Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Dalios Trumpulienės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekoenergy“ ieškinį atsakovui V. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.8. Pirmos instancijos teismas sprendimą motyvavo atskiromis aplinkybėmis, jų nejungiant į įrodymų visetą, iškraipant atskirus faktus, todėl yra būtina naujai ištirti byloje esančius įrodymus.

8.10. Eilė atsakovo byloje tvirtintų aplinkybių prieštarauja ieškovo pateiktiems rašytiniams įrodymams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

9. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 16 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių, ginčo esmės ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

12. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė atliko 4 bankinius pavedimus (2015 m. kovo 19 d. – 2 000 Eur, 2015 m. kovo 20 d. – 1 800 Eur, 2015 m. kovo 30 d. – 4 000 Eur, 2015 m. balandžio 16 d. pervesta 7 000 Eur), kuriais atsakovui pervesta 14 800 Eur suma. Šių pavedimų mokėjimo paskirtyse buvo įrašyta „avansas pagal sutartį“ (el. b. 1 t., b. l. 7). Ieškovės vadovas yra atsakovo sūnus. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog ši pervesta suma buvo suteikta atsakovui kaip paskola jo paties prašymu. Tačiau atsakovui neigiant paskolos teisinius santykius, ieškovė alternatyviu reikalavimu prašė nurodytą sumą priteisti nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta, o ieškovė atsiskaitė atsakovui už suteiktas maitinimo, apgyvendinimo ir kitas sveikatinimo paslaugas ieškovės vadovo (atsakovo sūnaus) svečiams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino, konstatavęs, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, todėl priteisė iš atsakovo ieškovei 14 800 Eur.

14. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo motyvus ir atsakovo dėstomą poziciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškiniu prašoma priteisti suma buvo grindžiama dviem alternatyviais teisiniais pagrindais – paskolos teisinių santykių egzistavimu arba nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 14 800 Eur suma buvo pervesta atsakovui, jis įgijo galimybę ja disponuoti, todėl ginčas kilo dėl pervestos sumos paskirties. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovui neigiant paskolos teisinius santykius, būtent atsakovas turėjo įrodyti, kokiu teisiniu pagrindu jis gavo pinigus iš ieškovės.

15. Šiuo atžvilgiu teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas, aiškindamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių ypatumus bylose dėl paskolos grąžinimo, yra nurodęs, kad šiose bylose į įrodinėjimo dalyką visuomet patenka aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto(-ų) ekvivalentą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 ir kt.). Tuo tarpu pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nepagrįsto praturtėjimo bylose, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovui pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, savo ruožtu atsakovas, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2007 ir kt.).

16. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ieškovei įrodinėjant paskolos teisinių santykių egzistavimą, ji privalėjo pagrįsti pinigų perdavimo faktą atsakovui ir jo prisiimtą įsipareigojimą juos grąžinti. Ši įrodinėjimo našta keičiasi ieškovei ieškinį taip pat grindžiant nepagrįsto praturtėjimo pagrindu – tokiu atveju ieškovė turi įrodyti tam tikras sąlygas, o atsakovas turi įrodyti gautų lėšų pagrįstumą. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog ginčo dalykas yra ieškovės atsakovui pervestų sumų teisinis pagrindas, tačiau nukrypo nuo pirmiau nurodytų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių nagrinėtinais klausimais.

17. Pastebėtina, kad atsakovas, be kita ko, kelia klausimą dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo tinkamumo – nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neįrodė paslaugų suteikimo fakto, už kurias ieškovė atsiskaitė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai iš esmės atitinka nepagrįsto praturtėjimo bylose atsakovui tenkančias įrodyti aplinkybes, todėl nagrinėjamos bylos įrodymų visumos įvertinimas minėto instituto aspektu patenka į šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Pažymėtina, kad apeliaciniame procese yra vertinami tik pirmosios instancijos teisme šalių pateikti įrodymai, su kuriais ginčo šalys turėjo galimybę susipažinti ir dėl jų pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, toliau šioje nutartyje bus įvertinti byloje esantys įrodymai ir jų reikšmė ginčo sprendimui pagal anksčiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus.

Dėl paskolos teisinių santykių (ne)egzistavimo

18. Šiuo aspektu pirmiausia aktualus atsakovo argumentas, jog, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino paskolos sandorio negaliojančiu, nes jis neatitiko įstatyme nustatytos formos reikalavimo.

19. CK 6.871 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Pagal šio straipsnio 3 dalį rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

20. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Minėto straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams bei kitoms išvardintoms sąlygoms.

21. Byloje nėra ginčo, jog rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Vien ieškovės atliktų 4 pervedimų mokėjimo paskirtyse įrašyti „avansas pagal sutartį“ nesuteikia pagrindo savaime spręsti, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos įsakmiai nenustato, jog rašytinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu. Toks sandorio formos reikalavimo nesilaikymas nedaro poveikio sandorio (ne)galiojimui, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog ieškovės nurodomas paskolos sandoris nebuvo sudarytas raštu, nėra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu, todėl nurodyti atsakovo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

22. Esant ieškovo reikalavimui priteisti pinigines sumas ir šalims nesutariant dėl sutartinių santykių pobūdžio, teismas, visų pirma, turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas, ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, jos 25 punktą).

23. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento.

24. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

25. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę šalis turi įrodyti tas faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus, kai aplinkybių, kuriomis remiamasi, nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, visų pirma, kilo pareiga įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta. Taigi, nagrinėjamu klausimu įrodinėjimo dalyką sudaro faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą – ar ieškovė pervedė atsakovui pinigus kaip paskolą ir ar atsakovas įsipareigojo gautus pinigus ieškovei grąžinti.

26. Šiame kontekste teisėjų kolegija pakartotinai atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo netiksliai nurodytą įrodinėjimo pareigą, jog atsakovui neigiant paskolos teisinius santykius, būtent atsakovas turi įrodyti, kokiu teisiniu pagrindu jis gavo pinigus iš ieškovės. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija atitinka kasacinio teismo suformuotą įrodinėjimo pareigą tais atvejais, kai iš pinigų pervedimo paskirtyse nurodyto teksto aiškiai galima suprasti apie susiformavusius paskolos santykius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Tokia išvada šiuo atveju nedarytina, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo nurodytos bendrosios įrodinėjimo pareigos paskolos teisiniuose santykiuose.

27. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

28. Nagrinėjamu atveju šalys neginčija paties piniginių lėšų pervedimo fakto – atsakovui buvo atlikti keturi bankiniai pavedimai, kurių bendra suma sudaro 14 800 Eur, todėl toliau vertinama, ar egzistavo atsakovo valia šias lėšas grąžinti, t. y. ar buvo susiformavusi paskolos teisinių santykių visuma. Kaip jau minėta, pinigų pervedimo paskirtyse buvo nurodyta, jog tai „avansas pagal sutartį“. Toks mokėjimo paskirties formulavimas savaime nesuponuoja paskolos santykių atsiradimo ar atsakovo pareigos grąžinti gautas lėšas, todėl nėra pakankamo pagrindo vien iš mokėjimo paskirties ar pačio pinigų pervedimo fakto daryti išvadą, kad šalys tarėsi dėl paskolos suteikimo. Byloje taip pat nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo aiškiai išreikštą valią grąžinti gautas pinigines lėšas. Atsakovui lėšas priėmus ir jų negrąžinus ieškovei, negalima savaime preziumuoti paskolos santykių buvimo, ypač kai mokėjimų paskirtis nenurodo skolinimosi pagrindo (žr. šios nutarties 26 punktą) ir nėra kitų objektyvių duomenų apie tokį šalių susitarimą. Nors ieškovė teigė, kad atsakovo valią grąžinti lėšas patvirtina tarp atsakovo ir ieškovės vadovo vykęs susirašinėjimas, tai teisėjų kolegijos vertinama kritiškai. Susipažinus su šių pokalbių turiniu matyti, kad ieškovės vadovas teiraujasi atsakovo dėl tam tikrų atsakovo skolų buvimo ir jų grąžinimo, tačiau iš atsakovo atsakymų negalima daryti išvados, kad jis patvirtina esant paskolos santykius ar savo pareigą grąžinti minėtas sumas (el. b. 1 t., b. l. 105–106). Susirašinėjimas atskleidžia šalių pozicijų skirtingumą bei asmeninius santykius, tačiau ne atsakovo prisiimtą finansinį įsipareigojimą. Vien nurodytos ieškovės dėstomos argumentacijos, teisėjų kolegijos vertinimu, aiškiai nepakanka šalių valiai, nukreiptai į paskolos teisinių santykių sukūrimą, identifikuoti. Kitokių aplinkybių dėl atsakovo įsipareigojimo grąžinti įrodinėjamos paskolos dalyką nenurodė ir pirmosios instancijos teismas.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, kad šalys nėra sudariusios rašytinės paskolos sutarties, taip pat tai, jog ieškovės vadovą ir atsakovą sieja artimi giminystės santykiai (tėvas ir sūnus), sprendžia, kad ieškovė neįrodė vienos iš esminių paskolos sutarties sąlygų – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus kaip paskolos dalyką. Nurodytų aplinkybių kontekste piniginių lėšų perdavimas gali būti susijęs su įvairiais šalių tarpusavio santykiais, tarpusavio pagalba ar kitais neformaliais susitarimais, todėl būtent ieškovei tenka pareiga pateikti įrodymus, aiškiai pagrindžiančius, kad lėšos buvo teikiamos kaip paskola įsipareigojant ją grąžinti. Tokių duomenų byloje nesant, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovės pervestą sumą kaip skolą ir neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo

30. Nepagrįsto praturtėjimo ar daikto gavimo be pagrindo institutus reglamentuoja CK 6.237–6.242 straipsniai. Kasacinio teismo praktikoje šiuose straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 20 punktas).

31. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

32. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia) (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 24 punktą). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi, aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

33. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau, jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška [...] (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo formuojama praktika dėl nepagrįsto praturtėjimo institutui taikomų sąlygų, pažymi, kad ieškovė įrodė visas šiam reikalavimui būtinas aplinkybes (žr. šios nutarties 31 punktą). Byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė atsakovui pervedė 14 800 Eur sumą – šis faktas yra aiškiai nustatytas ir šalys jo neginčija. Konstatavus, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių nesusiformavo ir kad ieškovė neturi teisės reikalauti pinigų grąžinimo paskolos pagrindu, ieškovei nenurodžius kitų pervedimo pagrindų, turi būti sprendžiama dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Kitaip tariant, turi būti vertinamos ieškovės galimybės kitų teisinių santykių pagrindu atgauti pervestas lėšas, kurių nenustačius, taikytinas subsidiarus nepagrįsto praturtėjimo institutas. Tokiu atveju iš esmės pasikeičia ginčo šalims tenkanti įrodinėjimo našta: atsakovui tenka procesinė pareiga įrodyti, kad lėšos buvo gautos pagrįstai, t. y. jog egzistavo teisinis ar faktinis pagrindas jas priimti ir pasilikti. Nagrinėjamoje byloje atsakovas tokį pagrindą siekia pagrįsti argumentais, kad ieškovė atliko mokėjimus už atsakovo suteiktas apgyvendinimo, maitinimo ir sveikatinimo paslaugas ieškovės vadovo svečiams. Tokiu būdu atsakovas bando įrodyti, kad gautos lėšos jam priklausė atlygintinų paslaugų pagrindu, o pervedimai nebuvo nei paskola, nei nepagrįstas atsakovo praturtėjimas.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo argumentus, byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovą neįrodžius atlygintų paslaugų teikimo fakto.

37. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino atsakovo pateiktus kvitus už galimai suteiktas paslaugas. Atsakovas į bylą pateikė 2015 m. kovo 23 d. išrašytą prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 8815088 7 800 Eur sumai bei 2015 m. balandžio 20 d. išrašytą atitinkamą kvitą Nr. 8815089 7 000 Eur sumai (el. b. 1 t., b. l. 29–30; kvitų originalai yra byloje). Abu šie dokumentai yra pasirašyti tik atsakovo, o byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog kvitai buvo perduoti arba bent jau tapo žinomi ieškovei ar jos vadovui iki ginčo iškėlimo teisme. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog kvitai nepasirašyti ieškovės vadovo, nes jis tuo metu gyveno užsienyje, o pati ieškovė neturėjo darbuotojų, tai nepaneigia pareigos informuoti paslaugų gavėją apie išrašytus apskaitos dokumentus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog bandė pranešti ieškovės vadovui apie šių kvitų išrašymą (pvz., elektroninių laiškų, susirašinėjimų, registruotų siuntų ar kt.). Ne mažiau svarbi aplinkybė yra ta, kad ginčo sumą atsakovui pervedė ne ieškovės vadovas, o ieškovės buhalterė. Nepaisant to, atsakovas nepateikė įrodymų, kad būtų kreipęsis į šią buhalterę, perduodamas jai kvitus ar informuodamas apie juos. Aktualu ir tai, jog pirmasis 2015 m. kovo 23 d. kvitas 7 800 Eur sumai išrašytas tik po pirmųjų dviejų ieškovės atliktų pervedimų, kurių suma buvo 3 800 Eur (2015 m. kovo 19 d. – 2 000 Eur, 2015 m. kovo 20 d. – 1 800 Eur). Be to, atsakovas nurodė, kad paslaugos ieškovės vadovui ir jo svečiams buvo teikiamos nuo 2013 m. iki 2015 m. kovo mėnesio, tačiau abu kvitai buvo išrašyti tik 2015 m. pavasarį – gerokai vėliau nei, pagal atsakovo paaiškinimus, buvo suteiktos pirmosios paslaugos. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks laikotarpių nenuoseklumas bei atsakovo neinformavimas ieškovės ar jos vadovo apie išrašytus kvitus, negali būti pateisinamas vien ieškovės vadovą ir atsakovą siejusiais artimais ryšiais. Tai, kad atsakovas šiuos kvitus įtraukė į savo apskaitą nepagrindžia paslaugų suteikimo fakto, nes, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, deklaracija tik patvirtina, jog atsakovas įvykdė savo mokestines prievoles valstybei. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šie kvitai nėra pakankamas įrodymas pagrįsti, kad ginčo laikotarpiu paslaugos buvo realiai suteiktos ieškovei, jos vadovui ar pastarojo svečiams.

38. Kitokio atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių vertinimo nepagrindžia ir jo teiginiai, esą pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovės vadovo svečiai apsistodavo atsakovo sodyboje ir gaudavo atitinkamas paslaugas. Ši atsakovo pozicija neatitinka tikrosios pirmosios instancijos teismo argumentacijos prasmės. Teismas ne konstatavo paties paslaugų suteikimo faktą, o vertino liudytojų parodymus bei jų patikimumą, bandydamas nustatyti, ar atsakovo nurodyti svečių apsilankymai galėjo pagrįsti deklaruojamą paslaugų vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo liudytojų parodymus dėl svečių skaičiaus, jų apsilankymų pobūdžio, atsakovo nurodytą paslaugų kainą (ginčo sumą) bei ieškovės vadovo buvimo Lietuvoje dažnumą ginčo laikotarpiu. Teisėjų kolegija, pakartotinai ištyrusi šiuos įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog svečių skaičius nebuvo pastovus, o pateikti liudytojų parodymai yra abstraktūs ir neleidžiantys nustatyti realaus paslaugų teikimo ar jų apimties. Tokiame kontekste svarbu atsižvelgti ir į ginčo sumos dydį: 14 800 Eur suma, vertinant ją ginčo laikotarpiu (2013–2015 m. kovo mėn.) yra pakankamai didelė. Pažymėtina, kad iki 2015 m. Lietuvoje galiojo litas, todėl pagal tuo metu buvusią kainodarą toks paslaugų vertės dydis būtų buvęs itin reikšmingas net ir intensyvių, nuolatinį apgyvendinimą, maitinimą ar sveikatinimą apimančių paslaugų kontekste. Vien ši aplinkybė pagrįstai kelia abejonių dėl atsakovo įvardijamo paslaugų masto ir realaus jų suteikimo. Be to, vien faktas, kad svečiai lankėsi sodyboje, savaime nereiškia, jog buvo teikiamos atlygintinos paslaugos juridiniam asmeniui (ieškovei), ir kad šios paslaugos turėjo būti apmokestintos būtent atsakovo nurodyta suma. Atsižvelgiant į artimus ieškovės vadovo ir atsakovo giminystės ryšius (tėvas ir sūnus), svečių priėmimas ir bendravimas galėjo vykti šeimos santykių ir tarpusavio pagalbos pagrindu, o ne kaip komercinis paslaugų teikimas. Todėl pats apsilankymų faktas nėra ir negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti 14 800 Eur vertės paslaugų suteikimą juridiniam asmeniui. Atsakovo pozicijos kritinį vertinimą papildomai pagrindžia ieškovės vadovo faktiškai praleistas laikas Lietuvoje ginčo laikotarpiu. Kaip nustatyta byloje, ieškovės vadovas tuo metu dirbo Japonijoje (el. b. 1 t., b. l. 112–121), todėl Lietuvoje lankėsi itin retai – tik 3 kartus, iš viso 39 dienas (el. b. 1 t., b. l. 13–37; 65–121). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks realus buvimo Lietuvoje laikas neatitinka atsakovo deklaruojamos 14 800 Eur vertės paslaugų apimties. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo argumentai dėl svečių apsilankymo fakto nepašalina pirmosios instancijos teismo nustatytų abejonių ir neleidžia pagrįstai konstatuoti realaus, nuoseklaus bei tokio masto paslaugų teikimo ieškovei ar jos vadovui.

39. Remiantis anksčiau aptartais byloje esančiais įrodymais, šalių paaiškinimais, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, jog tarp šalių nebuvo susiklostę atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė pervedė atsakovui 14 800 Eur. Atsakovas, gavęs šią pinigų sumą ir neįrodęs teisėto jos gavimo pagrindo, savo turtinę padėtį atitinkamai pagerino, o ieškovės atlikti mokėjimai laikytini jos turtinės padėties sumažėjimu, kuriam nebuvo jokio galiojančio teisinio ar faktinio pagrindo. Kaip nurodyta anksčiau, ieškovė neįrodė, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, o atsakovas neįrodė atlygintinų paslaugų ieškovei teikimo (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė neturi galimybės susigrąžinti piniginių lėšų kitais civilinės teisės gynimo būdais, todėl tai sudaro pakankamą pagrindą taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei visą jos pervestą 14 800 Eur sumą (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

40. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų bei liudytojų parodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, bylą išnagrinėjo neobjektyviai, o sprendimo motyvai yra sau prieštaraujantys. Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka.

41. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

42. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

43. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą, formaliai ir šališkai išnagrinėjo bylą. Teismas atsakė į esminius šalių argumentus ir savo išvadas motyvavo. Sprendime įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, teismo išvados logiškos ir neprieštaringos. Teismas išanalizavo ir įvertino šalių dėstomas pozicijas, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis išsamiai ir visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą – liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus. Nors atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojos O. K. įrodymų, dėl ko buvo neobjektyvus, su tuo nėra pagrindo sutikti.

44. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą).

45. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs liudytojų parodymus, pažymi, kad apeliaciniame skunde pateiktas O. K. parodymų apibendrinimas (pvz., apeliacinio skundo 8 puslapis) nepaneigia liudytojų parodymų visumos esmės, kuria ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, jog atsakovui teko procesinė pareiga įrodyti ieškovei suteiktų atlygintinų paslaugų suteikimo faktą. Kasacinio teismo praktika, kuria remiasi atsakovas, taip pat nereiškia, kad teismas privalo išsamiai aptarti kiekvieną atskirą liudytojo pasakymą. Teismas privalo įvertinti įrodymų visumą ir nurodyti, kokiais įrodymais vadovaujasi priimdamas sprendimą ir kuriuos įrodymus atmeta esant prieštaringai informacijai. Pirmosios instancijos teismas tai padarė: išanalizavo mokėjimo pavedimų paskirtis, atsakovo pateiktų kvitų išrašymo laiką ir aplinkybes, liudytojų parodymų tarpusavio ryšį apie svečių skaičių, ieškovės vadovo buvimo Lietuvoje laikotarpius ir kt. Būtent šių įrodymų, o ne atsakovo nurodomo asmens izoliuotų pasisakymų pagrindu nustatytos teisiškai reikšmingos nagrinėjamos bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad apelianto nurodomos liudytojos parodymai nepatvirtina atsakovo teiginio, jog tarp šalių buvo susiklostę atlygintinų paslaugų santykiai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino liudytojų paaiškinimus kitaip, negu tikėjosi atsakovas, nepatvirtina, kad jie neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų ar kad teismas suteikė prioritetą vienos iš šalių kviestiems liudytojams. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl liudytojų parodymų netinkamo įvertinimo yra nepagrįsti.

46. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisinio santykio kvalifikavimas yra materialinės teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, o ne įrodymų vertinimo teisingumo rodiklis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymas pirmosios instancijos teisme atliktas tinkamai, o pirmosios instancijos teismo atliktas netinkamas tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių teisinis kvalifikavimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo.

47. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimui teisingai išspręsti, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios nuostatos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, serija A Nr. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland, pranešimas 1997-VIII, p. 2930, par. 59, 60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išanalizavo bylą ir nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kas sudaro pagrindą priimtą sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), iš esmės pakeičiant tik šalių teisinių santykių kvalifikaciją.

49. Kai apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

50. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvaciją, tačiau iš esmės nekeičiant sprendimo esmės dėl ieškinio tenkinimo apimties, bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

52. Apeliacinis skundas atmetamas, todėl atsakovui bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

53. Ieškovė pateikė prašymą ir įrodymus dėl 2 528,90 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių nustatytų Rekomendacijose, atitinka proporcingumo bei protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl 2 528,90 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo yra tenkinamas ir ši suma priteisiama ieškovei iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. liepos 16 d. sprendimo motyvuojamąją dalį pakeisti šioje nutartyje išdėstytais motyvais, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodant, kad ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekoenergy“, juridinio asmens kodas 302815907, iš atsakovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 14 800 Eur (keturiolikos tūkstančių aštuonių šimtų eurų) priteisiama suma yra nepagrįstai įgytos lėšos.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekoenergy“, juridinio asmens kodas 302815907, iš atsakovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 528,90 Eur (du tūkstančius penkis šimtus dvidešimt aštuonis eurus ir 90 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.