Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens T. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 27 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Amika LT“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto centras“ pareiškimas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Amika LT“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – T. A., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei sandoris, nes: 1) iš šio sandorio sudarymo ir didelės vertės nekilnojamojo turto pardavimo bendrovė negavo jokių piniginių lėšų ir realios turtinės naudos (iki pat šiol pirkėja yra skolinga bendrovei 300 000 Eur); 2) visi mokėjimai pagal sutartį buvo atidėti neprotingam ir bendrovei ekonomiškai nenaudingam 2 (dvejų) metų laikotarpiui (už atitinkamą mokėjimo atidėjimą nemokant palūkanų ar bendrovei negaunant kitos naudos), nors administracinio pastato nuosavybės teisė buvo perduota iš karto po sutarties sudarymo ir UAB „Bonlera“ turėjo teisę naudotis šiuo pastatu bei iš jo gauti turtinę naudą; 3) bendrovės nekilnojamasis turtas buvo parduotas UAB „Bonlera“ su galiojančia didelės dalies patalpų nuomos sutartimi, t. y. nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. 960 kv. m ploto administracinio pastato patalpų dalis buvo išnuomota UAB „ME transportas“ ir kas mėnesį gaunamos pakankamai didelės nuomos pajamos (apie 12 000 Eur per mėnesį); 4) prieš nekilnojamojo turto pardavimą buvo atliktas pastato remontas; 5) bendrovės turtas buvo parduotas UAB „Bonlera“ mažesne nei rinkos kaina, nes dar 2018 m. rugpjūčio 31 d. turtas buvo vertinamas 1 100 000 Eur be PVM; 6) nėra duomenų apie tai, kad bendrovė privalėjo sudaryti sutartį. Be to, bendrovei sudarant didelės vertės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį su UAB „Bonlera“ (vos prieš pusmetį iki sandorio sudarymo įsteigta bendrove, kurios vadovu yra paskutinės bendrovės vadovės T. A. (toliau – T. A.) sutuoktinis K. A.), buvo siekiama tiesiog perkelti bendrovės turtą kitam subjektui tikslu išsaugoti turtą susijusio juridinio asmens dispozicijoje ir išvengti galimybės kitiems kreditoriams nukreipti skolos išieškojimą į atitinkamą turtą.

2021 m. gruodžio 20 d. tarp bendrovės ir Lenkijoje registruotos bendrovės „Altvesto Sp. z. o. o.“ buvo sudaryta Paskolos sutartis, pagal kurią bendrovė įsipareigojo paskolinti Lenkijoje registruotai bendrovei „Altvesto Sp. z. o o.“ 300 000 Eur su 10 proc. metinėmis palūkanomis, atitinkamai skolininkė „Altvesto Sp. z. o o.“ įsipareigojo grąžinti paskolą per 48 mėnesius (4 metus) nuo sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2025 m. gruodžio 20 d. Patikrinus bendrovės banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 21 d. iš bendrovės banko sąskaitos, esančios AB „Šiaulių bankas“, į „Altvesto Sp. z. o. o.“ buvo pervesta 285 000 Eur, kuri iki šiol nėra grąžinta, atitinkamai taip pat nėra atliktas dalinis palūkanų pagal paskolos sutartį mokėjimas. Be to, patikrinus bendrovės banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2023 m. kovo 27 d. iš bendrovės banko sąskaitos (PayAlly Ltd.) į Lenkijoje registruoto juridinio asmens „Altvesto Sp. z. o. o.“ banko sąskaitą per kelis kartus buvo pervesta iš viso 91 000 Eur, mokėjimo pavedimų paskirtyje nurodant „according to loan agreement from 15th of January 2021“ (liet. pagal 2021 m. sausio 15 d. paskolos sutartį). Bendrovė nemokumo administratorei neperdavė 2021 m. sausio 15 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp bendrovės ir Lenkijoje registruotos įmonės „Altvesto Sp. z. o. o.“, atitinkamai nėra objektyvių duomenų apie tai, kad Lenkijoje registruota bendrovė „Altvesto Sp. z. o. o.“ būtų grąžinusi bendrovei 91 000 Eur. Taigi, iš turimų duomenų darytina išvada, kad nuo 2021 m. gruodžio 21 d. iki 2023 m. kovo 27 d. bendrovė pervedė į Lenkijoje registruotos bendrovės „Altvesto Sp. z. o. o.“ banko sąskaitą iš viso 376 000 Eur, kuri iki pat šiol nėra grąžinta, atitinkamai nebuvo mokėtos palūkanos bendrovės naudai. Tokie bendrovės paskolos sandoriai, kurių pagrindu nežinomai Lenkijoje registruotai bendrovei yra pervedamos (skolinamos) itin didelės piniginės lėšos, atitinkamai numatomas itin ilgas paskolos grąžinimo ir palūkanų sumokėjimo terminas (48 mėnesiai arba ketveri metai), kai pati bendrovė šiuo laikotarpiu skolinasi pinigus iš akcininko A. Holding OU (vien 2021 m. spalio 21 d.–2022 m. gruodžio 22 d. bendrovė pasiskolino virš 280 000 Eur), kuomet bendrovė buvo nemoki arba buvo arti nemokumo ribos, pripažintinas pažeidžiančiu kitų bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, o tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius.

2022 m. spalio 12 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir 2022 m. spalio 12 d. PVM sąskaitos faktūros Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu bendrovė pardavė UAB „Amika turtas“ automobilį AUDI SQ7 4.0 TDI, VIN kodas (duomenys neskelbtini), buvęs valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) už 55 000 Eur. Minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad sąskaitos apmokėjimo būdas ir terminas – pavedimu iki 2022 m. spalio 12 d. Tačiau nemokumo administratorei išanalizavus bendrovės banko sąskaitų, esančių PayAlly Ltd., UAB „Paysera LT“, AB „Šiaulių bankas“ išrašus, nustatyta, kad UAB „Amika turtas“ neatliko jokių mokėjimų bendrovės naudai už 2022 m. spalio 12 d. įsigytą transporto priemonę, nors pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ duomenis UAB „Amika turtas“ nuosavybės teisė į minėtą transporto priemonę buvo įregistruota dar 2022 m. lapkričio 16 d. ir transporto priemonė iki šiol yra UAB „Amika turtas“ dispozicijoje. Taigi, transporto priemonė buvo perduota nuosavybės teise UAB „Amika turtas“, kuriai vadovauja bendrovės direktorės T. A. sutuoktinis K. A., kartu esantis ir vieninteliu bendrovės akcininku. Transporto priemonė buvo perleista dar 2022 m. spalio 12 d., tačiau jau daugiau nei trejus metus nėra atliktas joks mokėjimas už parduotą automobilį, kas reiškia, kad jau daugiau nei trejus metus UAB „Amika turtas“ naudojasi turtu neatlygintinai, o bendrovės vadovė T. A. nesiėmė jokių veiksmų skolai susigrąžinti. Be to, transporto priemonė buvo perleista susijusiam asmeniui tuo metu, kai bendrovė buvo nemoki arba grėsė nemokumas, kai buvo taikomi Piniginių lėšų apribojimų informacinės sistemos (toliau – PLAIS) apribojimai ir nurašymai bendrovės piniginėms lėšoms sąskaitose VMI naudai. Toks faktiškai neatlygintinis sandoris laikytinas ekonomiškai nenaudingu ir nuostolingu bendrovei ir atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius.

2021 m. spalio 13 d. Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu bendrovė pardavė UAB „Business plus“, atstovaujamai O. A. (toliau – O. A.), negyvenamąją patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 2 150,39 kv. m ploto viešbučio patalpas su 96,89 kv. m bendro naudojimo patalpomis, esančias (duomenys neskelbtini), kurios 2020 m. balandžio 28 d. sutartine hipoteka buvo įkeistos kreditorei UAB „Trečia diena“. Pagal sutartį turtas parduotas už 1 706 100 Eur (1 410 000 Eur + 296 100 Eur PVM), kurie turėjo būti sumokėti tokia tvarka: 1 410 000 Eur kainos dalį pirkėja įsipareigoja sumokėti iki 2022 m. spalio 13 d., o PVM lygią 296 100 Eur kainos dalį pirkėja perėmė savo atsakomybėn, t. y. perėmė pardavėjos mokestinį įsipareigojimą VMI. Sutartyje buvo numatyta, kad pirkėjai neperimus pardavėjos mokestinės prievolės dėl PVM pagal sutartį sumokėjimo, pirkėja privalo sutartyje numatytu terminu sumokėti pardavėjai kainos dalį, lygią PVM. Išanalizavus bendrovės vardu atidarytų sąskaitų, esančių PayAlly Ltd., Paysera, AB „Šiaulių bankas“ išrašus, nustatyta, kad UAB „Business plus“ atliko iš viso 1 436 636 Eur mokėjimus bendrovei pagal 2021 m. spalio 13 d. Pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini): VMI, išnagrinėjusi bendrovės pateiktą 2022 m. birželio 2 d. prašymą, 2022 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo patenkino bendrovės prašymą ir sutiko, kad 294 217 Eur mokestinę nepriemoką perimtų skolos perėmėja UAB „Business plus“. Tai reiškia, kad UAB „Business plus“ atsiskaitė su bendrove pagal sutartį dėl 294 217 Eur (PVM dalies). Be to, sandoris buvo sudarytas su UAB „Business plus“, kuriai sandorio sudarymo metu vadovavo O. A. (galimai bendrovės direktorės T. A. dukra), o vieninteliu bendrovės akcininku buvo A. Holding OU, t. y. tas pats akcininkas, kuris yra ir didžiosios dalies bendrovės akcininkas.

2019 m. rugsėjo 30 d. tarp bendrovės, atstovaujamos direktorės T. A. , ir UAB „Arotera“ (vienintelis bendrovės akcininkas A. Holding OU), atstovaujamos direktorės O. A. (galimai T. A. ir dabartinio UAB „Arotera“ vadovo K. A. dukters), buvo pasirašyta Pavedimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria bendrovė pavedė UAB „Arotera“ organizuoti statinio statybos valdymą ir atlikti statinio statybos techninę priežiūrą objekte (duomenys neskelbtini). Sutarties Priede Nr. 1 buvo numatyta preliminari bendra rekonstrukcijos darbų objekte (duomenys neskelbtini), sąmata – iš viso 3 350 700 Eur. Išanalizavus bendrovės banko sąskaitų, esančių PayAlly Ltd., Paysera, AB „Šiaulių bankas“, išrašus, preliminariai nustatyta, kad pagal minėtą 2019 m. rugsėjo 30 d. Pavedimo sutartį bendrovė pervedė UAB „Arotera“ iš viso 3 352 243,16 Eur. 2022 m. rugsėjo 1 d. tarp bendrovės ir UAB „Arotera“ sudaryta Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria, atsižvelgiant į tai, jog 2019 m. rugsėjo 30 d. tarp šalių buvo pasirašyta Pavedimo sutartis dėl mokamų statinio (duomenys neskelbtini), statybos valdymo ir statybos techninės priežiūros atlikimo paslaugų, o 2022 m. liepos 31 d. tarp šalių sudaryto Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto duomenimis bendrovės skola UAB „Arotera“ pagal Pavedimo sutartį 121 755 07 Eur, bendrovė perdavė UAB „Arotera“ 41,30 kv. m ploto negyvenamąją patalpą – poilsio patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) už 60 000 Eur, įskaitant bendrovės įsiskolinimą UAB „Arotera“ pagal 2019 m. rugsėjo 30 d. Pavedimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Tokio skolos padengimo nekilnojamuoju turtu sandoris, kuomet bendrovė buvo nemoki arba jai grėsė nemokumas, pažeidė kitų bendrovės kreditorių (įskaitant VMI) interesus, nes iš dalies buvo atsiskaityta tik su pavieniu kreditoriumi (su bendrovė per dalyvį glaudžiai susijusiu asmeniu, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

VMI, patikrinusi bendrovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., 2023 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame konstatavo mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes: bendrovė 2021 m. lapkričio 29 d. ir 2021 m. gruodžio 17 d. sudarė tarpininkavimo sutartis su UAB „Ozmis“, pagal kurias apskaitos registruose apskaitė UAB „Ozmis“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už 189 000 Eur ir 39 690 Eur PVM. Bendrovė mokestinio patikrinimo metu UAB „Ozmis“ atliktoms tarpininkavimo paslaugoms pagrįsti nepateikė atliktų tarpininkavimo paslaugų priėmimo–perdavimo aktų, todėl nebuvo galimybės nustatyti kokius konkrečius nekilnojamojo turto objektus (butus, dviračių saugyklas, antžemines automobilių saugyklas) parduodant buvo tarpininkaujama. Bendrovei UAB „Ozmis“ vardu įformintose PVM sąskaitose faktūrose vienas iš rekvizitų – ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes pagal mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją ir faktines aplinkybes nustatyta, kad UAB „Ozmis“ vardu buvo tik įforminti dokumentai, kurie surašyti formaliai ir galimai neatitinkantys realios įvykių sekos. Realiai tarpininkavimo paslauga nei pagal vieną sutartį nebuvo atlikta. Todėl UAB „Ozmis“ įformintos PVM sąskaitos faktūros negali būti pripažintos turinčiais juridinę galią ir teisę į PVM atskaitą. Patikrinimo metu padaryta išvada, kad UAB „Ozmis“ įformintos bendrovei PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, nes UAB „Ozmis“ tarpininkavimo paslaugų neatliko, o tik formaliai surašė apskaitos dokumentus, kurių pagrindu bendrovė sumažino mokėtiną į biudžetą PVM. Bendrovė į apskaitos registrus įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, t. y. apskaitė ne tomis sąlygomis ir aplinkybėmis įvykusias ūkines operacijas laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. pagal UAB „Ozmis“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras iš viso už 189 000 Eur ir 39 690 Eur PVM, kurios neturi juridinės galios. VMI konstatavo, kad bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pagal UAB „Ozmis“ įformintas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras nepagrįstai nuo įsigytų tarpininkavimo paslaugų atskaitė 39 690 PVM, kurį deklaravo VMI pateiktose PVM deklaracijose. Dėl to VMI 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinta nurodytina bendrovei sumokėti 65 403,43 Eur. Mokestinio ginčo metu, VMI ir bendrovei pasirašius susitarimą, nurodyta suma sumažinta iki 43 659 Eur (iš jos 39 293,1 Eur PVM ir 4 365,90 Eur bauda).

Buvusi bendrovės direktorė T. A. neperdavė nemokumo administratorei nei vienos UAB „Ozmis“ išrašytos ir bendrovės pateiktos apmokėti PVM sąskaitos faktūros, pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (užskaitų aktų, kvitų ar pan.), išskyrus debitorių sąrašą bei buhalterinės apyvartos detalizaciją, kuriuose fiksuota, kad UAB „Ozmis“ yra skolinga bendrovei 158 833,63 Eur. Buvusios bendrovės direktorės perduoto debitorių sąrašo pagrindu buvo kreiptasi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo išieškant iš UAB „Ozmis“ 158 833,63 Eur skolą (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. eL2-18870-987/2025), tačiau skolininkė UAB „Ozmis“ pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su bendrovės pareikštais reikalavimais, motyvuodama tuo, kad nėra aiškus skolos pagrindas. Tai reiškia, kad arba paskutinė bendrovės vadovė pateikė nemokumo administratorei klaidingus duomenis apie debitorius ir debitorinių skolų dydžius, t. y. bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, arba sąmoningai neperduodama nemokumo administratorei debitorių skolas pagrindžiančių dokumentų (kaip ir kitų su bendrovės veikla susijusių bei reikšmingų dokumentų) nemokumo administratorei, ir taip siekia išvengti (sutrukdyti) susijusio juridinio asmens UAB „Ozmis“ realiai egzistuojančios skolos išieškojimą, taip pat sutrukdyti nemokumo administratorei nustatyti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis ir aplinkybes.

Nemokumo administratorei buvusi bendrovės direktorė nėra perdavusi visų bendrovės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentų. Trūksta tiek pirminių bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, susijusių su bendrovės debitoriais, kurių sąrašą perdavė bendrovės direktorė, tiek bendrovės dokumentų, susijusių su objekto (duomenys neskelbtini) statybomis, reikalingų statybos baigtumo procedūroms baigti (baigtai statybai atsakingoms institucijoms priduoti). Nemokumo administratorė ne kartą kreipėsi tiek į buvusią bendrovės direktorę T. A., tiek į minėto nekilnojamojo turto objekto statybos valdytoją UAB „Arotera“, kuriai vadovauja T. A. sutuoktinis K. A., tačiau dokumentai ir objektyvi informacija apie atitinkamo objekto statybos baigtumo (pridavimo) procedūras nebuvo pateikta. Taigi, vien faktas, kad nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentai, suponuoja išvadą dėl bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo, atitinkamai ir netvarkytos ar netinkamai bei aplaidžiai tvarkytos buhalterinės apskaitos bei užkerta kelią nemokumo administratorei nustatyti bendrovės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus, įvertinti turtą bei identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Atitinkamai atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus nustatytas su bendrove susijusias aplinkybes, darytina išvada, kad egzistuoja vienas iš tyčinio bankroto požymių, numatytų JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro (toliau – Juridinių asmenų registras) tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

Nors pagal paskutinės bendrovės teiktos metinės finansinės atskaitomybės, t. y., 2023 metų finansinės atskaitomybės (balanso) duomenis bendrovės turto vertė (1 991 375,00 Eur) nežymiai viršijo jos įsipareigojimus (1 705 572,00 Eur), tačiau jau nuo 2022 m. IV ketvirčio bendrovė laiku negalėjo vykdyti turtinių prievolių (maždaug nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. bendrovės banko sąskaitoms buvo taikomas PLAIS piniginių lėšų apribojimas ir nurašymas iš bendrovės banko sąskaitų VMI naudai, 2022 m. rugpjūčio 26 d. VMI buvo pateiktas bendrovės prašymas dėl 616 190,66 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino išdėstymo trejiems), o 2022 m. IV ketvirtyje pradėjo apskritai nebeatsiskaitinėti su kreditoriais (VMI, UAB „Tiksli forma“ ir kt.), todėl maždaug nuo 2022 m. rugsėjo mėn. buvo nemoki pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą.

Nepaisant bendrovės nemokumo, bendrovės vadovė T. A. ne tik kad nesiėmė priemonių dėl nemokios bendrovės savalaikio likvidavimo (bankroto bylos inicijavimo), bet ir atlikinėjo veiksmus, kuriais pablogino bendrovės bei jos kreditorių padėtį t. y. perleidinėjo didelės vertės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bendrovei nenaudingomis sąlygomis, nesiėmė priemonių debitorinėms skoloms susigrąžinti, neužtikrino teisingos bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo, tokiu būdu vengė mokėti mokesčius, teikė didelės apimties paskolas tretiesiems asmenims (užsienyje registruotoms bendrovėms), vykdė atsiskaitymus pažeisdama mokėjimų eiliškumą, paslėpė bendrovės veiklos ir buhalterinių apskaitos dokumentų dalį, tokiu būdu apsunkindama galimybę nustatyti tikrąją įmonės nemokumo priežastį ir aplinkybes, išsiaiškinti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, buvusią bankroto bylos iškėlimo dienai. Atsižvelgiant į tai, bendrovės bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu dėl suinteresuoto asmens T. A. neteisėtų veiksmų (neveikimo).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Bendrovės finansiniai rodikliai nepatvirtina aplinkybių, kad bendrovė galėjo būti nemoki 2022 metais. Teismas, padarydamas tokią išvadą, neatsižvelgė į realias objektyvias priežastis, iš esmės nulėmusias bendrovės nemokumą. Bendrovė yra 2016 m. rugsėjo 19 d. įregistruotas juridinis asmuo, veikiantis nekilnojamojo turto nuomos bei vystymo, įskaitant statybas, srityse. Šias sritis paveikė tiek koronaviruso pandemija, tiek 2022 metais prasidėję ekonominiai ir geopolitiniai veiksniai, sukrėtę nekilnojamojo turto rinką (karas Ukrainoje, infliacija, statybinių žaliavų ir darbo jėgos pabrangimas ir kt.).

Vertinant bendrovės finansinius rezultatus už ankstesnius metus, matyti, kad 2019 finansiniai metai bendrovei buvo pelningi, bendrovės pardavimo pajamos sudarė 202 336 Eur, o pelnas – 5 506 Eur. 2020 finansiniais metais bendrovės pardavimo pajamas sudarė 241 641 Eur, tačiau metai buvo nuostolingi, nuostoliai sudarė 131 434 Eur. 2021 finansiniais metais bendrovė sugeneravo 4 981 047 Eur pardavimo pajamų, tačiau metai taip pat buvo nuostolingi; nuostoliai – 501 993 Eur. 2022 finansiniais metais bendrovei pavyko finansiškai atsigauti, šiais metais pardavimo pajamos sudarė 737 189 Eur, pelnas 35 773 Eur. 2023 finansiniais metais bendrovės pardavimo pajamos sudarė 1 039 913 Eur, nuostoliai – 26 624 Eur. Taigi, bendrovei kurį laiką negaunant apyvartinių lėšų iš nekilnojamojo turto pardavimų, buvo itin sudėtinga savomis lėšomis tęsti ir užbaigti toliau vystomus nekilnojamojo turto projektus, todėl bendrovė priėmė sprendimą lėšas, būtinas verslo vystymui (ir tuo pačiu išsaugojimui) skolintis. Atitinkamai, atsirado įsiskolinimas VMI, o 2023 m. spalio 10 d. VMI priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, nurodydama, kad bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma sudaro 326 109 Eur. Bendrovė prašė VMI sudaryti bendrovei galimybes turimą turtą parduoti potencialiems turto pirkėjams, sandorius sudarant tokiu būdu, kad prieš ar po notarinių sutarčių sudarymo turto pirkėjai mokėtiną už turto kainą pervestų tiesiogiai VMI. Visgi, toks susitarimas nebuvo priimtas. Bendrovė siekė sėkmingai bei pelningai vykdyti ūkinę veiklą nekilnojamojo turto srityje, tačiau dėl VMI pritaikytų areštų bendrovės veikla tapo iš esmės paralyžiuota, kadangi: 1) bendrovė neturėjo galimybių sudaryti sandorių su pirkėjais dėl turto, kuris buvo areštuotas, pardavimo, o dėl to bendrovė negavo apyvartinių lėšų; 2) negavus apyvartinių lėšų, bendrovė negalėjo tęsti ir (ar) vykdyti kitų nekilnojamojo turto vystymo projektų; 3) dėl nurodytų aplinkybių bendrovė negalėjo tinkamai ir laiku atsiskaityti su pagrindine kreditore VMI. Taigi, bendrovės bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, t. y. neigiami nekilnojamojo turto rinkos pokyčiai, kuriuos lėmė koronaviruso pandemija ir 2022 metais prasidėję ekonominiai bei geopolitiniai veiksniai, kai iki pastarųjų neigiamų aplinkybių atsiradimo bendrovė, vykdydama savo ūkinę-komercinę veiklą (t. y. veiklą, kurioje bendrovė turi neabejotiną ekspertiškumą, klientų pasitikėjimą ir konkurencinį pranašumą rinkoje), sugebėjo generuoti akivaizdžiai dideles pardavimo pajamas ir pelningumą (2019, 2022 metais).

Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, su mokumo sunkumais bendrovė susidūrė ne dėl tyčinių bendrovės valdymo organų narių ir (ar) dalyvių veiksmų ir (ar) neveikimo, o dėl VMI nenoro tartis dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo dalimis bei visiško nenoro verslo subjektams reikšti supratingumą dėl tuometinės visos šalies ekonominės ir geopolitinės situacijos, kurią sukėlė tiek 2020 m. kovo 16 d. visoje šalyje įvestas karantinas, tiek ir 2022 m. vasario 24 d. prasidėjęs itin plataus masto karas Ukrainoje. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra nei teisinio, nei faktinio priežastinio ryšio tarp bendrovės buvusios vadovės (apeliantės) veiksmų ir bendrovės nemokumo, kadangi bendrovės nemokumą nulėmė objektyvios ir nuo apeliantės valios nepriklausančios priežastys. Be to, įvertinus tai, kad skundžiamoje nutartyje aptariamus sprendimus apeliantė priėmė bendrovei esant gyvybingai ir mokiai ir šie sprendimai buvo pagrįsti ekonomine ir verslo logika, tokie sprendimai nelaikytini sąmoningai blogu bendrovės valdymu, nulėmusiu bendrovės nemokumo būseną.

Nagrinėjamu atveju bendrovės nemokumo atsiradimo situacija neatitinka nei vieno iš kasacinio teismo nurodytų tyčinio bankroto požymių, nes 2021–2022 m. laikotarpiu bendrovė vykdė įprastinę veiklą ir nebuvo jokių požymių, ypač atsižvelgiant į bendrovės valdomo turto ir įsipareigojimų pobūdį bei apimtis, kad bendrovės veikla gale tų būti nebevykdoma; bendrovė vykdė įsipareigojimus kreditoriams, nepasižymėjo sistemingu savo įsipareigojimų nevykdymu nei VMI, nei kitų kreditorių atžvilgiu; bendrovė turėjo pakankamai turto kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.

Apeliantė dėjo maksimalias pastangas tam, kad būtų užtikrintas bendrovės veiklos tęstinumas, o jos valdymą būtina vertinti atsižvelgus į tuometinę šalies ekonominę ir geopolitinę situaciją. Pareiškėjos pareiškime nurodyti sandoriai sudaryti bendrovei nesant nei faktinio, nei teisinio nemokumo būsenoje. Bendrovė jokia apimtimi ir forma nevengė įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, priešingai, dėjo maksimalias pastangas tam, kad su visais kreditoriais bu tų rastas sutarimas dėl finansinių įsipareigojimų vykdymo.

Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas, kaip JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis, negali būti vertinama atsietai nuo tyčinio bankroto pagrindų, numatytų JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje, t. y. teismas turėjo įvertinti, koks yra minėtame mokesčių administratoriaus akte nurodytų aplinkybių teisinis ryšys su bendrovės nemokumo priežastimis ir nemokumo momentu.

Tai, kad bendrovė jau nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. realiai buvo nemoki patvirtina ir tai, kad tuo metu bendrovė negalėjo laiku vykdyti turtinių prievolių. Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. buvo taikomas PLAIS piniginių lėšų apribojimas ir nurašymas iš bendrovės banko sąskaitų VMI. Pati bendrovė 2022 m. rugpjūčio 26 d. VMI pateikė prašymą dėl 616 190,66 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino išdėstymo iki 2025 m. rugsėjo 25 d. dėl sunkios įmonės finansinės padėties. Bendrovės skola VMI pradėjo formuotis nuo 2021 metų ir niekada nebuvo padengta visiškai. 2022 m. IV ketvirtyje bendrovė pradėjo apskritai nebeatsiskaitinėti su kreditoriais.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad su mokumo sunkumais bendrovė susidūrė ne dėl tyčinių bendrovės valdymo organų narių ir (ar) dalyvių veiksmų ir (ar) neveikimo, o dėl VMI nenoro tartis dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo dalimis bei visiško nenoro verslo subjektams reikšti supratingumą dėl tuometinės visos šalies ekonominės ir geopolitinės situacijos, kurią sukėlė tiek 2020 m. kovo 16 d. visoje šalyje įvestas karantinas, tiek ir 2022 m. vasario 24 d. prasidėjęs itin plataus masto karas Ukrainoje. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. lapkričio 28 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-951-881/2024, kurioje apeliacine tvarka buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jau įvertino analogiškus apeliantės (kaip atsakovės bendrovės atstovės) argumentus bei nurodė, kad: „nors Atsakovė (Bendrovė) teigia, kad jos finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, nulemti tik Valstybinės mokesčių inspekcijos ir (ar) antstolių pritaikytų areštų atsakovės nekilnojamajam turtui, dėl kurių atsakovė negali pabaigti sandorių, gauti apyvartinių lėšų, vykdyti (tęsti) ūkinę komercinę veiklą ir, atitinkamai, atsiskaityti su VMI prie FM, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad VMI prie FM naudai taikytas atsakovės turto areštas yra atsakovės negalėjimo atsiskaityti su kreditore pasekmė, tačiau ne nemokumą nulemianti priežastis. Atsakovei priklausantis turtas buvo areštuotas, nes atsakovė atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio (mokestinės nepriemokos) VMI prie FM.“. Toje pačioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad „atsakovė tik dėsto aplinkybes apie neva egzistuojančią galimybę, panaikinus areštus, parduoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau, nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Kita vertus, atsakovė dar iki turto areštų pritaikymo nevykdė įsipareigojimų VMI prie FM, todėl teigti, kad panaikinus turto areštus ir toliau tęsiant Bendrovės ūkinę komercinę veiklą, ji staiga taps mokia ir įvykdys prievoles kreditoriams, ypač įvertinus turimo turtą ir įsipareigojimų santykį, nėra pagrindo“. Taigi, atsižvelgiant į tai, apeliantės teiginiai, kad VMI savo veiksmais vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą privedė bendrovę prie bankroto, yra nepagrįsti ir atmestini.

Teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad apeliantė, atstovaudama bendrovę, VMI prašymą dėl 616 190,66 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo (atidėjimo) teikė dar 2022 m. rugpjūčio 26 d., motyvuodama sudėtinga finansine padėtimi, kas lemia išvadą, jog jau 2022 m. rugpjūčio mėn. bendrovės padėtis buvo sudėtinga, tačiau apeliantė neinicijavo nemokumo bylos, o priešingai – sudarinėjo bendrovei nenaudingus ir kreditorių teises bei interesus pažeidžiančius sandorius, atlikinėjo kitus priešingus bendrovės veiklos tikslams veiksmus. Bendrovės nemokumą sąlygojo ne tariamai objektyvios ir nuo apeliantės valios nepriklausančios priežastys ar VMI tariamai „agresyvūs mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai“, o būtent pačios apeliantės neteisėti veiksmai ir neveikimas. Bendrovės nemokumas kilo, o bendrovei esant nemokiai jos būklė dar labiau pablogėjo dėl tęstinio bendrovės vadovės T. A. sąmoningai blogo bendrovės valdymo, vadovo pareigų pažeidimo ir nevykdymo, ekonomiškai nenaudingų, nuostolingų sandorių ir sprendimų priėmimo, kryptingai, nuosekliai ir tyčia mažinant likvidaus bendrovės turto masę (turtą nenaudingomis sąlygomis parduodant (perkeliant) į kitas susijusias bendroves) bei didinant bendrovės įsipareigojimus kreditoriams, visumos, kai jai, kaip vadovei, buvo žinoma, jog atitinkamų nuostolingų sandorių sudarymas, ekonomiškai nenaudingų sprendimų priėmimas, turto pardavimas tretiesiems asmenims bendrovei nenaudingomis sąlygomis ir kitų pareiškėjos pareiškime bei apeliantės skundžiamoje teismo nutartyje nurodytų neteisėtų veiksmų atlikimas pažeidžia ir pažeis bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad 2020 m. kovo 16 d. visoje šalyje įvestas karantinas ar 2022 m. vasario 24 d. prasidėjęs itin plataus masto karas Ukrainoje būtų paveikęs bendrovės padėtį (juolab, privedęs prie nemokumo), ypač atsižvelgiant į jos aktualiu laikotarpiu vykdytą pagrindinę veiklą – statybas (rekonstrukciją) objekte (duomenys neskelbtini) bei tai, kad dar iki 2022 m. liepos mėn. visi butai ir patalpos šiame vieninteliame vystytame objekte (išskyrus 58 vnt. antžeminio parkingo vietas ir 4 dviračių saugyklas (sandėliukus)) buvo parduoti. Tai reiškia, kad nei COVID-19 pandemija, nei karas Ukrainoje jokios įtakos pagrindinei bendrovės veiklai ir nekilnojamojo turto pardavimams nepadarė, juolab kad pagal viešai skelbiamus duomenis 2021 m. sparčiai augo nekilnojamojo turto kainos didmiesčiuose.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad paskolos suteikimas Lenkijoje registruotai bendrovei Alvesto Sp. z o.o. pagal 2021 m. sausio 15 d. ir 2021 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartis įvykdytas bendrovei nesant nemokumo būsenoje, siekiant alternatyvių pajamų šaltinių, investicinė paskola suteikta su 10 proc. metinių palūkanų grąža, buvo siekiama vertingų tikslų – didinti pelningumą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2021 m. gruodžio 20 d. tarp bendrovės ir Lenkijoje registruotos bendrovės buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią bendrovė įsipareigojo paskolinti 300 000 Eur su 10 proc. metinėmis palūkanomis, o skolininkė įsipareigojo grąžinti paskolą per 48 mėnesius (4 metus) nuo sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2025 m. gruodžio 20 d. Bendrovės nemokumo administratorei patikrinus bendrovės banko sąskaitų išrašus buvo nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 21 d. iš bendrovės banko sąskaitos, esančios AB „Šiaulių bankas“, į „Altvesto Sp. z. o. o.“ buvo pervesta 285 000 Eur, kuri iki šiol nėra grąžinta, atitinkamai taip pat nėra atliktas joks dalinis palūkanų pagal paskolos sutartį mokėjimas. Be to, patikrinus bendrovės banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2023 m. kovo 27 d. iš bendrovės banko sąskaitos (PayAlly Ltd.) į Lenkijoje registruotos įmonės „Altvesto Sp. z. o. o.“ banko sąskaitą per kelis kartus buvo pervesta iš viso 91 000 Eur suma. Nemokumo administratorei nebuvo perduota konkreti 2021 m. sausio 15 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp bendrovės ir Lenkijoje registruotos bendrovės „Altvesto Sp. z. o. o.“, atitinkamai nėra objektyvių duomenų apie tai, kad Lenkijoje registruota įmonė „Altvesto Sp. z. o. o.“ būtų grąžinusi bendrovei 91 000 Eur. Tokie bendrovės paskolos sandoriai, kurių pagrindu Lenkijoje registruotai bendrovei yra pervedamos (skolinamos) didelės apimties piniginės lėšos, atitinkamai numatomas itin ilgas paskolos grąžinimo ir palūkanų sumokėjimo terminas (48 mėnesiai arba ketveri metai), kai pati bendrovė šiuo laikotarpiu skolinasi pinigus iš akcininko A. Holding OU (vien 2021 m. spalio 21 d.–2022 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu bendrovė pasiskolino virs 280 000 Eur), akivaizdu, pagrįstai pripažintini ekonomiškai nenaudingais bendrovei, be kita ko, pažeidžiančiu kitų bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, kas atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte ir 3 punkte numatytus tyčinio bankroto požymius.

Nemokumo administratorė, tikrindama bendrovės sandorius nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. tarp bendrovės, atstovaujamos direktorės T. A. ir UAB „Arotera“ (vienintelis akcininkas A. Holding OU), atstovaujamos direktorės O. A. (galimai T. A. ir dabartinio UAB „Arotera“ vadovo K. A. dukters), buvo pasirašyta Pavedimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria bendrovė pavedė UAB „Arotera“ organizuoti statinio statybos valdymą ir atlikti statinio statybos techninę priežiūrą objekte (duomenys neskelbtini). Pavedimo sutartimi UAB „Arotera“ buvo įgaliota ir įsipareigojo organizuoti visus su statinio statybos valdymu susijusius darbus, o bendrovė įsipareigojo finansuoti statinio statybos darbus pagal UAB „Arotera“ pateiktas sąskaitas bei darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus, apmokėti UAB „Arotera“ už statinio statybos valdytojo funkcijų vykdymą ir darbų techninę priežiūrą atlygį nuo objekto statybos montavimo darbų kainos pagal UAB „Arotera“ pateiktas sąskaitas ir darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus, taip pat atlyginti UAB „Arotera“ išlaidas, kurias jis patiria apmokėdamas rangovui už atliktus darbus nuosavomis lėšomis. Sutarties Priede Nr. 1 buvo numatyta preliminari bendra rekonstrukcijos darbų objekte vertė – 3 350 700 Eur. Iš bendrovės bankų sąskaitų nustatyta, kad pagal minėtą 2019 m. rugsėjo 30 d. Pavedimo sutartį bendrovė pervedė UAB „Arotera“ iš viso 3 352 243,16 Eur.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad bendrovė jau nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo nemoki, atitinkamai jai tapus nemokia, apeliantė, kaip bendrovės vadovė, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo, tačiau užuot tą padariusi, 2022 m. rugsėjo 1 d. tarp bendrovės ir UAB „Arotera“ sudarė Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutartį, kuri pažeidė kitų bendrovės kreditorių (įskaitant VMI) interesus, nes iš dalies buvo atsiskaityta tik su pavieniu kreditoriumi, suteikiant jam prioritetą, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kas atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

Didelės vertės bendrovei priklausantis kilnojamasis turtas (automobilis) buvo perduotas nuosavybės teise UAB „Amika turtas“, kuriai vadovauja bendrovės direktorės T. A. sutuoktinis K. A.. Turtas buvo perleistas dar 2022 m. spalio 12 d. (po pirmosios instancijos teismo nustatyto nemokumo momento – 2022 m. rugsėjo 1 d.), tačiau jau daugiau nei trejus metus nėra atliktas joks mokėjimas už parduotą automobilį, tai reiškia, kad daugiau nei trejus metus UAB „Amika turtas“ naudojosi turtu neatlygintinai, o bendrovės vadovė T. A. nesiėme jokių veiksmų skolai susigrąžinti. Taigi, automobilis buvo perleistas susijusiam asmeniui tuo metu, kai bendrovė buvo nemoki arba jai grėsė nemokumas, kai buvo taikomi PLAIS apribojimai ir nurašymai VMI. Toks faktiškai neatlygintinis sandoris laikytinas ekonomiškai nenaudingu ir nuostolingu bendrovei, be kita ko, pažeidžiančių kitų bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes perleidus turtą susijusiam asmeniui UAB „Amika turtas“, bendrovės kreditoriams buvo apribotos galimybės nukreipti savo finansinių reikalavimų padengimą į atitinkamą turtą. Taigi, teismas pagrįstai konstatavo, kad atitinkamo bendrovei ekonomiškai nenaudingo, nuostolingo ir kitų bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus pažeidžiančio sandorio sudarymas bei atitinkami apeliantės veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte ir 3 punkte numatytus tyčinio bankroto požymius.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartis tarp bendrovės ir UAB „Bonlera“ buvo ekonomiškai naudingas bendrovei sandoris, nes UAB „Bonlera“ yra visiškai atsiskaičiusi su bendrove, o pagal Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartimi civiline je byloje Nr. e2-2429-866/2025 patvirtintą taikos sutartį pareiškėjos nemokumo administratore nurodė, kad UAB „Bonlera“ atžvilgiu neturi ir ateityje neturės jokių reikalavimų ar pretenzijų pagal šią sutartį. Iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad UAB ,,Bonlera“ buvo įsteigta vos prieš pusę metų iki sandorio sudarymo, neturėjo jokio turto. Kadangi šios bendrovės vadovas yra T. A. sutuoktinis K. A., bendrovės vadovei turėjo būti žinoma UAB ,,Bonlera“ finansinė padėtis. Nors UAB ,,Bonlera“ turėjo perimti finansinį bendrovės įsipareigojimą, byloje nėra duomenų, kad ji turėjo galimybes sumokėti bendrovei likusius 300 000 Eur. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad UAB ,,Bonlera“ su pareiškėja atsiskaitė tik iškėlus bankroto bylą ir pareiškėjai pateikus ieškinį teisme. Todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad sprendimas parduoti administracines patalpas turėjo sugeneruoti lėšų atsiskaityti su kreditore VMI, kuriai įsiskolinimas augo. Apeliantės argumentai, kad pasirašant taikos sutartį su UAB „Bonlera“ pareiškėjos nemokumo administratorė nurodė, kad UAB „Bonlera“ atžvilgiu neturi ir ateityje neturės jokių reikalavimų ar pretenzijų pagal šią sutartį, nereiškia, kad pareiškėjos nemokumo administratore neturi teisės ar negali prašyti teismo atitinkamų sandorio sudarymo aplinkybių įvertinti tyčinio bankroto kontekste, vertinant ne UAB „Bonlera“, bet būtent buvusios bendrovės vadovės T. A. veiksmus (neveikimą).

JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tam tikrus JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytus tyčinio bankroto požymius, kaip pavyzdžiui, į tai, ar juridinio asmens buhalterine apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismui nustačius atitinkamus tyčinio bankroto požymius atitinkančias aplinkybes, gi nebūtina jų susieti su bendrovės nemokumo priežastimis ar nemokumo momentu. Tokios aplinkybės yra reikšmingos vertinant bendrovės vadovo, kuris gali būti pripažintas atsakingu už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą, veiksmus (neveikimą) tyčinio bankroto kontekste.

VMI 2023 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą, iš kurio turinio matyti, kad nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., kuomet jau buvo susidariusi mokestinė nepriemoka VMI, buvo atliktas mokestinių įstatymų pažeidimas, susijęs su mokesčių vengimu. Dėl šios priežasties bendrovės vadovė dar labiau pablogino finansinių sunkumų turinčios bendrovės finansinę padėtį ir priartino nemokumo (bankroto) procesą. Be to, dėl netinkamai vykdytos bendrovės buhalterinės apskaitos, pareiškėjos nemokumo administratorės galimybės išsiieškoti debitorinę skolą iš UAB „Ozmis“ apsunkintos ir abejotinos. Patikrinimo metu padaryta išvada, kad UAB „Ozmis“ įformintos bendrovei PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, nes UAB „Ozmis“ tarpininkavimo paslaugų neatliko, o tik formaliai surašė apskaitos dokumentus, kurių pagrindu bendrovė sumažino mokėtiną į biudžetą PVM. Bendrovė į apskaitos registrus įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, t. y. apskaitė ne tomis sąlygomis ir aplinkybėmis įvykusias ūkines operacijas nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. pagal UAB „Ozmis“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras iš viso už 189 000 Eur ir 39 690 Eur PVM, kurios neturi juridinės galios. Bendrovė pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pagal UAB „Ozmis“ įformintas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras nepagrįstai nuo įsigytų tarpininkavimo paslaugų atskaitė 39 690 Eur PVM, kurį deklaravo VMI pateiktose PVM deklaracijose. Taigi, VMI 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinta nurodytina bendrovės sumokėti suma 65 403,43 Eur. Mokestinio ginčo metu, VMI ir bendrovės pasirašius susitarimą, nurodyta suma sumažinta iki 43 659 Eur. Be to, buvusi bendrovės direktorė neperdavė nemokumo administratorei nė vienos UAB „Ozmis“ išrašytos ir bendrovei pateiktos apmokėti PVM sąskaitos faktūros, jokių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, išskyrus debitorių sąrašą bei buhalterinės apyvartos detalizacijos, kuriuose fiksuota, kad UAB „Ozmis“ yra skolinga bendrovei 158 833,63 Eur. Taigi, jau vien tas faktas, kad nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentai, suponuoja išvadą dėl bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo, atitinkamai ir netvarkytos ar netinkamai bei aplaidžiai tvarkytos buhalterinės apskaitos, bei užkerta kelią nemokumo administratorei nustatyti bendrovės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus, įvertinti turtą bei identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis, atitinkamai ir išieškoti debitorines skolas. Taigi, egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis.

Tiek pareiškėjos pareiškime, tiek skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, t. y. jų visuma, pagrįstos bylos medžiagoje esančiais įrodymais, bei teismo padarytos išvados patvirtina, kad bendrovės nemokumas kilo būtent dėl sąmoningai blogo bendrovės valdymo (veikimo ir neveikimo) ir (ar) bendrovės vardu sudarytų sandorių, kai suinteresuotam asmeniui T. A. buvo aiškiai žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia tiek pačios bendrovės, tiek jos kreditorių teises ir teise tus interesus.

VMI duomenimis bendrovės skola pradėjo formuotis nuo 2021 m. spalio mėnesio. Bendrovės mokestinė nepriemoka už 2021 m. spalio mėn. – 393 471,22 Eur PVM pagal 2023 m. birželio 22 d. patikslintą deklaraciją, už 2021 m. lapkričio mėn. – 127 389 Eur PVM pagal 2023 m. birželio 22 d., 2023 m. birželio 26 d., 2023 m. birželio 27 d. patikslintas deklaracijas. Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 63 straipsnio 1 dalimi, 102 straipsniu, bendrovės atžvilgiu dėl aukščiau minėtos mokestinės nepriemokos priimtas 2024 m. gruodžio 2 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), kuris 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu buvo panaikintas (iškėlus bendrovei bankroto bylą).

Bendrovė atitinka abu JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatytus nemokaus juridinio asmens požymius, t. y. jos įsipareigojimai viršija turimo turto vertę; bendrovė laiku negali vykdyti turtinių prievolių. Be to, pagal teismų praktiką, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams formaliai net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės, jeigu nustatoma, kad įmonė nesugeba atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais. Vertinant bendrovės nemokumą, turi būti atsižvelgta į faktiškai bendrovės turimą turtą bei galimybę išieškoti skolas iš šios bendrovės.

Nors pagal 2022 m. balansą bendrovės turtas (1 963 350 Eur) nežymiai viršijo mokėtinas sumas ir įsipareigojimus (1 884 746 Eur), tačiau didžiąją turto dalį (1 018 467 Eur) sudarė trumpalaikis turtas. Teismų praktikoje laikoma, kad juridinis asmuo faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti bei grąžinti juridiniam asmeniui aspektais. Teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad išminusavus debitorinių įsiskolinimų sumą pagal bendrovės 2022 metų balansą, matyti, kad bendrovės turimi finansiniai įsipareigojimai viršija jos turimo kito turto vertę.

Bendrovė jau 2022 m. atitiko ir kitą JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatytą (alternatyvų) nemokaus juridinio asmens požymį (juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių), nes bendrovės mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2021 m. spalio mėn., ji jau 2022 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į VMI dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino išdėstymo. Tai įrodo, kad bendrovė jau 2022 m. negalėjo laiku vykdyti turtinių prievolių kreditoriams ir jau nuo tada pripažintina nemokia. Teismas padarė pagrįstą išvadą, spręsdamas, kad bendrovė realiai buvo nemoki nuo 2022 m. rugsėjo 1 d.

VMI, kaip viešojo administravimo įstaiga, veikia vadovaudamasi galiojančiais Lietuvos Respublikos norminiais aktais ir juose išdėstytais reikalavimais. Vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 4 dalimi, tuo atveju, kai mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas yra atidedamas ar išdėstomas, iš mokesčių mokėtojo gali būti pareikalauta CK nustatyta tvarka užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-951-881/2024 pažymėta, kad atsakovė tik dėsto aplinkybes apie neva egzistuojančią galimybę, panaikinus areštus, parduoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau, nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Kita vertus, atsakovė dar iki turto areštų pritaikymo nevykdė įsipareigojimų VMI prie FM, todėl teigti, kad panaikinus turto areštus ir toliau tęsiant Bendrovės ūkinę komercinę veiklą, ji staiga taps mokia ir įvykdys prievoles kreditoriams, ypač įvertinus turimo turtą ir įsipareigojimų santykį, nėra pagrindo. Taigi, nepagrįsti apeliantės kaltinimai VMI sutrikdžius bendrovės veiklą ir privedus ją prie bankroto.

Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ginčo sandoriai sudaryti bendrovei nesant nemokumo būsenoje. Bylos aplinkybės ir joje esantys įrodymai pagrindžia datą, nuo kada bendrovė laikoma nemokia (2022 m. rugsėjo mėn.), tačiau mokestinė nepriemoka VMI pradėjo formuotis jau nuo 2021 m. spalio mėn. Bendrovės 2021 m. pelno (nuostolio) ataskaita patvirtina, o ir pati apeliantė atskirajame skunde pripažįsta, kad jau 2021 m. bendrovė turėjo 501 993 Eur nuostolio. Esant tokiai sudėtingai finansinei būklei bendrovė priima 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą sudaryti paskolos sutartį, kuria suteikė Lenkijoje registruotai bendrovei „Altvesto Sp. z. o. o.“ 300 000 Eur paskolą, įpareigojant ją atsiskaityti tik po 48 mėnesių (4 metų). Taigi, bendrovė paskolino pinigus pati neturėdama apyvartinių lėšų, 4 metų laikotarpiui, nenumatydama jokių mokėjimo palūkanų, nesusitarusi dėl garantijos ar įkeitimo. Neturi reikšmės tai, kad 2021 m. bendrovė oficialiai dar nebuvo pripažinta nemokia. Be to, mokėjimo pavedimai pradėti daryti jau nuo 2021 m. sausio 25 d., nors paskolos sutartis buvo pasirašyta metų pabaigoje, t. y., be teisinio pagrindo. O 2022 m. gruodžio 5 d. ir 2023 m. kovo 27 d. mokėjimo pavedimai atlikti jau bendrovei esant nemokiai. Nors bendrovės nemokumas konstatuotas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d., tačiau apeliantė sudarė sandorį, kuris buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei ir įtakojo jos nemokumą. Tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus tyčinio bankroto požymius.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad sutarties sudarymo metu bendrovė nebuvo nemoki, todėl nebuvo reikalo su kreditoriais atsiskaityti vadovaujantis CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta norma. Bendrovės mokestinė nepriemoka VMI pradėjo formuotis nuo 2021 m. spalio mėn., 2022 m. apskaitytas reikšmingas bendrovės nuostolis ir ji buvo pateikusi prašymą VMI dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. CK 6.930¹ straipsnis reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ne tuomet, kai juridinis ar fizinis asmuo yra nemokus, o tuomet, kai jis neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams tenkinti. Kai asmuo neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams tenkinti, jis pirmiau privalo atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas už biudžetą ir valstybės pinigų fondus, o tik vėliau su visais kitais, nesančiais aukštesnėje eilėje kreditoriais. Tai, kad apeliantė pažeidė CK 6.930¹ straipsnį, reglamentuojantį atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. balandžio 11 d. vykdydama atsiskaitymus su vėlesnės eilės kreditoriais, yra nustatytas įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-127-632/2023 ir yra neginčijamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu 2022 m. rugsėjo 1 d. sutartis tarp bendrovės ir UAB „Arotera“ pažeidė kitų bendrovės kreditorių (įskaitant VMI) interesus, nes iš dalies buvo atsiskaityta tik su pavieniu kreditoriumi, suteikiant jam prioritetą, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, o tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

Nepateisinami apeliantės veiksmai, bendrovei turint reikšmingą mokestinę nepriemoką, esant faktiškai nemokiai, neįvertinus pirkėjos UAB „Amika turtas“ finansinių galimybių, neišanalizavus jos mokumo ir kitų su 2022 m. spalio 12 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu susijusių aplinkybių, priimti sprendimą perduoti bendrovės automobilį, o pardavus ir matant, kad sutartiniai įsipareigojimai nevykdomi – nesikreipti į UAB „Amika turtas“, kuriai vadovauja ir vienintelis akcininkas yra apeliantės sutuoktinis K. A.. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra iš esmės neatlygintinis sandoris, kuris sudarytas bendrovei esant nemokiai, todėl laikytinas ekonomiškai nenaudingu ir nuostolingu, pažeidžiančiu bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tokio sandorio sudarymas atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytus tyčinio bankroto požymius.

Atsižvelgiant į VMI 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, bendrovė „į apskaitos registrus įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, t. y. apskaitė ne tomis sąlygomis ir aplinkybėmis įvykusias ūkines operacijas laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. pagal UAB „Ozmis“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras iš viso už 189 000 Eur ir 39 690 Eur PVM, kurios neturi juridinės galios. Bendrovė pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pagal UAB „Ozmis“ įformintas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras nepagrįstai nuo įsigytų tarpininkavimo paslaugų atskaitė 39 690 Eur PVM, kurį deklaravo VMI pateiktose PVM deklaracijose.“ Taigi, VMI sprendime kalbėjo apie ūkines operacijas, atliktas l nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., kuomet jau buvo susidariusi mokestinė nepriemoka, todėl toks mokestinių įstatymų pažeidimas, susijęs su mokesčių vengimu, dar labiau pablogino finansinių sunkumų turinčios bendrovės ekonominę būklę ir priartino bankroto procesą. Dėl netinkamai bendrovėje vykdytos buhalterinės apskaitos nemokumo administratorės galimybės išsiieškoti debitorinę skolą iš UAB „Ozmis“ apsunkinta ir abejotina, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas bendrovės nemokumo administratorės prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, taip pat nustatyta, kad T. A. yra asmuo, kurio veiksmai sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą. Taigi, apeliacijos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens tyčinio bankroto pripažinimo klausimą, taip pat proceso teisės normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Kasacinio teismo praktikoje aiškinant JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33–35 punktai; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 65 punktas).

JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir anksčiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais.

Kasacinio teismo praktikoje esminiu tyčinio bankroto elementu laikomas bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo, t. y. nustatyta, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 23–24 punktai). Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 66 punktas).

Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia iš visų bylos aplinkybių nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 20 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 47 punktas).

Pagal bendrąją taisyklę, asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti tyčinio bankroto pagrindą (pagrindus) ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Pastarajam šių aplinkybių neįrodžius, civilinę bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjančiam teismui pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą nėra. Teismo aktyvumas tokio pobūdžio bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026, 51, 53 punktai).

Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėja turėjo įrodyti konkrečių tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2016 m. rugsėjo 19 d., bendrovės tikslai: vykdyti bet kokią ūkinę komercinę veiklą, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Bendrovės vienintele vadove nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo T. A., bendrovės akcininku nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2019 m. sausio 25 d. – Estijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo A. Holding OU (t. 2, b. l. 263–266).

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu dėl suinteresuoto asmens T. A. nesąžiningų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1–5 punktų pagrindais bei nustatė, kad T. A. yra atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą. Teismas konstatavo, kad: 1) 2021 m. gruodžio 20 d. tarp bendrovės ir Lenkijoje registruotos bendrovės „Alvesto Sp.z o.o.“ sudaryta Paskolos sutartis atitinka tyčinio bankroto požymius, numatytus JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose; 2) 2022 m. rugsėjo 1 d. Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutartis, sudaryta tarp bendrovės ir UAB ,,Arotera“ atitinka tyčinio bankroto požymius, numatytus JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte; 3) 2022 m. spalio 12 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp bendrovės ir UAB ,,Amika turtas“ atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą; 4) 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp bendrovės ir UAB ,,Bonlera“ atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktus; 5) bendrovės vadovė buhalterinė apskaitą tvarką apgaulingai ar aplaidžiai bei neperdavė nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų, todėl tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis T. A. pateikė atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliantės atskirojo skundo argumentus (žr. šios nutarties 26 punktą), juos aptaria ir įvertina toliau.

Dėl bendrovės nemokumo momento

Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025; 2025 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-365-934/2025).

Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 29 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumas yra ekonominė juridinio asmens būklė, kuri nustatoma išanalizavus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su bendrovės turto verte ir bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025). Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, pagal kurią juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę, turi būti aiškinama kaip įtvirtinanti du alternatyvius nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad juridinio asmens nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytų kriterijų: 1) juridinio asmens negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); 2) tai, kad juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas). Šių kriterijų alternatyvus pobūdis nesudaro pagrindo bet kurį jų taikyti formaliai, neatsižvelgiant į juridinio asmens nemokumo instituto paskirtį ir tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-1249/2026, 46 punktas). Tai reiškia, kad net jei ir būtų nustatyta, jog bendrovė pagal balanso testą ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nemoki, ši aplinkybė per se (savaime) nesudarytų pagrindo laikyti ją mokia, neįvertinus kitos alternatyvios sąlygos – bendrovės galėjimo laiku vykdyti turtines prievoles (likvidumo testas).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovė nemokia tapo 2022 m. rugsėjo 1 d. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadą, susijusią su bendrovės faktinio nemokumo momento nustatymu, atskirajame skunde nurodė, kad: bendrovės nemokumo momentas nėra ir negali būti siejamas su 2022 metais, kadangi tuo laikotarpiu bendrovės apyvartinis kapitalas buvo teigiamas, mokėjimai kreditoriams buvo vykdomi, gautinos sumos realiai surenkamos ir bendrovė vykdė veiklą bei generavo pajamas; bendrovės mokumą jau vertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami bankroto bylos iškėlimo bendrovei klausimą, kurie nustatė, jog bendrovė su mokumo sunkumais faktiškai susidūrė išimtinai tik nuo 2023 metų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

Visų pirma, teismų praktikoje išaiškinta, kad bendrovės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol bendrovei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) bendrovės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam, kad būtų galima konstatuoti nemokumą, nebūtina, kad bendrovei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus bendrovės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Taigi, faktinis įmonės nemokumas (kai jai dar nebuvo iškelta bankroto byla) nustatomas pagal byloje esančių įrodymų visumą, tiriant faktines aplinkybes, įrodinėjamas konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1562/2014; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624-553/2018).

Teismas gali remtis jam prieinamais įrodymais ir, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, neturi pagrindo nesiremti teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytu nemokumo faktu kaip prejudicine aplinkybe. Tačiau turi sutapti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, reikšmingos byloje. Taigi, yra pagrindas remtis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, jeigu teismui nėra pateikti rašytiniai įrodymai, paneigiantys teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytas aplinkybes, kurie leistų nustatyti bendrovės nemokumo momentą atitinkamu laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų nutarčių, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės bankroto bylos (ne)iškėlimo, turinį (t. 3, b. l. 7–14, 127–138) konstatuoja, kad teismai vertino teisinį, o ne faktinį bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Bendrovės mokumo klausimas buvo sprendžiamas pagal duomenis, kuriuos pateikė bendrovės vadovė, t. y. asmuo iš esmės suinteresuotas civilinės bylos baigtimi, nes bendrovės vadovė prieštaravo bankroto bylos iškėlimui (siekė, kad bendrovei būtų iškelta restruktūrizavimo byla). Dėl bankroto bylos neiškėlimo ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo bendrovės vadovė pateikė viešai prieinamus duomenis apie bedrovės finansinius rodiklius už laikotarpį nuo 2018 metų, bendrovės vadovės paaiškinimą, kreditorių sąrašą, vykdomų bylų sąrašą, duomenis apie turimą nekilnojamąjį turtą, finansinės atskaitomybės duomenis už 2023 m. (t. 1, b. l. 45–92), finansines ataskaitas už 2022–2024 m., bendrovės skolininkų, kreditorių sąrašus, bendrovės sąskaitų išrašus, bendrovės didžiąją knygą ir kt. (t. 2, b. l. 16–328). Tačiau sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nemokumo administratorė pateikė papildomus įrodymus, susijusius su bendrovės atliktais sandoriais, pradelstais įsipareigojimais, bendrovės sąsajomis su kitais juridiniais asmenimis, dalyvavusiais sandoriuose ir kt. (t. 6, b. l. 34–1049). Taigi, priešingai nei atskirajame skunde teigia apeliantė, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio pagrindo vadovautis bendrovės teisinio nemokumo momentu, nes dėl bendrovės faktinio nemokumo momento turėjo pats spręsti iš esmės, remdamasis į bylą pateiktais visais duomenimis (CPK 185 straipsnis).

Antra, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo nustatytą bendrovės nemokumo momentą (2022 m. rugsėjo 1 d.), atsižvelgia į bendrovės finansinius duomenis.

Iš bendrovės Juridinių asmenų registrui pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2022 metus matyti, kad bendrovės turtas 2022 m. gruodžio 31 d. sudarė 1 963 350 Eur, iš jo: 940 573 Eur ilgalaikis turtas (materialus turtas – 562 573 Eur, finansinis turtas – 378 000 Eur), 1 018 467 Eur trumpalaikis turtas (atsargos – 533 972 Eur, per vienus metus gautinos sumos – 418 367 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 66 128 Eur). Bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 1 884 746 Eur (t. 1, b. l. 20). Iš Pelno (nuostolių) ataskaitos už 2022 m. matyti, kad bendrovė turėjo 737 189 Eur pardavimo pajamų, grynasis pelnas siekė 34 134 Eur (t. 1, b. l. 26).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad didelę dalį trumpalaikio turto sudarė per vienerius metus gautinos sumos (418 367 Eur): iš prekybos gautinos sumos – 159 753 Eur ir kitos gautinos sumos – 258 614 Eur (t. 1, b. l. 7–11). Teismų praktikoje pažymima, kad trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad minėta suma per vienerių metų laikotarpį būtų sumažinta, t. y. kad debitoriai būtų įvykdę jų įsipareigojimus, tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Priešingai, kaip matyti iš bendrovės balanso už 2023 m., bendrovės debitorių įsipareigojimai tik augo, t. y. 2023 m. bendrovės debitorių įsipareigojimai siekė 1 411 420 Eur (t. 1, b. l. 21). Taigi, į bendrą turto masę neįtraukiant per vienerius metus gautinų sumų, įsipareigojimai ir mokėtinos sumos (1 884 746 Eur) viršijo turimo turto vertę (1 963 350 Eur – 418 367 Eur = 1 544 983 Eur). Nors iš bendrovės Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. gavo 34 134 Eur grynojo pelno (t. 1, b. l. 26), tačiau šiuo laikotarpiu bendrovė generavo itin didelę apyvartą (pardavimo pajamos 2022 m. siekė 737 189 Eur), todėl vien tai, jog jai liko palyginus labai mažai pelno (34 134 Eur) nereiškia, kad bendrovės finansinė padėtis buvo gera. Taigi, aptartų aplinkybių visuma įrodo, kad 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinė padėtis nebuvo gera, bendrovės turimas turtas nebuvo pakankamas jos finansiniams įsipareigojimams padengti.

Kita vertus, kaip minėta šios nutarties 47 punkte, juridinio asmens nemokumo būsena siejama ne tik su juridinio asmens turto vertės ir įsipareigojimų santykiu, bet ir su tuo, kad juridinis asmuo negali laiku įvykdyti prievolių. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė sistemingai nemokėjo PVM mokesčio. 2025 m. balandžio 1 d. mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, bendrovės mokestinė nepriemoka už 2021 m. spalio mėn. – 393 471,22 Eur PVM pagal 2023 m. birželio 22 d. patikslintą deklaraciją, už 2021 m. lapkričio mėn. – 127 389 Eur PVM pagal 2023 m. birželio 22 d., 2023 m. birželio 26 d., 2023 m. birželio 27 d. patikslintas deklaracijas. Bendrovės atžvilgiu dėl minėtos mokestinės nepriemokos priimtas 2024 m. gruodžio 2 d. nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), kuris 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas iškėlus bendrovei bankroto bylą (t. 6, b. l. 472–473). Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio mėn. buvo taikomas PLAIS piniginių lėšų apribojimas ir nurašymas iš bendrovės banko sąskaitų VMI naudai (t. 6, b. l. 489–903), o pati bendrovė dar 2022 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į VMI, prašydama dėl sunkios bendrovės finansinės padėties iki 2025 m. rugsėjo 25 d. išdėstyti 616 190,66 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą (t. 6, b. l. 472–473). VMI 2022 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo išdėstė 596 947,31 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą iki 2024 m. spalio 25 d. Sprendimas priimtas su sąlyga, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas turi būti užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija ir mokestinės paskolos sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sprendimo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą priėmimo dienos įvykdyti sprendime nurodytą sąlygą ir pasirašyti mokestinės paskolos sutartį elektroniniu būdu, t. y. per VMI portalo e. VMI autorizuotų elektroninių paslaugų sritį Mano VMI, tačiau mokesčių mokėtojo motyvuotu prašymu šis terminas gali būti pratęstas iki 60 dienų. Tuo atveju, kai per nustatytus terminus mokestinės paskolos sutartis nesudaroma, sprendimas išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą netenka galios nuo jo priėmimo dienos. Bendrovė nustatytais terminais neįvykdė papildomos sąlygos, todėl VMI priimtas sprendimas išdėstyti 596 947,31 Eur mokestinę nepriemoką neteko galios nuo jo priėmimo dienos (t. 6, b. l. 472–473). Be to, VMI atliko bendrovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. ir konstatavo, kad bendrovė pažeidė PVMĮ įstatymo 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pagal UAB „Ozmis“ įformintas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras nepagrįstai nuo įsigytų tarpininkavimo paslaugų atskaitė 39 690 Eur PVM, kurį deklaravo VMI pateiktose PVM deklaracijose (t. 6, b. l. 474–480). Taigi, bendrovė ilgą laiką nevykdė mokestinių įsipareigojimų VMI, suvokė blogą finansinę padėtį, negalėjimą laiku ir tinkamai atsiskaityti su bendrovės kreditore VMI, teikė bendrovei 2022 m. rugpjūčio 26 d. prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą.

Tai, kad bendrovė 2022 m. turėjo įsipareigojimų ne tik VMI, bet ir kitiems kreditoriams patvirtina ir kiti byloje pateikti įrodymai, pvz., tarp bendrovės ir UAB „Arotera“ 2022 m. rugsėjo 1 d. sudaryta Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutartis, iš kurios turinio matyti, kad bendrovė turėjo 60 000 Eur įsiskolinimą UAB „Arotera“, kurį padengė nekilnojamuoju turtu, esančiu Vilniuje, Viršuliškių g, 32-414 (t. 6, b. l. 1032–1044).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų aplinkybių visuma įrodo, kad 2022 m. rugsėjo 1 d. bendrovės finansinė padėtis nebuvo gera, bendrovės turimas turtas nebuvo pakankamas jos finansiniams įsipareigojimams padengti, be to, bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kurių negalėjo įvykdyti laiku.

Kiti byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad bendrovės finansinė padėtis 2023 m., 2024 m. laikotarpiais, lyginant su 2022 m., būtų iš esmės pagerėjusi. Priešingai, byloje esančių duomenų visuma leidžia nuspręsti, kad 2023 m., 2024 m. bendrovės finansinė situacija blogėjo. Visų pirma, iš bendrovės balanso už 2023 m. matyti, kad bendrovės turtas 2023 m. gruodžio 31 d. siekė 1 991 375 Eur, iš jo: ilgalaikis – 527 251 Eur, trumpalaikis – 1 464 124 Eur. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 705 572 Eur (t. 1, b. l. 21). Iš Pelno (nuostolių) ataskaitos už 2023 m. matyti, kad bendrovės pardavimo pajamos siekė 1 039 913 Eur, bendrovė patyrė (-)27 489 Eur nuostolį (t. 1, b. l. 27). Bendrovės vadovės pateiktas balansas už laikotarpį nuo 2024 m. sausio mėn. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. duomenys patvirtina, kad bendrovės turtas 2024 m. rugpjūčio 31 d. siekė 1 331 029 Eur, iš jo ilgalaikis – 527 251 Eur, trumpalaikis – 803 778 Eur. Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 1 466 760 Eur. Iš 2024 m. rugpjūčio 31 d. Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė patyrė nuostolius – (-)421 678 Eur (t. 8, b. l. 37–38). Taigi, minėti finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad bendrovės finansinė padėtis 2023–2024 m., lyginant su 2022 m., pablogėjo, nors bendrovės įsipareigojimai sumažėjo (2022 m. – 1 884 746 Eur, 2023 m. – 1 705 572 Eur, 2024 m. – 1 466 760 Eur), tačiau sumažėjo ir turimo turto vertė (2022 m. – 1 963 350 Eur, 2023 m. – 1 991 375 Eur, 2024 m. – 1 331 029 Eur), bendrovės veikla po 2022 m. kūrė tik nuostolius (2023 m. – (-)27 489 Eur, 2024 m. – (-)421 678 Eur), o bendrovės įsipareigojimai valstybės biudžetui augo (žr. šios nutarties 55 punktą). Antra, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad bendrovės atžvilgiu 2023–2024 m. buvo užvesta eilė vykdomųjų bylų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurių didžioji dalis susijusi su bendrovės nemokamomis mokestinėmis prievolėmis valstybei (t. 1, b. l. 58–60).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes (žr. šios nutarties 49–58 punktus), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog bendrovė buvo nemoki 2022 m. rugsėjo 1 d. (bendrovė laiku negalėjo vykdyti turtinių prievolių, o jos įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę) (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Objektyvių duomenų, paneigiančių išvadą dėl bendrovės nemokumo momento, apeliantai nepateikė, o vien subjektyvūs samprotavimai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo ir pagrįstumo.

Dėl 2021 m. gruodžio 20 d. tarp bendrovės ir Lenkijoje registruotos bendrovės „Alvesto Sp.z o.o.“ sudarytos Paskolos sutarties

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis.

Pirmosios instancijos teismas pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto pagrindais, nes bendrovės ir Lenkijoje registruotos bendrovės „Alvesto Sp.z o.o.“ sudaryta Paskolos sutartis buvo nuostolinga ar ekonomiškai nenaudinga bendrovei, o atsiskaitymas už paskolą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui. Teismas nurodė, kad pareiškėja paskolino pinigus užsienio subjektui 4 metų laikotarpiui, nors neturėjo apyvartinių lėšų ir pati 2021 m. spalio 21 d.–2022 m. gruodžio 22 d. skolinosi pinigus iš akcininko A. Holding OU (280 000 Eur). Be to, bendrovė nenumatė mokėjimo palūkanų, nesusitarė dėl garantijos ar įkeitimo, tokiu būdu iš šio sandorio negavo nei naudos, nei užsitikrino prievolių įvykdymą.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde nurodė, kad: bendrovė, siekdama gerinti savo veiklos finansinius rodiklius ir uždirbti pelno, 2021 m. sausio 15 d. ir 2021 m. gruodžio 20 d. sudarė investicinių paskolų sutartis, o tai reiškia, jog šie verslo sandoriai sudaryti teisėtai, sąžiningai ir rūpestingai įvertinus rizikas bei tikėtiną grąžą; bendrovė, įvertinus savo finansinę padėtį, turėjo teisę minėtas lėšas paskolinti; paskola suteikta bendrovei esant mokiai; paskolos suteikimo laikotarpiu kreditorių interesai nebuvo pažeisti, o paskola suteikta atlygintinai, nustatant net 10 proc. metines palūkanas, kurios yra didesnės, nei siūlomos rinkos; pats sandoris (paskolos sutartis) buvo atlygintinis, bendrovė turimą turtą (pinigines lėšas) siekė panaudoti, kad gautų pajamas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Visų pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 20 d. tarp bendrovės ir Lenkijoje registruotos bendrovės „Altvesto Sp. z. o. o.“ buvo sudaryta Paskolos sutartis, pagal kurią bendrovė įsipareigojo paskolinti Lenkijoje registruotai bendrovei „Altvesto Sp. z. o. o.“ 300 000 Eur su 10 proc. metinėmis palūkanomis, atitinkamai skolininkė „Altvesto Sp. z. o. o.“ įsipareigojo grąžinti paskolą per 48 mėnesius (4 metus) nuo sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2025 m. gruodžio 20 d. (t. 6, b. l. 1003–1005, 1008–1009). 2021 m. gruodžio 21 d. iš bendrovės banko sąskaitos, esančios AB „Šiaulių bankas“ į Altvesto Sp. z. o buvo pervesta 285 000 Eur (t. 6, b. l. 1006–1007). Nemokumo administratorė papildomai nurodė, kad patikrinusi bendrovės banko sąskaitas išsiaiškino, jog laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2023 m. kovo 27 d. iš bendrovės banko sąskaitos (PayAlly Ltd.) į Lenkijoje registruotos įmonės „Altvesto Sp. z. o. o.“ banko sąskaitą per kelis kartus buvo pervesta iš viso 91 000 Eur, tačiau tokios paskolos sutarties nemokumo administratorė nenustatė. Taigi, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, bendrovė laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 21 d. iki 2023 m. kovo 27 d. pervedė Lenkijoje registruotai bendrovei „Altvesto Sp. z. o. o.“ iš viso 376 000 Eur.

Antra, nors apeliantė teigia, kad suteikdama paskolas siekė gerinti savo veiklos finansinius rodiklius ir uždirbti pelno, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad sudarant minėtas paskolos sutartis buvo realus pagrindas tikėtis gauti papildomų pajamų, iš kurių bendrovė būtų galėjusi įvykdyti savo prievoles kreditoriams, įskaitant mokestines prievoles VMI. Juolab kad kaip pagrįstai nurodė ir nemokumo administratorė, Šiaulių apygardos teismo buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-187-650/2026, kurios metu Lenkijoje registruotos bendrovės „Altvesto Sp. z. o. o.“ atstovas patvirtino, kad juridinis asmuo verčiasi iš esmės reklamos paslaugų teikimu, o paskolinti pinigai buvo investuoti į pirmą ir vienintelį statybų projektą, kuriame jau daugiau nei 4 metus net nepradėtos jokios statybos (t. 11, b. l. 183–189). Taigi, tokie bendrovės paskolos sandoriai, kurių pagrindu Lenkijoje registruotai įmonei „Altvesto Sp. z. o. o.“ Covid pandemijos laikotarpiu buvo pervedamos didelės apimties piniginės lėšos, kurios skirtos investuoti į statybos veiklą, įvertinus ir pačios pareiškėjos teiginius, kad COVID pandemijos laikotarpiu nekilnojamojo turto rinka stojo, negali būti pripažinti kaip ekonomiškai naudingi bendrovei. Suinteresuotas asmuo T. A., veikdama kaip atsakinga ir rūpestinga bendrovės vadovė, kuriai keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, priimdama sprendimą sudaryti sandorius, kurių pagrindu 4 metų laikotarpiui buvo suteikiamos didelės apimties paskolos Lenkijoje registruotai bendrovei, turėjo atsižvelgti į susiklosčiusias rinkos sąlygas ir veikti geriausiai bendrovės interesais.

Trečia, tai, kad paskolos suteikimas buvo ekonomikai nuostolingas ir nenaudingas bendrovei patvirtina ir bendrovės finansinė padėtis, t. y. bendrovė, jau turėdama pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams (2021 m. spalio mėn. įsipareigojimas VMI siekė 393 471,22 Eur), kurie augo ir kaip minėjo pati bendrovės vadovė, neturėdama pakankamai apyvartinių lėšų bendrovės veiklai vykdyti ir 2021 m. spalio 21 d.–2022 m. gruodžio 22 d. skolindamasi lėšas iš akcininko A. Holding OU (280 000 Eur), 2021 m. gruodžio 20 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu pervedė pinigus be jokių papildomų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių.

Ketvirta, nors apeliantė teigia, kad paskolos sutartys buvo sudarytos bendrovei esant mokiai, tačiau vien tai, kad paskolos sutartys buvo sudarytos iki 2022 m. rugsėjo 1 d., savaime nereiškia, kad jos buvo ekonomiškai naudingos bendrovei ir neįtakojo bendrovės nemokumo. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad aiškinantis, ar bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, svarbu nustatyti, ar tokia bendrovės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo, ar tokia bendrovės padėtis buvo nukreipta dar labiau bloginti jos turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 23–24 punktai; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 66 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 20 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 47 punktas). Taigi, nustatinėjant tyčinio bankroto požymius yra aktuali ne tik bendrovės veikla ir atitinkamai sudaryti sandoriai po jos nemokumo momento, bet ir ta veikla ir tie sandoriai, kurie buvo atlikti iki bendrovės nemokumo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė, o ir teismas nenustatė objektyvių duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2021 m. gruodžio 20 d. Paskolos sutartis, sudaryta tarp bendrovės ir Lenkijoje registruotos bendrovės „Alvesto Sp.z o.o.“ buvo neekonomiškas ir nenaudingas bendrovei sandoris. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 ir 2 punkte įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai.

Dėl 2022 m. rugsėjo 1 d. Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutarties

Vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

Pagal CK 6.930¹ straipsnį 1 dalį, skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Pagal CK 6.930¹ straipsnį 2 dalį, atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis; nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 1 d. tarp bendrovės ir UAB „Arotera“ buvo sudaryta Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Minėta sutartis sudaryta atsižvelgiant į tai, kad: 2019 m. rugsėjo 30 d. tarp šalių buvo pasirašyta Pavedimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mokamų statinio (duomenys neskelbtini) statybos valdymo ir statybos techninės priežiūros atlikimo paslaugų; 2022 m. liepos 31 d. tarp šalių sudaryto Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto duomenimis bendrovės skola UAB „Arotera“ pagal Pavedimo sutartį buvo 121 755 07 Eur; bendrovė yra suinteresuota grąžinti skolos dalį, lygią 60 000 Eur, padengiant ją nekilnojamuoju turtu, o UAB „Arotera“ yra suinteresuota įgyti nurodytą nekilnojamąjį turtą. Sutarties 1.1 papunkčiu bendrovė perdavė, o UAB „Arotera“ nuosavybės teise priėmė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 1032–1044).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. bendrovei tapus nemokiai, kas buvo žinoma ir buvusiai vadovei T. A., ji turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos įmonei iškėlimo, tačiau 2022 m. rugsėjo 1 d. su UAB „Arotera“ sudarė Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pažeidė kitų bendrovės kreditorių (įskaitant VMI) interesus, nes iš dalies buvo atsiskaityta tik su pavieniu kreditoriumi, suteikiant jam prioritetą, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kas atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Apeliantė su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko. Atskirajame skunde nurodė, kad atsiskaitymas su UAB „Arotera“ buvo būtinas siekiant išsaugoti bendrovės veiklą, t. y. kad būtų atliekami darbai ir kad vėliau bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą (parkingus, sandėliukus) pavyktų sėkmingai realizuoti rinkos kaina, uždirbti pelną ir atitinkamai atsiskaityti su kitais kreditoriais (tame tarpe – VMI). Pirmosios instancijos teismo išvados, kad buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas, įvertinus visą aplinkybių kontekstą (atsiskaitymas su UAB „Arotera“ buvo atliekamas bendrovei nesant nei faktiškai, nei teisiškai nemokiai, be to, atliekamas siekiant išsaugoti bendrovės ūkinę-veiklą bei turtą, dėl VMI mokestinės nepriemokos dydžio ir išdėstymo buvo kilę ginčai), nėra teisiškai reikšmingos, kadangi bendrovės interesai, atsiskaitant su reikšmingu bendrovės ūkinės veiklos vykdymui kreditoriumi, nebuvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Visų pirma, bendrovės 60 000 Eur skola UAB „Arotera“ buvo padengta 2022 m. rugsėjo 1 d., t. y. tada, kai bendrovė buvo nemoki (nustatytas nemokumo momentas – 2022 m. rugsėjo 1 d.). Byloje nėra duomenų, paneigiančių, kad sudarant minėtą sandorį tiek buvusiai bendrovės vadovei, tiek jos akcininkui Estijos Respublikoje registruotam juridiniam asmeniui A. Holding OU buvo žinoma, jog bendrovė yra nemoki. Antra, 2022 m. rugsėjo 1 d. turėjo pirmesnės eilės kreditorių, kurių reikalavimai buvo pradelsti (pvz., 2022 m. rugpjūčio 26 d. skola VMI siekė 616 190,66 Eur). Trečia, skolos dengimo sandoris buvo sudarytas su UAB „Arotera“, kuri su bendrovės buvusia vadove yra susijusi – UAB „Arotera“ vadovas nuo 2017 m. spalio 3 d. yra bendrovės buvusios vadovės T. A. sutuoktinis K. A., o akcininkė nuo 2017 m. gruodžio 19 d. yra Estijos Respublikoje registruota A. Holding, kuri taip pat yra ir bendrovės akcininkė (t. 6, b. l. 999–1002). Ketvirta, suinteresuotas asmuo nenurodė argumentų ir konkrečiai nepagrindė būtinybės sudaryti Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutartį, t. y., kad tokie veiksmai buvo būtini, siekiant išsaugoti bendrovės veiklos tęstinumą. Suinteresuoto asmens atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsiskaitymas su UAB „Arotera“ buvo būtinas siekiant išsaugoti bendrovės veiklą, t. y. kad būtų atliekami darbai ir kad vėliau bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą (parkingus, sandėliukus) pavyktų sėkmingai realizuoti rinkos kaina, uždirbti pelną ir atitinkamai atsiskaityti su kitais kreditoriais, tačiau šios aplinkybės niekaip neįrodo įskaitymo sandorių sudarymo privalomumo. Juolab kad byloje nėra duomenų, kad bendrovė atsiskaičiusi su UAB „Arotera“ būtų pardavusi parkingus, sandėliukus, gavusi lėšų ir atsiskaičiusi su kreditoriais. Priešingai, negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), statybos dokumentai nebaigti tvarkyti, tik 2025 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkime buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovei priklausančios antžeminės automobilių saugyklos dalies (58/75 dalis) pardavinėjimo varžytinėse (t. 5, b. l. 9–13). Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutarties sudarymo metu (2022 m. rugsėjo 1 d.), kai bendrovė jau buvo nemoki ir neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais (2022 m. gruodžio 31 d. bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 1 884 746 Eur), bendrovė, veikdama per savo vadovę T. A. suteikė prioritetą susijusiam asmeniui UAB „Arotera“ ir išimtinai pasirinko padengti savo skolą tik UAB „Arotera“. Vien deklaratyvūs suinteresuoto asmens teiginiai nepatvirtina būtinybės sudaryti 2022 m. rugsėjo 1 d. Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutarties.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes (žr. šios nutarties 74 punktą), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad suinteresuotas asmuo nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog 2022 m. rugsėjo 1 d. Skolos dengimo nekilnojamuoju turtu sutartimi buvo atliktas 60 000 Eur turto vertės įskaitymas su susijusiu juridiniu asmeniu UAB „Arotera“, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą. Objektyvių duomenų, įrodančių, kad atliktu įskaitymu buvo siekiama gaivinti bendrovės veiklą, nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Dėl 2022 m. spalio 12 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. spalio 12 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties ir 2022 m. spalio 12 d. bendrovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (55 000 Eur) pagrindu bendrovė pardavė UAB „Amika turtas“ automobilį AUDI SQ7 4.0 TDI, VIN kodas (duomenys neskelbtini), buvęs valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) už 55 000 Eur. Iš PVM sąskaitos faktūros turinio matyti, kad nustatytas apmokėjimo terminas – iki 2022 m. spalio 12 d. pavedimu. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis, UAB „Amika turtas“ nuosavybės teisė į minėtą transporto priemonę buvo įregistruota 2022 m. lapkričio 16 d. (t. 6, b. l. 1010–1016). Be to, iš bendrovės pateikto bendrovės debitorių sąrašo nustatyta, kad 2024 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Amika turtas“ buvo skolinga bendrovei 59 728,14 Eur (t. 2, b. l. 302). Nemokumo administratorė paaiškino, kad 59 728,14 Eur sudaro tiek 55 000 Eur įsiskolinimas už 2022 m. spalio 12 d. įsigytą transporto priemonę, tiek 9 728,14 Eur piniginių lėšų permoka, susidariusi bendrovei 2022 m. birželio 20 d., 2022 m. birželio 29 d. ir 2022 m. gruodžio 31 d. sumokėjus UAB „Amika turtas“ 11 000 Eur bei vėliau (2022 m. gruodžio 31 d. ir 2024 m. gegužės 7 d.) atlikus 6 271,86 Eur priešpriešinių reikalavimų užskaitą.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2022 m. spalio 12 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis buvo ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas bendrovei sandoris, nes perleidus didelės vertės turtą (automobilį), su bendrove nebuvo atsiskaityta. Tokiu būdu buvo pažeistos kitų bendrovės kreditorių teisės ir teisėti interesai, nes bendrovės kreditoriams buvo apribotos galimybės nukreipti savo finansinių reikalavimų padengimą į atitinkamą turtą. Teismas nurodė, kad tokio sandorio sudarymas atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytus tyčinio bankroto požymius.

Apeliantė iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad UAB „Amika turtas“ neatliko mokėjimų bendrovės naudai nurodydama, kad tai nebuvo daroma dėl pakankamai blogos UAB „Amika turtas“ finansinės būklės. Vis dėlto, apeliantės vertinimu, pats sandoris buvo atlygintinis, bendrovė turimą turtą (transporto priemonę) pardavė už 55 000 Eur sumą. Taigi, bendrovė turėjo lūkestį pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu gauti atitinkamas lėšas. Šiuo atveju skolininkės prievolės neįvykdymas neturi būti tapatinamas su sąmoningai blogu buvusios bendrovės vadovės bendrovės valdymu. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

Visų pirma, bendrovei nuosavybės teise priklausantis didelės vertės turtas buvo perduotas juridiniam asmeniui (UAB „Amika turtas“), kuriam vadovauja bendrovės buvusios vadovės T. A. sutuoktinis K. A. (t. 6, b. l. 992–994). Antra, transporto priemonė buvo perleista jau tada, kai bendrovė buvo nemoki (2022 m. rugsėjo 1 d.) ir kai buvo taikomi PLAIS apribojimai ir piniginės lėšos nurašomos iš bendrovės sąskaitos VMI (t. 6, b. l. 489–574, 932–988). Trečia, byloje nenustatyta, kad bendrovės buvusi vadovė būtų reikalavusi iš UAB „Amika turtas“ sumokėti už nupirktą transporto priemonę, taip pat nėra duomenų, kad bendrovės vadovė būtų teikusi reikalavimą teismui dėl skolos išieškojimo. Ketvirta, nors apeliantė teigia, kad UAB „Amika turtas“ dėl savo blogos finansinės būklės nesumokėjo bendrovei už parduotą transporto priemonę, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apmokėjimas už transporto priemonę turėjo būti įvykdytas tą pačią dieną, kai buvo sudaryta Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis. Taigi, apeliantė perleisdama transporto priemonę galėjo objektyviai įsitikinti UAB „Amika turtas“ finansine padėtimi, todėl būtent jos veiksmai, perleidžiant didelės vertės turtą iš esmės ir lėmė, kad buvo sudarytas ekonomiškai nenaudingas sandoris. Penkta, nors apeliantė teigia, kad skolininkės prievolės neįvykdymas neturi būti tapatinamas su sąmoningai blogu buvusios bendrovės vadovės bendrovės valdymu, tačiau nagrinėjamu atveju transporto priemonė buvo perleista susijusio asmens valdomam juridiniam asmeniui, kuris nemokėjo bendrovei ir neatlygintinai naudojosi turtu daugiau nei tris metus. Tokie bendrovės vadovės veiksmai iš esmės lemia išvadą, kad turtas buvo perleistas susijusio asmens valdomam juridiniam asmeniui neatlygintinai ir bendrovės vadovė nesiėmė veiksmų, kad skola būtų atgauta.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 2022 m. spalio 12 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei sandoris, be to, pažeidė kitų bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes perleidus turtą susijusiam asmeniui UAB „Amika turtas“, bendrovės kreditoriams buvo apribotos galimybės nukreipti savo finansinių reikalavimų padengimą į atitinkamą turtą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir tuo aspektu, kad 2022 m. spalio 12 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei sandoris.

Dėl 2022 m. lapkričio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ir dėl 2022 m. lapkričio 22 d. bendrovės ir UAB „Bonlera“ sudarytos Pirkimo–pardavimo sutarties atitikimo tyčinio bankroto požymiams.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrovė, atstovaujama T. A., pardavė UAB „Bonlera“, atstovaujamai K. A. 1 638,62 kv. m ploto administracinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris 2020 m. kovo 13 d. sutartine hipoteka buvo įkeistas kreditorei UAB „Trečia diena“, kartu pirkėjai perleidžiant pardavėjos turimas teises į valstybinės žemės sklypo (0,2162 ha). Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad turtas parduodamas už 1 210 000 Eur kainą, kuri turi būti sumokėta tokia tvarka: 1 000 000 Eur kainos dalį pirkėja UAB „Bonlera“ įsipareigoja sumokėti bendrovei ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 31 d., o PVM lygią 210 000 Eur kainos dalį pirkėja UAB „Bonlera“ perėmė savo atsakomybėn. VMI 2023 m. balandžio 3 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patenkino bendrovės prašymą ir sutiko, kad 210 000 Eur mokestinę nepriemoką perimtų UAB „Bonlera“ (t. 6, b. l. 469–470). Taigi, UAB „Bonlera“ atsiskaitė su bendrove pagal Pirkimo–pardavimo sutartį dėl 210 000 Eur. 2023 m. rugpjūčio 3 d. tarp UAB „Trečia diena“, UAB „ Bonlera “ ir bendrovės buvo sudaryta Tarpusavio reikalavimų užskaitymų sutartis, kuria UAB „Bonlera“ perėmė visus bendrovės įsipareigojimus pagal 2022 m. vasario 23 d. priedą Nr. (duomenys neskelbtini) prie paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), o UAB „Trečia diena“ patvirtino, kad bendrovė yra pilnai atsiskaičiusi pagal minėtą paskolos sutartį, o UAB „Bonlera“ lieka skolinga UAB „Trečia diena“ 750 000 Eur (t. 6, b. l. 413–414). Nemokumo administratorė paaiškino, kad hipotekos kreditorė UAB „Trečia diena“ pateikė informaciją, kad 2020 m. sausio 27 d. tarp bendrovės ir UAB „Trečia diena“ buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu bendrovė per sutelktinio finansavimo platformą www.rontgen.lt, kurią administruoja UAB „Trečia diena“, iš finansuotojų (fizinių ir juridinių asmenų, pervedusių lėšas į pinigų surinkimo sąskaitą) pasiskolino 700 000 Eur, paskolos grąžinimo data – 2022 m. vasario 28 d. Paskolos pinigai buvo skirti esamos bendrovės paskolos (paimtos administracinio pastato įsigijimui, rekonstravimui) refinansavimui, t. y. bendrovės finansinių įsipareigojimų Raseinių kredito unijos KREDA naudai įvykdyti pagal 2019 m. spalio 2 d. sutartį. 2022 m. vasario 8 d. pasirašius priedą prie Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atliktas 2020 m. sausio 27 d. Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu bendrovės gautos paskolos refinansavimas platformoje, todėl 2020 m. investuotojams buvo grąžintos investicijos, o 2022 m. investavo nauji investuotojai, paskolos suma 700 000 Eur. 2023 m. UAB „Bonlera“ perėmė bendrovės skolą, 2023 m. buvo atliekamas paskolos refinansavimas sutelktinio finansavimo platformoje, todėl 2022 m. investuotojams buvo grąžintos investicijos, o 2023 m. investavo nauji investuotojai, UAB „Bonlera“ paskolos suma 750 000 Eur, kuri dar kartą buvo refinansuota 2024 m. Kadangi UAB „Bonlera“ 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš bendrovės įsigijo nekilnojamąjį, kuris buvo įkeistas UAB „Trečia diena“ bendrovės prievolių įvykdymui užtikrinti, o hipoteka seka paskui daiktą, todėl šiai dienai hipoteka yra įkeistas UAB „Bonlera“ priklausantis nekilnojamasis turtas (administracinis pastatas (duomenys neskelbtini)). Šiai dienai bendrovė nėra skolinga UAB „Trečia diena“ ar kitiems investuotojams www.rontgen.lt sutelktinio finansavimo platformoje (t. 6, b. l. 1–20). Taigi, iš nemokumo administratorės paaiškinimų, kurių apeliantas iš esmės neginčijo, turinio, matyti, kad UAB „Bontlera“ perėmė iš bendrovės 700 000 Eur įsipareigojimą UAB „Trečia diena“ atžvilgiu, todėl UAB „Bontlera“ liko skolinga bendrovei 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu 300 000 Eur.

Tai, kad likusi skolos suma yra 300 000 Eur papildomai pagrindžia bendrovės debitorių sąrašas, kuriame nurodyta, kad UAB „Bontlera“ skolinga 300 000 Eur (t. 2, b. l. 302) bei Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2429-866/2025 patvirtinta 2025 m. birželio 20 d. taikos sutartis, iš kurios turinio matyti, kad UAB „Bonlera“ pagal 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartį skolinga bendrovei 300 000 Eur (t. 8, b. l. 64–67).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp bendrovės ir UAB „Bonlera“, atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktus. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad: nepagrįsti pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo ekonomiškai nenaudingas sandoris, nes bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Bonlera“ yra atsiskaičiusi su bendrove pagal minėtą sutartį; pirmosios instancijos teismas nevertino bei neatsižvelgė į tai, kad UAB „Bonlera“ ir bendrovė yra sudariusios taikos sutartį, kuria ginčas buvo išspręstas, o pati bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, patvirtino neturinti pretenzijų; nepagrįsti teismo argumentai, kad pats atsiskaitymo už turtą atidėjimo faktas buvo bendrovei nuostolingas; pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kadangi turto perleidimas kitam juridiniam asmeniui, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiant tam tikrą turtą, savaime nereiškia turto perkėlimo į kitą juridinį asmenį turint tikslą privesti bendrovę prie bankroto tyčia; teismas nevertino, kad ieškovė pastatą įsigijo dar 2017 m. gegužės 19 d. už 330 000 Eur, o pardavė už net 1 210 000 Eur, t. y. net už 880 000 Eur daugiau nei buvo įsigytas. Taigi, bendrovei šis verslo sprendimas buvo ekonomiškai naudingas, padėjo išvengti didžiulių nuostolių, įskaitant didžiulių palūkanų mokėjimo prievolės. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Bonlera“ vadovas nuo 2022 m. birželio 27 d. yra K. A., bendrovė įkurta 2022 m. birželio 27 d. ir kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas – vos pusmetį iki 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (t. 6, b. l. 989–991). Antra, UAB „Bonlera“ už perduota nekilnojamąjį turtą nemokėjo daugiau nei 2 metus, o tai padarė jau praleidusi nustatytą terminą ir tik nemokumo administratorei iškėlus teisme bylą ir Vilniaus apygardos teismui 2025 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2429-866/2025 patvirtinus taikos sutartį, UAB „Bonlera“ įsipareigojo pagal 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti bendrovei 300 000 Eur (taip pat žr. šios nutarties 82–83 punktus). Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad Pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2022 m. lapkričio 22 d., t. y. bendrovei esant nemokiai (nustatytas nemokumo momentas – 2022 m. rugsėjo 1 d.), todėl suinteresuotas asmuo turėjo, visų pirma ne sudaryti bendrovei priklausančio turto perleidimo sandorį, o kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Juolab kad bendrovės buvusi vadovė teigdama, kad mokėti paskolą už patalpas ir jas išlaikyti bendrovei tapo nepakeliama našta patvirtino, kad ji žinojo apie bendrovės sunkią finansinę padėtį ir bendrovės nemokumą. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad bendrovė realią turtinę naudą gavo operatyviai, nes pirkėja UAB „Bontlera“ pareiškėjos prievolę VMI atžvilgiu (210 000 Eur) perėmė jau 2023 m. balandžio 3 d. Jeigu bendrovės buvusi vadovė nebūtų pardavusi patalpų, sandoris nebūtų sudarytas ir prievolė dėl PVM mokesčio nebūtų atsiradusi. Penkta, apeliantė teigia, kad gavo realią turtinę naudą, pasireiškiančia tuo, kad bendrovei neteko vykdyti prievolių savo kreditoriams, mokėti palūkanų pagal 2020 m. sausio 27 d. tarp UAB bendrovės ir UAB „Trečia diena“ sudarytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau vien tai, kad bendrovės įsipareigojimai pagal UAB „Trečia diena“ sudarytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perimti, savaime nereiškia, kad Pirkimo–pardavimo sutartis buvo naudinga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju bendrovė, atidėdama mokėjimą pirkėjai (300 000 Eur) 2 metams, nenumatydama palūkanų, skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių, perleisdama nuosavybės teisę turtą po sutarties sudarymo, o ne po atsiskaitymo, patyrė nuostolių, nes iš esmės suteikė UAB ,,Bonlera“ neatlygintinę paskolą. Šešta, turtas buvo parduotas UAB „Bonlera“ sudengiant įsipareigojimus UAB „Trečia diena“, t. y. išimtinai patenkinant tik konkretaus kreditoriaus (UAB „Trečia diena“), o ne visų bendrovės kreditorių interesai. Septinta, vien tai, kad sandoris buvo sudarytas 2022 m. pabaigoje, kuomet vykstant karui Ukrainoje, savaime nėra objektyviai pateisinama priežastis bendrovės vadovei sudaryti nenaudinga sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas yra jos sutuoktinis (CPK 185 straipsnis).

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo ekonomiškai nenaudingas pareiškėjai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui, sandoriu turtas buvo perkeltas į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktų pagrindais. Apeliantės samprotavimai, kad 2022 m. lapkričio 22 d. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo ekonomiškai naudingas bendrovei sandoris yra paremti tik subjektyviu vertinimu, kurio pagrindu teismas negali daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo (CPK 185 straipsnis).

Dėl (ne)tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis ir teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje lemia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (sąžiningumo, atvirumo) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš bendrovės vadovo pareigų yra tinkamas bendrovės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 13 straipsnio 1 dalis; iki 2022 m. sausio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1 dalis).

Tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą požymį iš esmės sieja su netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu ir dokumentų neperdavimu nemokumo administratorei. Nemokumo administratorė nurodė, kad bendrovės finansinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, nes: 1) bendrovė į apskaitos registrus įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, t. y. apskaitė ne tomis sąlygomis ir aplinkybėmis įvykusias ūkines operacijas laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. pagal UAB „Ozmis“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras iš viso už 189 000 Eur ir 39 690 Eur PVM, kurios neturi juridinės galios; 2) bendrovės vadovė neperdavė nemokumo administratorei nė vienos UAB „Ozmis“ išrašytos ir bendrovės pateiktos apmokėti PVM sąskaitos faktūros, jokių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (užskaitų aktų, kvitų ar pan.), išskyrus debitorių sąrašą bei buhalterinės apyvartos detalizaciją, kuriuose fiksuota, kad UAB „Ozmis“ yra skolinga bendrovei 158 833,63 Eur; 3) nepaisant daugkartinių nemokumo administratorės prašymų, bendrovės vadovė nemokumo administratorei nėra perdavusi visų bendrovės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentų.

Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad iš bylos duomenų nenustatyta, kad iš nemokumo administratorei perduotų dokumentų ir (ar) kitų bendrovės bankroto byloje esamų duomenų nėra galimybės nustatyti bendrovės realios finansinės padėties; taip pat nenustatyta buvusios bendrovės vadovės sąmoningo atitinkamų dokumentų (jų dalies) neperdavimo (slėpimo, praradimo) fakto, siekiant nuslėpti bendrovės nemokumo priežastis ir taip užkertant kelią kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti ar skoloms išieškoti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Visų pirma, 2023 m. lapkričio 8 d. VMI atliko bendrovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, kad bendrovė sudarė tarpininkavimo sutartis su UAB „Ozmis“: 2021 m. lapkričio 29 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad ekspertas įsipareigoja ieškoti klientui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – viešbučio (apie 1 978,36 kv. m) adresu (duomenys neskelbtini), pirkėjų ir 2021 m. gruodžio 17 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad ekspertas įsipareigoja ieškoti klientui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – butų ir poilsio paskirties turtinių vienetų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirkėjų. Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu apskaitos registruose, pagal pirmiau minėtas tarpininkavimo sutartis, apskaitė UAB „Ozmis“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už 189 000 Eur ir 39 690 Eur PVM. Bendrovė mokestinio patikrinimo metu UAB „Ozmis“ atliktoms tarpininkavimo paslaugoms pagrįsti nepateikė atliktų tarpininkavimo paslaugų priėmimo–perdavimo aktų, todėl nebuvo galimybės nustatyti, kokius konkrečius nekilnojamojo turto objektus (butus, dviračių saugyklas, antžemines automobilių saugyklas) parduodant buvo tarpininkaujama. Be to, bendrovė nei mokestinio tyrimo, nei patikrinimo metu nepateikė objektyvių įrodymų dėl UAB „Ozmis“ tarpininkavimo paslaugų suteikimo. Bendrovei UAB „Ozmis“ vardu įformintose PVM sąskaitose faktūrose vienas iš rekvizitų – ūkinių operacijų turinys, neatitinka tikrovės, nes pagal mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją ir faktines aplinkybes nustatyta, kad UAB „Ozmis“ vardu buvo tik įforminti dokumentai, kurie surašyti formaliai ir galimai neatitinkantys realios įvykių sekos. Realiai tarpininkavimo paslauga nei pagal vieną sutartį nebuvo atlikta. Todėl UAB „Ozmis“ įformintos PVM sąskaitos faktūros negali būti pripažintos turinčiomis juridinę galią ir teisę į PVM atskaitą. VMI priėmė sprendimą, kad UAB „Ozmis“ įformintos bendrovei PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, nes UAB „Ozmis“ tarpininkavimo paslaugų neatliko, o tik formaliai surašė apskaitos dokumentus, kurių pagrindu bendrovė sumažino mokėtiną į biudžetą PVM. Bendrovė į apskaitos registrus įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, t. y. apskaitė ne tomis sąlygomis ir aplinkybėmis įvykusias ūkines operacijas laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. pagal UAB „Ozmis“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras iš viso už 189 000 Eur ir 39 690 Eur PVM, kurios neturi juridinės galios. Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertinės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pagal UAB „Ozmis“ įformintas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras nepagrįstai nuo įsigytų tarpininkavimo paslaugų atskaitė 39 690 Eur PVM, kurį VMI deklaravo pateiktose PVM deklaracijose (t. 6, b. l. 474–480).

Taigi, minėtu VMI sprendimu buvo konstatuotas netinkamai bendrovės buhalterinės apskaitos vykdymas. Įvertinus tai, kad patikrinimo laikotarpiu (2021 m. gruodžio 1 d.–2022 m. rugpjūčio 21 d.) bendrovės įsiskolinimas VMI buvo ženklus ir siekė 616 190,66 Eur (t. 6, b. l. 472–473), VMI sprendimu nustatytas mokestinių įstatymų pažeidimas vertintinas kaip sąmoningas bendrovės vadovės siekis išvengti papildomų įsipareigojimų.

Antra, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos vadovo atsakomybė bendrovei nepasibaigia, kadangi JANĮ 57 straipsnio 1 dalies pagrindu jam atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 15 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 28 d.) bendrovei iškelta nemokumo (bankroto) byla, bendrovės vadovai įpareigoti per 14 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratorei bendrovės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, taip pat visus bendrovės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą bendrovės informaciją, susijusią su jos veikla, o administratorė įpareigota perimti visus dokumentus ir perduodamą turtą (t. 3, b. l. 7–14).

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodinėja tas, kuris remiasi tam tikromis aplinkybėmis (CPK 178 straipsnis). Kai teisės aktai tam tikram asmeniui numato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau tie veiksmai nėra atlikti (tinkamai įforminti), įrodinėjimo našta, kad veiksmai buvo atlikti, tenka tam asmeniui, kuris turėjo pareigą juos atlikti, o ne tam, kuris teigia, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti. Taigi, nagrinėjamu atveju būtent apeliantei teko procesinė našta pagrįsti aplinkybę, kad ji yra tinkamai įvykdžiusi pareigą perduoti nemokumo administratorei visus bankrutuojančios bendrovės dokumentus ir turtą.

Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad bendrovės nemokumo administratorei buvo pateikti visi bendrovės finansiniai dokumentai, o vien tai, kad bendrovės nemokumo administratorė remdamasi bendrovės debitorių sąrašu kreipėsi į teismą dėl 158 833,63 Eur skolos iš UAB „Ozmis“ išieškojimo ir tuo pagrindu buvo užvesta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. eL2-18870-987/2025, patvirtina, kad nemokumo administratorė turėjo galimybę kreiptis į teismą ir nustatyti bendrovės finansinę padėtį, atitinkamai ir UAB „Ozmis“ įsipareigojimų dydį. Tačiau apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad bendrovės nemokumo administratorei perdavė bendrovės finansinius dokumentus, susijusius su UAB „Ozmis“. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, civilinėje byloje eL2-18870-987/2025 UAB „Ozmis“ pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su bendrovės pareikštais reikalavimais, motyvuodamas tuo, kad nėra aiškus skolos pagrindas. Taigi, šių aplinkybių visuma paneigia apeliantės teiginius, kad bendrovės finansinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai, o nemokumo administratorei buvo pateikti visi bendrovės finansinės apskaitos dokumentai.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantės veiksmai lėmė, jog bendrovės apskaita buvo tvarkoma netinkamai, o nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės buhalteriniai ir kiti veiklos dokumentai, dėl to, iškėlus bendrovei bankroto bylą, nėra objektyvios galimybės įvertinti bendrovės nemokumo ir negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais priežastis. Tai patvirtina JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio buvimą.

Dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu

Minėta, kad vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (žr. šios nutarties 34 punktą).

Apeliantės teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovė buvo privesta prie bankroto dėl sąmoningai blogo valdymo. Bendrovės nemokumas iš esmės kilo dėl koronaviruso pandemijos ir vėliau prasidėjusio karo Ukrainoje, dėl kurių sutriko bendrovės veikla ir apyvartinių lėšų srautai, t. y. pandemijos pradžioje pirkėjai konservatyviai vertino galimybes įsigyti nekilnojamojo turto objektus iš bendrovės, tačiau bendrovės rangovai ir tiekėjai dėl visuotino žaliavų brangimo didino tiek medžiagų, tiek ir darbų kainas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

Visų pirma, bendrovės vadovas privalo veikti išimtinai bendrovės interesais. Jis atstovauja bendrovei, atsako už bendrovės kasdienės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vienintele bendrovės vadove buvo T. A., todėl būtent jai ir teko JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą.

Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta, atsižvelgiant į tai, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (juridinio asmens vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).

Nagrinėjamu atveju bendrovės įsipareigojimai kreditoriams jau 2022 m. nebuvo vykdomi laiku ir tinkamai, įsipareigojimai kreditoriams didėjo, bendrovės įsipareigojimas valstybės biudžetui nuolat augo, bendrovės įsipareigojimai viršijo bendrovės turimo turto vertę, bendrovės vadovė tiek iki bendrovės nemokumo momento, tiek ir po jo sudarinėjo sandorius su asmenimis, susijusiais su ja, perleidinėjo didelės vertės tiek kilnojamąjį (transporto priemonę), tiek nekilnojamąjį turtą bendrovei nenaudingomis sąlygomis, nesiėmė priemonių debitorinėms skolos išieškoti, teikė didelės apimties paskolas užsienyje registruotai bendrovei, vykdė atsiskaitymus pažeisdama mokėjimų eiliškumą. Apeliantė apie bendrovės blogą finansinę padėtį, įsipareigojimus kreditoriams ar valstybei žinojo, tačiau, nors bendrovė buvo jau faktiškai nemoki, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Priešingai, apeliantė leido didėti bendrovės įsiskolinimams, sudarė bendrovei nenaudingus sandorius, o tai įrodo sąmoningai blogą bendrovės valdymą, dėl kurio bendrovei tapus nemokiai, jos turtinė padėtis buvo dar labiau pabloginta ir taip buvo pažeisti kreditorių teisėti interesai.

Antra, tai, kad bendrovės vadovė nepateikė nemokumo administratorei bendrovės finansinių duomenų, suponuoja išvadą apie jos sąmoningą siekį nuslėpti duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą. Apeliantės deklaratyvūs teiginiai, kad pateikė visus bendrovės finansinius duomenis ar, jog bendrovė iš jau pateiktų duomenų galėjo nustatyti bendrovės finansinę būklę, negali būti vertinami kaip objektyvi, pateisinama priežastis nevykdyti pareigos tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą ir perduoti bendrovės turtą ar finansinius dokumentus teismo paskirtai nemokumo administratorei bei nepaneigia išvados dėl jo sąmoningo siekio nuslėpti duomenis apie bendrovės veiklą. Aptarti bendrovės vadovės veiksmai (neveikimas) lėmė tai, jog nemokumo administratorė, neturėdama bendrovės dokumentų, negalėjo objektyviai nustatyti bendrovės debitorių, pareikšti jiems reikalavimus teisminio proceso tvarka, be to, nustatyti tikrųjų bendrovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ir patikrinti bendrovės atliktų ūkinių operacijų, sudarytų sandorių ir veiksmų teisėtumą, taip pat išsiaiškinti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie apeliantės veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytus tyčinio bankroto požymius ir ji laikytina atsakinga už bankrotą asmeniu.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nusprendė, jog bendrovės bankrotas buvo tyčinis, o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingas yra apeliantas. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius atskirųjų skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra reglamentuota CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-421/2025, 15 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 198 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytam maksimaliam dydžiui viršyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas; 2025 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-378/2025, 98 punktas).

Bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (t. 12, b. l. 109–135). Apeliantės atskirąjį skundą atmetus, bendrovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

Bendrovė kartu su prašymu pateikė teismui įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos tesime patyrė 2 900 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (2026 m. balandžio 16 d. sąskaitą už teisines paslaugas, 2026 m. balandžio 17 d. banko sąskaitos išrašą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčas nebuvo išskirtinai sudėtingas tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės taikymo požiūriu, be to, ginčo išsprendimas nereikalavo specialių žinių ar didelių darbo laiko sąnaudų, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių. Kadangi bendrovės prašoma priteisti 2 900 Eur išlaidų suma viršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų dydį 1 010,72 Eur (2 526,8 Eur × 0,4 = 1 010,72 Eur) už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, todėl jos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, mažintinos, priteisiant 1 010,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens T. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Amika LT“, juridinio asmens kodas 304400105, 1 010,72 Eur (vieną tūkstantį dešimt eurų 72 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.