Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „E.“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1006-514/2026 pagal ieškovės mažosios bendrijos „K.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „E.“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė mažoji bendrija (toliau ir MB) „K.“ prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „E.“ 2 420 Eur skolą, 391,23 Eur palūkanas, 40 Eur dydžio kompensaciją, 10 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2024 m. kovo 27 d. žodžiu ir apsikeičiant elektroniniais laiškais sudarė 22 m³ talpos statybinių atliekų konteinerio pirkimo–pardavimo sutartį. Konteineris buvo perduotas tą pačią dieną (2024 m. kovo 27 d.), kaina 2 420 Eur (įskaitant PVM). Tą pačią dieną buvo išrašyta išankstinė sąskaita Nr. AA-2243 2 420 Eur sumai. Ieškovė elektroniniu paštu nurodė, kad atsakovė su ieškove už konteinerį atsiskaitys tokia tvarka: pusę sumos sumokės nedelsiant, o likusią pusę sumokės per 2 mėnesius, t. y. iki 2024 m. gegužės 27 d. Atsakovė į laišką nieko neatsakė ir tokiu būdu tam pritarė, nes tokias sąlygas šalys buvo sutarusios telefoninio pokalbio metu. Ieškovė atsakovei konteinerį perdavė, atsakovė už konteinerį sutartos pinigų sumos (2 420 Eur) nei po konteinerio perdavimo, nei per sutartus 2 mėnesius (iki 2024 m. gegužės 27 d.), nei vėliau nesumokėjo, atsakovė liko skolinga ieškovei 2 420 Eur sumą už parduotą statybinių atliekų konteinerį. Ieškovė ragino atsakovę atsiskaityti tiek žodžiu, tiek raštu, t. y. telefoniniais skambučiais, elektroniniu paštu ir Viber žinutėmis. Elektroniniai laiškai su raginimais atsiskaityti atsakovei buvo išsiųsti 2024 m. balandžio 8 d., 2024 m. balandžio 30 d., 2024 m. rugsėjo 24 d., 2025 m. liepos 29 d. ir 2025 m. rugsėjo 12 d., tačiau į raginimus atsakovė neatsakė. Pažymėjo, kad susirašinėjimo Viber metu atsakovė ne tik pripažino skolą, bet ir žadėjo ją sumokėti, tačiau gavusi pranešimą iš teismo dėl ieškovės naudai teismo įsakymu priteistų sumų, ištrynė visą susirašinėjimą. Įsiskolinimo faktą patvirtina šalių telefoniniai pokalbiai. 2024 m. balandžio 10 d. pokalbio pabaigoje ieškovės atstovas priminė atsakovės atstovui sumokėti 1 000 Eur (pusę sumos), kurią atsakovė turėjo sumokėti nedelsiant. Atsakovės atstovas nurodė, kad pamiršo tai padaryti ir artimiausiu metu sumokės šią sumą ieškovei. 2024 m. spalio 9 d. vykusio telefoninio pokalbio pradžioje šalys kalbėjo apie atsakovės įsiskolinimą ieškovei, atsakovės vadovas nurodė, kad neturi piniginių lėšų skolai padengti, tačiau pažadėjo ateityje atsiskaityti. 2024 m. gruodžio 2 d. telefoninio pokalbio metu ieškovės vadovas priminė apie įsiskolinimą, kurį atsakovės atstovas pažadėjo apmokėti. Atsakovė skolą pripažįsta, tačiau nededa pastangų įsiskolinimui sumažinti, todėl yra skolinga 2 420 Eur sumą. Pažymėjo, kad konteinerio pirkimo–pardavimo sąlygas ir kainą šalys suderino tiek telefoninių pokalbių metu, tiek susirašinėjimo elektroninių ryšių priemonėmis metu. Atsakovė yra praleidusi sąskaitos apmokėjimo terminą, todėl pažeidė savo prievolę atsiskaityti. Remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi, prašė priteisti 391,23 Eur (12 procentų) palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 27 d. d. iki 2025 m. spalio 1 d. (ieškinio pateikimo dienos), taip pat 10 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 40 Eur kompensaciją, numatytą Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovė UAB „E.“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės su ieškove nesiejo sutartiniai pirkimo-pardavimo santykiai, šalys dėl 22 m³ talpos statybinių atliekų konteinerio pirkimo–pardavimo nebuvo susitarusios, rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovė sutartinius santykius įrodinėja 2024 m. kovo 27 d. išrašyta išankstine sąskaita Nr. AA-2243, kuri, atsakovės nuomone, nepatvirtina, kad šalis siejo pirkimo-pardavimo santykiai. Paaiškino, kad atsakovė su ieškove bendradarbiauja apie penkerius metus daugybėje skirtingų verslo objektų, teikdamos paslaugas viena kitai ir atitinkamai atsiskaitydamos už paslaugas, įskaitant ir atsakovės ieškovei teiktas teritorijos nuomos/sandėliavimo paslaugas. Ieškovė nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2025 m. birželio 1 d. laikė savo statybinių atliekų konteinerius atsakovės teritorijoje, konteinerius administravo atsakovės darbuotoja. 2022 metų pabaigoje ieškovės vadovas paprašė atsakovės paslaugos – leisti atsakovės teritorijoje sandėliuoti ieškovei priklausančius statybinių atliekų konteinerius. Buvo sutarta, kad ieškovė nuo 2023 m. sausio mėn. sandėliuos savo konteinerius ir transporto priemones atsakovės teritorijoje, vėliau sutarus nustatyti protingą kainą už naudojimąsi atsakovės teritorija. Pradėjus sandėliuoti konteinerius atsakovės teritorijoje, tarp kitų buvo atvežtas ir vienas 22 m³ konteineris (analogišką konteinerį turėjo ir atsakovė). Atsakovė susidomėjo šio konteinerio įsigijimo kaina, svarstydama, kad po įsigijimo ir remonto galėtų tapti antru konteineriu pakeitimui. Atsakovė 2024 m. kovo 26 d. kreipėsi į ieškovę su klausimu, už kiek būtų parduodamas minimas konteineris ir iš karto išsiuntė nuotraukas su akivaizdžiai matomais trūkumais. Ieškovė 2024 m. kovo 27 d. atsiuntė el. laišką su savo lūkesčiais, atsiųsdama išankstinę sąskaitą su pastabomis laiške, kad dalį pinigų norėtų gauti kuo greičiau, o likusią dalį - per kelis mėnesius mokant lygiomis dalimis. 2024 m. kovo 27 d. konteineris kaip pirkimo-pardavimo sandorio dalykas atsakovei nebuvo perduotas (nėra perdavimo akto ar bet kokio kito dokumento, patvirtinančio konteinerio perdavimą ar pardavimą), todėl, atsakovės nuomone, 2024 m. kovo 27 d. išrašyta išankstinė sąskaita Nr. AA-2243 vertintina ne kaip pirkimo–pardavimo sandoris, bet kaip komercinis pasiūlymas įsigyti 22 m³ talpos statybinių atliekų konteinerį. Išankstinė sąskaita nepatvirtina paslaugų suteikimo bei skolos atsiradimo fakto. Kad tai buvo ne pirkimo-pardavimo sandoris, o komercinis pasiūlymas, patvirtina ir aplinkybė, kad esant analogiškai situacijai, ieškovei siūlant atsakovui įsigyti konteinerius 2021 metais, ieškovė buvo pateikusi sutarties projektą dėl konteinerių pirkimo-pardavimo ir išankstinę sąskaitą. Tada atsakovė, apžiūrėjusi konteinerius ir palyginusi jų kainą su rinkos kainomis, taip pat atsisakė sudaryti sutartį ir dėl to nebuvo jokių ginčų. Atsakovė atliko jos teritorijoje ieškovės sandėliuoto 22 m³ talpos statybinių atliekų konteinerio patikrinimą, po kurio paaiškėjo, kad konteineris yra labai prastos būklės, vertas tiek, kiek metalo laužas, apie ką buvo pranešta ieškovei telefonu. Nesutarus dėl kainos, ieškovei buvo pasiūlyta pasiimti visą savo turtą, laikomą atsakovės teritorijoje, iki 2025 m. gegužės 1 d. Reaguodama į tai, ieškovė, neatskleisdama visų realių faktinių aplinkybių, bei pasinaudodama iš konteksto ištrauktomis žinutėmis ir pateikdama pokalbių interpretacijas, kad neva pokalbiuose buvo aptarinėjamas atsiskaitymas už konteinerį, nors realiai buvo kalbama apie kitus dalykus (2024 m. spalio 9 d. telefoniniame pokalbyje kalbama apie ieškovės skolas atsakovei už pastarosios teritorijoje laikomus konteinerius padengimą, kitame pokalbyje kalbama dėl 10 m³ konteinerio nuomos dėl atliekų išvežimo Šiaulių mieste, nes tai mažintų ieškovės skolą atsakovei už konteinerių saugojimą (2024 m. gruodžio 2 d. įrašas)), ieškovė pateikė ieškinį siekdama neteisėto praturtėjimo. Ieškovė už savo turto laikymą ir administravimą atsakovės teritorijoje už 2,5 metų laikotarpį yra skolinga atsakovei žymiai didesnę sumą, nei konteinerio kaina, todėl ieškinio pareiškimą vertino ir kaip spaudimo priemonę atsakovei, reikalaujančiai sumokėti už ieškovės turto saugojimą atsakovės teritorijoje. Pažymėjo, kad išankstinė sąskaita faktūra yra preliminarus dokumentas, kurį pardavėjas išduoda pirkėjui, kuriame nurodomi siūlomo sandorio duomenys, tačiau ji nėra įpareigojanti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmai 2026 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei MB „K.“ iš atsakovės UAB „E.“ 2 420 Eur skolą, 40,00 Eur kompensaciją, 391,23 Eur palūkanas, 10 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (2 851,23 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. spalio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 2 465 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ieškovė MB „K.“ 2024 m. kovo 27 d. išrašė atsakovei UAB „E.“ išankstinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. AA-2243 už 22 m³ naudotą HAK konteinerį, kurio suma su PVM – 2 420 Eur. Išrašytą PVM sąskaitą faktūrą tą pačią dieną (2024 m. kovo 27 d.) ieškovė pateikė atsakovei elektroniniu paštu.

Teismas pažymėjo, kad išankstinė sąskaita faktūra nelaikytina komerciniu pasiūlymu, ji yra apskaičiuota sąskaita, kuri išrašoma ir yra pagrįsta pardavėjo bei kliento sutartomis sąlygomis ir kuria tikimasi apmokėjimo, nes pardavėjas ir klientas jau sudarė sandorį, todėl teismas sprendė, kad ieškovės išrašyta išankstinė sąskaita faktūra vertintina kaip vienas iš įrodymų, patvirtinantis šalių susitarimą dėl naudoto konteinerio pirkimo-pardavimo.

Teismas iš ieškovės MB „K.“ vadovo paaiškinimų nustatė, kad jis su atsakovės UAB „E.“ vadovu buvo aptarę konteinerio kainą, mokėjimo sąlygos, kurias ieškovės atstovas išdėstė elektroniniame laiške, 2024 m. kovo 27 d. siųstame kartu su išankstine sąskaita faktūra dėl konteinerio apmokėjimo, t. y. atsakovė pusę sutartos sumos sumoka nedelsiant, o likusią sumą sumoka per 2 mėnesius iki 2024 m. gegužės 27 d. Atsakovei buvo išrašyta išankstinė PVM sąskaita faktūra dėl to, kad išrašius PVM sąskaitą faktūrą ieškovei būtų kilusi prievolė sumokėti pridėtinės vertės mokestį, todėl ieškovė išrašė išankstinę sąskaitą faktūrą, o ją apmokėjus būtų išrašyta PVM sąskaita faktūra.

Teismas sprendė, kas iš ieškovės pateiktų telefoninių pokalbių įrašų, susirašinėjimo tarp bendrovių vadovų, darytina išvada, kad susitarimas dėl konteinerio pirkimo-pardavimo buvo sudarytas, ieškovės išankstinė sąskaita atsakovei dėl apmokėjimo už konteinerį buvo išrašyta, kai ieškovė ir atsakovė (pardavėja ir pirkėja) susitarė dėl konteinerio kainos ir jo apmokėjimo sąlygų, pasiekus bendrą susitarimą. Ieškovė, išrašydama išankstinę sąskaitą faktūrą, pagrįstai tikėjosi apmokėjimo iš atsakovės. Kad išankstinėje sąskaitoje faktūroje pateikiami apskaičiuoti faktai ir skaičiai, atsakovei buvo žinomi ir priimtini, įrodo vėlesni atsakovės vadovo patvirtinimai telefonu ir žinutėmis.

Teismas vertino, tai, jog konteineris jau buvo atsakoves teritorijoje, todėl atskiro perdavimo-priėmimo akto surašyti nebuvo būtinybės.

Teismas dėl telefoninių pokalbių garso įrašo kaip įrodymo leistinumo konstatavo, kad jis yra gautas nepažeidžiant atsakovės vadovo teisės į privatų gyvenimą. Pažymėjo, kad ieškovės vadovo tikslas įrašinėjant pokalbius telefonu buvo nukreiptas ne į atsakovės atstovo asmens duomenų rinkimą, nes juose nėra užfiksuota asmenų asmeninio gyvenimo aplinkybių, įrašuose užfiksuoti pasisakymai yra aiškiai suprantami, aišku, kokioje situacijoje įrašai padaryti, apie ką juose kalbama, įrašais ieškovė siekia apginti savo teisėtus interesus, todėl garso įrašus vertino kaip leistiną įrodinėjimo priemonę.

Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės dėl konteinerio remonto taip pat patvirtina, kad atsakovė, pradėdama konteinerio remontą, elgėsi su konteineriu kaip su sau priklausančia nuosavybe, taip patvirtindama konteinerio pirkimo-pardavimo faktą. Dėl konteinerio kainos teismas pažymėjo, jog šalys kainą nustatė bendru susitarimu, atsakovės atstovas nei elektroniniuose laiškuose, nei telefoniniuose pokalbiuose konteinerio kainos neginčijo, žadėjo skolą sumokėti.

Teismas nustatė, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ūkio subjektų, todėl ginčo sandorį vertino kaip komercinį sandorį ir ieškovė kaip kreditorė įgijo teisę reikalauti 40 Eur išieškojimo išlaidų kompensavimo iš atsakovės.

Teismas vertino, kad atsakovė atsiskaityti už konteinerį turėjo iki 2024 m. gegužės 27 d., tačiau sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl ieškovė, kaip kreditorė, kuriai piniginė prievolė nebuvo įvykdyta laiku, turi teisę gauti įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo neapmokėtos sumos (2 420 Eur) nuo 2024 m. gegužės 27 d. iki ieškinio pateikimo dienos, palūkanų dydis – 391,23 Eur.

Teismas, įvertinęs tai, kad vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma 2025 m. spalio 31 d. duomenimis buvo 2 procentai, tenkino ieškovės reikalavimą priteisti jai 10 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. spalio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) UAB „E.“ prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės MB „K.“ visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo išvada apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį buvo padaryta netinkamai paskirsčius šalims įrodinėjimo pareigą ir pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat netinkamai taikant sutarčių sudarymą ir aiškinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliantė pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai (išankstinė sąskaita faktūra, žinutės telefonu, elektroninis susirašinėjimas, garso įrašai), nėra pakankami teismui konstatuoti, kad šalys pasiekė susitarimą dėl visų esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų.

Apeliantės vertinimu tai, kad atsakovės vadovas domėjosi konteineriu, jį apžiūrinėjo, domėjosi jo kaina, teikė dėl jo užklausą ieškovei ir diskutavo dėl jo kainos su ieškovės vadovu nepatvirtina sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties.

Tai, kad konteineris atsakovės teritorijoje, atsakovė jį demontavo, taip pat nepatvirtina, kad atsakovė jį nusipirko iš ieškovės.

Teismas nevertino šalių susirašinėjimo 2025 m. gruodžio 16 d. – 2026 m. sausio 4 d. laikotarpiu (2026 m. sausio 26 d. prašymas dėl papildomo įrodymo), kuriame ieškovės vadovas patvirtino, kad sandoris nebuvo sudarytas ir prašė pateikti konteinerio nuotraukas bei jį grąžinti.

Atsiliepdama į apeliacinį skundą ieškovė MB „K.“ prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, susijusias su pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo sąlygomis, taip pat tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir darė pagrįstą išvadą, kad šalys susitarė dėl esminių konteinerio pirkimo – pardavimo sąlygų. Akcentavo, kad atsakovė nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nenurodė kodėl jos neteisingos ir nepagrįstos, t. y. nenurodo jokių konkrečių materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos dalykas – Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdama, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliantės nurodytus argumentus, įvertinęs byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantė vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

Esant šioms aplinkybėms, teismas atmeta apeliantės skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Nustatyta, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovę ir atsakovę siejo tarpusavio susitarimai, kurių pagrindu ieškovė perdavė atsakovei statybinių atliekų konteinerį bei, atitinkamai, įgijo teisę reikalauti už tai sumokėti, o atsakovė turėtų pareigą atsiskaityti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.154 straipsnio 1 dalimi, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Vadovaujantis CK 6.311 straipsniu, pirkimo-pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo-pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles.

Bendrosios sandorių sudarymo taisyklės nustato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi įstatymas neįtvirtina, kad kilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta raštu (paprasta ar notarine forma), ji gali būti sudaryta šalių pasirinkta forma. Tačiau sudaromo sandorio formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą siekiant nustatyti pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir sprendžiant dėl jų įvykdymo. Įstatymui nenustatant privalomos formos reikalavimų statybinių atliekų konteinerio pirkimo–pardavimo sutarčiai, todėl nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokio pobūdžio sutartis sudaryta nebuvo.

Pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė. Tai reiškia, kad ji laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o įstatymuose arba sutartyje nustatytais atvejais šį susitarimą išreiškia atitinkama forma (CK 6.159 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-403/2021, 21 punktas). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 22 punktas). Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, leidžiančių ją atskirti nuo dovanojimo sutarties (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.465 straipsnis), tačiau, kita vertus, tam tikrais atvejais sutartyje kaina gali būti ir nenustatyta, pirkimo–pardavimo sutartis galioja ir nesant susitarimo dėl kainos (CK 6.313 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sandoriui nėra nustatyta privalomos formos, siekiant nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir sprendžiant dėl jų įvykdymo, sudaryto sandorio formos pasirinkimas byloje lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 19 punktas). Taigi, kai teisės aktai neįtvirtina sutarčiai privalomos rašytinės ar notarinės formos, žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais sudarytos sutarties sudarymo faktas gali būti įrodinėjamas įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat ir netiesioginiais įrodymais; vertinant šalių elgesį tokį sandorį (ne)vykdant.

Viena tokių aplinkybių, kuri gali būti įvertinta kaip patvirtinanti sandorio sudarymo faktą, yra tai, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, daikto perdavimas pirkėjui jau yra sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties vykdymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 24 punktas). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).

Nagrinėjamu atveju ginčo pirkimo–pardavimo sutarčiai įstatymas nenumato specialių formos reikalavimų. Taigi, sutartis galėjo būti sudaroma ne tik raštu, bet ir žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais, kai šalių faktinis elgesys rodo šalių valią vykdyti sutartį.

Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017, 31 punktas). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-1075/2024, 63 punktas). Taigi, pardavėjui, reiškiančiam reikalavimą dėl skolos pagal pirkimo–pardavimo sutartį už parduotą prekę priteisimo, tenka pareiga įrodyti, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį ir kad pardavėjas, nepažeisdamas sutarties sąlygų (jei nustatyta tokių esant), perdavė pirkėjui sutarties dalyką nuosavybės teise, o pirkėjas jį priėmė.

Pagal pirkimo-pardavimo sutartį pagrindinė pardavėjo pareiga – tai jo pareiga perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atveju, kai šalių sudarytoje sutartyje kainos sumokėjimo terminas nebuvo nustatytas, sprendžiant dėl kainos sumokėjimo termino, turėtų būti vadovaujamasi CK 6.314 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu ir, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą. Ši nuostata aiškintina kaip nustatanti šalių tarpusavio prievoles, bet nereiškianti prezumpcijos, jog šios prievolės šalių yra įvykdytos. Sutarties sudarymas ir jos įvykdymas yra dvi skirtingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai, ir vien tik aplinkybė, kad pirkėjas turėjo prievolę pardavėjui, savaime nereiškia, kad pirkėjas šią prievolę įvykdė, todėl, kilus ginčui dėl prievolės sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo, būtent pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti. Tai, kad pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui, patvirtina, jog jis įvykdė savo sutartinę prievolę, tačiau tai savaime nereiškia, jog pirkėjas yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 35 punktas). Taigi, pirkėjas, nesutikdamas su pareikštu reikalavimu sumokėti už parduotas prekes, visais atvejais arba turi paneigti pardavėjo nurodytas aplinkybes, kad šalys sudarė sutartį ir (ar) kad pardavėjas perdavė pirkėjui sutarties dalyką, arba įrodyti, jog, gavęs sutarties dalyką, tinkamai atsiskaitė su pardavėju ir savo priešpriešinę prievolę yra įvykdęs.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo taisyklių kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, yra nurodęs, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad išankstinė PVM sąskaita faktūra nėra laikytina pakankamu įrodymu sprendžiant jog šalys pasiekė susitarimą dėl visų esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį ir byloje esančią medžiagą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ne vien išankstine PVM sąskaita faktūra, tačiau ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, telefono žinutėmis, elektroniniais susirašinėjimais, garso įrašais, aplinkybėmis dėl atsakovės elgesio remontuojant statybinių atliekų konteinerį ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas be kita ko pažymėjo, kad išrašyta išankstinė PVM sąskaita faktūra vertintina tik kaip vienas iš įrodymų, patvirtinantis šalių susitarimą dėl naudoto konteinerio pirkimo-pardavimo.

Apeliantė apeliaciniame skunde neneigia, kad atsakovės vadovas domėjosi statybinių atliekų konteineriu, jį apžiūrėjo, domėjosi jo kaina, teikė dėl jo užklausą ieškovei ir diskutavo dėl jo kainos su ieškovės vadovu, tačiau jos vertinimu tai nepatvirtina, kad buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, nes atsakovės vadovas nenurodė, kad daiktas tinka ir jį perka. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.

Bylos medžiaga nustatyta ir atsakovės vadovas neginčijo fakto, kad ketino įsigyti naudotą statybinių atliekų konteinerį, kurį būtų naudojęs savo versle, kad dėl tokio konteinerio įsigijimo derėjosi su ieškovės vadovu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad susitarimas dėl konteinerio pirkimo-pardavimo buvo sudarytas vertino telefoninių pokalbių įrašus tarp ginčo šalių vadovų. Tarp MB „K.“ ir UAB „E.“ vadovo 2024 m. balandžio 10 d. vykusiame pokalbyje (nuo 5.45 minutės) atsakovės vadovas, ieškovės vadovui priminus apie pinigus ir prašomas juos sumokėti („įmesti tą tūkstantį eurų“), pažadėjo pinigus sumokėti artimiausiu metu („pamokėsiu <...> ryt, poryt“). Šis pokalbis vyko po išankstinės PVM sąskaitos faktūros išrašymo, pokalbyje minima pinigų suma (1 000 Eur) atitinka 2024 m. kovo 27 d. elektroniniame laiške, adresuotame atsakovei kartu su išankstine PVM sąskaita faktūra, nurodomą pirminę įmoką už konteinerį, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiame telefoniniame pokalbyje buvo kalbama apie mokėjimą būtent už statybinių atliekų konteinerį, o tai paneigia atsakovės argumentus, kad ji nenurodė jog daiktas jai tinka ir ji jį perka. Tai, kad apeliantės vadovas nurodė, kad „pamokėsiu <...> ryt, poryt“ patvirtina faktą, kad ne tik, kad daiktas jai tiko, bet ji ir priėmė sprendimą jį pirkti, nes žada artimiausiu metu apmokėti, nes priešingu atveju, vargu ar būtų žadėjęs sumokėti, jeigu daiktas būtų netikęs ir nebūtų priėmęs sprendimo jo pirkti. Kad atsakovė yra skolinga ieškovei, atsakovės vadovas pripažino ir 2024 m. spalio 9 d. pokalbyje, kurio metu į ieškovės vadovo pastebėjimą, jog reikia pinigų, paaiškino, kad „su pinigais truputį pastrigęs“, siūlė tam tikras paslaugas ieškovei („galėčiau priimti iš tavęs kokių atliekų už tuos pinigus, kad uždaryti tau tą skolą“). Sutiktina, kad 2024 m. spalio 9 d. pokalbio pradžia, kai atsakovės vadovas abejoja, ar ieškovės vadovas atsilieps į skambutį ir ieškovės vadovo atsakymas, jog „reikia pinigų“, šio pokalbio turinys, kai kalbama apie atsakovės ketinimus likviduoti įsiskolinimą, patvirtina ieškovės vadovo teiginius apie atsakovės įsiskolinimą ieškovei. 2024 m. gruodžio 2 d. įraše tarp įmonių vadovų kalbama apie skolų „uždarymą“. Minėtų 2024 m. spalio 9 d. ir gruodžio 2 d. pokalbių turinys, kai kalbama apie skolų padengimą, kai atsakovė suteiks tam tikras paslaugas ieškovei, patvirtina, kad atsakovė yra skolinga ieškovei už įsigytą statybinių atliekų konteinerį, nes kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų (pvz., sutarčių), pavirtinančių ieškovės neįvykdytas prievoles atsakovei, tokių duomenų atsakovė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, nes kaip byloje nustatyta, šalys nurodė, kad buvo žinomos viena kitai iš ankstesnių tarpusavio santykių.

Tai, kad ieškovė 2024 m. balandžio 8 d., 2024 m. balandžio 30 d., 2024 m. rugsėjo 24 d., 2025 m. liepos 29 d. ir 2025 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į atsakovę ragindama ją atsiskaityti už parduotą statybinių atliekų konteinerį, o atsakovė neginčijo, kad minėto konteinerio nepirko ir neturi pareigos atsiskaityti, priešingai, žadėjo apmokėti skolą, patvirtina faktą, kad atsakovė įsigijo statybinių atliekų konteinerį.

Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad ieškovė iš esmės neneigė, kad su atsakove bendradarbiauja jau pakankamai ilgą laiką, daugybėje skirtingų verslo objektų, teikdamos paslaugas viena kitai ir viena su kita atsiskaitydamos, tame tarpe ir atsakovės ieškovei teiktas teritorijos nuomos/sandėliavimo paslaugas, laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gegužės 1 d. Nesutiktina su minėtu apeliantės argumentu, nes priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „...Nors pokalbiuose ir nėra konkretizuota atsakovės skolos susidarymo priežastis, tačiau, remiantis pateiktu elektroniniu susirašinėjimu su raginimais atsiskaityti atsakovei, įvertinus, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų apie kokius nors kitus neįvykdytus atsakovės mokėjimus ieškovei, teismas sprendžia, kad minėtuose pokalbiuose atsakovės vadovo pažadas sumokėti skolą buvo susijęs su nupirktu konteineriu.“. Minėtų duomenų atsakovė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad minėtuose pokalbiuose atsakovės vadovo pažadas sumokėti skolą buvo susijęs su nupirktu statybinių atliekų konteineriu. Tai, kad tarp šalių buvo sudaryta ginčo konteinerio pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina ir 2024 m. rugsėjo 24 d. susirašinėjimas tarp šalių žinutėmis Viber programėlėje, kurioje į ieškovės vadovo žinutę „kur dingę mano pinigai už kont?“, atsakovės vadovas atsakė „net nežinau ką tau ir pasakyti. Kaip pirkau tai suvirintojas įvertino jį kaip remontuotina ...“. Atsakovės vadovo teiginys „...Kaip pirkau tai suvirintojas įvertino jį kaip remontuotina ...“, patvirtina aplinkybę, kad atsakovė ginčo konteinerį nupirko, nes žodis „pirkau“ reiškia tai, ką jau padariau - įsigijau.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų akceptavusi ieškovės pasiūlymą pirkti konteinerį.

Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, kad būtų konstatuota, jog akceptantas priėmė ofertą ir sutartis laikoma sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas jo sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui. Šios sąlygos išimtis nustatyta CK 6.173 straipsnio 3 dalyje – jeigu ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-356-585/2020). Nagrinėjamu atveju atsakovė akceptavo ieškovės pasiūlymą pirkti konteinerį savo atliekamais veiksmais, t. y. statybinių atliekų konteineris buvo atsakovės žinioje, ji atliko jo remonto darbus, elgėsi su ginčo konteineriu kaip jo savininkas, nes duomenų, kad ieškovė būtų užsakiusi minėto konteinerio remonto darbus atsakovė nepateikė. Nors apeliantė nurodo, kad ginčo konteinerį demontavo tikslu įvertinti jo būklę, o ne atliko remonto darbus, tačiau atsakovės vadovo 2024 m. rugsėjo 24 d. žinutė „Nežinau ką tau ir pasakyti. Kaip pirkau tai suvirintojas įvertino jį kaip remontuotina o pradėjas re.ontot mete ir pabėgo iš darbo“ patvirtina faktą, kad atsakovė ginčo konteinerį remontavo, o ne atliko darbus jo būklei įvertinti.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė šalių sutarties, kurios pagrindu ieškovė žodine pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei už 2 420 Eur pardavė 22 m³ naudotą statybinių atliekų konteinerį, sudarymo ir vykdymo iš ieškovės pusės faktus. Taip pat teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, pagrįstai ir pagal įrodymų vertinimo taisykles konstatavo, kad šalių sudarytos sutarties pagrindu ieškovė perdavė atsakovei ginčo konteinerį, o atsakovė konkliudentiniais veiksmais jį priėmė.

Pripažinus įrodytas aplinkybes, kad šalys sudarė žodinę pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė perdavė atsakovei konteinerį, o atsakovė jį priėmė, pretenzijų dėl jo nereiškė, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė įgijo priešpriešinę pareigą, ieškovė – teisę reikalauti, sumokėti už perduotą sutarties dalyką (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 23 punktas), todėl atsakovei neįvykdžius pareigos atsiskaityti už nupirktą statybinių atliekų konteinerį, pagrįstai iš atsakovės ieškovei priteisė skolą.

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika, tinkamai motyvavo priimtą teismo sprendimą. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistinos 1500 Eur advokato pagalbos išlaidos, ieškovės turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atsakovės UAB „E.“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei MB „K.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „E.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.