Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5. Pareiškėja nesutiko su Sprendimo išvada, jog ji kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Migracijos departamentas jos pavojingumą valstybės saugumui, nustatytą byloje dėl leidimo gyventi, perkėlė į šią bylą dėl prieglobsčio suteikimo. Tačiau, pareiškėjos nuomone, tokia praktika prieštarauja Europos teismų jurisprudencijai. Kadangi prieglobsčio byloje jos pavojingumas turi būti vertinamas kitaip, taikant visai kitą testą, t. y. byloje dėl prieglobsčio jai nesuteikimo, turi būti taikomos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės normos, aktualios sąvokos bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijos suformuoti vertinimo kriterijai, taip užtikrinant, kad visoje ES prieglobsčio procedūrą reglamentuojančios nuostatos būtų aiškinamos vienodai. Pareiškėjos nuomone, atsakovas privalėjo nustatyti, koks jos asmeninis elgesys kelia realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų pagrindiniam visuomenės interesui ir Lietuvos vidiniam arba išoriniam saugumui.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad nei Migracijos departamento vertinime, nei pateiktoje informacijoje apie Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) atliktą vertinimą nėra duomenų, pagrindžiančių, jog jos elgesys keltų realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų Lietuvos saugumui. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi nustatytu jos pavojingumu jos leidimo gyventi byloje, tačiau atskiro pavojingumo vertinimo prieglobsčio byloje neatliko. Tyrimo neatlikimas pažeidžia Europos teismų praktiką, negali būti proporcingas bei daro Sprendimą neteisėtą.

7. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento vertinimu, jog nėra Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių jos išsiuntimas nebūtų galimas. Toks Migracijos departamento vertinimas yra nepagrįstas, kadangi neatsižvelgta į tai, jog pabėgėlių šeimos narių vienybės išsaugojimui yra taikomos skirtingos taisyklės nei kitų užsieniečių atžvilgiu. Pažymėjo, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir dukra, todėl išsiuntus ją į (duomenys neskelbtini), būtų nutraukti šeimos ryšiai. Teigė, jog jos sutuoktiniui Lietuvoje yra suteiktas pabėgėlio statusas, todėl jų bendras šeimos gyvenimas yra galimas tik Lietuvoje. Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, nevertino fakto, kad jos sutuoktinis, kaip pabėgėlis, gali gyventi tik Lietuvoje, ir kitur jų bendras šeimos gyvenimas nėra galimas.

8. Migracijos departamento Sprendime nurodyti pasvarstymai, jog ji ir jos sutuoktinis galėtų gyventi kitose valstybėse yra apskritai teisiškai nereikšmingi, nes nei ji, nei jos sutuoktinis neturi teisės gyventi kitose valstybėse (t. y. leidimų gyventi ar vizų). Migracijos departamentas, atlikdamas prieglobsčio bylos tyrimą, atsietai vertino nustatytus faktus, nevertino visumos visų nustatytų aplinkybių kontekste bei padarė priešingą išvadą nei patvirtina kilmės valstybės informacija ir nustatyti faktai.

14. Atsakovas akcentavo, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog asmeniui rizika nukentėti nuo (duomenys neskelbtini) režimo padidėja dėl asmens priklausymo opozicinei grupei / organizacijai, dėl vykusio sulaikymo protestų / akcijų metų. Vien tai, jog pareiškėja dalyvavo protesto akcijose, savaime nepagrindžia persekiojimo rizikos. Antivyriausybinės veiklos dalyvių artimieji (duomenys neskelbtini) gali susidurti su persekiojimu, tačiau aktyvistų artimiesiems daromo spaudimo atvejai yra itin reti, jų mastas (dažnumas) nėra pakankamas, kad būtų konstatuotas sistematiškumas.

16. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvoje ne dėl to, jog ji (duomenys neskelbtini), o dėl to, kad ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių. Pareiškėjos nurodomoje ESTT praktikoje yra nustatyta, jog asmeniui buvo panaikintas pabėgėlio statusas, nes asmuo buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už pasikėsinimą nužudyti. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai nėra panaikintas pabėgėlio statusas, o ginčijamas Sprendimas yra priimtas ne dėl jau nustatytos jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Todėl pareiškėjos nurodoma ESTT praktika nėra aktuali, nes joje pateiktas išaiškinimas neatitinka nagrinėjamo bylos konteksto ir aplinkybių.

18. Atsakovo vertinimu, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos siekis gyventi Lietuvoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. (duomenys neskelbtini) piliečiai turi teisę be vizų atvykti į 43 šalis ir dar 45 šalis, į kurias vykti reikalinga viza atvykus į šalį, atitinkamai, nenustatyta kliūčių šeimai gyventi daugelyje kitų šalių, nes tiek pareiškėja, tiek jos dukra ir sutuoktinis turi galiojančius pasus ir Migracijos departamento duomenimis jiems nėra uždrausta vykti ar apsigyventi Sprendime nurodomose valstybėse, kaip ir pačiai pareiškėjai.

19. Pareiškėja nepagrindė konkrečių padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu. Atsakovo įsitikinimu, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

22. Pareiškėja, nesutikdama su minėtais sprendimais, apskundė juos teismui, kuris 2024 m. vasario 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjos skundą. VSD, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1447-556/2024, konstatavo, jog pareiškėjai išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ji gali būti (duomenys neskelbtini). Taigi vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi ir tuo, kad nebuvo nustatyta naujų aplinkybių pakartotinio pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo metu, VSD 2024 m. birželio 17 d. MIGRIS sistemoje pateikė Migracijos departamentui atsakymą, jog nenustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai gali būti suteiktas prieglobstis, todėl, mano, jog galioja 2023 m. rugsėjo 14 d. Išvadoje pateiktas vertinimas.

23. Atsižvelgiant į tai, VSD nuomone, pareiškėja pripažintina grėsmę valstybės saugumui keliančiu asmeniu tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi, tiek ir Migracijos departamento Sprendimu, o Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui yra savarankiškas pagrindas atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą net ir prieglobsčio prašytojui, kuris atitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytus kriterijus, todėl atsakovo Sprendimas nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio yra atitinkantis teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

25. VSD nuomone, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.

II.

28. VSD 2023 m. rugsėjo 14 d. parengė Išvadą, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog B. S., pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2020–2022 m. dirbo (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, B. S., dirbdama (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) pilietei B. S. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. VSD vertino, kad B. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

29. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 23S186239 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi B. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 4, 6, 15 ir 20 punktais ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5, 37 ir 39 punktais, 2023 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 23S186526, kuriuo uždraudė B. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

32. VSD 2024 m. birželio 17 d. Migracijos departamentui pateikė pranešimą, kuriame nurodė, jog atlikus pakartotinį vertinimą, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Taip pat nurodė, jog lieka galioti VSD 2023 m. rugsėjo 14 d. išvada.

33. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 6 d. atliko pareiškėjos apklausą. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad iš kilmės valstybės ji išvyko dėl savo vyro, kuriam Lietuvoje suteiktas prieglobstis. Papasakojo kaip ji ir jos dukra bijojo, kad jas taip pat gali persekioti, todėl, gavusios humanitarines vizas, išvyko iš (duomenys neskelbtini). Būdama Lietuvoje, pareiškėja užregistravo santuoką. Apie tai ji viešai niekur neskelbė, tačiau (duomenys neskelbtini) šis faktas tapo žinomas. Todėl, pareiškėjos teigimu, pas jos tėvus pradėjo lankytis teisėsaugos pareigūnai, klausinėti apie jos vyrą, kuriam yra paskelbta tarptautinė paieška. Pareigūnai taip pat klausinėjo ir apie ją. Pareigūnai žinojo, kad ji kartu su vyru (duomenys neskelbtini). Pareigūnai pas jos tėvus lankosi 2 kartus per mėnesį, tačiau jokių dokumentų jiems neišduoda. Pareiškėjos teigimu, (duomenys neskelbtini) dabar daromas spaudimas per gimines. Neseniai vyro seseriai, kuri gyvena (duomenys neskelbtini), atėjo laiškas. Anot pareiškėjos, tokie laiškai siunčiami, kad priviliotų grįžti, o po to „tave sodina“. Ji dėl vyro buvo kviečiama pas tyrėją, kuris klausinėjo apie vyro buvimo vietą. Tyrėja tikrino jos telefoną. Taip pat apklausos metu pasakojo, kad jos vyras (duomenys neskelbtini), kuriame buvo (duomenys neskelbtini) prezidento nuotrauka. Valdžia nusprendė, kad tai yra prezidento įžeidimas, todėl vyrui iškėlė baudžiamąją bylą. Jis skubiai išvyko iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos nuomone, (duomenys neskelbtini) jai ir jos vaikui nesaugu, nes buvo konfiskuotas vyro telefonas, kuriame buvo jos nuotraukos ir vaizdo įrašai iš mitingų. B. S. nurodė, jog pati tris kartus dalyvavo mitinguose (duomenys neskelbtini), tačiau mitingų metu sulaikyta nebuvo. Nuotraukų ir vaizdo įrašų iš mitingų neturi, nes viską iš telefono pašalino. Socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ buvo vaizdo įrašas iš mitingo, bet jo negali rasti. Be to, apklausos metu nurodė, jog padėjo vyrui (duomenys neskelbtini). Būdami Lietuvoje jie (duomenys neskelbtini). Atsakinėdama į klausimus apie darbą, B. S. nurodė, kad nuo 2020 iki 2022 m. (duomenys neskelbtini) pagal kontraktą ji dirbo (duomenys neskelbtini). Ji nebuvo (duomenys neskelbtini). Teigė, jog nusprendė įsidarbinti (duomenys neskelbtini), kadangi čia buvo didesnis atlyginimas ir tiko darbo grafikas. Nurodė, jog teikė (duomenys neskelbtini). Į jos pareigas taip pat įėjo higienos normų laikymosi tikrinimas valgykloje, pirtyje. O iš darbo išėjo, nes vyras išvyko ir ji žinojo, kad išvyks paskui vyrą. Taip pat nurodė, kad jos nepilnametė dukra turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes ji mokosi. Lietuvoje B. S. kartu su vyru lankėsi (duomenys neskelbtini) renginiuose, tačiau nustojo tai daryti, nes po sudalyvavimo tokiuose renginiuose, pas jos tėvus iškarto lankydavosi pareigūnai.

34. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, priėmė Sprendimą.

35. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, jog skubos tvarka išnagrinėjus B. S. prašymą suteikti prieglobstį bei įvertinus motyvus, kuriais ji grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį (dalyvavo protestuose (duomenys neskelbtini), jos vyrui suteiktas prieglobstis Lietuvoje), tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad prieglobsčio prašytojos profilis ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju (nėra žinoma opozicijos atstovė ar žurnalistė, akcijų neorganizavo, Lietuvoje opozicijos akcijose nedalyvauja, režimo viešai nekritikuoja). Nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika prieglobsčio prašytojai nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama ypatingai neapibrėžta tikimybe. Atitinkamai, Sprendime padaryta išvada, kad jos deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi ,,visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat Sprendime nurodyta, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai, su ja būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jos orumas ar ji būtų tokiu būdu baudžiama. Taip pat nenustatyta grėsmės, kad jai bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Dar nuodyta, jog prieglobsčio prašytojos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytoja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

36. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Tad Migracijos departamento vertinimu, B. S. asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Atsižvelgiant į tai, taip pat į šiandieninę geopolitinę situaciją, B. S. išsiuntimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Be to, Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos, prieglobsčio procedūros metu nenustatyta. Sprendimo dalyje dėl draudimo atvykti ir termino nustatymo nurodytas teisinis reguliavimas ir įvertintos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, be kita ko, akcentuojant šeimyninių ryšių svarbą. Tad padaryta išvada, kad proporcingas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra būtent 15 mėnesių. Be to, Sprendime nurodyta, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, ir į Sprendime nurodytas bei nustatytas aplinkybes, nusprendė B. S. duomenis, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikti SIS.

37. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija dėl pabėgėlių), nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

38. Nurodė, kad pareiškėjos teigimu, ji savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) iš esmės grindė baime patirti persekiojimą savo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) dėl protestavimo prieš nesąžiningus šalies prezidento rinkimus, vykusius 2020 m., ir dėl sutuoktinio veiklos ((duomenys neskelbtini)) prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, t. y. dėl politinių priežasčių.

41. Vertindamas pareiškėjos argumentus, jog jai gresia pavojus grįžti į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)), kadangi ji protestavo prieš nesąžiningus šalies prezidento rinkimus, vykusius (duomenys neskelbtini), bei jos sutuoktiniui yra iškelta baudžiamoji byla, teismas nurodė, kad ne visi absoliučiai protestuose dalyvavę asmenys susiduria su persekiojimu. Pareiškėja (duomenys neskelbtini), po prezidento rinkimų, tam tikrą laikotarpį dalyvavo protestuose ir mitinguose prieš nesąžiningus prezidento rinkimus bei jos sutuoktiniui 2023 m. Lietuvoje buvo suteiktas prieglobstis. Tačiau pareiškėja realiai nepateikė jokių įrodymų, kurie tvirtintų, jog ji domina (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas, ar kad (duomenys neskelbtini) institucijos žino apie pareiškėjos dalyvavimą protestuose. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kad ji mitinguose buvo užfiksuota, nufotografuota ar pan.; Migracijos departamentas irgi tokios informacijos iš viešai prieinamų šaltinių nerado. Iš į bylą pateiktų mitingo nuotraukų pareiškėjos identifikuoti neįmanoma. Taigi, nėra žinoma, ar (duomenys neskelbtini) institucijos žino apie pareiškėjos dalyvavimą protestuose. Pareiškėja taip pat realiai nepateikė jokių įrodymų, kurie tvirtintų, jog ji domina (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas dėl jos sutuoktino veiklos. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog su dabartiniu sutuoktiniu jie kartu nuo (duomenys neskelbtini). Jis (duomenys neskelbtini), kuriame buvo (duomenys neskelbtini) nuotrauka, o valdžia nusprendė, jog tai yra įžeidimas, todėl jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Byloje nustatyta, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką išvyko (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad mažai tikėtina, jog pareiškėja domina (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas dėl jos sutuoktinio veiklos. Kadangi jiems esant kartu nuo (duomenys neskelbtini), įskaitant kai pareiškėjos sutuoktiniui buvo iškelta baudžiamoji byla, (duomenys neskelbtini) institucijos neatliko jokių veiksmų pareiškėjos atžvilgiu. Taigi pareiškėjos profilis nesudomino teisėsaugos institucijų.

42. Be to, pareiškėja iš (duomenys neskelbtini) teisėtai išvyko (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus beveik (duomenys neskelbtini) metams nuo jos dalyvavimo mitinguose (politinės nuomonės išreiškimo). Per dvejus metus pareiškėja nebuvo nei sulaikyta, nei kviesta į apklausas, nors tuometiniam jos gyvenimo partneriui (šiuo metu sutuoktiniui) buvo iškelta baudžiamoji byla. Pareiškėja po dalyvavimo protestuose net 3 kartus kirto (duomenys neskelbtini) sieną. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2022 m. liepos 14 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2022 m. spalio 30 d. išvyko į (duomenys neskelbtini) ir 2022 m. lapkričio 5 d. grįžo į Lietuvą. Taip pat 2023 m. birželio 13 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), o į Lietuvą grįžo 2023 m. birželio 24 d. bei 2023 m. rugpjūčio 24 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), o tik 2023 m. gruodžio 12 d. išvyko iš (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino, jog 2022 m. spalio 30 d. ir 2023 m. birželio 13 d. į (duomenys neskelbtini) vyko savo noru, nes norėjo parduoti turimą nekilnojamąjį turtą, automobilį bei gauti naujus pasus sau ir dukrai. Trečią kartą (2023 m. rugpjūčio 24 d.) vyko ne savo noru, o norėdama laikytis Lietuvos teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. išvyko į kilmės valstybę laukti atsakovo sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ne)išdavimo. Teismas vertino, kad toks pareiškėjos elgesys (savanoriškas vykimas į (duomenys neskelbtini) ir kreipimasis į (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas) suponuoja išvadą, jog pareiškėja grėsmės kilmės valstybėje nelaikė realia. Be to, į bylą pateikta (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus 2023 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 04-15/902-k patvirtina, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) teistumo neturi. Pareiškėja du metus gyveno Lietuvos Respublikoje ir tik tada kreipėsi dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo.

43. Teismas akcentavo, kad pareiškėja 2022 m. atvykusi į Lietuvą po to net tris kartus teisėtai grįžo į savo kilmės šalį ((duomenys neskelbtini)), ten tvarkė savo asmeninius reikalus su valstybės institucijomis, tačiau nesulaukė jokio dėmesio. Ši situacija tik dar kartą patvirtina, jog pareiškėjai realios grėsmės dėl jos nurodomų aplinkybių kilmės valstybėje nėra.

44. Teismas pritarė atsakovui, jog išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) institucijos nėra identifikavusios pareiškėjos, kaip grėsmės vykdomai (duomenys neskelbtini) politikai ar režimui, dėl jos veiklos ar šeimos.

46. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja teismo posėdžio metu, atsakydama į klausimą dėl kokių priežasčių paliko savo šalį, nurodė, jog norėjo būti su savo sutuoktiniu. Taigi ir šie pareiškėjos teiginiai, vertinant juos su kitais byloje esančiais duomenimis, iš esmės patvirtina, kad pareiškėja savo šalį paliko ne dėl jos individualaus persekiojimo dėl politinių motyvų, o dėl kitų, jos nurodytų priežasčių.

47. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, jog Migracijos departamentas jos situaciją vertino atsietai nuo jos sutuoktinio, kuriam Lietuvoje yra suteiktas prieglobstis, teismas nurodė, kad persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio, kiekviena užsieniečio situacija yra vertinama individualiai. Be to, skundžiamame Sprendime Migracijos departamentas pareiškėjos individualią situacija išsamiai įvertino tiek jos asmeninių aplinkybių, tiek su jos sutuoktinių susijusių aplinkybių kontekste. Sprendime įvertinta kaip pareiškėja prisidėjo prie jos sutuoktinio veiklos, jog ji buvo kviečiama liudyti dėl sutuoktinio ir pan.

48. Teismas dėl pareiškėjos skunde nurodytos teismų praktikos pažymėjo, kad kiekvieno užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl teismas turi vertinti individualias aplinkybes, o ne vadovautis panašiomis situacijomis. Šiuo atveju dauguma pareiškėjos cituojamų bylų neatitinka pareiškėjos individualios situacijos.

50. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl pareiškėjai nesuteiktos papildomos apsaugos teismas nurodė, kad pareiškėja papildomos apsaugos suteikimą jai grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą, kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Todėl teismas tas pačias aplinkybes vertino ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

51. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų reali ir individuali persekiojimo grėsmė. Taigi nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, taigi pareiškėja neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų reikalavimų.

52. Teismas akcentavo, kad nėra abejonių, jog (duomenys neskelbtini) yra pažeidinėjamos žmogaus teisės, tačiau tai savaime nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Nagrinėjamu atveju jokių individualių grėsmių, įtvirtintų Įstatyme, kurios lemtų tarptautinės apsaugos poreikį pareiškėjai, nenustatyta.

53. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, jog Migracijos departamentas perkėlė į skundžiamą Sprendimą VSD Išvadą, nustatytą byloje dėl leidimo gyventi, nors atsakovas privalėjo nustatyti, koks jos asmeninis elgesys kelia realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų pagrindiniams visuomenės interesams ir Lietuvos vidiniam arba išoriniam saugumui, teismas nurodė, kad skundžiamame Sprendime atsakovas pasirėmė VSD Išvada, kuri buvo pateikta nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi. Tačiau prieš tai atsakovas kreipėsi į VSD su prašymu pakarotinai įvertinti, ar pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD 2024 m. birželio 17 d. pateikė atsakymą, jog vis dar aktuali 2023 m. rugsėjo 14 d. Išvada. Atsakovas pacitavo VSD Išvadą, tačiau atliko ir savo vertinimą. Byloje nustatyta aplinkybė, t. y., kad pareiškėja 2020–2022 m. dirbo (duomenys neskelbtini), yra esminė ir pagrindinė sprendžiant klausimą dėl jos keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Pagrįstai padaryta išvada, kad atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusią geopolitinę situaciją, kylančius nenuginčijamus pavojus iš (duomenys neskelbtini), pareiškėjos darbas (duomenys neskelbtini) yra ta aplinkybė, kuri lemia galimą pareiškėjos grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Tad ši grėsmė esamoje situacijoje niekaip negali būti panaikinama; tuo pačiu jokiu kitu pareiškėjos keliamų grėsmių vertinimu. Teismas pareiškėjos teiginius, kad vertinant jos pavojingumą turi būti taikomas visai kitas testas, vertino kaip visiškai deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus.

55. Migracijos departamentas atliko pakankamai išsamų pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties jos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja realiai nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistuojančią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje būti persekiojamai dėl politinių priežasčių. Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti dar daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėjos pateikti duomenys apie jos kilmės šalį iš esmės nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių.

57. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjos išsiuntimu, teismas nurodė, kad šiuo atveju nustatyta, jog pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Byloje nėra ginčo, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjos šeima, t. y. jos sutuoktinis, kuriam 2023 m. Lietuvoje suteiktas prieglobstis, bei pareiškėjos nepilnametė ((duomenys neskelbtini)) dukra. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog jie visi kartu nuomojasi butą (duomenys neskelbtini). Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinis nėra pareiškėjos dukters tėvas. Iš 2025 m. birželio 17 d. pareiškėjos el. laiško atsakovui turinio matyti, kad pareiškėjos dukra su savo biologiniu tėvu beveik nebendrauja, tik vienas kitą pasveikina švenčių progomis. Pareiškėjos dukra mokosi (duomenys neskelbtini).

61. Nustačius, kad pareiškėją teisėtai ir pagrįstai nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, teismas sprendė, kad taip pat teisėtai ir pagrįstai VSAT pavesta vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini).

62. Teismas, vertindamas Sprendimo dalį dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas nustatytas pagrįstai, uždraudus pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nebus pažeisti pareiškėjos ir jos šeimos interesai, o nustatytas terminas yra proporcingas, be kita ko, ženkliai trumpesnis nei nustatomas panašiais atvejais.

66. Netenkinęs skundo, teismas netenkino ir pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

68. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes, Migracijos departamento Sprendimo argumentus ir teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris yra nepagrįstas ir neteisingas.

72. Pareiškėja, vadovaudamasi ESTT, EŽTT praktika, pažymi, kad atsakovas nagrinėjamu atveju privalėjo vertinti ne aplinkybes apie pareiškėjos patirtą pavojų prieš išvykstant iš kilmės valstybės, o kas atsitiks, jei pareiškėja grąžinta į kilmės valstybę savo veiksmais nepalaikys kilmės valstybės režimo. Būtent toks pat testas turėtų būti atliekamas ir šiuo konkrečiu atveju, o atsakovo Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas vertintinas analizuojant, ar yra tikimybė, kad pareiškėjai ir toliau reiškiant/turint savo politines (opozicines) pažiūras, ji susidurs su kilmės valstybės valdžios represijomis. Šiuo atveju net nereikalinga nustatyti, kad politinės pareiškėjos pažiūros yra tiek įsišaknijusios, jog ji negalėtų jų nereikšti savo kilmės valstybėje. Nors jos politinės pažiūros akivaizdu, kad yra giliai įsišaknijusios. Tinkamas testas pabėgėlių teisės prasme šiuo atveju būtų: ar pareiškėjai būtų pavojus, jei kilmės šalis žinotų pareiškėjos politines pažiūras (jei grįžusi į kilmės šalį aktyviai reikštų savo politines pažiūras).

74. Pareiškėja nesupranta, kodėl Migracijos departamentas vertindamas pareiškėjos politinę veiklą dalyvaujant protestuose, neatsižvelgė būtent į tas individualizuojančias aplinkybes, kad pareiškėjos sutuoktinis jau susidūrė su (duomenys neskelbtini) valdžios persekiojimu, jam iškelta baudžiamoji byla, tai parodo, jog pareiškėjos šeima jau yra patraukusi (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų dėmesį. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) jau buvo atliktos kratos, šis faktas yra nustatytas atsakovo Sprendime. Būtent šios aplinkybės individualizuoja pareiškėjos situaciją ir padidina jai kylančią grėsmę patirti persekiojimą, nes jų šeima (duomenys neskelbtini) institucijoms jau yra žinoma.

75. Migracijos departamentas iškėlė reikalavimą, kad pareiškėja jau būtų nukentėjusi nuo persekiojimo (duomenys neskelbtini). Toks reikalavimas iš esmės paneigia prieglobsčio sampratą ir tikslą. Vertinant, suteikti ar nesuteikti prieglobstį yra vertinama rizika ir tikimybės.

76. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija bei informacija pateikta pažymose apie padėtį (duomenys neskelbtini), kuria remiasi atsakovas, patvirtina, kad protestų dalyvių persekiojimai ir toliau tęsiasi, grėsmė susidurti su persekiojimo veiksmais kyla bet kokiems protesto dalyviams, nebūtinai žurnalistams ar žymiems veikėjams. Sprendime nurodoma kilmės valstybės informacija, kad (duomenys neskelbtini) antivyriausybinės veiklos dalyvių artimieji gali susidurti su persekiojimo veiksmais. Atsakovas Sprendime pripažįsta, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų asmenys persekiojami tiek dėl ankstesnio dalyvavimo mitinguose, tiek ir kaip antivyriausybinės veiklos dalyvių šeimos nariai. Pareiškėja minėtus kriterijus atitinka. Taip pat visa jos šeima jau pateko į (duomenys neskelbtini) institucijų akiratį, tą patvirtina aplinkybė, kad jos sutuoktiniui iškelta baudžiamoji byla, jų gyvenamojoje vietoje buvo atliekamos kratos. Atsakovas nevertino, ar pareiškėjai kils nors ir maža persekiojimo grėsmė, jeigu jai grįžus į (duomenys neskelbtini) ji ir toliau minėtas pažiūras turės/reikš, kas yra akivaizdu, nes minėtos pažiūros jai veikiant su sutuoktiniu bent jau nuo (duomenys neskelbtini), yra pakankamai giliai įsišaknijusios, nors to nustatyti net ir nereikia. Pareiškėja teigia, kad jai nepagrįstai nesuteiktas prieglobstis, netinkamai nustačius persekiojimo grėsmės nebuvimą (duomenys neskelbtini) dėl jos turimų politinių pažiūrų.

80. Taigi, vertinant pareiškėjos situaciją ESTT jurisprudencijos kontekste, atsakovas privalėjo nustatyti, koks jos asmeninis elgesys kelia realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų pagrindiniam visuomenės interesui ir Lietuvos vidiniam arba išoriniam saugumui. Nei Migracijos departamento vertinime, nei pateiktoje informacijoje apie VSD atliktą vertinimą nėra duomenų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjos elgesys keltų realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų Lietuvos saugumui. Šiuo atveju, neatlikus individualaus pareiškėjos pavojingumo vertinimo prieglobsčio jai suteikimo aspektu, o tik perkėlus ankstesnę išvada apie jos keliamą pavojų leidimo gyventi išdavimo aspektu į Sprendimą, buvo akivaizdžiai pažeistas ne tik proporcingumo principas, bet ir ESTT formuojama praktika.

86. Taigi, teismas, sutikdamas su atsakovo argumentais dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos pagrįstumo, tinkamai neįvertino skundo argumentų dėl šeimos gyvenimo apsaugos bei vaiko interesų prioriteto principo, taip pat neatsižvelgė ne tik į vaiko interesus, bet ir į pareiškėjos sutuoktinio statuso ypatumus, t. y., kad jis yra gavęs pabėgėlio statusą Lietuvoje, todėl susijungti jokioje kitoje valstybėje su pareiškėja, pastarąją išsiuntus iš Lietuvos, jis negalėtų.

87. Pareiškėja pažymi, kad žinomi atvejai Migracijos departamento praktikoje, jog tokiu atveju, kai prieglobstį gavusio asmens sutuoktiniui nesuteikiamas prieglobstis dėl jam inkriminuotos grėsmės valstybės saugumui bei siekiant neišskirti jo su šeima, jis negrąžinamas į kilmės valstybę ir jam Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos gyvenimas yra Lietuvoje, todėl išsiuntus ją iš Lietuvos į valstybę, kur jos sutuoktiniui iškelta baudžiamoji byla bei kiltų persekiojimo grėsmė ir jai, bus išardyta šeima, vaikas bus atskirtas nuo mamos, todėl sprendimas dėl jos išsiuntimo yra neteisėtas ir nepagrįstas.

90. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą. Įvertinus Sprendime pateiktus perspėjimo įvedimo į SIS motyvus (bendro pobūdžio, grindžiami išimtinai bendra geopolitine situacija), taip pat atsižvelgiant į tai, kad VSD minėto perspėjimo įvesti neprašė, o naujai atsiradusių aplinkybių, pagrindžiančių minėto perspėjimo įvedimą, Sprendime nenurodyta, neatlikus pareiškėjos situacijos individualaus vertinimo, nenustačius, ar aplinkybės yra pakankamai adekvačios, atitinkamos ir svarbios, o perspėjimo įvedimas būtų proporcinga priemonė, pareiškėja teigia, kad į SIS sistemą įvestas persėjimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas, todėl naikintinas.

94. Pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų atsakovas pažymi, jog nesutinka, kad Migracijos departamentas tinkamai ir objektyviai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, surinktų įrodymų ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę kontekste. Teigia, kad ginčijamame Sprendime yra atskleisti visi pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvai (nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde kitų, neatskleistų ar neįvertintų motyvų pareiškėja nenurodė), tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, jos taip pat yra įvertintos, surinkta aktuali kilmės valstybės informacijos, kurios kontekste ir yra atliktas pareiškėjos individualios situacijos vertinimas.

98. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos atveju kilmės valstybės informacija neleidžia konstatuoti, kad ji dėl savo nurodomų aplinkybių (dėl šeimyninio ryšio su sutuoktiniu) priskirtina tokiai apibrėžtai grupei, kuriai (duomenys neskelbtini) persekiojimas yra taikomas sistemingai. Atsakovas pažymi, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog asmeniui rizika nukentėti nuo (duomenys neskelbtini) režimo padidėja dėl asmens priklausymo opozicinei grupei/organizacijai, dėl vykusio sulaikymo protestų/akcijų metų. Vien tai, jog pareiškėja dalyvavo protesto akcijose, savaime nepagrindžia persekiojimo rizikos. Atsakovas dėl šeiminio ryšio pastebi, kad nors kilmės valstybės informacija ir patvirtina, jog antivyriausybinės veiklos dalyvių artimieji (duomenys neskelbtini) gali susidurti su persekiojimu, tačiau aktyvistų artimiesiems daromo spaudimo atvejai yra itin reti, jų mastas (dažnumas) nėra pakankamas, kad būtų konstatuotas sistematiškumas. Iš antivyriausybinės veiklos dalyvių giminaičių visumos galima išskirti keletą asmenų grupių, kuriems (duomenys neskelbtini) gresia reali rizika patekti į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos akiratį – tai (duomenys neskelbtini). Kita vertus, jeigu asmuo yra visuomenei nežinomo protestų akcijų dalyvio, nuteisto už antivyriausybinę veiklą, artimasis, kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, kad (duomenys neskelbtini) tas giminaitis susidurs su veiksmais, kurie prilygtų persekiojimui.

103. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad buvo priimtas administracinis aktas (sprendimas dėl leidimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas), jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir šią išvadą teismas laiko pagrįsta. Taigi yra tenkinama SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Dėl šios priežasties skundo teiginiai, kad Lietuvos institucijos neturėjo pagrindo priimti tokio sprendimo, yra nepagrįsti.

104. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas atkreipia dėmesį, kad šiuo aspektu yra tinkamai įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, t. y. atsižvelgus į tai, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau nustačius, kad ji turi šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (sutuoktinis, dukra), taip pat atsižvelgus į tai, jog ilgalaikis uždraudimas atvykti padarytų neproporcingą žalą, jai yra nustatytas 15 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Nurodytas laikotarpis yra daugiau kaip per puse trumpesnis nei nustato Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis, todėl vertintinas kaip proporcingas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-2358-662/2025 bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos nei nagrinėjamos, todėl nėra pagrindo vadovautis joje pateiktais išaiškinimais. Kita pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat nėra aktuali šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

106. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 15 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pagrįstumo ir teisėtumo.

107. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą konstatavęs, jog atsakovas detaliai ir išsamiai įvertino visus tiek pareiškėjos pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, išsamiai išanalizavo pareiškėjos kilmės valstybės informaciją, tinkamai pritaikė teisės normas, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 15 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

108. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nevertino pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, pateiktų įrodymų, individualios situacijos, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT ir ESTT praktiką, todėl sprendimas turi būti panaikintas.

109. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

110. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatos.

111. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

112. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

113. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

114. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

115. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

116. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

117. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prireikus Migracijos departamentas prašymams suteikti prieglobstį nagrinėti pasitelkia reikiamų sričių specialistus ar ekspertus. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

118. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

119. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis numato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.

120. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

121. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatyta faktines aplinkybes, pareiškėjos, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą, t. y. pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos dėl pabėgėlių 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Kadangi pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų reali ir individuali persekiojimo grėsmė. Taigi, nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

122. Pažymėtina, kad tiek Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendime argumentuotai ir detaliai įvertino visas pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su prašymo dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo nagrinėjimu, visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisiniu įvertinimu ir papildomai jų nekartoja. Taigi, šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis (įrodymus) ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Atsakovas, įvertinęs bylos įrodymus, taip pat pagrįstai sprendė, jog nei surinkta informacija apie kilmės valstybę, nei pareiškėjos paaiškinimai nepagrindė jos baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktos medžiagos pagrindu, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kiek tai susiję su prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimu, vertinti kitaip, nei jas įvertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nei jų teisinio įvertinimo.

123. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su VSD Išvada sprendžiant dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos (ne)suteikimo, šiuo atveju atmetami, kadangi, nors ginčijamame Sprendime į VSD Išvadą ir buvo atsižvelgta, tačiau prieglobstį pareiškėjai atsisakyta suteikti ne dėl to, jog ji kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, o dėl to, kad ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

124. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl jos išsiuntimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas).

125. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos individualias aplinkybes (jos buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, ar turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje ir kt.), atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, nenustatęs aplinkybių, trukdančių pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, todėl sprendė, jog egzistuoja teisėtas pagrindas išsiųsti ją į užsienio valstybę.

126. Pagal Įstatymo 130 straipsnio, nustatančio draudimą išsiųsti arba grąžinti užsienietį, 1 dalį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.). Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (Įstatymo 130 str. 3 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (Įstatymo 130 str. 4 d.).

127. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr.46410/99)).

128. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)).

129. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

130. Migracijos departamentas atlikęs individualų pareiškėjos situacijos vertinimą (t. y., įvertinęs pareiškėjos šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika) sprendė, kad pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Migracijos departamentas nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1–2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

131. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, aktualių teisės aktų nuostatas bei aktualią teismų praktiką aptariamu aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos galbūt turės įtakos jos šeimos gyvenimui, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši aplinkybė laikoma proporcinga priemone, siekiant užtikrinti valstybės saugumą. Pareiškėjos interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisinamas vien tik aplinkybe, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir vaikas, kuris turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, t. y. pareiškėjos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra pagrįsta.

132. Vertindama pareiškėjos argumentus dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

133. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka [Kriterijų vertinimo] Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (Kriterijų vertinimo tvarkos 37.1 p.), užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų vertinimo tvarkos 37.2 p.). Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte nurodoma, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

134. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024).

135. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, atsižvelgęs į tai, tai, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai laikytini reikšminga aplinkybe, kuriai ilgalaikis draudimas atvykti padarytų neproporcingą žalą, nustatė 15 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento vertinimui ir sprendė, kad nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcingas ir nepažeis šeimos interesų.

136. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes atsakovas turi visapusiškai įvertinti aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į šalį, kuri turi būti argumentuota bei motyvuota ir proporcinga. Šiuo atveju Migracijos departamento Sprendimo dalis paminėtu aspektu yra neargumentuota, tik nurodyta, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai laikytini reikšminga aplinkybe, kuriai ilgalaikis draudimas atvykti padarytų neproporcingą žalą, todėl yra pagrindas trumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Tačiau Migracijos departamentas neįvertino individualios pareiškėjos situacijos (dukra turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, lanko mokyklą Lietuvoje, sutuoktiniui yra suteiktas prieglobstis Lietuvoje, pareiškėjos pastangos integruotis į Lietuvos visuomenę ir kt.), o tik apsiribojo deklaratyviais teiginiais, jog jos esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą. Neatlikus tyrimo ir neįvertinus pareiškėjos individualios situacijos, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju negalima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjai taikomas apribojimas – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 15 mėnesių – yra proporcingas šioje individualioje situacijoje.

137. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl įvedimo į SIS, pažymėtina, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 str. 7 d.). Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punkte nurodyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

138. Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, jog valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

139. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nurodė, kad VSD vertinimu, užsienietės gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, be to, ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir užsienietės duomenys dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra pateikti NAS. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja kelis kartus vyko į kilmės valstybę, dokumentų išdavimo klausimais bendravo su kilmės valstybės institucijomis, prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik, tikėtina, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje (piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūromis), pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui atvejį vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, Migracijos departamentas vertino, jog nustatytos aplinkybės yra pakankamai adekvačios, atitinkamos ir svarbios, kaip tai numatyta SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalyje, todėl yra pagrindas įvesti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir pasigyventi į SIS. Pirmosios instancijos teismas pritarė nurodytiems Migracijos departamento argumentams.

140. Teisėjų kolegija su paminėta Migracijos departamento išvada, kuriai, be kita ko, pritarė ir pirmosios instancijos teismas, nesutinka.

141. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan.

142. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjos proporcingumo, pagrįsto jos individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.).

143. Taigi, šiuo atveju Migracijos departamento Sprendime nesant motyvų dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjos proporcingumo, pagrįsto jos individualiu vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog į SIS sistemą įvestas perspėjimas yra pagrįstas ir proporcingas.

144. Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

145. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, panaikinant sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundo dalis dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies, kuria pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 15 mėnesių bei įtrauktas į SIS perspėjimas dėl B. S. draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 15 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, netenkinta, ir šią skundo dalį tenkinti. Panaikinti Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 15 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu B. S. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, bei dalį, kuria nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl B. S. draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 15 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu B. S. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Kitą Migracijos departamento Sprendimo dalį bei pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas, palikti nepakeistas.

146. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

147. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

148. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo priteisti jai 1 200 Eur už apeliacinio skundo parengimą, taip pat paduodama apeliacinį skundą pareiškėja sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį. Pareiškėjos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių už suteiktą teisinę paslaugą.

149. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai proporcingai tenkintų reikalavimų daliai priteisiama 600 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 6 Eur sumokėto žyminio mokesčio, iš viso 606 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjos B. S. skundas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 25S148596 dalies, kuria pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 15 mėnesių bei įtrauktas į SIS perspėjimas dėl B. S. draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 15 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir šią pareiškėjos B. S. skundo dalį tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 25S148596 dalį, kuria uždrausta B. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 15 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu B. S. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, bei dalį, kuria nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl B. S. draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 15 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu B. S. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjos B. S. skundas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 25S148596 dalies nesuteikti B. S. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti B. S. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti B. S. išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai B. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 606 Eur (šešis šimtus šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.