Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininko bei pranešėjo) ir Linos Žemaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovui R. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, materialinio išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. V., K. K., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas). Ieškovė L. V. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus duomenis apie jos darbo pobūdžio sąlygas ir nustatytą neįgalumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, sprendžia, kad į bylą pateikti nauji įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, jų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija dėl priimtų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui įvertinti.

Dėl ginčo esmės

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas (apeliantas) R. K. yra A. K., gim. (duomenys neskelbtini) tėvas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš atsakovo dukros išlaikymui priteisė po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, taip pat išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki 2025 m. rugsėjo 9 d. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, nepagrįstai neatėmė ieškovės gaunamos išmokos vaiko poreikiams tenkinti iš prašomos priteisti sumos ir neatsižvelgė į jo turtinę padėtį.

Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Sprendžiant ginčus dėl vaikų išlaikymo, būtina užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus. Už šių teisių įgyvendinimą yra atsakingi vaiko tėvai. Tėvų prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta įstatyme – pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Nepilnamečio vaiko tėvams (ar vienam iš jų) šios pareigos nevykdant, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo), ar valstybinės vaiko teisių institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis).

Teismui sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais – išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, pažymint tai, kad šis kriterijus yra orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Plėtodamas šią praktiką, kasacinės instancijos teismas taip pat yra konstatavęs, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-939/2020).

Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė vaiko poreikių lentelę, kurioje nurodyta, kad vaiko išlaikymui per mėnesį reikalinga apie 780 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neturėjo pareigos smulkiai įrodinėti visų realių nepilnamečių vaikų poreikių, nes, kaip nustatyta šioje byloje, vaiko būtiniesiems poreikiams užtikrinti reikia skirti sumą didesnę nei viena minimali mėnesinė alga. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčo šalių nepilnamečio vaiko poreikiai civilinėje byloje buvo nustatyti tinkamai, be kita ko, dėl jų byloje tarp ieškovės ir atsakovo ginčo net nebuvo. Akcentuotina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo iš jo priteisto išlaikymo nepilnamečiams dydžiu apeliantas grindžia išimtinai antruoju CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu kriterijumi, t. y. savo turtine padėtimi, kuri, jo vertinimu, neleidžia jam mokėti skundžiamu sprendimu priteisto 300 Eur išlaikymo periodinėmis išmokomis per mėnesį kiekvienam vaikui. Atsakovas laiko, kad jo gaunamos pajamos, turimas turtas bei turimų išlaikytinių skaičius sudaro sąlygas mokėti nepilnamečiui vaikui tik 250 Eur per mėnesį.

Kaip pagrįstai nurodo ir apeliantas savo apeliaciniame skunde, kitas kriterijus (po vaiko (-ų) poreikių), kurį privalo įvertinti teismas nustatydamas tėvų vaikui (-ams) teiktino išlaikymo dydį, yra tėvų turtinė padėtis. Pagal kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso ir nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Kartu pripažįstama, kad nors tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, tačiau jis nėra lemiantis sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti. Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatymo pareiga tėvams išlaikyti vaiką lemia pareigą teikti tikrosios jų turtinės padėties įrodymus. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).

Nagrinėjamu atveju, priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo turtinę padėtį ir jo galimybes bei bylos nagrinėjimo metu išreikštą sutikimą teikti pakankamai nedidelio dydžio išlaikymą ginčo šalių nepilnamečiui vaikui, nenukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos tokios pobūdžio bylose, atsižvelgdamas ir į CK 3.198 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad priteisdamas išlaikymą vaikui, teismas turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaiko poreikius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės, jog atsakovas turi pareigą išlaikyti kitą nepilnametį vaiką, įgytas išsilavinimas, nesudaro pagrindo atsakovo turtinę padėtį vertinti kaip sunkią.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tėvai privalo iš anksto įvertinti savo turtinę padėtį, turimas galimybes ir pasirengimą reikiamai pasirūpinti visais savo vaikais, kadangi priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaikus, sudarant būtinas sąlygas jiems vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams. Kasacinio teismo praktikoje taikant išlaikymą ir jo dydžio nustatymą reglamentuojančias CK normas taip pat aiškinama, kad vaikais tinkamai pasirūpinti pirmiausia turi jų tėvai. Tinkamai tenkinti vaiko poreikius turint ribotus išteklius yra sunki užduotis, todėl tokiomis sąlygomis gyvenantys tėvai ieško įvairių būdų, kaip pasirūpinti savo vaikais, nepatiriant papildomų išlaidų, kurios būtų būtinos vaikui, gyvenančiam vidutinėmis sąlygomis. Tačiau tai negali būti priežastis spręsti, jog vaiko poreikiams tenkinti tos išlaidos ir nėra reikalingos. Apskaičiuodami vaiko poreikiams reikalingą išlaidų sumą, teismai turėtų remtis vidutinėmis išlaidomis vaiko poreikiams tenkinti, atsižvelgdami į individualias faktines bylos aplinkybes, lemiančias tam tikrą vaiko poreikių tenkinimo išlaidų dydį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020). Tačiau vėlesnėje teisminė praktikoje, kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas pirmiausia yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Vaikas teisę į išlaikymą turi nuo gimimo momento, todėl tėvai jį privalo teikti nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Todėl išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo teisme dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki 2025 m. rugsėjo 9 d. šalių nepilnametis vaikas negavo išlaikymo iš atsakovo, atsakovas nesutinka ir su išlaikymo įsiskolinimo išdėstymu, nurodydamas, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai ir siekia praturtėti atsakovo sąskaita, nes, atsakovo teigimu, jeigu kyla abejonės, kodėl ieškovė visus tris metus nesikreipė dėl vaiko išlaikymo anksčiau.

CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. CPK 284 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo teisė išdėstyti ar atidėti sprendimo įvykdymą kasacinio teismo praktikoje vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu egzistuoja itin nepalankios aplinkybės teismo sprendimo įvykdymui (pavyzdžiui, teismo sprendimo įvykdymas sąlygotų skolininkui itin sunkias finansines pasekmes). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, yra svarbus abiejų šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas, todėl sprendimo vykdymo išdėstymas visada turi būti siejamas tiek su skolininko, tiek su kreditoriaus interesais ir išdėstant sprendimo vykdymą turi būti siekiama šių dviejų šalių interesų pusiausvyros, neturi būti pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Dėl šių priežasčių, teikiamas prašymas dėl teismo sprendimo išdėstymo, turi būti pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios būtų pakankamas pagrindas sprendimo vykdymo išdėstymui. Be to, suinteresuoto asmens siūlomi teismo sprendimo įvykdymo terminai turi atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kadangi sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, privalu išlaikyti išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyrą. Prieš priimant sprendimą dėl vykdymo išdėstymo teismui svarbu įsitikinti, ar pakeitus teismo sprendimo įvykdymo tvarką nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, teisėti lūkesčiai, ar skolos grąžinimo išdėstymas dalimis nesukels pernelyg didelių neigiamų pasekmių išieškotojui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės teigimu, net ir ginčo sprendimu išdėsčius išlaikymo įsiskolinimą, atsakovas jokių piniginių lėšų vaikui neperveda, su vaiku nebendrauja. Įvertinus nustatytas aplinkybes, taip pat šalių turtinę padėtį, ieškovės teisėtus lūkesčius, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl sunkios turtinės padėties nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo taikytą teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo tvarką, o atsakovo noras išvengti neigiamų priverstinio sprendimo vykdymo pasekmių negali būti priežastis suteikti jam prioritetą prieš įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkintą ieškovės turtinį interesą. Nesant ieškovės sutikimo išdėstyti priteisto išlaikymo įsiskolinimo ilgesniam laikotarpiui, laikytina, jog įvykdymo išdėstymas pažeistų ieškovės, kaip kreditoriaus, teises ir teisėtus lūkesčius, šalių lygiateisiškumą ir protingos jų interesų pusiausvyros taisyklę.

Teisėjų kolegijos aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, taip pat tinkamai taikė ir aiškino materialiąsias įstatymo normas, reglamentuojančias išlaikymo vaikui bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimą, teisingai nustatė bylos aplinkybes ir atskleidė bylos esmę, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais teisinio pagrindo nėra. Dėl to apelianto R. K. apeliacinis skundas yra atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovo apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu atsakovė apeliacinės instancijos teisme jos patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos jų faktą ir dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos nesusidaro, todėl jų atlyginimo klausimas valstybei taip pat nėra sprendžiamas ir plačiau teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo R. K. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.