Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta nemokumo (bankroto) byla, civilinėje byloje pagal pareiškėjų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Nikosparta“ pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EMILĖ“, trečiasis asmuo – valstybės įmonė Registrų centras,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsakovei iškėlė nemokumo (bankroto) bylą, yra pagrįsta ir teisėta. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nemokumo (bankroto) bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

21. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: (1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; (2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; (3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise.

22. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantės ir pareiškėjos pateikti nauji rašytiniai įrodymai yra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, sprendžiant klausimą – ar apeliantė yra (ne)moki ir (ne)gyvybinga. Pareiškėja VMI ir atsakovė su viena kitos teikiamais naujais įrodymais yra susipažinusios. Naujai teikiami įrodymai negali užvilkinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktus naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl nemokumo proceso inicijavimo tvarkos

23. Asmuo, siekdamas tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą dėl nemokumo proceso pradėjimo, turi laikytis įstatyme nustatytų šio proceso inicijavimo sąlygų. Pagal JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą nemokumo procesą turi teisę inicijuoti kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs.

24. JANĮ 9 straipsnyje reglamentuota privaloma nemokumo proceso inicijavimo tvarka, kuomet jį inicijuoja kreditorius. Kreditorius nemokumo procesą inicijuoja registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą juridiniam asmeniui jo buveinės adresu, arba pateikdamas pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu užtikrinamas perduodamos informacijos saugumas ir galima nustatyti asmens tapatybę. Jeigu nemokumo procesas inicijuojamas elektroninių ryšių priemonėmis, turi būti gautas patvirtinimas apie pranešimo gavimą. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis (JANĮ 9 straipsnio 1 dalis).

25. Pranešime nurodoma juridinio asmens neįvykdyta neginčijama prievolė ir pažymima, kad, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą prievolė nebus įvykdyta, nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, kreditorius kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui (JANĮ 9 straipsnio 2 dalis). Pagal JANĮ 9 straipsnio 3 dalį prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo juridiniam asmeniui dienos. Tinkamai pasinaudojus šia išankstine stadija, t. y. nuo termino, skirto prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti ar sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti, pabaigos, atsiranda teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylos iškėlimo (JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įspėjimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą skirtas tam, jog ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl tokia informavimo procedūra pripažintina ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka. Ji nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, todėl kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio (paskutine, kraštutine) gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei–skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010).

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kreditorės VMI 2023 m. rugsėjo 5 d. pranešime nurodyta, jog UAB „EMILĖ“ mokestinė nepriemoka yra 6 557 405,43 Eur ir įspėjama, kad per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos neįvykdžius šios prievolės arba nesudarius susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti arba nepriėmus sprendimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, VMI kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „EMILĖ“. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad minėtas pranešimas 2023 m. rugsėjo 7 d. registruotu laišku išsiųstas Juridinių asmenų registre nurodytu apeliantės registruotos buveinės adresu – (duomenys neskelbtini), ir elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), tačiau, nepavykus jo įteikti adresatei, pranešimas laikomas įteiktu atsakovei 2023 m. rugsėjo 12 d. VMI 2023 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „EMILĖ“, kuriame, be kita ko, nurodė, kad per pranešime nustatytą terminą UAB „EMILĖ“ prievolės VMI neįvykdė, susitarimo dėl pagalbos nesudarė.

28. Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad dar iki VMI inicijuojant atsakovės nemokumo bylą teisme, atsakovė kreipėsi į VMI su prašymais dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, kuriuos VMI atsisakė nagrinėti. Atsakovė pateikė skundus administraciniams teismams, kuriuose prašė pripažinti VMI sprendimus neteisėtais, juos panaikinti ir įpareigoti VMI sudaryti su atsakove mokestinės nepriemokos išdėstymo susitarimą. Atsakovės skundai teismuose nėra išnagrinėti, todėl laikoma, kad vyksta skolininko ir kreditoriaus susitarimo dėl pagalbos sudarymo procedūra ir bankroto byla negali būti nagrinėjama. Atitinkamai VMI neturėjo teisės pateikti pareiškimo dėl atsakovės nemokumo bylos iškėlimo, o teismas, gavęs tokį pareiškimą, privalėjo jį palikti nenagrinėtu. Apeliacinės instancijos teismas su tokia atsakovės pozicija nesutinka.

29. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-1073-968/2024 pagal UAB „EMILĖ“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta UAB „EMILĖ“ skundą dėl VMI 2022 m. liepos 22 d. sprendimo nenagrinėti UAB „EMILĖ“ 2021 m. rugpjūčio 26 d. prašymo dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo atmesti, panaikinimo. Regiono administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI3-3308-860/2024 nagrinėjamas UAB „EMLĖ“ skundas dėl VMI 2023 m. spalio 19 d. sprendimo, kuriuo VMI atsisakė nagrinėti bendrovės prašymą išdėstyti 6 517 901,36 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2026 m. gruodžio 31 d., panaikinimo.

30. JANĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitarimą dėl pagalbos sudaro juridinis asmuo ir kreditoriai, kurių civilines teises ir (ar) pareigas dėl jų suteikiamos pagalbos juridiniam asmeniui finansiniams sunkumams įveikti tiesiogiai sukuria, pakeičia ar panaikina šis susitarimas.

31. JANĮ 10 straipsnyje reglamentuojamas susitarimas dėl pagalbos atitinka užsienio valstybėse pripažįstamas ne teismines nemokumo procedūras, kurių tikslas – skolininko ir jo kreditorių (dalies) susitarimas, kuris, kreditoriams suteikiant pagalbą, leistų skolininkui išvengti nemokumo ar jį atstatyti (angl. workout). Pripažįstama, kad tokie susitarimai yra išimtinai sutartinio pobūdžio ir teismas jų sudaryme nedalyvauja (Europos teisės instituto apžvalga „Verslo gelbėjimas nemokumo teisėje“ (angl. „Rescue of Business in Insolvency Law“), 2017, p. 175). Tokie susitarimai laikomi neformaliomis restruktūrizavimo (angl. informal restructuring) procedūromis, kuriose visos pastangos dedamos į skolos modifikavimą, kuris paremtas bendru susitarimu (angl. a consensual agreement) tarp skolininko ir jo kreditorių taikant ne įstatyme nustatytą procedūrą. Tokių susitarimų sudaryme teismas įprastai nedalyvauja ir jo šalys (skolininkas ir kreditoriai) neturi pareigos jo sudaryti, todėl tokio susitarimo sėkmė (sudarymo galimybės) priklauso nuo to, ar šalys yra sąžiningos ir turi tikrą tikslą pasiekti taikų susitarimą (Sanford U. Mba, New Financing for Distressed Businesses in the Context of Business Restructuring Law, Springer, Cham 2019, p. 76). Toks susitarimas yra skolininko ir kreditorių derybų rezultatas. Sėkmingos derybos ir tokio susitarimo sudarymas galimas esant susitarimo šalių pasitikėjimui ir suteikiamas terminas sukurti pasitikėjimą bei rasti sprendimą dėl prievolės modifikavimo, priimtino visoms šalims (Europos teisės instituto apžvalga „Verslo gelbėjimas nemokumo teisėje“ (angl. „Rescue of Business in Insolvency Law“), 2017, p. 180).

32. Taigi, nors ikiteisminė nemokumo (bankroto) proceso inicijavimo tvarka yra privaloma, tačiau pasiekti susitarimą nėra privaloma, įstatymas tik suteikia galimybę, o ne pareigą taikiai spręsti ginčą.

33. Remiantis JANĮ 9 straipsnio 3 dalimi, kreditoriui inicijuojant nemokumo procesą, susitarimas dėl pagalbos gali būti sudaromas per 15–30 dienų terminą nuo pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dienos.

34. Teisės doktrinoje nurodoma, kad nemokumo proceso dalyviai turi laikytis JANĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų. Viena vertus, šalių susitarimas, leidžiantis išvengti formalaus nemokumo proceso teisme, yra pagrįstas ir šalims naudingas. Kita vertus, skolininkui susidūrus su nemokumo problemomis yra svarbu kuo greičiau į jas reaguoti, užtikrinti skolininko turto apsaugą, jo kreditorių interesus. Įstatymas išimčių dėl šio termino nenustato. Be to, neretai skolininkas su nemokumo problemomis susiduria palaipsniui, mokumo situacijai prastėjant tam tikrą laiką. JANĮ nustatytas susitarimas dėl pagalbos iš esmės yra sutartis dėl prievolinių santykių modifikavimo, todėl skolininkas ir iki nemokumo proceso pradžios neturi laukti padėties suprastėjimo ir bet kuriuo metu kreiptis į kreditorius dėl prievolinių santykių modifikavimo (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 67).

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad susitarimo dėl pagalbos tarp kreditoriaus ir skolininko sudarymas yra išimtinai sutartinio pobūdžio, įstatymui suteikiant teisę, bet ne pareigą sudaryti tokį susitarimą, taip pat, jog tokiam susitarimui sudaryti įstatyme nustatyti gana trumpi terminai, nenustatant išimčių dėl tokių terminų viršijimo, apeliantės argumentus, kad, vykstant administraciniuose teismuose ginčams dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, VMI neturėjo teisės pateikti pareiškimo dėl atsakovės nemokumo bylos iškėlimo, o teismas, gavęs tokį pareiškimą, privalėjo jį palikti nenagrinėtu, atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad per VMI 2023 m. rugsėjo 5 d. pranešime nurodytą 30 dienų terminą UAB „EMILĖ“ įvykdė savo prievolę VMI arba su ja sudarė susitarimą dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti arba yra priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, todėl konstatuojama, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės atskirojo skundo argumentu, jog VMI nesilaikė JANĮ 9 straipsnyje reglamentuotos kreditoriaus nemokumo proceso inicijavimo tvarkos.

36. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, jog jai negalėjo būti keliama bankroto byla ir pagal UAB „Nikosparta“ pareiškimą, nes UAB „Nikosparta“ nesilaikė JANĮ 9 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų reikalavimų. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju susiklostė faktinė situacija, kad UAB „Nikosparta“ pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „EMILĖ“ priėmimo klausimas buvo sprendžiamas jau esant teisme priimtam VMI pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo tai pačiai atsakovei UAB „EMILĖ“. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad VMI tinkamai laikėsi JANĮ 9 straipsnyje reglamentuotos kreditoriaus nemokumo proceso inicijavimo tvarkos, aplinkybės, jog UAB „Nikosparta“ galbūt tokios tvarkos tinkamai nesilaikė, nebeturi teisinės reikšmės.

Dėl teismo vaidmens nemokumo procese

38. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančių rungimosi, lygiateisiškumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Akcentuotina tai, kad, nepaisant aktyvaus teismo vaidmens, sprendžiant bankroto proceso klausimus, ginčo šalis neatleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos ir nėra pagrindo reikalauti, jog teismas turėtų būti aktyvesnis už pačią ginčo šalį (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-301-910/2023 21 punktas).

39. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovei ne kartą siūlė ir sudarė procesines galimybes pateikti į bylą įrodymus, kurie pagrįstų jos poziciją, t. y., kad UAB „EMILĖ“ nėra nemoki įmonė, nes turi finansinio turto už daugiau kaip 17 mln. Eur, o jos skolos siekia 8 mln. Eur., ir atitinkamai paneigtų pareiškėjų argumentus bei įrodymus, pateiktus atsakovės nemokumui pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas du kartus buvo pratęsęs terminą atsakovės vadovei pateikti 2023 m. spalio 19 d. nutartyje nurodytus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau atsakovės vadovė nei iki teismo nustatyto bei du kartus pratęsto termino, nei iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje iš esmės pradžios teismo reikalautų dokumentų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, beveik pusantro mėnesio laikotarpis buvo pakankamas parengti ir pateikti teismui aktualius dokumentus, pagrindžiančius įmonės finansinę padėtį. Taigi už tai, kad teismui laiku nebuvo pateikta naujausia informacija apie atsakovės turtinę padėtį, nagrinėjamu atveju yra atsakinga būtent atsakovės vadovė, o ne teismas, nagrinėjęs atsakovės nemokumo bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad aktualių duomenų apie įmonės finansinę būklę apeliantės vadovė nepateikė ne tik pirmosios instancijos teismui, tokie duomenys nėra pateikti ir apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam atsakovės atskirąjį skundą.

40. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė, turėdama procesinę pareigą teikti aktualius įrodymus, patvirtinančius nurodomą faktą apie įmonės mokumą, nagrinėjant bankroto bylą pirmosios instancijos teisme, tokios pareigos nevykdė. Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020). Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas prieina išvados, kad apeliantės argumentai dėl teismo neaktyvumo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl atsakovės (ne)mokumo ir (ne)gyvybingumo

41. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-244-910/2023 19 punktas ir jame nurodyta praktika).

42. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens nemokumas taip pat sietinas su tokiais požymiais: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

43. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Taip pat pažymima, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

44. Minėta, kad pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Kita vertus, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

45. Nagrinėjamu atveju apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui iš esmės aktualių duomenų, kurie pagrįstų jos poziciją, kad UAB „EMILĖ“ nėra nemoki įmonė, nes turi finansinio turto už daugiau kaip 17 mln. Eur, o jos skolos siekia 8 mln. Eur., nepateikė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę situaciją ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad UAB ,,EMILĖ“ yra nemoki.

46. Iš atsakovės Juridinių asmenų registrui 2011 metų pateikto balanso matyti, kad atsakovė turto turėjo už 10 663 642 Eur, iš kurio – 9 550 591 Eur sudarė ilgalaikis turtas, 1 113 051 Eur – trumpalaikis turtas, įsipareigojimai kreditoriams – 10 738 348 Eur. 2011 metų pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, atsakovė veikė nuostolingai, turėjo 84 706 Eur nuostolių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad, nors dvylikos metų senumo atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai negali tinkamai atspindėti atsakovės realios turtinės padėties, tačiau ir pagal 2011 metų vienintelio Juridinių asmenų registrui pateikto balanso duomenis atsakovė atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytą nemokumo pagrindą – atsakovės įsipareigojimai kreditoriams viršija jos turto vertę.

47. MAIS duomenimis, atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui didėja – iš 2024 m. sausio 16 d. išrašo matyti, kad bendrovės skola yra 8 510 338,71 Eur, o VMI pareiškimo teismui dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo pateikimo dieną (2023 m. spalio 16 d.) jos įsiskolinimas sudarė 7 681 951,20 Eur, t. y. bendrovės mokestinė nepriemoka per 3 mėnesius išaugo 828 387,50 Eur. Antstolių informacinės sistemos registro duomenimis, atsakovės atžvilgiu vykdomas iš viso 15 646 306,10 Eur skolos išieškojimas 31–oje vykdomojoje byloje. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovė neturi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto. VĮ „Regitra“ duomenimis, UAB „EMILĖ“ savo vardu įregistruotų transporto priemonių neturi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis iki 2024 m. vasario 15 d. UAB „EMILĖ“ skolos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui neturėjo, įmonėje dirba vienas socialiniu draudimu apdraustas asmuo.

48. Atsakovė atskirajame skunde akcentuoja, kad ji skolą UAB „Nikosparta“ padengė, dėl to nemokumo proceso inicijavimas pagal UAB „Nikosparta“ pareiškimą turi būti nutrauktas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad kreditorės UAB „Nikosparta“ 2 262,70 Eur finansinio reikalavimo patenkinimas po to, kai buvo priimta nutartis iškelti apeliantei (atsakovei) bankroto bylą, iš esmės nepakeitė apeliantės turto ir įsipareigojimų santykio, neturi esminės įtakos įmonės mokumui atkurti, nes apeliantės įsiskolinimas vien VMI 2024 m. sausio 16 d. sudaro 8 510 338,71 Eur, o UAB „Nikosparta“ atsakovė padengė tik 2 262,70 Eur įsiskolinimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsiskaitymas su viena iš bankroto bylą inicijavusių kreditore nepanaikino įmonės nemokumo situacijos.

49. Apibendrindamas motyvus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog UAB ,,EMILĖ“ negali laiku įvykdyti turtinių prievolių, jos įsipareigojimai viršija turto vertę, dėl to ji yra nemoki.

50. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, bankroto byla negali būti keliama bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis).

51. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad atsakovė savo gyvybingumui ir veiklos vykdymui pagrįsti į bylą nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ji faktiškai vykdo ūkinę komercinę veiklą. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantė nėra gyvybinga, yra teisingos ir pagrįstos.

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad atsakovė, atskiruoju skundu skųsdama pirmosios instancijos teismo nutartį, turėjo pareigą paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės nemokumo ir negyvybingumo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė tokių duomenų nepateikė, byloje nesant duomenų, patvirtinančių bendrovės turtinę padėtį ir ūkinės komercinės veiklos vykdymą, augant bendrovės skolai biudžetui, konstatuojama, kad bendrovė negali būti laikoma gyvybinga įmone, kurios išsaugojimas rinkoje užtikrintų finansinių sunkumų išsprendimą ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą.

53. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas aptartus motyvus, padaro išvadą, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė bendrovės nemokumo faktą, kad bendrovės vykdoma veikla ir generuojamos pajamos yra nepakankamos atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bendrovė yra nemoki, jos vykdoma veikla ir turimas turtas yra nepakankami atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl procesinės bylos baigties

54. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad atsakovės kreditorė VMI tinkamai laikėsi JANĮ 9 straipsnyje reglamentuotos kreditoriaus nemokumo proceso inicijavimo tvarkos. Atsakovei nepateikus JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytų dokumentų, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių ir iš viešųjų registrų nustatytų bendrovės finansinės atskaitomybės duomenų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias bendrovės nemokumą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei pagrįstai konstatavo, jog bendrovės finansinė padėtis atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.