Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Argensta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „EUROLIT EU“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Argensta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė mažoji bendrija (toliau – ir MB) „EUROLIT EU“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Argensta“ (toliau – ir atsakovė), prašydama pripažinti 2024 m. rugpjūčio 1 d. sudarytą transporto priemonės ,,Mercedes-Benz S-Class S 580 4Matic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (lot. ab initio), taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovei 136 000 Eur automobilio kainą, įpareigoti atsakovę atsiimti automobilį iš ieškovės savo lėšomis, priteisti ieškovei iš atsakovės 1 586,94 Eur išlaidas, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė pardavė, o ieškovė nupirko automobilį už 136 000 Eur, kurie sumokėti banko nurodymu. Automobilis buvo beveik naujas, brangiausias tos klasės ir komplektacijos automobilis tuo metu buvęs transporto priemonių pardavimo internetiniame portale www.autoplius.lt. Vidutinė automobilio kaina Lietuvoje buvo 95 308 Eur. Ieškovei išvykus į kelionę, pradėjo ryškėti automobilio savybės, kurios nebūdingos tokios klasės, amžiaus ir komplektacijos automobiliui, t. y. iš garso kolonėlės pradėjo sklisti traškesiai, pasikartojantys net esant išjungtai garso sistemai, automobilio vairavimo pagalbinės funkcijos veikė netinkamai – važiuojant greitkeliu neveikė kelio juostų palaikymo sistema – automobilį nuolat suko į kelkraštį, neteisingai suveikdavo perspėjimo sistema ir kita. Ieškovei pasidomėjus automobilio istorija, paaiškėjo, kad automobilis Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) buvo patekęs į eismo įvykį, kur buvo faktiškai sunaikintas ir parduotas aukcione. Ieškovė pristatė automobilį patikrai oficialiam ,,Mercedes-Benz“ atstovui UAB „Veho Lietuva“, kuris nustatė kokybės reikalavimų neatitikimus. Paaiškėjus, kad automobilis, patekęs į eismo įvykį, nebuvo tinkamai suremontuotas, ieškovė nustojo juo naudotis. Ieškovė susisiekė su atsakove dėl parduoto automobilio kokybės ir istorijos, tačiau atsakovės atstovas nurodė, kad ieškovė privalėjo patikrinti automobilio būklę prieš pirkdama, todėl pretenzijų nepriėmė. Pasak ieškovės, atsakovė panaudojo apgaulę, siekdama sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį, t. y. tyčia nuslėpė ieškovės apsisprendimui pirkti automobilį itin svarbią aplinkybę. Atsakovės skelbime buvo nurodyta klaidinanti informacija, kad automobilis yra ,,idealios“ būklės su galiojančia technine apžiūra, nenurodyta atsakovei žinoma informacija, jog automobilis buvo patekęs į autoįvykį, kuriame buvo faktiškai sunaikintas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2026 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 2024 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ab initio, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės ieškovei 127 000 Eur automobilio kainą, 341,78 Eur išlaidas už automobilio registraciją, įpareigojo atsakovę atsiimti automobilį iš ieškovės savo lėšomis, priteisė ieškovei iš atsakovės 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (127 341,78 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. gruodžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, įsigijusi iš atsakovės automobilį, išvyko į kelionę, nuvažiavus apie 6 000 km, paaiškėjo automobilio defektai. Ieškovė išsiaiškino, kad automobilis buvo patekęs į eismo įvykį JAV, kur buvo faktiškai sunaikintas ir parduotas aukcione. Iš aukciono nuotraukų matyti, kad buvo sudaužytas automobilio priekis, variklio kapotas, priekinis dešinys sparnas, priekinės dešinės durelės, galas, galinis dešinys ir kairys sparnai, deformuoti ratai (važiuoklė), iššovusios saugos pagalvės. Aukcione skelbiama informacija, kad buvo prarasti automobilio raktai. Ieškovė 2024 m. spalio 28 d. pareiškė pretenziją atsakovei dėl daikto kokybės, reikalavo nutraukti sutartį, leisti grąžinti automobilį ir grąžinti sumokėtą automobilio kainą. Atsakovė 2024 m. spalio 30 d. su pretenzija nesutiko.

Teismas nurodė, kad byloje buvo paskirta automobilio techninė ekspertizė, kurios 2026 m. sausio 28 d. akte nurodyta, jog automobilis turi 6 didelius ir 10 nedidelių trūkumų. Dideli trūkumai buvo įvertinti pagal Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų tikrinimo pozicijų ir trūkumų vertinimo kriterijų sąrašą, patvirtintą Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2022 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2BE-260 (toliau – ir Vertinimo kriterijų sąrašas) bei konstatuota, kad dėl jų automobilis negali dalyvauti viešajame eisme. Ekspertas pažymėjo, kad automobilio kėbulo metalinės dalys yra pagamintos iš aliuminio lydinių, tarpusavyje sujungtos suvirinimo būdu, matyti, jog kai kurios dalys (sparnai) yra pakeistos, suvirinimo siūlės atliktos netinkamai, matyti suklijavimo vietos, sutvirtinimui panaudotos ne gamintojo numatytos kniedės, kurios galimai neatitinka reglamentuotų atsparumo ir standumo rodiklių, kniedės neuždažytos ir kita.

Teismas kvalifikavo šalių sudarytą sutartį kaip pirkimo–pardavimo sutartį, reguliuojamą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305–6.349 straipsnių, bei netaikė sutarčiai specialiųjų vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, nes šiuo atveju pirkėja yra juridinis asmuo, automobilį įsigijusi verslo tikslais.

Teismo vertinimu, atsakovė, kaip pardavėja, turėjo pareigą garantuoti automobilio kokybę. Pardavėja skelbime nurodė, kad automobilio būklė yra ,,ideali“, pirkimo–pardavimo sutartyje patvirtino, jog automobilis trūkumų neturi, vadinasi, turėjo būti ištyrusi automobilio istoriją. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ji nežinojo apie eismo įvykį JAV. Jeigu jau pardavėja pasirinko skelbti parduodanti ,,idealios“ būklės automobilį, ji turėjo būti tuo įsitikinusi, juolab kad pardavėjos atstovas portale www.autoplius.lt paskelbęs, jog pardavinėja dar 8 automobilius, tai leido teismui nuspręsti, kad automobilių prekyba buvo jos įprasta veikla. Be to, net ir bylos nagrinėjimo metu atsakovė tvirtino, kad automobilis buvo šiek tiek naudotas, o tai neatitinka tikrovės. Teismo nuomone, pirkėjos pareiga pasidomėti perkamu daiktu yra žymiai mažesnio masto ir išplaukia tik iš bendrojo rūpestingumo principo, todėl pirkėja, net jeigu ir nepasidomėjo daikto istorija, bet, pasitikėdama pardavėja, nupirko netinkamos kokybės daiktą, nėra už tai atsakinga.

Atsakovės pateiktą UAB „Veho Lietuva“ 2026 m. balandžio 7 d. atsakymą, kad pataisyti automobilio ekspertizės metu nustatytus 6 didelius trūkumus kainuotų 16 552 Eur, teismas įvertino kaip nepakankamą nuspręsti, jog pirkėja pasirinko neproporcingą pažeistos teisės gynimo būdą, prašydama pripažinti sandorį negaliojančiu. Teismas pažymėjo, kad UAB „Veho Lietuva“ nurodė tik 6 didelių trūkumų šalinimo išlaidas, tačiau 2024 m. spalio 17 d. pažymoje nurodyta ir daugiau automobilio defektų. Teismo nuomone, defektų visuma pagrindžia, kad net ir leidus tokiam automobiliui dalyvauti viešajame eisme, jo kokybė, ilgaamžiškumas, patvarumas bus iš esmės mažesnis, negu tokio paties tik šiek tiek naudoto automobilio.

Nustatęs, kad automobilis buvo parduotas kaip dvejų metų senumo, su nedidele rida ir už dviejų metų automobilio kainą, tačiau dar iki pardavimo eismo įvykio metu buvo praktiškai sunaikintas, teismas padarė išvadą, jog jo vertė buvo nulinė, todėl automobilio vertė vėliau negamykliniais ir neteisingai atliktais remonto darbais negalėjo būti atkurta iki apynaujo automobilio vertės. Taigi, anot teismo, sandoris, kurio metu automobilis buvo parduotas kaip neturintis trūkumų, buvo sudarytas apgavus pirkėją dėl daikto kokybės (CK 1.91 straipsnis).

Byloje paskirta ekspertizė tiksliai negalėjo atsakyti, kuriuo metu atsirado automobilio defektai. Vis dėlto, teismo vertinimu, duomenys, kad automobilis pateko į eismo įvykį JAV, kurio metu buvo visiškai sunaikintas, leidžia padaryti išvadą, jog būtent šio įvykio metu ir atsirado automobilio defektai. Atsakovė neįrodė, kad nustatyti trūkumai, visi ar kai kurie iš jų, buvo padaryti 3 mėnesius nuo įsigijimo ieškovei eksploatuojant automobilį. Ieškovė automobiliu nuvažiavo apie 6 000 km, tai nėra didelis atstumas, dėl kurio galėtų atsirasti nustatyti defektai. Taip pat nėra įrodymų, kad ieškovė atliko kokius nors automobilio remonto darbus.

Teismas atmetė atsakovės argumentus, kuriais ji prašė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-611/2026 kaip precedentu. Teismas pažymėjo, kad šioje kasacinio teismo nutartyje pirkėjas buvo vartotojas (fizinis asmuo), kuriam privaloma laikytis teisių gynimo būdų hierarchijos nuo reikalavimo pašalinti defektus iki sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau nagrinėjamoje byloje pirkėja nėra vartotoja, taigi, CK 6.334 straipsnis leidžia pirkėjai savo nuožiūra reikalauti vieno ar kito teisių gynimo būdo. Be to, atsakovės cituojamoje byloje parduotas automobilis turėjo iš esmės vieną trūkumą – turbokompresoriaus gedimą, tačiau šioje byloje defektų užfiksuota daug daugiau. Galiausiai, atsakovės cituojamoje byloje pirkėjas buvo atlikęs netinkamo remonto veiksmus, šioje byloje netinkamų pirkėjos veiksmų nustatyta.

Teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu ir spręsdamas dėl restitucijos taikymo, teisiškai reikšmingomis laikė faktines aplinkybes, kad po automobilio įsigijimo ieškovė juo naudojosi 3 mėnesius, 2024 m. spalio 28 d. pateikė pretenziją atsakovei, jog norėtų automobilį grąžinti. Taip pat ieškovė pateikė UAB „Aviaeuropa“ pažymą, kad analogiško automobilio nuoma mėnesiui kainuotų 3 000 Eur. Kadangi ieškovė automobiliu naudojosi 3 mėnesius, o panašaus automobilio nuomos kaina už 3 mėnesius yra 9 000 Eur, teismas nusprendė, kad taikant restituciją ši suma turi būti išskaičiuota iš sumokėtos automobilio kainos ir iš atsakovės priteisė 127 000 Eur. Automobilio nuomos kaina nuo 2024 m. spalio 30 d. atsakovei nebuvo priteista, nes, gavusi pretenziją, ji turėjo visas galimybes pasiimti automobilį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Argensta“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai vienu metu taikė du savarankiškus ir skirtingą paskirtį turinčius teisės institutus – CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą sandorio negaliojimą dėl apgaulės bei CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pirkėjo teisių gynimo būdą, taikomą netinkamos kokybės daikto pardavimo atveju. Iš apskųsto sprendimo nėra aišku, kokią teisinę kvalifikaciją teismas pasirinko – sandorio negaliojimą ar sutarties nutraukimą (atsisakymą). Ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas patvirtina, kad byloje buvo sutapatinti du skirtingi teisės institutai – pardavėjo atsakomybės už daikto trūkumus ir sandorių negaliojimo dėl valios trūkumų. Nėra aišku, ar teismas konstatavo sandorio negaliojimą dėl valios trūkumo ir taikė restituciją kaip negaliojančio sandorio pasekmę, ar laikė, kad tarp šalių egzistavo galiojanti sutartis, kuri buvo nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pasak atsakovo, ginčo teisiniai santykiai turi būti vertinami kaip pirkimo–pardavimo sutartiniai santykiai, o pagrindo taikyti CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą sandorio negaliojimo dėl apgaulės institutą nėra.

Byloje nėra sąlygų taikyti CK 1.91 straipsnį. Apgaulė gali pasireikšti tik tyčiniais veiksmais, todėl teismas turėjo nustatyti ne tik tai, kad tam tikra informacija nebuvo atskleista ieškovei, bet ir tai, jog atsakovė tokią informaciją žinojo bei sąmoningai siekė ją nuslėpti nuo ieškovės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad per laikotarpį, kai atsakovė buvo automobilio savininkė, jis nebuvo patekęs į eismo įvykius. Pagal CK 6.431¹ straipsnį pardavėjas privalo nurodyti jam žinomus eismo įvykius, kuriuose buvo apgadinta transporto priemonė. Atsakovė buvo automobilio savininke nuo 2023 m. spalio 23 d. iki 2024 m. rugpjūčio 1 d. Automobilį ji įsigijo iš UAB „Vėjo greitis“, kurį ši valdė nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2023 m. spalio 22 d. Automobilio rida įsigijimo metu buvo 4 400 km, o 2023 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta apie eismo įvykius ar trūkumus. Automobilio techninė apžiūra 2023 m. kovo 27 d. nustatė jo atitiktį techniniams reikalavimams, o atlikta techninė ekspertizė konstatavo, kad automobilis gali dalyvauti viešajame eisme. Atsakovė automobilį pardavė tokios pat būklės, kokia ji buvo įsigyjant, ir juo faktiškai nesinaudojo.

Teismo išvada, kad pirkėjo pareiga pasidomėti perkamu daiktu yra žymiai mažesnio masto ir apsiriboja bendruoju rūpestingumo principu, yra pernelyg kategoriška. Naudoto ir didelės vertės daikto įsigijimo atveju pirkėjui taikomas didesnis atidumo standartas. Tai reiškia pareigą elgtis protingai ir bent minimaliai pasinaudoti objektyviai prieinamomis galimybėmis įvertinti esminę informaciją apie perkamą daiktą. Ieškovė, prieš įsigydama automobilį, nesikreipė į specialistus, nepasinaudojo viešai prieinamomis transporto priemonės istorijos duomenų bazėmis ir apsiribojo išorine automobilio apžiūra. Visuotinai žinoma, kad transporto priemonės, importuojamos iš JAV, dažnai būna dalyvavusios eismo įvykiuose. Be to, ieškovė, pirkdama automobilį, žinojo, kad jis nėra naujas, todėl prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Pirkimo–pardavimo sutartyje liko neužpildyta vieta, kurioje turėjo būti atliktas pažymėjimas dėl automobilio patekimo į eismo įvykius. Tai pagrindžia, kad ieškovė nereikalavo sutarties pakeisti, jos sudaryti neatsisakė ir patvirtino ją parašu.

Aplinkybė dėl automobilio patekimo į eismo įvykį nei patvirtina, nei paneigia jo faktinį techninį stovį ir galimybę juo naudotis pagal paskirtį, nes automobilio veikimas priklauso nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, naudojimo intensyvumo, priežiūros, naudojimo pobūdžio. Ieškovė priėmė sprendimą įsigyti būtent šį automobilį, nes ieškovei buvo reikalingas prestižinės klasės, prabangios komplektacijos automobilis, kuris reprezentuotų ją ir jos atstovus. Ieškovė, pirkdama automobilį, žinojo, kad jis nėra naujas. Taigi, ieškovės apsisprendimą įsigyti automobilį nulėmė ne jo istorija, bet išskirtinumas. Jeigu ieškovei buvo svarbu įsigyti tokį automobilį, kuris nebūtų patekęs į eismo įvykius, ieškovė, tikėtina, būtų pirkusi naują, galbūt ne tokį prestižinį, automobilį su gamintojo garantija. Be to, ieškovė, įsigijusi automobilį, juo naudojosi pakankamai intensyviai, t. y. vyko į tolimas verslo keliones Europoje, juo nuvažiavo daugiau kilometrų, nei automobilis buvo nuvažiavęs per visą laiką nuo jo pagaminimo.

Teismas apsiribojo bendru konstatavimu dėl tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo teisinių santykių, tačiau neįvertino, ar egzistuoja CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos kraštutiniam pirkėjo teisių gynimo būdui taikyti, taip pat nenagrinėjo alternatyvių pirkėjo teisių gynimo būdų pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Priešingai nei nusprendė teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-611/2026 suformuluoti kriterijai dėl esminio trūkumo vertinimo ir sutarties nutraukimo, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas), turi būti taikomi sistemiškai visiems pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, nepriklausomai nuo pirkėjo statuso.

Pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas, taigi, CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu pirkėjas turi teisę reikalauti sutarties nutraukimo, bet šiuo pagrindu negali būti reikalaujama pripažinti sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, kaip to reikalauja ieškovė. Sužinojusi apie automobilio trūkumus, ieškovė nesiekė pasinaudoti ir nepasinaudojo kitais, CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytais, pirkėjo teisių gynimo būdais. Ieškinyje buvo nurodyta, kad automobilio kokybė neatitinka deklaruotos pardavimo metu, tai žinodama ieškovė nebūtų automobilio pirkusi, arba mokėjusi už jį tokią kainą. Tokia pozicija patvirtina, kad ginčo situacijoje galėjo būti taikomi kiti pirkėjo teisių gynimo būdai, kurie neapima sutarties nutraukimo, bet nustato daikto kainos sumažinimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad nustatyti automobilio trūkumai pagal pobūdį nėra esminiai, todėl nepateisina sutarties nutraukimo, o šiuos trūkumus galima pašalinti remonto būdu, nepatiriant neproporcingų išlaidų. Teismas, nuspręsdamas dėl sutarties nutraukimo, neįvertino, kad egzistuoja reali galimybė pašalinti daikto trūkumus, nekeičiant susiklosčiusių sutartinių santykių esmės.

Teismas neatsižvelgė į 2026 m. sausio 28 d. ekspertizės aktą Nr. MV 2026-05 ir jame konstatuotas reikšmingas aplinkybes. Ekspertizės akte nurodyta, kad dalis nustatytų defektų negali būti vienareikšmiškai siejami su automobilio patekimu į eismo įvykį ar jo netinkamu remontu, o techniniu požiūriu jų atsiradimo momentas nenustatytas, tai leidžia daryti išvadą, jog trūkumai galėjo atsirasti vėlesnėje automobilio eksploatacijos stadijoje, t. y. jį naudojant po įsigijimo. Ekspertizės išvados pagrindžia, kad tik 2 iš 6 nustatytų defektų, kurie apibūdinami kaip dideli, yra tiesiogiai siejami su automobilio patekimu į eismo įvykį ir netinkamai atliktu automobilio remontu, t. y. po automobilio remonto netinkamai įrengtos saugos oro pagalvės, apsaugančios nuo šoninio smūgio; priekinio dešinio sparno rėmas ir rėmo laikiklis suremontuoti nesilaikant gamintojo reikalavimų. Ekspertizės aktu nustatyta, kad likę 4 iš 6 didelių trūkumų galėjo atsirasti bet kuriuo metu, kadangi negalima nustatyti, kada šie defektai atsirado. Tie patys 2 iš 6 nustatytų trūkumų galėjo būti pastebėti be specialaus tyrimo, įprastos apžiūros metu, apžiūrint automobilį iš apačios (iš apačios duobės, pakėlus keltuvu). Tai pagrindžia, kad ieškovė turėjo galimybę šiuos trūkumus, jei jie iš tiesų buvo, pati apžiūrėti ir žinojo arba negalėjo apie juos nežinoti.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visi 6 ekspertizės akte nurodyti automobilio trūkumai, kurie apibūdinami kaip dideli, gali būti nesunkiai pašalinti remonto būdu. UAB „Veho Lietuva“ atsakyme nurodyta, kad visi 6 automobilio trūkumai gali būti ištaisyti remonto būdu už 16 552,73 Eur. Net vertinant visų didelių trūkumų pašalinimo išlaidas bendrai, jos sudaro apie 12 procentų automobilio įsigijimo kainos. Tuo tarpu tų trūkumų, kurių egzistavimas iki automobilio pardavimo yra nustatytas byloje, pašalinimo išlaidos sudaro mažiau nei 8 procentai automobilio vertės. Tokios apimties išlaidos neleidžia daryti išvados, kad automobilis prarado ekonominę vertę, tapo netinkamas naudoti pagal paskirtį.

Nepagrįsta teismo išvada, kad UAB „Veho Lietuva“ pažyma dėl remonto kaštų yra nepakankama nuspręsti dėl pasirinkto pirkėjo teisių gynimo būdo proporcingumo. UAB „Veho Lietuva“ 2026 m. balandžio 7 d. pažyma dėl 6 didelių trūkumų šalinimo išlaidų buvo vertinama izoliuotai, neatsižvelgiant į tai, kad ta pati bendrovė 2024 m. spalio 17 d. pažymoje nurodė ir papildomus automobilio defektus, apimančius kėbulo, saugos sistemų, pakabos, elektros instaliacijos bei kitų sistemų pažeidimus. 2024 m. spalio 17 d. pažyma vertinama kritiškai, kadangi joje aprašytų defektų visuma akivaizdžiai atspindi ne faktinę automobilio būklę, o lyginamąjį vertinimą su naujo arba gamyklinio standarto automobilio technine būkle. Ginčo objektas yra ne naujas, o naudotas (apie 2 metų eksploatacijos) automobilis, todėl jam objektyviai negali būti taikomi naujo automobilio kokybės standartai.

Ieškovė įrodinėjo, kad automobilis yra nekokybiškas, nes turi ir kitų trūkumų, kurie prieš tai nebuvo aptarti, tačiau, įvertinus ekspertizės akto išvadas, ir tokie trūkumai negali būti laikomi pateisinančiais sutarties nutraukimą: 1) ieškovė nurodė, kad dėl buvusių deformacijų neįmanoma sureguliuoti automobilio važiuoklės, tačiau ekspertizės akte konstatuota, jog automobilio važiuoklės reguliavimas 2024 m. spalio 9 d. nebuvo atliekamas, o važiuoklės parametrus galima sureguliuoti, be to, konstatuota, kad važiuoklės geometrijos nukrypimai atsirado po 2023 m. kovo 27 d. techninės apžiūros, t. y. tada, kai automobilis daugiausiai buvo eksploatuojamas ieškovės; 2) ieškovė nurodė, kad kėbulo dažų sluoksnis neatitinka gamyklinio dažymo sluoksnio normų, tačiau ekspertizės akte konstatuota, jog automobilis nudažytas kokybiškai ir be defektų; 3) ieškovė nurodė, kad priekiniai automobilio žibintai bei jų valdymo blokai neoriginalūs; fiksuojamos priekinių žibintų valdymo blokų klaidos, tačiau ekspertizės akte konstatuota, jog žibintų ir jų valdymo blokų numeriai atitinka gamintojo reikalavimus, o elektronikos sistemų diagnostikos metu nustatytos klaidos (kad priekinių žibintų veikimas sutrikęs), paaiškinamos aplinkybe, kad automobilis yra skirtas JAV rinkai; 4) ieškovė nurodė, kad deformuotas aušinimo radiatorius, tačiau ekspertizės akte nurodyta, jog tokie aušinimo radiatoriaus išorės defektai nėra laikytini dideliu trūkumu, nes nenustatyta, kad aušinimo radiatorius yra nehermetiška, be to, negalima patvirtinti, jog defektas atsirado iki automobilio pardavimo; 5) ieškovė nurodė, kad pažeista duslintuvo gofra, tačiau ekspertizės akte nurodyta, jog defektas nėra laikytinas dideliu trūkumu, nes nėra sutrikdytas išmetimo sistemos darbas, be to, negalima nustatyti defekto atsiradimo momento; 6) ieškovė nurodė, kad įlenktas automobilio dugnas, tačiau ekspertizės akte nurodyta, jog defektas nėra laikytinas dideliu trūkumu, be to, negalima nustatyti defekto atsiradimo momento; 7) ieškovė nurodė, kad keliose vietose įtrūkusi salono apdaila, tačiau ekspertizės akte nurodyta, jog defektas nelaikytinas dideliu trūkumu, be to, negalima nustatyti defekto atsiradimo momento; 8) ekspertizės aktu buvo nustatyta, kad sutrikęs priekinės dešinės sėdynės elektroninis sureguliavimas dėl nesukalibruoto valdymo bloko, o toks defektas užfiksuotas esant 10 288 km ridai, t. y. kai jį eksploatavo ieškovė.

Teismas nepagrįstai sutapatino restitucijos institutą su nuomos santykiais. Restitucijos paskirtis yra atkurti šalių turtinę padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, o ne kompensuoti hipotetinę turto nuomos kainą. Toks metodas ignoruoja esminį restitucijos elementą – realų perduoto turto vertės pokytį, todėl teismas privalėjo nustatyti ne naudojimosi automobiliu laiką, o realų jo vertės pokytį, įskaitant techninę būklę, eksploatacijos intensyvumą, rinkos vertės svyravimus bei ekspertizės duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, kad dalis automobilio trūkumų atsirado po jo perdavimo ieškovei, jo eksploatacijos metu, o dalies trūkumų atsiradimo momento objektyviai nustatyti neįmanoma. Tai reiškia, kad egzistuoja pagrįsta tikimybė, jog faktinis vertės sumažėjimas yra platesnis nei teismo pripažintas 3 mėnesių laikotarpis. Nors ieškovė teigė, kad po 2024 m. spalio 28 d. pretenzijos pateikimo nenaudojo automobilio, tačiau tai nėra teisiškai reikšmingas kriterijus riboti restitucijos laikotarpį būtent iki šios datos. Restitucijos tikslais turi būti vertinamas visas faktinis automobilio valdymo laikotarpis iki turto grąžinimo ar realaus jo perėmimo, nes būtent šiuo laikotarpiu egzistuoja tiek naudojimo nauda, tiek vertės kitimo rizika.

Ieškovė MB „EUROLIT EU“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kadangi buvo įrodyti du savarankiški pagrindai ieškiniui patenkinti, tiek dėl parduoto daikto kokybės, tiek dėl apgaulės, teismas parinko proporcingą ieškovės teisių gynimo būdą ir pritaikė restituciją. Tiek CK 1.91 straipsnio, tiek CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindais tenkinant ieškinį, pasekmės būtų tos pačios – automobilis grąžinamas pardavėjai, o sumokėta kaina – pirkėjai.

Apeliantės teiginiai, kad apie automobilio sugadinimą ji nežinojo, yra nepagrįsti, nes bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog 2022 m. balandžio 7 d. automobilis buvo parduotas aukcione JAV už 61 000 JAV dolerių, užfiksuota automobilio rida – 1 411 mylių (2 271 km). Automobilį įsigijo M. G., kuris jo savininku buvo 4 dienas. Šis asmuo, tikėtina, dirbo atsakovės projektų vadovu. Nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2023 m. spalio 23 d. automobilio savininku buvo UAB „Vėjo greitis“, kurio vadovas R. M., suremontavus automobilį, 2023 m. kovo 23 d. pateikė jį techninės ekspertizės pažymai gauti bei techninei apžiūrai. Techninės apžiūros metu automobilio rida buvo 2 359 km. 2023 m. spalio 23 d. UAB „Vėjo greitis“ automobilį perleido atsakovei. Fiksuota automobilio rida – 4 400 km. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė UAB „Vėjo greitis“ komercijos direktorius N. D. ir atsakovės direktorius R. M.. UAB „Vėjo greitis“ automobilio savininke buvo nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2023 m. spalio 23 d., per šį laiką automobilis nuvažiavo 1 919 km. Ar per šį laiką automobilis papildomai patyrė autoįvykius, informaciją turi žinoti R. M., tačiau jo pozicija byloje neatskleista. Nuo 2023 m. spalio 23 d. iki 2024 m. rugpjūčio 2 d. automobilio savininke buvo atsakovė (per šį laiką buvo nuvažiuota 0 km). R. M. buvo UAB „Vėjo greitis“ vadovu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2024 m. sausio 23 d. bei akcininku nuo 2019 m. sausio 30 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. Tai reiškia, kad UAB „Vėjo greitis“, atstovaujamas vadovo R. M., įsigijo automobilį iš susijusio asmens (atsakovės darbuotojo) M. G., suremontavo jį, pateikė techninei apžiūrai, o 2024 m. rugpjūčio 1 d. pardavė ieškovei. Visais atvejais automobiliu rūpinosi ir jį pardavinėjo R. M., būdamas tiek UAB „Vėjo greitis“ vadovu, tiek atsakovės vadovu, kuris negalėjo nežinoti automobilio istorijos.

Ieškovės prašymu teismas pareikalavo akcinės bendrovės (toliau – AB) Regitros pateikti visus dokumentus, kurių pagrindu automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, įskaitant ir muitinės deklaracijas. AB Regitra, be kitų dokumentų, pateikė automobilio likvidacijos pažymėjimą. Šį pažymėjimą, kaip automobilio nuosavybės liudijimą, R. M. pateikė AB Regitrai ir šio bei kitų dokumentų pagrindu buvo atlikta pirma automobilio registracija Lietuvoje UAB „Vėjo greitis“ vardu. Pažymėjime nurodytas įspėjimas, kad transporto priemonė pagal CVC 11515 buvo paskelbta visiškai sugadinta ir negali būti registruojama be transporto priemonės indentifikavimo numerio (VIN), patikrinimo pagal CVC 5505 ir stabdžių bei žibintų patikrinimo. Be to, gali būti reikalaujama atitikties sertifikato (dujų išmetimo). CVC 11515 reikalauja, kad pardavėjas ir bet kuris vėlesnis pardavėjas, kuris perduoda visiškai sugadinto automobilio nuosavybės teisę pagal tinkamai patvirtintą likvidavimo pažymėjimą, pirkėjui pardavimo metu arba prieš pardavimą atskleistų, kad automobilis buvo paskelbtas visiškai sugadintu likviduojamu automobiliu. Taigi, R. M., registruodamas automobilį, suprato ir žinojo, kad automobilis buvo sugadintas ir, žinodamas šią informaciją, nuo pirkėjos ją tyčia nuslėpė.

Tai, kad automobilis buvo parduodamas kaip ,,idealios“ būklės, liudija skelbimo tekstas. Be to, R. M. automobilio apžiūros metu teigdamas, kad automobilis turėjo tik kėbulo įbrėžimą, kurį pašalino nupoliravus, apgavo pirkėjus. Šias aplinkybes patvirtina liudytojų ieškovės vadovo T. M. (T. M.) ir L. M. parodymai.

Nors atsakovė kaltina ieškovę, kad ji nepasitikrino automobilio viešai prieinamomis transporto priemonės istorijos duomenų bazėmis, tačiau atsakovės vadovas R. M., žinodamas informaciją apie automobilį, informacijos apie buvusius eismo įvykius į pirkimo–pardavimo sutartis neįtraukė, nors tokia transporto priemonės pardavėjo pareiga nurodyta CK 6.431¹ straipsnyje.

Priešingai, nei teigia atsakovė, teismas parinko racionaliausią pirkėjos teisių gynimo būdą. Atsakovės argumentai vertintini iš intereso išlaikyti gautą kainą ar jos dalį, nes restitucijos eigoje susigrąžinus automobilį, jo tolimesnis pardavimas rinkoje bus nepatrauklus. Atsakovė nesiūlė ieškovei pakeisti automobilį analogišku, nepatyrusiu eismo įvykio, su nedidele rida ar be defektų. Šalims bandant susitarti taikiai, ieškovė nurodė, kad sutiktų mažinti kainą iki 50 000 Eur, tačiau atsakovė su tuo nesutiko. Šiuo metu, atsižvelgiant į bylinėjimosi laiką, 50 000 Eur kaina yra per didelė. CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlyga dėl daikto trūkumų pašalinimo faktiškai neįgyvendinama, kadangi neįmanoma atkurti automobilio taip, lyg jis nebūtų patyręs tokio masto sugadinimų.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad ieškovė MB „EUROLIT EU“ (pirkėja) ir atsakovė UAB „Argensta“ (pardavėja) 2024 m. rugpjūčio 1 d. sudarė 2022 metų gamybos automobilio ,,Mercedes-Benz S-Class S580 4Matic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė įsigijo automobilį iš atsakovės už 136 000 Eur. Automobilio įsigijimo metu automobilio rida buvo 4 400 km.

Ieškovei eksploatuojant automobilį kelionės užsienyje metu, atsirado defektai: neaiškūs garsai iš automobilio garso aparatūros; neveikė pagalbinio vairavimo funkcijos, t. y. važiuojant greitkeliu tinkamai neveikė kelio juostų palaikymo sistema; automobilį nuolat suko į kelkraštį; neteisingai suveikdavo perspėjimo sistema ir kita. Ieškovei patikrinus automobilį duomenų bazėse pagal automobilio VIN kodą, paaiškėjo, kad automobilis JAV buvo patekęs į eismo įvykį, kuriame buvo faktiškai sunaikintas ir parduotas aukcione.

Ieškovė automobilį pristatė oficialiam ,,Mercedes-Benz“ atstovui Lietuvoje UAB „Veho Lietuva“, kur atlikus patikrą buvo nustatyti ir 2024 m. spalio 17 d. išvadoje užfiksuoti automobilio kokybės reikalavimų neatitikimai: automobilio kėbulo dažų sluoksnis neatitinka gamyklinio dažymo sluoksnio normų; pakeisti galiniai dešinės ir kairės pusės sparnai; matomos negamyklinės suvirinimo žymės, neoriginalios kniedės; dešinės pusės oro pagalvės galimai remontuotos, matomi negamyklinio surinkimo požymiai; atjungta priekinės keleivio sėdynės oro pagalvė bei įdėta negamyklinė varža, dėl to automobilis nefiksuoja su tuo susijusios klaidos; kompiuterinės diagnostikos metu užfiksuotos vairuotojo sėdynės kalibracijos bei priekinių žibintų matrix valdymo blokų klaidos; keliose vietose įtrūkusi vidinė stogo apdaila; remontuotas priekinės keleivio sėdynės atlošas (matomos klijavimo žymės); remontuota galinės dešinės sėdynės nugarinė apdaila (matomos negamyklinio hermetizavimo, tvirtinimo žymės); bagažinės skyriuje matomi įlenkimai, pakeistos skardos, matomos negamyklinio sujungimo žymės; deformuotas aušinimo radiatorius, aušinimo skysčio nuotėkis neužfiksuotas; deformuota vidinė priekinio dešinės pusės sparno tvirtinimo vieta (galimai tiesinta); priekiniai automobilio žibintai bei jų valdymo blokai neoriginalūs; pažeista orinės pakabos kompresoriaus elektrinė jungtis, lūžęs fiksatorius; pažeista dešinės pusės duslintuvo gofra; deformuotos dešinės pusės dugno skardos; sulenktas kuro tiekimo iš bako vamzdelis, užspaustas alsuoklio vamzdelis; deformuota galinio traverso dešinės pusė, todėl tinkamai nesifiksuoja svirtis.

Ieškovė 2024 m. spalio 28 d. pateikė atsakovei pretenziją, nurodydama, kad pardavėja nuslėpė informaciją apie automobilio patekimą į eismo įvykį, jo remonto aplinkybes, kurias žinodama pirkėja nebūtų pirkusi automobilio už tokią kainą. Ieškovė pasiūlė geranoriškai išspręsti ginčą, grąžinant automobilį pardavėjai ir atgaunant sumokėtus pinigus. Atsakovė 2024 m. spalio 31 d. atsakė, kad pretenzija yra nepagrįsta, nes ieškovė 3 mėnesius naudojosi apynauju automobiliu ir, pritrūkus pinigų, sugalvojo, jog nebenori automobilio.

Ieškovė 2024 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovei 136 000 Eur automobilio kainą, įpareigoti atsakovę atsiimti automobilį iš ieškovės savo lėšomis. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškinį patenkino. Atsakovė, nesutikdama su apskųstu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartimi byloje buvo paskirta automobilio techninė ekspertizė. 2026 m. sausio 28 d. ekspertizės akte nurodyta, kad automobilis turi 6 didelius ir 10 nedidelių trūkumų. Dideliais trūkumais, dėl kurių automobilis negali dalyvauti viešajame eisme, pripažinti šie: 1) netinkamai įrengtos nuo šoninio smūgio apsaugančios saugos oro pagalvės ir (arba) jas dengiančios apdailos, o viena iš priekinės dešiniosios sėdynės atloše įrengtų saugos oro pagalvių yra nepajungta arba pajungta netinkamai; 2) esminiai kėbulo defektai – jo priekinio dešiniojo sparno rėmas ir rėmo laikiklis suremontuoti nesilaikant gamintojo reikalavimų bei tam tikri kėbulo geometrijos kontroliniai taškai turi nukrypimų nuo reglamentuotų dydžių; 3) pažeista automobilio pneumatinės pakabos kompresoriaus elektros jungtis ir jos fiksatorius, o pats kompresorius nėra tinkamai pritvirtintas; 4) įlenkti dugno kairėje galinėje dalyje esantys kuro tiekimo vamzdeliai; 5) deformuota galinio pagalbinio rėmo (galinio traverso) ausis; 6) pažeista užpakalinio kairio amortizatoriaus apsauginė guma. Taip pat ekspertizės metu nustatyti nedideli trūkumai: automobilio važiuoklės geometrijos tam tikrų parametrų neatitikimai; deformuota variklio aušinimo radiatoriaus apatinė dalis; pažeista dešiniojo duslintuvo laksti jungtis; keliose vietose įlenktas dugnas (kairėje ir dešinėje pusėse); deformuoti keli prie dugno pritvirtinti varžtai dugno apsaugų fiksavimui; pažeista galinės dešinės pakabos plastikinė apdaila; pažeista salono lubų apdaila; durų padėtys nėra tinkamai sureguliuotos; sulaužytas užpakalinio bamperio apvalkalo dešinys tvirtinimo laikiklis; sutrikęs priekinės dešinės sėdynės elektroninis sureguliavimas dėl nesukalibruoto valdymo bloko. Ekspertas pažymėjo, kad automobilio kėbulo metalinės dalys yra pagamintos iš aliuminio lydinių, tarpusavyje sujungtos suvirinimo būdu, matyti, kad kai kurios dalys (sparnai) yra pakeistos, suvirinimo siūlės atliktos netinkamai, matyti suklijavimo vietos, sutvirtinimui panaudotos ne gamintojo numatytos kniedės, kurios galimai neatitinka reglamentuotų atsparumo ir standumo rodiklių, kniedės neuždažytos ir kita.

Dėl pardavėjo atsakomybės už parduotos transporto priemonės kokybės trūkumus

Atsakovė UAB „Argensta“, nesutikdama su apskųstu sprendimu, visų pirma argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vienu metu taikė du savarankiškus teisės institutus, t. y. CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą sandorio negaliojimą dėl apgaulės bei CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pirkėjo teisių gynimo būdą, taikomą netinkamos kokybės daikto pardavimo atveju.

Pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teisės į teisminę gynybą tinkamas įgyvendinimas tiesiogiai koreliuoja su pamatiniais civilinio proceso teisės principais – dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi. CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris taikomas visose civilinio proceso stadijose, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės yra pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2021 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2021, 29 punktas).

Aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia reikalavimus (ieškinio pagrindą), nulemia iš materialiojo teisinio santykio kylanti ieškovo valia pasirinkti jam priimtiniausią civilinių teisių gynimo būdą. Neretai tos aplinkybės modifikuojamos – papildomos ar pakeičiamos priklausomai nuo ginčo metu besikeičiančių teisinių vertinimų ir situacijų. CPK numatyta ieškovo teisė šio kodekse nustatyta tvarka keisti ieškinio pagrindą (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis) negali būti suprantama tik kaip teisė vieną ieškinio pagrindą keisti kitu. Ši teisė apima situacijas, kai ieškovas dėl to paties ieškinio dalyko kreipiasi ir keliais pagrindais. CPK nenumatyta draudimo ieškovui pasirinkti net ir alternatyvius, vienas kitą eliminuojančius ieškinio pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė, pasirinkdama ieškinio reikalavimus grįsti dviem skirtingais teisiniais pagrindais (CK 1.91 straipsniu ir CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu), tokiu būdu nustatė teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė aiškiai pasirinko teisių gynimo būdą – reikalauti lengvojo automobilio pirkimo–pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės ir taikyti restituciją. Atsižvelgdama į pasirinktą teisių gynybos būdą ieškovė įrodinėjo atitinkamas aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas), kurios reikšmingos ieškovės suformuluotam reikalavimui ir teisių gynimo būdui (ieškinio dalykas), t. y. kad sandorio dalis buvo sudaryta dėl atsakovės apgaulės, buvo parduotas netinkamas eksploatuoti pirkimo–pardavimo sutarties objektas – lengvasis automobilis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 71 punktas). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo abiejų ieškovės pasirinktų teisių gynimo būdų ribose, t. y. vykdydamas pareigą teisingai išspręsti bylą, be kita ko, nustatė subjektinės teisės pažeidimą ir ją gynė (CPK 2 straipsnis), neperžengdamas bei nesusiaurindamas asmens ieškiniu nustatytų ribų.

Apeliantė taip pat teigia, kad šiuo atveju nebuvo sąlygų taikyti CK 1.91 straipsnį. Anot apeliantės, teismas turėjo nustatyti ne tik informacijos neatskleidimo ieškovei faktą, bet ir tai, kad atsakovė tokią informaciją žinojo bei sąmoningai siekė ją nuslėpti nuo ieškovės. Apeliantės teigimu, per laikotarpį, kuomet atsakovė buvo automobilio savininkė (nuo 2023 m. spalio 23 d. iki 2024 m. rugpjūčio 1 d.), automobilis nebuvo patekęs į eismo įvykius. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka dėl toliau išdėstomų motyvų.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

Ginčijant sandorį dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi, sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 40 punktas; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021, 27 punktas).

Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021, 28 punktas).

Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019, 61 punktas; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021, 29 punktas).

CK 6.431¹ straipsnyje nustatyta, kad pardavėjas transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje, be kita ko, turi nurodyti visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Nurodytos teisės normos lingvistinė formuluotė patvirtina, kad, priešingai nei teigia apeliantė, pardavėjo pareiga informuoti pirkėją apie eismo įvykius, kuriuose transporto priemonė patyrė apgadinimus, neapsiriboja vien tik laikotarpiu, kuomet tas konkretus pardavėjas valdė transporto priemonę. Įstatymų leidėjo vartojamos formuluotės „taip pat visus jam (pardavėjui) žinomus eismo įvykius“ paskirtis yra apsaugoti transporto priemonių pirkėjus nuo paslėptų parduodamos transporto priemonės trūkumų, kurie galėjo atsirasti dėl jos dalyvavimo eismo įvykyje ir kurių pasekmė galėtų sukelti realų pavojų eismo ir jo dalyvių saugumui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentus dėl jos (jos atstovų) nežinojimo apie JAV įvykusį eismo įvykį, esmingai paveikusį transporto priemonės būklę, paneigia byloje esančių įrodymų visuma. CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas; 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 39 punktas).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad kiek tai yra susiję su ginčo automobilio savininkais Lietuvoje, pirmiausia jį įsigijo M. G., kuris automobilio savininku buvo nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. sausio 20 d., t. y. 4 dienas. Kaip nurodė ieškovė, šis asmuo tikėtina dirbo atsakovės UAB „Argensta“ projektų vadovu, savo ruožtu atsakovė šių sąsajų ir aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nepaneigė. Vėliau, nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2023 m. spalio 23 d. automobilio savininke buvo UAB „Vėjo greitis“. Nors šiai bendrovei šiuo metu vadovauja N. D., vis dėlto, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu metu, t. y. nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2024 m. sausio 23 d. bendrovei vadovavo R. M., kuris yra ir atsakovės UAB „Argensta“ vadovas. Šis asmuo, suremontavus automobilį, 2023 m. kovo 23 d. pristatė jį techninės ekspertizės pažymai gauti bei techninei apžiūrai atlikti. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2023 m. spalio 23 d. UAB „Vėjo greitis“ automobilį perleido atsakovei UAB „Argensta“. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį juridinių asmenų vardu pasirašė komercijos direktorius N. D., kaip UAB „Vėjo greitis“ atstovas, ir R. M., kaip apeliantės UAB „Argensta“ atstovas. Aptarti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad nuo pat pristatymo į Lietuvą ginčo transporto priemone iš esmės disponavo tarpusavyje susiję asmenys. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ne mažiau reikšmingi yra ir ieškovės iniciatyva į bylą išreikalauti duomenys iš AB Regitros, kurių pagrindu automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje. Vienas iš tokių dokumentų buvo JAV Kalifornijos valstijoje išduotas automobilio likvidacijos pažymėjimas, kurį, kaip automobilio nuosavybės liudijimą, R. M. pateikė AB Regitrai pirmą kartą automobilį registruojant Lietuvoje UAB „Vėjo greitis“ vardu. Pažymėjime nurodyta, kad „<…> čia aprašyta transporto priemonė pagal CVC 11515 buvo paskelbta visiškai sugadinta ir negali būti registruojama be transporto priemonės indentifikavimo numerio (VIN), patikrinimo pagal CVC 5505 ir stabdžių bei žibintų patikrinimo. Be to, gali būti reikalaujama atitikties sertifikato (dujų išmetimo) <…>“. Be to, pažymėjime nurodyta, kad „CVC 11515 reikalauja, kad pardavėjas ir bet kuris vėlesnis pardavėjas, kuris perduoda visiškai sugadinto automobilio nuosavybės teisę pagal tinkamai patvirtintą likvidavimo pažymėjimą, pirkėjui pardavimo metu arba prieš pardavimą atskleistų, jog automobilis buvo paskelbtas visiškai sugadintu likviduojamu automobiliu“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptartų įrodymų visuma kartu su aktualiu teisiniu reglamentavimu (CK 6.431¹ straipsniu) patvirtinta tiek tai, kad atsakovė (jos atstovai), kaip pardavėja, turėjo pareigą informuoti ieškovę (jos atstovus), kaip pirkėją, apie faktą, jog ginčo automobilis buvo patekęs į eismo įvykį JAV, kurio metu patyrė itin reikšmingus apgadinimus, tiek tai, kad atsakovės (jos atstovų) disponuojamų dokumentų pagrindu pastariesiems buvo žinoma apie pareigą informuoti automobilio pirkėjus apie tai, jog automobilis buvo pripažintas visiškai sugadintu ir likviduojamu. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad apeliantės žinojimą apie automobilio eisminius apgadinimus iš esmės pagrindžia ir jos apeliacinio skundo argumentacija, pastarajai teigiant, jog visuotinai žinoma, jog transporto priemonės, importuojamos iš JAV, dažnai būna dalyvavę eismo įvykiuose. Vis dėlto, bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė, suvokdama šių aplinkybių svarbą, apie jas automobilio perleidimo ieškovei metu pasirinko nutylėti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės tyčinius nesąžiningus veiksmus, sudarančius pagrindą konstatuoti apgaulę, pagrindžia ir tai, kad atsakovė ne tik sandorio sudarymo metu nutylėjo tam tikras aplinkybes, tačiau tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias. Apeliantės skelbime, viešai paskelbtame internetiniame transporto priemonių skelbimų portale www.autoplius.lt, nurodyta, kad automobilis parduodamas „idealios“ būklės, taip pat akcentuoti jo funkcionalumai, plati automobilio techninių komponentų sudėtis ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, toks skelbimas savo esme atitinka CK 6.352 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos viešosios ofertos sampratą, t. y. daiktų nurodymas reklamoje, visiems skirtuose kataloguose ar aprašymuose laikomas viešąją oferta, jeigu yra nurodytos esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Šiame kontekste teisėjų kolegija visiškai pagrįsta laiko apskųsto sprendimo išvadą, kad tuo atveju, jeigu jau pardavėja pasirinko skelbti parduodanti ,,idealios“ būklės automobilį, tai turėjo būti tuo visiškai įsitikinusi, juolab kad pardavėjos atstovas portale www.autoplius.lt paskelbęs, jog pardavinėja dar 8 automobilius, t. y. automobilių prekyba buvo jos įprasta veikla.

Taigi, nei viešame skelbime apie parduodamą ginčo automobilį, nei pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nurodyti duomenys apie JAV įvykusį eismo įvykį, kurio metu transporto priemonė patyrė esminius apgadinimus, be to, atsakovė neįrodė, kad aplinkybes apie JAV įvykusį eismo įvykį būtų deramai atskleidusi ieškovei ginčo sutarties sudarymo metu, juolab kad tokia pareiga atsakovei turėjo būti žinoma ir suprantama iš dokumentų, kurių pagrindu pastaroji įregistravo automobilį Lietuvoje. Dėl to teisėjų kolegija padaro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės ir įrodymų visuma pakankamai patvirtina atsakovės apgaulės veiksmus CK 1.91 straipsnio prasme, kurie pasireiškė atsakovės, kaip pardavėjos, sąmoningu transporto priemonės pirkėjai reikšmingų duomenų apie transporto priemonės techninę būklę, buvusius rimtus apgadinimus ir jų pasekmes, kokybę nutylėjimu, nors toks neinformavimas buvo reikšmingas pirkėjai apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo.

Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė, prieš įsigydama automobilį, nesikreipė į specialistus, nepasinaudojo viešai prieinamomis transporto priemonės istorijos duomenų bazėmis ir apsiribojo išorine automobilio apžiūra. Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018, 28, 29, 32 punktai; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 18 punktas).

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas neįvertino, ar egzistuoja CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos kraštutiniam pirkėjo teisių gynimo būdo (grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties) taikymui. Apeliantės teigimu, nustatyti automobilio trūkumai pagal pobūdį nėra esminiai, todėl nepateisina sutarties nutraukimo, o šiuos trūkumus galima pašalinti remonto būdu, nepatiriant neproporcingų išlaidų. Anot apeliantės, visi 6 ekspertizės akte nurodyti automobilio trūkumai, kurie apibūdinami kaip dideli, gali būti nesunkiai pašalinti remonto būdu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.91 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jo tuo atveju, jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti – atlyginti to vertę pinigais. Be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas išlaidas. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ir ieškovės pasirinktų teisės gynimo būdų kontekste, pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu dėl apgaulės, per se (savaime) taikytinos teisinės pasekmės, iš esmės analogiškos CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytam pirkėjo teisių gynimo būdui (grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties).

Aiškindamas pirkėjo teisių gynimo būdo pasirinkimą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis pažeidimas, suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-686/2016, 27 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 34 punktas). Taigi, CK 6.344 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė atsisakyti sutarties yra ultima ratio priemonė, t. y. išimtinė priemonė pirkėjo teisėms ginti.

CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Kitaip tariant, įstatymas įtvirtina, kad parduodamo daikto kokybę garantuoja pardavėjas. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, jog jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.333 straipsnio 4 dalį, yra nurodęs, kad jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui. Iš šios įstatymo normos turinio daroma išvada, kad daikto kokybiškumą galima apibūdinti kaip jo tinkamumą panaudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2009).

Daiktas turi pasižymėti tokia kokybe ir veikimu, kokie paprastai būdingi tokio paties pobūdžio daiktams. Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl to galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 23 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovės tikslas, sudarant ginčo sandorį, buvo įsigyti aukštos klasės kokybišką automobilį bendrovės ir jos atstovų reprezentavimo tikslais, tuo tarpu atsakovė, nors pardavinėjo jau naudotą automobilį, pardavimo ieškovei metu pravažiavusį 4 400 km, tačiau viešai deklaravo parduodanti ,,idealios“ būklės automobilį. Ieškovei įsigijus automobilį ir nuvažiavus juo apytiksliai 6 000 km, iš garso kolonėlės pradėjo sklisti traškesiai, automobilio vairavimo pagalbinės funkcijos veikė netinkamai – važiuojant greitkeliu neveikė kelio juostų palaikymo sistema – automobilį nuolat suko į kelkraštį, neteisingai suveikdavo perspėjimo sistema ir kita. Šie trūkumai privertė ieškovę detaliau pasidomėti įsigyta transporto priemone, dėl to išaiškėjo aplinkybė apie JAV buvusį eismo įvykį, kurio metu automobilis buvo praktiškai visiškai sugadintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad ieškovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties.

Teisėjų kolegija kritiškai įvertina apeliantės argumentą dėl galimo automobilio trūkumų ištaisymo. Nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 6 didieji ekspertizės aktu nustatyti automobilio trūkumai gali būti ištaisyti atlikus darbus už 16 552,73 Eur, vis dėlto, tai negarantuoja visiškos automobilio, nors ir naudoto, atitikties jam keliamiems kokybės reikalavimams. Ekspertizės aktu nustatyti ir kiti automobilio trūkumai: automobilio važiuoklės geometrijos parametrų neatitikimai; deformuota variklio aušinimo radiatoriaus apatinė dalis; pažeista dešinio duslintuvo laksti jungtis; keliose vietose įlenktas dugnas (kairėje ir dešinėje pusėse); deformuoti keli prie dugno pritvirtinti varžtai dugno apsaugų fiksavimui; pažeista galinės dešinės pakabos plastikinė apdaila; pažeista salono lubų apdaila, durų padėtys nėra tinkamai sureguliuotos; sulaužytas užpakalinio bamperio apvalkalo dešinysis tvirtinimo laikiklis; sutrikęs priekinės dešiniosios sėdynės elektroninis sureguliavimas dėl nesukalibruoto valdymo bloko. Ekspertas taip pat pažymėjo, kad automobilio kėbulo metalinės dalys yra pagamintos iš aliuminio lydinių, tarpusavyje sujungtos suvirinimo būdu, matyti, jog kai kurios dalys (sparnai) yra pakeistos, suvirinimo siūlės atliktos netinkamai, matyti suklijavimo vietos, sutvirtinimui panaudotos ne gamintojo numatytos kniedės, kurios galimai neatitinka reglamentuotų atsparumo ir standumo rodiklių, kniedės neuždažytos ir kita. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas nurodė, kad techniniu požiūriu negalima nustatyti, ar visos pakeistos automobilio detalės, išskyrus priekinius žibintus ir jų valdymo blokus, yra originalios gamintojo specifikacijas atitinkančios detalės. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad vien tik atlikus apeliantės nurodytus darbus už 16 552,73 Eur, objektyviai nėra įmanoma pasiekti bei užtikrinti tokios automobilio kokybės ir funkcionalumo, koks turėtų būti automobilis, nepatekęs į eismo įvykį.

Apeliantė taip pat kvestionuoja teismo atliktos restitucijos taikymą, nurodydama, kad dalis automobilio trūkumų atsirado po jo perdavimo ieškovei, jo eksploatacijos metu, o dalies trūkumų atsiradimo momento objektyviai nustatyti neįmanoma. Anot apeliantės, egzistuoja tikimybė, kad faktinis automobilio vertės sumažėjimas yra platesnis nei teismo pripažintas 3 mėnesių laikotarpis.

Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 1 dalies ir 6.146 straipsnio nuostatas, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinęs sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento teismas pagrįstai taikė restituciją ieškovei grąžindamas automobilio kainą, o atsakovę įpareigodamas savo lėšomis atsiimti automobilį. Teismas, pritaikydamas restituciją, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad po automobilio įsigijimo ieškovė juo naudojosi 3 mėnesius, ir iš automobilio kainos atėmė vidutinę nuomos kainą už 3 mėnesius, t. y. 9 000 Eur. Tuo tarpu apeliantės spėjimu pagrįstas argumentas, kad faktinis automobilio vertės sumažėjimas yra didesnis nei teismo pripažintas 3 mėnesių laikotarpis nelemia kitokio situacijos įvertinimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir pritaikė ginčo teisingam išsprendimui aktualias teisės normas bei pagrįstai šalių sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės, nuo jos sudarymo momento, taikė restituciją. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti, keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė teismui pateikė įrodymus, kad byloje patyrė 2 500 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir šias išlaidas prašo priteisti iš apeliantės. Ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas įvertintinas, be kita ko, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. sutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytais dydžiais.

Rekomendacijų 8.11 papunktyje nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Apskaičiavus pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2025 metų IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 3 284,84 Eur (2 526,8 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į nurodytą, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nurodyto dydžio, todėl yra pagrįsta ir priteisiama iš apeliantės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei mažajai bendrijai „EUROLIT EU“ (juridinio asmens kodas 305730006) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Argensta“ (juridinio asmens kodas 301545558) 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.