Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. patikslintą ieškinį atsakovams akcinei bendrovei SEB bankui, atstovaujamai akcinės bendrovės SEB banko Vakarų regiono filialo, Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notarui M. K. dėl vienašališko kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kredito sutarčių pakeitimų pripažinimo negaliojančiais, vykdomųjų įrašų panaikinimo, delspinigių sumažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

– 2014 m. lapkričio 21 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 29 d. pakeitimą Nr. 6, kuriuo buvo pakeistas I Kredito aprašo „Verslo kreditas“ 3.2.2 punktas bei buvo nustatyta 3 proc. dydžio marža, ir 2018 m. gruodžio 17 d. pakeitimą Nr. 7, kuriuo buvo pakeistas I Kredito aprašo „Verslo kreditas“ 3.2.2 punktas bei buvo nustatyta 6 proc. dydžio marža;

– 2015 m. liepos 16 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 29 d. pakeitimą Nr. 1, kuriuo buvo pakeistas I Kredito aprašo „Verslo kreditas“ 3.2.2 punktas bei buvo nustatyta 3 proc. dydžio marža, ir 2018 m. gruodžio 17 d. pakeitimą Nr. 2, kuriuo buvo pakeistas I Kredito aprašo „Verslo kreditas“ 3.2.2 punktas bei buvo nustatyta 6 proc. dydžio marža;

– 2016 m. liepos 8 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 29 d. pakeitimą Nr. 3, kuriuo buvo pakeistas sutarties priedo „Verslo kreditas 1“ 3.2 punktas bei buvo nustatyta 3 proc. dydžio marža, ir 2018 m. gruodžio 17 d. pakeitimą Nr. 4, kuriuo buvo pakeistas sutarties priedo „Verslo kreditas 1“ 3.2. punktas bei buvo nustatyta 6 proc. dydžio marža.

1.5. Panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaro M. K. išduotus vykdomuosius įrašus:

– 2020 m. rugpjūčio 17 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));

– 2020 m. rugpjūčio 17 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));

– 2020 m. rugpjūčio 18 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));

– 2020 m. rugpjūčio 18 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));

– 2020 m. rugpjūčio 18 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));

– 2020 m. rugpjūčio 18 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));

– 2020 m. rugpjūčio 18 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));

– 2020 m. rugpjūčio 18 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));

– 2020 m. rugpjūčio 20 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

1.6. Priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.7. 2014 m. lapkričio 21 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais specialiosios dalies 3.1 punkte nustatytus 0,05 proc. delspinigius pripažinti neprotingai dideliais ir mažinti iki 0,02 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesugrąžintos kredito sumos.

1.8. 2015 m. liepos 16 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais specialiosios dalies 3.1 punkte nustatytus 0,05 proc. delspinigius pripažinti neprotingai dideliais ir mažinti iki 0,02 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesugrąžintos kredito sumos.

1.9. 2016 m. liepos 8 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais priedo „Verslo kreditas 1“ 4.3 punkte nustatytus 0,05 proc. delspinigius pripažinti neprotingai dideliais ir mažinti iki 0,02 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesugrąžintos kredito sumos.

1.10. Taikyti ieškinio senatį pagal 2014 m. lapkričio 21 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais, 2015 m. liepos 16 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais ir 2016 m. liepos 8 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais apskaičiuotoms netesyboms – delspinigiams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo ieškinys dėl vienašališko kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kredito sutarčių pakeitimų pripažinimo negaliojančiais, vykdomųjų įrašų panaikinimo, delspinigių sumažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

15. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. L. ir atsakovė AB SEB bankas, atstovaujama AB SEB banko Vakarų regiono filialo Klaipėdos finansinių paslaugų centro, 2014 m. lapkričio 21 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 420 000 Lt (121 640,41 Eur) verslo kreditas; kredito grąžinimo terminas buvo 2019 m. lapkričio 23 d.; palūkanos susidėjo iš 2,20 proc. maržos (I Kredito aprašo „Verslo kreditas“ 3.2.2 punktas) ir 3 mėn. Vilibor kintamosios palūkanų dalies; taip pat buvo numatyti 0,05 proc. delspinigiai už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną (Bendrosios dalies 9.1 punktas, Specialiosios dalies 3.1 punktas). Prievolių pagal šią kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas žemės sklypų įkeitimu ir trečiojo asmens I. R. laidavimu. Ši kreditavimo sutartis šalių susitarimu vėliau buvo keičiama septynis kartus. 2015 m. gegužės 28 d. tarp šalių sudarytu 2014 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimu Nr. 1 verslo kredito suma buvo sumažinta iki 118 744,21 Eur. 2015 m. gruodžio 7 d. tarp šalių sudarytu 2014 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimu Nr. 2 verslo kredito suma buvo sumažinta iki 100 000 Eur ir verslo kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2020 m. gruodžio 6 d. 2016 m. liepos 8 d. tarp šalių sudarytu 2014 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimu Nr. 3 verslo kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2021 m. birželio 23 d. Be to, 2016 m. rugsėjo 8 d. šalys sudarė 2014 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimą Nr. 4, o 2016 m. gruodžio 2 d. – 2014 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimą Nr. 5. Šalių 2018 m. gegužės 29 d. sudarytu 2014 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimu Nr. 6 pakeistas I Kredito aprašo „Verslo kreditas“ 3.2.2 punktas ir skaičiuojant palūkanas taikoma marža buvo padidinta iki 3 proc., o šalių 2018 m. gruodžio 17 d. sudarytu 2014 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimu Nr. 7 skaičiuojant palūkanas taikoma marža buvo padidinta iki 6 proc.

16. Šalys 2015 m. liepos 16 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (CBP-7343 priedas), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 148 000 Eur verslo kreditas; kredito grąžinimo terminas buvo 2019 m. gruodžio 16 d.; palūkanos susidėjo iš 2,50 proc. maržos (I Kredito aprašo „Verslo kreditas“ 3.2.2 punktas) ir 3 mėn. Euribor kintamosios palūkanų dalies; taip pat buvo numatyti 0,05 proc. delspinigiai už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną (Bendrosios dalies 9.1 punktas, Specialiosios dalies 3.1 punktas). Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas žemės sklypų bei kilnojamojo turto įkeitimu ir trečiojo asmens I. R. laidavimu. Šalys 2018 m. gegužės 29 d. sudarė 2015 m. liepos 16 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimą Nr. 1, kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas I Kredito aprašo „Verslo kreditas“ 3.2.2 punktas ir skaičiuojant palūkanas taikoma marža buvo padidinta iki 3 proc. Šalys 2018 m. gruodžio 17 d. sudarė 2015 m. liepos 16 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimą Nr. 2, kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas I Kredito aprašo „Verslo kreditas“ 3.2.2 punktas ir skaičiuojant palūkanas taikoma marža buvo padidinta iki 6 proc.

17. Be to, šalys 2016 m. liepos 8 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (CBP-7343 priedas), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 50 000 Eur verslo kreditas; kredito grąžinimo terminas buvo 2021 m. liepos 10 d.; palūkanos susidėjo iš 2,50 proc. maržos (Sutarties priedo „Verslo kreditas I“ 3.2 punktas) ir 6 mėn. Euribor kintamosios palūkanų dalies; taip pat buvo numatyti 0,05 proc. delspinigiai už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną (Sutarties priedo „Verslo kreditas I“ 4.3 punktas). Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas žemės sklypų įkeitimu ir trečiojo asmens I. R. laidavimu. Šalys 2017 m. gegužės 11 d. sudarė 2016 m. liepos 8 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimą Nr. 1, kuriuo verslo kredito suma padidinta iki 170 460 Eur, o 2017 m. gegužės 25 d. – 2016 m. liepos 8 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimą Nr. 2. Šalys 2018 m. gegužės 29 d. sudarė 2016 m. liepos 8 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimą Nr. 3, kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas Sutarties priedo „Verslo kreditas I“ 3.2 punktas ir skaičiuojant palūkanas taikoma marža buvo padidinta iki 3 proc. Šalys 2018 m. gruodžio 17 d. sudarė 2016 m. liepos 8 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimą Nr. 4, kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas Sutarties priedo „Verslo kreditas I“ 3.2 punktas ir skaičiuojant palūkanas taikoma marža buvo padidinta iki 6 proc.

Dėl ieškinio senaties taikymo

18. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė taikyti ieškinio senatį atsakovo apskaičiuotoms netesyboms. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, atsakovės pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teikdamas apeliacinį skundą, ieškovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, nepateikė motyvų, argumentų ir šį klausimą išsprendė netinkamai.

19. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, ir ginčo dėl to byloje nėra, kad ne teismo tvarka priverstinai vykdomame išieškojime iš ieškovo reikalaujami delspinigiai yra apskaičiuoti už didesnį negu šešių mėnesių laikotarpį (nuo 2019 m. liepos mėn. iki 2020 m. liepos mėn.), taip pat, kad yra praleistas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas ieškinio senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

20. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų nuspręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).

21. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad delspinigius daugiau kaip už šešis mėnesius galima priteisti, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujinamas. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

23. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, spręsdamas atsakovės prašymą atnaujinti senaties terminą delspinigiams apskaičiuoti, atkreipė dėmesį į bylos aplinkybes, kurios patvirtina, jog jau 2019 m. rugpjūčio mėnesį tarp šalių prasidėjo susirašinėjimas, vyko derybos dėl kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo, ieškovui nevykdant piniginių prievolių pagal atitinkamas kreditavimo sutartis. Byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad 2019 m. liepos 10 d. įspėjimais bankas pareikalavo iš apelianto tinkamo prievolių pagal kredito sutartis vykdymo. Reaguodamas į tai, apeliantas 2019 m. liepos 18 d. pateikė prašymą dėl kredito sutarčių restruktūrizavimo. Atsakydama į ieškovo prašymus bankui, atsakovė 2019 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. spalio 14 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) siūlė konkrečias kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo sąlygas; ieškovas su šiomis sąlygomis sutiko, tačiau, kaip matyti iš ieškovo 2020 m. sausio 10 d. ir 2020 m. sausio 30 d. atsakymų ir elektroninio šalių susirašinėjimo medžiagos, ieškovas negalėjo įvykdyti kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo sąlygų, konkrečiai padengti dalies įsiskolinimų, todėl kreditavimo sutartys restruktūrizuotos nebuvo. Iš šalių elektroninio susirašinėjimo medžiagos matyti ir tai, kad ieškovas tikslinosi kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo sąlygas, teikė papildomus duomenis, reikalingus kreditavimo sutartims restruktūrizuoti, siūlė papildomą įkeitimo objektą. Atsakovė 2020 m. vasario 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) dar kartą siūlė ieškovui kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo sąlygas, vėliau 2020 m. kovo 13 d., balandžio 2 d., balandžio 23 d. el. laiškais teiravosi ieškovo atsakymo į minėtą kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo pasiūlymą, informavo apie jo galiojimo pasibaigimą. Apeliantas 2020 m. sausio 2 d. atsakovės buvo informuotas apie tai, kad sprendimas dėl sutarčių pakeitimo sudarymo baigėsi ir, jei jis nesiims aktyvių veiksmų skolai padengti, bus inicijuotas priverstinis skolos išieškojimas. Reaguodamas į tai, apeliantas vėl inicijavo derybas dėl sutarčių pakeitimų. Bankas, bendradarbiaudamas su apeliantu, dar kartą pasiūlė sutarties keitimo sąlygas, tačiau apeliantas pasiūlymo nepasirašė. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su atsakovės nurodytais argumentais, jog 2020 metų liepos mėnesį atsakovei neliko nieko kita, kaip konstatuoti faktą, kad nebėra pagrindo tikėtis apelianto veiksmų dėl prievolių įvykdymo ar sutarčių pakeitimo sudarymo.

25. Nesutiktina su apelianto argumentais, jog, pagal teismo sprendimą, susidaro tokia nuomonė, kad atsakovė – bankas, būdama profesionali finansų rinkos dalyvė, turinti daug jai atstovaujančių profesionalių teisininkų, finansininkų ir pan., nežino ir nesupranta ieškinio senaties instituto paskirties, ieškinio senaties terminų skaičiavimo pradžios, ieškinio senaties termino praleidimo pasekmių, nesugeba teisingai įvertinti situacijos ir teisinių pasekmių ir pan. Priešingai, anksčiau minėtos aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovė, nepažeisdama teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), geranoriškai siekė bendradarbiauti su ieškovu, stengėsi ieškoti abiem pusėms priimtinų sprendimų susidariusiai problemai spręsti, ne kartą pasiūlė sutarties keitimo sąlygas, nesuteikdama galimybę ieškovui geranoriškai įvykdyti prievoles ar derėtis dėl jų atidėjimo terminų. Tačiau pats ieškovas, inicijavęs derybas su banku dėl kredito sutarčių pakeitimo, dėl savo neveikimo nepasiekdavo susitarimų dėl prievolių tolimesnio vykdymo. Tokia situacija teisėjų kolegijai suteikia pagrindą manyti, kad apeliantas net inicijavęs derybas su banku dėl kredito sutarčių pakeitimo iš esmės nesiekė tinkamo prievolių vykdymo, o tik vilkino laiką, kad nebūtų inicijuojamas išieškojimas iš įkeisto turto. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad būtent dėl apelianto veiksmų (nebendradarbiavimo ir nepagrįstai keliamų lūkesčių), atsakovė praleido 6 mėnesių terminą dėl kreipimosi į notarą.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktinę situaciją dėl atsakovės veiksmų ir vykdomojo proceso neinicijavimo, tinkamai taikė kasacinio teismo praktiką ir teisės normas, todėl pagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą dėl delspinigių išieškojimo.

Dėl delspinigių mažinimo

28. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis.). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

29. Nagrinėjamos bylos atveju 2014 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo numatyti 0,05 proc. delspinigiai už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną (Specialiosios dalies 3.1 punktas). Tokio pat dydžio delspinigiai buvo numatyti 2015 m. liepos 16 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Specialiosios dalies 3.1 punkte ir 2016 m. liepos 8 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) priedo „Verslo kreditas I“ 4.3 punkte. Taigi, pagal šalių susitarimą, netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis.).

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Taigi paskolos sutartimis atsakovės ir ieškovo sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas.

31. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.258 straipsnio 3 dalis). Netesybų mažinimo klausimu kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismas, kiekvienu konkrečiu atveju nustatydamas būtent tai bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 185 straipsnis).

32. Nagrinėjamu atveju apelianto reikalavimas sumažinti paskolos sutartyse numatytą 0,05 proc. delspinigių dydį iki 0,02 proc. grindžiamas tuo, kad, apelianto nuomone, netesybos yra per didelės, be to, ieškovas yra iš dalies įvykdęs prievoles, o tai, pasak apelianto, yra vienas iš pagrindų netesyboms mažinti. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus laikė nepagrįstais, su jais nesutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog apeliantas paskolos sutarčių galiojimo laikotarpiu būtų kėlęs klausimą dėl paskolos sutartyse sulygtų netesybų (delspinigių) dydžio pakeitimo.

34. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime įvertino šiai bylai reikšmingas aplinkybes – sutartys buvo sudarytos laisva šalių valia, kreditai buvo imami verslo tikslais, skolininkas su banku buvo sudaręs ne vieną sutartį, todėl jam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, be to, ieškovas, sudarydamas sutartis, turėjo (galėjo) įvertinti kreditavimo sutarčių nuostatas, įvertinęs savo finansines bei teisines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartis, o jų pažeidimo atveju – galimas sutarčių nevykdymo teisines pasekmes. Tai, kad ieškovui buvo priimtinos atsakovės sąlygomis teikiama paskola, iš esmės patvirtina ir tai, kad pasirašius pirmąją paskolos sutartį 2014 m. lapkričio 21 d., kita iš esmės tapačiomis sąlygomis buvo pasirašyta 2015 m. liepos 16 d., t. y. po aštuonių mėnesių, o dar po metų – 2016 m. liepos 8 d. trečioji. Todėl spręstina, kad apeliantui sutarčių sudarymo metu tiko atsakovės siūlomos paskolos sutarčių sąlygos, taip pat ir numatytas netesybų dydis, juo labiau, kad apeliantas nepagrindė, jog, sudarydamas paskolos sutartis, neturėjo realios galimybės derėtis dėl jų sąlygų (įskaitant ir sąlygą dėl delspinigių), neįrodė, kad sutarčių sudarymo metu 0,05 proc. dydžio delspinigiai būtų buvę neprotingi, neatitinkantys rinkoje taikytų netesybų normų. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes šalys yra laisvos apsispręsti dėl sudaromų sandorių ir įvertinti jų riziką bei galimas pasekmes. Šalių teisė susitarti dėl netesybų, be kita ko, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tokia pozicija iš esmės atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).

35. Ieškinio reikalavimą dėl prašomo sumažinti delspinigių dydžio apeliantas grindė tuo, kad kasacinio teismo praktikoje nustatomi įprastai 0,02 proc. delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kasacinis teismas savo nutartyse nėra nustatęs universalaus netesybų dydžio, kuris būtų pripažintinas protingu kiekvienos bylos atveju. Todėl teismas, spręsdamas netesybų mažinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į nagrinėjamos bylos faktinę situaciją. Kiekvienu konkrečiu atveju tinkamu netesybų dydžiu gali būti pripažintas skirtingas netesybų dydis, todėl neįmanoma nustatyti vienodo, visiems atvejams skirto, netesybų tarifo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu, o tai, ar konkretus netesybų dydis teismo nustatytas pagrįstai, sprendžiama įvertinant, ar teismas nepažeidė įstatymų, kuriuose suformuluoti jų mažinimo atvejai ir kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007).

36. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo, kuris priimtas, siekiant apsaugoti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies interesus, 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Įvertinus tai, jog net vartotojams, kurie dažniausiai sudaro vartojimo kredito sutartis su daug didesnėmis palūkanomis, gali būti taikomos 0,05 procento palūkanos už kiekvieną pradelstą atlikti įmoką dieną, nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju šalių sudaryta sutartimi nustatytas netesybų dydis yra akivaizdžiai neprotingas ar per didelis. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1164-407/2019). O Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2014 ir 0,1 proc. delspinigių dydis yra pripažintas pagrįstu.

37. Nagrinėjamu atveju, įvertinant kredito sutarčių šalių numatytas netesybas, kaip teisingai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, reikšminga yra tai, kad pagal šių sutarčių specifinį pobūdį bankui yra ypač svarbus laiku atliekamas kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas. Kreditavimo sutarties esmė įtvirtinta CK 6.881 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog kredito sutartyje nustatytas kredito įmokų bei palūkanų mokėjimo grafikas laikytinas ypač svarbiu sutarties dalyku, o jo nesilaikymas traktuotinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012), kuris išaiškino, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, todėl griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Ieškovas šiuo atveju pagal kredito sutartis įsipareigojo mokėti (grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas už kredito naudojimą) nustatytomis dienomis pagal grafiką. Bankas turi vykdyti savo įsipareigojimus kitiems asmenims, todėl ilgalaikėse kreditavimo sutartyse numatomas mokėjimų grafikas ir jo griežtas laikymasis iš apelianto pusės yra svarbus bankui. Pažymėtina, kad delspinigiai savo paskirtimi skirti užtikrinti, kad pavėluotų mokėjimų pasekmės būtų tokios, kurios neskatintų skolininko praleidinėti prievolių vykdymo terminus. Taigi, praleidęs atsiskaitymų terminą, apeliantas naudojosi bankui mokėti priklausančiomis sumomis, dėl to privalo už termino praleidimą mokėti sutartyse numatytų delspinigių dydžius, kurie a priori laikomi minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 straipsniai).

38. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, turi pagrindą daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tarp banko ir apelianto sudarytų kredito sutarčių pobūdį, prievolių vertę (sumą), prievolių pažeidimo aplinkybes ir jų padarinius, banko patirtų nuostolių dydį, konstatuotina, jog šalių susitartas 0,05 proc. delspinigių dydis laikytinas adekvačiu ir pateisinamu, kredito sutartyse nustatyti 0,05 proc. delspinigiai nėra neprotingai dideli, todėl neturi būti mažinami.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apelianto teiginius, kad teismas nevertino aplinkybių dėl dalies prievolių įvykdymo ir galimybės tuo atžvilgiu mažinti netesybas. Kaip teisingai nurodo atsakovė, pažymėtina tai, kad apelianto ieškinio reikalavimas dėl delspinigių mažinimo buvo suformuotas taip: ,,0,05 proc. delspinigius pripažintini neprotingai dideliais ir mažinti iki 0,02 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesugrąžintos kredito sumos“. Taigi ieškovo reikalavimas buvo mažinti kredito sutartyse nustatytus delspinigius, siekiant pakeisti sutartinę nuostatą iš esmės, t. y. ne norint sumažinti konkrečią vykdomuosiuose dokumentuose nurodytą netesybų sumą, bet pakeisti viso sutarčių galiojimo metu taikytų netesybų dydį. Vertinant reikalavimą, atsižvelgiant į kredito sutarčių ypatumus, jų specifinį pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju dalinis skolos dengimas nelaikytinas pakankamu pagrindu sumažinti delspinigius. Tuo labiau, kad pradelstos prievolės (nurodomas vykdomuosiuose įrašuose ir susikaupusias nuo 2019 m. liepos 22 d. / 2019 m. liepos 31 d.) nebuvo apelianto vykdomos laisva valia. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mažinti vykdomuosiuose įrašuose nurodomą delspinigių sumą nėra pagrindo, o ir tokio prašymo apeliantas nebuvo pareiškęs.

40. Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė absoliučiai jokių motyvų, argumentų, kodėl analizuojamoje situacijoje nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo sumažinti delspinigius. Sprendime pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad prašymas dėl delspinigių sumažinimo yra nepagrįstas, įvertinęs tai, kad sutartys buvo sudarytos laisva šalių valia, kreditai buvo imami verslo tikslais, ieškovas, sudarydamas sutartis, turėjo (galėjo) įvertinti numatytas kreditavimo sutarčių nevykdymo teisines pasekmes. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Todėl vien tai, kad teismas neišplėtojo motyvų dėl delspinigių mažinimo, negali būti pagrindas teigti, kad teismas jų visai nenagrinėjo.

41. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl netesybų mažinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl sutarčių nutraukimo neteisėtumo ir kredito sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis

42. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, buvo šališkas ir neteisėtai atmetė jo reikalavimus dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Tokia pozicija iš esmės grindžiama tapačiomis aplinkybėmis, nurodytomis ieškinyje: sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, COVID-19 pandemija, banko tariamu pasinaudojimu susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis, banko tariamai darytu ekonominiu spaudimu, privertusiu apeliantą sudaryti ekonomiškai nenaudingus sandorius, kredito sutarčių pakeitimus.

44. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, pagrįstų įrodymų, kaip 2017 ar 2018 m. meteorologinės sąlygos pakeitė ieškovo pelną. Teisėjų kolegijos vertinimu, su patikslintu ieškiniu pateiktos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažymos nepagrindžia tiesioginio ryšio su apelianto galimais nuostoliais. Taip pat ieškovas nepateikė įrodymų, kad tų metų pelnas padarė įtakos kredito sutarčių nutraukimui 2020 m. liepos mėnesį, nepateikė ir duomenų apie 2019 m. pelną. Kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, atsižvelgiant į apelianto negebėjimą laikytis sutarto įmokų mokėjimo grafiko, pastarieji buvo keičiami. Vėliausi apelianto pasirašyti kredito sutarčių pakeitimai buvo sudaryti dar 2018 m. lapkričio 17 d. Pastarosios aplinkybės tik įrodo, kad 2017–2018 tariamo lietingų ir sausros metų laikotarpis buvo įvertintas ir įtvirtintas aktualiu mokėjimo grafiku, kurio ieškovas vis tiek nesilaikė.

45. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad tokios aplinkybės kaip lietingumas ar sausra negali būti ieškovo sukontroliuojamos, tačiau teisėjų kolegija turi pagrindą teigti, kad ieškovas, būdamas profesionalus ūkininkas, ne vienus metus užsiimantis žemės ūkiu, turi įvertinti savo veiklos rizikos veiksnius, prisiimti riziką dėl sutartinės atsakomybės taikymo tuo atveju, jei jis savo įsipareigojimų negalės įvykdyti dėl nepalankių gamtinių sąlygų, ir kartu įsipareigoti dėti visas pastangas, kad minimizuotų nepalankių gamtinių sąlygų poveikį, taip siekiant išvengti (iš dalies išvengti) sutartinės atsakomybės taikymo.

46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties šalys, veikiančios žemės ūkio srityje, yra tiesiogiai priklausomos nuo gamtinių sąlygų, duodančių didesnį ar mažesnį derlių ir nepalankias gamtines sąlygas visada būtų galima vertinti kaip aplinkybes, kurių žemės ūkio produkcijos augintojas negalėjo kontroliuoti ir užkirsti joms kelio. Dėl to, kas nurodyta, sprendžiant klausimą, ar aplinkybės atitinka force majeure sąlygas, svarbiausias įrodinėjimo dalykas yra nustatyti, ar sudarydamos sutartį šalys galėjo numatyti tokias aplinkybes ir ar pagrįstai prisiėmė jų padarinių atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2014).

47. Be to, sutiktina, kad 2020 m. šalyje buvo paskelbta pandemija dėl COVID-19, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apelianto įsiskolinimas bankui atsirado ne dėl COVID-19 pandemijos, bet dėl to, kad apeliantas nemokėjo kredito įmokų dar žymiai anksčiau. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kaip konkrečiai COVID-19 paveikė jo mokumą, jei iš viso paveikė.

49. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad banko maržos padidinimas kredito gavėjui, padidėjus jo rizikingumui, yra teisėta ir banko veiklos principus atitinkanti priemonė. Be to, teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad iki kreditavimo sutarčių nutraukimo ieškovas maržos dydžio neginčijo. Priešingai, ir toliau derėdamasis su banku dėl kreditavimo sutarčių restruktūrizavimo 2019 m. rugsėjo 6 d. atsakymais sutiko su kredito sutarčių restruktūrizavimo sąlygomis, apimančiomis ir 6 proc. dydžio maržą.

50. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Šio straipsnio 4 dalyje realus grasinimas yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones siekiant ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Vadinasi, sandoris gali būti pripažintas sudarytas dėl ekonominio spaudimo tais atvejais, kai ne tik nustatomas tokio spaudimo faktas (realūs grasinimai), bet ir šalies valią sudaryti tokį sandorį nulemia grasinimas.

51. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo pateikti apeliantas (CPK 178 straipsnis). Tokių įrodymų jis nepateikė, todėl teiginys, kad kreditavimo sutarčių pakeitimus jis sudarė dėl banko spaudimo (grasinimo), byloje neįrodytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui, įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius aplinkybes, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog kreditavimo sutarčių pakeitimus jis sudarė dėl ekonominio spaudimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliantas sudarydamas kredito sutarčių pakeitimus, puikiai suprato prisiimamų įsipareigojimų turinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001, nurodė, kad protingumo principas reiškia, jog esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai ir prisiima galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.

52. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, vertinant apeliacinio skundo argumentus, turi būti atsižvelgta į tai, kad ieškovas yra verslo subjektas, verslo vykdymo patirtį turintis asmuo, todėl jo siekis pripažinti paties sudarytus sandorius negaliojančiais akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems civilinių santykių teisinio reglamentavimo principams. Tuo tarpu teisėti iš kredito sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai negali būti pripažįstami psichologiniu spaudimu ar grasinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012).

53. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad vertinant faktinę ginčo situaciją, bankas kaip įmanoma siekė išsaugoti sutartinius santykius ir vienašalis sutarčių nutraukimas buvo panaudotas kaip ultima ratio priemonė, kai objektyviai jau nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių santykių. Vertinant susidariusio įsiskolinimo dydį ir jo trukmę kredito sutarčių nutraukimo metu, jų pažeidimas nebuvo nežymus ar vienkartinis, o buvo tęstinis ir esminis, dėl to bankas turėjo teisinį pagrindą nutraukti kredito sutartis jose numatytu vienašališko nutraukimo pagrindu, kadangi sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys davė pagrindą bankui nesitikėti, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovo padaryti kredito sutarties sąlygų esminiai pažeidimai atitiko sutartyje įtvirtintą vienašališko kredito sutarčių nutraukimo pagrindą, todėl bankas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė kredito sutartis (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).

Dėl palūkanų skaičiavimo ir „siurprizinės“ sutarties sąlygos panaikinimo

55. Visų pirma, vertinant apelianto argumentus dėl „siurprizinių“ sąlygų panaikinimo, pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tokie ieškovo argumentai ir reikalavimai nebuvo nagrinėjimo dalyku ir pagrindu. Taigi nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu dėl apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių apie „siurprizines“ sąlygas nebuvo pasisakoma ir jos nebuvo įrodinėjamos bei vertinamos.

56. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

57. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apelianto naujai nurodytų apeliacinio skundo argumentų dėl „siurprizinių“ sąlygų ir jų pagrindu suformuotų reikalavimų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).

58. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios sąlygos galiojo nuo pat sutarčių sudarymo dienos ir ieškovas įmokas, apskaičiuotas pagal sutartines nuostatas, mokėjo. Tik pirmosios instancijos teismui priėmus ieškovui nepalankų sprendimą, ieškovas nusprendė, kad sutartinės sąlygos, numatančios, kad „jeigu kintamoji palūkanų dalis yra neigiama, laikoma, kad kintamoji palūkanų dalis lygi nuliui“, yra siurprizinės.

59. Kaip matyti iš bylos duomenų, pagal 2014 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrosios dalies 1.1.11 punktą ir 2015 m. liepos 16 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1.1.12 punktą, jei kintama palūkanų dalis yra neigiama, laikoma, kad kintama palūkanų dalis yra lygi nuliui. Pagal 2016 m. liepos 8 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.2 punktą šalių sutarties turinį sudaro, be kita ko, Kreditų teikimo verslo klientams taisyklės. Šių taisyklių 1.6 punkte nurodyta, kad, jei kintama palūkanų dalis yra neigiama, laikoma, kad kintama palūkanų dalis yra lygi nuliui.

60. Taigi šalių sudarytose sutartyse aiškiai buvo aptarta, kad esant neigiamai kintamų palūkanų daliai, skaičiuojant mokėtinas palūkanas, ji prilyginama nuliui. Teismas atkreipia dėmesį į byloje pateiktas palūkanų detalizacijas, paskolinių sąskaitų išrašus, detalizuojančius sumokėtas įmokas ir jų paskirstymą kiekvienos sutarties atžvilgiu, iš kurių matyti, kad bankas tinkamai skaičiavo palūkanų normą, t. y. tokią, kokią šalys buvo susitariusios sutartimis – taikant nulinę kintamų palūkanų dalį.

61. Atsižvelgdamas į apelianto argumentus, kad jis nežinojo, kaip buvo paskirstytos įmokos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teikdamas paaiškinimus, ieškovas pats patvirtino, jog šiuo klausimu nesidomėjo. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovui sutarčių vykdymo metu būtų kilę neaiškumų dėl sutarčių vykdymo, kad jis būtų prašęs atsakovės pateikti įmokų detalizaciją, patvirtinančią jo įmokėtų piniginių lėšų paskirstymą.

62. Teisėjų kolegija pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, jog nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino reikalavimo dėl neigiamos kintamų palūkanų dalies ir dėl jo nepasisakė. Priešingai, kaip matyti iš skundžiamos sprendimo, teismas išsamiai pasisakė dėl apelianto samprotavimų apie tai, kad bankas turėjo sutartinę pareigą taikyti neigiamas palūkanas. Teismas, išsamiai aptaręs ir atsižvelgęs į aktualią kasacinio teismo praktiką, įvertinęs tarp šalių sudarytų sutarčių nuostatas, pagrįstai nurodė, kad ginčo kreditavimo sutartyse yra tiesiogiai įtvirtinta, kad marža nėra mažinama kintamos palūkanų dalies neigiama reikšme, nėra pagrindo manyti, kad šiuo aspektu atsakovė būtų netinkamai apskaičiavusi ieškovo skolą ar netinkamai skirsčiusi kreditavimo sutarčių vykdymo laikotarpiu ieškovo sumokėtas įmokas.

63. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepaneigė banko reikalavimo apimties teisėtumo, nepateikė įrodymų, suteikiančių pagrindą abejoti tinkamu palūkanų skaičiavimu ir įmokų paskirstymu, todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto argumentus dėl atsakovės neva neteisingai apskaičiuotų pelno palūkanų ir netenkino reikalavimo perskaičiuoti visus ieškovo įsiskolinimus bankui.

64. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliaciniame skunde išsakytus ieškovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus argumentus, byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

65. Pagal CPK 185 straipsnį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus CPK nurodytas išimtis), teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.).

66. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo laikytini nepagrįstais (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

67. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).

68. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei formuojamą teismų praktiką, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

69. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

70. Tuo tarpu atsakovė nepateikė bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą pagrindžiančių dokumentų, todėl klausimas dėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.