Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, nerengdama teismo posėdžio, išnagrinėjo nuteistojo A. B. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. spalio 14 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas nuteistojo A. B. gynėjo advokato Lino Belevičiaus prašymas pakeisti nuteistajam A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nuosprendžiu, paskirtos 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmės pirmuosius 4 (ketverius) metus nuteistasis atliktų uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje, o likusią bausmės dalį – pusiau atviro tipo laisvės atėmimo vietoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

II. Skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Advokato Vytauto Sirvydžio skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs skundo nagrinėjimui pateiktą ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančią medžiagą, skundžiamos teismo nutarties motyvus bei nuteistojo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio argumentus, daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2026 m. spalio 14 d. nutartis, kuria nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nuosprendžiu, paskirtos 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmės pirmuosius 4 (ketverius) metus nuteistasis A. B. atliktų uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje, o likusią bausmės dalį – pusiau atviro tipo laisvės atėmimo vietoje, yra teisėta ir pagrįsta. Pakeisti skundžiamą nutartį ir visą Panevėžio apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nuosprendžiu nuteistajam A. B. paskirtą 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pusiau atviro tipo laisvės atėmimo vietoje, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 361 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendžio vykdymo metu teismas turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu tai nekeičia nuosprendžio esmės. Šio straipsnio 2 dalyje pateikiamas nebaigtinis atvejų, kuriais teismas gali priimti atitinkamus sprendimus, sąrašas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nuosprendžių rezoliucinėse dalyse nebuvo nurodyta A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta. Ginčo dėl nuteistajam A. B. skundžiama žemesnės instancijos teismo nutartimi taikytinų BK 50 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 33 straipsnio 1 dalies nuostatų nėra. Panevėžio apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nuosprendžiu, jam paskirta ilgesnė nei 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė ir už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Todėl, vadovaujantis nuosprendžio vykdymo metu galiojančia BVK 33 straipsnio 1 dalimi, nesant nuosprendyje nurodytos bausmės atlikimo vietos, bausmė turėtų būti atliekama uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje. Kita vertus, nusikalstamų veikų padarymo metu (2018 m. gruodžio 7 d. – 2019 m. vasario 6 d.) galiojusios BK 50 straipsnio 3 dalies redakcijos (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nuostatos suteikė teismui diskreciją spręsti dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Ši teisinė nuostata laikytina švelninančia nuteistojo teisinę padėtį, todėl jai taikytinas baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios principas. Atsižvelgiant į tai, žemesnės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nurodytomis teisės aktų nuostatomis, spręsdamas dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos nustatymo. Kita vertus, ankstesnė BK 50 straipsnio 3 dalies redakcija suteikė nuteistajam galimybę pretenduoti į individualiai parinktą, palankesnę bausmės atlikimo vietą, tačiau nesuteikė besąlyginės teisės reikalauti, kad bausmė būtų atliekama vien tik lengviausiomis sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas, spręsdamas nuteistajam nustatytinos laisvės atėmimo vietos atlikimo klausimą, skundžiamoje nutartyje pagrįstai įvertino, kad A. B., veikdamas organizuotoje grupėje, tiesiogine tyčia padarė du baigtus nusikaltimus, priskiriamus sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 5 dalis, 6 dalis). Faktiniai baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad būtent A. B. buvo nusikalstamų veikų organizatorius – jis susitarė dėl narkotinių medžiagų įgijimo Ispanijoje ir jų kiekio, susitarė dėl narkotinių medžiagų pervežimo, perdavė bendrininkui avanso pinigų sumą, lapelį su kontaktais Ispanijoje, narkotines medžiagas atgabenus į Lietuvą, rūpinosi jų gabenimu į Latviją. Jis vienintelis žinojo narkotinių medžiagų realizavimo kelią nuo jo pardavėjo iki galutinio taško. Turint tikslą platinti narkotines medžiagas, neteisėtai, kontrabandos būdu ị Lietuvos Respubliką buvo atgabentas labai didelis – 1 429,145 kg (vienas tūkstantis keturi šimtai dvidešimt devyni kilogramai ir šimtas keturiasdešimt penki gramai) narkotinės medžiagos – kanapių dervos (hašišo) kiekis. Šis kiekis daugiau nei 11 433 (vienuolika tūkstančių keturis šimtus trisdešimt tris) kartus viršija įstatymo nustatytą labai didelį tokių medžiagų kiekį. A. B. nusikalstami veiksmai, būnant nusikalstamos veikos iniciatoriumi ir organizatoriumi, buvo gerai suplanuoti, padaryti iš savanaudiškų paskatų, siekiant neteisėtų pajamų, veikta laikantis griežtos konspiracijos, organizuotoje grupėje, įtraukiant į nusikalstamas veikas kitus asmenis. Tai, kad itin didelis narkotinių medžiagų kiekis nepateko į neteisėtą apyvartą, o nusikalstamos veikos buvo padarytos A. B. veiksmais, kuriuos apėmė vieninga tyčia, savaime nepaneigia nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir nesudaro pagrindo jį vertinti kaip mažesnį.

Vertindamas nuteistojo asmenybę aukštesnysis teismas pažymi, kad nusikalstamų veikų padarymo metu A. B. buvo jau nebejauno amžiaus, dirbo, turėjo deklaruotą gyvenamąją vietą, buvo nepriekaištingos reputacijos, neteistas, neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, rūpinosi garbaus amžiaus sergančia motina ir savanoriavo. Šios aplinkybės nuteistojo asmenybę charakterizuoja teigiamai. Vis dėlto, įvertinus nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, trukmę, organizuotumą ir finansinį jų motyvą, disponuotų narkotinių medžiagų kiekį ir nusikalstamų veikų tarptautinį pobūdį, pagrįstai spręstina, kad jokios teigiamos įtakos šios aplinkybės A. B. elgesiui neturėjo ir nuo nusikalstamo elgesio jo nesustabdė. Net ir turėdamas legalias pajamas, sergančią motiną, jis subūrė organizuotą grupę veikoms, susijusioms su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, vykdyti, todėl vien tik šių aplinkybių pagrindu švelninti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, nustatant bausmės atlikimą vien tik pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoje, nėra pagrindo. Šios aukštesnės instancijos teismo išvados nekeičia gynėjo skunde nurodomos aplinkybės, kad ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę A. B. vykdo individualią veiklą, jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika yra maža, jis turi sveikatos problemų. Nagrinėjamu atveju gynėjo skunde nurodomos A. B. sveikatos problemos vertintinos kartu su kitomis jo asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad dėl sveikatos būklės jis negalėtų atlikti paskirtos bausmės uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje arba kad tokioje vietoje jam nebūtų galima užtikrinti reikalingos medicininės pagalbos, o nuteistajam reikalingas gydymas negalėtų būti organizuojamas BVK 90 straipsnyje nustatyta tvarka. Aplinkybė, kad nuteistasis sumokėjo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam nustatytą atlyginti automobilių „Renault Trafic.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Opel Vivaro“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertę atitinkančią pinigų sumos dalį kartu su vykdymo išlaidomis, vertintina kaip tinkamas teismo sprendimu nustatytos turtinės prievolės įvykdymas, tačiau, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą bei kitas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, vien šio fakto nepakanka spręsti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti A. B. ją atliekant pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoje.

Pirmiau aptartų faktinių aplinkybių kontekste paminėtina ir tai, kad disponavimu psichotropinėmis / narkotinėmis medžiagomis, be kita ko, turint tikslą jas platinti, kėsinamasi į vienas svarbiausių baudžiamosios teisės saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, tokios nusikalstamos veikos sudaro prielaidas narkotinių medžiagų plitimui, priklausomybės formavimuisi, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimams, taip pat skatina antrinius nusikalstamumo reiškinius – smurtinius, turtinius ir kitus nusikaltimus, dažnai daromus siekiant įgyti lėšų šioms medžiagoms įsigyti. Atsižvelgdamas į tokios veikos pavojingumą, įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje yra numatęs itin griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dešimties iki penkiolikos metų, taip pat pabrėždamas šios nusikalstamos veikos išskirtinį pavojingumą ir būtinybę ne tik taikyti adekvačią bei prevencinius tikslus geriausiai atitinkančią bausmę, bet ir nustatyti tinkamą laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą.

Gynėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad tos pačios sudėties Panevėžio apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 11 d. nutartimi Nr. T-94-879/2026 visiškai tenkino kito toje pačioje baudžiamojoje byloje nuteisto asmens gynėjo prašymą ir nurodė visą minėtam nuteistajam paskirtą bausmę atlikti pusiau atviro tipo laisvės atėmimo vietoje, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju teismas privalėjo priimti analogišką procesinį sprendimą ir dėl A. B.. Priešingai nei teigiama gynėjo skunde, teismų praktikos nuoseklumo reikalavimas nepaneigia būtinybės kiekvieną nagrinėjamą klausimą spręsti individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Vienodo teisės normų aiškinimo ir taikymo reikalavimas nereiškia, kad skirtingų asmenų atžvilgiu, net ir nagrinėjant klausimus toje pačioje baudžiamojoje byloje, privalo būti priimami vienodo turinio procesiniai sprendimai, jeigu jų teisinė padėtis ir individualios aplinkybės nėra tapačios. Nagrinėjamu atveju skiriasi tiek nuteistojo A. B. vaidmuo nusikaltimų padaryme, tiek nuteistiesiems paskirtos bausmės, tiek jų asmenybes apibūdinantys duomenys. Taigi vien aplinkybė, kad dėl kito toje pačioje baudžiamojoje byloje nuteisto asmens buvo priimtas kitoks procesinis sprendimas, nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai nukrypo nuo savo praktikos ar pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą. Todėl pirmiau nurodytas gynėjo skundo argumentas laikytinas nepagrįstu ir nepaneigiančiu skundžiamos Panevėžio apygardos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Įvertinęs pirmiau paminėtas nuteistąjį A. B. ir jo padarytas nusikalstamas veikas charakterizuojančias aplinkybes, aukštesnysis teismas neįžvelgia jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai galėtų būti pasiekti paskirtąją 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę nuteistajam atliekant tik švelnesnio nei uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje. Tokią aukštesniojo teismo išvadą paneigiančių aplinkybių savo skunde nenurodė ir nuteistojo gynėjas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2026 m. spalio 14 d. nutartis, kuria nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nuosprendžiu, paskirtos 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmės pirmuosius 4 (ketverius) metus nuteistasis A. B. atliktų uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje, o likusią bausmės dalį – pusiau atviro tipo laisvės atėmimo vietoje, yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos keisti gynėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. B. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. spalio 14 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.