Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Baltija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Baltija“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, daugiabučio namo savininkų bendrija „Ramiosios vilties valda“, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai“, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinys atsakovei UAB „Mano Būstas Baltija“ ir ieškovei iš atsakovės priteista 2 091,97 Eur žalos atlyginimas, 6 procentų metinės palūkanos nuo priteistos 2 091,97 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 47 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

17. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi byloje esantys įrodymai nepatvirtina patalpų užliejimo priežasčių, atsakovei nėra taikoma griežta civilinė atsakomybė ir ieškovė privalėjo įrodyti visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau ieškovė neįrodė neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos dydžio.

Esminės ginčui aktualios faktinės aplinkybės

18. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad trečiajam asmeniui UAB „Uosto vartai“ nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2020 m. lapkričio 17 d. nuosavybės teise priklausė negyvenamoji patalpa – administracinės patalpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), su rūsiu 50,47 kv. m pažymėtu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

19. Ieškovė ADB „Gjensidige“ ir trečiasis asmuo UAB „Uosto vartai“ 2020 m. sausio 23 d. sudarė įmonių turto draudimo sutartį (turto draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų, turto draudimas nuo kitų rizikų, draudimo liudijimo Nr. GJELT 3100623) patalpoms, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), apdrausti. Draudimo laikotarpis – nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2021 m. sausio 29 d.

20. Trečiasis asmuo UAB „Uosto vartai“ pranešimu apie žalą turtui pranešė ieškovei, jog 2020 m. liepos 21 d. apdraustose patalpose (duomenys neskelbtini), rado užlietas grindis, patalpose stipriai pakilo drėgmės lygis, nuostoliai padaryti sienoms ir grindims. Ieškovė šį įvykį pripažino draudžiamuoju, ieškovės atstovas – žalų ekspertas 2020 m. liepos 24 d. turto apžiūros akte užfiksavo apžiūros metu nustatytus turto sugadinimus, sudarė sąmatą, kurioje nuostolis įvertintas 2 206,97 Eur. Ieškovė 2020 m. spalio 5 d. mokėjimo nurodymu išmokėjo draudėjai 2 091,97 Eur (2 206,97 Eur – 115 Eur besąlyginė išskaita) draudimo išmoką.

21. Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratore iki 2021 m. vasario 1 d. buvo atsakovė UAB „Mano Būstas Baltija“. Ieškovė 2020 m. spalio 19 d. pretenzija kreipėsi į atsakovę dėl 2 091,97 Eur žalos atlyginimo. Atsakovei gera valia žalos neatlyginus, ieškovė pareiškė ieškinį dėl 2 091,97 Eur draudimo išmokos atlyginimo subrogacijos tvarka.

Dėl ginčijamų draudžiamojo įvykio aplinkybių

22. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

23. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).

24. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010, 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012 ir kt.).

25. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-698-686/2015). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016).

26. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, t. y. draudikas, laikosi pozicijos ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sutiko su šia pozicija, kad žala draudėjos patalpoms (duomenys neskelbtini), 2020 m. liepos 21 d. užliejant jas vandeniu, buvo padaryta dėl bendrąja daline nuosavybės teise daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), butų savininkams priklausančio šilumos punkto lietaus vandens nuotekų trapo trūkumų, todėl atsakomybė dėl žalos padarymo kyla namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratorei – atsakovei.

27. Tuo tarpu, atsakovė apeliaciniu skundu pirmiausia nurodo, kad byloje esantys įrodymai yra nepatikimi, prieštaringi, kelia abejonių ir apskritai nepatvirtina patalpų užliejimo priežasčių.

28. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad iš byloje surinktų duomenų visumos darytina labiausiai tikėtina išvada, kad šilumos punkte buvęs trapas buvo su trūkumais, kurie ir sąlygojo vandens pratekėjimą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, patalpų planai, šalių atstovų ir liudytojų paaiškinimai, iš kurių matyti, kad vandens tekėjimas liūčių metu iš šilumos punkto į greta esančias patalpas (tiek į bendro naudojimo koridorių, tiek į ginčo apdraustas rūsio patalpas) buvo ne vienkartinio pobūdžio, o kartojosi tiek iki 2020 m. liepos 21 d. įvykio, tiek ir po jo. Tai, kad tekėjimo priežastimi buvo šilumos punkto trapo trūkumai aiškiai nurodė ir pačios atsakovės darbuotojai susirašinėjime elektroniniais laiškais. Galiausiai, be byloje pateiktų įrodymų kritikavimo, atsakovė būdama savo srities profesionalė, atsakinga už pastatų, jų inžinerinių sistemų naudojimą ir priežiūrą, atliekanti (organizuojanti) namo bendrojo naudojimo objektų gedimų, defektų šalinimo, avarijų lokalizavimo ir likvidavimo darbus, jokio kito aiškaus, logiško ir įrodymais paremto paaiškinimo dėl patalpų užliejimo nepateikė ir neįrodinėjo.

29. Pažymėtina, jog ir apeliaciniame skunde atsakovės nurodyti argumentai, susiję su įrodymų vertinimu laikytini labiau deklaratyviais. Atsakovė nurodo, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė kelias 2020 m. liepos 21 d. įvykio priežastis vis jas pakeisdama, t y. lietaus nuotekų avarija, lietaus nuotekų stovo gedimas ir kad šilumos punkte nėra trapo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie nurodyti ieškovės išsireiškimų skirtumai nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė nurodė, tuo labiau įrodinėjo, iš esmės skirtingas patalpų užliejimo priežastis ir kad tai turi įtakos sprendžiant dėl šių priežasčių buvimo. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovės atstovui aiškinantis įvykio priežastis iš technologijų inžinieriaus buvo gautas paaiškinimas, kad šilumos punkte esantis trapas negali būti užpylimo priežastimis, nes trapo funkcija yra priešinga – trapas yra ne vandens šaltinis, o vandens nubėgimui skirtas įrenginys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis atsakovės argumentas apskritai laikytinas prieštaraujantis logikai, kadangi net ir neturint specialių inžinerinių žinių, visuotinai žinoma ir akivaizdu, jog nubėgimui skirto įrenginio gedimas, netinkamas įrengimas ar apskritai šio įrenginio nebuvimas gali sąlygoti turinčio nubėgti vandens neteisingą nubėgimą ir tapti užliejimo priežastimi. Taip pat vertintini ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog vanduo neturėjo jokių galimybių perbėgti per slenkstį ar pasiekti sienų, kadangi prie jų ant grindų yra pakopos, kadangi akivaizdu, jog šios aplinkybės priklauso nuo vandens kiekio ir lygio patalpoje.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

30. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad kai žala dėl bendrojo naudojimo objekto trūkumų padaroma vienam iš bendraturčių asmeninės nuosavybės teise priklausančiai turto daliai (pavyzdžiui, butui), CK 6.266 straipsnio nuostatos netaikytinos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju žala atlyginama bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais, t. y. žalą turi atlyginti kaltas dėl žalos asmuo (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2022). Taigi, kai žala padaroma ne dėl statinių sugriuvimo ar trūkumų, bet dėl kitų priežasčių (pvz., dėl daugiabučiame name užsikimšusio vamzdyno užliejus vieną iš butų ir sugadinus ten buvusį kilnojamąjį turtą), griežtoji deliktinė atsakomybės netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

31. Tačiau nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo prievolė kildinama iš delikto. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nebūtų padaryta žala kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba, kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Asmuo (ieškovas), pareiškęs ieškinį atsakovui dėl atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010, 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019).

32. Vertinant civilinės atsakomybės sąlygas, pastebėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016). Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020).

33. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad nebuvo įrodyta ir ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl jai civilinė atsakomybė dėl įvykusio patalpų užliejimo, dėl kurio buvo padaryta žala trečiojo asmens turtui, nekyla. Vis dėl to, apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovės teiginiais nesutinka ir pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos visos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos.

34. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Mano Būstas Baltija“ ginčo laikotarpiu buvo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra draudėjai priklausančios patalpos, bendrojo naudojimo objektų administratore. Remiantis CK 4.84 straipsnio 8 dalimi bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus nuostatus.

36. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrai yra keliami atitinkami reikalavimai, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.03.07:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (ginčui aktuali redakcija nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Reglamentas). Bendrojo naudojimo objektų valdytojas – tai daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų įsteigta bendrija, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, valdantys bendrojo naudojimo objektus (Reglamento 10.3 papunktis). Įtvirtinant bendruosius statinių priežiūros reikalavimus, be kita ko, siekiama maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę, grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai (Reglamento 11 punktas). Valdytojas ir techninis prižiūrėtojas, vadovaudamiesi Reglamente nurodytais teisės aktais, Reglamento IV skyriuje nurodytais bendraisiais statinių priežiūros reikalavimais, vykdo organizacines ir technines priemones tinkamai namo būklei išsaugoti, kad būtų užtikrinti esminiai statinių reikalavimai per ekonomiškai pagrįstą namo naudojimo trukmę (Reglamento 85 punktas). Pagal namo būklės vertinimo išvadas, užtikrindamas namo bendrųjų konstrukcijų ir patalpų būklę, bendrųjų inžinerinių sistemų funkcionavimą pagal šių sistemų priežiūrą ir (ar) naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir (ar) gamintojo instrukcijas, kitus dokumentus, kad būtų išvengta pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, valdytojas nedelsiant organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų gedimų, defektų šalinimo, avarijų lokalizavimo ir likvidavimo darbus (Reglamento 96 punktas).

37. Taigi draudžiamojo įvykio metu atsakovė buvo atsakinga už šio namo bendrojo naudojimo objektų, įskaitant lietaus nuotekų vamzdynų, techninę priežiūrą.

38. Kasacinis teismas, aiškindamas administratoriaus pareigas nustatančias teisės aktų nuostatas, yra nurodęs, kad administratorius neturi teisės savarankiškai priimti sprendimų dėl namo bendrojo naudojimo objektų remonto, atnaujinimo, pakeitimo. Jis tik, remdamasis techninės apžiūros duomenimis, privalo sudaryti numatomų atlikti darbų planus, tačiau šie planai turi būti svarstomi patalpų savininkų susirinkime ir planuojamiems atlikti darbams turi pritarti patalpų savininkai. Administratorius turi teisę priimti sprendimus tik dėl bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius, be kita ko, su namo bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekdamas išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, teikti namo techninės priežiūros paslaugas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017). Sprendžiant dėl administratoriaus atsakomybės, svarbu įvertinti, kaip jis atliko jam teisės aktais pavestas funkcijas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2013).

39. Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kokius priežiūros veiksmus atliko, kaip buvo užtikrinama turto priežiūra iki įvykio, ar buvo vykdomas namo bendrųjų konstrukcijų stebėjimas, jų būklės vertinimas, jei taip, tai kokiu periodiškumu ir pan. Kita vertus, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų organizavusi susirinkimus namo gyventojams dėl statinio apžiūros aktuose nustatytų rekomendacijų susijusių su lietaus vandens nuotekų vamzdynu, gyventojus faktiškai supažindinusi su apžiūros aktais, kad būtų gyventojams teikusi siūlymus dėl vamzdyno remonto, keitimo ir pan. Taip pat nėra objektyvių duomenų, kad namo gyventojai būtų nesutikę ar atsisakę šių siūlymų. Taigi sutiktina, jog atsižvelgiant į tai, spręstina, jog atsakovė, būdama atsakinga už pastato bendrojo naudojimo objektų priežiūrą (eksploatavimą), turėdama pareigą palaikyti tinkamą bendro naudojimo objektų būklę, atlikti prevencinius planinius darbus, organizuoti bendro naudojimo objektų remontą, taip pat imtis priemonių ir neleisti atsirasti defektams, o jiems atsiradus – juos šalinti, nesiėmė būtinų veiksmų, kad būtų sutvarkytas pastato bendrojo naudojimo objektas, nebuvo rūpestinga ar atidi, nevykdė, jai, kaip administratorei, priskiriamų pareigų.

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju tai, kaip atsakovė – namo administratorė, būdama savo srities profesionale, įgyvendina jai priskirtas funkcijas, kokius išteklius ir (ar) kokias technines priemones tam pasitelkia, pasirenka ji pati, tačiau tai bet kuriuo atveju neatleidžia jos nuo pareigos reguliariai tikrinti bendrojo naudojimo objektų būklę ir imtis veiksmų nustatytiems trūkumams pašalinti, siekiant išvengti žalos kilimo. Kadangi trečiojo asmens patalpos buvo užlietos dėl bendrojo naudojimo objekto, už kurio techninę priežiūrą atsakinga atsakovė, trūkumų, būtent atsakovei kilo pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių būtinų (galimų) priemonių tokiai žalai išvengti. Tačiau, byloje esančių įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovė, atsižvelgiant į jos profesinei veiklai taikomus didesnius atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartus, nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesiėmė pakankamų priemonių nustatytai problemai išspręsti.

41. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai yra susiję su patirta žala, t. y. egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėto atsakovės neveikimo bei nepakankamo rūpestingumo ir žalos. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su (ne)veikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013). Pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jai padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2020).

42. Pažymėtina, kad jei nagrinėjamu atveju atsakovė būtų buvusi aktyvi, apdairi ir rūpestinga, tinkamai atlikusi bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos patikrinimus, ji būtų galėjusi anksčiau nustatyti konkrečius lietaus vandens nuotekų vamzdyno trūkumus ir organizuoti šių trūkumų pašalinimą (informuoti gyventojus dėl būtinumo keisti ar tvarkyti vamzdyną), taip užkirsdama kelią žalai atsirasti. Šiuo atveju būtent atsakovės netinkamas, nepakankamas administruojamo daugiabučio gyvenamojo namo lietaus vandens nuotekų vamzdyno priežiūros įgyvendinimas lėmė ieškovės prašomos subrogacijos tvarka atlyginti žalos atsiradimą. Todėl konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei ieškovei kilusios žalos. Atsakingai elgtis yra atsakovės, kaip verslininkės ir namo administratorės, pareiga, kurios ji nevykdė ar vykdė nepakankamai rūpestingai, todėl jai tenka dėl tokio neveikimo kilusios neigiamos pasekmės.

43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad egzistuoja visos atsakovės civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kilusi žala (atsakovė neginčijo, kad apskritai buvo padaryta žala) bei priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo atveju yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis), o atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie šią prezumpciją paneigtų (CPK 178 straipsnis). Taigi, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nustatytos visos sąlygos, būtinos kilti atsakovės civilinei deliktinei atsakomybei.

Dėl žalos dydžio

44. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kuria asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020). Žalos dydis taip pat nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022, 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-421/2022).

45. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja visiško žalos atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis) ir nuostata, kad niekas negali praturtėti kito sąskaita (CK 6.237 straipsnis). Tai reiškia, kad nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Todėl žalos padarymo fakto ir jos dydžio nustatymas yra svarbi įrodinėtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.

46. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti. Tačiau, net ir taikant išlaidų (kaštų) metodą, neturi būti apsiribojama kaštų, reikalingų objektui atkurti, apskaičiavimu. Jie turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo (sunaikinimo) metu objekto fizinę būklę. Jei sugadintas (sunaikintas) daiktas yra (buvo) naujas, tai jo sugadinimo (sunaikinimo) metu esama būklė yra nauja ir jį atkurti reikia iki naujos būklės. Jeigu objektas (daiktas) buvo naudojamas arba eksploatuojamas, tai jo vertė dėl to yra sumažėjusi (nusidėvėjusi), o dėl žalos padarymo yra sugadinamas (sunaikinamas) ne naujas, bet nusidėvėjęs objektas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-763/2001).

47. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme, atsikirsdama į ieškovės ieškinio reikalavimus, kvestionavo žalos dydį, be kita ko, teigdama, kad, apskaičiuojant žalą, nebuvo įvertintas nusidėvėjimas. Tuos pačius argumentus atsakovė nurodo ir apeliaciniame skunde.

48. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neteikė jokių duomenų, kuriais grindžia atsikirtimus bei poziciją dėl reikalaujamos per didelės žalos (nuostolių) sumos bei reikalingumo taikyti turto nusidėvėjimą. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu trečiojo asmens UAB „Uosto vartai“ (draudėjos) atstovo paaiškinimais nustatyta, kad remontas patalpose atliktas 2019 metų vasarą (nurodė liepos mėn.), po remonto patalpose jokia veikla nebuvo vykdoma, patalpos stovėjo nenaudojamos, tuščios, norėjo jas nuomoti, tačiau taip ir neišnuomojo. Byloje nagrinėjamas įvykis įvyko po metų, todėl laikytina pagrįsta, kad per metus laiko nenaudojamos patalpos negalėjo nusidėvėti. Šių aplinkybių atsakovė neneigė ir apeliaciniame skunde – tik abstrakčiai pakartojo, kad ieškovė apskaičiuodama padarytos žalos dydį nepaskaičiavo nusidėvėjimo.

49. Be to, atsakovė apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo, kad sienų dažymas sudarė 95,96 kv. m, kai pagal nekilnojamo turto registro duomenis pateiktus byloje trečiojo asmens UAB „Uosto vartai“ patalpų rūsyje iš viso yra 50,47 kv. m, taip pat, kad linoleumo pakeitimas 20,33 kv. m kai teigiama, kad buvo supiltos visos patalpos. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, nesutinka, kad jie pagrindžia ieškovės atlikto padarytos žalos skaičiavimo neteisingumą. Patalpos plotas nurodomas pagal grindų plotą, o sienų dažymo plotas skaičiuojamas pagal patalpos perimetrą ir sienų aukštį, todėl akivaizdu, kad patalpos plotas ir sienų plotas neturi sutapti, taip pat nėra pagrindo teigti, kad keičiamo linoleumo plotas negali būti mažesnis už grindų plotą.

50. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju 2 091,97 Eur žalos dydis (2 206,97 Eur – 115 Eur besąlyginė išskaita) yra pagrįstas pateiktais rašytiniais įrodymais – ieškovės parengta žalos įvertinimo skaičiuokle, kurioje nurodytos darbų ir medžiagų kainos, darbų kiekiai, jų aprašymas, 2020 m. spalio 5 d. mokėjimo nurodymu. Įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus žalos dydį patvirtinančius įrodymus ar kitoks žalos dydžio apskaičiavimas byloje nėra pateikti. Taigi, esant pagrindui konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus bei kitas civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas, ieškovei iš atsakovės priteistina 2 091,97 Eur suma turtinei žalai atlyginti.

Dėl bylos procesinės baigties

51. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuoti ir dėl jų nepasisakytina. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

52. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

53. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, iš jų ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 179 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės apeliacinis skundas atmestas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.