Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-110-491/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02675-2025-5Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.6.5.2. (S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 28 d. PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Donatai Petraško,dalyvaujant prokurorui Ramūnui Dubravai, nukentėjusiojo V. M. atstovui advokatui Egidijui Milašiui, išteisintajam V. J., gynėjui advokatui Dariui Japertui,teismo medicinos specialistui K. Z. (K. Z.), viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Ramūno Dubravos ir nukentėjusiojo V. M. atstovo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. buvo išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).V. J. iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka buvo priteista 2500 Eur išlaidų advokato, kuris dalyvavo kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo V. M. patikslintas civilinis ieškinys dėl 6233,66 Eur turtinės ir 35000 Eur neturtinės žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtu. Teisėjų kolegija nustatė:Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsV. J. pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis 2025 m. sausio 21 d. apie 11.20 val., važiuodamas (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Volvo XC 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 128 punktus, t. y. nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o atsiradus kliūčiai – iš dešinės pusės skersai važiuojamąją kelio dalį ne per pėsčiųjų perėją ėjusiai E. N. M. – nesulėtino greičio iki visiško transporto priemonės sustabdymo, neapvažiavo kliūties ir automobilio priekine kaire dalimi partrenkė kelio skersai važiuojamąja dalimi nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ne mažesniu kaip 3,2 m atstumu nuėjusią nukentėjusiąją E. N. M., dėl ko ji nuo patirtų daugybinių kūno sužalojimų mirė.Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentaiApeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras R. Dubrava prašo : V. J. nuteisti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams; pritaikius BK 75 straipsnio 2 dalį, 6 dalies 1 punktą, jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu atsiprašyti nukentėjusiųjų V. M. ir V. M.; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. J. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priteisti nukentėjusiajam V. M. 6233,66 Eur turtinei ir 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo; iš V. J. išieškoti nukentėjusiajam V. M. 4230 Eur išlaidų advokato suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti. Apeliacinio skundo argumentai :Prokuroras cituoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, BK, BPK, KET nuostatas, teismų praktiką, apeliaciniame skunde ir teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pernelyg sureikšmino žuvusiosios E. N. M. padarytus KET pažeidimus, nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė išteisintojo V. J. parodymams, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, todėl išteisindamas V. J. padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, išteisintojo V. J. parodymai nebuvo nuoseklūs, todėl negali būti laikomi patikimais. Jo parodymai ir paaiškinimai keitėsi nuo nuoširdaus eismo įvykio priežasties nurodymo į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (užsižiūrėjimas į autobusų stotelę) iki visiško kaltės neigimo vėlesnėse proceso stadijose. Taip pat jo parodymai buvo nenuoseklūs dėl automobilio greičio bei važiavimo trajektorijos. Jo parodymai, kad palei (duomenys neskelbtini) g. gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), už išvažiavimo iš gyvenamųjų namų kvartalo, stovėjo visa eilė transporto priemonių, neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų – eismo įvykio vietos apžiūros protokolo bei nuotraukų. Sugretinus jo parodymus, kad pėsčioji į (duomenys neskelbtini) g. išėjo ties išvažiavimu iš gyvenamųjų namų kvartalo, su eismo įvykio vietos apžiūros protokolu ir nuotraukomis darytina išvada, kad pėsčiajai išeinant į (duomenys neskelbtini) g. stovintys automobiliai matomumui jam jokios kliūties nesudarė, nes pėsčioji išėjo prieš stovinčius automobilius. Kad V. J., vairuodamas automobilį, žiūrėjo ne tiesiai, o buvo nukreipęs dėmesį kitur patvirtina ir tyrimo metu atliktas matomumo eksperimentas.Priimdamas nuosprendį, teismas nevertino kitų V. J. apibūdinančių duomenų, kurie turėjo įtakos eismo įvykiui. O būtent, išteisintasis yra garbaus amžiaus (kas turi įtakos asmens reakcijai ir tai pasitvirtino matomumo eksperimento atliktų bandymų metu), visureigį vairavo iki eismo įvykio tik apie 2 mėnesius, per savaitę važiuodavo juo tik vieną kartą, todėl pakankamų įgūdžių valdyti tokį automobilį (su padidintu pravažumu) neturėjo. Be to, jam buvo taikomas vairavimas su apribojimais – vairuojant jam buvo būtina dėvėti akinius. O įvykio vietoje jau po įvykio V. J. buvo be akinių. Todėl abejonės, ar prieš eismo įvykį V. J. vairavo su akiniais, byloje nebuvo pašalintos.Teismas skundžiamame nuosprendyje neįvertino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), jog pėsčioji E. N. M. į (duomenys neskelbtini) g. išėjo, o ne išbėgo, ir ėjo vairuotojui V. J. iš dešinės pusės vertikalioje padėtyje bei pasiramsčiuodama lazdele. Tai rodo, kad pėsčioji buvo ypatingai pažeidžiamas eismo dalyvis, kuriam vairuotojas turėjo būti dar atidesnis. Taip pat teismas neįvertino liudytojais apklaustų policijos pareigūnų M. N., G. P. ir G. S. parodymų, kurie pirmieji atvyko į įvykio vietą bei kuriems V. J. geranoriškai, laisva valia nurodė galimą pėsčiosios partrenkimo priežastį – dėmesį jis buvo nukreipęs į kairėje pusėje esančią autobusų stotelę, nespėjo sustabdyti automobilio, nes pėsčiosios tiesiog nepamatė. Tai patvirtina, kad V. J., vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį, nepastebėjo kliūties, kuri buvo objektyviai matoma, nevaldė situacijos ir laiku nereagavo į atsiradusią kliūtį, kas lėmė eismo įvykio kilimą ir pėsčiosios mirtį. Minėtų liudytojų parodymais pagrindo netikėti nėra, kadangi jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai buvo nuoseklūs, sutampantys, atitinkantys vieni kitus bei kitus byloje surinktus įrodymus – tai specialisto išvadas, eksperimentą.Teismas skundžiamame nuosprendyje neįvertino ir eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, dronu darytų nuotraukų su atliktais techniniais paskaičiavimais, kurie atskleidžia esmines įvykio aplinkybes ir jo kilimo sąlygas, t. y. (duomenys neskelbtini) g. atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, yra tiesus gatvės ruožas, įvykio metu nebuvo gamtinių ar dirbtinių matomumą ribojančių kliūčių, asfalto paviršius buvo šlapias, leistinas greitis – 50 km/h. Pėsčioji nuėjo 3,2 – 4,3 metrų atstumą iki partrenkimo vietos, skaičiuojant nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Be to, (duomenys neskelbtini) g. yra įrengtas ir raudonai nuspalvintas dviračių takas, kurio plotis didesnis nei 1,5 m. Tai rodo, kad nesant vairuotojui V. J. jokių matomumą ribojančių kliūčių, pėsčiosios (garbaus amžiaus asmens ir su lazdele) E. N. M. iki partrenkimo nueitas bendras atstumas buvo didesnis nei 5 metrai. Todėl atidžiam ir rūpestingam vairuotojui, važiuojant leistinu greičiu, nepamatyti pėsčiosios (duomenys neskelbtini) g. važiuojamojoje dalyje tiesiog buvo neįmanoma. Tai patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi ši specialisto išvada yra sąlyginė, byloje buvo atliktas matomumo eksperimentas, kuris teismo taip pat nebuvo tinkamai vertinamas visų surinktų įrodymų visumoje. Eksperimento metu gauti duomenys patvirtina, kad V. J. turėjo realią galimybę pamatyti pėsčiąją kaip eismo kliūtį tiek jos įžengimo į (duomenys neskelbtini) g. važiuojamosios dalies momentu, tiek jai jau esant važiuojamojoje dalyje, ir imdamasis atsargumo priemonių, t. y. stabdydamas automobilį ar apvažiuodamas kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, turėjo realią galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo.Teismas neįvertino V. J. vairuoto automobilio „Volvo XC 90“ apgadinimų, kurie rodo, jog pėsčioji buvo partrenkta jo kaire puse. Tai leidžia daryti išvadą, kad pėsčioji buvo ne vairuotojo matomumo tiesioginėje zonoje, o už jos ribų ir laiku stabdant automobilį pėsčioji būtu perėjusi vairuotojo eismo judėjimo zoną ir taip būtų išvengta pėsčiosios partrenkimo.Kadangi nagrinėjamu atveju abu eismo dalyviai – tiek automobilio vairuotojas V. J., tiek žuvusioji E. N. M. pažeidė KET, būtina įvertinti abiejų eismo dalyvių pažeidimų reikšmę pasekmių atsiradimui. Teismas, spręsdamas klausimą dėl V. J. kaltės, neatsižvelgė į jo padarytus KET 9, 128 punktų pažeidimus, bet daugiau vertino žuvusiosios E. N. M. veiksmus, neskyrė didesnio dėmesio eismo įvykio mechanizmui, priežastiniam ryšiui tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatyti. Pėsčiosios E. N. M. padaryti KET pažeidimai nepaneigia vairuotojo V. J. pareigos elgtis rūpestingai, artėjant prie akivaizdžiai matomo eismo dalyvio. Pagal teismų praktiką, pėsčiasis esantis kelyje laikytinas iš anksto numatoma kliūtimi, kadangi jo elgesys yra neprognozuojamas, ypatingai jei pėsčiasis yra vaikas, garbaus amžiaus sulaukęs asmuo, asmuo, turintis negalią ar asmuo, kuriam būtini papildomi specialūs poreikiai dėl sveikatos, psichinės būklės ar kitokio padidinto dėmesingumo. Todėl, priešingai nei nustatė teismas skundžiamame nuosprendyje, pėsčiosios padaryti KET pažeidimai V. J. kaltės nešalina, kadangi jis turėjo techninę galimybę išvengti jos partrenkimo, tačiau dėl savo neatidumo šia galimybe nepasinaudojo, t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingumai. Prokuroro vertinimu, V. J. veiksmai šiuo atveju buvo pagrindinė ir būtina šio eismo įvykio kilimo sąlyga, todėl jo veika atitinka BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytus visus sudėties požymius.V. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Jis padarė neatsargų nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes – žmogaus žūtį. Jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, yra garbaus amžiaus, pensininkas, vedęs. Įvertinus tai darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. J. paskyrus vienintelę BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo terminą nustatant 2 metams 6 mėnesiams. Manytina ir tai, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. J. realiai bausmės neatliekant, o ją atidėjus 2 metams pagal BK 75 straipsnio 2 dalį. Taip pat V. J. tikslinga skirti BK 75 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytą pareigą – atsiprašyti nukentėjusiųjų, nes nuoširdus atsiprašymas skatins V. J. kritinį savo elgesio vertinimą, atsakomybės prisiėmimą ir empatijos nukentėjusiesiems formavimą, be to, atsiprašymas atliks atkuriamojo teisingumo funkciją, bus proporcinga, adekvati ir efektyvi priemonė bausmės tikslams pasiekti. Byloje nustatyta, jog V. J. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus, eismo įvykio metu žuvo žmogus, t. y. atsirado sunkūs padariniai, todėl jam skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.Nukentėjusysis V. M. patyrė 6233,66 Eur išlaidų dėl motinos E. N. M. laidotuvių ir kapo tvarkymo, šios išlaidos įrodytos byloje surinktais įrodymais, todėl priteisiamos iš civilinės atsakovės draudimo bendrovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“. Cituojant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas, teismų praktiką, nurodoma, kad žuvusioji E. N. M. buvo nukentėjusiojo V. M. motina. Kaip matyti iš nukentėjusiojo paaiškinimų, juos siejo glaudus ir artimas emocinis ryšys, jie dažnai bendraudavo telefonu ir jos netektį jis išgyvena skaudžiai. Tuo pačiu būtina įvertinti ir tai, jog nukentėjusysis V. M. buvo suaugęs, savarankiškas, gyvenantis atskirai su savo šeima ir gyvenantis savo gyvenimą. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad dėl eismo įvykio buvo nustatyta abipusė V. J. ir žuvusiosios kaltė. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad iš civilinės atsakovės draudimo bendrovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ nukentėjusiajam priteistina 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos įvykdymo.Taip pat nukentėjusiajam V. M. pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį iš V. J. turi būti išieškotos išlaidos advokato suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo V. M. atstovas advokatas Egidijus Milašius prašo: V. J. nuteisti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį; iš V. J. priteisti nukentėjusiajam V. M. 6233,66 Eur turtinei ir 35000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat išieškoti iš V. J. nukentėjusiajam 4230 Eur išlaidų advokato suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio skundo argumentai:Teismo nuosprendžio neteisėtumo pagrindas yra nepagrįsta ir neteisėta teismo išvada, prieštaraujanti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir neatitinkanti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto teisinio pagrindo nuostatoms, kad nepadaryta veika, turinti BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir faktiškai padaryta, nors rezoliucinėje dalyje nesurašyta išvada pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą, kad neįrodyta, jog V. J. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Keliamas klausimas kodėl kaltinamojo V. J. atžvilgiu klausimai apie jo padarytus KET pažeidimus suformuluoti vienaskaita, tarytum būta išankstinės sąlygos, kad V. J. padarė vieną Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o ne kelis. Teismas nekėlė klausimų dėl kitų V. J. vairuotojo pareigų vykdymo po eismo įvykio ir to įtakos eismo įvykio aplinkybių, mechanizmo ir pasekmių nustatymui, atsakymui į klausimus – kam buvo naudingas eismo įvykio pėdsakų šalinimas iš karto po eismo įvykio, kodėl ikiteisminiame tyrime šioje baudžiamojoje byloje nebuvo surinkti ir įtraukti į bylos medžiagą eismo įvykio vietą apžiūrėjusių, įvykio aplinkybes fiksavusius policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai. Teismo keliamuose klausimuose matyti tendencija iš karto dalyti per pusę išteisintojo kaltę žuvusiajai E. N. M., nors prokuroras Lietuvos Respublikos vardu kaltino V. J. padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytą nusikaltimą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino išteisintojo V. J. naudai. Taip pat teismas neanalizavo V. J. kaip vairuotojui tenkančių pareigų, numatytų KET 219.1 ir 219.2 punktuose, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Teismui nurodžius šias Kelių eismo taisyklių normas, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų sunkiau įrašyti išteisinamuosius pagrindus ir sudėtingiau nuslėpti aplinkybes kodėl teismas nevertino, kaip V. J. vykdė/nevykdė šių paminėtų normų nuostatų ir kokias tai sukėlė pasekmes eismo įvykio mechanizmo pagrindinės sąlygos eismo įvykiui kilti nustatymui, kalto asmens, padariusio BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, išaiškinimui.Teismas nepagrįstai rėmėsi išteisintojo V. J. parodymais nustatydamas eismo įvykio mechanizmą. Teismas nevertino kitų bylai reikšmingų įrodymų, kurie patvirtina V. J. kaltę. Atstovas cituoja liudytojų M. N., Š. Č., A. B., K. P., G. P., G. S. parodymus ir teigia, kad šie įrodymai patvirtina, jog pėsčioji E. N. M. po eismo įvykio gulėjo ant važiuojamosios kelio dalies skiriamosios eismo juostos – pusė jos kūno vienoje juostoje, pusė – kitoje (po eismo įvykio jos kūnas nebuvo judinamas); kad pirminiais duomenimis dėl eismo įvykio kaltu buvo laikomas automobilio vairuotojas V. J., kuris savo kaltės neneigė, ir vietoje paaiškino, jog užsižiūrėjo į šalia kelio stovinčią stotelę ir nepamatęs kelyje pėsčiosios ją transporto priemonės priekine dalimi nutrenkė; kad automobilis „Volvo XC 90“ paties vairuotojo V. J. buvo patrauktas iš eismo įvykio vietos į (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraštį atstumu, ne mažesniu kaip 12,13 m nuo kraujo dėmės, rastos važiuojamojoje (duomenys neskelbtini) gatvės dalyje, dešinėje pusėje žiūrint nuo J. B. gatvės; kad eismo įvykio vietoje žuvusiosios daiktai buvo rasti surinkti į vietą taip, kaip buvo nufotografuota; kad nežinoma automobilio „Volvo XC 90“ susidūrimo vieta su pėsčiąja E. N. M. ir ji nepažymėta (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje bei eismo įvykio schemoje; kad nežinoma E. N. M. kūno atsitrenkimo į (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją dalį vieta, kai ją nutrenkė automobilis „Volvo XC 90“, nors kraujo dėmės buvo ties jos galva ir buvo pažymėtos schemoje, vietoje, kur gulėjo moteris, ir kad ji nebuvo pažymėta (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje bei eismo įvykio schemoje; kad policijos pareigūnai kūno kameromis įvykio vietoje darė vaizdo ir garso įrašus, tačiau šių įrašų byloje nėra. Apelianto vertinimu teismo išvada, jog nenustatyta, kurioje tiksliai (duomenys neskelbtini) gatvės vietoje žuvusioji E. N. M. įžengė į važiuojamąją kelio dalį, yra nepagrįsta. Cituojant išteisintojo V. J. parodymus, eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, Lietuvos teismo ekspertizių centro Techninių ekspertizių skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad priešingai nei teismas nustatė skundžiamame nuosprendyje, pėsčioji E. N. M. išėjo į (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją kelio dalį ties išvažiavimu nuo gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), apie 3 – 3,5 metrų atstumu nuo taško „XP“ apytikre eksperto V. L. nubrėžta trajektorija. Kita vertus, ekspertas nesiėmė aktyvesnių veiksmų apskaičiuoti automobilio ir pėsčiosios greitį, kad jo tyrimo metu naudotoje programoje būtų įvesta kuo daugiau reikšmingų duomenų. Be to, ekspertui buvo pateikta byla, todėl jis galėjo aiškiau ir plačiau atspausdinti pirmą ir ketvirtą paveikslėlius, kad matytųsi įvažiavimas į (duomenys neskelbtini) gatvę nuo gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad objektyviai būtų buvę galima sumodeliuoti vietos taškus, kur pėsčioji įžengė į važiuojamąją kelio dalį bei kur ji buvo partrenkta automobilio. To ekspertas nepadarė ir tai yra esminiai specialisto išvados trūkumai. Apeliantas taip pat pažymi, kad žuvusiosios gulėjimo vieta ant važiuojamosios kelio dalies tiksliau nebuvo užfiksuota, o prie vietos, pažymėtos tašku „1“, buvusi nežymi stabdymo žymė nebuvo išsamiau tirta, taip pat neišmatuoti automobilio „Volvo XC 90“ bylai aktualūs matmenys, neapklausti Greitosios medicinos pagalbos ekipažo nariai bei tyrėja A. L.Apeliaciniame skunde Lietuvos teismo ekspertizių centro Techninių ekspertizių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kritikuojama ir dėl to, kad spręsdamas apie automobilio greitį, ekspertas vadovavosi V. J. parodymais (jis galėjo važiuoti ir didesniu nei nurodė greičiu), o pėsčiosios greitį nurodė nuo 5,03 iki 6,76 km per valandą, kas įvertinus jos amžių, sveikatos būklę, yra pernelyg spartus ir tuo pačiu nerealus judėjimas prieš susidūrimą su automobiliu. Byloje nebuvo išsamiau tiriama, kokiu greičiu V. J. važiavo įvykio metu. Taip pat teigiama, kad ekspertas pateikė neišsamias išvadas dėl eismo įvykio kilimo pagrindinės priežasties, kurią padarė priklausomą nuo pėsčiosios greičio. Ekspertas neįvertino tuo metu byloje buvusių V. J. paaiškinimų, jog jis buvo užsižiūrėjęs į šalia kelio stovinčią autobusų stotelę ir dėl to nepamatė į važiuojamąją kelio dalį iš dešinės pusės išėjusios moters. Iš specialisto išvados neaišku ir tai, kurio šaligatvio plotį – dešinio ar kairio, žiūrint nuo (duomenys neskelbtini)gatvės pusės, ekspertas nurodė. Pateikdamas savo skaičiavimus (apeliacinio skundo 12-13 lapai) apeliantas teigia, kad nuo dviračiams skirto krašto V. J. automobilis važiavo mažiausiai 13 cm atstumu, skaičiuojant nuo automobilio veidrodėlių. Apelianto vertinimu, nepaisant ikiteisminio tyrimo trūkumų, pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis yra aiški ir akivaizdi iš byloje atlikto eksperimento, kuris patvirtina, jog V. J. būtų galėjęs išvengti eismo įvykio, jei būtų buvęs pakankamai atidus ir nebūtų nukreipęs dėmesio. Tačiau jis nutrenkė ne mažesniu kaip 3,2 metro atstumu nuo važiuojamosios dalies krašto nuėjusią pėsčiąją E. N. M. kairiąja automobilio „Volvo XC 90“ priekine dalimi, kai faktiškai jai jau buvo likę žengti vieną žingsnį (46 – 47 cm), o vairuotojui tik šiek tiek pasukti vairą dešinėn, kad eismo įvykio būtų išvengta. Taigi, pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis yra ne E. N. M. padarytas KET 44 punkto pažeidimas, bet V. J. padaryti KET 9 ir 128 punktų pažeidimai. Taip pat po eismo įvykio V. J. nesilaikė KET 219.1 ir 219.2 punktų reikalavimų.Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai nesivadovavo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2009, kurios faktinės aplinkybės labiausiai atitinka šioje byloje nustatytas. Tuo tarpu teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-78-511/2019 ir 2K-7-74-788/2019, kadangi šios nutartys susijusios su nusikaltimais žmogaus gyvybei (BK 129 ir 132 straipsniai).Atsiliepimu į prokuroro R. Dubravos apeliacinį skundą išteisintojo V. J. gynėjas advokatas Darius Japertas prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime gynėjas nurodo :Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino ne tik pėsčiosios E. N. M., bet ir vairuotojo V. J. veiksmus bei jų padarytus KET pažeidimus. Tuo tarpu prokuroras savo apeliaciniame skunde vengia vertinti, ar pėsčiosios veiksmai prisidėjo prie eismo įvykio kilimo.Išteisintasis V. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nepatvirtino, kad vairuodamas automobilį dėmesį buvo nukreipęs nuo važiuojamosios kelio dalies. Priešingai, šias aplinkybes jis neigė. Jo parodymus paneigiančių įrodymų byloje nebuvo surinkta. O teismų praktikoje išaiškinta, kad galimo įtariamojo „neformalūs pokalbiai“ su pareigūnais nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.Apeliaciniame skunde nepagrįstai pasisakoma dėl V. J. silpnų įgūdžių vairuoti visureigį. Tai yra prokuroro subjektyvus vertinimas, kuriuo V. J. kaltė negali būti grindžiama. Be to, V. J. turi teisę vairuoti tokios kategorijos transporto priemones. Dėl V. J. kaip vairuotojo reakcijos laiko atsiliepime pateikiami skaičiavimai (atsiliepimo 2-3 lapai) bei nurodoma, kad per 0,59 sek. V. J. neturėjo realios galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo. Tuo tarpu V. J. parodymai, jog jis akinius, skirtus žiūrėti į tolį, nusiėmė prieš išlipdamas iš automobilio po eismo įvykio, yra nepaneigti. Prokuroras apeliaciniame skunde daro tik prielaidą, kad pėsčioji E. N. M. ėjo pasiramsčiuodama lazdele, kadangi ji vaikščiodavo ir be lazdelės. Be to, skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė, kad pėsčioji išbėgo, o ne išėjo į važiuojamąją kelio dalį. Eksperimento metu gauti duomenys gali būti naudingi ekspertams, tačiau tai nėra įrodymas, pagrindžiantis kaltę. Apie eksperimento metu gautų duomenų vertinimą yra pasisakęs kasacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174-303/2023. Nors apeliaciniame skunde prokuroras, neturėdamas specialių žinių, pateikia savus skaičiavimus bei nesutinka su teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, tai nėra pagrindas šį nuosprendį laikyti neteisėtu ir nepagrįstu. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai bei BPK pažeidimų nepadarė. Atsiliepimu į nukentėjusiojo V. M. atstovo advokato E. Milašiaus apeliacinį skundą išteisintojo V. J. gynėjas advokatas D. Japertas prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime gynėjas nurodo :Šis apeliacinis skundas grindžiamas spėliojimais bei samprotavimais, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų nepaneigia. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai bei BPK pažeidimų nepadarė.Nors teismas nuosprendyje netiksliai nurodė kai kurias kasacinio teismo nutartis, tai nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Šiuo atveju svarbus yra šiose nutartyse pateiktas išaiškinimas dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo.Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo išsamus (neapklausti liudytojai, neišreikalauti policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai ir pan.), tačiau tam tikrų procesinių veiksmų atlikti nukentėjusiojo atstovas ir neprašė. Apeliaciniame skunde spėliojimų būdu bandoma įtikinti, jog pėsčiosios kūnas po jos partrenkimo buvo perkeltas. Su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti.Apeliantas neturi specialių žinių, todėl jo apeliaciniame skunde pateikti skaičiavimai nepaneigia specialisto išvados. O apeliaciniame skunde pateikiama kasacine nutartimi vadovautis šioje byloje pagrindo nėra, kadangi jų faktinės aplinkybės nesutampa bei nėra labai panašios. Apeliaciniame skunde nepagrįstai prašoma nukentėjusiojo patirtą žalą priteisti iš V. J., o ne draudiko. Dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti nurodoma, kad šios išlaidos beveik 3 kartus viršija išteisintojo gynybos išlaidas pirmosios instancijos teisme. Įvertintina ir tai, kad nukentėjusiojo atstovas teisiamajame posėdyje reiškė nepagrįstus prašymus, nesinaudojo galimybe teismo posėdžiuose dalyvauti nuotoliniu būdu, taip dirbtinai didindamas šias išlaidas.Atsiliepime į prokuroro R. Dubravos apeliacinį skundą civilinės atsakovės draudimo bendrovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovė E. K. nurodo, kad jei apeliacinės instancijos teismas V. J. pripažintų kaltu, nukentėjusiojo V. M. patirtos kapo sutvarkymo išlaidos – 4800 Eur, turėtų būti dalijamos iš dviejų, kadangi kape, kuriame palaidota E. N. M., yra dvi kapavietės. Todėl draudikas pagrįstais nukentėjusiojo turtiniais nuostoliais laiko 3833,66 Eur sumą (į ją įeina ir žuvusiosios laidotuvių išlaidos). Atsiliepime iš esmės sutinkant su prokuroro apeliaciniame skunde nurodomais argumentais dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam priteisimo bei juos pakartojant teigiama, kad teisingas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis turėtų būti 10000 Eur. Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas advokatas E. Milašius prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintojo gynėjas advokatas D. Japertas prašė apeliacinius skundus atmesti. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas V. J. išteisinantį nuosprendį akcentavo baudžiamojoje teisėje galiojantį „in dubio pro reo“ (visos abejonės ir (ar) neaiškumai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai) principą ir savo sprendimą motyvavo tuo, kad : 1) žuvusioji E. N. M., eidama per (duomenys neskelbtini) gatvę ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 42 ir 44 punktų reikalavimus, t. y. į kitą (duomenys neskelbtini)gatvės ėjo ne per pėsčiųjų perėją, nors privalėjo taip daryti, nes jos matomumo zonoje pėsčiųjų perėja buvo ir pėsčiajai apie tai buvo žinoma, bei per gatvę ji ėjo neįvertinusi atstumo iki artėjančio V. J. vairuoto automobilio ir neįsitikinusi, kad taip eiti saugu. Teismo vertinimu, būtent E. N. M. padarytas KET 42 punkto pažeidimas sukėlė eismo įvykį ir pėsčiosios veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi) bei lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminė padarinių kilimo priežastis) – pėsčiosios žūtį; 2) nebuvo nustatytas pėsčiosios E. N. M. judėjimo per (duomenys neskelbtini) gatvę greitis, todėl liko neatmesta galimybė, kad ji į važiuojamąją kelio dalį išėjo staiga (nors ji ir ėjo su lazdele, tačiau judėjimo sunkumų neturėjo, lazdelė buvo skirta daugiau pusiausvyrai išlaikyti); 3) V. J. jos galėjo nepamatyti iš už automobilių aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) gatvės 28 namo įvykio metu stovėjusių automobilių, kurių įvykio metu buvo visa eilė; nustatyta, kad dešinėje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje (žiūrint išteisintojo važiavimo kryptimi), ties vieta, kur, kaip jis nurodė, išėjo pėsčioji, yra automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje po įvykio užfiksuotos pastatytos trys transporto priemonės; 4) V. J. pagal jo parodymus važiavo leistinu 40 km/h greičiu, todėl nepagrįstas jam kaltinimas, jog jis nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o atsiradus kliūčiai – iš dešinės pusės skersai važiuojamąją kelio dalį ne per pėsčiųjų perėją ėjusiai E. N. M. – nesulėtino greičio iki visiško transporto priemonės sustabdymo, neapvažiavo kliūties ir automobilio priekine kaire dalimi ją partrenkė; 5) negalima reikalauti iš vairuotojo, kad jis visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (nuosprendyje pateikti pavyzdžiai, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis be šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.), nes ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems, kad jis neprivalo papildomai sutelkti dėmesio į visus šalia kelio važiuojamosios dalies stovinčius eismo dalyvius ir įsitikinti, kad jie išties elgiasi pagal KET taisykles; 6) teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad V. J. pažeidė KET 9, 128 punktų reikalavimus, ir net ir padarius prielaidą, kad tokie pažeidimai buvo padaryti, nesant jo veiksmuose nustatytų kitų KET pažeidimų, teismo vertinimu, būtent E. N. M. padarytas KET 42 punkto pažeidimas sukėlė eismo įvykį; 7) byloje pateikta 2025 m. gegužės 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra tik tikėtina ir sąlyginė, nes joje nurodyta, kad pėsčioji, įžengdama į važiuojamąją kelio dalį, kur tai daryti draudžiama (netoli įvykio vietos įrengta pėsčiųjų perėja), sudarė kliūtį artėjančiam automobiliui ir taip sukėlė grėsmę eismo saugumui; techniniu požiūriu, tokie pėsčiosios veiksmai buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą; ir kartu, jei šioje eismo situacijoje V. J. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, tačiau laiku nestabdė savo automobilio, tai tokie vairuotojo veiksmai, techniniu požiūriu, taip pat buvo nepriimtini ir taip pat sąlygojo eismo įvykio kilimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, teismo posėdyje dar kartą patikrinusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimus, atnaujinusi ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą – teismo posėdyje papildomai apklaususi išteisintąjį V. J., apklaususi teismo medicinos specialistą K. Z., liudytojas A. L. ir J. Š. – konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pernelyg sureikšmino išteisintojo V. J. parodymus, jo parodymų nesugretino su kitais bylos įrodymais ir taip juos neteisingai įvertino, netinkamai atskleidė ir nustatė būtinąjį priežastinį ryšį tarp išteisintojo V. J. neteisėtų veiksmų, jam pažeidus KET 128 punkto reikalavimą, ir kilusių pasekmių – E. N. M. mirties, todėl priėmė nepagrįstą V. J. išteisinantį nuosprendį. Kolegijos vertinimas yra priešingas – būtent V. J. padarytas KET 128 punkto pažeidimas, o ne žuvusiosios E. N. M. KET 42 ir 44 punktų reikalavimų nepaisymas, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio metu sukeltomis priežastimis ir būtent V. J. neteisėti veiksmai buvo būtina šio eismo įvykio kilimo sąlyga, lėmusi E. N. M. mirtį. Kolegija pripažįsta, kad skundžiamu nuosprendžiu V. J. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį buvo išteisintas nepagrįstai, todėl šis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis teismo nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Dėl V. J. kaltės pagal BK 281 straipsnio 5 dalįŠioje byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad 2025 m. sausio 21 d., apie 11.20 val., (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu V. J., vairuodamas automobilį Volvo XC 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekine kaire automobilio dalimi partrenkė ir sunkiai sužalojo (duomenys neskelbtini) gatvę bandžiusią pereiti pėsčiąją E. N. M., kuri dėl patirtų sužalojimų ligoninėje mirė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: 1) pati veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas); 2) padariniai (eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus); 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį būtina nustatyti, kad : 1) asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus), ir 2) kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Priežastinio ryšio nustatymas tokiose baudžiamosiose bylose turi ypatingą svarbą, o klausimas, kurio eismo dalyvio veika sukėlė eismo įvykį, yra vienas svarbiausių tokio pobūdžio bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-117-511/2024). Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminė ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje, jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, Nr. 2K-2/2005, 2K-204/2005, 2K-382/2008, 2K-150/2008, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-346-699/2015, 2K-322-511/2016, 2K-78-511/2019, 2K-7-74-788/2019, 2K-171-648/2020, 2K-7-117-511/2024, ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ir aktualias esmines Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo įstatymas), KET nuostatas, reglamentuojančias bendrąsias eismo dalyvių teises ir pareigas, ir, kolegijos vertinimu, visiškai pagrįstai nustatė, kad žuvusioji pėsčioji E. N. M. nesilaikė KET 42 punkte numatyto reikalavimo į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti (judėti) tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Ji taip pat pažeidė ir KET 44 punkto reikalavimą įžengti į važiuojamąją dalį tik po to, kai pėsčiasis įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai daryti saugu. Šioje byloje surinkti įrodymai leidžia tvirtinti, kad pėsčioji E. N. M. (duomenys neskelbtini) gatvę pereidinėjo V. J. važiavimo kryptimi jam iš dešinės, ne per pėsčiųjų perėją, o ties išvažiavimu iš kiemo prieš pastatą Nr. (duomenys neskelbtini). Pėsčiųjų perėja buvo jos matomumo zonoje, toliau (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastato Nr. (duomenys neskelbtini) pabaiga, ji apie šią perėją neabejotinai žinojo, nes gyveno šalia esančiame gyvenamųjų namų kvartale ir šia perėja įprastai naudojosi. Akivaizdu, kad eidama ne pėsčiųjų perėja per pakankamai intensyviu eismu pasižyminčią (duomenys neskelbtini) gatvę žuvusioji turėjo elgtis itin apdairiai, įvertinti eismo sąlygas, atstumą iki jai iš kairės artėjančio V. J. vairuoto automobilio, bet ji to nepadarė. Tačiau, kolegijos vertinimu, šie žuvusiosios padaryti KET reikalavimų pažeidimai nebuvo tiesioginė ir būtina įvykio techninė priežastis, lėmusi jos mirtį. Vertinant skundžiamame nuosprendyje išdėstytus teismo argumentus, kurie buvo pagrindas priimti V. J. išteisinantį nuosprendį, matyti, jog apylinkės teismas pripažino, kad nebuvo nustatytas E. N. M. ėjimo per (duomenys neskelbtini) gatvę greitis. Apylinkės teismas tai laikė nepašalinta abejone, jog ji į važiuojamąją kelio dalį galėjo išeiti staigiai, vairuotojui V. J. netikėtai (nuosprendyje nurodyta, kad nors ji ir ėjo su lazdele, tačiau judėjimo sunkumų neturėjo, lazdelė buvo skirta daugiau pusiausvyrai išlaikyti). Ši pakankamai svarbi teismo išvada, kolegijos nuomone, nėra nei teisinga, nei pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Nė kiek neabejotina, kad eidama per (duomenys neskelbtini) gatvę žuvusioji, be viso kito, kas jau išdėstyta 9 – tame šio nuosprendžio punkte, turėjo įvertinti ir savo sveikatos būklę. Pagal bylos duomenis, ji buvo senyvo amžiaus (buvo sulaukusi (duomenys neskelbtini) metų), pasak apeliacinės instancijos teisme apklaustos jos sesers liudytojos J. Š., ji vaikščiodavo neskubėdama, ramiai, kažkokiais raumenų ar sąnarių skausmais labai nesiskundė. Tačiau, ši liudytoja patvirtino ir ką kita – kad vis tik ji neabejotinai turėjo judėjimo problemų, nes, pasak J. Š., jos sesuo E. N. M. pas ją, gyvenančią ketvirtame aukšte, paskutiniu metu nebesilankė, nes jai buvo sunku užlipti laiptais. Pasak liudytojos, ir anksčiau sesuo laiptais užlipdavo tik su poilsio pertraukėlėmis. Taip pat ir iš kitų bylos duomenų matyti, kad žuvusioji vartojo nesteroidinius priešuždegiminius vaistus nuo raumenų bei sąnarių skausmų (jos kraujyje buvo rasta (duomenys neskelbtini) pėdsakų (1 t., 96 b. l.), jau daugiau nei metus laiko vaikščiojo su lazdele, ją turėjo ir įvykio metu, nes lazdelė buvo rasta įvykio vietoje ant važiuojamosios gatvės dalies. Taigi, šie duomenys leidžia spręsti, kad ji turėjo su judėjimu susijusių sveikatos problemų, todėl realiai sunku įsivaizduoti, kad būdama tokio amžiaus ir sveikatos būklės nukentėjusioji galėjo į gatvę išbėgti staigiai, kaip kad nurodė apylinkės teismas. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas M. N. (policijos tyrėjas) parodė, jog jis, kaip vienas pirmųjų atvykęs į įvykio vietą ir kaip tyrėjas taip pat konstatavo, kad vairuotojas V. J. transporto priemonę galėjo spėti sustabdyti, nes moteris ėjo jau viduriu gatvės važiuojamosios dalies, nebuvo jos staigaus iššokimo, moteris jau buvo paėjusi. Tokiu būdu, kolegija pripažįsta prieštaraujančia bylos duomenims aptariamą apylinkės teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kurią teismas vadovaudamasis tuo pačiu „in dubio pro reo“ principu vertino išteisintojo naudai, kad žuvusioji į važiuojamąją (duomenys neskelbtini) gatvės dalį galėjo išeiti staigiai. Kolegija šiuo atveju patikimesniais ir įtikinamesniais pripažįsta žuvusiosios sesers J. Š. parodymus, nes su seserimi ji bendravo dažniau, su ja drauge vaikščiodavo ir lankė viena kitą. O be to, ir objektyvūs duomenys (nurodyti teismo medicinos specialisto išvadoje), įvykio vietoje rasta žuvusiosios lazdelė, kuria ji aiškiai įvykio dieną naudojosi, eliminuoja tikimybę, kad E. N. M. į (duomenys neskelbtini) gatvę galėjo išbėgti greitai, dėl ko V. J. nebeturėjo realios galimybės sustabdyti automobilio ir išvengti jos nutrenkimo, kaip kad apie tai galima suprasti iš skundžiamo teismo nuosprendžio motyvų. Tai vienas iš svarbesnių momentų, kuriuos apylinkės teismas konstatavo skundžiamame nuosprendyje, ir kuris yra aktualus toliau vertinant ir kitus byloje surinktus įrodymus, kurie pagrindžia V. J. kaltę. V. J. buvo išteisintas kaltinant jį skundžiamame nuosprendyje nurodytų KET 9 ir 128 punktų reikalavimų pažeidimu, t. y. kad jis nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, ir kad vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o atsiradus kliūčiai – iš dešinės pusės skersai važiuojamąją kelio dalį ne per pėsčiųjų perėją ėjusiai E. N. M. – nesulėtino greičio iki visiško transporto priemonės sustabdymo, neapvažiavo kliūties ir ją partrenkė automobilio priekine kaire dalimi. Pagal KET 9 punktą, visi eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Akivaizdu, jog šiame KET punkte yra numatytos bendrosios pareigos, kurių privalo laikytis ne tik vairuotojai, bet visi eismo dalyviai – taip pat, ir pėstieji. Todėl šio KET punkto pažeidimo inkriminavimas dažnu atveju kaip ir šioje byloje būna ir yra perteklinis. KET 128 punkte nurodyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Išteisindamas V. J. apylinkės teismas pripažino neabejotinais jo paties parodymus, kad žuvusioji E. N. M. į (duomenys neskelbtini) gatvę išėjo jo važiavimo kryptimi jam iš dešinės pusės, iš įvažiavimo (išvažiavimo) į (duomenys neskelbtini) gatvės daugiabučių namų kiemus, kuris yra (duomenys neskelbtini) gatvėje, prieš pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip kad pats išteisintasis pažymėjo priede prie įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., 18 b. l.). Iš kitų bylos duomenų matyti, kad V. J. automobiliu Volvo XC 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, nuo (duomenys neskelbtini) mikrorajono link centrinės miesto (duomenys neskelbtini) gatvės. V. J. važiavo leistinu, apie 40 – 50 km/h greičiu, greičio neviršijo – tai matyti iš nepaneigtų jo paties parodymų, nes kitų įrodymų apie tai byloje tiesiog nėra. Eismo įvykis įvyko dienos metu, nors buvo apsiniaukę, bet matomumas buvo geras, asfaltas šlapias, tačiau nebuvo pašalę ir slidu. Žuvusioji buvo partrenkta smūgiu jai į kairę kūno pusę – tai įrodo teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad E. N. M. mirė nuo kūno sumušimo su daugybiniais sužalojimais, kuris susidarė eismo įvykio metu. Jos lavone nustatyti sužalojimai patvirtina, kad pirminis smūgis buvo suduotas į jos kairę kūno pusę, blauzdų ir kelių aukštyje, ir lavone nustatyti sužalojimai rodo, kad nukentėjusioji sužalojimų susidarymo metu buvo vertikalioje padėtyje (1 t., 92 – 99 b. l.). Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos specialistas K. Z. patvirtino šias savo išvadas. Jis paaiškino, kad vadovaudamasis tik lavono tyrimo duomenimis jis negali atsakyti, kaip tiksliai žuvusioji judėjo prieš susidūrimą su automobiliu (ar ji ėjo, ar bėgo, ir kokiu greičiu tai darė). Tuo tarpu kitos dvi, iš esmės šių išteisintojo parodymų pagrindu apylinkės teismo padarytos išvados jau kelia didelių abejonių, nes jos prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Visų pirma, apylinkės teismas sprendė, jog V. J. į gatvę jam iš dešinės pusės išėjusiosios žuvusiosios galėjo nepastebėti, nes jam vaizdą iš dešinės pusės užstojo (duomenys neskelbtini) gatvės dešinėje pusėje stovėję automobiliai. Teismas nuosprendyje šiuo klausimu nurodė, kad pėsčioji išėjo iš už minėtoje automobilių aikštelėje įvykio metu buvusių automobilių, kurių įvykio metu buvo visa eilė, todėl jis (V. J.) pėsčiosios nepastebėjo; kad šią kaltinamojo nurodytą aplinkybę paneigiančių įrodymų byloje nėra; kad byloje nustatyta, jog dešinėje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje (žiūrint išteisintojo važiavimo kryptimi), ties vieta, kur, kaip nurodė jis pats išėjo pėsčioji, yra automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje po įvykio fiksuotos pastatytos trys transporto priemonės (1 t., b. l. 18); bei kad šios aplinkybės dėl pėsčiosios veiksmų teismui taip pat kelia abejonių, kurių pašalinti nėra galimybės. Šie teismo argumentai yra neteisingi, nes jie prieštarauja bylos įrodymams, kurie kartu visiškai paneigia ir išteisintojo parodymus. Visų pirma, iš 2025 m. sausio 21 d. – 2025 m. sausio 24 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog eismo įvykio vieta (duomenys neskelbtini) yra tiesiame gatvės ruože, kuriame nėra jokių gamtinių ar dirbtinių matomumą ribojančių kliūčių. Žiūrint V. J. važiavimo kryptimi (šiame protokole duomenys fiksuoti kažkodėl tai atvirkščiai – nuo (duomenys neskelbtini) gatvės), dešinėje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje, lygiai su pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), yra automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje po įvykio užfiksuoti trys automobiliai, o kairėje gatvės pusėje yra autobusų stotelė. Čia itin svarbu atkreipti dėmesį, kad gatvės dešinėje stovintys automobiliai, ties kuriais, ant dviračių tako, po įvykio buvo rastas ir V. J. vairuotas ir iš įvykio vietos patrauktas Volvo, stovi ne prieš įvažiavimą (išvažiavimą) į kiemus, iš kurio pasak paties V. J. ir galėjo į gatvę išeiti žuvusioji, o už įvažiavimo, ir gerokai tolėliau. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo esančių nuotraukų (nuotraukos Nr. 1, 9 – 10, 21, 1 t., 13 – 40 b. l.) taip pat aiškiai matyti, kad V. J. važiavimo kryptimi, (duomenys neskelbtini) gatvės dešinėje pusėje, nuo pat (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos iki įvažiavimo (išvažiavimo) į kiemus, iš kurio pasak išteisintojo išėjo žuvusioji, nestovi nė vienas automobilis. Čia būtina pažymėti ir tai, kad V. J. nurodytoje gatvės atkarpoje joks automobilis tiesiog negalėjo būti paliktas stovėti, nes šioje (duomenys neskelbtini) gatvės dalyje, dešinėje pusėje, yra raudona spalva pažymėtas dviračių takas, ant kurio pagal KET 150.6 punktą transporto priemonės vairuotojams sustoti ar palikti stovinčias transporto priemones yra draudžiama. Taigi, iš to visiškai aišku ir akivaizdu, kad jokia transporto priemonė ar panašus pašalinis objektas V. J. netrukdė matyti jam iš dešinės pusės į važiuojamąją gatvės dalį įėjusiosios žuvusiosios, jeigu šis būtų buvęs atidus ir stebėjęs važiuojamąją gatvės dalį. Antra, byloje, nors ir tik tikėtinai, bet vis tik objektyviai LTEC specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pėsčioji buvo partrenkta kelio (duomenys neskelbtini) gatvės) važiuojamosios dalies dešinėje (žiūrint automobilio Volvo XC 90 važiavimo kryptimi) pusėje, kelio skersinės krypties atžvilgiu partrenkimo vieta buvo nuo apie 3,2 m iki apie 4,3 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Išvadoje taip pat nurodyta, kad V. J., važiuodamas ne didesniu kaip 40 km/h greičiu, laiku stabdydamas, tikėtina, turėjo techninę galimybę išvengti iš dešinės pusės į važiuojamąją kelio dalį įžengusios pėsčiosios partrenkimo, jeigu pėsčioji važiuojamojoje dalyje įveikdama nuo 3,2 iki 4,3 m atstumą judėjo greičiu, mažesniu kaip 5,03 km/h, kai kliūties atstumas 3,2 m ir mažesniu kaip 6,76 km/h, kai kliūties atstumas 4,3 m. (1 t., 70 – 76 b. l.). Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas V. L. patikslino, kad liko nežinoma tiksli E. N. M. partrenkimo vieta kelio pločio ir ilgio atžvilgiu, todėl viskas išvadoje buvo pateikta pagal kritinius parametrus. Pasak specialisto, jo išvadoje minima šliūžė yra palikta žmogaus kūno, kai žmogus inertiškai juda kelio paviršiumi – šiuo atveju pirmiausiai automobilis partrenkė pėsčiąją ir ji nedidelį laiko tarpą judėjo kartu su automobiliu, užkrisdama ant automobilio priekinės dalies; po to, nuo partrenkimo vietos nuvažiavus kažkokį tai atstumą, pėsčioji atsiskyrė nuo automobilio ir dėl suteikto impulso nenustatytu greičiu judėjo skersine išilgine kryptimi važiuojamąja gatvės dalimi. Pagal nustatytą šliūžę galima teigti, kad automobilio greitis nebuvo didelis (2 t., b. l. 188-192). Apžiūrėjus išteisintojo vairuotą automobilį Volvo XC 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, kad sulankstytas automobilio variklio dangčio priekis kairėje, tarp priekinių grotelių ir kairiųjų žibintų; virš – tas pats variklio dangtis įlenktas nuo priekio iki maždaug jo vidurio, įlenkimo vietoje rastas plaukas (protokole nurodyta, kad plaukas žmogaus) (1 t., 46 – 58 b. l.). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo taip pat matyti, jog žiūrint V. J. važiavimo kryptimi, priešingoje (duomenys neskelbtini) gatvės eismo juostoje rasti tvarkingai į vieną krūvelę sudėti nukentėjusiosios daiktai, ir kiek tolėliau už jų ir kairiau – užfiksuota rudos spalvos dėmė, panaši į kraują (1 t., 13 – 40 b. l.). Kad V. J. prieš susidūrimą su pėsčiąja staigiai stabdė ar pamatęs kliūtį keitė važiavimo kryptį duomenų byloje nėra – automobilio stabdymo kelias įvykio vietos apžiūros protokole nefiksuotas. Iš viso to galima spręsti, kad V. J. žuvusiąją E. N. M. kliudė automobilio kaire puse, o žuvusioji prieš pat susidūrimą su automobiliu buvo jo važiuojamojoje juostoje, jau arčiau gatvės vidurio. Po smūgio, žuvusiosios kūnas buvo „užmestas“ ant automobilio variklio dangčio, taip dangtis buvo sulankstytas, o po to – kūnas nublokštas į priešingą (duomenys neskelbtini) gatvės eismo juostą, kur buvo rasta kraujo dėmė. Tokiu būdu, apibendrindama virš išdėstytą kolegija pripažįsta, kad šie duomenys vienareikšmiai įrodo, jog jokie automobiliai ar kitokie pašaliniai objektai V. J. vaizdo iš dešinės pusės neužstojo ir realiai netrukdė jam matyti į važiuojamąją kelio dalį įžengiančios ir ja ėjusios žuvusiosios. Jokių abejonių, apie ką nurodė pirmosios instancijos teismas, čia nėra. Kolegija iš esmės nepritaria ir apylinkės teismo nuosprendyje nurodytam motyvui, kad negalima reikalauti iš vairuotojo, jog jis visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pateikti pavyzdžiai, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis be šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.). Kaip jau buvo minėta šiame nuosprendyje anksčiau, į važiuojamąją (duomenys neskelbtini) gatvės dalį išėjusi senyvo amžiaus ir judėjimo problemų turėjusi žuvusioji E. N. M. niekaip nepatenka į apylinkės teismo paminėtų „netikėtai atsiradusių kliūčių“ apibūdinimą, nes nėra jokio pagrindo teigti, jog ji į gatvę išbėgo staigiai, iššoko iš už kažkokio gatvėje ar šalikelėje buvusio objekto (automobilio, medžio, šiukšlių konteinerio, ir pan.). Tai ne tas pats atvejis, kaip į kelią netikėtai išvažiavęs dviratininkas, nakties metu iššokęs laukinis žvėris ar pėsčiasis be atšvaito, kuomet tik pasirinktas saugus greitis ir vairuotojo reakcija lemia bus eismo įvykis, ar jo pavyks išvengti. Kita vertus, iš bylos matyti, kad V. J. vairavo galingą padidinto pavojaus šaltinį – visureigį Volvo XC 90, važinėjo juo neseniai – pagal jo paties bei jo sūnaus K. J. ir marčios L. J. parodymus, nuo 2025 m. lapkričio – gruodžio mėnesio, todėl privalėjo būti itin atidus ir dėmesingas aplinkai ir stebėti (duomenys neskelbtini) gatvę, kuria jis važiavo. Tikint paties V. J. parodymais, kad jis važiavo leistinu 40 – 50 km/h greičiu, vertinant tai su kitais byloje surinktais duomenimis galima neabejotinai tvirtinti, kad išteisintasis V. J. prieš pat užvažiavimą ant pėsčiosios (duomenys neskelbtini) gatvės nestebėjo ir todėl nematė jam iš dešinės pusės į gatvę įžengusios ir per gatvę ėjusiosios žuvusiosios, nematė jos net tuomet, kai ji buvo prieš pat automobilį, beveik tiesiai vairuotojo matymo lauke, ką aiškiai įrodo rasti sulankstymai ant automobilio variklio dangčio. Kad V. J. prieš pat partrenkdamas pėsčiąją buvo neatidus ir nedėmesingas eismui galima spręsti ir iš liudytojo M. N. parodymų, kad būdamas įvykio vietoje jis bendravo su V. J., kuris teigė, kad nespėjo pamatyti į važiuojamąją kelio dalį jam iš dešinės pusės išėjusios moters, nes tuo metu užsižiūrėjo į jam kairėje pusėje esančią autobusų stotelę ir dėl to nespėjo sustabdyti. Be to, duodamas parodymus teisme (2 t., 188 – 189 b. l.) ir pats išteisintasis V. J. aiškino, jog jam važiuojant „tik staiga, neįsivaizduoju iš kur, kaip atsirado žmogus, aš tuo metu gal dar būt, aišku važiuodamas dar į veidrodėlį pasižiūrėjau, į spidometrą ir akys pakilo ir kaip atsirado žmogus. Aš sureagavau, spaudžiau ant sankabos, stabdį, bet jau atstumas buvo visai mažas ir aš žmogų partrenkiau ir man mintį, kas čia dabar viduryje gatvės ...“. Tai tik patvirtina, kad betarpiškai prieš susidūrimą su pėsčiąja vairuotojas buvo nukreipęs savo žvilgsnį kitur, važiuojamosios kelio dalies nestebėjo, pėsčiosios nematė ir todėl atsiradus kliūčiai, pagal įvykio aplinkybes galėdamas ją laiku pastebėti, nesulėtino greičio ir nesustabdė transporto priemonės bei neapvažiavo kliūties nesukeldamas pavojaus E. N. M.. Taip V. J., kolegijos nuomone, pažeidė KET 128 punkto reikalavimą. Minėta, kad šio eismo įvykio metu KET reikalavimus pažeidė abu eismo dalyviai – tiek žuvusioji E. N. M., tiek ir vairuotojas V. J.. Tačiau, priešingai nei apie tai sprendė pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, būtent V. J. padarytas KET 128 punkto pažeidimas buvo būtina ir esminė šio įvykio kilimo priežastis, būtent jo veika yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais – žuvusiajai padarytais kūno sužalojimais, dėl kurių ji mirė. Kolegija daro išvadą, kad jeigu V. J. būtų laikęsis KET reikalavimų, tai E. N. M. net ir padarius anksčiau šiame nuosprendyje aptartus KET reikalavimų pažeidimus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai – pėsčioji žuvo, nebūtų įvykęs. Kolegijos vertinimu, jeigu V. J. būtų buvęs atidus ir dėmesingas aplinkai, nebūtų nukreipęs žvilgsnio į pašalinius objektus, o būtų stebėjęs (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją dalį, ta kuria jis važiavo, E. N. M. net ir einant į kitą (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies pusę ne pėsčiųjų perėja, net ir įžengus į važiuojamąją dalį neįvertinus atstumo iki artėjančios transporto priemonės, jos greičio ir neįsitikinus, kad tai daryti saugu, jis turėjo visas sąlygas ir galimybę pamatyti į važiuojamąją gatvės dalį įžengusią ir skersai gatvės ėjusią pėsčiąją, dėl to sumažinti greitį ar visiškai sustabdyti transporto priemonę ar ją apvažiuoti, nesukeldamas pavojaus nei E. N. M., nei kitiems eismo dalyviams. Juolab, kad E. N. M. jau buvo beveik praėjusi jo važiavimo trajektoriją, nes partrenkta buvo priekine kaire automobilio Volvo dalimi. Teismų praktikoje pažymima, kad net ir nustačius transporto priemonės vairuotojo padarytą KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir tokio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Kolegijos vertinimu, V. J. veiksmuose yra nusikalstamo nerūpestingumo požymiai, t. y. kad jis nesuprato, jog elgiasi rizikingai ir pavojingai, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą E. N. M. sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes (įvykis dienos metu, esant geram matomumui, kuriam netrukdė nei oro sąlygos, nei jokie kiti pašaliniai objektai, įvykio vieta tiesioje gatvės dalyje) bei savo asmenines savybes (turi apie 50 metų vairavimo stažą, anksčiau buvo vairavęs įvairius automobilius, buvo blaivus, neturėjo akivaizdžių sveikatos problemų, kurios jam būtų trukdę įvykio metu) jis turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių (2024 m. spalio 15 d. kasacinė nutartis b/byloje Nr. 2K-7-117-511/2024). BK 281 straipsnio 5 dalyje atsakomybė numatyta tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. V. J., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 128 punkto reikalavimus, sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo E. N. M. Taigi, jo veiksmai atitinka šiame BK straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Apibendrindama virš išdėstytą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta esant įrodyta, kad V. J. 2025 m. sausio 21 d. apie 11.20 val., (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį „Volvo XC 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 128 punkto reikalavimą, t. y. vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o atsiradus kliūčiai – iš dešinės pusės skersai važiuojamąją kelio dalį ne per pėsčiųjų perėją ėjusiai E. N. M. – nesulėtino greičio iki visiško transporto priemonės sustabdymo, jos neapvažiavo, kliudė automobilio priekine kaire dalimi ir partrenkė skersai važiuojamąja dalimi nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ne mažesniu kaip 3,2 m atstumu nuėjusią nukentėjusiąją E. N. M., padarydamas jai odos nubrozdinimus veide, kairiame dilbyje, dešinėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas galvoje, kairėje plaštakoje, kairio klubo srityje, kojose, minkštųjų audinių kraujosruvas galvoje, kairio juosmens srityje, muštines žaizdas veide, dešiniųjų III - IX šonkaulių lūžius, kairiųjų III-X dauginius šonkaulių lūžius su krūtinplėvės pažeidimu kairėje ir kairio plaučio plyšimais, dubens kaulų lūžius su dubens žiedo suardymu, kairio stipinkaulio ir alkūnkaulio atvirus lūžius, dešinio blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžius, IX krūtininio slankstelio skeveldrinį lūžį su nugaros smegenų suardymu, apatinės tuščios venos plyšimą, dėl ko ji mirė. Taip V. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje. Dėl bausmės V. J. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 7 metų. Prokuroras savo apeliaciniame skunde prašo V. J. paskirti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams. Kolegija iš esmės neprieštarauja prokuroro siūlymui dėl bausmės rūšies – laisvės atėmimo, tik nustato mažesnę laisvės atėmimo bausmės trukmę – 2 metus. Iš bylos matyti, kad V. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Jis padarė neatsargų, baigtą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos jau negrįžtamos pasekmės – žuvo žmogus. Atsižvelgiama ir į jo asmenybę – jis anksčiau nebuvo teistas, nėra baustas administracinėmis nuobaudomis, yra vedęs, garbaus amžiaus, pensininkas. Prokuroras skunde pagrįstai teigia, kad skirti V. J. kitokią švelnesnę bausmę, nei ją numato BK 281 straipsnio 5 dalies sankcija, ar nustatyti minimalų jos dydį, nėra pagrindų ir sąlygų, numatytų BK 54 straipsnio 3 dalyje, 61, 62 straipsniuose. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. To paties straipsnio 5 dalis numato kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Prokuroras siūlo taikyti šią BK nuostatą ir V. J. atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 metams. Kolegija tam pritaria tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti šio nuosprendžio 24 punkte, papildomai akcentuojant, kad per visą savo gyvenimą V. J. nė karto nebuvo baustas net administracine tvarka, neturėjęs jokių kitokių reikalų su teisėsaugos institucijomis, todėl nėra jokio pagrindi manyti, kad paskirtą laisvės atėmimo bausmę jis turėtų atlikti realiai. Atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą skirti jam įstatyme numatytą intensyvią priežiūrą šiuo atveju nėra nei pakankamo pagrindo, nei būtinumo. Kolegija taip pat iš esmės sutinka prokuroro siūlymu atidedant V. J. laisvės atėmimo bausmės vykdymą paskirti BK 75 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytą pareigą atsiprašyti nukentėjusiųjų asmenų – V. ir V. M., kurie įvykio metu neteko savo mamos ir dėl to patyrė vieną stipriausių neigiamų išgyvenimų. Ši priemonė būtų efektyvi ir veiksminga, padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį, pasiekti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje, tokius kaip siekti paveikti asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nebenusikalstų ar užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą. Be to, prokuroras siūlo skirti V. J. ir BK 68 straipsnio 1 dalyje baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti jam 2 metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Prokuroras skunde teigia, kad šią priemonę reikia skirti, nes V. J. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis šia specialia teise, šiurkščiai pažeidė KЕТ reikalavimus, sukeldamas itin sunkius padarinius – žmogaus žūtį. Iš tiesų, pagal BK 67 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Pagal teismų praktiką, teismai įpareigoti visais atvejais spręsti dėl šios specialiosios teisės taikymo visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas. Uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą jis padarė šiurkščiai pažeisdamas eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Šioje byloje matyti, kad V. J. tikrai nepiktnaudžiavo teise vairuoti, iki šio įvykio niekada nebuvo baustas už jokius KET reikalavimų pažeidimus, nėra jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų piktnaudžiavęs alkoholiu ar narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis. Tačiau, kolegija sutinka su prokuroro argumentais, kad V. J. padarė pakankamai šiurkštų KET pažeidimą, savo neteisėtais veiksmais sukėlė labai sunkias pasekmes, neigė savo atsakomybę už jas, todėl jam ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti skiriama prokuroro siūlomiems 2 metams, t. y. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui. Dėl civilinio ieškinioNukentėjusysis V. M. (žuvusiosios sūnus) 2026 m. vasario 15 d. patikslintu civiliniu ieškiniu prašo iš V. J. jam priteisti 6233,66 Eur turtinei ir 35000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (3 t., 85 – 94 b. l.). V. J. eismo įvykio metu vairavo automobilį „Volvo XC 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotas L. J. vardu. Laikotarpiu nuo 2024-11-09 iki 2025-11-08 ši transporto priemonė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi buvo apdrausta valdytojų civiline atsakomybe draudimo bendrovėje ADB ,,Compensa Vienna Insurance Group“ (toliau – ir Draudikas). Pagal įvykio metu galiojusio Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymo) 11 straipsnio 1dalį (šio įstatymo 2023 m. gruodžio 19 d. Nr. XIV-2388 redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gruodžio 23 d.) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikoje, neatsižvelgiant į tai, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 6450000 eurų dėl žalos asmeniui (įskaitant neturtinę žalą) ir 1300000 eurų dėl žalos turtui. Pagal šio Įstatymo 13 straipsnio 1 – 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) pareigą atlyginti nukentėjusiesiems eismo įvykio metu padarytą žalą pirmiausiai turi vairuoto automobilio valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas, neviršijant draudimo sutartyje ir Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų draudimo sumų. Ir tik jeigu nukentėjusiajam (ieškovui) padarytos žalos visiškai nepadengia draudimo atlyginimas, likusią žalos dalį atlygina ją padaręs asmuo arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 – 3 dalys). Patikslintame civiliniame ieškinyje nukentėjusysis V. M. yra nurodęs, jog kreipėsi į draudiką dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bet draudikas nukentėjusiajam jokios žalos neatlygino. Draudiko įgaliota atstovė rašytiniuose paaiškinimuose (3 t., 9 – 13 b. l.) teigė, kad draudikas sutinka atlyginti iki 10000 Eur neturtinę žalą, o išmokos turtinei žalai atlyginti V. M. neturi pagrindo išmokėti, nes turtinę žalą (su E. N. M. laidojimu susijusias išlaidas) patyrė jo brolis V. M. Atsiliepime į prokuroro skundą (3 t., 161 – 162 b. l.) draudiko įgaliota atstovė pateikė iš esmės tą pačią poziciją dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl turtinės žalos ji jau nurodė, kad kapavietės sutvarkymo išlaidos – 4800 Eur (už kapo dengimą akmens plokštėmis, raidžių ir metų uždėjimą, vazą, dvi žvakides, betonavimo – montavimo darbus, pamato dekoravimą), turi būti dalinamos per pusę, nes žuvusiosios palaidojimo vietoje yra dvi kapavietės. Įvertinus tai draudikas sutinka iš viso atlyginti 3833,66 Eur sumą turtinei žalai atlyginti. Kolegijos vertinimu, tiek prie civilinio ieškinio pateiktais rašytiniais dokumentais, tiek nukentėjusiojo parodymais šiame procese pilnai įrodytas patirtos turtinės žalos dydis – 6233,66 Eur, ko draudikas iš esmės ir neginčija. Tai, kad E. N. M. buvo palaidota kape, kuriame yra ir kita kapavietė, niekaip nereiškia, kad ją palaidojus po to reikėjo iš naujo sutvarkyti visą kapavietę, t. y. kad buvo patirtos visos 4800 Eur kapavietės sutvarkymo išlaidos. Kita vertus, ši suma yra reali, skaidyti ją per pusę kolegija nemato jokio pagrindo, nes tuomet lieka neaišku, kas gi turėtų atlyginti likusią dalį žalos. Prokuroras skunde išdėstė esminius teisinius neturtinės žalos atlyginimo aspektus, t. y. kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pažymima, jog neturtinės žalos atlyginimo atveju žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, todėl neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi. Neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti, todėl teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą. Įstatymas nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus ar maksimalaus dydžio, tačiau žalos atlyginimo dydžiui įvertinti minėtos CK nuostatos pateikia nebaigtinį kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, sąrašą. CK 6.250 str. 2 d. nustato, jog teismas, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, privalo atsižvelgti į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Kolegija visiškai sutinka ir su kitais prokuroro skunde išdėstytais argumentais, aktualiais nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. O būtent, kad pati neturtinės žalos prigimtis lemia poreikį atsižvelgti ir įvertinti realius asmenis siejusius ryšius, jų pobūdį, įvertinti žalą patyrusio asmens išgyvenimų apimtį ir (ar) jų intensyvumą. Įvertinant neturtinės žalos atlyginimo dydį gyvybės atėmimo atvejais, esminę reikšmę turi realus žalą patyrusio ir mirusio asmens santykis, jų tarpusavio ryšys, pobūdis, nuoširdumas, pastovumas, juos siejantis giminystės laipsnis, bendro gyvenimo trukmė, nukentėjusių asmenų galimybė ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Žuvusioji E. N. M. nukentėjusiajam V. M. buvo motina, o motinos netekimas sūnui ar dukrai sukelia patį didžiausią stresą, didžiausius išgyvenimus ir pačią didžiausią emocinę prarają. Kad būtent taip buvo ir šiuo atveju galima spręsti iš nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje (1 t., 158 – 163, 171 – 172 b. l.) aprašyto jo ir motinos bendravimo ir tarpusavio santykių, sukurtų ir palaikomų ilgus metus. Iš bylos matyti, kad nors nukentėjusysis ir gyveno nuo mamos atskirai, turi sukūręs savo šeimą, yra suaugęs, apsirūpinęs žmogus, bet iš jo paaiškinimų juos su motina siejo itin glaudus ir labai artimas ryšys, jie palaikė tamprius ir draugiškus santykius, susitikdavo praktiškai kiekvieną penktadienį, kartu vykdavo apsipirkti, į bažnyčią, švęsdavo šventes, dažnai bendraudavo telefonu. Jos netektį nukentėjusysis išgyveno itin skaudžiai, nes motina buvo tas žmogus, kuris jį itin palaikė pačiais sunkiausiai jo gyvenimo etapais (sergant, mirus sutuoktinei). Netekęs motinos V. M. visam laikui neteko paties artimiausio žmogaus ir šio praradimo nebegalima atkurti ar kaip nors kompensuoti. Todėl nė kiek neabejotina, kad visa tai yra jo patirta neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme, kuri turi būti teisingai, protingai ir sąžiningai atlyginta. Kita vertus, pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatant neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgta į kaltininko turtinę padėtį, teismų praktiką analogiškose bylose, įvertinus nuolat kintantį valstybės ekonominį lygį bei netgi infliaciją (kasacinė nutartis b/byloje Nr. 2K-80-697/2025). Teismų praktikos baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu analizė rodo, kad jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4344,30 Eur iki 31298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui), nuo 2896,20 Eur iki 26065 Eur (tėvui/motinai), nuo 3000 Eur iki 10000 Eur (seseriai/broliui) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 196/2009, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K204/2013, 2K-243-648/2015, 2K-541-511/2015, 2K-387-511/2016, 2K-346-511/2016, 2K-86- 699/2017, 2K-143-696/2017, 2K-188-648/2017, 2K-2-788/2018, 2K-3-788/2019). Todėl, kolegijos vertinimu, 20000 Eur neturtinės žalos suma, kurią skunde nurodė prokuroras, šiuo atveju yra teisinga ir sąžininga kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtą netektį. Tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą turi atlyginti draudikas, nes sumos neviršija Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytų dydžių. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose nustatyta, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo teisme, kaip kad to savo skunde prašo nukentėjusiojo atstovas, o nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momento, ką savo skunde nurodė prokuroras (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-75-788/2019). Todėl iš draudiko nukentėjusiajam V. M. priteisiamos ir jo prašomos 5 % dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 26233,66 Eur sumos nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Dėl proceso išlaidų Nukentėjusysis taip pat prašo atlyginti jam patirtas 6705 Eur atstovavimo išlaidas pirmosios (4230 Eur) ir apeliacinės instancijos (2475 Eur) teismuose. Šiam reikalavimui pagrįsti pridėti pinigų sumokėjimą patvirtinantys dokumentai – 2025 m. gruodžio 4 d. sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) viso 2367 Eur sumai (joje išvardintos nukentėjusiajam suteiktos teisinės paslaugos ir jų kaina); 2025 m. lapkričio 12 d. mokėjimo nurodymas 1830 Eur sumai (už teisines paslaugas). Taigi, bendros išlaidos pirmos instancijos teisme pagal dokumentus yra mažesnės – 4197 Eur. Atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme grindžiamos šiais dokumentais : 2026 m. balandžio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) 990 Eur sumai (R. M. sumokėtus už teisinę pagalbą pagal sutuoktinio V. M. sutartį (duomenys neskelbtini); 2026 m. balandžio 22 d. sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) 1800 Eur sumai (už apeliacinio skundo parengimą); 2026 m. balandžio 23 d. mokėjimo nurodymu 800 Eur sumai (už teisines paslaugas); 2026 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymu 10 Eur sumai (už teisines paslaugas); 2026 m. birželio 16 d. sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) 675 Eur sumai (už pasirengimą nagrinėti apeliacinį skundą ir dalyvavimą teismo posėdyje, įskaitant išlaidas už kelionę); 2026 m. birželio 19 d. mokėjimo nurodymu 675 Eur (už teisines paslaugas) – viso 2475 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas <...> turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023), būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-92-976/2023, 2K-150-976/2025 ir kt.). Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad proceso dalyvių nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o tik yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvių prašomos atstovavimo išlaidų atlyginimo sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-1073/2024, 2K-47-648/2024, 2K-65-719-2024, 2K-116-976/2025 ir kt.). Taigi, teismas, spręsdamas dėl tokių išlaidų atlyginimo, privalo įvertinti jų būtinumą ir pagrįstumą, be kita ko, atsižvelgti į proceso stadiją, kurioje yra sprendžiama dėl tokių išlaidų atlyginimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-719/2025).‏‏‎ Šioje byloje nukentėjusiojo atstovo, kaip ir prokuroro skundas iš esmės tenkinamas, apeliacinės instancijos teismas išteisintąjį V. J. pripažįsta kaltu, todėl nukentėjusysis įgyja teisę į proceso išlaidų, susijusių su advokato darbo apmokėjimu, atlyginimą, kuris neprieštarauja ir proporcingumo principui. Nukentėjusiojo atstovas advokatas E. Milašius į bylą įstojo dar ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. balandžio 29 d., parengė pirminį civilinį ieškinį, du kartus jį tikslino priklausomai nuo naujų į bylą gautų duomenų. Atstovas taip pat dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (tiesiogiai dalyvavo 4 įvykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose, vyko iš Vilniaus į Uteną), parengė baigiamąją kalbą. Atsižvelgiama ir į tai, kad ši baudžiamoji byla nors nėra didelė savo apimtimi, bet pakankamai sudėtinga situacijos bei byloje surinktų duomenų vertinimo prasme. Todėl, kolegijos nuomone, 4197 Eur suma už gynėjo dalyvavimo pirmosios instancijos teisme nėra aiškiai neproporcinga ar per didelė. Vertinant išlaidas apeliacinės instancijos teisme matyti, jog gynėjas E. Milašius parengė apeliacinį skundą, tiesiogiai dalyvavo viename teismo posėdyje, kituose posėdžiuose jis dalyvavo nuotolinių vaizdo ir garso techninių priemonių pagalba. Nors apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą, bet jis nebuvo itin sudėtingas, daug laiko neužėmė, posėdžiai, baigiamosios kalbos buvo neilgos, naujų pirmosios instancijos teismo neįvertintų duomenų ar sudėtingų teisinių klausimų apeliacinės instancijos teisme nereikėjo spręsti. Įvertinusi tai kolegija sprendžia, kad prašoma 2475 Eur suma yra aiškiai per didelė, neatitinka apeliacinio proceso sudėtingumo ir jo apimties, todėl suma mažinama iki 1000 Eur. Todėl, iš nuteistojo V. J. nukentėjusiajam V. M. iš viso išieškoma 5197 Eur suma už nukentėjusiajam suteiktas teisines paslaugas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Draudikas už proceso išlaidas nėra atsakingas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, nusprendžia:Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 1 d. nuosprendį, kuriuo V. J. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. J. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 5 dalis, 6 dalies 1 punktą, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų V. ir V. M. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, uždrausti V. J. 2 (dvejus) metus naudotis specialia teisme – teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones. Šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos – nuo 2026 m. spalio 28 d. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, V. J. panaikinti. Priteisti iš draudimo bendrovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (įmonės kodas 304080146) nukentėjusiajam V. M. : 6233,66 (šešis tūkstančius du šimtus trisdešimt tris, 66) Eur turtinei žalai atlyginti; 20000 (dvidešimt tūkstančių) Eur neturtinei žalai atlyginti; 5 % dydžio metines palūkanas už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – nuo civilinio ieškinio priėmimo dienos (2025 m. liepos 14 d.), iki visiško prievolės įvykdymo. Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą V. J. turtui (Turto arešto akto identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini): 1) žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); 4) gyvenamajam namui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); 5) klėčiai, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); 6) sandėliui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); 7) sandėliui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); 8) tvartui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); 9) daržinei, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); 10) ūkiniam pastatui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini). Daiktinius įrodymus ir kitus šiai bylai reikšmingus daiktus – nuoplovas, plauką, lyginamuosius pavyzdžius (duomenys neskelbtini), saugomus dėžėje Nr. 1, 2025 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) perduotus saugoti į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugojimo patalpą – sunaikinti. Išieškoti iš V. J. nukentėjusiajam V. M. 5197 (penkis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt septynis) Eur išlaidų už advokato jam teiktą teisinę pagalbą. Teisėjai Valdas Ciesiūnas Donatas Jatužis Valdas Petras Meidus