pareigą organizuoti darbų atlikimą savo rizika, o tai apima ir su darbuotojų komandiravimu susijusias organizacines bei veiklos išlaidas. Jeigu šalys būtų siekusios susitarti, kad šias išlaidas dengs užsakovas, tokia sąlyga būtų buvusi aiškiai įrašyta į sutartį, tačiau sutartyje tokios nuostatos nėra. Teismas, suteikdamas lemiamą reikšmę ikisutartiniam susirašinėjimui ir ignoruodamas galutinės sutarties tekstą, iš esmės pakeitė šalių sudarytos sutarties turinį, nors tokia teisė teismui nėra suteikta. Dėl šių priežasčių sprendimas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu ir naikintinas.

Šalys buvo aiškiai susitarusios dėl konkrečios darbų perdavimo ir priėmimo procedūros, tačiau ši procedūra faktiškai nebuvo vykdoma dėl ieškovės veiksmų. Atsakovė jokios bendradarbiavimo pareigos nepažeidė ir nepagrįstai neatsisakinėjo priimti jokių darbų, tačiau ieškovė, turėdama pareigą organizuoti darbų perdavimą, tokios pareigos nevykdė. Tai lemia, kad ieškovei pačiai neperdavus darbų pagal atliktų darbų aktus, ji negali byloje remtis šia aplinkybe, kaip neva patvirtinančia atsakovės nesąžiningumą ir jos neva atliktų darbų faktą. Priešingai, ieškovei neperdavus atliktų darbų, negalima laikyti įrodytomis aplinkybių, kad ieškovė neva atlikto 97 procentus visų rangos darbų. Byloje pateikti vaizdo įrašai negali patvirtinti atliktų darbų apimčių, kiekių ir vertės, todėl remtis vien vaizdo įrašais ir šalies paaiškinimais, nustatant atliktų darbų apimtis ir vertę yra neapgrįsta. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp šalių kilo ginčas dėl darbų apimties ir jų užbaigtumo, atsakovė reiškė pastabas dėl nepabaigtų darbų, o vėliau buvo pasitelktas kitas rangovas šiems darbams užbaigti. Tokia situacija savaime rodo, kad darbų rezultatas nebuvo perduotas ir priimtas taip, kaip tai numato sutartis ir teisės aktai. Teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei atsakomybę už tai, kad darbų perdavimo procedūra nebuvo įvykdyta, nors byloje nėra nustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai vengusi priimti darbus.

Statybos rangos santykiuose ši įrodinėjimo pareiga yra ypač svarbi, nes užsakovo pareiga atsiskaityti už darbus atsiranda tik nustačius, kad rangovas iš tikrųjų įvykdė savo pagrindinę pareigą – atliko sutartus darbus ir perdavė jų rezultatą užsakovui. Todėl būtent rangovas, reikšdamas reikalavimą dėl atlygio už darbus, turi pateikti pakankamus įrodymus apie atliktų darbų apimtį, jų pobūdį ir perdavimo faktą. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, leidžiančių nustatyti konkrečią atliktų darbų apimtį. Nėra darbų priėmimo–perdavimo aktų, nėra darbų kiekių ar sąmatinio įvertinimo, nėra kitų dokumentų, kurie patvirtintų, kokia konkreti darbų dalis buvo atlikta. Tokiomis aplinkybėmis vien tik ieškovės teiginys apie atliktų darbų procentinę dalį negali būti laikomas pakankamu įrodymu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat neatitinka sprendimui keliamų motyvavimo reikalavimų, nes jame nėra pakankamai išsamiai ir nuosekliai įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės ir pateikti įrodymai. Dėl to sprendimo motyvai yra prieštaringi ir neleidžia aiškiai suprasti, kokiais konkrečiais argumentais teismas grindė savo išvadas. Sprendime neanalizuojamas ir atsakovės pateiktas susirašinėjimas su ieškove dėl nepabaigtų darbų, nors ši aplinkybė yra tiesiogiai susijusi su ginčo esme. Atsakovė byloje pateikė įrodymus apie tai, kad ieškovė buvo ne kartą informuota apie nebaigtus darbus, tačiau sprendime nėra pateikta išsami šių įrodymų analizė ir jų reikšmės įvertinimas.

Aplinkybę, kad ieškovė viso atliko 97 procentus Rangos sutartimi sulygtų darbų, patvirtina teismo posėdžio metu ieškovės vadovo atstovo duoti paaiškinimai, kad buvo neatlikti tik tualetų plytelių griovimo darbai; vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kad neatlikti plytelių nuardymo darbai tualetuose, esančiuose objekto 3 aukšte; atsakovė pateikė teismui nuotraukas, kuriose užfiksuoti neatlikti plytelių nuardymo darbai tualetuose. Atsakovei nesutinkant su ieškovės nurodoma aplinkybe dėl atliktų darbų apimties, būtent ji privalėjo pateikti atsikirtimus ir įrodymus, paneigiančius ieškovės poziciją, tačiau įrodymų nepateikė. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose, o ne teismas sprendime, turėjo pateikti neatliktų darbų sąmatinį vertinimą. Civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovė taip ir nenurodė kokius konkrečiai darbus ir kurioje objekto vietoje atliko UAB „Eurovakarai“. Atsakovė nevykdė savo pareigos pagrįsti civilinės bylos nagrinėjimo metu teiktus atsikirtimus.

Pažymėta, kad atsakovė priėmė ieškovės siųstas sąskaitas faktūras ir dėl jų jokių pretenzijų nereikšdavo. Net 2024 m. liepos 18 d., t. y. kai ieškovė jau buvo pateikusi apmokėti atsakovei 6 iš 8 sąskaitų faktūrų, atsakovė patvirtino, kad atsiskaitys su ieškove. Taip pat 2024 m. rugpjūčio 5 d. atsakovė nenurodė, kad nesutinka apmokėti sąskaitų. Atkreiptas dėmesys, kad visus mokėjimus atsakovė atlikdavo ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų pagrindu, o ne kaip avansinius mokėjimus. Du mokėjimus atsakovė atliko jau po Rangos sutartyje nustatyto termino pabaigos, kas pagrindžia, kad ji niekada neturėjo jokių pretenzijų ieškovei dėl darbų vykdymo terminų ar kokybės.

Atsakovė nepateikė į civilinę bylą jokių objektyvių įrodymų, kad UAB „Eurovakarai“ būtų atlikusi darbus, kurių neva neatliko ieškovė. Iš tarp atsakovės ir UAB „Eurovakarai“ 2024 m. liepos 31 d. sudarytos statybos rangos darbų sutarties matyti, kad tikrasis sutarties objektas buvo griovimo darbų atlikimas objekto -1 aukšte. Darbų kaina – 19 500 eurų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas savo sprendime, pastaroji suma faktiškai atitinka vieno aukšto griovimo darbų kainą. Atsižvelgiant į su UAB „Eurovakarai“ sudarytos sutarties kainą, konstatuotina, kad ši sutartis buvo faktiškai sudaryta tik dėl vieno aukšto (-1) griovimo darbų.

Būtent atsakovė buvo įsipareigojusi suteikti ieškovės darbuotojams apgyvendinimą ir, atitinkamai, visos sąskaitos už apgyvendinimo paslaugas buvo išrašomos atsakovei. Jeigu apgyvendinimo išlaidas būtų turėjusi padengti pati ieškovė, tuomet ieškovė nebūtų gyvenamosios vietos kainos derinusi su atsakove, taip pat atsakovė nebūtų nurodžiusi ieškovei, kad tam tikra kaina yra per didelė. Taip pat atsakovė būtų ieškovei periodiškai išrašinėjusi sąskaitas apmokėti apgyvendinimo išlaidas. Tačiau atsakovė pirmą kartą nurodė ieškovei apmokėti už apgyvendinimo paslaugas tik 2024 m. rugpjūčio 12 d. el. laiške, t. y. tik po to, kai tarp šalių kilo ginčas dėl vėlavimo atlikti darbus.

Sutiktina su teismo pozicija, kad tai, jog atsakovę tenkino atliekamų darbų rezultatas, patvirtina visiškai ir iš dalies apmokėtos ieškovės atsakovei pateiktos sąskaitos faktūros. Nesant darbų perdavimo-priėmimo akto, gali kilti darbų atlikimo laiko, kokybės ir kiti klausimai, tačiau vien šio akto nepateikimas byloje nepaneigia užsakovo teisės į atlyginimą už atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais. Atsakovė iš esmės neginčija, kad darbai pagal Rangos sutartį buvo atlikti, tačiau teigiama, kad: 1) ieškovė neatliko tualeto plytelių ardymo darbų, su kuo ieškovė sutinka, tačiau šie darbai tesudaro apytiksliai tik 3 procentus Rangos sutarties vertės; 2) ieškovė esą neatliko priešgaisrinių durų šalinimo darbų, su kuo ieškovė nesutinka, kadangi šie darbai nepateko į Rangos sutarties dalyką; 3) ieškovė esą neatliko ventiliacijos šachtų griovimo darbų, tačiau šie darbai nepateko į Rangos sutarties dalyką.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino visus šalių pateiktus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą. Kaip matyti iš sprendimo turinio, teismas nurodė aiškius motyvus, kuriais remiantis teismas padarė išvadą, jog ieškovė atliko 97 proc. darbų pagal Rangos sutartį. Teismas pateikė aiškius argumentus dėl sutarties su UAB „Eurovakarai“ įrodomosios reikšmės, taip pat dėl aplinkybės, kad atliktus darbus atsakovė faktiškai priėmė ir didžiąją dalį darbų apmokėjo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl sprendimo motyvų pakankamumo

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos sprendime turi būti teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas). Kartu kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas ir yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, pastraipa 30). Principinės šio teismo sprendimuose suformuluotos nuostatos yra tokios, kad teismų sprendimuose turi būti tinkamai išdėstomi motyvai, kuriais jie pagrįsti; pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste; teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1998 m. vasario 19 d. sprendimas Higgins ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 134/1996/753/952; 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van der Hurk prieš Olandija, peticijos Nr. 1603/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 157/1996/776/97).

Kasacinis teismas praktikoje yra nurodęs, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad teismas privalo išanalizuoti visus procesiniuose dokumentuose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar teismo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jame yra nustatytos esminės bylai reikšmingos aplinkybės, išdėstyti motyvai, susiję su pareikštais reikalavimais, t. y. priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino visus šalių pateiktus įrodymus, leidžiančius nustatyti atliktų / neatliktų darbų apimtį, be to, pati apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde taip ir nenurodo kitokių skaičiavimų, kitokio atlikto darbų kiekio kvadratine ar kitokia išraiška, ir nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek vaizdinę medžiagą, tiek rašytinius įrodymus, tame tarpe ir atsakovės su UAB „Eurovakarai“ sudarytą sutartį ir jos reikšmę ginčui, pasisakė dėl darbų perdavimo – priėmimo akto reikšmės. Taip pat pažymėtina, kad teismas vertino tas aplinkybes, kurios susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. tik teisiškai reikšmingas aplinkybes, neišeidamas už nagrinėjamos bylos ribų. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino esminius ginčo šalių argumentus bei jų pateiktus įrodymus, dėl jų teisiškai pasisakė ir išdėstė savo išvadas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai nemotyvavo priimto sprendimo. Be to, kaip minėta, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandija, peticijos Nr. 16034/90).

Dėl rangos darbų perdavimo - priėmimo aktų reikšmės ir darbų rezultato priėmimo fakto

Apeliantė teigia, kad byloje nėra įrodymų, kad tarp šalių būtų buvę sudaryti darbų perdavimo ir priėmimo aktai ar kad darbų rezultatas būtų buvęs perduotas atsakovei. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės teisę reikalauti didžiosios dalies rangos kainos, nors tokia teisė atsiranda tik perdavus ir priėmus darbų rezultatą.

Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas – sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalyje pateiktą statybos rangos sutarties sampratą rangovo teisė gauti atlyginimą už atliktą darbą susijusi su jo pareiga darbus atlikti tinkamai ir laiku. Kitos statybos rangą reglamentuojančios teisės normos detalizuoja sutarties šalių pareigų vykdymą ir teisių įgyvendinimą, tačiau jos nepaneigia esminės užsakovo pareigos – sumokėti rangovui už tinkamai atliktą darbą.

CK 6.694 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas abiejų šalių pasirašomu aktu. Atliktų darbų priėmimo aktas yra dokumentas, fiksuojantis tam tikrą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo etapą. Iš rangą reglamentuojančio CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus normų matyti, kad šis abiejų sutarties šalių pasirašomas aktas yra reikšmingas sutarties šalims tiek kaip dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, tiek kaip reikšmingų sutarties vykdymo faktinių aplinkybių fiksavimo dokumentas: iš jame nurodytų faktinio pobūdžio duomenų matyti akto surašymo metu buvusi šalių pozicija dėl rangos sutartimi sutartų darbų atlikimo fakto, apimties, momento, darbų atitikties sutarties sąlygoms, akte fiksuojami konkretūs nustatyti darbų trūkumai; nuo darbų perdavimo akto pasirašymo momento užsakovui pereina atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika; su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindas rangovui reikalauti iš užsakovo vykdyti jo priešpriešinę pareigą – sumokėti už darbus yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas – sutarto darbo atlikimo faktas, o darbų perdavimo–priėmimo aktas yra tik šį faktą patvirtinantis dokumentas. Nesant darbų perdavimo-priėmimo akto, gali kilti darbų atlikimo laiko, kokybės ir kiti klausimai, tačiau vien šio akto nepateikimas byloje nepaneigia užsakovo teisės į atlyginimą už atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011). Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 37 punktas). Taigi, rašytinio darbų priėmimo akto nebuvimas nėra besąlygiška prielaida konstatuoti, kad darbų rezultato užsakovas nepriėmė ir neturi pareigos už juos sumokėti. Faktai, kad darbų perdavimas ir priėmimas pagal įstatyme nustatytus reikalavimus neįvyko, tačiau užsakovas rangovo darbų rezultatą pradėjo naudoti pagal paskirtį, rodo, kad šalys nesilaikė teisės normų reikalavimų, tačiau pažeidimų faktas neatleidžia šalių nuo prievolių, kylančių iš sutarčių vykdymo principų (CK 6.200 straipsnis) bei rangos sutarties esmės, reikalaujančių, kad už tinkamą darbo rezultatą būtų sumokama sulygta kaina (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-469/2018, 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-823/2019).

Ginčo atveju Rangos sutartimi ieškovė (rangovas) įsipareigojo atlikti numatytus griovimo bei demontavimo darbus objekto nuliniame, pirmajame ir trečiajame aukštuose – išardyti pastato 3, 1 ir 0 aukštų grindis bei po jomis esančius kabelius ir vamzdžius, paruošti grindis išlyginamojo sluoksnio pylimo darbams atlikti; išardyti pakabinamas lubas bei po jomis esančias metalo konstrukcijas ir ventiliacijas; išardyti sienines medines spintas bei visus medinius baldus/metalines spintas; išardyti gipso plokščių sienas bei surinkti vatą į tam skirtus maišus; demontuoti visas esančias duris; išgriauti sienų ir grindų plyteles, esančias aukštuose, palikti aukštus tvarkingus ir išvalyti iki pat betoninės konstrukcijos (sutarties 1 punktas).

Rangos sutarties 2.5 punkte nustatyta, kad darbų atlikimo kiekio ir kokybės aktavimas vykdomas kas 2 savaites, po kurių seka apmokėjimas už atliktus darbus aktavimo tvarka vėliausiai po 3-jų dienų nuo akto pasirašymo datos. Rangos sutarties 3.2 punkte ieškovei nustatyta pareiga laiku ir tinkamai informuoti užsakovą (atsakovę) apie atliktų darbų etapus bei apie atliktų darbų priėmimo-perdavimo datą bei pateikti užsakovui atliktų statybos darbų perdavimo-priėmimo aktus. Rangos sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad apmokėjimas atliekamas užsakovui kas 2 savaites pasirašius darbų perdavimo-priėmimo aktą, pagal rangovo pateiktą sąskaitą faktūrą, per 3 darbo dienas po sąskaitos-faktūros išrašymo dienos.

Paminėtina, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 1, 2, 5 dalys).

Byloje nustatyta, kad ieškovė išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti sąskaitas faktūras: 1) 2024 m. gegužės 28 d. Nr. FR20 – 6 000,00 Eur už 2024 m. gegužės 15 d. – 2024 gegužės 26 d. laikotarpiu atliktus darbus 3 aukšte, kuri pateikta atsakovei 2024 m. gegužės 28 d., o apmokėta 2024 m. birželio 7 d. 2) 2024 m. birželio 5 d. Nr. FR21 – 6 000,00 Eur už 2024 m. gegužės 27 d. – 2024 m. birželio 2 d. laikotarpiu atliktus darbus 3 aukšte, kuri pateikta atsakovei 2024 m. birželio 5 d., o apmokėta 2024 m. birželio 14 d.; 3) 2024 m. birželio 20 d. Nr. FR22 – 9 000,00 Eur už 2024 m. birželio 3 d. – 2024 m. birželio 8 d. laikotarpiu atliktus darbus 1 aukšte, kuri pateikta atsakovei 2024 m. birželio 20 d., o apmokėta 2024 m. birželio 28 d.; 4) 2024 m. birželio 28 d. Nr. FR24 – 6 000,00 Eur už 2024 m. birželio 17 d. – 2024 m. birželio 23 d. laikotarpiu atliktus darbus 0 aukšte, kuri pateikta atsakovei 2024 m. liepos 10 d., o apmokėta 2024 m. liepos 15 d.; 5) 2024 m. birželio 28 d. Nr. FR23 – 10 000,00 Eur už 2024 m. birželio 10 d. – 2024 m. birželio 16 d. laikotarpiu atliktus darbus 1 aukšte, kuri pateikta atsakovei 2024 m. liepos 10 d., iš dalies, t. y. 5000 Eur, apmokėta 2024 m. liepos 19 d. Jokie atskiri darbų perdavimo – priėmimo aktai šioms apmokėtoms sąskaitoms nebuvo faktiškai sudaromi, o atsakovė dėl minėtose sąskaitose, kurias apmokėjo, ir vieną apmokėjo iš dalies, nurodytų darbų pretenzijų nereiškė, apmokėjo juos, gavusi sąskaitas.

Taigi nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad šalių sutartinių santykių metu buvo susiklosčiusi faktinė sutarties vykdymo praktika, pagal kurią atskiri atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai apskritai nebuvo pasirašomi, o atsakovė už ieškovės atliktus darbus atsiskaitydavo pagal ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras. Ši nuosekli šalių elgsena, atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnio 5 dalį, vertintina kaip reikšminga nustatant, kokią faktinę darbų perdavimo ir atsiskaitymo tvarką šalys taikė vykdydamos sutartį.

Paminėtina, kad CK 6.691 straipsnio 1 dalis įtvirtina privalomą kooperavimosi pareigą, dėl kurios, jeigu kyla kliūčių, trukdančių tinkamai įvykdyti sutartį, kiekviena sutarties šalis privalo imtis visų nuo jos priklausančių protingų priemonių toms kliūtims pašalinti. Taigi, atsakovė, tvirtindama, kad darbų perdavimo – priėmimo aktai buvo reikšmingi vykdant sutartį, sprendžiant dėl darbų rezultato priėmimo, nesiėmė pati kooperavimosi pareigos informuoti rangovę apie netinkamą sutarties vykdymą (CK 6.689 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė, nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos (kai tarp šalių susiklostė šios nutarties 26 punkte nurodyta Rangos sutarties vykdymo praktika), neturi teisės panaudoti ieškovės bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę – nemokėti rangovui už faktiškai atliktus darbus.

Ieškovė, be šios nutarties 25 punkte nurodytų sąskaitų – faktūrų, taip pat išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti sąskaitas faktūras: 1) 2024 m. liepos 8 d. Nr. FR25 – 10 000,00 Eur už 2024 m. liepos 1 d. – 2024 m. liepos 7 d. laikotarpiu atliktus statybos darbus 0 aukšte, kuri patekta atsakovei 2024 m. liepos 16 d.; 2) 2024 m. liepos 30 d. Nr. FR26 – 5 000,00 Eur už 2024 m. liepos 8 d. – 2024 m. liepos 14 d. laikotarpiu atliktus statybos darbus 1 aukšte, kuri patekta atsakovei 2024 m. liepos 30 d.; 3) 2024 m. rugsėjo 30 d. Nr. FR27 – 10 000,00 Eur už 2024 m. liepos 15 d. – 2024 m. liepos 28 d. laikotarpiu atliktus statybos darbus 0 aukšte, kuri atsakovei pateikta 2024 m. rugsėjo 30 d. Visos šios nurodytos sąskaitos atsakovės nebuvo apmokėtos.

Ieškovės atstovas 2024 m. liepos 18 d. informavo atsakovės atstovą telefonine žinute, kad šiandien paskutinė diena kai dirbama, kadangi vėluojama atsiskaityti. Šios žinutės pateikimo dienai atsakovė buvo neapmokėjusi 5 000 Eur pagal 2024 m. birželio 28 d. sąskaitą – faktūrą Nr. FR23, kurios sumokėjimo terminas buvo suėjęs, ir taip pat buvo pateikta 2024 m. liepos 8 d. sąskaita – faktūra Nr. FR25, tačiau jos apmokėjimo terminas, nei susitartas pagal Rangos sutarties 5.2 punkte, nei nurodytas minimoje sąskaitoje faktūroje, nebuvo suėjęs. Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.661 straipsniu, sustabdė darbus, byloje nėra ginčo, kad darbai iki galo nebuvo užbaigti, tik kyla ginčas dėl neužbaigtų darbų apimties.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų, kad atsakovė, gavusi sąskaitas faktūras, būtų teikusi prieštaravimus dėl atliktų darbų apimties ar kainos. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti, kadangi 2024 m. rugpjūčio 5 d. el. laiške, kuriuo buvo nutraukta Rangos sutartis, atsakovė konkrečiai nurodė, kokių darbų ieškovė neatliko, pateikė kartu nuotraukas. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas pasisakys detaliau kitoje dalyje, tačiau šioje dalyje paminėtina, kad atsakovė informavo ieškovę, jog samdys kitą įmonę pabaigti darbus, nors faktiškai jau 2024 m. liepos 31 d. buvo sudaryta statybos darbų rangos sutartis su UAB „Eurovakarai“. 2024 m. liepos 31 d. statybos darbų rangos sutarties 1.1 punkte buvo nustatyta, kad UAB „Eurovakarai“ turi atlikti šiuos darbus Objekte, t. y. išardyti pastato 3-ojo, 1-ojo, 0-ojo, -1-ojo tualetų kambarius, juose esančias grindų ir sienų plyteles, viską transportuojant į tam skirtas vietas, nupjaustyti ventiliacijų sistemas, demontuoti duris ir jų apvadus, o darbų pradžia nuo 2024 m. rugpjūčio 5 d. Šios faktinės aplinkybės aktualios, sprendžiant klausimą dėl ieškovės darbų rezultato priėmimo fakto, atsižvelgiant į CK 6.671 straipsnį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakovas, nutraukęs sutartį anksčiau negu ieškovas būtų nutraukęs sutartį, po sutarties nutraukimo privalo priimti faktiškai atliktus darbus ir už juos sumokėti, t. y. įstatyme nustatyta, kad rangovas tokiais atvejais taip pat turi teisę reikalauti sumokėti už faktiškai atliktus darbus (CK 6.671 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nutraukiama rangos sutartis dėl to, jog rangovas darbą vykdo ne laiku, užsakovas turi teisę likusiems darbams atlikti sudaryti kitą rangos sutartį, prieš tai priėmęs jau atliktus darbus. Rangovas tokiu atveju turi teisę reikalauti sumokėti už faktiškai atliktus darbus (CK 6.671 straipsnis). Kai rangos sutartis nutraukiama iki darbų rezultato perdavimo, faktiškai atlikti darbai priimami ta pačia tvarka, kaip ir galutinis darbų rezultatas. CK 6.694 straipsnio 1 dalyje nustatyta užsakovo pareiga nedelsiant pradėti darbų priėmimą po to, kai jis gauna rangovo pranešimą apie pasirengimą perduoti atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2005). Net ir nutraukus rangos sutartį dėl rangovo kaltės, užsakovas turi pareigą sumokėti už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007).

Atsižvelgiant į 31 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, laikytina, kad atsakovė, sudariusi sutartį su kita rangove dėl, atsakovės teigimu, tų pačių darbų atlikimo, pradėjo faktiškai naudotis atsakovės atliktais darbais, kadangi atsakovė, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, negalėjo sudaryti sutarties su kita įmone prieš tai nepriėmusi atliktų darbų, todėl nepaisant to, kad šalys nesilaikė teisės normų reikalavimų dėl darbų rezultato perdavimo ir priėmimo, tačiau tai neatleidžia atsakovės (užsakovės) nuo pareigos sumokėti už faktiškai priimtus ir ieškovės atliktus darbus.

Dėl skolos priteisimo už faktiškai atliktus rangos darbus

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė atliko 97 proc. Rangos sutarties darbų, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir netinkamai įvertino jos pateiktus įrodymus dėl kito rangovo pasitelkimo užbaigti darbus Objekte.

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.

Kasacinio teismo konstatuota, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).

Pažymėtina, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).

Ginčo atveju tarp šalių susiklostė statybos rangos teisiniai santykiai, ginčo dėl jų teisinio kvalifikavimo tarp šalių nėra. Kaip minėta, pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalį statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pagal užsakovo užduotį atlikti statybos darbus, o užsakovas – sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos yra priešpriešinio pobūdžio: rangovo pareigą tinkamai atlikti sutartus darbus ir perduoti jų rezultatą atitinka užsakovo pareiga šiuos darbus priimti ir už juos atsiskaityti. Pagal CK 6.694 straipsnį užsakovas, gavęs rangovo pranešimą apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą ar sutartyje nustatytą darbų etapą, privalo pradėti darbų priėmimą, o darbų perdavimas ir priėmimas paprastai įforminamas aktu. Tačiau darbų perdavimo–priėmimo aktas yra darbų atlikimo ir perdavimo faktą patvirtinantis įrodymas, todėl vien jo nebuvimas savaime nepaneigia darbų atlikimo ir užsakovo pareigos už faktiškai atliktus darbus atsiskaityti, jeigu šios aplinkybės nustatomos kitų byloje esančių įrodymų visuma.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, nagrinėjamu atveju ieškovei, reiškiančiai reikalavimą dėl skolos už atliktus statybos rangos darbus priteisimo, teko pareiga įrodyti jos reikalavimą sukuriančias aplinkybes: kad atsakovė pavedė atlikti atitinkamus darbus, kad šie darbai buvo faktiškai atlikti, kokia buvo jų apimtis ir kaina, kad atliktų darbų rezultatas buvo perduotas ar faktiškai priimtas, taip pat kad atsakovė už šiuos darbus neatsiskaitė. Atsakovei, savo ruožtu, teko pareiga įrodyti faktinį jos atsikirtimų į ieškinį pagrindą, t. y., kad ieškovės nurodyti darbai buvo atlikti mažesne negu nurodoma apimtimi, buvo atlikti netinkamai ar egzistuoja kitos aplinkybės, paneigiančios ieškovės teisę į reikalaujamą atlygį. Todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktų įrodymų visumą, kartu nurodė atsakovės pareigą pagrįsti jos teiginius dėl neatliktų darbų, savaime nereiškia netinkamo įrodinėjimo naštos perkėlimo atsakovei – tai yra atsakovės procesinės pareigos įrodyti jos pačios atsikirtimų faktinį pagrindą įgyvendinimas.

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kokius įrodymus šalys teikė teismui, sprendė, kad ieškovė neatliko 3 proc. Rangos sutartyje numatytų darbų, jų nekonkretizuodamas. Visgi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Pirmiausia, atsakovės atstovas 2024 m. rugpjūčio 5 d. el. laiške nurodė, kad ne iki galo atlikti darbai: neišgriautos sienų bei grindų plytelės, esančios aukštuose; ne iki galo pabaigos ardyti ventiliacijos ir kabeliai, paliktos durys. Ieškovės atstovas, atsakydamas į šį atsakovės atstovo laišką, 2024 m. rugpjūčio 12 d. el. laiške nurodė, kad neatliktų darbų vertė apie 1000 Eur, nenuardytos plytelės. Vėlesniame, t. y. 2024 m. rugpjūčio 15 d., el. laiške ieškovės atstovas jau teigė, kad neatliktų darbų vertė apie 4000 Eur. Dėl to darytina išvada, kad ieškovės teiginys, kad iki sutartinių santykių pasibaigimo ji buvo atlikusi 97 proc. sutartų darbų, prieštarauja pačios ieškovės iki teisminio ginčo pateiktiems duomenims. Dar iki kreipimosi į teismą ieškovė elektroniniame laiške pati nurodė, kad jos neatliktų darbų vertė sudaro 4 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad bendra sutartų darbų vertė buvo 62 000 Eur, pačios ieškovės nurodyta 4 000 Eur neatliktų darbų vertė sudaro 6,45 proc. visos darbų vertės, todėl pagal pačios ieškovės iki bylos pateiktus duomenis atliktų darbų apimtis galėjo sudaryti ne daugiau kaip 93,55 proc. Vien aplinkybė, kad pradėjus teisminį procesą ieškovė savo atliktų darbų apimtį įvardijo kitaip, nesudaro pagrindo ignoruoti jos pačios iki ginčo pateikto konkretaus neatliktų darbų vertės apskaičiavimo. Ieškovei nepateikus objektyvaus paaiškinimo ir jį pagrindžiančių įrodymų, dėl kokių priežasčių jos pačios iki ginčo nurodyta 4 000 Eur neatliktų darbų vertė vėliau sumažėjo iki 1 860 Eur, nėra pagrindo ieškinyje deklaruotai 97 proc. darbų atlikimo apimčiai suteikti didesnę įrodomąją reikšmę už ankstesnę pačios ieškovės aiškiai išreikštą poziciją. Toks procesinės pozicijos pakeitimas, nesant jį objektyviai pateisinančių aplinkybių, neatitinka ir venire contra factum proprium principo, pagal kurį šaliai draudžiama elgtis prieštaringai, t. y. vėliau remtis pozicija, nesuderinama su jos pačios ankstesniais pareiškimais ar elgesiu.

Ieškovė pateikė objekto nuotraukas, kurios buvo siunčiamos ieškovei, nurodant, kokie rangos darbai nebuvo atlikti, nors konkrečiai nėra aišku, kokiuose objekto aukštuose ir pan., jos buvo darytos, tačiau matyti, kad paliktos ne vienos durys, staktos, neišgriautos plytelės nuo sienų ir grindų, nedemontuoti ventiliacijos vamzdžiai, kas ir buvo nurodyta 2024 m. rugpjūčio 5 d. el. laiške. Pačios ieškovės pateikti vaizdo įrašai iš esmės patvirtina tokias aplinkybes dėl nebaigtų darbų, neišgriautų plytelių, durų, ko ji teigia neatlikusi, kadangi sustabdė darbų vykdymą dėl sąskaitų neapmokėjimo. Ieškovė teigė, kad liko neišgriautos tik priešgaisrinės durys, kurių griauti nebuvo galima, tačiau tam pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Rangos sutarties 1.1 punkte nustatyta, kad visi atliekamų darbų vienetai nustatyti papildomame priede prie sutarties, su kuriais rangovė susipažino ir sutiko, tačiau šio priedo šalys į bylą nepateikė. Nesant objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti objektyvų darbų mastą, apskaičiuojamais vienetais Rangos sutarties sudarymo dieną ir po faktinio darbų sustabdymo ir atsakovės faktinio darbų rezultato priėmimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino pateiktą šalių įrodymų visetą. Tačiau neatsižvelgęs į ieškovės iki ginčo deklaruotą neatliktų darbų vertę, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, kiek faktiškai ieškovė atliko rangos darbų pagal Rangos sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, t. y. vaizdinę medžiagą, ieškovės vadovo paaiškinimus, atsakovės pateiktus įrodymus, sprendžia, kad ieškovė atliko ne daugiau nei 93,55 proc. Rangos sutartyje nustatytų darbų, o neatliktų darbų vertė yra 4 000 Eur. Atsakovė kitokių paskaičiavimų nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė, o pateikta 2024 m. liepos 31 d. statybos darbų rangos sutartis, sudaryta su UAB „Eurovakarai“, bei su ja susiję darbų perdavimo – priėmimo aktai, sąskaitų apmokėjimai neleidžia daryti kitokios išvados dėl toliau nurodomų argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, palyginus atsakovės su ieškove ir atsakovės su UAB „Eurovakarai“ sudarytų statybos darbų rangos sutarčių 1.1 punktuose nustatytą darbų apimtį, matyti, jog pirmąja sutartimi buvo susitarta dėl griovimo darbų trijuose pastato aukštuose, o su UAB „Eurovakarai“ – dėl analogiško pobūdžio darbų keturiuose pastato aukštuose. Įvertinus abiejų sutarčių kainą, pagrįstai nustatyta, kad pagal ieškovės ir atsakovės sutartį vienam aukštui tenkanti griovimo darbų vertė sudarė apie 20 666 Eur, o atsakovės ir UAB „Eurovakarai“ sutartyje bendra darbų kaina buvo 19 500 Eur, t. y. iš esmės artima vieno aukšto griovimo darbų vertei pagal ginčo sutartį, todėl toks kainų santykis pagrįstai buvo vertintas kaip reikšmingas sprendžiant dėl faktiškai likusių neatliktų darbų apimties, kaip neįrodantis, kad ieškovė neatliko daugiau darbų, nei apeliacinės instancijos teisme nustatyta neatliktų darbų vertė – 4000 Eur.

Tiek Rangos sutarties su ieškove atveju, tiek ir statybos darbų rangos sutarties su UAB „Eurovakarai“ 1.1 punkte nustatyta, kad visi atliekamų darbų vienetai nustatyti papildomame priede prie sutarties, su kuriais rangovė susipažino ir sutiko, tačiau šio priedo atsakovė nepateikė, todėl nėra galimybės realiai nustatyti, kokią darbų dalį sudarė -1-ojo aukšto griovimo darbai. Taip pat nors UAB „Eurovakarai“ darbų perdavimo–priėmimo aktuose nurodyta, kad darbai buvo atliekami 0-ajame, 1-ajame ir 3-iajame aukštuose, t. y. tuose pačiuose aukštuose, kuriuose pagal ginčo sutartį darbus vykdė ieškovė, pažymėtina, kad 2024 m. liepos 31 d. su UAB „Eurovakarai“ sudarytos sutarties dalykas buvo platesnis – joje buvo numatyti griovimo darbai taip pat ir –1 aukšte. Tačiau nė viename pateiktame darbų perdavimo – priėmimo akte -1 aukšte atlikti darbai nėra nurodyti. Be to, UAB „Eurovakarai“ atliktų darbų priėmimo aktuose nėra nurodyta, kad buvo demontuotos durys ir jų apvadai. Taigi tarp UAB „Eurovakarai“ sutartyje nustatytos darbų apimties ir vėliau surašytų, atsakovės į bylą pateiktų, jos vykdymo dokumentų egzistuoja neatitiktis. Atitinkamai tokios aplinkybės neleidžia vien pagal sutarties kainą ir jos bendrą darbų aprašymą spręsti apie ieškovės neatliktų darbų kiekį ir vertę. Be to, kaip minėta, sutartis su UAB „Eurovakarai“ sudaryta dar iki Rangos sutarties nutraukimo, todėl negalima daryti išvados, kad tokia sutartis buvo sudaryta tik tam, kad būtų užbaigti ieškovės neatlikti darbai. Paminėtina ir tai, kad atsakovės argumentai yra prieštaringi, viena vertus, sutartyje su UAB „Eurovakarai“ buvo konkrečiai numatyti darbai ir jų kaina nurodyta 19 500 Eur, tačiau jau pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė teigė, kad 19 500 Eur sumą sudaro tiek už ieškovės neužbaigtų darbų užbaigimą, tiek ir už papildomus darbus, atsiradusius dėl to, kad ieškovės įmonės darbininkai dirbdami objekte pažeidė stiklinius langus, nors tokių darbų sutartyje nebuvo nustatyta.

Pažymėtina, kad sutartis su UAB „Eurovakarai“ sudaryta 2024 m. liepos 31 d., kai rangos sutartis su ieškove dar nebuvo nutraukta – ji nutraukta tik 2024 m. rugpjūčio 5 d., nors jau buvo sutarta dėl dalies ieškovės neatliktų darbų atlikimo. Be to, UAB „Eurovakarai“ pagal sutartį darbus turėjo atlikti nuo 2024 m. rugpjūčio 5 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d., tačiau paskutinis darbų perdavimo–priėmimo aktas surašytas tik 2025 m. vasario 3 d. Vadinasi, UAB „Eurovakarai“ darbų vykdymo ir įforminimo laikotarpis gerokai peržengė sutartyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Esant tokiai situacijai, vien aplinkybė, kad aktuose nurodyti 0-asis, 1-asis ir 3-iasis aukštai, dar nepatvirtina, kad visi iki 2025 m. vasario 3 d. juose atlikti darbai buvo būtent tie darbai, kuriuos ieškovė buvo palikusi neatliktus Rangos sutarties nutraukimo dienai, kuriuos atsakovė buvo numačiusi, kad nauja rangovė atliks iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tokia aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog buvo atliekami tik tie darbai, kurių neatliko ieškovė.

Atkreiptinas dėmesys, kad būtent atsakovei kilo pareiga pateikti neatliktų darbų apskaičiavimą, kadangi būtent ji šiuo atsikirtimu remiasi, o ne teismas turėjo sukurti apskaičiavimą ar metodiką, kai pačios šalys kitokių įrodymų neteikė (CPK 178 straipsnis), tačiau apeliaciniame skunde tik pateikiami deklaratyvus motyvai dėl netinkamai apskaičiuotų neatliktų darbų kiekio.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovė pažeidė prievolę atsiskaityti už faktiškai atliktus rangos darbus, tačiau netinkamai nustatė, kokia darbų dalis nebuvo atlikta, todėl nustačius, kad neatlikta darbų vertė yra 4 000 Eur, ieškovei prašant priteisti 30 000 Eur, iš atsakovės ieškovei priteistina 26 000 Eur (30 000 Eur – 4 000 Eur) skola už faktiškai atliktus griovimo darbus (CK 6.58 straipsnio 1 dalis, 6.38, 6.59, 6.644 ir 6.671 straipsniai, CPK 185 straipsnis).

Dėl darbuotojų apgyvendinimo išlaidų

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nukrypo nuo šalių sudarytos sutarties turinio, vertindamas ieškovės reikalavimą dėl darbuotojų apgyvendinimo išlaidų, suteikdamas nepagrįstą reikšmę ikisutartiniam susirašinėjimui.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

Nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinamas subjektyvusis sutarties aiškinimo principas su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018 32 punktą). Tais atvejais, jeigu šalių ketinimai nesutampa, svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012).

Rangos sutarties 2.4 punkte nustatyta, kad užsakovas įsipareigoja rangovams suteikti reikiamus darbui elektrinius įrankius, nuomoti reikalingą techniką darbams atlikti, kitos išlaidos dengiamos paties rangovo. Visos kitos išlaidos priklauso rangovui apsimokėti. Taigi matyti, kad konkrečiai šalys Rangos sutartyje neaptarė ieškovės darbuotojų apgyvendinimo klausimo. Todėl sprendžiant, ar bendro pobūdžio sąvoka „kitos išlaidos“ apėmė ir darbuotojų apgyvendinimą, sutarties sąlyga negali būti aiškinama izoliuotai nuo kitų CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo kriterijų – šalių derybų, tarpusavio santykių praktikos bei elgesio po sutarties sudarymo.

Pirmiausia matyti, kad šalių atstovai iki Rangos sutarties sudarymo bendravo dėl apgyvendinimo, kokia kaina, t. y. 18-20 Eur, tinkama atsakovei už apgyvendinimo parą žmogui, ieškovės atstovas siuntė apgyvendinimo vietų pasiūlymą, tačiau atsakovės atstovas nurodė, kad 8 000 Eur už mėnesį nemokės. Tokios derybos nedera su atsakovės byloje pateikiamu aiškinimu, kad pagal Rangos sutartį apgyvendinimo išlaidas nuo pat pradžių turėjo padengti pati ieškovė. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovės atsakymai nebūtų logiški, jei ji nebūtų įsipareigojusi pasirūpinti ieškovės darbuotojų apgyvendinimu, kadangi ji būtų galėjusi atlikti išskaitas.

Antra, atsakovė ieškovei sutarties vykdymo metu už darbuotojų apgyvendinimą neišrašė jokių sąskaitų, nereikalavo šių išlaidų atlyginti, taip pat apmokėjo visiškai sąskaitas faktūras Nr. FR20, FR21, FR22, FR24, iš dalies – sąskaitą faktūrą Nr. FR23, ir neatliko jokių išskaitų dėl darbuotojų apgyvendinimo. Reikalavimas kompensuoti darbuotojų apgyvendinimo išlaidas buvo pareikštas tik nutraukus Rangos sutartį, todėl jos įrodomoji reikšmė turi būti vertinama kartu su objektyviais iki ginčo buvusiais šalių pareiškimais ir faktiniu sutarties vykdymu. Paminėtina, kad apeliaciniu skundu nepateikiama jokių paaiškinimų, kodėl visą sutarties vykdymo laikotarpį atsakovė apgyvendinimo išlaidų ieškovei nepriskyrė, o pateikiami tik deklaratyvūs motyvai dėl netinkamo sutarties lingvistinio aiškinimo. Apeliantė atkreipia dėmesį į ieškovės profesionalumą ir aplinkybę, kad šalys turėjo įtraukti sąlygą dėl apgyvendinimo kaštų į sutartį, tačiau toks pats principas taikytinas ir atsakovei, t. y. pati atsakovė, kuri šiuo atveju buvo kaip generalinė rangovė, nesiekė įtraukti sąlygos dėl apgyvendinimo į Rangos sutartį, nors tokie klausimai buvo sprendžiami ikisutartinių santykių metu, o pačios atsakovės elgesys nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad ieškovė prisiėmė pareigą apmokėti už darbuotojų apgyvendinimą.

Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovės teiginys, kad apgyvendinimas buvo išimtinai rangovės išlaidos, nesuderinamas su pačios atsakovės ikisutartiniais pareiškimais ir faktiniu sutarties vykdymu (CPK 178, 185 straipsniai). Todėl darbuotojų apgyvendinimo išlaidų nėra pagrindo atimti iš priteistos ieškovei skolos.

Apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atliko įvertinimo dėl atsakovės pirmosios instancijos teisme nurodytų motyvų – nuostolių dėl Vokietijos bendrovės „Arkadis Abbruch“ reiškiamų pretenzijų ir atliktos 13 180,28 Eur išskaitos iš mokėtinos sumos, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, detaliau dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino 2024 m. lapkričio 4 d. prekių važtaraščio dėl gipskartonio priedų bei fenolio dervos plėvelės įsigijimo ARKADIS ABBRUCH GmbH už 1917,27 Eur, nurodydamas, kad nepateiktas vertimas į lietuvių kalbą. Tačiau matyti, kad byloje buvo pateiktas vertimas, visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis įrodymas nepatvirtina ieškovės neatliktų darbų ar padarytos žalos, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų apie žalos egzistavimo faktą Rangos sutarties nutraukimo metu, todėl šis įrodymas sietinas su atsakovės ir UAB „Eurovakarai“ sudaryta sutartimi, o ne su šio ginčo dalyku (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismui iš dalies tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, perskirstytinos pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į ieškinio atmestų ir patenkintų reikalavimų dalį (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas 93 proc. (100 proc. dėl sutarties punkto pripažinimo negaliojančiu ir 86 proc. dėl skolos priteisimo).

Ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 4343,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 730 Eur žyminis mokestis ir 3 613,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 4 038,99 Eur (4 343,00) x 93 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė už sprendimo už akių peržiūrėjimą sumokėjo 112 Eur žyminio mokesčio bei pateikė įrodymus, kad sumokėjo už advokato padėjėjo teisinę pagalbą 2000 Eur, todėl iš ieškovės atsakovui priteistina 147,84 Eur (2112 Eur – 7 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

Pritaikius vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 3 864,15 Eur (4 038,99 Eur - 147,84 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl skolos dydžio, todėl atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas sprendimas keistinas iš dalies – ieškovei iš atsakovės priteistina 26 000 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 26 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. gruodžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 864,15 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas dėl sprendimo patenkintas iš dalies, t. y. 10,65 procentų, šalių bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė pateikė įrodymus, kad turėjo 655 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. sumokėtas žyminis mokestis, kitų įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos iš esmės pabaigos atsakovė nepateikė. Ieškovė pateikė įrodymus, kad turėjo 1573 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi apeliacinis skundas dėl sprendimo tenkintas iš dalies, iš ieškovės atsakovei priteistina 69,76 Eur (655 Eur x 10,65 proc.) bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovės ieškovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai – 1407,48 Eur (1573 Eur - 10,65 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Pritaikius vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovės ieškovei priteistina 1 337,72 Eur (1407,48 Eur - 69,76 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. sprendimo dalį dėl skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir ją išdėstyti taip: Priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Friskycargo“, juridinio asmens kodas 305643626, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SILICIS“, juridinio asmens kodas 302792497, 26 000,00 (dvidešimt šešis tūkstančius eurų 00 ct) (duomenys neskelbtini) c. metinių palūkanų už priteistą 26 000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. gruodžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 864,15 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Friskycargo“, juridinio asmens kodas 305643626, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SILICIS“, juridinio asmens kodas 302792497 ,(duomenys neskelbtini) (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt septynis eurus 72 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.