Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ieškovė individuali įmonė (toliau – IĮ) „Aujama-credit“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės A. K. (toliau – atsakovė) 1 778,48 Eur negrąžintą kreditą, 1 284,68 Eur nuostolius (negautas pajamas), 23,95 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 390,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė šias aplinkybes:

Teigia, kad ieškovė ir atsakovė 2025 m. gegužės 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 26312 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 2 000,00 Eur dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo pagal Sutartyje nustatytą grafiką grąžinti kreditą, mokėti palūkanas už naudojimąsi kredito suma (pelno palūkanas) ir administravimo mokestį.

Nurodo, jog atsakovė pagal Sutartį iš viso sumokėjo 971,00 Eur (paskutinė įmoka atlikta 2025 m. gruodžio 12 d.), tačiau vėliau sutartinių įsipareigojimų nevykdė, įmokų nemokėjo, todėl ieškovė, vadovaudamasi Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu, elektroniniu laišku informavo atsakovę apie Sutarties nutraukimą nuo 2026 m. vasario 27 d.

Teigia, jog, atsižvelgiant į tai, kad Sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės, atsakovei turi būti taikoma civilinė atsakomybė ir iš jos priteistas ne tik negrąžintas 1 778,48 Eur kreditas, bet ir ieškovės patirti 1 284,68 Eur nuostoliai, kuriuos sudaro 1 075,05 Eur negautos pelno palūkanos ir 209,64 Eur administravimo mokestis, apskaičiuoti iki Sutarties pabaigos 2027 m. vasario 5 d., taip pat turi būti priteisti 23,95 Eur delspinigiai.

Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2026 m. gegužės 14 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 1 778,48 Eur negrąžintą kreditą, 460,71 Eur palūkanas, 212,10 Eur negautas pajamas (nuostolius), 74,95 procento metines palūkanas nuo sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. gegužės 14 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 5 d.) nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, kurios Sutarties termino pabaigoje (2027 m. vasario 5 d.) negali viršyti 402,23 Eur sumos, 89,88 Eur administravimo mokestį, 23,95 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 967,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. kovo 6 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo ir 374,87 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusią ieškinio dalį atmetė, taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 13,22 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Esminiai teismo argumentai:

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2025 m. gegužės 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 26312, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 2 000,00 Eur dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo pagal Sutartyje nustatytą grafiką grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir administravimo mokestį. Atsakovei tinkamai nevykdžius savo sutartinių įsipareigojimų, ieškovė Sutartį nutraukė nuo 2026 m. vasario 27 d. Iki Sutarties nutraukimo atsakovė ieškovei yra sumokėjusi 971,00 Eur.

Nurodė, jog atsakovė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl laikytina, kad ji pažeidė savo sutartinę prievolę. Atsakovei nepateikus prieštaravimų dėl ieškinio reikalavimų ir (ar) įrodymų, patvirtinančių, kad kreditas ieškovei yra grąžintas, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog yra pagrindas ieškovės reikalavimą dėl negrąžinto kredito tenkinti, priteisiant ieškovei iš atsakovės 1 778,48 Eur.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 1 284,68 Eur nuostolius, kuriuos sudaro 1 075,04 Eur negautos pelno palūkanos ir 209,64 Eur administravimo mokestis, apskaičiuoti iki Sutarties pabaigos 2027 m. vasario 5 d. Pabrėžė, jog ieškovė atskirai neprašo teismo priteisti pelno palūkanas ir administravimo mokestį, kurie turėjo būti sumokėti iki Sutarties nutraukimo dienos, tačiau šias sumas įtraukia į bendrą negautų pajamų sumą.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl palūkanų ir pelno palūkanų, nurodė, kad Sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti 74,95 proc. dydžio metines palūkanas iki 2027 m. vasario 5 d. Pabrėžė, jog tinkamo atsakovės prievolės vykdymo atveju ieškovė galėjo tikėtis 1 661,71 Eur palūkanų, tačiau ieškovė neturėjo ir negali turėti lūkesčio nurodytas pajamas gauti anksčiau, nei šalys sulygo Sutartyje. Kadangi atsakovė iš viso sumokėjo 971,00 Eur, iš kurių 586,67 Eur buvo įskaičiuoti palūkanoms dengti, todėl nusprendė, kad yra teisinis pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti 460,71 Eur palūkanas iki Sutarties nutraukimo (2026 m. vasario 27 d.) ir 212,10 Eur negautas pajamas (pelno palūkanas) už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo iki teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. gegužės 14 d.), taip pat 74,95 procento negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas už laikotarpį nuo sprendimo už akių priėmimo iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 5 d.) nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, kurios Sutarties termino pabaigoje (2027 m. vasario 5 d.) negali viršyti 402,23 Eur (1 075,04 Eur – 460,71 Eur – 212,10 Eur) sumos.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti 209,64 Eur administravimo mokestį, nurodė, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių prievolių vykdymu ir šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki Sutarties nutraukimo. Kadangi nagrinėjamu atveju Sutartis nutraukta 2026 m. vasario 27 d., todėl ieškovė nebeturi pareigos kas mėnesį administruoti mokamų mokėjimų paskirstymo. Iš atsakovės atlikto 971,00 Eur mokėjimo 114,45 Eur buvo skirta administraciniam mokesčiui padengti. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir, vadovaudamasis nagrinėjamu klausimu aktualia teismų praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra pagrindas ieškovės reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo tenkinti iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteisti 89,88 Eur administravimo mokestį, apskaičiuotą nuo Sutarties sudarymo iki jos nutraukimo dienos (2026 m. vasario 27 d.), išskaičiuojant atsakovės atliktą 114,45 Eur mokėjimą administraciniam mokesčiui dengti.

Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 23,95 Eur delspinigius, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai atitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 punkto reikalavimus, todėl atsakovei netinkamai vykdžius prievoles pagal Sutartį yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovės 23,95 Eur delspinigius. Taip pat ieškovei iš atsakovės priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2 967,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. kovo 6 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo.

Ieškovė IĮ „Aujama-credit“ (toliau – ieškovė, apeliantė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno teismo 2026 m. gegužės 14 d. sprendimą už akių ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: ieškinį tenkinti visiškai; priteisti ieškovei IĮ „Aujama-credit“ iš atsakovės A. K. 1 778,48 Eur skolą, 460,71 Eur palūkanas, 212,10 Eur negautas pajamas (nuostolius) už laikotarpį iki sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. gegužės 14 d.), 402,23 Eur negautas pajamas (nuostolius) už laikotarpį po sprendimo už akių priėmimo 2026 m. gegužės 14 d., 89,88 Eur administravimo mokestį, 23,95 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 967,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. kovo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 374,87 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ne visą negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) nuo teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. gegužės 14 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, kurios, pagal Sutartyje numatytą pelno palūkanų mokėjimo grafiką, sudaro 402,23 Eur, sumą iš karto, bet ją išdėstydamas, taikant 74,95 procento dydžio negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) normą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, paneigė civilinės atsakomybės paskirtį ir Sutarties nutraukimo teisines pasekmes, pažeidė įstatymų ir Sutarties nuostatas.

Nurodo, kad naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis gauti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 52, 54 punktas).

Pabrėžia tai, jog ieškovei Sutartį nutraukus, abi šalys tapo atleistos nuo Sutarties vykdymo, todėl liko galioti tik ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančios Sutarties sąlygos ir kitos sąlygos, jei jos pagal savo esmę lieka galioti ir po Sutarties nutraukimo. Atleidus šalis nuo Sutarties vykdymo, sprendžiant negautų pajamų priteisimo klausimą, nebetaikytinos vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojančios vartojimo kredito teisės normos ir Sutarties nuostatos.

Apeliantės teigimu, Sutarčiai esant nutrauktai, atsakovei, kaip asmeniui, atlikusiam neteisėtus veiksmus (Sutarties nevykdymas), civilinės atsakomybės prievolės pagrindu atsirado pareiga sumokėti ieškovei negautas pajamas (negautų mokėjimo palūkanų forma). Negautų pajamų išmokėjimas negali būti priklausomas nuo Sutartyje nustatyto įmokų mokėjimo grafiko, kuris yra teisiškai reikšmingas ir sukuria atitinkamas teisines pasekmes tik tebesitęsiant vartojimo kredito teisiniams santykiams, kurie nagrinėjamu atveju yra pasibaigę dėl atsakovės kaltų veiksmų. Atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, tvirtina, kad jai iš atsakovės turi būti priteistos 402,23 Eur negautos pajamos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. gegužės 14 d.) iki Sutarties mokėjimo grafike nurodytos vartojimo kredito išmokėjimo dienos (2027 m. vasario 5 d.), kitą sprendimo už akių dalį paliekant nepakeistą.

Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis, teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė (apeliantė) savo argumentus yra išdėsčiusi procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos objektas – Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. sprendimo už akių dalies, kuria teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 74,95 procento negautas pajamas, skaičiuojamas nuo teismo sprendimo už akių priėmimo (2026 m. gegužės 14 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 5 d.) nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio ir neviršijant 402,23 Eur sumos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl negautų pajamų (mokėjimo (pelno) palūkanų) priteisimo

Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo už akių išvada, kurios pagrindu negautos pajamos dėl negrąžinto kredito ieškovei priteistos nuo teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. gegužės 14 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 5 d.) ne konkrečia 402,23 Eur suma, o taikant 74,95 procento dydžio metines palūkanas, t. y. jas išdėstant. Mano, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, prieštaraujanti kasacinio teismo praktikai, be to, neatitinka civilinės atsakomybės paskirties, įstatymų ir Sutarties nuostatų.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2025 m. gegužės 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 26312, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 2 000,00 Eur vartojimo kreditas 630 dienų terminui. Sutartimi atsakovė įsipareigojo iki 2027 m. vasario 5 d. grąžinti suteiktą vartojimo kreditą, mokėti 74,95 procento metines palūkanas. Ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir suteikė atsakovei Sutartyje numatyto dydžio kreditą, 2025 m. gegužės 16 d. pervesdama jį į atsakovės banko sąskaitą. Atsakovė ieškovei atliko šiuos mokėjimus: 2025 m. birželio 14 d. sumokėjo 190,00 Eur, 2025 m. liepos 14 d. – 190,00 Eur, 2025 m. rugsėjo 15 d. – 191,00 Eur, 2025 m. gruodžio 12 d. – 400,00 Eur, iš viso 971,00 Eur. Daugiau jokių įmokų atsakovė neatliko, Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl ieškovė 2026 m. vasario 12 d. elektroniniu laišku informavo atsakovę apie Sutarties nutraukimą nuo 2026 m. vasario 27 d.

Nagrinėjamu atveju Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai vartojimo kredito teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1–6.4 straipsniai). Sutartis buvo nutraukta anksčiau termino dėl atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų, pasireiškusių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymu nustatytais terminais ir tvarka (CK 6.256 straipsnio 1 dalis).

Sutarties nutraukimo teisinės pasekmės yra reglamentuotos CK 6.221 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, kreditoriui nutraukus sutartį, abi šalys tampa atleistos nuo sutarties vykdymo. Sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 straipsnio 3 dalis). Sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybas (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju Sutarties šalys susitarė, kad galutinis kredito grąžinimo terminas – 2027 m. vasario 5 d., tačiau, kaip jau anksčiau nustatyta šioje nutartyje, atsakovei tinkamai nevykdant Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir tokiu būdu pažeidžiant Sutartį, ieškovė Sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2026 m. vasario 27 d. (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi atsakovei suteiktas vartojimo kreditas turėjo būti grąžintas Sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, o Sutartyje nustatytas grąžinimo terminas yra naikinamasis (CK 6.33 straipsnio 3 dalis), darytina išvada, jog šalis siejusi prievolė pasibaigė 2026 m. vasario 27 d. ieškovei nutraukus Sutartį, todėl ieškovė, kaip kreditorė, nebeturi teisės reikalauti pagrindinių prievolių pagal Sutartį įvykdymo natūra, o atsakovei, kaip skolininkei, taikytina sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (paskolos negrąžinimą Sutartyje nustatytu laiku ir tvarka). Vadinasi, nutraukus Sutartį, šalių sutartinius prievolinius santykius pakeitė civilinės atsakomybės santykiai – ieškovė įgijo teisę į netesybų ar nuostolių atlyginimą, tačiau neturi teisės reikalauti Sutartį vykdyti natūra (reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų) (CK 6.124 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, nors šalys Sutartyje ir susitarė, jog mokėjimo (pelno) palūkanos bus mokamos iki visiško prievolių pagal Sutartį įvykdymo, tačiau nutraukus Sutartį tokia jos sąlyga nustoja galioti. Be to, kaip jau minėta, kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl jis negali būti reiškiamas po Sutarties nutraukimo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Todėl šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtinta kreditorės teisė gauti mokėjimo (pelno) palūkanas negali būti aiškinama kitaip, kaip jos teisė jas gauti tik iki Sutarties nutraukimo, nes būtent toks aiškinimas atitinka teisės normų reikalavimus ir kasacinio teismo praktikoje suformuotas taisykles dėl mokėjimo (pelno) palūkanų.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad, Sutarčiai esant nutrauktai, negautų pajamų išmokėjimas nebegali būti siejamas su vartojimo kredito sutartyje nustatytu įmokų mokėjimo grafiku, kuris yra reikšmingas tik tebesitęsiant vartojimo kredito teisiniams santykiams. Apeliantės teigimu, Sutarties 6.5 punkte nustatyta, jog kredito davėjas turi teisę vienašališkai ir nedelsiant nutraukti Sutartį ir pareikalauti sumokėti visą kredito sumą, administravimo mokestį, pelno palūkanas ir kitas pagal šios Sutarties ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas mokėtinas sumas ir atlyginti nuostolius VKĮ 19 straipsnyje ir kituose taikytinuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytais pagrindais ir sąlygomis.

CK 6.874 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Ši norma taikytina šalis siejant paskolos teisiniams santykiams.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (CK 6.2, 6.221 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020, 52 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, mano, jog minėta Sutarties 6.5 punkto nuostata – kredito davėjo teisė vienašališkai nutraukus Sutartį reikalauti sumokėti pelno palūkanas – turi būti aiškinama kaip kredito davėjo teisė reikalauti sumokėti palūkanas iki Sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Negautų pajamų įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiajam asmeniui, nes rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, nors apeliantė tvirtina, jog, Sutarčiai esant nutrauktai, negautų pajamų išmokėjimas nebegali būti siejamas su vartojimo kredito sutartyje nustatytu įmokų mokėjimo grafiku, tačiau iš esmės realių negautų pajamų dydį ieškovė įrodinėja nutrauktos Sutarties mokėjimo (pelno) palūkanų mokėjimo grafiku. Remiasi tuo, kad iki Sutarties galiojimo pabaigos (2027 m. vasario 5 d.) atsakovei tinkamai vykdant Sutartį ieškovė turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį gauti Sutartyje numatyto dydžio pajamas – palūkanas, kurių metinė norma – 74,95 procento, t. y. 1 661,71 Eur, tačiau dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (Sutarties nevykdymo) ieškovė negavo iš atsakovės tokių pagrįstai planuotų gauti pajamų mokėjimo palūkanų forma. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kreditų įstatymo (toliau – ir VKĮ) 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš paskolos grąžinimo grafiko, bendrą vartojimo kredito kainą sudaro administravimo mokestis (324,09 Eur) ir palūkanos (1 661,71 Eur). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių teisingai nustatė, kad ieškovės negautos pajamos (negautų mokėjimo (pelno) palūkanų forma) nuo teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. gegužės 14 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 5 d.) sudarytų 402,23 Eur (1 661,71 Eur palūkanos – 586,67 Eur atsakovės sumokėtų palūkanų dalis = 1 075,04 Eur; 1 075,04 Eur – 460,71 Eur palūkanos iki Sutarties nutraukimo – 212,10 Eur negautos pajamos nuo Sutarties nutraukimo iki teismo sprendimo už akių priėmimo dienos). Atsižvelgdamas į tai ir į kitus sprendime už akių nurodytus argumentus, be kita ko, pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškovei iš atsakovės priteisti 74,95 procento negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma), skaičiuojamų už laikotarpį nuo teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. gegužės 14 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 5 d.) nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, neviršijant 402,23 Eur sumos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, nepaisant to, kad VKĮ nuostatos nereguliuoja Sutarties nutraukimo pasekmių, kredito mokėjimo grafikas, kaip įrodymas, patvirtina, kad, esant normaliai veiklai, kredito davėjas neturėjo ir negali turėti lūkesčio nurodytas pajamas (pelno palūkanas) gauti anksčiau, nei šalys susitarė vartojimo kredito sutartyje. Kitaip tariant, apeliantės prašomų negautų pajamų (nuostolių) dėl negrąžinto vartojimo kredito priteisimas konkrečia suma, nagrinėjamu atveju viršytų ieškovės teisėtus lūkesčius. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktikoje įtvirtintus negautų pajamų nustatymo kriterijus. Svarbu pažymėti, kad skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovės vykdyti mokėjimų grafike nustatytus mokėjimus, o nustatė atitinkamus ieškovės nuostolius konkrečiu laikotarpiu ir įvertino, kad šiame mokėjimo grafike (įrodyme, pagrindžiančiame negautų pajamų dydį) yra nurodytos konkrečios pinigų sumos, kurias atsakovė privalėjo sumokėti ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog po Sutarties nutraukimo mokėjimo grafikas neteko galios, nereiškia, kad toks mokėjimo grafikas nepatvirtina realių kreditoriaus negautų pajamų ir sumų (nesumokėtų palūkanų negautų pajamų forma) priteisimas pagal grafiką pažeidžia kreditoriaus lūkesčius. Ieškovė, kaip kreditorė, nuo Sutarties nutraukimo iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos, turėjo teisėtą lūkestį gauti būtent Sutartyje nustatyto dydžio palūkanų normos mokėjimo palūkanų (pajamų) sumą, mokamą kiekvieną mėnesį pagal Sutartį nuo negrąžintos paskolos sumos likučio, tačiau ne didesnę kaip konkretų mėnesį turėjęs būti paskolos likutis.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė kitų įrodymų negautų pajamų dydžiui nustatyti. Kadangi ieškovė neįrodė savo reikalavimo, t. y. kad negautos pajamos (patirti nuostoliai) yra didesnės nei mokėjimo grafike nurodytos sumos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo reikalaujama apimtimi yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors ieškovė remiasi apeliacinės instancijos teismų praktika, patvirtinančia jos argumentus dėl negautų pajamų priteisimo konkrečia suma, tačiau pažymėtina, jog vyraujančioje apeliacinės instancijos teismų formuojamoje praktikoje laikomasi analogiškos praktikos, kuri nurodyta šioje nutartyje, todėl teismas ja vadovaujasi, pvz.: Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-510-480/2026, 2025 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-895-924/2025, 2024 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-879-945/2024; 2024 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1145-390/2024; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1482-653/2024; 2024 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1915-981/2024; 2024 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2357-653/2024; 2025 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-150-1187/2025; 2025 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-894-880/2025; 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3299-852/2025; Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-911-538/2024; 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1386-826/2024; 2025 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1403-613/2025, 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-536-459/2026; 2026 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-815-777/2026.

Apibendrindamas anksčiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria negautos pajamos (nuostoliai) dėl negrąžinto vartojimo kredito nuo teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. gegužės 14 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 5 d.), priteistos ne konkrečia (402,23 Eur) suma, bet taikant 74,95 procento dydžio negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) normą, skaičiuojamą pagal Sutarties mokėjimo grafiką nuo negrąžintos kredito dalies iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 5 d.), neviršijant 402,23 Eur sumos, yra pagrįsta.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės normas ir teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, jį panaikinti ar pakeisti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė pateikė duomenis, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 24,00 Eur žyminį mokestį.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.