Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amika LT“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Amika LT“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Amika LT“ vadovės T. A. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Amika LT“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Amika LT“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.8 Pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių bendrovės kreditorių interesus (jei toliau didėtų bendrovės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie bendrovės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

21. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

22. Atsakovės atskirasis skundas pateiktas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Amika LT“ atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelta bankroto byla. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai taikė nemokumo (restruktūrizavimo ar bankroto) bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas.

23. Juridinio asmens restruktūrizavimas yra visuma JANĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama įveikti juridinio asmens finansinius sunkumus, išsaugoti jo gyvybingumą ir išvengti bankroto, gaunant kreditorių pagalbą finansiniams sunkumams įveikti, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (JANĮ 2 straipsnio 10 dalis). Taigi, restruktūrizavimas yra vienas kolektyvinių bendrovės finansinių sunkumų sprendimo būdų, skirtas su mokumo problemomis susidūrusiai bendrovei išsaugoti.

26. Pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi atsisakė iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą, kadangi byloje nustatytos aplinkybės leido nuspręsti, kad UAB „Amika LT“ yra faktiškai nemoki. Teismas nurodė, kad mažai tikėtina, jog atsakovės restruktūrizavimo plane nurodomos priemonės leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams. Teismas nusprendė, kad UAB „Amika LT“ neatitinka gyvybingo juridinio asmens kriterijaus (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl bendrovei turi būti keliama bankroto byla (JANĮ 21 straipsnio 2 dalis).

27. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde teigia, kad iš esmės turi pakankamai turto Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimų patenkinimui (jei ne visa apimtimi, tai bent didžiąja dalimi), tačiau atsakovė dėl pritaikytų areštų (siekiant užtikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo įvykdymą) neturi objektyvios galimybės turimo turto realizuoti rinkoje ir, atitinkamai, atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija. Atsakovės teigimu, ji visada siekė (ir siekia) vykdyti bei tęsti ūkinę komercinę veiklą nekilnojamojo turto srityje, bet dėl pritaikytų areštų bendrovės veikla tapo paralyžiuota, tačiau ji yra gyvybinga.

28. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas turi remtis aktualiais finansinės atskaitomybės duomenimis, taip pat kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, bendrovės turimo turto vertę. Nors bendrovės (ne)mokumą pirmiausiai rodo finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau tai nėra vieninteliai dokumentai, kurių pagrindu galima nustatyti bendrovės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022).

29. Nagrinėjamu atveju teismas, ištyręs atsakovės finansinius dokumentus, taip pat kitus byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad pagal 2023 metų balansą atsakovė turėjo turto už 1 963 350 Eur (ilgalaikis turtas – 940 573 Eur, trumpalaikis turtas – 1 018 467 Eur), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 1 884 746 Eur. Pagal 2024 m. rugpjūčio 31 d. balansą atsakovė turėjo turto už 1 331 029 Eur (ilgalaikis turtas – 527 251 Eur, trumpalaikis turtas – 803 778 Eur), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 1 466 760 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 072 270 Eur; po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 394 490 Eur). Atsakovė pateikė kreditorių sąrašą, pagal kurį atsakovės įsipareigojimai kreditoriams yra 1 436 801 Eur, o pagal 2024 m. rugpjūčio 31 d. balansą atsakovės trumpalaikį turtą – 803 778 Eur – sudaro: atsargos (sumokėti avansai) – 250 035 Eur; per vienerius metus gautinos sumos – 501 049 Eur. Tačiau pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra nurodoma, kad šiuo metu bendra bendrovės skolininkų mokėtina bendrovei suma yra 950 836,33 Eur, visi mokėjimai yra pradelsti; didžiausi bendrovės skolininkai: Lenkijoje registruota bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (366 500 Eur skola); „UAB „(duomenys neskelbtini)“ (300 000 Eur skola); UAB „(duomenys neskelbtini)“ (120 238,90 Eur skola); UAB „Amika turtas“ (59 728,14 Eur skola); L. L. (52 308,25 Eur skola). Įvertinęs atsakovės galimybę susigrąžinti skolas visa apimtimi, teismas nusprendė, jog tai yra mažai tikėtina, todėl reali atsakovės turto vertė pagal 2024 metų balanso duomenis būtų 380 192,67 Eur. Taigi, atsakovės įsipareigojimai kreditoriams yra 1 436 801 Eur, tai aiškiai viršija turimo turto vertę.

30. Atskirajame skunde atsakovė nurodo, kad pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyta atsakovės nekilnojamojo turto vertė yra nominali, t. y. paremta viešojo registro deklaruojamomis iš esmės vidutinėmis rinkos vertėmis, todėl neatitinka tikrosios atsakovei priklausančio turto rinkos vertės, kuri yra daug didesnė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nekilnojamo turto objektų vertė yra įrodinėjama, o ne visuotinai žinoma aplinkybė, todėl atsakovei, teigiančiai, kad jos nekilnojamo turto vertė yra didesnė, nei nurodoma viešajame registre, tenka pareiga įrodyti šias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Kadangi atsakovė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė, teismas pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis.

31. Atsakovė teigia, kad bendrovės finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, nulemti tik Valstybinės mokesčių inspekcijos ir (ar) antstolių pritaikytų areštų atsakovės nekilnojamajam turtui, dėl kurių atsakovė negali pabaigti sandorių, gauti apyvartinių lėšų, vykdyti (tęsti) ūkinę komercinę veiklą ir, atitinkamai, atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai taikytas atsakovės turto areštas yra atsakovės negalėjimo atsiskaityti su kreditore pasekmė, tačiau ne nemokumą nulemianti priežastis. Atsakovei priklausantis turtas buvo areštuotas, nes atsakovė atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio (mokestinės nepriemokos) Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsakovės mokestinė nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai nuo bankroto bylos nagrinėjimo teisme pradžios ne sumažėjo, tačiau padidėjo (nuo 707 942,93 Eur iki 710 520,46 Eur), o priverstinis išieškojimas, kuris vykdomas nuo 2023 m. sausio mėn., buvo nerezultatyvus. Valstybinė mokesčių inspekcija pripažįsta, kad atsakovė 2023 m. gegužės 22 d. buvo pateikusi prašymą panaikinti areštą ir hipoteką, nurodydama, jog ketina parduoti bendrovės turtą (dviračių saugyklas) ir atsiskaityti su valstybės biudžetu, tačiau, kaip nurodo Valstybinė mokesčių inspekcija, ji negalėjo patenkinti atsakovės prašymo, nes ši nenurodė nei konkretaus termino, kada numatoma turtą parduoti, nei kada Valstybinei mokesčių inspekcijai bus pervestos už turto pardavimą gautos lėšos, nei pateikė dokumentus, pagrindžiančius prašyme nurodytus teiginius (preliminariąsias pirkimo pardavimo sutartis ar panašiai). Taigi, kaip ir Valstybinės mokesčių inspekcijos minimu atveju, taip ir nemokumo bylos nagrinėjimo metu, atsakovė tik dėsto aplinkybes apie neva egzistuojančią galimybę, panaikinus areštus, parduoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau, nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Kita vertus, atsakovė dar iki turto areštų pritaikymo nevykdė įsipareigojimų Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl teigti, kad panaikinus turto areštus ir toliau tęsiant bendrovės ūkinę komercinę veiklą, ji staiga taps mokia ir įvykdys prievoles kreditoriams, ypač įvertinus turimo turtą ir įsipareigojimų santykį, nėra pagrindo.

32. Taigi, nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovė susiduria su ilgalaikiais finansiniais sunkumais ir yra nemoki. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia šios teismo išvados (CPK 185 straipsnis).

33. Teismas, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, turi būti įsitikinęs juridinio asmens gyvybingumu tam, kad būtų sudarytos prielaidos išvengti nesėkmingų restruktūrizavimo atvejų. Juridinio asmens gyvybingumas suprantamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti prievoles ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad finansinių sunkumų sąvoka apima ir nemokumą, restruktūrizavimo byla gali būti keliama ir nemokiam juridiniam asmeniui, jei galima pagrįsti jo gyvybingumą. Gyvybingumą turi pagrįsti prie pareiškimo teismui iškelti restruktūrizavimo bylą pridėtas restruktūrizavimo planas. Teismas gali priimti nutartį atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelti bankroto bylą, jeigu padaro pagrįstą išvadą, kad juridinis asmuo yra nemokus ir yra bent viena JANĮ nustatytų aplinkybių (restruktūrizavimo plano priemonės nepadės išvengti bankroto, restruktūrizavimas negalimas dėl sąlygų neatitikties, nebuvo įgyvendinti tam tikri procedūriniai reikalavimai), siekiant spręsti klausimą dėl pavėluoto bankroto proceso inicijavimo ir mažinti nuostolius kreditoriams. Taigi, gyvybingumui nustatyti JANĮ suteikta didelė reikšmė, t. y. būtent gyvybingumo elementas yra esminis kriterijus, atskiriantis bankroto ir restruktūrizavimo procedūras nemokumo bylos iškėlimo stadijoje. Nustačius, kad įmonė yra gyvybinga, yra pagrindas spręsti dėl jos galimo restruktūrizavimo. Priešingu atveju (kai nenustatoma įmonės gyvybingumo) sprendžiama dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-86-567/2023).

34. Gyvybingumo samprata turi būti aiškinama, visų pirma, pagal restruktūrizavimo proceso tikslus. JANĮ tikslas yra sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, restruktūrizavimo proceso veiksmingumas priklauso nuo juridinio asmens gyvybingumo. Todėl teismas, taikydamas gyvybingumo sąlygą, turi įvertinti, ar juridinio asmens restruktūrizavimo procesas galės būti veiksmingas, užtikrins skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Kitaip tariant, gyvybingumo sąlygos vertinimas yra susijęs su reikšmingų faktinių aplinkybių visumos vertinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-236-933/2023).

35. Teisės doktrinoje pabrėžiama, kad nustačius, jog bendrovė yra ekonomiškai neperspektyvi, jos tolesnės veiklos vykdymas neleis pasiekti restruktūrizavimo tikslų, bendrovė nėra laikoma gyvybinga. <....> net ir esant gyvybingumo sąlygoms, bet įmonei negalint grąžinti skolų, jos nemokumo problemos turėtų būti sprendžiamos bankroto procese (R. Jokubauskas „Gyvybingumo samprata ir vertinimas juridinių asmenų nemokumo procese“, Jurisprudencija 2020, 27(2), p. 561).

36. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas gyvybingumo sąlygą, turi įvertinti, ar juridinio asmens restruktūrizavimo procesas galės būti veiksmingas, užtikrins skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-244-450/2021, 2021 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-585/2021). Dėl gyvybingumo sąlygos nustatymo teismas turi vertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą: kokios priežastys lėmė įmonės nemokumo problemas, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo ir kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kiek darbuotojų dirba įmonėje (darbuotojų skaičiaus kaita). Jei įmonė ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniam asmeniui ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejonių dėl įmonės gyvybingumo. Vertinant gyvybingumą, taip pat reikia atsižvelgti ir į esminių įmonės prievolinių įsipareigojimų vykdymą. Juridinių asmenų restruktūrizavimo procesas negali paneigti juridinio asmens prievolių privalomumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020).

37. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma reikšminga nustatyti, kaip įmonė vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (darbo užmokestį). Tinkamas įmonės prievolių darbuotojams vykdymas yra socialiai ir ekonomiškai reikšmingas įmonės gyvybingumo rodiklis, leidžiantis spręsti dėl įmonės veiklos vykdymo ir gebėjimo ją vykdyti ateityje. Iš esmės juridinio asmens restruktūrizavimo procedūros negali būti vykdomos (ar jei jos pradėtos vykdyti – tęsiamos), jei juridinis asmuo nevykdo mokestinių prievolių (nemoka mokesčių). Todėl veiksmingas restruktūrizavimo procesas yra siejamas ir su tinkamu juridinio asmens mokestinių prievolių vykdymu. Jei įmonė akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių dar pradinėje nemokumo (restruktūrizavimo) proceso stadijoje ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar įmonės restruktūrizavimas galėtų būti laikomas veiksmingu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020, 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-836-407/2023).

38. Nagrinėjamu atveju atsakovė kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad atsakovė neturi darbuotojų. Vadovaudamasis viešaisiais duomenimis, teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 18 d. pas atsakovę dirbo 5 darbuotojai (apdraustieji), kiekvienais metais darbuotojų skaičius mažėjo, o bylos nagrinėjimo metu bendrovėje nebedirba nei vienas darbuotojas (apdraustasis), nors atsakovės vadovė nurodė, kad bendrovėje dirba 4 asmenys. Nėra abejonių, kad darbo teisiniai santykiai kyla iš darbo sutarties, tačiau atsakovė ignoruoja aplinkybę, jog, apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti būtent VSDFV (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalis), kuri administruoja socialinį draudimą ir kaupia informaciją apie darbdavius ir draudžiamus asmenis (darbuotojus). Taigi, atsakovės teiginiai apie tai, kad VSDFV duomenys neatspindi faktinio darbuotojų kieko bendrovėje, t. y. iš esmės, jog bendrovė turi darbuotojų, tačiau apie tai nėra informavusi VSDFV, lemtų teisės aktų pažeidimus. Tiesa, atsakovei gali būti atliekami darbai ir kitais pagrindais (pvz., paslaugų, rangos sutarties pagrindu), tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kad tokius susitarimus būtų sudariusi. Atsižvelgiant į atsakovės darbuotojų mažėjimo tendenciją, aplinkybę, kad šiuo metu atsakovė neturi nei vieno darbuotojo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tai svarbi aplinkybė, parodanti, kad atsakovė ūkinė komercinės veiklos realiai nevykdo, t. y. nėra gyvybinga.

39. Be to, teismas nustatė, kad 2024 m. liepos 3 d. duomenimis draudėjo UAB „Amika LT“ skola VSDFV yra 1 278,69 Eur, iš kurių 1 208,92 Eur VSD įmokos ir 69,77 Eur delspinigiai. Įmokų skola susidarė pagal draudėjo UAB „Amika LT“ pateiktus socialinio draudimo pranešimus apie apdraustųjų VSD įmokas už 2023 metų vasario – gegužės mėnesius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, didelės ir ilgalaikės mokestinės skolos, sistemingas finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams nevykdymas leidžia daryti išvadą, kad mokestinės ir piniginės prievolės nevykdomos sistemiškai, šie pažeidimai nėra pavieniai ar atsitiktiniai ir yra tęstinio pobūdžio.

40. Teisės doktrinoje pažymima, kad sistemingas nuolatinis įmonės prievolių nevykdymas rodo, jog restruktūrizavimas, kaip nemokumo problemų sprendimo būdas, jau yra pavėluotas ir turėtų būti taikomas įmonės bankroto procesas (R. Jokubauskas „Gyvybingumo samprata ir vertinimas juridinių asmenų nemokumo procese“, Jurisprudencija 2020, 27(2), p. 569).

41. Atsakovė skunde akcentuoja, kad restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje restruktūrizavimo plano projektas turėjo būti analizuojamas ir vertinamas formaliai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, kad restruktūrizavimo plano projekte pateikiamos tik preliminarios priemonės, o konkrečios ir išsamios priemonės restruktūrizavimo laikotarpiui nustatomos restruktūrizavimo plane. Visgi, teismo vertinimu, atsakovės plano projekte nurodomos priemonės nesudaro pagrindo išvadai, kad bendrovės restruktūrizavimas galėtų būti laikomas veiksmingu ir leistų ateityje įvykdyti bendrovės finansinius įsipareigojimus. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės restruktūrizavimo plane nurodytos priemonės yra deklaratyvios, nepagrįstos objektyviais tokių priemonių efektyvumo ir realumo duomenimis.

42. Atsakovė atskirajame skunde skiria didelį dėmesį aplinkybei, kad ji neva yra inicijavusi derybas su pagrindiniais bendrovės skolininkais UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl šiems priklausančio turto perleidimo bendrovei, kuriuo disponuojant būtų galima išvystyti administracinės paskirties pastatų statybų projektą (pvz., logistikos srityje), mainais į reikalavimo teisės į skolininkus atsisakymą. Atskirajame skunde dėstomi projekto planai, tačiau lieka neaišku, kokiomis priemonėmis atsakovė šį projektą įgyvendintų, neturėdama apyvartinių lėšų ar lėšų, skirtų atsiskaityti su kreditoriais, kokie galėtų būti tokio projekto įgyvendinimo terminai ir pan. Be to, nėra pateikta įrodymų, kad su minėtais skolininkais derybos apskritai vyktų. Dar daugiu, atsakovė pateikia UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio nekilnojamo turto ataskaitą, kurioje nurodyta, kad turto vertinimas atliktas 2019 m. vasario 18 d., o vertinimo tikslas – turto įkeitimas. Patikrinus VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenis, nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra dalies žemės sklypo nuomininkė, o pastatų nuosavybės teisę UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleido kitam juridiniam asmeniui dar 2020 m. gruodžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kokį turtą neva ketina įgyti iš skolininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsakovė apskritai nenurodė. Taigi, matyti, kad atsakovė restruktūrizavimo plane pateikia deklaratyvią ir iš esmės realumo kriterijaus neatitinkančią informaciją. Atsakovė neva ketina tęsti iki šiol vykdytą ūkinę komercinę veiklą, tačiau jos veikla norimų pokyčių neduoda ir nelemia prielaidų spręsti apie sėkmingą restruktūrizavimo perspektyvą, ateityje įveikiant finansinius sunkumus bei išsaugant gyvybingumą, o įvertinus atsakovės skolų dydį, gaunamas pajamas, patiriamas išlaidas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik trumpalaikis skolų mokėjimo atidėjimas neleis atsakovei įvykdyti visus turimus finansinius įsipareigojimus ir atkurti gyvybingumą.

43. Atsakovė atskirajame skunde taip pat teigia, kad teismas, laikydamas, jog byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių bendrovės restruktūrizavimo plane nurodytų tikslų ir priemonių realumą (pvz., kiek tai susiję su sudarytų sutarčių vykdymu), vadovaudamasis JANĮ 3 straipsnyje įtvirtintu teisėjo vadovavimo procesui principu ir nemokumo procese vyraujančiu viešuoju interesu, turėjo būti aktyvus ir tokiu būdu įpareigoti bendrovę pateikti, teismo vertinimu, trūkstamus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo juridiniam asmeniui nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016, 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018, 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020). Kita vertu, atsakovė, jos minimų įrodymų, kurių teismas nepareikalavo, neprideda ir prie atskirojo skundo, nors galėjo tai padaryti.

44. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių atsakovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos perspektyvumą, nuolat augant atsakovės skolai valstybės biudžetui ir kitiems kreditoriams, nenumatant esminių bendrovės persitvarkymo veiksmų, konstatuojama, kad bendrovė negali būti laikoma gyvybinga, kurios išsaugojimas rinkoje užtikrintų finansinių sunkumų išsprendimą ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apskųstos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovė nėra gyvybinga ir yra nemoki. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tinkamai nustatė bendrovės mokumo, gyvybingumo ir veiklos perspektyvų nebuvimą, todėl, iškeldamas atsakovei bankroto bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstos nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs bylos faktinius duomenis, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė JANĮ normas, todėl pagrįstai atsisakė atsakovei iškelti restruktūrizavimo bylą bei iškėlė bankroto bylą. Atsakovės atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.