Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 (PRS1) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 (PRS1) skundą ir patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, pagal profesiją ir ilgametę faktinę veiklą – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas. Pareiškėjui anksčiau buvo išduotas Lietuvos Respublikos leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2024 m. liepos 5 d. iki 2026 m. liepos 5 d. (toliau – ir Leidimas). Pareiškėjas Lietuvoje dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ baigėsi 2026 m. kovo 18 d. Dėl šios priežasties Migracijos departamentas 2026 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 26S69932 panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą. Siekdamas toliau teisėtai dirbti Lietuvoje, pareiškėjas 2026 m. kovo 23 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Prašyme nurodytas darbdavys – UAB „(duomenys neskelbtini)“, numatyta profesija – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2026 m. birželio 15 d. raštu Nr. 18-6398 (toliau – ir VSD išvada) Migracijos departamentui pateikė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2026 m. birželio 30 d. sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas 2026 m. liepos 2 d. taip pat priėmė sprendimą, kuriuo, remdamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, uždraudė pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

VSD vertinimas iš esmės grindžiamas dviem pareiškėjo biografijos faktais: darbu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), toliau – ir (duomenys neskelbtini)) 2012–2013 m. ir darbu RUP „(duomenys neskelbtini)“ 2013–2014 m. VSD nurodė (duomenys neskelbtini) ir RUP „(duomenys neskelbtini)“ sąsajas su Baltarusijos valstybės kontroliuojamais sektoriais ir, remdamasis šiomis aplinkybėmis, darė išvadas dėl galimo pareiškėjo patikimumo Baltarusijos specialiosioms tarnyboms ir jo pažeidžiamumo jų atžvilgiu. VSD rėmėsi bendro pobūdžio kontržvalgybine informacija, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos kontroliuoja strateginiuose sektoriuose veikiančias įmones, į jas komandiruoja su priedanga veikiančius pareigūnus, verbuoja jų darbuotojus ir gali išnaudoti į užsienį išvykusius buvusius darbuotojus. Papildomu rizikos veiksniu VSD ir Migracijos departamentas laikė periodines pareiškėjo keliones į Baltarusiją. Migracijos departamentas iš šių kelionių taip pat darė išvadą, kad pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su kilmės valstybe ir kad Baltarusijos režimas jo nelaiko nelojaliu.

Pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2013 m. vasario 13 d. dirbo (duomenys neskelbtini) techninės priežiūros inžinieriumi statybos, pastatų ir statinių techninės priežiūros srityje, o nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 3 d. – RUP „(duomenys neskelbtini)“ kokybės inžinieriumi; abu darbo santykiai baigėsi pasibaigus terminuotoms vienerių metų darbo sutartims. Baltarusijos Respublikos Ministrų Tarybos 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 964 buvo patvirtintas juridinių asmenų, užtikrinančių strategiškai reikšmingų ekonomikos sektorių funkcionavimą ir (ar) kitus svarbius valstybės poreikius, sąrašas. Šio sąrašo (duomenys neskelbtini) pozicijoje nurodyta (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas darbą joje buvo baigęs 2013 m. vasario 13 d., t. y. beveik devyniais mėnesiais anksčiau, negu buvo priimtas minėtas nutarimas.

Nei VSD, nei Migracijos departamentas nepateikė teisės akto ar oficialaus sąrašo, patvirtinančio, kad RUP „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjo darbo joje metu turėjo strateginės, karinės ar režiminės įmonės statusą. Duomenų apie tokį statusą pareiškėjas taip pat nenustatė patikrinęs viešai prieinamus Baltarusijos, Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktus bei oficialius sąrašus. Ankstesniuose Baltarusijos valstybės turto ir akcijų valdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose buvo minima OAO „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pareiškėjas 2013–2014 m. dirbo būtent RUP „(duomenys neskelbtini)“, kuri, pareiškėjo žiniomis, nebuvo ir nėra įtraukta į Baltarusijos strateginių įmonių sąrašus. Jeigu VSD remiasi anksčiau veikusio juridinio asmens OAO „(duomenys neskelbtini)“ statusu, turi būti nustatyta, ar tai yra tas pats juridinis asmuo, ar jo teises perėmė RUP „(duomenys neskelbtini)“, taip pat ar atitinkamas teisinis režimas galiojo pareiškėjo darbo metu ir kokią konkrečią reikšmę šis statusas turėjo pareiškėjo pareigoms.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad vien ankstesnio darbo valstybės institucijoje, valstybės įmonėje ar vadinamajame strateginiame sektoriuje faktas savaime nepanaikina pareigos įvertinti konkrečių asmens pareigų turinį, jo faktiškai turėtą prieigą prie informacijos, laiką, praėjusį nuo darbo santykių pabaigos, ryšių tęstinumą, dabartinę asmens padėtį, šeimos ryšius, politinę poziciją ir kitas individualias aplinkybes.

VSD ir Migracijos departamentas didele dalimi remiasi periodinėmis pareiškėjo kelionėmis į Baltarusiją. Dar 2026 m. birželio 19 d. apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad Baltarusijoje gyvena jo žmona, nepilnametė dukra ir senyvo amžiaus tėvas. Po tarptautinių reisų jis grįždavo į savo gyvenamąją vietą Minske, lankydavo šeimą, padėdavo tėvui, taip pat lankydavo mirusių artimųjų kapus. Taigi aplinkybė, kad pareiškėjas turi šeimą Baltarusijoje ir ją lanko, negali būti tapatinama su politiniu ar instituciniu ryšiu su Baltarusijos režimu. Pareiškėjo kelionių dažnumą ir trukmę papildomai paaiškina jo profesija. Tarptautinio krovinių vežimo vairuotojo darbas susijęs su ilgesniais darbo laikotarpiais už gyvenamosios vietos ribų ir vėlesniais poilsio laikotarpiais.

Pareiškėjas nepritaria A. Lukašenkos režimui, kritiškai vertina Baltarusijos ir Rusijos valdžios politiką, remia Ukrainą ir laiko Krymą Ukrainos teritorija. Jis dalyvavo 2020 m. protestuose Baltarusijoje. 2026 m. birželio 19 d. apklausos medžiagoje užfiksuota, kad pareiškėjas nurodė dalyvavęs keturiuose protestuose po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų. Byloje pateiktos išlikusios protesto ar solidarumo renginio nuotraukos, kuriose matomas pareiškėjas. Be to, dar iki šio ginčo atsiradimo jis savo lėšomis rėmė iniciatyvas, susijusias su Baltarusijos pilietine visuomene, nepriklausoma informacine erdve, pagalba politinių represijų aukoms ir parama Ukrainai.

Į ateitį nukreipta grėsmės prognozė turi būti grindžiama nustatytais faktais ir ankstesniais konkretaus asmens veiksmais. Todėl pareiškėjo dalyvavimas 2020 m. protestuose, jo pozicija dėl Baltarusijos režimo ir Rusijos agresijos bei iki ginčo atlikti paramos mokėjimai turi būti įvertinti kartu su VSD prielaida dėl pareiškėjo lojalumo režimui, o ne formaliai atmesti kaip nepakankami pareiškėjo nepritarimui režimui pagrįsti.

Net jeigu teismas pripažintų, kad byloje buvo pakankamas pagrindas papildomai vertinti galimą pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, tai savaime neatsakytų į kitą savarankišką klausimą – kodėl pareiškėjui buvo būtina uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką būtent penkeriems metams. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, net ir nacionalinio saugumo kontekste draudimo atvykti trukmė negali būti nustatoma mechaniškai: turi būti individualiai vertinamos asmens aplinkybės, šios priemonės pasekmės ir jos proporcingumas. Vien aplinkybė, kad nustatytas terminas neviršija įstatyme leidžiamos ribos, nėra pakankamas tokios trukmės motyvas.

Migracijos departamentas 2026 m. birželio 19 d., siekdamas išsamiau išsiaiškinti individualias aplinkybes, atliko pareiškėjo apklausą. Jos metu pareiškėjas paaiškino, kad nuolat gyvena Baltarusijos Respublikoje, Minsko mieste, neturi artimųjų ar giminaičių Lietuvos Respublikoje ir Rusijos Federacijoje, į Lietuvos Respubliką atvyksta tik darbo reikalais, o juos baigęs grįžta į Baltarusiją pas šeimą ir prižiūrėti senyvo amžiaus tėvo. Grįždamas į Baltarusiją pareiškėjas taip pat vyksta per Lenkijos Respubliką. Pareiškėjui per pastaruosius penkerius metus nebuvo išduota nacionalinė viza. Jam 2024 m. liepos 5 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2026 m. liepos 5 d., tačiau 2026 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 26S69932 jis buvo panaikintas nutraukus darbo sutartį. Pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 25 d. iki 2026 m. kovo 18 d. dirbo Lietuvoje. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra informacijos apie pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ar jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius arba patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas periodiškai vyko į Baltarusiją: užfiksuoti 23 Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sienos kirtimo atvejai vykstant į Baltarusiją, kurioje jis praleisdavo nuo 5 dienų iki 4 savaičių.

Vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia akivaizdžią riziką nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus su pareiškėju, kaip buvusiu Baltarusijos valstybės įmonių darbuotoju.

Nors pareiškėjas nurodė teikiantis paramą įvairioms Baltarusijos ir Ukrainos iniciatyvoms, apklausos metu išreiškė kritišką požiūrį į politinę situaciją Baltarusijoje ir Rusijoje bei A. Lukašenkos režimą, kritikavo rinkimų procesą Baltarusijoje ir pasmerkė Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, jo pasisakymai taip pat atskleidė tam tikrą politinį pasyvumą ir vengimą aktyviai reikšti savo poziciją. Taigi, nors pareiškėjas deklaruoja kritišką požiūrį į Baltarusijos režimą ir jo vykdomą politiką, jo elgesys ir veikla nerodo aktyvaus pilietinio ar politinio pasipriešinimo režimui. Nustatytos aplinkybės leidžia vertinti, kad pareiškėjas laikėsi pasyvios pozicijos politinių procesų atžvilgiu, o jo ankstesnis darbas Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėse patvirtina buvusį institucijų pasitikėjimą juo ir jo lojalumą valstybės sistemai.

Pareiškėjui nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra perpus trumpesnis nei nurodytas Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 38.3 papunktyje. Taigi Migracijos departamentas įvertino individualias pareiškėjo aplinkybes ir priėmė pagrįstus sprendimus.

Pareiškėjo darbas Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėse kelia kontržvalgybinių rizikų. Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, o žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami žvalgybos informacijai apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką ir kuriamas naujausias technologijas rinkti.

Atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) ir įmonėje RUP „(duomenys neskelbtini)“, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Pareiškėjas periodiškai kerta Baltarusijos ir Lietuvos sieną, o tai kelia papildomų rizikų ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus su juo. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, Baltarusijos žvalgybos tarnybos gali jį išnaudoti savo užduotims vykdyti kaip Baltarusijos valdžiai lojalų ir patikimą asmenį. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektais, kurie yra svarbūs nacionaliniam saugumui užtikrinti. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės sektoriuose (įmonėse, įstaigose, organizacijose) ar tarnaujantys Baltarusijos ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jeigu turi galimybę bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Vykdant žvalgybą prioritetas teikiamas NATO ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybėje valdančiajam režimui. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje.

Pareiškėjas dėl ankstesnio darbo ir ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis, įmonėmis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės valstybės specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

Nors pareiškėjas akcentuoja savo dalyvavimą pasipriešinimo protestuose Baltarusijoje ir finansinę paramą Baltarusijos opozicijos veikėjams, jis nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų ir (ar) pateikti įrodymai šių aplinkybių nepagrindžia. Net ir laikant šias aplinkybes įrodytomis, nors tam nėra pagrindo, tai tėra pavieniai ir (ar) vienkartiniai epizodai, kurie nepatvirtina pareiškėjo akivaizdaus priešiškumo oficialiosios Baltarusijos valdžios politikai ir veikimo prieš tokią politiką. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti dirbdamas Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėse. Dėl darbo šiose įmonėse pareiškėjas gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, kuris, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis.

Pareiškėjas neturi ilgalaikių ryšių su Lietuva ir nėra pasiekęs jokio integracijos Lietuvoje lygio. Jo ryšiai su Lietuva yra trumpalaikiai ir išimtinai ekonominio pobūdžio, susiję su darbu Lietuvoje įsteigtoje įmonėje. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, kur gyvena jo sutuoktinė, dukra, tėvas, kiti giminaičiai, draugai ir buvę bendradarbiai. Pareiškėjo vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomų rizikų nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus. Kadangi VSD pripažino pareiškėją keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti svarbesni už Lietuvos valstybės saugumą.

Ginčijami Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais.

II.

Nagrinėdamas Migracijos departamento 2026 m. birželio 30 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nustatė šias aplinkybes:

Pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2013 m. vasario 13 d. dirbo (duomenys neskelbtini) techninės priežiūros inžinieriumi statybos, pastatų ir statinių techninės priežiūros srityje, o nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 3 d. – RUP „(duomenys neskelbtini)“ kokybės inžinieriumi.

VSD 2026 m. birželio 15 d. rašte Nr. 18-6398 pateikė Migracijos departamentui išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šioje išvadoje akcentuota, kad pareiškėjo darbas Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėse kelia kontržvalgybinių rizikų. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai kerta Baltarusijos ir Lietuvos sieną, o tai kelia papildomų rizikų ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus su pareiškėju. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, Baltarusijos žvalgybos tarnybos gali jį išnaudoti savo užduotims vykdyti kaip Baltarusijos valdžiai lojalų ir patikimą asmenį.

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD išvadą, 2026 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Šiame sprendime nurodyta, kad asmuo, dirbdamas Baltarusijos Respublikos strateginio ekonomikos sektoriaus įmonėse, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, nes valstybinėse institucijose ir strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Sprendime padaryta išvada, kad, nors asmuo deklaruoja kritišką požiūrį į Baltarusijos režimą ir jo vykdomą politiką, jo elgesys ir veikla nerodo aktyvaus pilietinio ar politinio pasipriešinimo režimui. Nustatytos aplinkybės leidžia vertinti, kad asmuo laikėsi pasyvios pozicijos politinių procesų atžvilgiu, o jo ankstesnis darbas Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėse patvirtina buvusį institucijų pasitikėjimą juo ir jo lojalumą valstybės sistemai. Taip pat akcentuota, kad asmuo periodiškai vyko į Baltarusiją, o tai reiškia, jog jis nėra nutraukęs ryšių su kilmės šalimi ir Baltarusijos režimas nelaiko jo nelojaliu. Vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis Lietuvoje dirbo daugiau nei pusantrų metų. Asmens darbo pobūdis – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas – lėmė tai, kad didžiąją laiko dalį jis praleido už Lietuvos ribų. Be to, atsižvelgiant į užfiksuotus valstybės sienos kirtimo atvejus, asmuo periodiškai grįžta į kilmės šalį. Todėl padaryta išvada, kad jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra tik ekonominiai ir nelaikytini ryšiais su Lietuva, atsveriančiais grėsmės valstybės saugumui svarbą. Sprendime taip pat nurodyta, kad atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine ir profesine informacija apie asmenį, jo kontaktais bei kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų asmens pažeidžiamumą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, esamą geopolitinę situaciją ir teisinį reguliavimą, pabrėžęs esminę valstybės saugumo reikšmę bei vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pritarė VSD išvadai dėl perspektyvinio pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimo. Teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo asmeninis interesas dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažintas prioritetiniu ir reikšmingesniu už Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimą.

Teismas atsižvelgė į Nacionalinio saugumo strategijoje apibrėžtą ir visuotinai žinomą aplinkybę, kad Baltarusijos autokratinis režimas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Jis pabrėžė, kad, neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visuomenės saugumui. Teismas vertino, kad byloje nėra aplinkybių, kurios rodytų, jog VSD ar Migracijos departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo rėmėsi valstybės saugumo motyvu ar buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad šios institucijos sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti 2026 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Nagrinėdamas Migracijos departamento 2026 m. liepos 2 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nustatė, kad šiuo sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus (60 mėnesių).

Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje ir Kriterijų vertinimo tvarkos 37 bei 39 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą ir konstatavęs, kad pareiškėjo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra tapati nagrinėjamai bylai, teismas nenustatė pagrindo panaikinti 2026 m. liepos 2 d. sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl sprendė, kad šis sprendimas paliktinas galioti. Teismas taip pat nurodė, kad ginčijami Migracijos departamento sprendimai iš esmės grindžiami VSD išvadoje pateikta informacija ir joje nurodytu pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimu. Vis dėlto kiekvienam sprendimui priimti aktualios ir reikšmingos faktinės aplinkybės buvo įvertintos savarankiškai, taikant atitinkamas teisės normas. Teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai priimti laikantis nustatytos procedūros, objektyviai ištyrus įrodymus, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo jų panaikinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.

III.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir įrodymus, neatsakė į esminius pareiškėjo argumentus, bendro pobūdžio VSD prielaidoms suteikė individualią grėsmę valstybės saugumui patvirtinančių duomenų reikšmę ir savarankiškai neįvertino penkerių metų draudimo atvykti būtinybės bei proporcingumo. Nors teismas pripažino, kad perspektyvinis grėsmės vertinimas turi būti grindžiamas nustatytais faktais, šio reikalavimo faktiškai netaikė. Teismas pritarė išvadai apie tikėtinus pareiškėjo ryšius su Baltarusijos specialiosiomis tarnybomis, neįvardydamas konkrečių jo kontaktų, užduočių, veiksmų ar kitų individualių aplinkybių, pagrindžiančių tokią prognozę. Bendros žinios apie Baltarusijos specialiųjų tarnybų veikimo metodus pateisina išsamesnį asmens patikrinimą, tačiau savaime nepatvirtina būtent jo keliamos grėsmės. Reikalavimas paneigti bet kokią teorinę tokių tarnybų susidomėjimo asmeniu galimybę reikštų nepagrįstą pareigą įrodyti absoliutų neigiamą faktą.

Teismas nepakankamai įvertino pareiškėjo darbo Baltarusijos valstybės įmonėse aplinkybes ir nepagrįstai abi darbovietes priskyrė vienai abstrakčiai strateginio sektoriaus rizikos kategorijai. Pareiškėjas kiekvienoje jų dirbo tik po vienerius metus, ėjo civilines technines – pastatų ir statinių techninės priežiūros bei kokybės inžinieriaus – pareigas, nevykdė vadovaujamųjų funkcijų, o jo prieiga prie įslaptintos ar kitos saugumo požiūriu jautrios informacijos nenustatyta. Teismas neatsakė į argumentus, kad (duomenys neskelbtini) į strategiškai reikšmingų juridinių asmenų sąrašą įtraukta jau pasibaigus pareiškėjo darbo santykiams, šis sąrašas sudarytas nemokumo ir bankroto reguliavimo tikslais, o Europos Sąjungos sankcijos įmonei pritaikytos gerokai vėliau. Taip pat neišspręstas RUP „(duomenys neskelbtini)“ ir VSD šaltiniuose minimos OAO „(duomenys neskelbtini)“ juridinių asmenų tapatumo klausimas bei nenustatytas konkretus pareiškėjo funkcijų ryšys su Baltarusijos atominės elektrinės projektu. Be to, tinkamai neišnagrinėtas paaiškinimas, kad darbą šiose įmonėse lėmė po valstybės finansuotų studijų taikytas privalomas absolventų paskirstymas, todėl pats įsidarbinimas negalėjo būti pakankamas pareiškėjo lojalumo Baltarusijos režimui įrodymas.

Teismas nepakankamai atsižvelgė į pareiškėjo kelionių į Baltarusiją šeiminį ir profesinį kontekstą. Minske gyvena jo žmona, nepilnametė dukra ir senyvo amžiaus tėvas, todėl po tarptautinių reisų jis grįždavo pas šeimą, ilsėdavosi ir padėdavo artimiesiems. Šios priežastys buvo nurodytos dar administracinės procedūros metu. Dvidešimt trys sienos kirtimo įrašai savaime neatskleidžia nei atskirų kelionių skaičiaus, nei jų tikslų ar kontaktų pobūdžio, o konkrečių verbavimo, apklausų ar susitikimų su specialiųjų tarnybų atstovais atvejų nenustatyta. Teismas nepaaiškino, kodėl šeiminės aplinkybės ir tarptautinio krovinių vežimo vairuotojo darbo organizavimas nekeičia šių kelionių įrodomosios reikšmės, ir nepakankamai atribojo teorinį asmens pasiekiamumą specialiosioms tarnyboms nuo individualiai pagrįstos jo panaudojimo prieš Lietuvos interesus rizikos.

Teismo atliktas pareiškėjo politinės pozicijos vertinimas ir išvada, kad persekiojimo nebuvimas Baltarusijoje patvirtina šios valstybės valdžios pasitikėjimą juo, yra nepagrįsti. Teismas tinkamai neįvertino jo paaiškinimų apie nepritarimą A. Lukašenkos režimui ir Rusijos agresijai prieš Ukrainą, dalyvavimą protestuose, pateiktų nuotraukų bei iki ginčo atliktų finansinės paramos mokėjimų. Nors šie duomenys savaime nepaneigia bet kokios saugumo rizikos, jie reikšmingi tikrinant institucijų prielaidą apie lojalumą režimui. Persekiojimo nebuvimas neįrodo nei valdžios žinojimo apie pareiškėjo pažiūras ir veiksmus, nei to, kad jis buvo pripažintas patikimu asmeniu, o pareiga įrodyti patirtas represijas ar aktyvų politinį pasipriešinimą nėra savarankiška leidimo gyventi išdavimo sąlyga.

Teismas nepakankamai patikrino, ar Migracijos departamentas savarankiškai įvertino reikšmingas aplinkybes ir motyvavo priimtus sprendimus. Vien pareiškėjo šeiminių ryšių, profesinės veiklos ir politinės pozicijos paminėjimas neatskleidžia, kaip šie duomenys buvo įvertinti ir kodėl nepakeitė VSD prognozės. Nacionalinio saugumo svarbos, geopolitinės padėties, VSD kompetencijos ir institucijų sąžiningumo akcentavimas nepakeičia pareigos patikrinti individualų faktinį grėsmės pagrindą. Pareiškėjas nekėlė institucijų piktnaudžiavimo klausimo, todėl piktnaudžiavimo nebuvimo konstatavimas neatsako į argumentus dėl įrodymų pakankamumo ir išvadų pagrįstumo. Teismas taip pat nepakankamai motyvavo, kodėl nesivadovavo pareiškėjo nurodyta teismų praktika. Vien faktiniai bylų skirtumai nepašalina jose suformuluotų grėsmės individualizavimo ir ribojamųjų priemonių proporcingumo principų reikšmės.

Penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvą nustatymas yra savarankiška, ilgalaikes pasekmes sukelianti priemonė, kurios būtinumas ir trukmė negali būti automatiškai pateisinami atsisakymu išduoti leidimą gyventi Lietuvoje. Teismas iš esmės apsiribojo šeiminių ryšių Lietuvoje nebuvimu ir nepaaiškino, kodėl valstybės saugumo tikslams pasiekti nepakaktų trumpesnio termino. Neįvertinti seniai pasibaigę trumpalaikiai darbo santykiai, aplinkybė, kad nenustatyta konkrečių žvalgybinių kontaktų ar neteisėtų veiksmų, vėlesnė civilinė profesinė veikla ir ekonominiai bei profesiniai ryšiai su Lietuva. Galimybė nustatyti ilgesnį draudimą savaime nepatvirtina pasirinkto penkerių metų termino proporcingumo, o subsidiarus prašymas jį sutrumpinti nesulaukė atskiro motyvuoto atsakymo.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė perspektyvinio grėsmės valstybės saugumui vertinimo standartą. Sprendžiant dėl galimos grėsmės nėra būtina nustatyti konkrečių pareiškėjo bendradarbiavimo su Baltarusijos specialiosiomis tarnybomis atvejų, jam duotų užduočių, atliktų žvalgybinio pobūdžio veiksmų ar jau padarytos žalos. Toks reikalavimas neatitiktų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto prevencinio reguliavimo paskirties. Pakanka patikrinti, ar nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai apie galimą grėsmę. Teismas VSD išvadai pritarė ne formaliai, o įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą ir geopolitinę situaciją. Vien pareiškėjo nesutikimas su įrodymų vertinimo rezultatu nepatvirtina netinkamo įrodymų tyrimo ar nepakankamo sprendimo motyvavimo.

Pareiškėjo ankstesnių darboviečių teisinis statusas, darbo funkcijų pobūdis, įsidarbinimo priežastys ir nuo darbo santykių pabaigos praėjęs laikas savaime nepaneigia VSD nustatytų kontržvalgybinių rizikų. Šios aplinkybės turi būti vertinamos kartu, atsižvelgiant į jų tarpusavio sąsajas ir kompetentingos institucijos turimą informaciją apie Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus. Asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali lemti jo pažeidžiamumą ir kelti grėsmę valstybės saugumui.

Leidimo laikinai gyventi išdavimas 2024 m. nesuteikė pareiškėjui besąlyginės teisės gauti naują leidimą ir neribojo institucijų pareigos iš naujo patikrinti jo atitiktį Įstatymo reikalavimams. Ginčijamas Sprendimas priimtas gavus 2026 m. birželio 15 d. VSD išvadą ir įvertinus administracinės procedūros metu nustatytas aplinkybes. Tai, kad ankstesnis leidimas panaikintas pasibaigus darbo santykiams, o ne dėl grėsmės valstybės saugumui, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjant naują prašymą nustatytų aplinkybių.

Pareiškėjo politinė pozicija, dalyvavimas protestuose ir finansinė parama įvairioms iniciatyvoms buvo žinomi Migracijos departamentui bei pirmosios instancijos teismui ir aptarti skundžiamame sprendime. Esminę reikšmę turi ne subjektyvus pareiškėjo pritarimas ar nepritarimas Baltarusijos valdžios politikai ir ne tai, ar jis patyrė persekiojimą, o tai, ar ankstesnė profesinė veikla ir išlaikomi ryšiai su kilmės valstybe leidžia jį vertinti kaip galimai patikimą Baltarusijos valdžios požiūriu ir pažeidžiamą specialiųjų tarnybų atžvilgiu. Deklaruojamas nepritarimas režimui savaime nepatvirtina, kad Baltarusijos institucijos pareiškėją laiko nepatikimu ar negalėtų jo išnaudoti žvalgybiniais tikslais.

Migracijos departamentas savarankiškai įvertino reikšmingas individualias pareiškėjo aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas atliko tinkamą ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę. Nors pagal Įstatyme nustatytą kompetencijų paskirstymą galimą grėsmę valstybės saugumui vertina VSD, Migracijos departamentas neapsiribojo jo išvada, bet įvertino ir kitus reikšmingus duomenis. Teismas patikrino, ar šių duomenų visuma sudarė pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą priimti ginčijamus sprendimus. Teisminės kontrolės tinkamumas negali būti siejamas vien su tuo, ar teismas nepritarė kompetentingos institucijos išvadoms.

Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose Nr. eA-2062-556/2026 ir Nr. eA-2312-821/2025 buvo nustatytos kitokios faktinės aplinkybės: pirmojoje vertinta profesinė veikla privačiuose komerciniuose bankuose, nenustačius pakankamo jų ryšio su Rusijos valdžios institucijomis, o antrojoje draudimas atvykti pripažintas neproporcingu dėl išskirtinių šeiminių aplinkybių Lietuvoje. Administracinėse bylose Nr. eA-1639-821/2026, Nr. eA-2755-602/2025 ir Nr. eA-1259-822/2026 pripažinta, kad ankstesnė profesinė veikla Baltarusijos valstybės kontroliuojamuose sektoriuose kartu su kitomis individualiomis aplinkybėmis gali pagrįsti neigiamą grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Taigi teismų praktika patvirtina individualaus aplinkybių visumos vertinimo būtinybę, o toks vertinimas nagrinėjamu atveju buvo atliktas.

Penkerių metų draudimas atvykti nustatytas savarankiškai įvertinus šiai priemonei reikšmingas aplinkybes, o ne automatiškai perkėlus VSD išvadą. Atsižvelgta į galimą grėsmę valstybės saugumui, šeiminių ryšių Lietuvoje nebuvimą, socialinių ir ekonominių ryšių pobūdį bei tai, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta ir artimiausi šeimos nariai yra Baltarusijoje. Draudimas neriboja Lietuvoje susiformavusio pareiškėjo šeiminio gyvenimo, o neigiamos pasekmės iš esmės susijusios su galimybės tęsti profesinę veiklą Lietuvoje praradimu. Tokie ekonominiai interesai, atsižvelgiant į nustatytą grėsmę valstybės saugumui, nepagrindžia švelnesnio ribojimo būtinybės. Teismas patikrino tiek draudimo pagrindą, tiek jo trukmės proporcingumą ir nenustatė pagrindo panaikinti sprendimą ar sutrumpinti draudimo terminą.

Grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra perspektyvinis ir prevencinis, todėl nėra būtina nustatyti konkrečių pareiškėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, verbavimo atvejų, jam pavestų užduočių ar neteisėtų veiksmų. Pakanka nustatyti aplinkybes, leidžiančias pagrįstai prognozuoti galimą grėsmę ateityje. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi ir draudimas atvykti nėra baudžiamojo pobūdžio sankcijos, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja taikyti pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą.

Pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimas grindžiamas aplinkybių visuma: ankstesniu darbu Baltarusijos valstybės įmonėse, Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodais, išlaikomais ryšiais su kilmės valstybe, periodinėmis kelionėmis į ją, socialinių ir šeiminių ryšių koncentracija Baltarusijoje, ribota integracija Lietuvoje bei geopolitine situacija. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, paneigiančių VSD išvadoje ir Migracijos departamento sprendimuose nurodytas aplinkybes.

Techninis pareiškėjo pareigų pobūdis ir prieigos prie įslaptintos informacijos nenustatymas nepaneigia kontržvalgybinių rizikų. Reikšmingas pats darbas Baltarusijos strateginio sektoriaus valstybės įmonėse, kuriose vertinamas darbuotojų patikimumas, vykdoma kontržvalgybinė kontrolė, kaupiama asmeninė bei profesinė informacija ir užmezgami ateityje galimi panaudoti ryšiai. Pareiškėjo darboviečių įtraukimo į oficialius sąrašus datos ir jų teisinės formos nėra lemiamos, nes vertintas ne formalus statusas, o faktinė reikšmė Baltarusijos režimui. (duomenys neskelbtini) priklauso Baltarusijos karinės gamybos kompleksui, o RUP „(duomenys neskelbtini)“ yra pavaldi valstybinei elektros energijos pramonės gamybos asociacijai „„(duomenys neskelbtini)“, kuri pavaldi Baltarusijos Respublikos energetikos ministerijai. RUP „(duomenys neskelbtini)“ vykdo valstybinius užsakymus kaip rangovas – vienas iš jų ir Baltarusijos AE. Lojalumo valdžiai reikalavimas taikomas valstybės institucijų ir įmonių darbuotojams nepriklausomai nuo jų pareigų ar funkcijų.

Nuo darbo santykių pabaigos praėjęs laikas savaime nepaneigia grėsmės aktualumo. Pareiškėjo pagrindinis interesų centras išliko Baltarusijoje, kur gyvena jo sutuoktinė, nepilnametė dukra ir tėvas, o pats pareiškėjas periodiškai ten vyksta. Jis neįrodė nutraukęs ryšius su kilmės valstybe ar sukūręs tokius tvirtus socialinius ir šeiminius ryšius Lietuvoje, dėl kurių jo pažeidžiamumas būtų praradęs reikšmę. Kelionės į Baltarusiją, nepriklausomai nuo jų priežasčių, sudaro palankias sąlygas šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ar atnaujinti kontaktus su pareiškėju.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino įrodymus ir tinkamai taikė teisės aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjo nesutikimas su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis savaime nepatvirtina proceso normų pažeidimo ar sprendimo nepagrįstumo, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Migracijos departamento 2026 m. liepos 2 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad abu Migracijos departamento sprendimai yra grindžiami aktualiu teisiniu reguliavimu, juose yra individualiai įvertinta pareiškėjo situacija, teisingai nustatyta ir įvertinta faktinių aplinkybių visuma ir pritaikytos teisės normos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikosi pozicijos, jog teismo sprendimas buvo priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus bei netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Migracijos departamento 2026 m. birželio 30 d. sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai), o 2026 m. liepos 2 d. sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai) , Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktais.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. <...> Šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų teikiamos išvados, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai ar visuomenei, turi būti motyvuotos.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 7 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. To paties straipsnio 8 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas. <...> Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei joje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktas įtvirtina, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1p.); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 p.).

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktį, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir jo standartu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kiti prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2614-822/2025; kt.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje GM prieš Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C-159/21).

Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025; kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Baltarusijoje nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2013 m. vasario 13 d. dirbo (duomenys neskelbtini) techninės priežiūros inžinieriumi statybos, pastatų ir statinių techninės priežiūros srityje, nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 3 d. – RUP „(duomenys neskelbtini)“ kokybės inžinieriumi, taip pat, jog pareiškėjui 2024 m. liepos 5 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris galiojo iki 2026 m. liepos 5 d., tačiau 2026 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 26S69932 leidimas panaikintas, nutraukus darbo sutartį. Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją: 2024–2026 m. užfiksuoti 23 valstybės sienos kirtimai, o kiekvienos išvykos metu jis ten praleidžia nuo 5 dienų iki 4 savaičių. Pareiškėjas šių nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde neneigia.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri rodo, kad asmens darbas Baltarusijos valstybinėse įmonėse / institucijose paprastai yra vertinamas kaip tokio asmens lojalumas Baltarusijos valdžiai ir kartu yra rimtas pagrindas manyti, kad toks asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2724-629/2025; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025; 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025; 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2026-968/2025; ir kt.). Tokios išvados savaime nepaneigia asmens kvalifikacija / veiklos sritis / einamų pareigų pavadinimas. Pvz., kaip galintis grėsti saugumui praktikoje vertinamas darbas Baltarusijos geležinkeliuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1699-556/2026; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025; 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-624/2025, 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-1188/2025). Vis dėlto pabrėžtina, jog nors asmens darbas Baltarusijos valstybinėje institucijoje vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, grėsmės nacionaliniam saugumui konstatavimas neturėtų būti automatinis, t. y. jis vis tiek turėtų būti susietas su kitais asmens biografiniais faktais ir šeiminėmis ir / ar kitomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2516-502/2024). Šiuo aspektu pažymėtina, kad svarbiu veiksniu, sprendžiant dėl grėsmių nacionaliniam saugumui bei vertinant valstybinėje institucijoje dirbusio asmens lojalumą Baltarusijos valdžiai, be kita ko, laikytinas periodiškas asmens ar jo šeimos narių vykimas į Baltarusiją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025; 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025; 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2178-602/2025; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025), taip pat laikotarpis, praėjęs nuo asmens darbo įmonėje pabaigos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamų Sprendimų turinį, prieina prie išvados, kad juose buvo tinkamai išnagrinėtos su pareiškėjo individualia situacija susijusios aplinkybės (be kita ko, duomenys apie pareiškėjo ankstesnes darbovietes, darbo pobūdį Lietuvoje, duomenys apie pareiškėjo nuolatinius ir pastovius vykimus į Baltarusiją leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu, taip pat apie jo ekonominius, socialinius ir kitus ryšius su Baltarusija ir Lietuva) ir kad iš jo turinio galima suprasti priežastis ir motyvus, dėl kurių buvo priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas, t. y. sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 60 mėnesių (5 metus). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, ir įvertinusi 2026 m. liepos 2 d. sprendimo turinį, sprendžia, kad šis sprendimas yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o jame pareiškėjui nustatytas 60 mėnesių (5 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, vertintinas kaip proporcingas ir ne per ilgas. Atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadą, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus Lietuvos / Baltarusijos išorinės sienos kirtimo atvejus. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir vertino juos kartu su VSD pateikta išvada, todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas tinkamai atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo įvertinta individuali pareiškėjo situacija, buvo vertintas tik praeityje dirbtas darbas, nenustatytos visos situacijai reikšmingos aplinkybės, atmestini. Jokių naujų aplinkybių, reikšmingų ginčo situacijai, pareiškėjas nenurodė ir neįrodė nei Migracijos departamentui, nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien tai, jog ankstesniu laikotarpiu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad jam ir toliau leidimas laikinai gyventi turėjo būti išduotas pakartotinai. Taigi, minėta aplinkybė neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., LVAT 2026 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1827-525/2026; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens procesinių dokumentų argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar jų nevertino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų pagrindu, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, nes pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl visų pareiškėjo keltų reikalavimų, esminių proceso dalyvių argumentų, nurodė teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo, kodėl nesivadovavo pareiškėjo nurodyta teismų praktika, nes skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2026 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1699-556/2026; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025; 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-624/2025, 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-1188/2025).

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai nustatė visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaikęs materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jis neįgyja teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 (PRS1) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.