Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Interlan“ ir D. K. B. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria tenkintas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo centras“ pareiškimas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – B. G. H., D. K. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Interlan“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bendrovė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės nuo 2012 metų. Bendrovė nevykdė pareigos ir nepateikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui (Valstybės įmonei Registrų centrui) finansinių ataskaitų. Ši aplinkybė įrodo, kad bendrovės apskaita tvarkoma netinkamai. Buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas ir aplaidus buhalterinės apskaitos vedimas, pasireiškiantis finansinių atskaitomybių nesudarymu bei dokumentų neišsaugojimas, yra tyčinio bankroto požymis.

2023 m. gegužės 29 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – ir Sutartis 1) bendrovė, atstovaujama direktorės B. G. H. pardavė, o „STATUM“ EOOD, atstovaujama direktoriaus S. I. R., pirko reikalavimo teisę į UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, reikalavimo teisės suma – 5 384 965,53 Eur. Sutarties 1 konfidencialiame priede nurodomi atsiskaitymai, perleidžiant reikalavimus į UAB „Grandbigas“, UAB „Tuluma“ ir UAB „Baldų meistras“ yra fiktyvūs, nes: 1) UAB „Grandbigas“ 2022 m. sausio 12 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro Vilniaus apygardos teismo sprendimu pripažinus juridinio asmens pabaigą, todėl nesant subjekto, reikalavimo teisės į pastarąjį negalėjo būti perleistos; 2) UAB „Tuluma“ nuo įsteigimo 2017 m. nėra pateikusi nei vienos finansinės atskaitomybės, jai inicijuotas likvidavimas; 3) UAB „Baldų meistras“ nuo 2021 m. vasario 3 d. veiklos nevykdo, jai inicijuotas likvidavimas. Šios aplinkybės įrodo, kad bendrovė atsiskaitymo pagal Sutartį 1 negavo.

2023 m. rugpjūčio 31 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – ir Sutartis 2) bendrovė, atstovaujama direktorės B. G. H. pardavė, o UAB „Krestan“, atstovaujama direktoriaus F. P. (toliau – F. P), pirko reikalavimo teisę į bankrutuojančią uždarąją akcinę bendrovę (toliau – BUAB) „Finiens“ (reikalavimo teisės suma – 1 466 208 Eur) ir kitas reikalavimo teises. Nemokumo administratorei nėra perduoti ir nežinomi jokie duomenys apie atsiskaitymus pagal Sutartį 2, todėl laikytina, kad bendrovė ir šiuo atveju prarado itin didelės vertės turtą.

2023 m. rugpjūčio 31 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – ir Sutartis 3) bendrovė, atstovaujama direktorės B. G. H. pardavė, o UAB „Innoteam“, atstovaujama direktoriaus R. B., pirko reikalavimo teisę į MB „Jūsų šnekutis“. Reikalavimo teisės suma 59 752,30Eur, 6 proc. palūkanos ir 4 013,21 Eur delspinigiai. Nemokumo administratorei nėra perduoti ir nežinomi duomenys apie atsiskaitymus pagal Sutartį 3, todėl laikytina, kad bendrovė ir šiuo atveju prarado didelės vertės turtą.

2023 m. rugpjūčio 31 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – ir Sutartis 4) bendrovė, atstovaujama direktorės B. G. H. pardavė, o UAB „Krestan“, atstovaujama direktoriaus F. P., pirko reikalavimo teisę į UAB „CONSTRUCTION ACE“ (reikalavimo teisės suma 1 466 208,00 Eur) ir kitas reikalavimo teises, išvardintas Sutarties 4 a) punkte. Nemokumo administratorei nėra perduoti ir nežinomi jokie duomenys apie atsiskaitymus pagal Sutartį 4, todėl laikytina, kad bendrovė ir šiuo atveju prarado itin didelės vertės turtą.

2023 m. rugsėjo 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – ir Sutartis 5) bendrovė, atstovaujama direktorės B. G. H. pardavė, o UAB „Krestan“, atstovaujama direktoriaus F. P,, pirko reikalavimo teisę į bankrutuojančią kredito uniją (toliau – BKU) „Vilniaus taupomoji kasa“. Reikalavimo teisės suma – 13 487,30 Eur. Nemokumo administratorei nėra perduoti ir nežinomi duomenys apie atsiskaitymus pagal Sutartį 5, todėl laikytina, kad bendrovė ir šiuo atveju prarado itin didelės vertės turtą.

2023 m. lapkričio 7 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – ir Sutartis 6) bendrovė, atstovaujama direktorės B. G. H. pardavė, o UAB „Krestan“, atstovaujama direktoriaus F. P., pirko reikalavimo teisę į UAB „Interbesta”. Skolos dydis – 10 357 000 Eur. Reikalavimo teisė kilo iš sandorių, kuriais UAB „Interebesta“ paėmė paskolas iš BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, už kurias neatlygintinai svetimo daikto hipoteka savo turtą apsunkino pradinė kreditorė – bendrovė. Svetimo daikto hipoteka už UAB „Interebesta“ paskolas buvo įkeistas bendrovės turtas: 1) administracinis prekybinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,8675 ha dalies, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos teisė. UAB „Interbesta“ paskolos KU „Vilniaus taupomoji kasa“ negrąžino ir dėl to turtas buvo parduotas iš varžytynių. Taigi, svetimo daikto hipotekos davėja (bendrovė) prarado turto už 4 323 000 Eur. Turto vertė nustatyta pagal 2019 m. sausio 18 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 10 094,46 kv. m ploto nebaigtas statyti prekybos paskirties pastatas su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). UAB „Interbesta“ paskolos KU „Vilniaus taupomoji kasa“ negrąžino, dėl to turtas parduotas antstolio D. Kisieliaus priverstinai. Taigi, svetimo daikto hipotekos davėja (bendrovė) prarado turto už 5 251 000 Eur. Turto vertė nustatyta pagal UAB „Krivita“, teismo ekspertės I. K. Ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini); 3) dvibutis gyvenamasis namas, kurio bendras plotas sudaro 325,83 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). UAB „Interbesta“ paskolos KU „Vilniaus taupomoji kasa“ negrąžino ir dėl to turtas parduotas antstolio D. Kisieliaus priverstinai. Taigi, svetimo daikto hipotekos davėja (bendrovė) prarado turto už 783 000 Eur. Turto vertė nustatyta pagal teismo ekspertės R. V. ir UAB „ideArt“ ekspertizės aktą.

2023 m. gruodžio 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – ir Sutartis 7) bendrovė, atstovaujama direktorės B. G. H. pardavė, o UAB „NT paslaugos“, atstovaujama direktorės D. V., pirko reikalavimo teisę į skolininkę UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Skolos dydis – 453 820,18 Eur. Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartimi taikytu turto areštu buvo areštuotas bendrovės turtas: ilgalaikis turtas, prie trumpalaikio turto priskiriamas nekilnojamasis turtas ar turtinės teisės, t. y. apribota disponavimo teisė ir turtinėmis teisėmis. Pagal šį niekinį sandorį bendrovė jokio atsiskaitymo negavo.

2021 m. gegužės 18 d. (D. K. B. vadovavimo laikotarpiu) buvo sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir Sutartis 8), kuria bendrovė, atstovaujama L. M. (toliau – L. M.) (pagal įgaliojimą) ir UAB „Primestus“ (pirkėja), atstovaujama direktorės R. V. (toliau – R. V.), pardavė patalpas: administracinės paskirties patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini); administracinės paskirties patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini); gamybines-komercines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). Bendra daiktų kaina 1 520 000 Eur. Kaina nustatyta šalių susitarimu. Atsiskaitymo tvarka numatyta atsiskaitant su antstoliais ir kt. Nemokumo administratorei nėra perduoti dokumentai, pagrindžiantys atsiskaitymą su bendrove.

2021 m. birželio 1 d. (D. K. B. vadovavimo laikotarpiu) buvo sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir Sutartis 9), kuria bendrovė, atstovaujama L. M. (pagal įgaliojimą) ir UAB „Primestus“ (pirkėja), atstovaujama direktorės R. V., pardavė butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Bendra daiktų kaina 91 740 Eur. Nemokumo administratorei nėra perduoti dokumentai, pagrindžiantys atsiskaitymą su bendrove.

2021 m. birželio 10 d. (D. K. B. vadovavimo laikotarpiu) buvo sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – Sutartis 10), kuria bendrovė, atstovaujama L. M. (pagal įgaliojimą) ir UAB „Primestus“ (pirkėja), atstovaujama direktorės R. V., pardavė: 1) pastatą-autoservisą su administracinėmis, kavinės-baro, viešbučio patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–prekybos pavilioną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinius tinklus-lietaus kanalizacijos vamzdyną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinius tinklus–vandentiekio tinklų vamzdyną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius esančiomis (duomenys neskelbtini); 2) pastatą-konditerijos cechą–parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius (kiemo aikštelė, aptvėrimas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 3) pastatą-gyvenamojo namo pamatus, unikalus. Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 4) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 5) negyvenamąją patalpą–dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą-dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Bendra daiktų kaina: 1 674 100 Eur. Apmokėjimo terminas per 1 mėnesį. Nemokumo administratorei nėra perduoti dokumentai, pagrindžiantys atsiskaitymą su bendrove.

2021 m. birželio 22 d. (D. K. B. vadovavimo laikotarpiu) buvo sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – Sutartis 11), kuria bendrovė, atstovaujama L. M. (pagal įgaliojimą) ir UAB „Primestus“ (pirkėja), atstovaujama direktorės R. V., pardavė: 1) negyvenamąją patalpą-sandėlio patalpas su administracinėmis patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); 2) pastatą–praėjimo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius tinklus (rampą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 3) negyvenamąją patalpą–garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 4) susisiekimo komunikacijas–privažiuojamąjį geležinkelio kelią, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 5) pagalbinį pastatą (transformatorinę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Šalių susitarimu nustatyta kaina 96 500 Eur, tačiau nemokumo administratorei nėra perduoti dokumentai, pagrindžiantys atsiskaitymą su bendrove.

Bendrovės valdymo organai ir (ar) dalyviai kryptingai siekė bendrovės bankroto, neperdavė bendrovės dokumentų, įvairiais sandoriais perleido bendrovės turtą už kurį bendrovė negavo pajamų, vengė mokėti ir slėpė mokesčius, todėl darytina išvada, kad bendrovė buvo sąmoningai privesta prie bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Nors į bylą suinteresuotu asmeniu UAB „Interlan“ buvo įtraukta, tačiau šis įtraukimas į bylą buvo formalus ir teismas nesiėmė visų privalomų veiksmų tam, kad šis suinteresuoto asmens įtraukimas į bylą būtų tinkamai realizuotas, įtrauktam suinteresuotam asmeniui būtų sudarytos galimybės teikti atsiliepimus, paaiškinimus. Nors UAB „Interlan“ nebuvo sudarytos sąlygos pateikti atsiliepimą, tačiau tokia teikė pasisakyti, pateikti atsiliepimą buvo suteikta kitiems suinteresuotiems asmenims (VMI, D. K. B.), o tai lemia, jog buvo pažeistas šalių procesinio lygiateisiškumo principas.

Apie nemokumo administratoriaus ieškinį, šalių procesinius dokumentus, teismo pranešimus ir apie visą teismo procesą nebuvo pranešta Bulgarijos pilietei suinteresuotam asmeniui B. G. H.. Byloje nėra nė vieno dokumento, kad šiai Bulgarijos pilietei suinteresuotam asmeniui B. G. H. būtų tinkamai įteikti bylos procesiniai dokumentai. Teismas neatliko veiksmų, kad nemokumo administratorė būtų įpareigota įteikti bylos procesinius dokumentus B. G. H.. Nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, kad įteikė procesinius dokumentus B. G. H.. Teismas neskelbė ieškinio bei apie suinteresuoto asmens teisę pateikti atsiliepimus viešai, tinkama B. G. H. kalba. Taigi, byla išnagrinėta ir B. G. H. atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą pripažinta jai nepranešus apie procesą. Tai lemia, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Kadangi byloje pasisakyta dėl bendrovės sudarytų sandorių, kitų šalių teisių ir pareigų, o sandorių šalys taip ir nebuvo įtrauktos į bylą suinteresuotais asmenimis, joms nesudarytos sąlygos pateikti paaiškinimus dėl sandorių sudarymo, vykdymo aplinkybių, todėl laikytina, kad teismas nusprendė dėl asmenų teisių bei pareigų, kylančių iš vertintų sandorių, klausimus. Tai reiškia, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų ir tai atitinka CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus absoliučius teismo nutarties panaikinimo pagrindus.

Bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi būti aktyvus ir veikti ex officio, tačiau, šiuo atveju į bylą nebuvo kviesti liudininkai, neišreikalauti dokumentai iš sandorių kitų šalių, nepaklaustas ekspertas, nustatinėjęs bendrovės nemokumo datą. Taigi, byla išnagrinėta neišsamiai ir nepilnai atskleistos byloje tirtos aplinkybės. Teismas turėjo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kviesti liudytojus. Kadangi tai nebuvo padaryta, skundžiama nutartis turi būti panaikinta.

Teismas bylą nagrinėjo ir nutartį priėmė vadovaudamasis, be kita ko, bendrovės nemokumo administratorės į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, tačiau teismas neįvertino to, kad bendrovės nemokumo administratorė rinko ir į bylą teikė dokumentus neteisėtai. Visų pirma, Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi bendrovės nemokumo administratorė MB „Tavix“ atstatydinta ir bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Verslo administravimo centras“, įgaliotas asmuo Edvardas Kochanauskas (toliau – E. Kochanauskas). Antra, praėjus pusantrų metų nuo nemokumo administratorės paskyrimo, t. y. 2025 m. gruodžio 9 d., buvęs nemokumo administratorės direktorius ir įgaliotas asmuo bendrovės bankroto byloje E. Kochanauskas nutraukė darbo sutartį su nemokumo administratore ir tuo pačiu neteko teisės administruoti bendrovės bankroto procesą; nemokumo administratorės direktore nuo 2025 m. gruodžio 9 d. paskirta Jovita Baliūnė (toliau – J. Baliūnė), kuri tik 2025 m. lapkričio 19 d. įrašyta į nemokumo administratorių sąrašus ir kuri neturi teisės vesti C kategorijos juridinių asmenų bankroto bylų; 2026 m. sausio 16 d. E. Kochanauskui grįžus atgal dirbti pas nemokumo administratorę jam ir vėl pavedama vesti bendrovės bankroto procesą. Taigi, bendrovės bankroto procesas nuo 2025 m. gruodžio 9 d. iki 2026 m. sausio 16 d. (beveik pusantro mėnesio laiko) neteisėtai nebuvo prižiūrimas ir vedamas. Trečia, bendrovės bankroto procese veiksmus atlikinėjo neįgaliotas asmuo, net neturintis teisės vesti C kategorijos bankroto procesų, t. y. Jovita Baliūnė. Ji, neturėdama teisėto įgaliojimo vesti C kategorijos juridinio asmens bankroto proceso, laikotarpiu nuo 2025 m. gruodžio 9 d. iki pat 2026 m. sausio 16 d. į teismus bendrovės vardu teikė procesinius dokumentus, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo duomenis, kurių ji neturėjo teisės gauti bei naudoti. Nėra prokuroro leidimo, kuris būtų leidęs J. Baliūnei gauti, naudoti, teikti ikiteisminio tyrimo medžiagą. Ketvirta, bendrovės bankroto procese veiksmus atlikinėjo neįgaliotas asmuo, net ne nemokumo administratorės darbuotojas E. Kochanauskas – šis, nebūdamas nei nemokumo administratorės įgaliotinis, nei darbuotojas, įvairioms institucijoms teikė melagingus, suklastotus duomenis apie tai, kad E. Kochanauskas yra nemokumo administratorius, turintis teisę vesti bendrovės bankroto procesą. Tokiais dokumentais prisidengdamas, šis asmuo iš įvairių įstaigų neteisėtai gavo ir panaudojo bendrovės dokumentus, kurių gauti ir naudoti neturėjo teisės, nes nebuvo nemokumo administratorės darbuotojas ar įgaliotinis vesti bendrovės bankroto procesą.

Teismas nepagrįstai paskyrė tokią sudėtingą ir ypatingo atidumo reikalaujančią, viešojo intereso elementą turinčią bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Jau vien dėl to, kad nebuvo sudarytos sąlygos į bylą kviesti liudytojus, apskaitą vedusius asmenis, neapklaustas specialistas dėl nemokumo momento nustatymo, leidžia daryti išvadą, kad byla išnagrinėta neišsamiai ir nevisapusiška, todėl turėtų būti panaikinta.

Apie nemokumo administratorės ieškinį, šalių procesinius dokumentus, teismo pranešimus ir apie visą teismo procesą nebuvo pranešta Bulgarijos pilietei suinteresuotam asmeniui B. G. H.. Byloje nėra nė vieno dokumento, kad B. G. H. būtų tinkamai įteikti bylos procesiniai dokumentai. Teismas neatliko veiksmų, kad nemokumo administratorė būtų įpareigota įteikti bylos procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui Bulgarijos pilietei. Nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, kad įteikė procesinius dokumentus B. G. H.. Teismas neskelbė ieškinio bei apie suinteresuoto asmens teisę pateikti atsiliepimus viešai, tinkama B. G. H. kalba. Net skundžiama nutartis jai neteikta (tai liudija teismo lydraštyje nurodomas nutarties adresatų sąrašas – B. G. H. sąraše nėra). Atsižvelgus į tai, civilinė byla išnagrinėta ir B. G. H. atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą pripažinta jai net nepranešus apie procesą. Tai lemia, jog egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Nagrinėjamoje byloje pasisakyta dėl bendrovės sudarytų sandorių kitų šalių teisių ir pareigų, tačiau sandorių šalys taip ir nebuvo įtrauktos į bylą suinteresuotais asmenimis, joms nesudarytos sąlygos pateikti paaiškinimus dėl sandorių sudarymo, vykdymo aplinkybių. Teismas be sandorio šalių dalyvavimo sprendė tų asmenų teisių bei pareigų, kylančių iš vertintų sandorių, klausimus. Kadangi teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, dėl to nutartis turi būti panaikinta CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas, šioje civilinėje byloje turėjo būti aktyvus, tačiau neišreikalavo vykdomųjų bylų iš antstolių, nors tai buvo būtina siekiant nustatyti, kokios buvo skolos, ar esant vadovei D. K. B. jos buvo išieškomos. Neišreikalauti ir iš aptartų sandorio šalių sandorių sudarymo, vykdymo, apmokėjimo dokumentai. Neišreikalavus šių duomenų, be pagrindo nuspręsta, kad sandoriai neatlygintiniai, apsimestiniai ir žalingi. Dėl šios priežasties byla išnagrinėta neišsamiai.

Neišreikalauti duomenys iš ikiteisminio tyrimo dėl bendrovės vekselio klastojimo bei nusikalstamo daugiau nei 600 000 Eur išvedimo į Čekijos bendrovę „Loydon“. Tuo metu, kai BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ nemokumo administratorės pareigas ėjo UAB „Verslo konsultantai“, BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ per vieną darbo dieną (tą pačią dieną, kai antstolis Donatas Kisielius pateikė prašymą) priėmė sprendimą ir iš BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ banko sąskaitos pervedė daugiau nei 500 000 Eur į antstolio Donato Kisieliaus depozitinę sąskaitą, skirtą tariamam bendrovės išieškotojui Čekijos įmonei „Loydon“. Vėliau paaiškėjo, kad bendrovės vekselis suklastotas, o notaras Augustas Rasimavičius 2018 m. vasario 13 d. išdavęs pagal suklastotą 2015 m. liepos 3 d. paprastąjį vekselį „LodyOn Group s.r.o“ 680 000 Eur vykdomąjį raštą, buvo atleistas iš pareigų. Antstolis Donatas Kisielius pasitraukė iš antstolio pareigų savo noru. Be kita ko, nustatyta, kad antstolis Donatas Kisielius per UAB „Verslo konsultantai“ teikė privačias paslaugas BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, o Donato Kisieliaus tėvas atstovavo BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ baudžiamosiose bylose. Už tai UAB „Verslo konsultantai“ iš BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ banko sąskaitų mokėjo nemenkas pinigų sumas Donatui Kisieliui ir jo tėvui. Dėl vekselio klastojimo, piniginių lėšų pervedimo į Čekiją, vėliau į kitas jurisdikcijas, vyksta ikiteisminis tyrimas.

Tyčinio bankroto byla negali būti laikoma išnagrinėta tinkamai, kuomet nebuvo paskirta teismo ekspertizė bendrovės nemokumo momentui nustatyti. D. K. B. teikė teismui 2026 m. kovo 16 d. prašymą skirti ekspertizę, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Apeliantė į bylą pateikė Išvadą, kurioje konstatuota, jog bendrovė yra nemoki tik nuo 2023 m. rugpjūčio 30 d. Ši Išvada rodo, kad D. K. B. einant bendrovės direktorės pareigas bendrovė buvo moki. Bendrovei laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2022 m. kovo 3 d. esant mokiai, bendrovei joks bankrotas negalėjo būti inicijuojamas, o D. K. B. negali būti laikoma atsakinga už tyčinį bendrovės bankrotą. Tiek nemokumo administratorei, tiek D. K. B. pripažinus, jog nemokumo momento nustatymas yra būtinas, teismas byloje turėjo skirti nemokumo momento nustatymo ekspertizę. Įvertinus tai, kad teismas pernelyg formaliai nagrinėjo bylą, prie to prisidėjo ir sprendimas neskirti teismo ekspertizės bendrovės nemokumo momentui nustatyti. Tai patvirtina, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, dėl to turi būti panaikinta.

Teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo duomenimis, nors dar nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nemokumo administratorė iš esmės savo poziciją dėl bendrovės tyčinio bankroto grindė sandoriais, kurių sudarymo aplinkybės tiriamos FNTT bei duomenimis, gautais iš FNTT vykstančio ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, FNTT vykstančiame ikiteisminiame tyrime ir bus atsakyta, ar sandoriai sudaryti neteisėtai, ar Bendrovės veikloje yra nusikalstamų veikų, ar bendrovės finansinė apskaita vesta aplaidžiai, ar bendrovės veikloje yra tyčinio bankroto požymių. Be to, baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija. Tuos pačius klausimus šioje byloje, kaip ir FNTT ikiteisminiame tyrime, kelia bendrovės nemokumo adminsitratorė. Negali būti dviejų procesų tuo pačiu klausimu. FNTT ikiteisminiame tyrime nustatytos arba paneigtos aplinkybės gali turėti įtakos ir tinkamam šios bylos išnagrinėjimui. FNTT, tikėtina, bus paneigtos aplinkybės dėl sandorių nenaudingumo, neva netinkamo finansinės apskaitos vedimo, bus atsakyta ir ar bendrovės bankrotas yra tyčinis. Tačiau, net FNTT nesant užbaigtam ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini), teismas sprendė bendrovės tyčinio bankroto klausimą, priimdamas nutartį vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiaga, dėl to D. K. B. buvo pripažinta atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą. Tokiu būdu pažeista nekaltumo prezumpcija.

Pagal bendrą taisyklę, tarp nemokumo proceso dalyvių kilę ginčai nemokumo proceso metu sprendžiami organizuojant teismo posėdžius, kurie vyksta rašytinio proceso tvarka (JANĮ 31 straipsnio 1–2 dalys). JANĮ gali numatyti išimtis, kada žodinis ginčo nagrinėjimas būtinas; teismas taip pat turi teisę spręsti, kad ginčo nagrinėjimas žodžiu – būtinas (JANĮ 31 straipsnio 2 dalis). Nei JANĮ 70–72 straipsniuose, nei kitose JANĮ nuostatose nenurodyta, kad prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu privaloma nagrinėti žodine tvarka. Aptartos aplinkybės nenumato ir CPK (JANĮ 15 straipsnio 2 dalis, CPK 1 straipsnio 1 dalis, 153 straipsnis). Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog paprastai prašymai dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjami rašytinio proceso tvarka.

Atskirieji skundai grindžiami procesiniu piktnaudžiavimu ir selektyviu faktų interpretavimu ir nekeičia bylos išnagrinėjimo rezultato esmės. Pirmosios instancijos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta.

Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas teismo procesiniam sprendimui panaikinti tik tuo atveju, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi, teismo posėdžio formos pasirinkimas, nenustačius, kad ši aplinkybė galėjo neigiamai įtakoti bylos rezultatą, savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

Apeliantai neginčija aplinkybės, kad finansinė bendrovės apskaita buvo tvarkoma netinkamai, nes Juridinių asmenų registrui nebuvo pateiktos finansinės ataskaitos nuo 2012 m. ir nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės finansinės apskaitos dokumentai bei turtas. Nesant šių duomenų, nėra galimybės objektyviai nustatyti bendrovės realaus turto, esminių aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla ir bendrovės nemokumo priežasčių bei nemokumo momento nustatymu. Būtent juridinio asmens vadovas yra atsakingas už juridinio asmens veiklos organizavimą bei jo tikslų įgyvendinimą, taip pat už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą Juridinių asmenų registrui. Iškėlus juridiniam asmeniui bankroto bylą, vadovo atsakomybė nepasibaigia, kadangi JANI 57 straipsnio 1 dalies pagrindu jam atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui juridinio asmens turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Taigi, bendrovės finansinių duomenų savalaikis nepateikimas Juridinių asmenų registrui, taip pat bendrovės turto bei finansinių ir kitų veiklos dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei leidžia spręsti, kad egzistuoja pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu JANI 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

UAB „Interlan“ į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta jos pačios iniciatyva, turėjo prieigą prie bylos per Elektroninių paslaugų portalą (EPP). Taigi, suinteresuotas asmuo UAB „Interlan“ turėjo visas galimybes ir galėjo teikti procesinius dokumentus, tačiau sąmoningai to nedarė, todėl teiginiai apie „formalią įtrauktį“ yra nepagrįsti. Pagal CPK nuostatas procesinis dalyvavimas trečiuoju asmeniu reiškia teisę, o ne pareigą aktyviai dalyvauti, todėl UAB „Interlan“ procesinis pasyvumas ir teisės neįgyvendinimas negali būti transformuotas į teismo pareigos pažeidimą ir tapti pagrindu priimtos nutarties pakeitimui.

Lygiateisiškumo principas reiškia vienodas procesines galimybes, o ne vienodą procesinį aktyvumą. Apeliantai klaidingai teigia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas procesinis lygiateisiškumas, nes visiems proceso dalyviams buvo sudarytos vienodos galimybės, teikti įrodymus ir samprotavimus, tačiau kai kurie dalyviai aktyviai jomis pasinaudojo, o UAB „Interlan“ – ne.

Suinteresuoto asmens UAB „Interlan“ vadovas F. P. yra susijęs su bendrovės privedimu prie bankroto, nes byloje išvardintas reikalavimo teises į skolininkus neatlygintinai perėmė UAB „Krestan“, kurios vadovas yra F. P. Šio asmens sudaryti sandoriai pagilino bendrovės nemokumo situaciją. Taigi, šio asmens apeliavimas tyčinio bankroto kontekste, yra susijęs su siekiu trukdyti nemokumo administratorei peržiūrėti ir ginčyti pastarojo sudarytus sandorius ir egzistuoja akivaizdus interesas paneigti tyčinio bankroto konstatavimą, kuris tiesiogiai susijęs su vadovo veiklos vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirųjų skundų nagrinėjimo ribų

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Suinteresuoti asmenys UAB „Interlan“ bei D. K. B. pateikė apeliacinės instancijos teismui atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas pareiškėjos prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir nustatyti už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingi asmenys. Suinteresuoti asmenys neskundžia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, nesutikimo argumentus iš esmės grindžia proceso teisės normų pažeidimais. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskiruosiuose skunduose keliamus klausimus, toliau bylą nagrinės neperžengdamas atskirųjų skundų ribų ir pasisakys dėl atskiruosiuose skunduose nurodytų argumentų (ne)pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų ir papildomų rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme

Apeliantė UAB „Interlan“ 2026 m. birželio 11 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose išdėstė savo argumentus dėl procesinių dokumentų neįteikimo suinteresuotam asmeniui B. G. H. bei kartu pateikė duomenis, kad Bulgarijos Respublikos gaunančiajai organizacijai nepavyko įteikti suinteresuotam asmeniui B. G. H. siųstų procesinių dokumentų (dokumento registracijos Nr. DOK-19067).

CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu ji realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 335 straipsnio 1 dalį, atskirieji skundai paduodami per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per 14 dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos.

CPK 323 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį. Pažymėtina, kad analogišką išvadą dėl rašytinių paaiškinimų, kuriuose yra nurodomi atsikirtimai į priešingos šalies atsiliepimą, nepriėmimo kaip nenumatyto kasaciniame procese dokumento, ne kartą yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).

Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartis, dėl kurios suinteresuotas asmuo UAB „Interlan“ padavė atskirąjį skundą, buvo priimta rašytinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims nedalyvaujant, todėl atskirojo skundo padavimo terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo jos įteikimo dienos (CPK 335 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotam asmeniui UAB „Interlan“ minėta teismo nutartis buvo išsiųsta elektroninėmis ryšio priemonėmis per EPP (elektroninių paslaugų portalą) 2026 m. balandžio 9 d., todėl vadovaujantis CPK 175¹ straipsnio 10 dalimi, laikoma, kad nutartis įteikta 2026 m. balandžio 10 d., o terminas apskųsti priimtą nutartį baigėsi 2026 m. balandžio 17 d. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nagrinėjamam klausimui taikytinu teisiniu reguliavimu (žr. šios nutarties 40 punktą), jo aiškinimo ir taikymo klausimais suformuota teismų praktika (žr. šios nutarties 41 punktą), atsižvelgdamas į tai, kad pateiktuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų turiniu suinteresuotas asmuo UAB „Interlan“ iš esmės siekia papildyti atskirojo skundo argumentus, susijusius su suinteresuoto asmens B. G. H. neinformavimu apie procesą, atsisako priimti suinteresuoto asmens byloje 2026 m. birželio 11 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus.

Remiantis CPK 314 straipsnio nuostatomis apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors suinteresuotas asmuo UAB „Interlan“ teigia, kad pateikti įrodymai iš Bulgarijos Respublikos gaunančiosios agentūros apie tai, kad nei nutartis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nei šalių atskirieji skundai, siųsti suinteresuotam asmeniui B. G. H. pagal 2020 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2020/1784 dėl teisinių ir neteisinių dokumentų arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) (toliau – Reglamentas), nebuvo įteikti, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotam asmeniui B. G. H. nutartis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo išsiųsta 2026 m. balandžio 21 d., o atskirieji skundai – 2026 m. gegužės 11 d. Nesant objektyvių duomenų, kad suinteresuoto asmens UAB „Interlan“ pateiktame Dokumentų įteikimo arba neįteikimo pažymėjime (K Formoje) yra fiksuoti duomenys tiek apie nutarties dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek apie atskirųjų skundų neįteikimą, nėra objektyvaus pagrindo nuspręsti, kad šis dokumentas patvirtina ir atskirųjų skundų neįteikimo faktą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad suinteresuoto asmens UAB „Interlan“ pateikti duomenys nebuvo anksčiau pateikti byloje bei įvertinęs aplinkybę, jog šie duomenys yra susiję su bendrovės nemokumo procesu ir gali būti reikšmingi sprendžiant atskiruosiuose skunduose išdėstytus klausimus, priima pateiktus įrodymus ir esant poreikiui juos vertins kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte

CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Apeliantės UAB „Interlan“ ir D. K. B. savo atskiruosiuose skunduose kelia klausimą dėl CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Apeliančių argumentai iš esmės grindžiami tuo, kad: 1) nors UAB „Interlan“ į bylą buvo įtraukta suinteresuotu asmeniu, tačiau šis įtraukimas buvo formalus, nes teismas nesiėmė visų privalomų veiksmų tam, kad įtrauktam suinteresuotam asmeniui būtų sudarytos galimybės teikti atsiliepimus, paaiškinimus; 2) suinteresuotas asmuo B. G. H. nebuvo tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, jai nebuvo pateikti ir kiti procesiniai dokumentai, todėl byla buvo išnagrinėta B. G. H. nepranešus apie procesą. Apeliacinės instancijos teismas su apeliančių atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nesutinka.

Visų pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad 2026 m. kovo 12 d. UAB „Interlan“ kreipėsi į teismą, prašydama įtraukti ją suinteresuotu asmeniu nagrinėjant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „Interlan“ įtraukta į bylą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą bei informuota, kad 2026 m. balandžio 2 d. raštinio proceso tvarka bus nagrinėjamas bendrovės pripažinimo tyčiniu klausimas. Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 18 d. nutartis suinteresuotam asmeniui UAB „Interlan“ įteikta per elektroninių paslaugų portalą (EPP) 2026 m. kovo 18 d. Taigi, suinteresuotas asmuo UAB „Interlan“ nuo 2026 m. kovo 18 d. galėjo susipažinti su visa bylos medžiaga, teikti atsiliepimą, paaiškinimus, aktualius bylos nagrinėjimui duomenis ir kt., tačiau duomenų neteikė, pozicijos neišreiškė.

Apeliantės UAB „Interlan“ teiginiai, kad teismas nesudarė sąlygų jai pateikti atsiliepimo, pasisakyti byloje nagrinėjamais klausimais, yra deklaratyvaus pobūdžio, subjektyvi, niekuo nepagrįsta jos nuomonė (CPK 185 straipsnis). CPK 42 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta pareiga šalims domėtis nagrinėjamos bylos eiga. Taip pat ir visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas – protingumo principas, reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai, o asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Protingumas, be kita ko, reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis. UAB „Interlan“, būdama įtraukta į bylą ir žinodama apie teismo posėdžio datą, nevykdė pareigos. Taigi, toks paties suinteresuoto asmens pasyvumas nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir dėl to skundžiama teismo nutartis turėtų būti panaikinta.

Antra, vertinant apeliančių argumentus dėl B. G. H. neinformavo apie bylos nagrinėjimą, atkreiptinas dėmesys į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog suinteresuotas asmuo B. G. H. yra Bulgarijos pilietė, kurios žinomas gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), 2025 m. vasario 11 d. kreipėsi į Bulgarijos Respublikos gaunančiąją agentūrą (Varnos rajono teismą), prašydama pagal Reglamentą perduoti B. G. H. teisminius dokumentus (pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu su priedais ir Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį) civilinėje byloje Nr. eB2-757-894/2025. 2025 m. birželio 26 d. iš Bulgarijos Respublikos perduodančios agentūros gautas Dokumentų įteikimo arba neįteikimo pažymėjimas (K forma), iš kurio turinio matyti, kad „dokumentų įteikti nepavyko, nes gavėjas nurodytu adresu nebuvo rastas. Po trijų apsilankymų skirtingomis dienomis, įskaitant ne darbo valandas, 2025 m. gegužės 29 d. buvo priklijuotas pranešimas pagal Bulgarijos Respublikos Civilinio proceso kodekso 47 straipsnio 1 dalį, tačiau per nurodytų dviejų savaičių laikotarpį gavėjas neatvyko į teismą atsiimti pranešimo. Buvo atlikta tarnybinė užklausa dėl kitų registruotų gavėjo adresų ar darbo vietos, tačiau registruose tokių įrašų nėra“ (dokumento registracijos Nr. DOK–15304). Be to, pirmosios instancijos teismui nemokumo administratorė pateikė papildomus duomenis iš kitų civilinių bylų, iš kurių matyti, kad B. G. H. nurodžiusi savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini) (dokumento registracijos Nr. DOK-11806; DOK–15430), kuriuo Bulgarijos Respublikos gaunančioji organizacija tris kartus bandė įteikti siunčiamus dokumentus. Atsižvelgęs į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas 2025 m. liepos 3 d. procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui B. G. H. išsiuntė tiesiogiai paštu nurodytu jos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šie sugrįžo neįteikti (dokumento registracijos Nr. DOK–18953). Teismas paskyrė bylos nagrinėjimą 2026 m. vasario 19 d., 2026 m. kovo 18 d., 2026 m. balandžio 2 d. rašytiniuose teismo posėdžiuose, apie tai informuodamas šalis viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis), o suinteresuotam asmeniui B. G. H. išsiųsdamas papildomai ir Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d., 2026 m. kovo 18 d. nutartis, kuriose nurodyta paskirto teismo posėdžio vieta, data ir laikas, tačiau ir šios nutartys sugrįžo neįteiktos (dokumento registracijos Nr. DOK–7962; DOK–10048). Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nemokumo administratorė byloje pateikė Liudytojo apklausos protokolą iš ikiteisminio tyrimo, kurį leido naudoti prokuroras, iš kurio turinio matyti, kad B. G. H., apklausta 2025 m. liepos 17 d. Varnos apygardos prokuratūros pagal tarptautinės teisinės pagalbos prašymą nurodė savo registracijos adresą (duomenys neskelbtini) (dokumento registracijos Nr. DOK–2149).

Kasacinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese yra teisė būti išklausytam. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis (lot. audiatur et altera pars). Šios teisės tinkamas įgyvendinimas leidžia tinkamai taikyti rungimosi principą. Tai nulėmė, kad įstatyme detaliai reglamentuojama teismo procesinių dokumentų įteikimo šalims bei kitiems suinteresuotiems asmenims tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos poreikius, aplinkybes, nustato, kokiu CPK 117 straipsnio 1 dalyje nustatytu konkrečiu būdu tikslingiausia ir ekonomiškiausia įteikti procesinius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018, 34 punktas).

Sprendžiant, ar bylą nagrinėjęs teismas iš esmės elgėsi rūpestingai, tikrino informaciją apie galimą atsakovo faktinę gyvenamąją vietą ir įsitikinęs, jog toks adresas pagal registre esamus duomenis negali būti nustatytas, pasirinko dokumentus šiam atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu, turi būti atsižvelgiama į EŽTT praktiką, kurioje akcentuojama, kad dokumentų įteikimo būdas kaip asmens informavimas apie teismo procesą viešo paskelbimo būdu naudojamas tik tuomet, kai nacionalinis teismas yra įsitikinęs, kad asmens adresas negali būti nustatytas ir kad asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (pvz., gali teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir išsakyti argumentus dėl galimai netinkamo informavimo); tiesa, be valdžios institucijų elgesio, vertintinas ir paties asmens elgesys, t. y. ar asmuo laisva valia, tiesiogiai ar netiesiogiai, neatsisakė teisingo teismo garantijų (EŽTT 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-378/2023, 46 punktas).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinis teismas asmens tinkamo procesinio informavimo pareigą turi atlikti ne formaliai, o dėti pastangas nustatyti, ar šaliai išties pranešta apie procesą, įvertinti, kokie dėl to pateikti įrodymai byloje (EŽTT 2012 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Vorobyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 15722/05, par. 23; Puzyrevskiy prieš Rusiją, peticijos Nr. 41603/05, par. 20). Bendrasis EŽTT jurisprudencijoje suformuluotas principas dėl nacionalinio teismo rūpestingumo pareigos informavimo apie procesą kontekste atspindi teismų pareigą patikrinti, ar pareiškėjas galėjo faktiškai žinoti (žinojo) apie procesą, ar jis nedalyvavo procese dėl savo paties rūpestingumo stokos (EŽTT 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Schmidt prieš Latviją, Nr. 22493/05).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės (žr. šios nutarties 49 punktą) patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje teismas ėmėsi visų būtinų ir papildomų procesinių veiksmų, kad būtų nustatyta B. G. H. buvimo arba gyvenamoji vieta ir kad teismo procesiniai dokumentai jai būtų įteikti asmeniškai: teismas siuntė pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytu jos gyvenamosios vietos adresu per Bulgarijos Respublikos Varnos rajono teismą, kuris tris kartus lankėsi B. G. H. adresu (duomenys neskelbtini), 2025 m. gegužės 29 d. priklijavo pranešimą, atliko užklausą dėl kitų B. G. H. registruotų adresų ar darbo vietos; teismas įvertino nemokumo administratorės pateiktus duomenis, kad kitose teisminiuose procesuose suinteresuotas asmuo B. G. H. yra pateikusi duomenis apie savo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini); teismas pakartotinai siuntė suinteresuotam asmeniui B. G. H. procesinius dokumentus paštu adresu, esančiu (duomenys neskelbtini).

Taigi, pirmosios instancijos teismas dėjo maksimalias pastangas siekdamas įteikti procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui B. G. H. asmeniškai. Nesant galimybės įteikti B. G. H. procesinius dokumentus kitais būdais, teismas pagrįstai nutarė informuoti ją apie procesą (atitinkamai teismo posėdį) viešo paskelbimo būdu ir toks įteikimas šiuo atveju laikytinas tinkamu, o apeliantų argumentai šios išvados nepaneigia (CPK 185 straipsnis). Todėl apeliančių argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo, sudarančio absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, nustatytą CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte

Apeliantės atskiruosiuose skunduose nurodė, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas, nes nutartimi buvo pasisakyta dėl bendrovės sudarytų sandorių kitų šalių atžvilgiu, tačiau sandorių šalys nebuvo įtrauktos į bylą suinteresuotais asmenimis, joms nebuvo sudarytos sąlygos pateikti paaiškinimus dėl sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybių. Taigi, pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas sandorių šalių, nepagrįstai nusprendė dėl jų teisių ir pareigų. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Šis punktas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme nebuvo įtrauktas teisinį suinteresuotumą turintis asmuo (asmenys); 2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto (-ų) asmens (-ų) materialiųjų teisių ir pareigų. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, sprendimas laikomas absoliučiai negaliojančiu ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021, 16 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2026 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-403/2026, 57 punktas). Nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą bei vertindamas bendrovės sudarytų sandorių nuostolingumą, nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų (byloje analizuotų sandorių šalių) materialiųjų teisių ir pareigų. Pirma, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, privalėjo įvertinti bendrovės veiklą bei tai, ar egzistuoja JANĮ įtvirtinti pagrindai bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, tame tarpe ir sudarytus sandorius, susijusius su jos turto perleidimu, tačiau šių sandorių teisėtumas ir (ar) galiojimas nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinamas, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Antra, pirmosios instancijos teismas įvertinęs bendrovės sudarytus sandorius (žr. skundžiamos nutarties 36–37 punktus), taip pat tai, kad bendrovės nemokumo administratorei nebuvo pateikti duomenys apie atsiskaitymą pagal minėtus sandorius (žr. skundžiamos nutarties 38 punktą), konstatavo, kad bendrovė neatlygintinai perleido nekilnojamąjį turtą, turtines teises, prisiėmė įsipareigojimus ir tai vertintino kaip sąmoningą bendrovės finansinės padėties pabloginimą, padidinusį bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (žr. skundžiamos nutarties 47 punktą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atlikęs tokį aplinkybių įvertinimą nagrinėjamo ginčo kontekste, nemodifikavo analizuotų sandorių šalių teisinės padėties, t. y. nepakeitė, nepripažinto, nepanaikino jų teisių ar pareigų. Atitinkamai nėra sąlygų panaikinti apskųstą nutartį CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Dėl teismo ekspertizės (ne)skyrimo

2026 m. kovo 17 d. suinteresuotas asmuo D. K. B. pateikė pirmosios instancijos teismo prašymą skirti teismo ekspertizę, pavedant teismo ekspertui nustatyti bendrovės nemokumo momentą (dokumento registracijos Nr. DOK–5814). Pirmosios instancijos teismas netenkino minėto prašymo, nurodydamas, kad vien nemokumo administratorės kritika suinteresuoto asmens D. K. B. pateiktai Išvadai nesudaro pagrindo skirti ekspertizės. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką bendrovės nemokumo momento nustatymas yra ne tik fakto, bet ir teisės klausimas, todėl pateikta eksperto išvada būtų vertinama kaip rašytinis įrodymas, kiek tai susiję su bendrovės finansinės būklės įvertinimu. Apeliantė, nesutikdama su minėta teismo išvada, atskirajame skunde nurodė, kad tyčinio bankroto byla negali būti laikoma išnagrinėta tinkamai, kuomet nebuvo paskirta teismo ekspertizė bendrovės nemokumo momentui nustatyti. Apeliantės teigimu, byloje pateikta Išvada patvirtina, kad bendrovė nemoki buvo tik nuo 2023 m. rugpjūčio 30 d., todėl suinteresuotas asmuo D. K. B., ėjusi bendrovės vadovės pareigas nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2022 m. kovo 3 d., negali būti laikoma atsakinga už tyčinį bendrovės bankrotą. Kadangi tiek nemokumo administratorė, tiek suinteresuotas asmuo D. K. B. pripažino, kad nemokumo momento nustatymas yra būtinas, teismas byloje turėjo paskirti teismo ekspertizę nemokumo momentui nustatyti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 212 straipsnio 1 dalies norma nėra įpareigojančioji. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios. Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis). Be to, eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-59/2010; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016). Apeliančių atskirųjų skundų argumentai, susiję su būtinybe skirti teismo ekspertizę nemokumo momentui nustatyti yra paremti tik subjektyviu situacijos vertinimu ir suinteresuoto asmens D. K. B. užsakymu pateikta Išvada, kurioje nustatytas bendrovės nemokumo momentas (2023 m. rugpjūčio 30 d.). Išvadoje nurodyta, kad: 1) 2022 m. sausio 31 d. bendrovė disponavo reikšmingos apimties nekilnojamojo turto objektais; tyrimui pateikta bendrovės užsakyta 2020 m. rugpjūčio 1 d. žemės sklypo dalies nuomos teisės su pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaita, iš kurios matyti, kad turto vertė 4 813 000 Eur; 2) VMI duomenimis didžioji dalis mokestinės nepriemokos bendrovei susidarė mokestinio patikrinimo metu; teisė išieškoti mokestinę nepriemoką pagal mokestinio patikrinimo metu paskaičiuotus mokesčius atsirado 2023 m. rugpjūčio 30 d., todėl tik atsiradus šiais teisei, VMI nedelsiant ėmėsi veiksmų; viso mokestines nepriemokos suma – 7 675 485,10 Eur. Taigi, Išvada iš esmės buvo padaryta remiantis suinteresuoto asmens D. K. B. pateikta Turto vertinimo ataskaita bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1062-1047/2023 nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su bendrovės įsipareigojimais VMI (dokumento registracijos Nr. DOK–4291). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Išvadoje nurodytas aplinkybes (žr. skundžiamos nutarties 23–24 punktus), taip pat įvertinęs kitus byloje surinktus duomenis (žr. skundžiamos nutarties 21–22, 25–26 punktus), nustatė kitą nei Išvadoje nurodytą bendrovės nemokumo momentą, kurio apeliantės iš esmės neskundė ir neteikė objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti teismo nustatytą bendrovės nemokumo momentą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visetą (paskutinius Juridinių asmenų registrui pateiktus bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis už 2011 m., teismų procesinius dokumentus, kuriuose nustatytos prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės), pagrįstai įvertino, kad šių įrodymų pakanka bendrovės nemokumo momentui nustatyti ir nematė būtinybės skirti teismo ekspertizę. Objektyvių duomenų, kurie pagrįstų būtinybę skirti teismo ekspertizę nemokumo momentui nustatyti, apeliantės nepateikė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo spręsti jos skyrimo klausimą (CPK 185 straipsnis).

Dėl kitų argumentų

Apeliančių vertinimu byloje buvo vertinami esminiai bankroto procese klausimai, t. y. bendrovės sandorių sudarymas, jų vykdymo aplinkybės, finansinės apskaitos vedimo aplinkybės, todėl teismas turėjo būti aktyvus ir veikti ex officio. Tačiau teismas nepaskyrė žodinio bylos nagrinėjimo, nekvietė liudytojų, neišreikalavo dokumentų iš sandorių šalių, neapklausė eksperto, kuris nustatinėjo bendrovės nemokumo momentą. Taigi, teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir neatskleidė visų byloje tirtų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais.

Visų pirma, JANĮ 15 straipsnio 2 dalis numato, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. JANĮ 31 straipsnio 2 dalis numato, kad teismo posėdžiai nemokumo bylose vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. JANĮ nenustatyta, kokia forma – rašytine ar žodine – turi būti nagrinėjamas juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, t. y. išimtis, nustatanti privalomą juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo nagrinėjimą, JANĮ neįtvirtinta.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žodinis bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nėra būtinas, nebent jį būtinu, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, pripažįsta bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 31 punktas). Ši pozicija iš esmės atitinka EŽTT formuojamą praktiką, kad išimtinis aplinkybių, galinčių pateisinti žodinio bylos nagrinėjimo nebuvimą, pobūdis iš esmės priklauso nuo klausimų, kuriuos turi spręsti kompetentingas nacionalinis teismas, pobūdžio (EŽTT 2005 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Miller prieš Švediją, peticijos Nr. 55853/00, par. 29). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad rašytinės formos sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus vyravimas susijęs su tuo, jog šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan. Šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 29 punktas). Atsižvelgiant į JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, kurių buvimas paprastai nustatomas pagal juridinio asmens buhalterinės apskaitos ir kitus finansinius dokumentus, nėra pagrindo spręsti, kad šios kategorijos bylose, kitaip nei nagrinėjant kitus su bankroto procesu susijusius klausimus, rašytinių įrodymų reikšmė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 51 punktas). Teismas, spręsdamas, ar konkrečiu atveju yra būtinas bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu žodinis nagrinėjimas, be kita ko, turi įvertinti, ar byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka šiam klausimui teisingai išspręsti, ar byloje dalyvaujančio asmens prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (jei toks yra pareikštas) yra pagrįstas ir ar žodinė proceso forma konkrečiu atveju prisidėtų prie bylos aplinkybių visapusiško atskleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 52 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nusprendęs šią bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nepadarė proceso teisės normų pažeidimo, kuris galėjo lemti neteisingą bylos išnagrinėjimą. Visų pirma, įstatymas nenumato imperatyvaus reikalavimo prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti išimtinai žodinio proceso tvarka. Vien šalies pateiktas prašymas surengti žodinį bylos nagrinėjimą per se (savaime) neįpareigoja teismo tą padaryti, jeigu teismas, įvertinęs konkrečią byloje susiklosčiusią situaciją, nenustato tam būtinybės ir padaro išvadą, kad byla tinkamai bei visapusiškai gali būti išnagrinėta ir rašytinio proceso tvarka. Tai iš esmės patvirtina ir anksčiau nurodytas teisinis reguliavimas bei jį aiškinanti kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 64–65 punktus). Antra, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo metu prašymų dėl žodinio posėdžio surengimo nebuvo pareikšta, atitinkamai nebuvo nurodytos išimtinės aplinkybės, kuriomis remiantis teismas būtų galėjęs spręsti dėl žodinio bylos nagrinėjimo būtinybės. Trečia, nors apeliantės teigia, kad teismo posėdžio metu turėjo būti apklausti liudytojai, tačiau nepagrindė, kokias konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo išdėstytos šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, patvirtintų ar paneigtų prašomi apklausti liudytojai (CPK 190 straipsnis). Vien abstraktūs apeliantų teiginiai apie poreikį apklausti byloje liudytojus, kurie patvirtintų sandorių sudarymo aplinkybes, savaime neleidžia spręsti apie jų apklausos būtinybę, juolab kad juridinių asmenų nemokumo bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę, sudarytus sandorius ir pan., o šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (žr. šios nutarties 65 punktą).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo objektyvaus poreikio skirti žodinį bylos nagrinėjimą bei apklausti liudytojus.

Antra, apeliantė D. K. B. atskirajame skunde, be kita ko, teigia, kad teismas turėjo veikti ex officio ir išreikalauti: 1) vykdomąsias bylas iš Antstolių informacinės sistemos tikslu nustatyti kokios skolos bei kokios skolų sumos buvo ar buvo išieškomos; 2) iš sandorio šalių sandorių sudarymo, vykdymo, apmokėjimo dokumentus; 3) duomenis iš ikiteisminio tyrimo dėl bendrovės vekselio klastojimo.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atskirojo skundo teiginiais, kad bankroto bylose egzistuojantis viešasis interesas įpareigoja teismą būti aktyviu, tačiau tokia teismo pareiga nereiškia, kad teismas turi ignoruoti šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principus bei pats rinkti įrodymus. Teismo aktyvumas tyčinio bankroto bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026).

Nagrinėjamu atveju bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas buvo nagrinėjamas pagal byloje esančių duomenų visumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad bendrovė jau nuo 2016 metų vidurio negalėjo vykdyti savo turtinių prievolių kreditoriams, pripažino, jog nurodyta data laikytina bendrovės nemokumo momentu. Be to, teismas, įvertinęs nemokumo administratorės byloje pateiktus duomenis, nusprendė, kad bendrovei esant nemokiai, buvo sudaryti sandoriai, kuriais bendrovė neatlygintinai perleido nekilnojamąjį turtą, turtines teises, prisiėmė įsipareigojimus, o tai vertintina kaip sąmoningas bendrovės finansinės padėties pabloginimas, padidinęs bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Teismas pripažino, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas, šių dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei, kasmetinių finansinių ataskaitų neteikimas Juridinių asmenų registrui patvirtina, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Taigi, byloje pateiktų duomenų visuma buvo pakankama teismui konstatuoti bendrovės nemokumą bei tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 ir 4 punktuose.

Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsireikalauti papildomus duomenis, tačiau nepagrindžia kaip šie duomenys (jų vertinimas) pakeistų esmines pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės nemokumo momento ir nustatytų tyčinio bankroto požymių, juolab kad apeliantės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės. Taigi, vien subjektyvūs argumentai dėl tam tikrų duomenų neišreikalavimo ir subjektyvus situacijos vertinimas, nepagrindžia, kad minėtų duomenys buvo būtini teisingam bylos išnagrinėjimui.

Trečia, apeliantė UAB „Interlan“ atskirajame skunde teigia, kad teismas bylą nagrinėjo ir nutartį priėmė vadovaudamasis, be kita ko, bendrovės nemokumo administratorės į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, tačiau teismas neįvertino, kad bendrovės nemokumo administratorė veikė neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nemokumo administratorės veiksmų (ne)teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės D. K. B. argumentus, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi ikiteisminio tyrimo duomenimis, nors ikiteisminiame tyrime dar nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir FNTT nėra konstatavusi, kad sandoriai sudaryti neteisėtai, veikiant nusikalstamai ar aplaidžiai. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas, atsižvelgęs į D. K. B. pateiktus argumentus, kad bendrovės dokumentų ji negalėjo pateikti dėl to, kad bendrovės dokumentai buvo paimti vykdant kratą ikiteisminio tyrimo metu, vertino jos pačios į bylą pateikto atsiliepimo priedus ir nustatė, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) krata, kurios metu buvo paimta bendrovės buhalterinės apskaitos programa su joje suvestais buhalterinės apskaitos duomenimis, buvo atlikta 2014 m. kovo 5 d., t. y. iki nurodytų sandorių sudarymo, todėl šios kratos metu atsiskaitymą pagal nurodytus sandorius patvirtinantys dokumentai negalėjo būti paimti. Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad nemokumo administratorės pateik(duomenys neskelbtini)tos ir skundžiamos nutarties 36–37 punktuose išvardintos sutartys yra nemokumo administratorės išreikalautos iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos, gavus ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro leidimą bei iš kitų teismuose vykstančių bylų, kuriose dalyvaujančiu asmeniu yra bendrovė.

Taigi, byloje nėra duomenų, kurie būtų neleistini ar gauti, pažeidžiant ikiteisminio tyrimo duomenis. Be to, sprendžiant bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą yra nagrinėjamos ne sandorių teisėtumo klausimas, o tai, ar sudarant šiuos sandorius bendrovė buvo sąmoningai privesta prie bankroto, arba bendrovei jau esant nemokiai, šiais sandoriais buvo dar labiau pabloginta bendrovės situacija. Apeliantės D. K. B. abstraktūs samprotavimai, susiję su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nepagrįsti, kadangi civilinėje byloje nėra sprendžiami klausimai, kurie patenka į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį, t. y. baudžiamosios bylos dalykas skiriasi nuo civilinės bylos dalyko.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl bendrovės nemokumo momento ar tyčinio bankroto požymių padarė išsamiai ištyręs byloje esančių įrodymų visetą ir, priešingai negu nurodo apeliantės, nėra pagrindo daryti nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių. Vien tai, kad apeliantės nesutinka su teismo atliktu įrodymų įvertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nepažeidė proceso ir materialiosios teisės normų, nebuvo nukrypta nuo aktualios teismų praktikos ginčo klausimu, taip pat nebuvo nustatyta įrodymų įvertinimo ar JANĮ nuostatų taikymo klaidų, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Į esminius atskirųjų skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skunduose nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.